Dangaus knyga

http://casimir.kuczaj.free.fr/Orange/litewski.html

22 tomas 

 

Man vis labiau atimamas mano mielas Jėzus.Jaučiu, kad nebegaliu taip tźstis.

 

Ak! jei man būtų suteikta teisė skristi į savo dangišk¹j¹ tėvynź, kur nebėra atskirties nuo Jėzaus,

koks laimingas būčiau išėjźs iš sunkaus ir tamsaus savo kūno kalėjimo! Jėzus! Jėzus! Kaip tu gali manźs nepasigailėti, vargšas kalinys?

Kaip tai įmanoma?

Tu palikai mane, net dažnai neaplankźs manźs tamsiame kalėjime, kuriame esu.

Oi! Jėzus! Be tavźs, kaip skausmingesnė, tamsesnė ir baisesnė darosi ši nelaisvė, į kuri¹ mane patekei.

 

Tu man sakei, kad turiu būti šalia tavo meilės ir vykdyti tavo vali¹. Taip pat sakei, kad nepaliksi manźs vienos ir ateisi palaikyti man draugijos.

 

Ir dabar? Dabar viskas baigta! aš neturiu

- Daugiau tavo šypsenos, kad mane paguostų,

-Daugiau tavo žodžio, kad nutrauktum mano ilg¹ tyl¹,

- nei tavo kompanija, kad palaužtum mano vienatvź.

Aš esu vienas, tavźs įkalintas ir prirakintas šiame kalėjime. Ir galų gale tu mane paliksi. Jėzus! Jėzus!

Aš to iš tavźs nesitikėjau.

 

Kai išliejau vis¹ savo skausm¹, jis išėjo iš manźs.

Jis pabučiavo mane, kad palaikytų mane, nes buvau prie savo jėgų ribos. Tada   jis man pasakė:

Mano dukra, dr¹sa, aš tavźs nepaliksiu.

Vietoj to, jūs turite žinoti, kad jūsų Jėzus gali padaryti bet kokį   stebukl¹, bet ne t¹, kad atskirtų jus nuo savo valios.

Jei mano Dieviškoji Valia yra jumyse, kaip aš galiu tave palikti? Ir jei taip, aš būčiau negyvas Jėzus.

 

Priešingai, mane slepia mano Fiato begalybė.

Kol jaučiate mano Fiato gyvybź, nematote savo Jėzaus, kuris yra jame.

 

Po to jaučiausi labai nelaiminga.

Ne tik todėl, kad iš manźs buvo atimtas mano mielasis Jėzus, bet ir todėl, kad netikėtai išmokau.

žinia apie RP Di Francia mirtį.

Jis buvo vienintelė man palikta būtybė, kuriai galėjau atverti savo vargš¹ siel¹.

 

Kaip gerai jis mane suprato!

Tai buvo šventajam, kuriuo galėjau pasitikėti savimi

Ir jis labai gerai suprato viso to, k¹ Jėzus man pasakė apie   dievišk¹j¹ vali¹, kain¹.

Jis taip susidomėjo tuo, kad primygtinai reikalavo parsinešti visus raštus namo publikavimui.

 

Aš pasakiau sau:

Jėzus leido jam atsiimti raštus.

Man tai buvo didelė auka, nes aš to nenorėjau. Tik todėl, kad jis buvo šventasis, turėjau sutikti...

Ir dabar Jėzus paėmė jį į dangų. “

Jaučiausi kankinama skausmo – bet Fiat! Fiat! Fiat! Viskas čia žemėje turi pabaig¹.

Aš apsipyliau ašaromis.

Ir aš rekomenduoju Jėzui jo palaimint¹j¹ siel¹, kuri tiek daug kentėjo ir stengėsi tiek daug skaityti.

Tada mano mielasis   Jėzus   apsireiškė manyje ir pasakė   :  Mano dukra, dr¹sa, tu turi tai žinoti.

- viskas, k¹ padarė ši man tokia brangi siela,

- visos žinios, kurias jis įgijo apie mano Vali¹, yra tiek daug šviesų, kurias jis sugebėjo savyje uždaryti.

Todėl kiekviena papildoma žinia yra didesnė joms priklausanti šviesa.

Ir visos žinios nusėda sieloje

- ryški šviesa

visos lemputės gražesnės už   kitas

- taip pat atskiros laimės sėkla, kuri¹ turi kiekviena šviesa.

Ties¹ sakant, siela, savo valia praktiškai panaudoti kiekvien¹ gėrį, kurį gali pažinti, liks šio žinomo gėrio nuosavybė.

 

Bet jei siela neturi valios praktiškai pritaikyti įgytas žinias,

tai bus jai kaip vyrui, kuris

 paliečia auksinź gėlź 

skalbti labai šaltame vandenyje:

jis pajus gėlės kvap¹ arba vandens gaivum¹.

Bet kadangi jame nėra nei gėlių, nei gėlo vandens šaltinio,

šis kvapas palaipsniui išnyks, kaip ir malonus gėlo vandens pojūtis. Ir tada jam neteks kvapo ir gaivos, kuri¹ mylėjo.

