Dangaus knyga

 http://casimir.kuczaj.free.fr/Orange/litewski.html

14 tomas 

„Mano meilė ir mano gyvenimas,

būk šalia manęs ir rašydama vadovauk mano rankomis, kad viską darytum tu, o ne aš.

Įkvėpk mane žodžiais, kad jie tik atspindėtų tavo šviesą ir tiesą.

Įsitikink, kad aš dingsiu, kad viskas būtų tavo garbei ir šlovei. Aš tai darau tik iš paklusnumo!

Neatimk iš manęs savo malonės “.

Kol buvau įprastoje būsenoje, mano visada malonus Jėzus man pasirodė susijaudinęs.

Jis mane pabučiavo. Jo kvapas buvo ugnies.

Jis man pasakė:

„Mano dukra, aš norėčiau nuraminti savo meilės liepsnas, įliedamas jas į būtybių sielas.

Bet jie jų atsisako.

Kai sukūriau žmoniją,

Numatau, kad mano meilė būtų buvęs būtybių gyvenimo pagrindas. Ši meilė turėjo

-palaikyti, stiprinti ir praturtinti būtybes e

- suderinti su visais jų poreikiais. Tačiau žmonija atmetė šią meilę.

Taigi nuo pat žmogaus sukūrimo mano meilė klajojo visur ir nenumaldomai.

Jei vienas padaras jį atstumia, jis pereina prie kito. Jei jį vėl atstumia, jis verkia.

Neradusi abipusiškumo, ji lieja meilės ašaras.

„Mano meilė verkia, kai pasaulis pasisuka ir randa silpną ir vargšą būtybę:

- silpnas sielos gyvenimui,

- vargšas ačiū.

Jis pasakė šiam padarui:

"O! Jei tik   neleistum man visur klaidžioti! Jei tik leistum man gyventi tavo širdyje!   Būtum stiprus ir tau   nieko netrūktų!"

Pamatęs padarą, apimtą kaltės, jis verkė ir tarė tam padarui:

"O! Jei tik būtumėte atvėrę man savo širdies duris, nebūtumėte puolę!"

Jei jis sutinka tvarinį, kuriame dominuoja jo aistros ir užteršta nuodėme,

Jis jai pasakė:

"O, jei priimtum mano Meilę,

tavo aistros neturės   tavyje jėgos,

nuodėmės purvas negali tavęs pasiekti,   pvz

mano meilė būtų   tau viskas!"

Kaip šitas

Stengdamasi pašalinti visas didelių ir mažų vyrų bėdas, Meilė skundžiasi ir klaidžioja visur, bandydama pasiduoti vyrams.

Kai Getsemanės sode mano žmonijai pasirodė visos žmonių nuodėmės, kiekvieną iš manęs lydėjo Meilės dejonė.

Jei žmogus būtų mane mylėjęs, joks kankinimas nebūtų jo kamavęs.

Tai vyrų meilės trūkumas

kuri atnešė visas jo problemas ir visas mano kančias.

Kai sukūriau žmogų, elgiausi kaip karalius, kuris

- norintis užtvindyti savo karalystę laime,

jis savo pavaldiniams suteikė kelių milijonų lobį, iš kurio visi galėtų pasisemti.

Net jei šis lobis būtų prieinamas visiems,

tik nedaugelis ja pasinaudojo ir tai minimaliai.

Po to

- Nekantrauju sužinoti, ar jo pavaldiniams buvo naudingas jo dosnumas, e

- Trokšdamas atiduoti dar milijonus, karalius atėjo pasiteirauti, ar lobis išsekęs.

Atsakymas buvo toks: „Jūsų Didenybe, buvo paimti tik keli centai“.

Sužinojęs, kad pavaldiniai nepasinaudojo jo dovanomis, karalius labai nuliūdo.

Vaikščiodamas tarp jų, jis gyvena iš jų

- skudurų antklodė,

- kitas pacientas,

- kitas alkanas,

- dar vienas šalčio virpulys ir

– dar vienas benamis.

Nuliūdęs karalius jiems tarė:

"O, jei tik būtumėte pasinaudojęs mano lobiais, tada

už savo didžiausią negarbę nemačiau jo suplėšyto; priešingai, jūs visi būtumėte gerai   apsirengę.

- Nematyčiau nė vieno sergančio, bet

priešingai, jūs visi būtumėte sveiki.

Nematyčiau nė vieno alkano, visi būtumėte   sotūs.

Jei būtumėte pasipelnęs iš mano turtų, nė vienas iš jūsų nebūtų benamis.

Visi galėjote pasistatyti sau namą“.

Kiekviena jo karalystėje patirta kančia yra karaliaus kančios šaltinis,

kuris verkia dėl savo pavaldinių, atsisakančių jo prekių, nedėkingumo. Jo gerumas yra toks didelis, kad net nepaisant šio nedėkingumo,

jis neatsiima savo milijonų.

Verčiau laikykite juos prieinamus visiems,

tikintis, kad ateities kartos priims naudą

- kuriuos dabartiniai jo subjektai niekina. Taigi karalius pagaliau gaus šlovę

- kuri priklauso jam už visus gėrius, kuriuos jis daro savo karalystėje.

Aš elgiuosi kaip šis karalius.

Užuot atėmęs meilę, kurią daviau,

Vis klajoju, verkiu,

kol surasiu sielas

kurie surenka iki paskutinio cento mano meilės lobių.

Štai kada

-kad mano verksmas liautųsi ir

- kad gausiu šlovę už savo meilės dovaną, kurią mano Dieviškumas suteikė visų labui.

Ar žinai, kokios bus tos laimingos sielos, kurios nusausins ​​mano Meilės ašaras?

-Tai sielos, kurios gyvens mano dieviškoje valioje.

-Jie pasinaudos visa Meile, kurią atstūmė ankstesnės kartos.

Mano kūrybinės Valios jėga jie padaugins šią Meilę

- kiek jie nori ir

– už visas būtybes, kurios jį atstūmė.

Taigi mano skundai ir ašaros

sustok ir leisk save pakeisti laime ir   džiaugsmu,

Mano taiki meilė pasiūlys šias laimingas sielas

visi privalumai, kuriais kitos sielos nepasinaudojo“.

Atsidūręs savo įprastoje būsenoje, sekiau   Aistros valandas.

Kol aš lydėjau savo brangųjį Jėzų jo   skausmingo plakimo paslaptyje.

Jis man pasirodė   sutrupėjusiu kūnu.

Nuo jo kūno buvo nuplėšti ne tik drabužiai, bet ir kūnas.

Galėjome suskaičiuoti jo kaulus po vieną.

Jo išvaizda buvo siaubinga.

Tai vienu metu sukėlė baimę, baimę, pagarbą ir meilę.

Aš tylėjau prieš šią šiurpią sceną ir būčiau padaręs viską, kad palengvėtų mano mielasis Jėzus.

Bet aš nežinojau, ką daryti.

Jo kančios vaizdas privertė mane jaustis kaip mirties straipsnis.

Jėzus man maloniai pasakė  :

„Mano brangi dukra,

pažvelk į mane, kad žinotum mano kančių gilumą. Mano kūnas yra žmogaus atvaizdas, kai jis nusideda.

Nuodėmė atima iš žmogaus mano malonės drabužius.

Norėdamas atkurti jos prarastą malonę, nusirengiau drabužius.

Nuodėmė iškreipia žmogų. paverčia jį,

-iš gražiausios būtybės iš mano rankų

- blogiausiame ir baisiausiame dalyke

kuris sukelia pasibjaurėjimą ir pasibjaurėjimą.

Aš buvau pats nuostabiausias žmogus.

Norėdamas atkurti grožį žmogui, mano Žmogiškumas įgavo patį bjauriausią aspektą.

„Pažiūrėk į mane, pažiūrėk, koks aš baisus.

Botagai atėmė mano mėsą ir odą ir padarė mane neatpažįstamą.

Nuodėmė ne tik atima iš žmogaus grožį, bet ir padaro gilias žaizdas, užkrėstas gangrena, kuri graužia jo gilią asmenybę ir suryja gyvybinę esmę.

Todėl viskas, kas daroma nuodėmės būsenoje,   yra

negyvas   ir

 skeleto išvaizda.

Gaila

- atima iš žmogaus pirminį kilnumą,

-Entersèbre jo priežastis e

- padaro jį aklu.

Kad pasiekčiau jos žaizdų gilumą, mano kūnas buvo suplėšytas,

-taip visas mano kūnas tapo žaizda. Pralieja kraujo upes,

Aš įliejau savo gyvybinę esmę į žmogaus sielą, kad sugrąžinčiau ją į gyvenimą.

Jei nebūčiau su savimi turėjęs savo Dieviškumo, kuris yra pagrindinis gyvybės šaltinis, būčiau miręs nuo savo aistros pradžios  .

Su kiekviena man skirta kančia mano žmonija mirė, bet mano Dieviškumas mane palaikė.

Mano skausmai, pralietas kraujas, suplyšusi oda – visa tai prisidėjo prie žmogaus sugrąžinimo į gyvenimą.

Bet jis atsisako mano kraujo ir todėl negauna gyvybės.

Jis trypia mano kūną ir taip lieka pilnas žaizdų.

Oi! Kaip žiauriai jaučiu vyrų nedėkingumo svorį!

Pasimetęs man į glėbį, Jėzus apsipylė ašaromis.

Laikiau jį ant širdies, kai jis užspringo nuo ašarų! Matydama jį taip verkiantį, man sudaužė širdį!

Būčiau pasirengusi kentėti bet kokį skausmą, kad jis neverktų.

Aš jam padovanojau savo   užuojautą,

Apkabinau jos žaizdas   ir

Nusausinau jos   ašaras.

Šiek tiek paguodęs   pridūrė:

„Ar žinai, kaip aš elgiuosi?

Elgiuosi kaip tėvas, kuris labai myli savo sūnų, kol jis aklas, deformuotas, paralyžiuotas ir pan.

O ką daro tėvas, kuris beprotiškai myli sūnų?

Jis atsikrato akių ir kojų,

ji nusiplėšia odą ir, atiduodama viską sūnui, sako jam:

„Esu laimingesnis būdamas aklas, deformuotas ir paralyžiuotas, jei žinau, kad tu, mano sūnau, gali matyti, vaikščioti ir būti gražus“.

Oi! Koks laimingas šis tėvas, suvokęs, kad jo sūnus

dabar jis mato   akimis,

vaikščioti kojomis e

ji apsirengusi savo   grožiu!

Koks būtų buvęs jo skausmas, jei jis suprastų, kad jo sūnus, būdamas giliai nedėkingas, jo atsikrato.

- tėvo akimis,

- jos kojos ir oda,

ar nori vėl tapti tokia apgailėtina būtybe, kokia buvo?

„Aš kaip tas tėvas.

Aš iš savęs viską atplėšiau, kad viską atiduočiau žmogui. Viską mačiau. Tačiau savo nedėkingumu žmonija man užtraukia žiauriausią bausmę.

Kol buvau įprastoje būsenoje,

Jėzus apsireiškė neapsakomo džiaugsmo būsenoje. Aš pasakiau: „Kas vyksta, Jėzau?

Kokias geras naujienas man atneši, kurios tave džiugina?

Jėzus atsakė:

„Mano dukra, ar žinai, kodėl aš tokia laiminga? Mano laimė ir džiaugsmas – matyti tave rašantį.

Per žodžius, kuriuos rašote, matau, kaip atsiranda

- mano šlovė,

-Mano gyvenimas,

- mano dieviškumo šviesa,

- mano valios galia,

- mano meilės pasitenkinimas,

- vis didėjantis būtybių žinojimas apie save. Visa tai matau jūsų parašytuose žodžiuose.

Su kiekvienu žodžiu kvėpuoju maloniu savo kvepalų kvapu.

Ir aš matau, kad šie žodžiai sklinda tarp gyventojų, juos neša

- naujų žinių,

- mano guodžianti meilė ir

- mano Dieviškosios Valios paslaptys.

Oi! Tai mane taip džiugina!

Neįsivaizduoju, kokį tinkamą atlygį galėčiau suteikti, kai matau, kaip rašai! Kai rašai apie mane naujus dalykus,

Aš sugalvoju naujų malonių, kad apdovanotų tave ir ruošiuosi atskleisti tau naujas tiesas.

Nes

-kurie yra mano, kaip evangelizatoriaus, gyvenimo pratęsimas, e

– kas yra mano atstovai spaudai,

Man visada ypač patiko tie, kurie apie mane rašo.

Aš pasilieku sau tai, ko nėra mano evangelijose, kad atskleisčiau tai jiems. Mano, kaip pamokslininko, gyvenimas nesibaigė mano Žmonijos mirtimi. Ne, aš visada turiu pamokslauti, kol ateina naujos kartos“.

Pasakiau jam:

"Mano meile, man yra auka parašyti tas tiesas, kurias man atskleidžiate. O auka dar didesnė, kai esu priverstas rašyti apie intymius dalykus, kurie vyksta tarp tavęs ir manęs.

Man beveik trūksta jėgų tai padaryti.

Daryčiau viską, kad nereikėtų kalbėti apie save, kai rašau“.

Jėzus atsakė:

„Tu visada skiriasi nuo manęs.

Kai rašote dalykus apie tai, ką jums duodu, parašykite:

ant manęs

apie Meilę, kurią tau atnešu   ir

kaip toli siekia mano Meilė būtybėms.

Tai paskatins kitus mane mylėti.

Kad jie gautų mano jums suteiktas išmokas.

Būtina, kad rašydamas atsidurtum Manyje.

Kitaip būtų galima pasakyti:

"Kam jis tai pasakė? Kam jis taip dosniai parodė savo malones, galbūt prieš vėją, orą?" Ne!

Nebuvo pasakyta

– kad per savo žemiškąjį gyvenimą kalbėjausi su apaštalais, su miniomis,

-kad išgydžiau tokį ir tokį sergantį žmogų, ir

-kad buvau dosnus ir kilnus su savo mama?

Visko reikia.

Galite būti tikri, kad viską, ką rašote, visada atskleidžiau Aš.

Jėzaus nebuvimas mane taip slėgė, kad

Tiesiog jam skambinau ir troškau sugrįžti. Bet tai buvo veltui. Todėl jam teko ilgai laukti.

Kai tik aš nebegalėjau pakęsti jo nebuvimo, jis atėjo. Kiek daug dalykų norėjau jam pasakyti.

Bet Jis stovėjo aukštoje vietoje, kad aš negalėjau su Juo pasikalbėti.

Aš tai galvojau ir mylėjau. — Jėzau, Jėzau, ateik! Jis taip pat pažiūrėjo į mane.

Jis išmetė rasą, kuri apėmė mane kaip perlai, ir tai priartino jį prie manęs. Priėjęs labai arti, jis man pasakė:

"Mano dukra.

- noras mane pamatyti,

- šio troškimo intensyvumas ir pasikartojimas nuplėšia šydą, skiriantį laiką nuo amžinybės, priversdamas sielą pakilti link Manęs.

Mano meilė tampa beveik nerami

kai turiu pavėluoti atsiskleisti sielai, kuri slysta už manęs. Turiu ne tik atsiskleisti šiai sielai, kad nuraminčiau savo meilę, bet ir ją atiduoti

- naujos charizmos e

- nauji Meilės įrodymai.

„  Mano Meilė nuolat trokšta tvariniams pasiūlyti Meilės įrodymų.

Kai mano Valia veikia tam, kad atsiduotų būtybei, mano Meilė tampa šventiška.

Jis bėga, ir Jis taip pat skrenda link šios būtybės: jis tampa jo lopšiu.

Jei ji nustato, kad siela nėra mano dieviškosios valios lopšyje, ji ją slepia ir dainuoja, kad pailsėtų ir užmigtų.

O kai siela miega, ji įkvepia jus atnaujintos Meilės gyvenimui.

Jei nereguliarus sielos kvėpavimas atskleidžia nelaimingą širdį,

tada mano Meilė su mano ta pačia Širdimi sudaro lopšį šiai sielai, kad išvaduotų ją iš kartėlio ir pripildytų Meilės džiaugsmo.

Oi! Kaip džiaugiasi mano Meilė, kai pabunda siela ir tai,

- visi laimingi ir pilni gyvenimo,

- sužino apie savo naujagimį.

Jis tarė sielai  :

„Matai, aš sūpavau tave savo įsčiose

kad pabustumėte stiprūs, laimingi ir pasikeitę.