Toks yra žinių likimas, kai žmogus turi laimź išmokti jas, bet nepritaikyti jų praktikoje.

 

Ši siela turėjo valios jas pritaikyti praktiškai. Tiek daug, kad matydamas visa, kas gera iš to gavosi,

jis norėjo paskelbti kitus.

 

Kol jis išbuvo žemėje, jo kūne, geriau nei sienoje, buvo ši šviesa.

Bet kai tik jo siela išėjo iš savo kūno kalėjimo, ji atsidūrė apimta šviesos.

Ir kai atsiskleidė daugybė laimės sėklų,

- kurie yra mano dieviškosios valios pažinimo padariniai, jis pradėjo gyventi tikrais palaiminimais.

 

Ir pasinerdamas į amžin¹j¹ savo Kūrėjo švies¹,

jis atsidūrė dangiškoje tėvynėje, kur tźs savo misij¹ pagal mano vali¹, suteikdamas savo pagalb¹ iš dangaus viršūnės.

Jei žinotumėte skirtum¹ tarp šlovės, grožio ir laimės tarp to, kuris mirdamas atneša žemės švies¹ su daugybe laimės sėklų, ir to, kuris gauna tik ši¹ švies¹ iš savo Kūrėjo ...

Atstumas tarp jų yra toks didelis, kad viršija t¹, kuris skiria dangų ir žemź.

 

Oi! jei mirtingieji žinotų įgyjamo gėrio dydį

- žinoti tikr¹ gėrį ar ties¹, pvz

- darydami šį gėrį savo krauju, kad įsisavintų jį į savo gyvenim¹, jie kovotų vienas su kitu,

jie pamirštų visk¹, kad žinotų vien¹ ties¹, ir atiduotų savo gyvybź, kad j¹ įgyvendintų!

 

Kai Jėzus kalbėjo,

Mačiau priešais save, šalia savo lovos, palaimint¹ Tėvo Di Francia siel¹. Apimtas šviesos, neliesdamas žemės jis spoksojo į mane netarźs nė žodžio.

Aš taip pat tylėjau priešais jį.

 

Jėzus pridūrė  :

Pažiūrėk į jį.

Pažiūrėkite, kaip jis transformuojasi.

Mano Valia yra šviesa, ir ji t¹ siel¹ pavertė šviesa.

Mano Valia yra graži ir perdavė jam visus tobulo grožio niuansus.

Ji yra šventa, o jis pašventintas.

Mano Valia turi visus mokslus, o jos siela yra apvilkta dievišku mokslu.

Nėra nieko, ko mano Valia jam nebūtų davusi.

Oi! jei visi suprastų, k¹ reiškia dieviškoji valia,

jie visk¹ atidėdavo   į šalį,

jie nenorėtų nieko kito daryti,   ir

vienintelis jų noras būtų vykdyti mano vali¹ vienai!

 

Po to pasakiau sau:

Bet kodėl mano palaimintasis Jėzus nepadarė stebuklo tėvui Di Francijai?

Ir Jėzus man pasakė viduje:

Mano dukra

Atpirkime  Dangaus Karalienė nedarė stebuklų. 

Nes jo būklė neleido gr¹žinti

gyvenimas mirusiesiems   arba

- sergančiųjų sveikata.

 

Ties¹ sakant, kadangi   jo valia buvo paties Dievo  ,

visa, k¹ jo Dievas norėjo ir   padarė,

ji to norėjo ir taip  pat norėjo  .

Jis taip pat neturėjo kitos valios prašyti Dievo stebuklų ir išgydymo. Nes jis niekada nepagimdė savo   žmogiškos valios.

 

Prašyti šios dieviškosios   valios stebuklų,

jis turėjo naudoti   savo,

ko jis nenorėjo   daryti.

Nes tai reiškė nusileidim¹ į žmonių tvark¹.

 

Tačiau Dangaus Karalienė niekada nenorėjo daryti nieko už dieviškosios tvarkos  .

 

 Tas, kuris gyvena dieviškoje tvarkoje

 jis turi daryti ir norėti visa, k¹ daro ir ko nori jo Kūrėjas.

 

Tuo labiau, kad su šios dieviškosios valios gyvenimu ir šviesa ji galėjo Jį pamatyti

viskas, ko jo Kūrėjas norėjo ir padarė, buvo dėl tvarinių

kas buvo geriausia, tobuliausia ir šventiau.

Kaip tada ji galėjo nusileisti iš dieviškosios tvarkos aukštumų?

 

Čia todėl

jis padarė tik didįjį stebukl¹, kuriame yra visi stebuklai  :

išpirkimas.

Tai buvo stebuklas, kurio norėjo ši Vila

-kuri pati jį animavo ir

- kuris atnešė visuotinį gėrį visiems, kurie to troško.

Per savo gyvenim¹ didžioji Dangaus Motina nepadarė regimų stebuklų, tokių kaip

-prikelti mirusius arba

- išgydyti ligonius,

Tačiau tai daro stebuklus kiekvien¹ dien¹ ir kiekvien¹ akimirk¹.