Dabar noriu supurtyti tavo žingsnius, tavo darbus, tavo žodžius, viską.

Noriu tavo meilės

kad mūsų dviejų meilių susiliejimas padarytų mus abipusiai laimingus.

Būkite atsargūs ir nieko nedėkite tarp mūsų, tai mane nuliūdintų  “.

Mano Meilė labiau nei bet kas kitas priartina mane prie žmogaus. Mano meilė yra lopšys, kuriame gimė žmogus.

Mano dievybėje viskas harmonija,

lygiai taip pat, kaip puikiai dera kūno dalys.

Žmogus turi savo intelektą, kad jį apšviestų. Jį skatina jo valia.

Kaip šitas

kai nori: Akis nemato, ranka nedirba ir kojos nevaikšto.

kada nori: akis mato, ranka dirba ir kojos lekia. Visi kūno nariai vienas kitą papildo.

Taip yra su mano Dieviškumu:

mano Valia viskam vadovauja ir

Mano atributai gyvena visiškoje harmonijoje vienas su kitu, kad įgyvendintų tai, ko trokšta mano Meilė.

Mano Išmintis, Mano Galia, Mano Žinios, Mano Gerumas ir visos kitos mano savybės harmonizuoja ir sudaro visumą.

Visos mano savybės, kad ir kokios jos būtų,

-gyvenk mano Meilės rezervuare e

- išpildyti Mano Valios Meilės norus.

„  Žmogui labiausiai reikia Meilės  .

Meilė yra sielai, kas duona yra kūno gyvybei.

Žmogus gali apsieiti be žinių, galios ar išminties, nes šios savybės naudingos tik tam tikromis aplinkybėmis.

Bet ką būtų galima pasakyti, jei būčiau sukūręs žmogų jo nemylėdamas?

Kodėl būčiau jį sukūręs, jei nebūčiau jo mylėjęs?

Man tai būtų negarbė, manęs nevertas poelgis, nes mano pagrindinė funkcija yra mylėti.

O kas būtų su Žmogumi

- jei jis neturėtų savyje Meilės pagrindo,

-Jei jis nemokėtų mylėti?

Jis būtų žiaurus ir net nebūtų vertas žvilgsnio.

Meilė turi prasiskverbti į viską.

Jis turi persmelkti visus žmogaus veiksmus, nes karaliaus atvaizdas yra ant visų jo karalystės monetų.

Jei ant monetos nėra karaliaus atvaizdo, karaliaus pavaldiniai jos nepriima.

Lygiai taip pat, jei veiksmas nėra įkvėptas meilės, aš negaliu jo pripažinti kaip   mano.

Kai buvau įprastoje būsenoje, mano visada mielas Jėzus atėjo ir   pasakė  :

„Mano dukra, mano meilė būtybėms verčia mane mirti kiekvieną akimirką.

Tikros meilės prigimtis veikia

mirti ir nuolat grįžti į gyvenimą dėl savo   mylimo žmogaus.

Norėdamas žmogaus sau, meilė sukelia mirtį. Tai vienas iš ilgiausių ir skausmingiausių kankinių.

Bet stipresnis už mirtį,

ta pati meilė suteikia gyvybę tuo pačiu metu kaip ir mirtį.

Nes taip yra?

-Tebūnie gyvybė mylimam žmogui,

- kad tarp žmogaus ir mylimojo susiformuotų vieningas gyvenimas.

Meilės liepsnos turi   dorybę

– suvartoti žmogaus gyvybę

- sujungti jį su kitu gyvenimu.

Būtent taip atsitinka su mano meile: tai priverčia mane mirti.

Iš šio susideginimo jis suformuoja sėklą, kurią reikia pasėti būtybės širdyje,

leisdamas man augti joje   ir

susikurti su juo vieną   gyvenimą.

Tu taip pat gali mirti už mano meilę, kas žino, kiek kartų, galbūt bet kurią akimirką.

Kai tik nori mane matyti, bet negali, tavo valia mano nebuvimą išgyvena kaip mirtį.

Kai tu manęs nematai, tavo valia miršta

negalėdamas rasti gyvenimo, kurio ieško.

Bet po to, kai tavo valia išeikvota šiame mirties akte, aš atgimsiu tavyje, o tu – manyje.

Surask gyvenimą, kurio nori,

- Bet vėl mirti,

-Tada sugrįžk į gyvenimą Manyje.

Jeigu tu manęs trokšti, tavo neišsipildęs troškimas išgyvena mirtį. Kai jis vėl pasirodo, jis randa naują gyvenimą.

Taigi jūsų meilė, jūsų sumanumas ir jūsų širdis gali būti viename nuolatiniame veiksme.

- mirtis ir

- grįžk į gyvenimą.

Jei aš tai padariau dėl tavęs, tai teisinga, kad tu tai darai dėl manęs“.

Buvau įprastos būsenos ir mano visada žavingas Jėzus man pasirodė   nešantis   savo kryžių ant savo švenčiausio peties  .

Jis man pasakė  :

„Mano dukra, kai gavau kryžių, stebėjau jį nuo viršaus iki apačios, kad pamatyčiau vietą, kurią kiekviena siela užėmė ant jos.

Ir, apmąstydama kiekvieną sielą, žiūrėjau su didesne meile   ir

Ypatingą dėmesį skyriau tiems, kurie gyveno manojoje

Noriu.

Kai aš stebėjau šias sielas,

Mačiau jų kryžių tokį pat ilgą ir platų kaip mano

nes mano valia kompensavo ilgį ir plotį, kurio jam trūko. Oi! Kaip išsiskyrė tavo kryžius, ilgas ir platus

- Nes tavo daug metų, praleistų lovoje, išgyveno tik mano Valią.

Kol mano kryžius buvo ten tik tam   , kad įvykdytų mano   Dangiškojo Tėvo valią,

tavo buvo ten, kad įvykdytų mano valią  . Jiedu buvo pagerbti.

Kadangi jie buvo vienodo dydžio, jie prisijungė.

Mano Valia turi dorybę

- sušvelninti kryžių kietumą,

- sumažinti jų kietumą,

- pailginti juos ir

- išplėsti juos taip, kad jie taptų panašūs į mano.

Todėl, kai nešiau savo kryžių,

Kartu jaučiau sielų kryžių saldumą ir atšiaurumą

- kurie kentėjo mano valioje.

Oi! Kokį palengvėjimą jie atnešė mano Širdžiai! Bet tuo pat metu

- iš šių kryžių jis privertė mano kryžių įsmigti į mano petį

- iki gilios žaizdos atsiradimo.

Nepaisant stipraus skausmo, kurį patyriau,

Tuo pat metu jaučiau sielų, kurios kentėjo mano valioje, saldumą.

Kokia amžina mano valia,

jų   kančios,

jų remontas   e

jų veiksmai   turi

išgyvenau kiekvieną mano kraujo lašą,

įsiskverbė į kiekvieną mano žaizdą, į kiekvieną gautą nusikaltimą.

Mano valia privertė mane pamatyti dabartį

visus   padarų nusikaltimus,

nuo pirmojo žmogaus iki   paskutiniojo.

„Dėl pagarbos sieloms, kurios būtų gyvenusios pagal mano valią, nusprendžiau atpirkti.

Jei kitos sielos gali gauti naudos iš atpirkimo, tai toms sieloms, kurios gyveno pagal mano valią.

Nėra gėrio, kurį duodu,

- ir danguje, ir žemėje,

jei ne atsižvelgimas į šias sielas “.

Mąsčiau apie didžiulį gėrį, kurį mielasis Jėzus mums atnešė išpirkdamas. Dieve,   jis man pasakė  :

"Mano dukra,

Sukūriau gražų, kilnų amžinos ir dieviškos kilmės vyrą, laimingą ir vertą manęs.

Nuodėmė privertė jį nukristi iš šių aukštumų į gilią bedugnę. Jis atėmė savo kilnumą.

Žmogus tapo nelaimingiausia būtybe. Gaila

- trukdė jo augimui, e

- apdengė jį žaizdomis, kurias pasidarė baisu matyti, bet mano Atpirkimas išlaisvino jį nuo kaltės.

Mano žmonija nepadarė nieko kito, išskyrus tai, ką daro švelni mama: kadangi jos naujagimis negali valgyti, ji atidaro įsčias ir

- sugrąžinti vaiką pas save, iš jo paties kraujo, paversto pienu,

- ji aprūpina jį maistu, kurio reikia gyventi.

Nugalėti meilę motinai, kuri maitina savo vaiką nuo įsčių,

mano žmogiškumas, po blakstienomis,

atvėrė daugybę kanalų, iš kurių teka kraujo upės, kad galėtų mano vaikai

- gauti jo gyvybę,

- maitinti juos ir tobulinti jų augimą.

Savo žaizdomis uždengiau jų deformacijas ir padariau jas gražesnes nei anksčiau.

Kai   sukūriau vyrus  , sukūriau juos dangiškai tyrus ir kilnius.

Per atpirkimą aš papuošiau juos ryškiomis savo žaizdų  žvaigždėmis  

dėl

-uždengti savo bjaurumą e

-padarykite juos dar gražesnius nei pradžioje.

Jų žaizdose ir deformacijose,

Aš padėjau brangius savo skausmų akmenis, kad padengtų visas jų kančias.

Aprengiau juos taip didingai

kad jų išvaizda grožiu pranoksta pradinę būseną. Už tai Bažnyčia sušunka  : „Laiminga klaida! 

Dėl nuodėmės atėjo atpirkimas, per kurį mano Žmoniškumas

- Jis maitino mano vaikus savo krauju,

- aprengė juos savo asmenybe ir grožiu.

Ir mano krūtys visada pilnos, kad maitinčiau vaikus.

Koks griežtas bus tų pasmerkimas

- Kas mane atstumia,

-kurie atsisako priimti Gyvenimą, kuris priverstų juos augti ir padengti jų deformacijas!

Buvau nuliūdęs, nes nebuvau atimta mano mielojo Jėzaus buvimo. Privertęs mane ilgai laukti,   Jis atėjo  .

Iš savo žaizdų Jis praliejo savo kraują aplink mano kaklą ir krūtinę. Vos palietę mane šie kraujo lašai tapo spindinčiais rubinais, kurie sudarė gražiausią ornamentą.

Žiūrėdamas į   mane, Jėzus man pasakė:

"Mano dukra,

koks nuostabus šis ant tavęs uždėtas mano kraujo karoliai. Kaip tai tave pagražina!

Pažiūrėkite, kaip tai leidžia jums jaustis gerai.

Ir aš, vis dar nusiminusi, nes jis privertė mane ilgai laukti, pasakiau:

„Mano meilė ir mano gyvenimas, kaip norėčiau, kad tavo ranka man būtų kaip karoliai.

Tai mane tikrai pradžiugintų, nes jausčiau tavo gyvenimą.

Ir aš taip prisiriščiau prie tavęs, kad daugiau tavęs nepaleisčiau.

Tiesa, tavo daiktai gražūs, bet kai nerandu tavęs pats, nerandu ir gyvenimo.

Kai turiu tavo daiktus be tavęs, mano širdis pašėlo. Jis panikuoja ir kraujuoja iš skausmo dėl jūsų nebuvimo.

Ak! Jei žinotum, kiek kankinai mane, kai neateini, būtum atsargus, kad nepriverstum manęs taip ilgai laukti!

Tapęs švelniu, Jėzus apsivijo man kaklą ir, laikydamas ranką savoje  ,   pridūrė  :

„Aš žinau, kiek tu kenčiate!

Be to, pasitaisau ranka suformuodamas karolius ant kaklo.

ar tai tave džiugina?

Žinokite, kad aš negaliu nieko padaryti, tik pataisyti tuos, kurie gyvena pagal mano valią.

Nes savo kvėpavimu jie sudaro karolius

kuri supa ne tik mano kaklą, bet ir visą mano esybę.

Ir aš tampu tarsi prirakintas prie šių sielų savo Valios tvirtovėje.

Man tai toli gražu netenkina, tai suteikia tiek daug pasitenkinimo, kad mainais pririšu juos prie savęs.

Jei negalite gyventi be Manęs, tai dėl šių grandinių, kurios jus tvirtai suriša su Manimi.

iki taško, kad paprasta akimirka be Manęs paveda jus į skausmingą kankinystę.

Vargšė mergina, tu teisi!

Atsižvelgsiu į visa tai ir toli gražu nepaliksiu jūsų

Aš užsidarysiu tavyje

mėgautis savo Valios atmosfera, kurią randu tavyje.

Jūsų širdies plakimas, jūsų mintys, jūsų norai, jūsų judesiai

jie visi yra mano panašumai. Man skaniausias poilsis tavo krūtyse.

Kai pasirodė mano mielasis Jėzus, buvau įprastos būsenos. Jis buvo tylus, labai susijaudinęs ir nekalbėjo.

Aš jo paklausiau:

„Kas tave vargina, Jėzau, kodėl tu su manimi nesikalbi?

Tu esi mano gyvenimas, tavo žodžiai yra mano maistas ir aš negaliu nuo jų ilgai pasninkauti.

esu labai silpna

Jaučiu poreikį nuolat maitintis, kad augčiau ir išlaikyčiau savo jėgas“.

Jėzus, visas gerumas, man pasakė  :

„Mano dukra, aš taip pat jaučiu, kad reikia maisto.

Kai maitinatės mano Žodžiu,

- kažkada jūsų asimiliuotas e

- transformuotas tavo kraujyje, jis tampa mano paties maistu.

Jei tu negali pasninkauti, negaliu ir aš.

Noriu atlygio už maistą, kurį tau duodu. Po to aš vėl grįšiu tavęs pamaitinti.

Šiuo metu esu labai alkanas. Greitai ateik ir užpildyk šį alkį!

Buvau sutrikusi ir nežinojau, ką jam pasiūlyti, nes niekada nieko neturėjau. Bet Jėzus abiem rankomis jį paėmė

- mano   širdies plakimas,

- Mano kvėpavimas, mano   mintys,

- Mano meilė,

- mano norai,

visi pavirtę į mažus šviesos gaublius.

Jis suvalgė juos sakydamas:

„Visi šie dalykai atsiranda dėl mano veiksmų tavyje.

Jie priklauso man ir aš juos tiesiog vartoju.

„Mano dukra,   gerai, kad aš vėl dirbu tavo sielos dirvą, kad pasėčiau savo Žodžio sėklą, kad tave maitinčiau.

Man patinka ūkininkas, kuris nori apsėti savo lauką. Jis aria dirvą ir tada deda sėklas.

Po to vėl uždenkite vagas, kuriose jis pasodino sėklas, kad jos būtų apsaugotos.

Duokite jiems laiko sudygti.

Kai jų padaugėja iš šimto, nuimamas derlius.

Būkite atsargūs ir neuždenkite sėklų per daug dirvožemio, nes jos gali uždusti ir mirti.

Jis rizikuotų neturėti ko valgyti.

Taip aš elgiuosi.

Kai   pakelsiu sielos dirvą,

Aš atveriu ir padidinu jo intelektualinius pajėgumus, kad galėčiau pasėti ten savo Žodį  . Tada uždengiu žemės vagas,

kuri   susideda iš nuolankumo ir sielos naikinimo  .

Aš naudojuosi visais sielos vargais ir silpnybėmis

Nes aš irgi žemė.

Bet ši žemė turi kilti iš sielos, nes aš tokios neturiu

Žemė.

Taigi uždengiu visas sėklas ir su džiaugsmu laukiu derliaus.

Bet ar norite sužinoti, kas nutinka, kai ant sėklos užberiama per daug žemės?

Kai siela per stipriai jaučia savo vargus, savo silpnybes, nieką, ji nerimauja ir skiria jai tiek daug apmąstymų, kad priešas tuo pasinaudoja.

gundyti ją, atkalbinėti ir prarasti pasitikėjimą  .

Tai yra nereikalingas arba nepageidaujamas mano sėklų dirvožemis. Oi!

- Kol mano sėklos jaučiasi mirštančios,

- kaip sunku jiems išdygti po tiek dirvožemio. Dažnai sielos vargina dangiškąjį ūkininką, ir Jis pasitraukia.

Oi! Kiek yra tų sielų!

Aš jam pasakiau: „Mano meile, ar aš viena iš tų sielų?

Jis atsakė  : „Ne, ne!

Sielos, gyvenančios mano valioje, negali uždusinti mano sėklos.