 

Nes kai sielos ruošiasi atgailai,

- ji pati suteikia nusiteikim¹ atgailai e

- visur neša savo Jėzų, jos įsčių vaisius,

- suteikia j¹ kiekvienai sielai, patvirtindama didįjį stebukl¹, kurį Dievo valia padarė ši dangaus tvarinys.

Stebuklai, kuriuos Dievas nori padaryti vienas

be žmogaus valios įsikišimo jie yra amžini stebuklai.

Nes jie kilź iš dieviškojo fontano, kuris niekada neišdžiūsta. Ir jūs tiesiog turite norėti, kad jie juos gautų.

 

Jūsų s¹lygos dabar yra tokios kaip neprilygstamos Dangaus Karalienės. Kaip jūs turite suformuoti Aukščiausiojo Fiato karalystź,

tu vienas norėsi ir darysi tai, ko nori ir daro mano Dieviškoji Valia,   ir

tavo valia neturi turėti   gyvybės,

net jei tau atrodo, kad tu gali padaryti gera būtybėms.

Ir kaip mano mama

- Jis nenorėjo daryti stebuklų, tik atiduoti savo Jėzų būtybėms,

Tas pats galioja ir tau.

 

Stebuklas, kurio dieviškoji valia nori, kad jūs padarytumėte

- atiduoti savo Vali¹ būtybėms e

- padaryti jį žinomu, kad jis galėtų karaliauti.

Su šiuo stebuklu pasieksite daugiau nei visk¹, k¹ galite padaryti. Jūs užtikrinsite tvarinių išganym¹, šventum¹ ir kilnum¹,

Taip pat išvarysite jų fizines ligas, kurias sukelia tai, kad mano dieviškoji valia nevaldo.

Iš tiesų, jūs pastatysite Dievišk¹j¹ Vali¹ tarp būtybių. Sugr¹žinsite jai vis¹ šlovź ir garbź, kuri¹ iš jos atėmė žmogaus nedėkingumas   .

Štai kodėl aš neleidau tau padaryti jo išgydymo stebuklo.

Bet tu padarei jam didįjį stebukl¹, kad pranešai jam mano vali¹.

Ir jis galėjo palikti žemź savo žinioje.

Dabar jis yra džiaugsme ir dieviškosios valios šviesos vandenyne. Ir tai yra daugiau nei bet kas kitas.

 

Aš sekiau Dievišk¹j¹ Vali¹

visuose savo veiksmuose,

visame kame, k¹ jis padarė kūrinijos tvarka,

nuo pasaulio pradžios iki dabarties.

 

Bet darydamas aš pagalvojau:

Tai, kas praėjo, nebėra mano galioje.

Todėl man atrodo, kad atsekti, kas atsitiko, laiko švaistymas. Mano mielasis   Jėzus   tada apsireiškė manyje ir pasakė:

Mano dukra

sielai, kuri vykdo mano vali¹ ir gyvena joje,

visi laikai ir visos vietos priklauso jam.

Mano Aukščiausioji Valia nieko nepraranda iš to, k¹ daro. Su savo unikalia galia,

atlieka veiksm¹ e

jis saugo jį savyje, nepaliest¹ ir nuostabų, tokį, kokį jį sukūrė.

 

Taigi, kas gyvena mano dieviškoje valioje,

ten jis gali rasti visų savo atliktų veiksmų eiliškum¹, tarsi tuo momentu juos darytų teisingai.

 

Ir siela, susijungusi su Ja, daro tai, k¹ daro mano Valia.

Tai visas džiaugsmas, visas pasitenkinimas ir mano valios šlovė:

Jo veiksmai yra amžini.

Ir mano valioje gyvenančios būtybės mažuma turi amžinybź. Būtybė randa savo Kūrėjo darbus tarsi kartodama juos su juo. Mylėkite ir šlovinkite amžinus darbus To, kuris tai sukūrė.

 

Taigi tai yra

- darbų konkursas,

- meilės ir šlovės konkurencija tarp judviejų.

 

Dėl to

jam yra prieinami Kūrimo laikai, taip pat žemiškojo Rojaus vieta.

Sutvėrimas turi savo žinioje mano Įsikūnijimo ir Aistros laikus. Ir Betliejus, Nazaretas ir Kalvarija nėra toli nuo jos.

Praeitis, atstumas jai neegzistuoja. Viskas tampa artima ir esama.

 

Daugiau negu, kad,

jūs turite žinoti, kad mano Valia suteikia sielai visų dalykų vienybź.

 

Mano Valia, būdama viena, visk¹ daro vienodai, todėl siela, turinti ši¹ dievišk¹j¹ vienybź, yra joje.

visų mintys,

- visų žodžiai, žingsniai ir širdies plakimas, tarsi viskas būtų viena.

 

Kad jame rastų mano Valia

visos kartos   e

kiekvienas kiekvieno   iš jų veiksmas,

lygiai kaip mano Valia juos suranda savyje.

Oi! kaip lengva atpažinti šios pasirinktos būtybės žingsnius: ji savyje nešiojasi visų būtybių žingsnių pėdsak¹.