Priešingai, dažnai šiose sielose randu tik jų nieką, kuri užaugina tiek mažai žemės.

kad vos spėju plonu sluoksniu padengti sėklas.

Mano valios saulė priverčia juos greitai išdygti.

Po didelio derliaus iš karto pasėju daugiau sėklų. Būkite tuo įsitikinę!

Ar nematai, kad aš nuolat sėju naujas sėklas tavo sieloje?

Kai Jis man tai pasakė, Jo veide pasirodė tam tikras liūdesys. Paėmęs mane už rankos,

Tai mane ištraukė iš kūno ir

Jis man parodė suglumusiems parlamentarams ir ministrams,   kaip

-jei jie būtų paruošę didelį laužą ir

- jie atsidūrė liepsnų belaisviuose.

Galima buvo pamatyti sektantų lyderius, kurie

-pavargęs kovoti su Bažnyčia, geidžiamas

- įamžinti kruviną agresiją,

- arba būti atleistas iš vadovaujančių pareigų.

Jų padėtis buvo netvari dėl lėšų trūkumo ir kitų priežasčių. Taigi, užuot pasirodę juokingi, jie bandė atsisakyti savųjų

pareiga vadovauti tautos likimui.

Bet kas galėtų viską pasakyti? Tada nuliūdęs   Jėzus man pasakė:

„Baisūs, baisūs jų planai!

Jie nori viską daryti be Manęs. Bet jiems viskas bus sumaišyta!

Pažiūrėjau į savo raštus ir pagalvojau:

„Tai Jėzus, kuris kalba su manimi arba

ar tai priešo ar mano vaizduotės žaidimas?

Jėzus atėjo ir   pasakė man  :

„Mano dukra, mano žodžiai pilni tiesos ir šviesos.

Jie turi savyje galią ir dorybę įkvėpti sielai

- šios tiesos,

-tai Šviesa ir

- visa tai, ką jie nešioja.

Taigi siela nežino tik Tiesų

bet jis jaučia joje polinkį elgtis pagal juos.

Mano tiesos kupinos grožio ir patrauklumo,

tokiu būdu, kad siela juos priėmusi jais susižavi.

„Manyje viskas yra harmonija, tvarka ir grožis.

Pavyzdžiui, kai sukūriau dangų, sukūręs saulę galėjau sustoti.

Bet   aš norėjau dangaus skliautą papuošti žvaigždėmis,   kad žmonių akys galėtų patirti didesnį džiaugsmą iš savo Kūrėjo darbų.

Kai sukūriau žemę  , papuošiau ją daugybe augalų ir gėlių. Nesu sukūręs nieko, kas nebūtų persmelkta grožio.

Jei tai tiesa sukurtų dalykų tvarka, tai dar labiau tiesa mano Tiesų, kurių šaknys yra mano Dieviškume, tvarka.

Kai jie pasiekia sielą, jie yra tarsi saulės spinduliai, kurie pasiekia ir sušildo žemę, niekada nepritrūkdami saulės.

Siela taip įsimyli mano Tiesas

kad jam tampa beveik neįmanoma jų neįgyvendinti.

Kita vertus, kai veikia priešas arba kai kalbama apie fantazijas, kurios nori apsimesti Tiesa, tai neapima

- jokios šviesos, - jokios medžiagos, - jokio grožio, - jokios traukos.

Jie tušti ir negyvi.

Siela nesijaučia linkusi aukotis, kad tai įgyvendintų.

Tačiau Tiesos, kurias girdite iš savo Jėzaus, yra kupinos gyvybės ir patrauklumo. Kodėl tu abejoji?"

Būdamas už savo kūno ribų,

Atsidūriau gėlių pilname slėnyje

kur prieš kelias dienas (kovo 10 d.) mačiau mirusį savo nuodėmklausį.

Pagal savo įprotį, kai gyveno čia, žemėje, jis man šaukė:

– Pasakyk man, ką tau pasakė Jėzus?

Aš atsakiau: „Jis kalbėjo su manimi manyje, bet nieko nesakė žodžiu; ir jūs žinote, kad aš nepranešu apie dalykus, kuriuos suvokiu tokiu būdu“.

Jis tęsė: „Aš taip pat noriu išgirsti, ką jis tau pasakė viduje“. Matydama, kad esu tokia priversta, atsakiau:

"Jis man pasakė:

Mano dukra, aš nešioju tave ant rankų.

Mano rankos tau bus kaip valtis

- priversti jus naršyti begalinėje mano valios jūroje. Ir toliau vykdydamas savo darbus pagal mano valią,

- suformuosite bures, stiebą ir inkarą.

Jie ne tik papuoš nedidelę valtį,

bet taip pat leis judėti greičiau. Aš taip myliu sielas, kurios gyvena mano valioje, kad nešiojuosi jas ant rankų, niekada   jų nepalikdamas“.

Kol aš taip kalbėjau savo nuodėmklausiui,

Mačiau, kad Jėzaus rankos įgavo mažos valties, kurioje buvau, pavidalą.

Po mano žodžių nuodėmklausys man pasakė:

„Turite žinoti, kad kai Jėzus kalbėjo jums ir atskleidė jums savo tiesas, šviesos spinduliai nusileido ant jūsų.

Kadangi jūs neturite Jo galios, perteikdami man šias Tiesas, atskleidėte jas lašas po lašo.

Tačiau mano siela buvo apšviesta. Užteko tik šiek tiek tos šviesos

kad mane motyvuotų   ir

kad aš norėčiau išgirsti daugiau šių Tiesų, gauti dar daugiau   Šviesos.

Nes jį lydėjo dangiškas kvapas ir dieviškas pojūtis.

Kadangi vien tik išgirdęs šias tiesas pritraukiau šias malones, kas bus tiems, kurie jas įgyvendins?

Štai kodėl aš taip norėjau išgirsti, ką Jėzus jums sako, ir norėjau tai pranešti kitiems.

Tai buvo dėl šviesos ir kvapo.

Jei tik žinotumėte, kokį didžiulį gėrį mano siela sėmėsi iš šių Tiesų!

Ši dangiška šviesa ir kvapas ne tik atgaivino mane patį,

bet tai tarnavo kaip šviesa aplinkiniams žmonėms!

Kai atliksi savo darbus pagal dieviškąją valią,

Jaučiau, kaip manyje nusėdo šios švenčiausios valios sėkla “.

Aš pasakiau: „Parodyk man savo sielą, parodyk, kaip ji skleidžia šviesą?“.

Jis atsivėrė jo širdies šone ir pamačiau, kaip jo siela spinduliuoja šviesą. Šviesos lopinėliai susijungė ir išsiskyrė, vienas praskriejo per kitą, buvo labai gražu matyti.

Jis pridūrė: „Pažiūrėkite, kaip gera girdėti šias tiesas!

Tie, kurie neklauso Tiesos, yra apsupti tokios tamsos, kuri sukelia siaubą.

Atsidūręs savo įprastoje būsenoje pagalvojau: „Jaučiuosi pati bjauriausia būtybė. Tačiau mano mielasis   Jėzus man pasakė.

-kad jo projektai man puikūs ir

-kad darbas, kurį jis kuria manyje, yra toks svarbus

kuris nenori to patikėti net savo angelams.

Jis pats nori būti globėju, aktoriumi ir žiūrovu.

Bet ko aš galiu tiek daug nuveikti? bet ko!

Mano išorinis gyvenimas yra toks įprastas, kad darau mažiau nei daugelis kitų.

Kai šios mintys liejosi mano galvoje,

Mano mylimasis Jėzus   nutraukė jos kelią ir pasakė  :

"Mano dukra,

akivaizdu, kad be tavo Jėzaus

- Nieko gero nesugalvoju,   pvz

-Galima kalbėti tik   nesąmones.

Mano mylima Mama taip pat nepasiekė nieko nepaprasto savo išoriniame gyvenime.

Tiesą sakant, atrodė, kad jam sekasi mažiau nei kitiems.

Jis buvo sumažintas iki įprasčiausių užduočių gyvenime. Ji verpė, siuvo, šlavo grindis, kūreno ugnį.

Kas galėjo pagalvoti, kad ji yra   Dievo Motina?

Jo išoriniai veiksmai to nieko neatskleidė.

„Bet kai ji nešiojo mane savo įsčiose, aš esu Amžinasis Žodis,

- kiekvienas jo judesys,

- kiekvieną jo žmogaus poelgį gerbė visa kūrinija.

Per jį sklido visų būtybių gyvybė ir palaikymas.

Saulė priklausė nuo jos ir pasitikėjo ja, kad išlaikytų šviesą ir šilumą.

Žemė iš jos tikėjosi savo augalų gyvenimo vystymosi. Viskas priklausė nuo jos.

Dangus ir žemė buvo dėmesingi mažiausiems jo judesiams. Bet kas tai matė?

Niekas!

Visa jo didybė, galia ir šventumas,

didžiuliai naudos vandenynai, sklindantys iš jos   įsčių,

kiekvienas jo   širdies plakimas,

jo įkvėpimai, mintys, žodžiai – visa tai nuskriejo tiesiai į jo   Kūrėją.

Tarp Dievo ir jos vyko nuolatinis dalijimasis. Viskas, kas iš jos kilo, susijungė su jos Kūrėju. Mainais prie jos prisijungė jis.

Šie mainai

padidino savo   didybę,

pakėlė jį   ir

leido jam   viską dominuoti.

Tačiau niekas apie ją nepastebėjo nieko neįprasto.

Tik aš, jo Dievas, jo Sūnus, viską žinojau.

Tarp manęs ir mamos buvo tokia stipri srovė

kad jo Širdis ir Manoji plaka vieningai.

Ji gyveno iš mano amžino širdies plakimo, o aš – iš jos motinos širdies plakimo.

Mūsų gyvenimas buvo kupinas nuolatinių mainų.

Būtent tai, mano akimis, išskyrė ją kaip mano motiną.

Išoriniai veiksmai

– manęs netenkina ir nepatenkina

jei jie neišnyksta iš vidaus, kuriame jie yra gyvybė.

Beje, kas yra toks nenormalus, kad tavo gyvenimas toks įprastas?

Savo darbus dažniausiai pridengiu didesniais nei įprasčiausiais dalykais

todėl niekas negali jų aptikti. Tai suteikia man daugiau veiksmų laisvės.

Kai viską padarysiu, netikėtai,

Visiems rodau savo darbus ir sužadinu susižavėjimą.

Tai smulkus verslas

- kad būtybių aktai teka mano Valios srove ir

-Ar mano veiksmai yra vienodi su būtybių veiksmais?

Tai smulkus verslas

kad dieviškasis troškimas prasiskverbia į tvarinių veiksmus kaip jų priežastį, kad žmogaus veiksmai keičiasi

dieviškuose veiksmuose,

dieviškoje meilėje,

Dievo atlyginimu,

amžinoje ir dieviškoje šlovėje?

Argi ne nuostabu?

kad žmogaus valia gali būti palaikoma nuolat keičiantis Dieviška valia ir kad kiekviena valia liejasi į kitą?

Mano dukra, prašau tavęs būti dėmesingos ir ištikimai sekti paskui mane“.

Aš atsakiau: „Mano meile, pastaruoju metu tiek daug nutiko, kad jaučiausi išsiblaškęs“.

Jis pasakė:

„Taigi būkite atsargūs, nes

- kai tavo veiksmai neįteka į mano Valią, tarsi saulė pertrauktų jos kursą.

Kai esi išsiblaškęs, tai tarsi

jei debesys uždengtų saulę ir tave užkluptų tamsa.

Tačiau kai blaškymasis yra nevalingas, užtenka stipraus ir ryžtingo valios akto

kad vesčiau tave atgal į mano   valią,

kad saulė atnaujintų savo kelią ir debesys išsisklaidytų, taip leisdami   šviesti mano valios saulei

su dar didingumu“.

Aš lydėjau Jėzų   jo kančios skausmuose.

Jis man apsireiškė ir   pasakė  :

„Mano dukra, nuodėmė sukausto sielą grandinėmis ir neleidžia daryti gera. Dvasia

-tada jis pajunta kaltės grandines   e

- gėdijasi suprasdamas gėrį. Valia jaučiasi suvaržyta ir   paralyžiuota.

Užuot trokštęs gėrio, jis trokšta blogio.

Noras skristi pas Dievą nukirpo sparnus.

Patinka

Jaučiu užuojautą, kai matau vyrus, sukaustytus savo nuodėmių!

Štai kodėl pirmoji kančia, kurią norėjau patirti, buvo   prirakinimas   grandinėmis  .

Norėjau, kad jis išvaduotų vyrus iš pančių.

Grandinės, kurios man trukdė

jie tapo Meilės saitais vos palietę mane  .

Kai mano grandinės palietė žmoniją,

- jie sudegino ir sunaikino jį surišusias grandines ir

- įsimylėję vyrai juos surišo su Manimi.

Mano meilė yra aktyvi meilė, ji negali egzistuoti be vaidybos.

Todėl kiekvienam žmogui paruošiau tai, ko jam prireiks

- jo reabilitacija,

- jo pasveikimas e

- jos grožio atkūrimas.

Padariau viską, kad jei vyrai to norės, jie turėtų viską, ko reikia.

- Mano grandinės yra pasirengusios sudeginti savo,

- mano kūno gabalėliai, kad uždengtų jų žaizdas ir jas papuoštų,

- Mano kraujas, kad suteikčiau jiems gyvybę. Viskas paruošta!

Kiekvienam pasilieku tai, ko jam prireiks. Kaip mano Meilė nori veikti ir atsiduoti,

Jaučiuosi skatinamas stipraus troškimo, nenugalimos jėgos, kuri neleidžia būti ramiai.

Bet ar žinote, ką darau, kai matau, kad vargu ar kas nors priima tai, ką siūlau?

Aš sutelkiu savo grandines, savo kūno ir kraujo gabalėlius

- ant tų, kurie manęs trokšta ir myli. Aš užpildau juos Grožiu.

Tada Aš pririšu juos prie savęs savo Meilės grandinėmis, kad šimtą kartų padauginčiau jų maloningą gyvenimą.

Tik tada mano Meilė atranda savo išsipildymą, pasitenkinimą ir poilsį“.

Kai jis pasakė šiuos dalykus,

Aš mačiau jo grandines, jo kūno gabalėlius ir kraują, liejantį mane. Jis labai apsidžiaugė, kad tokiu būdu pritaikė man visus savo nuopelnus.

Ir jis visiškai prirakino mane prie savęs. Koks geras Jėzus! Tebūnie Jis palaimintas amžinai!

Vėliau jis grįžo ir   pridūrė  :

"Mano dukra,

Jaučiu poreikį tvariniui pailsėti Manyje, o aš jame.

Bet ar žinai, kada padaras ilsisi manyje, o aš jame?

Kai jo intelektas galvoja apie mane ir supranta mane.

Jis slypi savo Kūrėjo intelekte.

O Kūrėjo Intelektas slypi sukurtame prote.

Kai žmogaus valia susijungs su dieviškąja valia  ,

-du bučiuojasi ir

- abu ilsisi kartu.

Jei žmogus   pakyla aukščiau visko, kas sukurta, ir   myli tik savo Dievą  ,

koks malonus poilsis Dievui ir sielai! Kas duoda poilsį, tas gauna poilsį.

Paguldau savo sielą ant rankų ir guliu saldžiausiu miegu“.

Atsidūręs savo įprastoje būsenoje, galvojau apie Šventąją dieviškąją valią. Mano visada gerasis Jėzus paėmė mane ant rankų, apkabino ir ilgai atsiduso. Jaučiau kaip jo kvėpavimas prasiskverbė į mano širdį. Jis man pasakė  :

„Mano valios dukra, mano visagalis kvėpavimas įkvepia tavyje mano gyvenimą.

Nes mano kvėpavimas nuolat palaiko sielas, kurios gyvena mano Valioje.

Suteikdama kvapą sielai, mano Valia gąsdina viską, kas Man nepriklauso.

Kad mano Valia taptų vieninteliu kvėpuojančiu oru.

Kvėpuodamas kūnas įsiurbia orą, o paskui jį iškvepia. Panašiai mano Valioje gyvenanti siela yra nuolatiniame veiksme.

-priimti mane ir

-atiduok save Man.

Mano Valia sklinda visoje kūrinijoje.

Nėra nieko, ko jis nebūtų uždėjęs antspaudo. Kai jis pasakė, kad „Fiat“ kuria daiktus,

mano Valia užvaldė viską ir tapo jos atrama.