Jo balse yra visų žmonių balsų natos.

Ir, oh! koki¹ nuostabi¹ harmonij¹ jis sudaro mūsų Valioje.

Jo plakanti širdis projektuoja tiek mažų liepsnelių, kiek gimsta būtybių.

Oi! kaip mus tai džiugina!

Mums su ja smagu.

Tai mūsų brangus brangakmenis, mūsų darbo atspindys, mūsų gyvenimo vaizdas.

Todėl noriu, kad būtybėje viešpatautų mano Valia, pripildydama j¹ visais jos darbais.

 

Ties¹ sakant, kai mano valia nevaldo,

būtyje formuojasi jo veiksmų tuštuma.

Ir – o kaip   baisu   gali   būti Dieviškosios Valios tuštuma tvarinyje  ! Tada tai tarsi sausa žemė,

- padengtas akmenimis,

- be saulės ir vandens,

- baisu žiūrėti.

 

Kiek būtybėje yra tų tuštumų!

O kai pamatau mano Valioje gyvenantį padar¹, švenčiu. Nes galiu j¹ užpildyti visais savo Valios veiksmais.

 

Aš galvojau apie tai, k¹ k¹ tik parašiau. Mano   Jėzus pridūrė  :

"Mano dukra,

mūsų meilė tobula visuose mūsų darbuose.

Kadangi tai yra tobula, mes nieko neprarandame iš to, k¹ darome. Todėl mūsų darbai yra naudingi

- triumfo,

- šlovės ir

- nuo amžinosios karūnos iki mūsų dieviškos Esybės.

 

Viskas, kas daroma siekiant tobulos mūsų meilės, nėra pavaldi

- išnykti arba

- prarasti savo išbaigtum¹ ar grožį.

 

Būtybės darbas visai kitoks

kuris neturi tobulos meilės mūsų darbams.

 

Jis dirba ir gamina savo darbus.

Tačiau jis neturi nei dorybės, nei erdvės jų laikyti savyje. Štai kodėl ji praranda daug jų.

Trūksta meilės ir gyvenimo tų, kurie juos suformavo,

žmonių darbai neturi to, kad išliks gražūs, nepažeisti ir amžinai nauji, kokie buvo sukurti.

 

Todėl su   siela, kuri gyvena mūsų dieviškoje valioje,

mes mėgstame parodyti jam visus savo veiksmus, kurie jiems atrodo

būti visi šalia   e

statomas   .

 

Ir mes sakome sielai:

Pakartok mūsų veiksm¹,

-Kad tai, k¹ mes darome, galite padaryti ir jūs,

- pasidalinti Kūrėjo poelgiu su kūriniu. “

 

Jis panašus į t¹, kuris turi daug gražių daiktų, bet laiko juos po užraktu atskiruose kambariuose.

Niekas nežino, kad joje yra tiek daug tokio skirtingo grožio dalykų.

 

Bet dabar antras veikėjas

- laimi pirmojo palankum¹,

- pateikia jam savo lojalumo įrodym¹ e

- negali nė trupučio pakeisti savo valios.

Laimėk širdį pirmojo, kuris pajunta, kad jo širdis tirpsta.

 

Nes jo meilė šiam kitam verčia jį nenugalima jėga parodyti tai jam

- jam priklausantį turt¹,

- daugelio brangių daiktų įvairovė ir retumas.

Tada jis atidaro slaptas kameras ir sako jai:

Mano meilė yra padalinta

-Jei aš neleisiu tau dalyvauti mano   paslaptyse,

-Jei aš tau neparodysiu, k¹   turiu

kad kartu galėtume juos turėti ir džiaugtis. “

 

Visi šie dalykai antrajam veikėjui atrodo nauji. Nes jis niekada nebuvo matźs tokių dalykų.

Tačiau pirmiesiems jie buvo seni.

 

Štai kas atsitinka su tuo, kuris gyvena mūsų valioje:

- durys atviros,

- mūsų paslaptys atskleistos,

padaras žino visus mūsų   gražiausius darbus.

Turėti jai paslapčių, slėpti nuo jos savo veiksmus būtų našta mūsų širdžiai. Būtų ir toliau su ja elgtis kaip su svetima.

Oi! kaip tai mums pakenktų!

Iš tiesų, tikra ir tobula meilė netoleruoja jokio išsiskyrimo.

-apdorojant e

- nuosavybėje.

Priešingai, tai, kas mano, yra tavo, k¹ aš žinau, t¹ žinai ir tu.

 

Dar daugiau, jūs turite žinoti, kad mano Valia formuoja aid¹

-jo darbas,

- jo meilė ir

- jo   žodžio

sieloje, kur ji karaliauja,   taigi

- išgirsti jo aid¹,

- siela kartoja dieviškojo Fiato darb¹, meilź ir žodį.

 

 

Įprastu būdu sekiau Dieviškojo Fiato veiksmus, kad pataisyčiau ir atkurčiau santykius tarp jų

Kūrėjas ir   tvarinys,

Atpirkėjas ir   atpirktasis,

 pašventintoju ir pašventintuoju, žmogaus valios nutraukti santykiai  .