Ji nori, kad viskas joje apsigyventų.

Tokiu būdu, kad gautų kompensaciją už savo kilnius ir dieviškus darbus.

Jis nori matyti savo vėją, jo kvapus ir šviesą, sklindančią per visus žmogaus veiksmus.

Taip, kad, tekėdami kartu,

būtybių ir mano Valios veiksmai susilieja į vieną.

Tai buvo vienintelis kūrimo tikslas:

kad visos valios yra kaip testamentas  .

Štai ko aš noriu, ką siūlau ir ko tikiuosi. Dėl šios priežasties aš taip trokštu, kad mano Valia būtų žinoma.

Noriu atskleisti jo vertę ir poveikį

kad ten gyvenančios sielos

jos išsklaido visuose dalykuose savo valios (prisotintos mano) spindulius kaip kvepalus oras.

Noriu, kad šios sielos apvaisintų visus savo veiksmus mano Valia, kad būtų galima įgyvendinti pagrindinį Kūrybos tikslą.

Taigi per šias sielas   visi sukurti daiktai turės dvigubą antspaudą:

- mano Fiato antspaudas, dėl kurio atsirado Sukūrimas e

- šio Fiato aido antspaudas, sklindantis iš būtybių, gyvenančių mano valioje “.

Buvau įprastoje būsenoje.

Mano visada malonus   Jėzus atėjo ir man pasakė  :

„Mano dukra, kai siela atlieka savo darbus mano valioje, ji atkuria mano gyvenimą.

Jei jis atlieka dešimt veiksmų pagal mano valią, jis atkuria Mane dešimt kartų

Jei mano valioje tai padaro dvidešimt, šimtą, tūkstantį ar net daugiau, jis atkuria mane tiek kartų.

Tai panašu į sakramentinį pašventinimą:

Esu padaugintas tiek šeimininkų, kiek yra pašvęstųjų. Tačiau man reikia kunigo, kuris pašventintų šeimininkus.

Mano valios atveju,

Man reikia tvarinių, kurie aš esu, veiksmų

- gyvi šeimininkai

- ne inertiški kaip sakramentų šeimininkai prieš jų pašventinimą - kad mano Valia būtų įtraukta į šiuos aktus.

Taip aš atgaminau save kiekviename sielos veiksme, kai jie išsipildo mano valioje.

Už tai mano Meilė suranda

- visiškas palengvėjimas e

- visiškas pasitenkinimas

sielose, kurios gyvena mano Valioje.

Būtent jie yra pagrindas,

- ne tik Meilės ir Adoracijos veiksmams, kuriuos man daro visi padarai

Privalai

– bet ir mano paties sakramentinio gyvenimo.

Kiek kartų mano sakramentinis gyvenimas

tebėra kalinys ir surakintas į keletą pašventintų pulkų! Nedaugelis priima komuniją

Dažnai nėra kunigo, kuris mane pašventintų.

Mano sakramentinis gyvenimas,

jo ne tik negalima atkurti taip, kaip   aš noriu,

bet dažnai nustoja   egzistuoti.

Oi! Kaip kenčia mano Meilė!

Norėčiau kiekvieną dieną atgaminti savo gyvenimą tiek šeimininkų, kiek yra būtybių

kad atsiduočiau kiekvienam iš jų.

Bet aš laukiu veltui: mano Valia lieka paralyžiuota.

„Bet tai, ką nusprendžiau, bus padaryta. Štai kodėl

-Aš einu kitu keliu ir

- Aš atkartoju save kiekviename gyvų būtybių veiksme savo Valioje.

Noriu, kad šie veiksmai paskatintų mano sakramentinio gyvenimo atkūrimą. Oi! Taip! Tos sielos, kurios gyvena mano Valioje, kompensuoja

- už visas bendrybes, kurių būtybės nepriima e

-už pašventinimus, kurių kunigai nevykdo!

Juose randu viską, net savo sakramentinio gyvenimo atkūrimą.

Kartoju jums, jūsų misija yra labai didelė.

Nebūčiau galėjęs tau duoti aukštesnio, kilnesnio, didingesnio, dieviškesnio. Nėra nieko, ko nesukoncentruosiu tavyje, net iki savo Gyvenimo atkūrimo.

Aš padarysiu naujus malonės stebuklus, kurių anksčiau nebuvo suvokta. Todėl būkite dėmesingi ir ištikimi.

Pasirūpink, kad mano Valia visada gimtų tavyje.

Taip tavyje rasiu visos kūrinijos darbą su visomis man priklausančiomis teisėmis ir viskuo, ko trokštu. “

Atsidūręs savo įprastoje būsenoje, jaučiausi susiliejęs su mano žavingojo Jėzaus Šventąja Valia.

Jis man pasakė  :

„Mano valios dukra,

jei žinotum stebuklus, kurie nutinka susiliejus su mano Valia,

būtum nustebintas.

Klausosi. Viskas, ką dariau, kai buvau žemėje

-išvertė tęstinę Mano asmens dovana   e

– skirtas žmonių šeimos karūnavimui.

Mano mintys sudaro vainiką aplink būtybių intelektą, mano žodžius, darbus ir žingsnius

karūnų formavimas aplink būtybių žodžius, darbus, žingsnius ir kt.

Supynęs būtybių atliekamus veiksmus su savo veiksmais,

Aš galiu pasakyti savo Amžinajam Tėvui, kad tvarinių darbai kyla iš manęs.

Bet kokie yra poelgiai, kurie taip susipynę su manuoju, kuriais vainikuoja visa žmonių šeima?

Tai poelgiai tų, kurie gyvena mano valioje.

Kai pagal mano valią

- sujungti savo mintis su manosiomis,

- Mano mintys vainikuoja tavo,

kurie taip tapatina save su Mano ir dauginasi juose.

Taigi aš formuoju dvigubą karūną aplink žmogaus intelektą, mano dangiškasis Tėvas ne tik iš manęs, bet ir iš jūsų gauna dievišką visų sukurtų intelektų šlovę.

Tas pats atsitinka su tavo žodžiais ir visais tavo veiksmais. Kai tai atsitiks, mano Tėvas gauna dieviškąją šlovę,

- ne tik žmonės,

- Bet jis taip pat sukūrė dalykus,

nes jie buvo sukurti nuolatinei meilei perduoti vyrams.

Todėl dera, kad žmonija atiduotų pagarbą ir meilę savo Kūrėjui už visus sukurtus dalykus.

„O kokios būtybės visa tai leidžia? –   Tie, kurie gyvena mano valioje.

Siela, kuri gyvena mano Valioje, gali pasakyti, kad amžinas Fiat

- jame skamba,

-kuris sklinda, skęsta ir skrenda, kad ant kiekvieno sukurto daikto sužavėtų naują Fiat, taip siūlydama Pagarbą ir Meilę Kūrėjui.

Taip elgiausi, kai buvau žemėje.

Nėra nė vieno dalyko, už kurį negyriau savo dieviškojo Tėvo visų kūrinių vardu.

Aš noriu ir tikiuosi, kad tie, kurie gyvena mano Valioje, darys tą patį.

Jei žinotum, kaip gražu žiūrėti

-žvaigždžių mirgėjimo e

- saulės spinduliams

mano šlovė, mano meilė ir mano gilus garbinimas, susijungę su jūsų meile ir garbinimu!

Viskas skrenda vėjo sparnais, užpildydama atmosferą! Viskas teka jūrų vandenyse!

Kūrėją skelbia kiekvienas augalas ir kiekviena gėlė! Viskas dauginasi su kiekvienu būtybių judesiu!

Tai sudaro vieningą balsą, kuris kartoja:

"Meilė, šlovė ir garbinimas mūsų Kūrėjui!"

Štai kodėl būtybė, kuri gyvena mano valioje

- skamba mano balsas,

- atkuria mano gyvenimą e

– gieda Kūrėjo šlovė.

Kaip aš galėjau nemylėti tokio padaro? Kaip galėjau šiam padarui neduoti to, ką buvau suplanavęs visiems kitiems?

Kaip aš negalėjau suteikti jam viršenybės prieš visus kitus? Ak! Mano meilė būtų sunaikinta, jei to nepadarysiu!

Mano dienos kupinos karčios kančios, nes retai matau Jėzų.

Net tada, kai jis pasireiškia, tai tarsi žaibas, kuris išnyksta dabar.

Kokia kančia! Koks baisus sakinys!

Mano protas tampa apleistas pagalvojus, kad mano gyvenimas, mano Viskas, niekada negrįš:

"Ak! Man jau viskas! Kaip aš tai rasiu?

Kieno turėčiau paklausti? Ak! Niekas manęs nesigaili!"

Kol buvau paniręs į šias mintis,   mano visada gerasis Jėzus atėjo ir pasakė:

„Mano vargšė dukra, mano vargšė dukra, kaip tu kenčiate!

Jūsų kančios būsena pranoksta net   skaistykloje esančių sielų kančias. Jie yra atimti iš mano buvimo, nes yra sutepti savo nuodėmėmis.

Jų nuodėmės

- ne tik neleisk jiems manęs matyti, bet

- taip pat uždrausk jiems prieiti prie Manęs

nes net pati nereikšmingiausia nuodėmė negali egzistuoti mano begalinės Šventenybės Esatyje.

Net jei leisiu jiems ateiti į Mano artumą, nešvariems, kokie jie yra,

- sukeltų jiems didesnes kančias nei paties pragaro.

Nėra didesnės kančios, kuriai galėčiau pavesti sielą, kaip priversti ją likti Mano Artumoje, kai ji vis dar yra sutepta nuodėme.

Tam, kad palengvinčiau jo kančias, leidžiu sielai

- pirmiausia apsivalyti nuo savo nuodėmių ir

- Tada, kad ateitum į mano Esatį.

Bet kalbant apie mano valios vaiką,

ne jos kaltės trukdo man jai pasireikšti. Mano teisingumas yra tarp mūsų.

Štai kodėl, kai tu manęs nematai.

Jūsų kančios nusveria visas kitas jūsų kančias.

Vargše mergaite, nusiramink, tu susieta su mano pačios likimu.

Kokios baisios yra   teisingumo bausmės!

Galiu jais dalytis tik su tais, kurie gyvena pagal mano valią,   nes  jiems  pakelti reikia dieviškos jėgos   .

Nebijok, greitai grįšiu į mūsų įprastus santykius. Tegul teisingumo padariniai prisijungia prie būtybių. Tegul jūsų kančia persiduoda kitiems padarams. Nes vienas jų nešioti negalėtum.

Po to aš būsiu su tavimi kaip ir anksčiau.

Bet net ir dabar aš tavęs nepalieku. Taip pat žinau, kad tu negali būti be Manęs.

Be to, aš būsiu giliai tavo širdyje ir mes ten kalbėsime vienas su kitu.

Tada aš sekiau   aistros valandas  ,

ypač ta dalis, kur   Jėzus buvo apsirengęs ir elgiamasi kaip su bepročiu.

Mano protas buvo visiškai panardintas į šią paslaptį, kai   Jėzus man pasakė  :

"Mano dukra,

tai buvo labiausiai žeminanti mano aistros scena: buvau apsirengęs ir elgiamasi   kaip su pamišusiu.

Tai padarė mane žaislu, nukreiptu žydams.

Mano begalinė Išmintis negalėjo patirti didesnio pažeminimo. Bet man, Dievo Sūnui, reikėjo iškentėti šią kančią.

Nuodėmė varo žmogų iš proto  . Didesnės beprotybės nėra. Iš karaliaus, koks jis yra, jis paverčia jį

vergas   ir

 bjauriausių aistrų žaislas 

kurie jį tironizuoja dar labiau nei jei jis būtų beprotis.

Šios aistros, atsižvelgiant į jų užgaidas ir fantazijas,

meskite jį į iltį ir uždenkite tuo, kas yra bjauriausia.

Oi! Kokia baisi nuodėmė!

Žmogui niekada nebuvo galima leisti

- pasirodyti Aukščiausiajai Didenybei nuodėmės būsenoje.

Norėjau iškentėti tokią bausmę už tai, kad maldauju vyrą palikti šią beprotybės būseną.

Savo kančias paaukojau Dangiškajam Tėvui

mainais į bausmes, kurių vyras nusipelnė už savo   kvailybes.

Kiekviena kančia, kurią patyriau, buvo kančių, kurių nusipelnė padarai, aidas.

Šis aidas nuaidėjo Manyje ir padarė mane auka

juokinga,

pasityčiojimas   ir

visų kančių“.

Kol buvau įprastoje būsenoje, mano mielasis Jėzau

- ištraukė mane iš kūno ir

– parodė man minią ašarojančių, benamių ir didžiulėje apleistoje vietoje.

Jų miestai, dideli ir maži, buvo sugriauti, o gatvės apleistos. Matėsi tik griuvėsiai.

Nė viena vieta nebuvo išgelbėta nuo rykštės. Dieve mano! Kaip skaudu matyti tokius dalykus!

Pažvelgiau į savo mielą Jėzų, bet Jo žvilgsnis buvo nukrypęs nuo manęs. Jis graudžiai verkė. Verkiančiu balsu   jis man pasakė:

"Mano dukra,

žmogus tapo taip monopolizuotas žemės, kad pamiršo dangų. Tai yra teisingumas

- kad žemė būtų iš jo atimta ir

- Kuris klajoja, nerasdamas pakankamai prieglobsčio, kad prisimintų, jog rojus egzistuoja.

Perdėtai rūpindamasis savo kūnu, žmogus pamiršo savo sielą.

Viskas skirta kūnui: malonumas, komfortas, ekstravagancija, prabanga ir t.t.

Jo siela, neturinti visko, šaukia iš alkio  .

Daugelis mirė.

Bet, oh! Koks sunkus žmogus!

Jo kietumas verčia mane smogti jam stipriau, tikintis, kad bausmės jį įtikins.

Mano širdis buvo kankinama. Jėzus tęsė:

„Matydamas jūs labai kenčiate

žemė maištauja,

vanduo ir ugnis, kurie peržengia savo ribas, atsigręžia prieš žmogų. Grįžkime į tavo lovą ir kartu melskimės už žmogaus likimą   .

Mano valioje tavo širdis plaks per visą žemės veidą.

Jis kovos už viską ir nenuilstamai man sakys  : "Meilė!"

Tada, kai bausmės tenka būtybėms,

Jūsų širdies susitraukimų dažnis įsiterps ir sumažės. Ir kai jie paliečia būtybes,

jie atneš su savimi gydomąjį mano ir tavo Meilės balzamą“.

Buvau labai sunerimęs.

Ypač todėl, kad traukdamasis mano mielasis Jėzus taip giliai pasislėpė mano viduje, kad vos jaučiau Jo buvimą. Kokia kančia! Be to, mintis apie bausmę mane gąsdino.

Jo buvimo atėmimas man skyrė mirties nuosprendį.

Šioje būsenoje aš bandžiau susilieti su Šventąja savo Dievo Valia ir pasakiau jam:

„Mano meile, tavo testamente, kas tavo, yra iš mmoi.

Saulė   yra mano,   visi sukurti daiktai yra   mano. Aš juos tau duodu  .

Tegul kiekvienas saulės šviesos ir šilumos lopinėlis jums pasako

"-Je t'aime  ,   -je t'adore  ,   -je te bénis  ,   -je te prie" pour tous.

Les étoiles   m'appartiennent et, dans chacun de leurs scintillements, je scelle mon

„Je t'aime“   yra begalinis ir didžiulis.

Les plantes, les fleurs, l'eau, le feu, l'air   sont à moi

Aš duodu juos tau, kad jie galėtų pasakyti tau visų vardu:   „  Aš tave myliu  “.

tos pačios amžinos meilės, su kuria mus sukūrei!

Oi! Jei bandyčiau išreikšti visą savo meilę tau, tai būtų per ilgai!

Tada, eidamas į priekį manyje,   Jėzus man pasakė:

Mano dukra, kokie gražūs mano valioje atliekami veiksmai ir maldos! Kiek padaras

- tada paverčiamas savo Kūrėju e

- jis grąžina jam viską, ką padarė dėl vyrų!

Viską sukūriau žmogui ir viską jam pasiūliau.

Mano Valioje gyvenanti būtybė pakyla pas savo Kūrėją.

Jis tai randa veiksme, kai sukuria viską kaip dovanas žmonijai.

Ją nugali daugybė dovanų.

Ji pati savaime neturi galios sukurti visų šių dalykų, kuriuos gavo.

Taip jis pasiūlo jas Dievui meilės abipusiškumo aktu.

„Atidaviau tau saulę, žvaigždes, gėles, vandenį ir ugnį, kad išreikščiau tau savo meilę“. Tai pripažinęs, tu juos priimi.

Įgyvendindami  Mano Meilę   , jūs grąžinate jas man abipusiškai.

Saulę,   kuri priklauso tau, tu ją man grąžini abipusiškai.

Žvaigždes, gėles, vandenį  aš tau atidaviau, o tu man grąžini abipusiškai.

Taigi visuose sukurtuose daiktuose vėl skamba mano meilės muzika.

Vieningu balsu jie man grąžina Meilę, kurią įliejau į kūrybą. Mano Valioje siela pakyla iki savo Kūrėjo lygio.

Jis duoda ir gauna pagal dieviškąją valią.

Oi! Taigi, kokia konkurencija vyksta tarp Kūrėjo ir kūrinio!

Jei visi tai matytų, tai pamatę nustebtų

kaip mano valios galia siela tampa mažu dievu“.

Atsidūręs savo įprastoje būsenoje, Getsemanės sode apmąsčiau savo brangaus Jėzaus kančias   .

kai jam pasirodė visos mūsų nuodėmės. Labai nuliūdęs   Jėzus man pasakė   :

„Mano dukra, mano skausmas buvo didžiulis ir nesuprantamas sukurtam protui.

Tai buvo ypač intensyvu, kai pamačiau visą žmogaus intelektą   iškreiptą  .

Mano gražus vaizdas, kurį atgaminau sukurtoje mintyje, tapo siaubingas. Mes suteikėme žmogui   valią, sumanumą ir atmintį  . Dangiškojo Tėvo šlovė sklido iš žmogaus valios.

Jis aprengė ją savo galia, šventumu ir kilnumu.

Jis paliko atvirus kelius tarp savęs ir žmogaus valios, kad pastarasis galėtų praturtinti save Dieviškumo lobiais. Tarp žmogaus valios ir dieviškosios valios,

nebuvo skirstymo į „mano daiktus“ ir „tavo daiktus“. Viskas vyko bendrai abipusiu susitarimu.

Žmogaus valia buvo mūsų įvaizdyje,

- panašus į mūsų esmę,

- mūsų pačių atspindys.

Taigi mūsų Gyvenimui buvo lemta būti žmogaus gyvenimu.

Mano Tėvas jam suteikė laisvą ir nepriklausomą valią, kaip ir jo paties.

Kadangi ši žmogaus valia buvo subjaurota,

- iškeitęs savo laisvę į bjauriausių aistrų vergiją! Ak! Būtent ši iškreipta valia yra visų dabartinių žmonių kančių priežastis!

Tai jau nebeatpažįstama! Kaip toli nuo jo pradinio kilnumo! Jus pykina!

Vėliau aš  ,   Dievo Sūnus, padėjau apdovanoti žmogų   intelektu,

kuriam aš perdaviau savo Išmintį ir visų dalykų mokslą taip, kad žinodamas šiuos dalykus

žmogus gali visapusiškai juos įvertinti ir gauti naudos.

Bet, deja, žmogaus protas buvo pripildytas bjaurių ydų!

Jis panaudojo savo žinias, kad paneigtų savo Kūrėją!

Tada   Šventoji Dvasia dalyvavo, suteikdama žmogui atminimą  ,   kad

- prisimindamas daugybę privalumų, gautų iš intymių santykių su savo Kūrėju, -

jį persmelkia nuolatinės Meilės srovės.

Meilei buvo lemta apvainikuoti šį prisiminimą, įsiskverbti į jį. Bet koks liūdesys dėl amžinos meilės!

Šis prisiminimas primena malonumus, turtus ir net nuodėmes!

„Taigi,   Šventoji Trejybė buvo pašalinta iš tų pačių privalumų, kuriuos ji suteikė būtybėms!

Mano skausmas, matant šiuos tris žmogui suteiktus sugebėjimus taip iškreiptus, yra neapsakomas. Mes įtvirtinome savo sostą žmoguje, o jis mus išvarė“.

Buvau įprastoje būsenoje, kai mano brangus Jėzus pasirodė man su skausmu.

Jis atrodė taip, lyg ruoštųsi įgyvendinti savo teisingumą,

privertė tai padaryti patys padarai. Prašiau jo sušvelninti bausmes.

Jis man pasakė:

„  Mano dukra, tarp Kūrėjo ir kūrinių turi cirkuliuoti tik Meilė.

Nuodėmė nutraukia šią cirkuliaciją ir atveria duris į teisumą.

eidamas tarp būtybių,

mano Teisingumas nori atkurti mano paniekintos Meilės karalystę  .

Oi! jei žmogus nenusidėjo, mano Teisingumas neturėtų įsikišti.

Ar manai, kad noriu nubausti vyrą? Devintas! man tai sukelia daug skausmo. Man labai sunku prisiliesti prie   žmogaus.

Bet pats žmogus verčia Mane jį nubausti. Melskitės, kad žmonija atgailuotų, taigi

– kad, atkūrus Meilės karalystę, teisingumas netrukus gali pasitraukti“.

Kalbėjau įprastas maldas, kai, stebindamas mane iš nugaros, mano visada malonus Jėzus pašaukė mane vardu ir   pasakė  :

Luisa, mano valios dukra, ar norite visada gyventi pagal mano valią?

Aš atsakiau  : „Taip, Jėzau“.

Jis pasakė:   „Bet ar tu tikrai nori gyventi mano testamente?

Aš atsakiau  : „Tikrai, mano meile.

Be to, aš nepripažinsiu jokios kitos valios; Aš netilpčiau į jį“.

Jėzus vėl paklausė:   „Bet ar tu tikrai to nori? Jausdamasi sutrikęs ir beveik išsigandęs, pridūriau:

„Jėzau, mano Gyvenime, tu mane gąsdinai savo klausimais. Paaiškink save aiškiau.

Aš tau atsakysiu užtikrintai.

Bet aš visada tikiuosi tavo jėgomis ir valios pagalba,

kuri mane taip gerai supa, kad negaliu gyventi kitaip, kaip tik tavyje.“ Jis lengviau atsiduso ir tęsė:

„Kaip aš žaviuosi trimis tavo teiginiais!

Nebijokite, tai tik patvirtinimai

 kad trijų Dieviškųjų Asmenų Valia būtų jumyse užantspauduota trigubu antspaudu   .

Žinokite, kad tas, kuris gyvena pagal mano valią, turi pakilti į tokias aukštumas, kad galėtų gyventi Švenčiausiosios Trejybės prieglobstyje.

Jūsų ir mūsų gyvenimas turi būti vienas.

Turite žinoti, kur esate ir kokioje įmonėje esate.

Jūs taip pat turite atitikti viską, ką darome.

Taigi jūs gyvensite visiškai mūsų viduje

- sąmoningas, sutinkantis,

– be prievartos ir su meile.

Ar žinai mūsų dieviškąjį gyvenimą?

Smagiai atsiskleidžiame suteikdami sau įvairiausių vaizdų.

Mes nuolat formuojame savo vaizdus,

tiek, kad dangus ir žemė jų pilni ir jų atspindžiai yra visur.

Saulė   yra mūsų atvaizdas; jos šviesa yra mūsų šviesos atspindys, apšviečiantis žemę.

Dangaus skliautas   yra mūsų įvaizdis: jis tęsiasi visur kaip mūsų begalybės atspindys.

Žmogus yra mūsų atvaizdas: jis neša savyje mūsų jėgą, išmintį ir meilę.

Būdami mūsų krūtinėje, tie, kurie gyvena mūsų valioje,   privalo

 būti mūsų pačių kopijomis  ,

bendradarbiauti su   mumis,

leidžiame iš savęs sklisti Savų kopijoms, kad užpildytų visą žemę ir   Dangų.

Pirmąjį žmogų sukūrėme savo rankomis ir padovanojome jam gyvybę. Visi kiti vyrai yra kilę iš jo ir yra jo kopija.

Teka per visas kartas, mūsų Galia kuria šias kopijas.

Kadangi jūs tapote mūsų valios pirmagime dukra, būtina, kad jūs gyventumėte su mumis.

kaip pirmoji mūsų Valioje gyvenančių sielų kopija.

Gyvendami su mumis, jūs perimate mūsų požiūrį ir palaipsniui sužinosite, kaip mes elgiamės. Tada, kai baigsime jums padaryti pirmąją sielų, gyvenančių mūsų valioje, kopiją, bus kitos kopijos.

Kelias į mūsų valią ilgas. Tai apima amžinybę.

Nors gali atrodyti, kad uždengėte jį visą ilgį, vis tiek turite daug ką padengti.

Jūs turite daug ką iš mūsų gauti

kad galėtumėte išmokti mūsų veiksmų ir

kad tu būtum gera pirmoji mūsų Valioje gyvenančių sielų kopija.

Tai yra svarbiausias darbas, kurį turime atlikti tavyje. Štai kodėl mes turime jums daug duoti.

ir labai svarbu, kad mes pasirūpintume, kad gautumėte tai, ką mes jums duodame.

Tai buvo mano trejopo klausimo priežastis. Tai buvo skirta

- paruošti savo susitarimą,

-kad atvertume tave, pakeltume tave į planų, kuriuos turime apie tave, lygį.

Mano noras to yra toks didelis, kad visa kita atidėsiu į šalį, kad pasiekčiau savo tikslą. Todėl būkite dėmesingi ir išlikite Man ištikimi“.

Buvau be kūno, kai pamačiau savo mielą Jėzų, savo gyvenimą ir viską.

Iš jo sklido nesuskaičiuojama daugybė jį supančių saulių.

Įskridau į šios šviesos vidurį ir, puolusi jam į glėbį, labai stipriai jį apkabinau sakydama: „Pagaliau tave radau, dabar tavęs nepaliksiu.

Tu privertei mane laukti per ilgai!

Be tavęs aš esu negyvas ir negaliu likti negyvas. Tada daugiau niekada tavęs nepaliksiu“.

Stipriai jį apkabinau bijodama, kad jis pabėgs. Tarsi mėgaudamasis mano apkabinimais,    jis man pasakė   :

„Mano dukra, nebijok, aš tavęs daugiau niekada nepaliksiu.

Kaip jūs negalite atimti savęs iš Manęs, taip pat aš negaliu be jūsų. Ir kad aš tavęs nepaliksiu,

Aš surakinsiu tave grandinėmis ir surišu savo šviesa“.

Buvau taip panardintas ir įsiveržęs į Jėzaus šviesą.

kad man atrodė, kad nerandu išeities.

Kokia laiminga jaučiausi ir kiek daug dalykų supratau šios šviesos viduryje!

Man trūksta žodžių išreikšti save. Prisimenu   , jis man pasakė  :

„Mano valios dukra, ši šviesa, į kurią esi panardinta, yra ne kas kita, kaip mūsų Valia.

Jis nori sunaikinti tavo valią, kad suteiktų tau mūsų, trijų dieviškųjų asmenų, pavidalą.

Mūsų Valia nori jus visus paversti savimi. Jis nori pasilikti tavyje, kad galėtum atkurti tai, ką mes darome.

Oi! Koks tada bus tobulas Kūrimo tikslas! Jūs būsite mūsų Valios aidas.

Vyks abipusis susirašinėjimas, abipusė meilė. Būsime visiškoje harmonijoje.

Būtybė bus sujungta su savo Kūrėju.

Mūsų džiaugsmui ir laimei nieko netrūks

nei buvome numatę Kūrimo metu.

„Padarykime žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą“ įgis visą prasmę ir išsipildys  .

Būdamas vienintelis kūrybos aktorius,

mūsų Valia viską išsipildys, kūryba pasieks kulminaciją.

Mes atgausime jį savyje kaip savo darbą, kaip iš pradžių buvo numatyta.

Jei negalite būti be Manęs, tai dėl mano meilės aido, kuris skamba jumyse.

Nes net mano meilė negali būti be tavęs.

Drebėdamas iš emocijų ieškai tų, kurie tave taip myli. O aš, matydama save trokštama,

Jaučiuosi priverstas siųsti tau naujų meilės srautų, kad galėtum manęs dar labiau ieškoti.

Aš jam pasakiau: „Kartais, mano meile, kol aš tavęs intensyviai ieškau, tu neateisi!

Štai kodėl dabar, kai tave radau,

Aš niekada tavęs nepaliksiu;

Aš negrįšiu į savo   lovą;

Aš negaliu.

Tu privertei mane laukti per ilgai!

Bijau, kad jei tave paliksiu, tu vis tiek iš manęs tave atimsi.“ Pabučiavau jį stipriau, kartodama:

Aš niekada tavęs nepaliksiu; Daugiau niekada tavęs nepaliksiu! "Džiaugiuosi savo požiūriu,

Jėzus man pasakė:

„Mano mylima dukra, tu teisi, kad negali būti be Manęs, bet ką mes darome dėl mano Valios?

Mano valia nori, kad grįžtum į savo lovą. Nesijaudink, aš tavęs nepaliksiu.

Aš padarysiu, kad Mano Valios Šviesa tekėtų tarp manęs ir jūsų. Kai nori manęs, tiesiog turi paliesti šią   srovę.

Sur les ailes de ma Volonté, Je viendrai rapidement vers   toi.

Retourne donc à ton lit pour aucune autre raison que cell de ma Volonté

-čia veut réaliser son dessein sur toi et

-qui veut faire son chemin en toi.

Je vais moi-même t'accompagner pour te donner la force de returner.

Oi! Jėzaus gerumas!

Atrodo, kad be mano sutikimo jis nebūtų manęs sugrąžinęs. Kai tik jam pasakiau: „Jėzau, daryk, ką nori“,

Aš vėl atsidūriau savo kūne.

Po to visą dieną buvau apsuptas Šviesos. Kai norėjau, paliečiau Šviesą ir Jis atėjo.

Kitą dieną jis ištraukė mane iš kūno ir rodė visokius sukurtus daiktus.

Jis parodė save ne tik kaip Kūrėjas ir Valdytojas. Tačiau iš jo atsirado gyvybė ir visa ko palaikymas.

Kūrėjo jėga nuolat palaikė ryšį su visa Kūrinija. Jei šios jėgos trūksta nors akimirką,

viskas ištirptų į nieką.

Mano brangus   Jėzus man pasakė:

"Aš noriu suteikti valdžią viskam savo valios vaikams. Mano ir jų galia turi būti viena  .

Jei aš esu karalius, jie turi būti karaliai.

Ir jei aš jums perdaviau žinias apie viską,

- Tai ne tik todėl, kad žinotum,

-bet kad valdytum ir

-kad jūs dalyvautumėte visų sukurtų dalykų išsaugojime.

Kaip mano Valia tęsiasi nuo Manęs ant visų kūrinių, taip aš noriu, kad ji tai darytų ir iš jūsų“.

Vėliau jis man parodė vietą, iš kurios kilo juodi dūmai.

Jis man pasakė  :

„Žiūrėkite, tai valstybės veikėjai, kurie nori spręsti tautų likimus, dėl to nieko gero nebus.

Jie tik suerzins vienas kitą ir taip pablogins situaciją.

Vargšės tautos, vadovaujamos aklų, kupinų savanaudiškų interesų! Šie vyrai įeis į istoriją kaip groteskiški,

- gali sukelti tik griuvėsius ir netvarką. Bet pasitraukime; palikime juos savo prietaisams,

kad jie matytų veikimo be manęs pasekmes“. Tada Jėzus dingo ir aš atsidūriau savo kūne.

Viską, ką rašau, darau iš paklusnumo. Bet aš tai darau dar daugiau

- dėl baimės neįtikti Jėzui e

-iš baimės, kad jis atims iš manęs savo Buvimą.

Tik jis žino, kiek man kainuoja atimti jo Buvimą! Kai praleidžiu dieną be Jo buvimo, o! Kokia kančia!

Pagalvojau: „Kaip greitai jis sulaužė pažadą manęs nepalikti!

O šventa ir amžina Valia, sugrąžink man mano aukščiausią gėrį, mano viską! „Skausmas, kurį jaučiau, buvo toks, kad buvau visiškai melancholiškas.

Šioje būsenoje aš bandžiau susilieti su Jo Šventąja Valia. Tada atėjo Jėzus.

Jis visas ašarojo, o širdis buvo suplėšyta į gabalus. Pamatęs jį verkiantį, savo problemas atidėjau į šalį.