 

Mano mylimas Jėzus man pasakė:

Mano dukra,

tas, kuris nori

- žinoti visus santykius, kurie egzistuoja tarp Kūrėjo ir kūrinio, e

- išlaikyti esamas nuorodas,

jis turi absoliučiai leisti joje viešpatauti mano Dieviškajai Valiai.

 

Ties¹ sakant, kadangi mano Valios gyvybė yra visoje Kūrinijoje, ji sudarys vien¹ ir vienintelį gyvenim¹ visiems sukurtiems daiktams.

Kadangi gyvenimas yra vienas, jis supras

jų kalba   e

egzistuojančius santykius su jos   Kūrėju.

Kiekvienas padaras kalbasi su savo Kūrėju ir turi įskaitomus mano dieviškojo Fiato simbolius.

Bet ar žinote, kas sugeba?

išgirsti jų   balsus,

suprasti jų dangišk¹j¹ kalb¹   e

skaityti dieviškus simbolius, kuriuos jis įspaudė kiekviename   sukurtame daikte?

 

Ji yra ta, kuri turi mano vali¹. Šis padaras jį turi

- klausa, leidžianti jam išgirsti jų bals¹,

- intelektas juos suprasti,

-akys skaityti dieviškuosius simbolius

kad su tokia meile jo Kūrėjas įspaudė kiekviename sukurtame daikte.

Kita vertus, būtybė, kuri neleidžia joje viešpatauti mano Valiai, yra vienos būsenos

- Kuris ir negirdi,

-Kas yra kvailas ir negali suprasti, ir

-kuris nestudijavo kalbų įvairovės.

Galime su juo pasikalbėti, bet jis nieko nesupranta.

Panašiai,

- palaikyti santykius tarp Atpirkėjo ir atpirktųjų, el

-Norėdamas juos pažinti, turi išstudijuoti mano   gyvenim¹.

 

-Kiekvienas mano žodis, darbas ir kančia,

- Kiekvienas mano žingsnis ir širdies plakimas

tai buvo raiščiai, kuriais atpirktieji atėjo manźs pulti. Bet kas puolamas?

Tas, kuris tyrinėja mano gyvenim¹ ir bando mane mėgdžioti.

 

Imituodamas mane, padaras lieka prisirišźs

mano   žodžiais,

prie mano   darbų,

mano pėdsakais,    žymės ir pan .

 

Ji gauna jų gyvybź ir j¹ turės

- Klausyk, kad galėtum išgirsti visus mano mokymus,

-protas juos suprasti e

-akis, kad perskaitytų visus simbolius, išspausdintus manyje, kai atėjau išpirkti žmonijos.

Ir jei padaras to nedaro,

Atpirkimo veikėjai jai bus neįskaitomi.

 

Tai jai bus svetima kalba.

Atpirkimo santykiai ir suvaržymai neturės jokios įtakos.

Būtybė visada bus aklas, gimźs iš visų mūsų gėrybių, kuriomis norėjome j¹ praturtinti.

Ir ko jis nori

- žinoti e

-gauti

visi šventumo saitai ir ryšiai  turi mylėti Pašventintoj¹  .

 

Šventoji Dvasia nukreipia savo liepsn¹ kelyje tam, kuris tikrai myli. Tai jį sieja su savo šventumo santykiais.

Be meilės nėra šventumo.

Nes tikrojo šventumo saitai jau nutrūkź. Mano   Jėzus   tylėjo.

Bet aš likau pasinėrźs į „Supreme Fiat“.

Tada mano mylimas Dievas   pridūrė  :

 

Mano dukra

kas gyvena mano Valioje, mato švies¹.

Šviesa sukurta taip, kad j¹ matantieji džiaugiasi. Kiti taip pat gali tai pamatyti ir tuo džiaugtis.

taigi mano valiai:

- atsiduoti sielai kaip šviesa e

- visiškai įkišti,

mano valia, nepaliekant to, kas j¹ turi,

viskas išnešama į lauk¹ ir apšviečia kiekvien¹ būtybės mintį.

Išreikškite jo žodį ir apšvieskite kitų žodžius.

Ji atlieka savo darbus ir žingsnius, apšviečia darbus ir

ne kiti.

 

Šviesa turi tikr¹ ir tobul¹ visur.

Kadangi jis yra vienas, jis turi pranašum¹, nes jis gali išsivežti visiems norintiems

- Mėgaukitės tuo ir - žiūrėkite.

Ar ne saulė? Tačiau kiek gali pamatyti ir mėgautis?

 

Daug labiau mano valios saulė

kad siela mato prisipildanti jos šviesos. Nors ši saulė yra viena,

turi dorybź ištverti kiekvien¹ žodį, kiekvien¹ žingsnį ir pan.

Ji formuoja savo dieviškosios šviesos ker¹.

 

 

Jaučiau, kad mano varganas protas įsitvirtino Aukščiausiojo Fiat centre. Besisukdamas aplink šį centr¹,

Aš sklidau visuose jo   veiksmuose,

Aš apkabinau visus kūrinius ir visus daiktus jos   šviesos begalybėje.