Ir, pabučiuodamas jį ir šluostydamas ašaras, aš jam tariau: „Kas negerai su Jėzumi?

Kodėl tu taip verki? Ką mes tau padarėme?"

Jis atsakė:

„Ak! Mano dukra, jie nori man mesti iššūkį.

Jie ruošia Man baisų iššūkį, valdovų iššūkį. Mano skausmas yra toks, kad jaučiu, kaip mano Širdis supjaustoma į gabalus!

Oi! Kaip teisinga, kad mano teisingumas būtų paleistas prieš būtybes! Ateik su manimi pagal mano valią,

- pakilkime tarp dangaus ir žemės e

-Mes kartu dieviname Aukščiausiąją Didenybę.

-Mes ją laiminame ir už viską gerbiame, taigi

-kad dangus ir žemė yra pilni garbinimo, pagarbos ir palaiminimo veiksmų, pvz

– kad viskas gautų teigiamą poveikį.

Taigi aš praleidau rytą melsdamasis su Jėzumi jo valioje. Bet, oh! Tai bent staigmena!

Dieviškoji Valia skleidžia mūsų maldas ant visų sukurtų dalykų  .

Mūsų maldos paliko savo pėdsaką kiekviename iš jų. Mūsų maldos pasiekė   ir Dangaus karalystę  ,

kur visi palaimintieji gavo savo įspaudą ir naują palaiminimą.

Šie pėdsakai nusileido net   iki Skaistyklos.

Ir visi jie patyrė teigiamą poveikį.

Kas gali pasakyti, ką reiškia melstis su Jėzumi, ir ką tai padarys?

Tada, kartu pasimeldęs,   Jėzus man pasakė  :

„  Mano dukra, ar matei, ką reiškia melstis pagal mano valią  ?

Kadangi nėra tikslo, kur nėra mano valios,

malda teka virš visko ir visko  .

Ji yra Gyvenimas.

Ji yra aktorė ir visko žiūrovė.

Panašiai   mano Valioje atlikti veiksmai tampa Gyvenimu.

Jie yra visko veikėjai ir žiūrovai, net šventųjų džiaugsmo ir palaimos.

Visur jie neša lengvą, kvapnų ir dangišką orą, skleidžiantį džiaugsmą ir laimę.

Todėl niekada neapleisk mano valios.

Dangus ir žemė laukia naujų džiaugsmų ir naujų spindesių,

Kai mano mielasis   Jėzus man pasakė  :

„Saulė nepalieka augalų, o greičiau

- jos šviesos glamonės e

- apvaisina juos savo šiluma,

kol išaugins žiedus ir vaisius.

Tada   su pavydu

- nokina šiuos   vaisius,

- apsaugo juos nuo jos šviesos ir

– palieka tik tada, kai ūkininkas surenka maistui. Taip yra su veiksmais, atliktais mano testamente.

Mano meilė ir pavydas jiems yra toks

mano malonė juos glosto,

mano meilė formuoja juos, daro juos vaisingus ir brandina. Aš pavedu tūkstančiams angelų juos   apsaugoti.

Kadangi šie veiksmai yra sėklos

- Kad mano Valia būtų įgyvendinta žemėje kaip danguje, angelai juos pavydžiai saugo.

Šiems veiksmams skiriu savo kvėpavimą kaip rasą ir savo šviesą kaip šešėlį. O angelai, suvilioti ir pagarbūs, juos dievina

Nes jie mato savyje amžinąją Valią.

Jie atsisako šių veiksmų tik tada, kai mato sielas, norinčias jų imtis.

- kaip dieviški vaisiai, maistui. Oi! Šių poelgių vaisingumas!

Stipriai mane apkabinęs   Jėzus pridūrė  :

"Mano dukra,

šie veiksmai yra tokie dideli, kad kai siela juos atlieka, danguje ir žemėje nėra nieko, kas juose nedalyvautų:

per juos siela įjungiama į bendrystę su visais sukurtais daiktais.

Visi privalumai

- dangaus skliautas, saulė, žvaigždės,

- vanduo, ugnis ir visa kita yra

- ne tik nuolatinis ryšys su šiomis sielomis,

-bet jie tampa jo turtu.

Siela yra harmonijoje su visa kūrinija.

Nes taip yra?

Nes jos yra sielos, kurios gyvena mano Valioje

- saugotojai, prevenciniai,

– mano Valios šalininkai ir gynėjai.

Jie numato, ko aš noriu.

Man neklausdami, jie atsako į Mano troškimus. Jie apima mano valios didybę ir šventumą. Pavydžiai ją saugo ir gina.

Kaip nedera, kad visi kūriniai džiaugtųsi mąstydami apie tas sielas, kurios liudija savo Dievą pagal mano valią?

Kas kitas, jei ne tie, kurie gyvena mano testamente, gali apginti mano teises?  Kas dar gali mane iš tikrųjų mylėti nesavanaudiška meile, panašia į mano Meilę?

Jaučiuosi stipresnis su šiomis sielomis, bet stipresnis su savo jėgomis.

Esu kaip karalius, kuris tarp savo ištikimų tarnų jaučiasi stipresnis, šlovingesnis, saugesnis nei būdamas vienas.

Jei jis yra vienas, jis apgailestauja, kad nėra savo ministrų, nes to nepadarė

- Nėra su kuo pasikalbėti,

-niekas, kam patikėti savo turtus. Aš kaip tas karalius.

Kas gali būti man ištikimesnis už tuos, kurie gyvena pagal mano valią?

Matau juose atgamintą mano Valią. Todėl jaučiuosi didingesnė.

Aš jais pasitikiu ir pasitikiu“.

Atsidūręs savo įprastoje būsenoje, gyvenu savo siela ir visu savo vidumi

mintys, meilės, širdies plakimai, polinkiai ir kt. - transformuota į daugybę   šviesos spindulių.

Jie atsigulė ir išsiplėtė tiek   , kad

- išlindęs iš mano interjero,

jie harmonizavosi su saule.

Tada, pakilę dar aukščiau, jie palietė dangų ir pasklido po visą žemę.

Žiūrėdamas į visa tai, aš tai pastebėjau

mano mielasis Jėzus laikė visus šiuos šviesos spindulius savo rankoje ir,

su nuostabiu meistriškumu,

jis juos nukreipė, ištempė, didino ir padaugino pagal valią.

Palietus šiuos šviesos spindulius, sukurti dalykai harmonizavosi ir šventė.

Jėzus man pasakė:

„Mano dukra, tu matei

Kaip meiliai save linksminti savo testamente atliekamais veiksmais ir kaip juos nukreipti?

Aš taip pavydžiu

Aš jų niekam nepatikiu, net pačiai sielai.

Neleidžiu, kad nei vienai mintis, nei vienai pluoštui netektų mano Valios visagalybės.

Kiekvienas iš šių veiksmų yra persmelktas dieviškojo gyvenimo.

Kai paliečiami šie veiksmai, sukurti daiktai jaučia savo Kūrėjo Gyvenimą;

Jie dar kartą patiria visagalį Fiat, iš kurio kilo jų egzistavimas. Ir jie švenčia.

Ši graži harmonija, šie šviesos spinduliai sklinda iš jūsų interjero.

Jei tavo širdis gyventų ne mano valioje, o kitoje ar tavo paties valioje, tavo širdyje nebūtų šių dieviškojo gyvenimo pulsacijų.

Jų vietoje taip būtų

- žmogaus širdies plakimas, atimtas dieviškojo gyvenimo,

- žmogaus česnakas,

- ir kt.

Kaip žmogus nesugeba sukurti Šviesos, o tik tamsą.

Tada vietoj šviesos vyrautų tamsa.

Mano Valia liūdėtų, nes negalės panaudoti visos savo galios tavyje“.

Kai Jėzus man tai kalbėjo, aš norėjau pamatyti

-jeigu mano sieloje būtų tam tikrų žmogiškų pulsacijų, galinčių trukdyti plakti dieviškajai širdžiai. Nepaisant visų savo tyrimų, aš nieko neradau.

Tada   Jėzus pridūrė  :

„Kol kas tokių nėra.

Aš jums tai sakau, kad būtumėte dėmesingi ir susipažintumėte

su tuo, ką reiškia gyventi pagal mano   valią:

gyventi pagal mano valią – tai gyventi

- su amžinais širdies plakimais,

- Su mano visagaliu kvėpavimu.

Radęs mane įprastoje būsenoje, mano mylimas Jėzus, kaip slaptas šviesos spindulys, ką tik atsiskleidė.

Kartais jis apreikšdavo savo šviesos aspektą, kartais ranką ir pan. Jaučiau neapsakomą skausmą.

Tada, glostydamas ranka mano veidą,   jis man pasakė  :

"Vargše mergaite, kaip tu kenčiatės!" Tada jis pasitraukė.

Tada   pasakiau sau:   „Jėzus man ne kartą yra sakęs, kad jis mane labai myli ir kenčia matydamas, kaip aš kenčiu dėl jo nebuvimo.

Kas žino, kaip dabar jis kenčia, matydamas mane sugniuždytą jo nebuvimo skausmo.

Kad sumažinčiau jo kančias, noriu tapti stipri.

Stengsiuosi būti laimingesnis, mažiau liūdnas ir dėmesingesnis, kad išlaikyčiau savo polėkį ir požiūrį į jo valią.

Taigi aš galėsiu jam paguodžiantį bučinį, be skausmo, bet su džiaugsmu ir ramybe, bučinį, kuris jo nenuliūdins “.

Kol aš apie tai galvojau, liūdnas ir sudaužytas, Jis pasirodė manyje. Jo Širdies centre buvo pastebėta maža liepsna.

Jis man pasakė:

„Mano dukra, tai tiesa

- Kuo labiau matau, kad kenčiate, kai atimate iš savęs Mano Buvimą,

– tuo labiau man liūdna.

Kadangi mano nebuvimas yra priežastis,

- Mano skausmas yra ne kas kita, kaip meilės, kurią turiu tau, pasekmė. Ir už tai,

- kai esi liūdnas ir priblokštas,

- Tavo širdies plakimai atsiliepia maniesiems ir verčia jausti tavo kančią.

Oi! Jei žinotum, kiek skausmo jaučiu, kai matau tave kenčiantį nuo manęs,

- visada būsite atsargūs ir subtilūs;

- Visada būkite atsargūs, kad padidintumėte mano kančias. Už skausmus tų, kurie mane labiausiai myli

- neša nuolatinę srovę mano Širdyje.

Žiūrėk: žaizda, kurią matai mano Širdies centre ir iš kurios išlenda liepsna, yra tavo.

Bet nebūkite nepaguodžiami, nes

nors man tai sukelia didelį   skausmą,

tai taip pat suteikia man daug   meilės.

Būk ramybėje!

Stengsiuosi įgyvendinti savo teisumą, bet tavęs nepaliksiu. Aš grįšiu dažnai, net jei tai tik kaip Šviesa.

Aš nenustosiu lankytis pas jus."

As maniau:

„Kas galėtų pasakyti, kokį įžeidimą padariau savo brangiam Jėzui. Kodėl Jis neateina kaip įprasta?

Kaip jo Švenčiausios Širdies gerumas,

- Kas taip greitai pasiduoda tiems, kurie ją myli, ar ji manė, kad dera atsispirti tiek daug mano raginimų?

Kol aš turėjau tokias mintis, Jis išėjo iš mano vidaus ir

Jis apdengė mane spindinčiu šviesos apsiaustu, tokiu ryškiu, kad buvau tik šviesi.

Jis man pasakė:

„Mano dukra, ko tu bijai?

Pažiūrėkite: kad jus nuraminti ir jaustumėtės apsaugoti,

Uždengiau tave šia Šviesos mantija

kad joks padaras tau nepakenktų.

Be to, kodėl švaistote laiką aiškinantis, kaip galėjote mane įžeisti? Kaltės nuodai neturi patekti į tuos, kurie gyvena mano   valioje.

Ak, mano dukra,

šventumas mano valioje dar nėra žinomas.

Kiekvienas šventumo tipas turi savo išskirtines savybes.

Daugelis nustemba išgirdę, kad aš reguliariai ateinu pas jus,

nes man nenormalu tai daryti su sielomis. Šventumas mano valioje yra neatsiejamas nuo Manęs.

Kad pakelčiau sielą į dieviškumo lygį, turiu ją išlaikyti,

- susitapatinti su mano žmogiškumu,

-arba į mano dieviškumo šviesą.

Negalėjau išlaikyti požiūrio sieloje

veikti pagal savo valią, jei mano ir jos veiksmai nebūtų vienas.

Štai kodėl siela, kuri gyvena mano Valioje

- prisiima visas mano savybes e

- ji susilieja kiekviename mano poelgie, įskaitant mano teisingumo veiksmus.

Dėl šios priežasties, kai noriu nubausti, slepiu nuo jūsų savo žmogiškumą. Tiesą sakant, mano žmogiškumas yra labiau prieinamas žmogaus prigimčiai.

Taigi, kai gausite jo spindulius,

pajusk meilę ir užuojautą, kurią jaučiu sieloms IR tavo žmogiškoms savybėms,

sustabdyk botagas, kuriomis norėčiau juos nubausti.

Taigi, kai sielos įspaus mane į kampą taip, kad jas nubaustų,

-  Slepiu nuo tavęs savo Žmogiškumą e

-Aš pakeliu tave į savo Dieviškumo lygį  . Ten, sužavėtas mano dieviškumo,

tu esi laimingas ir nejauti mano Žmoniškumo emanacijų. Tada aš galiu barti būtybes.

Arba   aš apreiškiu   jums savo žmogiškumą, kad taptumėte mano gailestingumo kūrinių dalininkais,

arba   aš sugersiu tave į savo Dieviškumą

kad taptum mano teisingumo veiksmų dalininku.

Tu visada esi su Manimi, bet kai Aš sugeriu tave į savo Dieviškumą, suteikiu tau didesnę malonę.

Tačiau jūs, nematydami mano Žmoniškumo, skundžiatės, kad esate atimtas iš Manęs.

nes tu nesuvoki, kokią didelę malonę tau darau“.

Kai sužinojau, kad dalyvauju teisingumo veiksmuose, išsigandau ir  pasakiau jam  :

„Mano meile, tai reiškia tai

kai baudžiate būtybes, naikindami jų namus, ar aš dalyvauju su jumis šiose operacijose?

Devintas! Tegul dangus mane atleidžia nuo prisilietimo prie mano brolių! Kai nori nubausti,

- Aš tapsiu mažas tavo Valioje, ir

-Aš neskleisiu joje savęs už tai, kad nedalyvauju tame, ką tu darai.

Noriu dalyvauti visame kame, ką darai,

bet būtybių bausmėse – ne, niekada!

Jėzus atsakė:

„Kodėl tu šokiruotas?

Laisvas mano valioje, negali savęs atskirti nuo to, ką darau  . Tai neatsiejama Gyvenimo mano valioje dalis.

Būtent tokia yra išskirtinė   šventumo savybė mano valioje:

- nieko nepasieksi pats,

Bet verčiau darykite tai, ką daro Dievas.

Mano teisingumas, šventumas ir meilė

išlaikyti dieviškumo teisių pusiausvyrą.

Jei nebūtų teisingumo, mano Dieviškumo Tobulumas nebūtų visiškas. Jei norite gyventi pagal mano valią, nedalyvaudami mano teisingumo veiksmuose, jūsų šventumas mano valioje negalės iki galo išsipildyti.

Kai susijungia du srautai, vienas yra priverstas daryti tai, ką daro kitas.

Jei jie yra atskirti, kiekvienas eina savo konkrečiu keliu.

Mano ir tavo valia yra šie du vieningi srautai. Ir ką vienas daro, tą turi daryti kitas“.

Tada visiškai pasidaviau jo Valiai, nors vis dėlto jaučiau didelį atstūmimą teisingumo atžvilgiu.

Mano mielasis Jėzus sugrįžo ir tęsė:

"Jei tik tu žinotum

-kaip man kainuoja pasinaudoti savo teisingumu e

- Kaip aš myliu būtybes!

Kūryba skirta man

- Kas sielai yra kūnas?

-Kokia vaisiaus žievelė.

Esu susijęs su nuolatinio veiksmo žmogumi. Bet sukurti dalykai uždengia mane,

kaip žmogaus kūnas uždengia jo sielą. Tačiau be sielos kūnas neturėtų gyvybės.

Lygiai taip pat artinuosi prie žmogaus per visus sukurtus dalykus. Aš paliečiu jį ir saugoju jo gyvybę.

Aš slepiuosi ugnyje

ir guosti žmogų savo šiluma.

Jei aš ne jis, ugnis neduotų šilumos; Tai būtų kaip ugnis paveiksle, negyva.

Kai prieinu prie žmogaus su ugnimi,

jis manęs neatpažįsta ir nesisveikina.

aš vandenyje

ir per ją prieinu prie žmogaus, malšindamas jo troškulį. Jei nebūtum vandenyje, tai nenumalšintų tavo troškulio, tai būtų negyvas vanduo.

Tačiau kai aplankau tokį žmogų,

praeina prieš mane net galvos nenulenkęs.

Aš slepiuosi maiste

ir aš aplankau žmogų, suteikdamas maistui medžiagos, stiprybės ir skonio.

Jei aš nebūčiau prie maisto

net jei valgytų, vyras vis tiek būtų alkanas.

Vis dėlto, nors jis gauna maistą iš Manęs, žmogus atsuka man nugarą.

Aš esu pasislėpęs   saulėje ir beveik visada aplankau žmogų su jos šviesa ir šiluma.

Tačiau nedėkingas žmogus į visa tai atsako nuolatiniais įžeidimais.

Aš aplankau žmogų nuo visų dalykų  ,

- iš oro, kuriuo kvėpuojate, iš kvapnių gėlių,

- nuo lengvo ir gaivaus vėjelio, nuo griaustinio, kuris prasiveržia,

-visiems.

Mano apsilankymų skaičius yra nesuskaičiuojamas. Ar matai, kaip aš myliu vyrą?

Ir tu, būdamas mano Valioje, dalyvauk su Manimi, kai aš aplankysiu žmogų, kad išlaikyčiau jo gyvybę.

Taigi nenustebkite, jei kartais su Manimi dalyvaujate mano teisumo darbuose.

Atsidūręs savo įprastoje būsenoje, mane pribloškė užsitęsęs Jėzaus nebuvimas, meldžiausi ir jaučiau ką nors už savęs.

Nesupratusi, kad tai Jėzus, išsigandau ir drebėjau.

Tada jis apsireiškė, ištiesė man ranką ir, paėmęs mano ranką į save,

Jis man pasakė:

– Nebijok, Luisa, tai aš.

Susirūpinusi ir pavargusi nuo jo laukimo   , pasakiau jam  :

„Akivaizdu, Jėzau, kad tu manęs nemyli taip, kaip anksčiau. Tu atėmei iš manęs viską, net ir mano kančias.

Tu buvai viskas, kas man liko.

Bet tu dažnai dingsti ir aš nežinau, ką daryti ir kur tave rasti. Ak! Tai yra tiesa; tu daugiau manęs nebemyli."

Jėzus įgavo rimtą aspektą, tokį pilną orumo, kad kėlė nerimą  . Sako  :

„Tu mane įžeidžia, kai sakai, kad nemyliu tavęs taip, kaip anksčiau.

Būkite atsargūs, nes menkiausia abejonė dėl mano meilės yra didžiausias įžeidimas mano akyse!

Taigi, ar aš tavęs nemyliu? Aš tavęs nemyliu?

Ir visos malonės, kurias tau daviau ir kurias tau ruošiu, tavo akyse neturi jokios vertės?

Suglumau ir išsigandau, kai pamačiau griežtą Jėzaus požiūrį.

Giliai širdyje maldavau jo man atleisti ir pasigailėti.

Su saldesniu oru   jis man pasakė:

"Pažadėk, kad daugiau niekada to nekartosite. Norėdamas parodyti, kad myliu tave, noriu priversti tave kentėti, pasidalindamas su tavimi savo   skausmais   .

Privertęs mane šiek tiek kentėti   ,   jis tęsė  :

„Dabar noriu tau parodyti, kaip stipriai tave   myliu“.

Jis parodė man savo atvirą Širdį, iš kurios pabėgo didžiulės jūros.

- galia, - išmintis, - gerumas,

- meilės, - grožio ir -   šventumo.

Kiekvienos iš šių jūrų centre buvo parašyta:

„Luisa, mano begalybės dukra, Luisa, mano Jėgos dukra, Luisa, mano Išminties dukra;

Luisa, mano gerumo dukra, Luisa, mano Meilės dukra; Luisa, mano Gražuolės dukra, Luisa, mano Šventenybės dukra. Kuo daugiau mačiau šiuos dalykus, tuo labiau sutrikau.

Ir Jėzus tęsė  :

„Ar matei, kaip aš tave myliu:

- Tavo vardas įrašytas ne tik mano Širdyje

- bet ir kiekviename mano atribute?

Tavo vardas, įrašytas mano Širdyje, atveria tau naujas sroves

-Ačiū, šviesa, meilė ir kt.

Vis dėlto, nepaisant viso to, tu sakai, kad aš tavęs nemyliu? Kaip tu gali įtarti tokį dalyką?

Tik Jėzus žino, kaip aš buvau prislėgtas pagalvojęs, kad jį įžeidžiau, ir tai, jo akivaizdoje.

Oi! Dieve mano, koks skausmas! Kaip baisu būti kaltam!

Buvau įprastoje būsenoje.

Mano visada gerasis Jėzus apsireiškė manyje, kur atidarė mažas duris.

Uždėjęs rankas ant durų,

Jis pakreipė galvą į vidų, kad pamatytų, ką daro padarai. Su Jėzumi galėjau matyti.

Kas galėtų apibūdinti visą ten matytą blogį:

- nusikaltimai, padaryti prieš Jėzų e

- bausmės, kurios tektų būtybėms.

Baisus vaizdas!

Taip pat mačiau, kaip mūsų vargšė tauta nukentėjo nuo dieviškų bausmių. Tada sustojau prie Jėzaus žvilgsnio,

kuri buvo kupina švelnumo, meilės ir net skausmo.

Prisiminus tai prieš kelias dienas

Negalėjau pakeisti jo požiūrio į būtybes,   pasakiau jam  :

„Mano meilė ir mano gyvenimas.

Pažiūrėkite, kaip kenčia mūsų brangūs broliai. Ar nepasigailėsi?

Kaip noriai sutikčiau viską kentėti

kad šios bausmės jiems nenukentėtų.

Atsiminkite, kad ši pareiga man tenka dėl mano sielos aukos statuso, sekdama jūsų pavyzdžiu.

Nejaugi tu viską iškentei už mus?

Jūs nenorite, kad jis kentėtų, kad būtų išvengta šių bausmių; ar nenori, kad tave mėgdžiočiau, tu, kuris tiek daug kentėjai?

Jėzus mane pertraukė  :

„Ak! Mano dukra, žmogus pasiekė tokį suirimo lygį, kad galiu tik žiūrėti į jį su siaubu.

Galiu žiūrėti tik už tave.

Radęs tavyje savo žmogiškumo ir savo maldų švelnumą, aš tampu pilnas užuojautos.

Ir iš meilės tau išgelbėsiu gyvybes.

L'homme a besoin de sévères purifications. Autrement, ne verra pas la réalité,

taip pat netaisys vairavimo klaidų.

Štai kodėl, supainioti ir atnaujinti dalykus. Aš ketinu viską supurtyti. Sugalvosiu naujas ir nenuspėjamas bausmes, kurių šaltinio jis negalės rasti.

Bet nebijok.

Dėl tavo meilės aš nepagailėsiu dalies kūrinijos, nes tavyje jaučiu tai, ką turiu savo žmonijoje:

solidarumas su visomis būtybėmis

Vadinasi, man sunku atsispirti jūsų prašymams, tavęs gailėtis“.

Vėliau atsidūriau už savo kūno ribų, labai aukštoje vietoje, kur radau savo Dangiškąją Motiną, mūsų mirusį arkivyskupą, savo tėvus,

ir mano mielasis Jėzus vyskupo glėbyje.

Pastarasis, pamatęs mane, padėjo Jėzų man ant rankų ir pasakė:

„Paimk jį, mano dukra, ir džiaukis juo“. Kartą mano glėbyje.

Jėzus man pasakė  :

„Mylimoji mano valios dukra,

Noriu atnaujinti jūsų ryšius su didžiąja gyvybės dovana mano valioje.

Ir aš norėjau liudininkų šiam įvykiui:

mano brangioji mama,

vyskupas, kuris dalyvavo jūsų dvasiniame vadovavime, kai buvo žemėje, ir jūsų tėvai.

Taip tu būsi stipresnis mano Valioje, gausi visas mano Valios naudą.

Ir šie liudytojai bus pirmieji, kurie gaus šlovės, susijusios su jūsų gyvenimu mano valioje, padarinius.

Tu esi tik atomas mano valioje.

Bet į šį atomą įdėjau visą savo valios esmę ir jėgą. Taip, kad jums pajudėjus didžiulė mano valios jūra priims jūsų judėjimą ir jos vandenys bus sujaudinti.

Per šį susijaudinimą jo vandenys iškvepia gaivumo ir kvepalų. Ir jie išsipildys dangaus ir žemės labui.

Atomas mažas, lengvas ir nepajėgus sujaudinti visos didžiulės mano Valios jūros. Bet kai šiame atome yra mano valios medžiaga,

gali pasiekti bet ką.

Ir jūs suteiksite man erdvės atlikti kitus dieviškus veiksmus jumyse, įkvėpti mano Valios.

Būsite kaip akmuo, įmestas į fontaną: kai jis atsitrenkia į vandenį, jis kelia bangas, vanduo dreba ir iškvepia savo gaivumą ir kvapą.

Akmenukas negali priversti fontano išsilieti

nes jame nėra mano Valios esmės.

Bet tavo atomas, nes jame yra mano Valios medžiaga,

- Jis gali ne tik drebėti ir supurtyti visą mano jūrą,

-bet jis taip pat užlieja dangų ir žemę.

Vienu įkvėpimu sugersi mano Valią ir visą joje esančią palaimą. Ir nuo kito jūs jį iškvėpsite.

Kiekvieną kartą tai darydami, jūs padauginsite mano gyvenimą ir mano palaiminimus  .

Danguje, Švenčiausiasis

- Mėgaukitės visa palaima, kurią teikia mano Valia, ir

- jie gyvena taip, lyg būtų tarp jo.

Bet jie negali padauginti mano valios, nes juose įtvirtinti nuopelnai.

Todėl jūs esate laimingesni už juos.

Nes tu gali daugintis

-Mano gyvenimas,

- mano valia e

– visi jų privalumai.

Džiaugiuosi galėdamas gyventi tavyje, veikia mano Valia. Jam reikia tavo veiksmų, kad mane padaugintų.

Kai tu veiki, aš nerimauju, kad mano valioje yra galimybė daugintis iš tavo veiksmų.

Kaip turite būti budrūs, kad nieko nepraleistumėte!

Pagalvojau sau: „Jeigu veiksmas, atliktas pagal Jėzaus valią, yra toks didelis, kiek tų veiksmų, deja, aš praleidau!

Mano mielasis Jėzus, artėdamas prie manęs mano viduje,   pasakė:

„Mano dukra  ,

yra mano testamente

- ankstesnis veiksmas e

– vykdomas veiksmas.

Ankstesnis veiksmas

atsitinka, kai siela   dienos pradžioje  ,

- Pataisyk jo valią ant manosios,

-patvirtinti, kad jis nori gyventi ir veikti tik mano valioje.

Šiuo veiksmu jis numato visus savo veiksmus ir įneša juos į mano valią. Su šiuo išankstiniu sutikimu,

- pakyla mano Valios saulė ir

-Mano gyvenimas atkuriamas visuose veiksmuose, kaip ir viename einamajame veiksme.

Tačiau ankstesnį veiksmą gali užgožti kai kurios žmogaus nuostatos:

- savo valia,

-savigarba,

- aplaidumas ir kt.

Visi šie dalykai yra kaip debesys

- stovėti prieš saulę e

- dėl to jo šviesa tampa mažiau ryški.

 Kita vertus, dabartinis aktas

jis nėra veikiamas debesų trukdžių, bet turi pranašumą, nes išsklaido visus   debesis.

Kyla kitos saulės, kuriose mano Gyvenimas atkuria save dar intensyvesne šviesa ir šiluma, sudarydamas daug naujų saulių, viena už kitą gražesnių.

Būtina atlikti abu veiksmus  :

ankstesnis aktas   duoda impulsą, įsako širdžiai ir yra dabartinio akto pagrindas.

Dabartinis aktas   išsaugo ir pratęsia ankstesnį aktą ».

Būdamas įprastoje būsenoje,

Apmąsčiau   savo brangaus Jėzaus kančios valandas   , ypač tą akimirką, kai jis prisistatė   Pilotui  , kuris paklausė apie jo karalystę.

Jėzus man pasakė  :

„Mano dukra, tai buvo pirmas kartas mano žemiškajame gyvenime, kai atsidūriau prieš nežydų lyderį. Jis manęs paklausė apie mano karalystę ir   aš atsakiau  :

„Mano karalystė nėra iš šio pasaulio.

Jei jis būtų iš šio pasaulio, angelų legionai mane gintų.“ Šiais žodžiais

-Aš atvėriau savo Karalystę pagonims ir

Aš perdaviau jiems savo dangiškąją doktriną.

Tai tokia tiesa, kad   Pilotas man pasakė:  „Ar tu karalius?

Iš karto atsakiau:

"Taip, aš esu karalius. Ir aš atėjau į šį pasaulį atskleisti Tiesos."

Šiais žodžiais norėjau atverti jo mintyse kelią, kad jis galėtų mane pažinti.

Pajutęs mano atsakymą, jis paklausė: „Kas yra tiesa?

Bet jis nelaukė mano atsakymo ir dėl to negalėjau padaryti jam naudos iš mano paaiškinimo.

„Būčiau jam pasakęs  :

„Aš esu Tiesa; viskas manyje yra Tiesa.

Tiesa yra mano kantrybė tarp daugybės įžeidimų.

Ji yra mano malonus žvilgsnis į tiek daug pašaipų, šmeižto ir paniekos. Ji yra mano malonus ir patrauklus požiūris tarp tų priešų, kuriuos myliu, net jei jie manęs nekenčia.

Même s'ils veulent me tuer, Je les aime, Je veux les embrasser et leur donner la vie.

Mes Paroles solennelles, pleines de Sagesse céleste, sont vérité Tout en Moi est Vérité.

Ši Tiesa yra daugiau nei didinga kylanti saulė, nuostabi ir šviesi. Jis daro gėdą savo priešams. Jis priverčia juos kristi jam po kojų“.

Pilotas manęs nuoširdžiai paklausė ir aš jam iškart atsakiau. Kita vertus, Erodas klausinėjo manęs piktai

Be to, aš jam nieko neatsakiau.

Atskleidžiu save tiems, kurie nuoširdžiai nori išmokti šventų dalykų, atskleidžiu jiems daugiau, nei jie tikisi žinoti.

Kita vertus, slepiuosi nuo smalsuolių ir piktų.

Kai jie bando iš manęs juoktis, aš juos slepiu ir supainioju. Taip, kad aš iš jų tyčiojuosi.

Tačiau dėl to, kad mano asmenyje gyvena Tiesa, Jis apsireiškė ir Erodui:

- Mano tyla prieš jo priešišką tardymą,

- Mano kukli išvaizda,

- mano požiūris kupinas gerumo,

- mano Asmens orumas ir kilnumas

jos jam buvo tiek daug tiesų, tiesos veikoje“.

Pagalvojau: „Mano gerasis Jėzus pasikeitė nuo manęs.

Jis džiaugėsi priversdamas mane kentėti, dalyvaudamas jo naguose, spygliuose ir kryžiuje. Dabar viso to nebėra.

Jis nebesidžiaugia galėdamas priversti mane kentėti.

Ir jei aš nukentėsiu, jam tai neberūpi, kaip anksčiau“. Kol apie tai galvojau, mano mielasis Jėzus mano viduje atsiduso. Ir   jis man pasakė:

"Mano dukra,

kai turi didesnių interesų,

mažiau svarbūs praranda žavesį ir žavesį. Mes į juos žiūrime abejingai.

Kryžius sieja sielą su Dievu.

Bet kas jį maitina ir priverčia augti iki maksimumo? Tai mano Valia.

Mano valia vienintelė vykdo mano aukščiausius sprendimus dėl sielos.