 

Bet darydamas aš pagalvojau:

"Kodėl apkabinti visus kūrinius ir visk¹, būdami dieviškoje valioje?"

Mano mielasis Jėzus, apsireiškźs manyje, man pasakė:

Mano dukra

mano valia yra viskas.

-Nėra nieko, kas iš jos negautų gyvybės.

-Nėra vietos, kur jos nebūtų, nėra gero, kad tai ne iš jos.

-Viskas priklauso jam.

- Viskas priklauso nuo tavźs.

 

Todėl sieloje, kur ji karaliauja,

jis nori rasti visus jam priklausančius padarus ir daiktus. Jei ji nebūtų jų radusi, ji būtų pasijutusi suskaldyta savo imperijoje, atskirta   nuo jos

jo veiksmai.

Tai yra neįmanoma.

Štai kodėl, jausdamas savyje Dieviškojo Fiato gyvybź, jautiesi ir tu

- visi padarai ir

viskas, kas egzistuoja. Tu jauti

- saulės gyvybė, kuri suteikia švies¹, šildo ir trźšia, taip pat

-žemė, kuri, kvėpuodama šia šviesa, gamina augmenij¹, puošiasi augalais ir gėlėmis.

Susikibź rankomis, saulė ir žemė maitina ir džiugina visas kartas.

Tai yra Mano Valia

kuri suteikia gyvybź   saulei,

kuri priverčia žemź kvėpuoti, kad pripažintų vis¹ kūrinij¹,

priversk paukštį giedoti, juokauti ir pykti ėriuk¹ ir visk¹, kas vyksta visatoje.

Ar nejaustum visko, k¹ daro mano valia? Suvyniojź visk¹ į save, kaip į vien¹ centr¹,

mano Valia verčia tave jausti

žmogaus širdies plakimas,

- m¹stantis protas,

- veikiančios rankos.

 

Viskam suteikia gyvybės.

Bet kadangi ne visi padarai yra mano valiai,

tvarinio darbuose jis neranda savo dieviškųjų darbų sugrįžimo. Taigi mano Valia nori iš jūsų to, ko nedaro padarai.

Jis nori, kad kiekvien¹ jo veiksm¹ atliktumėte jūs, vykdydami jo dieviškosios Valios veiksmus.

Todėl jūs turite didelź užduotį, kuriai reikia viso jūsų dėmesio.

 

Po to atsidūriau už savźs ribų.

Kai ieškojau savo mielojo Jėzaus, sutikau tėv¹ Di Francij¹. Jis apsidžiaugė ir man pasakė:

Ar žinote, kiek nuostabių staigmenų radau?

Kai buvau žemėje, nemaniau, kad taip bus, nors maniau, kad išleisdamas „Aistros valandas“ pasielgiau teisingai.

Tačiau staigmenos, kurias radau, nuostabios, skanios, dar neregėtos retenybės.

Visi mūsų Viešpaties kančios žodžiai virto šviesomis,

visi gražesni už kitus   ,   visi susipynź.

 

Ir šios lemputės

- sustiprėja, kol padarai atlieka aistros valandas,

-kad prie pirmojo būtų pridėta daugiau lempučių.

 

Bet kas mane labiausiai nustebino,

tai keli komentarai, kuriuos   paskelbiau apie Dievišk¹j¹ vali¹. Kiekvienas komentaras tapo saule.

Ir šie vieni,

- apvilkti jų spindulius šviesomis,

suformuoti tokį grožio stebukl¹, kad likti užburtas,   sužavėtas.

 

Jūs neįsivaizduojate

-Mano nuostaba, kai atsiduriu tarp šių šviesų ir šių saulių

kokia aš buvau laiminga.

Aš padėkojau mūsų Aukščiausiajam Dievui Jėzui,

- Kas suteikė man galimybź ir malonź tai padaryti. Ačiū jam ir už mane.

 

Nustebau tai išgirdźs.

Meldžiausi dieviškajam Fiatui

linkėdami, kad dalyvautų ir palaimintieji.

 

Mano malonus   Jėzus man pasakė  : Mano dukra, net jei siela to   neketina,

visi dalyvauja visame, kas daroma mano dieviškoje valioje.

Tuo labiau palaiminti, gyvenantys mano dieviškosios valios vienybėje.

 

Mano valia visur turi savo srovź.

Savo vienijančia jėga ji atneša visiems,

- kaip tinkamas veiksmas, viskas, k¹ padaras jame daro.

Bet yra skirtumas:

jei   siela veikianti pagal Dievišk¹j¹ vali¹ žemėje

ketina suteikti ypating¹ šlovź tiems, kurie gyvena   dangiškoje tėvynėje,

palaimintieji jaučia, kad juos pašaukė dangus, mano valios vienybėje,

to, kuris nori juos dar labiau džiuginti ir šlovinti.

 

Jie žiūri į ši¹ siel¹ su tokia meile ir malonumu

kurie taiko speciali¹ apsaug¹.