Jei ne   mano valia, net kryžius  , nors ir pilnas Jėgos ir Didybės, galėtų priversti sielą sustoti viduryje.

Oi! Kadangi kenčiančių yra daug.

Bet   kaip jų yra daug

kuriam trūksta mano valios uolumo.

Jie negali mirti žmogaus valia. Taip trukdoma Dieviškoji Valia negali nuvesti sielos į aukščiausią Dieviškojo Šventumo viršūnę.

Vietoj to jūs sakote, kad vinys, spygliai ir kryžius dingo. Bet tai netiesa, mano dukra; tai netiesa!

Tiesą sakant, jūsų kryžius buvo mažas ir nepilnas.

Dabar, mano valia, ji išsiplėtė.

Kiekvienas veiksmas, kurį atliekate pagal mano valią, yra vinis jūsų valioje.

Kai tavo valia gyvena mano Valioje, ji išsitęsia iki galo

- išplito į visas būtybes e

- grąžinti man jų vardu gyvenimą, kurį jiems suteikiau.

Taigi jūs grąžinate man garbę ir šlovę, dėl kurios aš juos sukūriau. Kaip tavo valia - panardinta į manąją -

plečiasi, toks ir tavo kryžius.

Tai nebėra kryžius tik tau, bet visoms būtybėms. Be to, matau tavo kryžių visur,

ne taip, kaip anksčiau, kai mačiau tai tik tavyje. Dabar tai matau visuose padaruose.

Jūsų susiliejimas su mano valia, neturintis jokių asmeninių interesų, neturi jokio tikslo

-kad duotų man tai, ką visi padarai man skolingi, ir

– pasiūlyti visoms būtybėms visus mano testamente esančius privalumus.

Tai išskirtinai dieviškas gyvenimas, o ne žmogiškas.

Ir tik mano Valia formuoja sieloje dievišką šventumą.

Jūsų pirmieji kryžiai buvo pritvirtinti prie žmogaus šventumo. Žmogus, koks yra šventas, negali padaryti didelių dalykų, tik mažų.

Dar mažiau jis gali

- pakelia jo sielą į savo Kūrėjo šventumo lygį,

-dalyvauti jo Kūrėjo veiksmuose.

Žmogus visada priklauso nuo vidinių tvarinių ribų.

Tačiau mano Valia, griaunanti visas kliūtis tarp žmogiškojo ir dieviškojo, gali įstumti sielą į dieviškumo begalybę.

Taip joje viskas tampa milžiniška:

kryžius, vinys, šventumas, meilė, atlygis ir kt.

Mano tikslas tau yra daugiau nei žmogiškasis šventumas,   net jei pirmiausia turėčiau padaryti smulkmenas. Ir man buvo labai smagu tai padaryti!

Ir aš padariau tave pažangą, kol gyveni mano valioje.

Aš labai džiaugiuosi, kai matau tavo mažumą, tavo nieką apimantį mano begalybę, kad suteiktų man šlovę ir garbę vardan visko ir visko.

Tai verčia mane grąžinti visas teises būtybėms ir

tai mane taip džiugina, kad niekuo daugiau nejaučiu malonumo.

Taigi, tavo kryžius ir tavo nagai yra mano Valia, kuri, nukryžiuodama tavo paties valią, įvykdo tavyje tikrąjį nukryžiavimą, padarydama jį panašiu į Menną.

Aš buvau pradėtas   nukryžiuotas,   gyvenau   nukryžiuotas ir

Miriau   nukryžiuotas.

Aš nuolat maitinau savo kryžių

vykdydamas tik dieviškąją valią.

Taigi aš buvau nukryžiuotas už kiekvieną būtybę. Ir mano kryžius ant kiekvieno iš jų uždėjo savo antspaudą “.

Kai buvau įprastos būsenos, mano visada malonus Jėzus dažnai ateidavo.

Šį kartą atvykęs jis priglaudė galvą prie manosios ir   pasakė  :

"Mano dukra,

Man reikia poilsio.

Nesukurtas intelektas trokšta ilsėtis sukurtame intelekte.

Tačiau norint visiškai pailsėti savo intelekte, jis turi rasti joje visą šlovę ir pasitenkinimą, kurią man skolingi visi kiti intelektai.

Štai kodėl noriu patobulinti jūsų įgūdžius.

Ir aš nebūsiu laimingas, kol mano Valia neįdės į tave visko, ką kiti man turėtų duoti“.

Tada   jis sukrėtė mano intelektą  . Šviesos kadrams,

susijungė su visomis dvasiomis, kurios išėjo iš Kūrėjo rankų.

Kiekviena eilutė sakė:

„Šlovė, garbinimas, garbė, meilė, dėkingumas mūsų trigubai šventajam Dievui“.

Tada   Jėzus man pasakė  :

"Ak! Taip! Dabar galiu pailsėti jūsų intelekte.

Nes gaunu sukurto intelekto pripažinimą ir abipusiškumą. Sukurta dvasia susilieja su nesukurta Dvasia“.

Tada jis prispaudė galvą prie mano širdies

ir atrodė, kad jis nerado joje visiško poilsio.

Jis toliau dėjo savo burną ant mano širdies ir iškvėpdamas, su kiekvienu įkvėpimu, mano širdis plečiasi.

Sako  :

„Mano dukra, esu pasiryžusi rasti poilsį.

Ir   aš noriu kvėpuoti tavo   širdyje

įdėti jam visą meilę, kurią man skolinga likusi kūrinija.

Mano poilsis negali būti tobulas

prieš gaudamas abipusiškumą už Meilę, kurią dovanoju.

Noriu rasti tavo širdyje meilę, kurią man skolingos visos būtybės.

Mano Valia padarys tavyje šį stebuklą ir tavo širdis dainuos natą visų vardu. Šis užrašas bus:   „Meilė  “.

Jis vėl padėjo galvą ant mano širdies ir leido jai ten pailsėti. Kaip gražu buvo matyti besiilsintį Jėzų! Tada jis dingo.

Bet jis iškart grįžo.

Šį kartą jis norėjo ieškoti poilsio mano rankose, o paskui ant pečių.

Atrodė, kad jis norėjo patikrinti

jei visas mano žmogus sutiktų ir galėtų jam pailsėti.

Sako  :

„Brangioji, kaip aš tave myliu!

Sukoncentruoju tavyje visą Meilę, kuri buvo skirta kitiems, bet buvo atmesta.

Aš tavyje suvokiu savo Kuriančiojo Žodžio aidą

„Padarykime žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą“.

Ir aš randu, kad šis Žodis jumyse išsipildė.

Ak! Tik mūsų Valia gali grąžinti žmogų prie jo ištakų.

Mūsų Valia uždės žmogaus valiai visų dieviškųjų savybių ženklą. Ir, sujungęs jį su mūsų, jis atiduos jį į Kūrėjo rankas.

Šios žmogaus valios nebeiškreips kaltė, kaip anksčiau.

Bet jis grįš tyras, gražus ir panašus į savo Kūrėją.

Noriu, kad gautum mano valios atspaudą savo testamente

kad nei dangus, nei žemė nesuvokia valios, kuri jumyse veikia kitaip nei Dieviškoji Valia.

Jie jausis priblokšti šios dieviškosios valios jumyse. Taigi pasiruoškite priimti viską iš Manęs ir išlikti Man ištikimas.

Vėliau Jėzus grįžo liūdnas ir   pasakė man  :

„Man liūdna, kai padarai   galvoja

-kad esu griežta ir

– Noriu vykdyti teisingumą labiau nei gailestingumą.

Jie tikisi, kad mane nubaus už menkiausią kaltę. Oi! Kaip mane tai liūdina.

Kadangi tai verčia juos nusigręžti nuo Manęs.

Ir tas, kuris laikosi atokiai nuo Manęs, negali gauti visos Mano Meilės įliejimo.

Atvirkščiai, jie yra tie, kurie manęs nemėgsta. Jie mano, kad aš esu griežtas ir beveik   baisus.

Jei tik jie pažvelgtų į mano gyvenimą,

jie pamatytų, kad aš padariau tik vieną teisingą veiksmą, kad apginčiau savo Tėvo namus,

Aš paėmiau virves ir išvariau tuos, kurie pažeidė Šventyklą.

Visa kita mano gyvenime buvo ne kas kita, kaip gailestingumas. Mano pradėjimas buvo gailestingumas,

Mano gimimas buvo gailestingumas, mano žodžiai buvo gailestingumas, mano darbai buvo gailestingumas, mano žingsniai buvo gailestingumas,

Kraujas, kurį praliejau, buvo Gailestingumas, mano kančios buvo Gailestingumas.

Aš viską padariau savo Meilės Gailestingumo dėka. Tačiau daugelis manęs bijo.

Net jei jie turėtų bijoti savęs daug labiau nei manęs “.

Pagalvojau: „Kodėl dvasiniame gyvenime tiek daug peripetijų? Kai tik kas nors mano, kad eina teisingu keliu, netikėčiausiu momentu jis peršoka į kitą pusę.

Taigi mes patiriame daugybę ašarų,

- skausmingos ašaros iki kraujavimo iš širdies. Šios peripetijos sudaro   nuolatinę kankinystę “.

Tada mano mielasis Jėzus įėjo į mane ir   pasakė  :

"Mano dukra,

tiesa, kad dvasinis gyvenimas yra nuolatinė kankinystė.

Tai kaip pirmojo ir didžiausio kankinio: aš pats.

Būtina išgyventi daugybę pokyčių, kad dvasinis gyvenimas pasiektų savo ūgį, kad jis taptų kilnus, gražus ir tobulas.

Jei kūniškas gyvenimas, kuris yra mažiau svarbus nei dvasinis,

- jis turi patirti daugybę pokyčių, kad sulauktų brandos, tai dar labiau pasakytina apie   dvasinį gyvenimą.

Dvasinis gyvenimas modeliuojamas pagal   natūralų gyvenimą.

Trumpam sustokite ties daugybe natūraliam gyvenimui būdingų pokyčių.

Būtis užsimezga įsčiose.

Ir išbūna devynis mėnesius, kad susidarytų mažas kūnas. Kai kūnas susiformuoja, jis yra priverstas iškilti.

Jei jis būtų norėjęs likti   įsčiose  , būtų miręs.

Trūkstant vietos augti, jis uždustų,

- kelia pavojų savo ir motinos gyvybei.

Jei natūrali gyvybė būtų pradėta už gimdos ribų,

-kas aprūpintų kraują ir šilumą, reikalingą mažo kūno formavimuisi? Ir net jei tai būtų įmanoma,

- oro sąlytis sunaikintų švelnias šio mažo kūno galūnes.

Dabar apsvarstykite, kokia priežiūra turėtų   būti  teikiama naujagimiui 

laikotarpiu po jo gimimo.

Karštis, šaltis arba nepakankamas žindymas gali sukelti mirtį.

Jei kūdikiui buvo duodama kitokio maisto nei pienas,

negali kramtyti ir tai gali būti pavojinga gyvybei.

Tada ateina laikas, kai   kūdikis gali valgyti kitą maistą  , išsiversti be sauskelnių ir žengti pirmuosius   žingsnius.

Tu matai? Esame dar ankstyvoje vaikystėje ir vaikas jau patyrė begalę   pokyčių.

Ką pasakytume, jei paguldę kūdikį ant žemės, kad jis galėtų žengti pirmuosius žingsnius,

ar jis pasidavė baimei, kūrė pykčio, ašarų scenas ir atkakliai atsisakė?

Dėl to būtų gaila, nes vaikas negalėtų subręsti, jei visada būtų buvęs motinos rankose. Trūktų reikiamų pratimų, neįgytų jėgų ir nesivystytų.

Dabar panagrinėkime autentišką dvasinį gyvenimą.

Jis pradėtas mano įsčiose.

Jį sudaro mano kraujas, mano meilė ir mano kvėpavimas. Tada maitinu ją savo įsčiomis ir apsupu savo malonėmis.

Tada aš mokau jį vaikščioti su savo Tiesų palaikymu. Mano tikslas nėra padaryti lėlę pramogai,

bet   pasidaryti  savęs kopiją  .

Čia ir atsiranda pokyčiai. Vienintelis tikslas yra

-pradedantįjį privesti iki brandos e

-suteikti jam visas autentiško dvasinio gyvenimo privilegijas ir prerogatyvas.

Priešingu atveju jis liktų sauskelnėse.

Ir užuot pagerbęs mane ir suteikęs šlovę, tai sukeltų man sielvartą ir negarbę.

Kiek sielų lieka naujagimio lygyje arba geriausiu atveju pereina į vystyklų stadiją.

Sielos, kurios bendradarbiauja su Manimi, kad taptų Mano paties kopijomis, yra labai retos.

Būdamas įprastoje būsenoje, aš apmąsčiau šventąją Dievo valią. Kai susiliejau su ja, mano visada malonus   Jėzus man pasakė  :

"Mano dukra,

mano amžinoji Valia buvo mano gyvenimo mano žmonijoje židinys. Nuo pastojimo iki paskutinio atodūsio,

tai buvo prieš mane, lydėjo mane ir buvo įkvėpimas visiems mano veiksmams.

Jis sekė mane ir kiekvieną mano veiksmą uždarė savo amžinose ribose, iš kur jie negalėjo rasti išeities.

Dėl savo nepaprastumo,

nėra nieko, kuriame netekėtų mano amžinoji Valia, ar kartos, kuri nesiliestų.

Natūralu, kad mano valia formavo mano veiksmus ir padaugino juos visiems,

tarsi jie būtų sukurti atskirai kiekvienai konkrečiai būtybei.

Mano Valia turėjo galią padauginti mano veiksmus, kiek tik norėjo. Jame buvo visi dalykai, viskas, kas egzistavo būtybėms jų atitinkamose dovanose, nuo žmonijos pradžios iki laikų pabaigos.

Mano pastojimo metu

Mano Valia suformavo daugybę sampratų apie mane

kad buvo būtybių, praeities, dabarties ir ateities. Jis padarė pakartojimus

mano žodžių, mano   minčių,

apie mano darbus ir   žingsnius,

Tai pratęsė juos nuo pirmojo iki paskutinio žmogaus, kuris egzistavo, egzistavo ar turėjo egzistuoti.

Amžinosios Valios Galia pavertė mano kraują ir mano kančias į didžiulius vandenynus, kuriuose kiekvienas gali atsigerti.

Jei ne Aukščiausios valios stebuklas,

Mano Atpirkimas būtų buvęs paprastas įvykis kelių būtybių labui.

Mano valia nepasikeitė.

Yra taip, kaip buvo ir taip bus amžinai. Ir yra daugiau.

Kai atėjau į žemę, savo Valią sujungiau su žmogaus valia.

Jei siela neatmeta šio ryšio

bet veikiau jis pasiduoda mano Valios Gailestingumui leisdamas

- prieš tai,

- jį palydėti,

- sekti jį,

tada viskas, kas nutinka man, nutinka ta siela.

Kai susilieja

- jo mintis, žodžius, veiksmus,

- jo atlyginimas ir kukli meilė

su savo Valia juos pratęsiu ir padauginu. Jie tampa priešnuodžiu ir vaistu

- už kiekvieną mintį, žodį ir kiekvieną būtybių veiksmą.

Jie tapo

- kompensacija už bet kokį nusikaltimą, el

-meilė kaip visos meilės, kuri man priklauso ir kuri man nėra suteikta, pakaitalas.

Jei taip neatsitiks, tai tik dėl to, kad kalta žmogaus valia

- jis visiškai nepasiduoda Dieviškosios Valios glėbyje ir dėl to nepaima visko, kas ten yra.

Vadinasi, jis negali nieko duoti kitiems.

Ji patiria žmogiškuosius ribotumus, dėl kurių ji yra apgailėtina, vargša ir kalta priimant sprendimus.

Štai kodėl aš noriu, kad jūs suprastumėte

- ką reiškia gyventi pagal savo valią,

kiek būtybei tai įmanoma suprasti.

Jei tu gyvensi pagal mano valią, tavo valia užvaldys viską ir tu man duosi viską “.

Su šiais žodžiais Jėzus dingo.

Vėliau jis grįžo apgadintas įtrūkimų,

-Kiekvienas sudaro mažą ląstelę, kurioje

Jis pakvietė sielas prisiglausti, kad surastų savo saugumą.

Aš jam pasakiau: „Mano meile, parodyk man savo mobilųjį telefoną, kad galėčiau įeiti ir niekada neišeičiau“.

Jėzus atsakė  :