Kita vertus,  siela, kuri neveikia mano „Fiat“ vienybėje,  lieka apačioje. Nes neturi jėgų kilti aukštyn.

Jo darbai ne

- nei jėgų bendrauti,

- nei keltis.

Srovės yra uždaros ir neturi šviesos.

 

Jei žinotumėte   skirtum¹ tarp

-  siela, kuri veikia mano Valios vienybėje   e

- Tas, kuris dirba   lauke  , net daro gera,

nieko nepadarytum be mano valios, net savo gyvybės kaina.

Tada, su meile žvelgdamas į mano esybės gelmes, jis   pridūrė  : Mano dukra,

Aš atėjau pamatyti ir ištirti savo meilės savybes

- kurį įdėjau į tavo siel¹,

- žinoti, ar jie visi tvarkingi ir nepažeisti, kaip aš juos ten padėjau. Tada, visur pažiūrėjźs į mane, jis dingo.

 

Jaučiausi prispaustas ir visas sunaikintas savyje – nieko gero. Taip nutinka tiek daug kartų, kad mano mylimo Jėzaus nepriteklių

padaryk mane nepajėgi¹ visko.

 

Viena vertus, aš aiškiai jaučiu, kaip jie drasko mano siel¹. Kita vertus, jie palieka mane apsvaigusi¹, suakmenėjusi¹, tarsi

-jei būčiau negyvas, arba

-Pajutau gyvenim¹ tik tam, kad jausčiau, jog mirštu.

 

Oi! Dieve mano! kokios kančios, aš be gailesčio ir gailesčio! Gyventi kančios košmare,

-kuris man uždeda begalinį, amžin¹ ir didžiulį svorį. Neturiu kur eiti ar k¹ nors padaryti

- nejausti milžiniško šio baisaus skausmo svorio.

 

Tada pasakiau sau: „Aš niekuo nesu geresnis, nei jausti didžiulės nelaimės svorį be to, k¹, atrodo, turi visi kiti.

Tik man ši kančia buvo tokia skausminga, kad neturėjau savo gyvenimo, visko, mano Jėzaus.

Ak! Jėzus! Grįžk pas t¹, kuri¹ sužeidėte, ir padovanokite jai   žaizdos kanči¹, kuri¹ pats jai padarėte.

Ir kam mane išvis išgyventi, kai jau nieko nebesugebu? “

 

Bet man liejant skausm¹, mano Aukščiausiasis Dievas   Jėzus  apsireiškė manyje ir, priglaudźs mane prie savźs    ,  tarė  :

 

Mano dukra, žemė,

- Dievo sukurtas gražus ir vaisingas,

-spindinčia saule, kuri j¹ apšvietė ir nudžiugino, ji tapo

- akmuo ir

- pilnas spyglių dėl   nuodėmės.

 

Žmogaus valia išvijo mano saulź Jį apėmė tiršta tamsa.

 

Aš palaikau tave gyv¹, nes tu privalai

pašalinti visus akmenis iš žemės   e

kad jis vėl būtų vaisingas.

Kiekvienas žmogaus valios veiksmas

-  tai  buvo  akmuo, kuris uždengė graži¹ mano  sukurt¹ žemź  . 

Kiekviena švelni nuodėmė buvo spygliuočiai, kiekviena sunki nuodėmė buvo nuodas.

 

Kiekvienas geras poelgis, atliktas ne pagal Mano vali¹

- Tai buvo kaip smėlis, išbarstytas ant žemės,

kuris, visiškai įsiveržźs į j¹, užkirto keli¹ augmenijai,

- Net ir mažiausias augalas o

- keli žolės stiebai

kad galėtų augti po akmenimis.

Bet dabar, mano dukra,

kiekvienas tavo veiksmas, atliktas pagal mano vali¹, turi pašalinti akmenį. Kiek veiksmų reikia norint juos visus pašalinti!

 

Ir   niekada nesuteik gyvybės savo valiai,

atsiminsite spindinčius aukščiausiojo Fiato saulės spindulius, kad jis apšviestų šias tamsias žemes.

 

Šie spinduliai sukels galing¹ malonės vėj¹

-kuris su valdžia išjudins vis¹ šį smėlį.

 

Šis smėlis, tai yra

- Visa tai gera padaryta tam, kad nevykdyčiau savo valios, nei joje, nei dėl savo meilės,

tai daroma siekiant įgyti žmogaus pagarb¹, šlovź ir asmeninį susidomėjim¹.

 

Oi! kiek sveria ši tariama gėrybė – sunkesnė už t¹ smėlį

- užkerta keli¹ sielų augmenijai e

- padaro juos sterilius iki gailesčio.

 

Todėl

- Mano valios saulė  savo vaisingumu pavers spyglius gėlėmis ir vaisiais.

-Mano malonės vėjas   bus atsvara, kuri išlies gyvybź į sielas.

Taigi jūs turite būti įsitikinź, kad aš vis dar palaikau jus gyvus, kad pertvarkyčiau Kūrimo darb¹.

Lygiai taip pat, kaip žmogaus valia, atsidūrusi už manosios, visur sukelia netvark¹, kad pakeistų žemės veid¹.

 

Taip pat   į mano vali¹ įeis kitas žmogus

privalo

su savo nenutrūkstamais ir   pasikartojančiais veiksmais,

sutvarkyti visk¹   e

sugr¹žinti man pirmųjų kūrybos dienų saldų kerėjim¹, harmonij¹ ir grožį. Ar nejaučiate savyje veiksmo lauko dydžio?

 

Atrodo, tarsi grįžčiau į žemišk¹jį Eden¹, kur mano dieviškoji valia

-Šventė pirmuosius žmogaus veiksmus ir

- mėgavosi su juo gražia ir derlinga žeme, kuri¹ jam padovanojo, vadinu tave

-sujungti šiuos pirmuosius veiksmus ir

-kad keliautumėte į visas žmogaus valios užgrobtas žemes, kad apkabintumėte visus laikus,

-galite padėti pašalinti akmenis, spyglius ir smėlį, kuriais žmogaus valia sumažino šias žemes

-į būsen¹, tinkam¹ sužadinti gailestį.

 

Taip mano vargšė dvasia grįžo į dievišk¹j¹ vali¹ Edene.

-įeiti į šio unikalaus akto vienybź, kuri randama tik ten, e

- išlipk pastaruoju metu

kad mano meilė, garbinimas ir pan. plisti

- bet kuriuo metu ir

- visose vietose,

visų vardu.

 

Bet kai galvojau ir dariau, pagalvojau sau:

Kokias nes¹mones sakau.

Tikiuosi, kad paskutiniais laikais ir su Dievo malone atsidursiu ten, dangiškoje tėvynėje.

Kaip aš galiu

- meilė laikui bėgant

- būdamas amžinybėje? “

 

Mano mielasis   Jėzus,   apsireiškźs manyje, man   pasakė  :

Viskas, kas daroma mano valioje, turi nenutrūkstam¹ gyvenim¹.

Nes viskas, kas ten daroma, gimsta iš Kūrėjo meilės,

_lequel bauda netaikoma. Jis mylėjo ir mylės visada.

Niekas negali sustabdyti šios meilės.

 

Netgi tas, kuris myli, tas, kuris dievina mano Vali¹, seka vienas

- ši amžina meilė,

tobulas dieviškųjų asmenų garbinimas, neturintis nei pradžios, nei pabaigos.

Įeidamas į mano Vali¹, siel¹

-prasiskverbia į mūsų veiksmų vidurį e

- toliau mylėk su mūsų meile, dievink su mūsų garbinimu.

 

Ši siela lieka susijusi

mūsų abipusei meilei,

mūsų Valiai, kurios dorybė yra nepaliaujama savo   veiksmuose.

Viskas, k¹ gali padaryti kiti

tai ne kas kita, kaip veiksmo, įvykdyto mūsų dieviškoje valioje, tźsinys.

Jos atliekami veiksmai turi nenutrūkstam¹ ir amžin¹ gyvenim¹.

 

Todėl jūsų meilė paskutiniais laikais niekuo nesiskirs nuo jūsų meilės šiandien.

Jei kiti myli, jie mylės viduje ir su tavo meile. Nes tai bus pirmas veiksmas, kurio kilmė iš Dievo.

Todėl iš dangiškosios tėvynės mylėsi laike ir amžinybėje.

 

Mano Valia su pavydu saugos tavo meilź, kaip ji saugos jos. Kad ir kur ji plistų ir kur būtų jos gyvybė, mano Valia privers tave mylėti ir dievinti. Sielai, kuri gyvena mano valioje,

visų jo veiksmų pradžia ir pabaiga yra visi dieviškieji veiksmai, lygiai taip pat, kaip elgiamės mes.

 

Taigi   siela nieko nedaro, tik seka tuo, k¹ daro Dievas  .

 

Suvereni karalienė  , gyvenusi tobul¹ gyvenim¹ mūsų valios rūmuose, turėjo n

- jokios kitos meilės, išskyrus mūsų,

jokio kito kulto, išskyrus mūsų.

Visi jo veiksmai matomi susiliejź su mūsų.

 

Nes tai, kas mūsų veiksmuose yra gamta, yra joje malonė.

Kadangi jo veiksmai kilo ne jo valioje, o mūsų,

ji turi viršenybź prieš visus tvarinių veiksmus.

 

Todėl, jei mylite, Dangaus Karalienė turi viršenybź prieš jūsų meilź. Tu esi jo meilė, kaip ir mūsų.

Ir mes su didži¹ja ponia ir toliau mylime jūsų meilėje.

Taigi tai yra už visk¹, k¹ galite padaryti pagal mūsų vali¹.

Taigi, kai ateisi į dangišk¹j¹ tėvynź, tavo meilė nepaliks žemės,

bet jis ir toliau mylės kiekvienoje būtybėje.

Todėl ir nuo šiol

mano dieviškasis Fiat   priverčia jus išplėsti jo meilź praeičiai, dabarčiai ir ateičiai.

tai suteikia jums teisź pratźsti savo meilź bet kur ir bet kada.

Jis gali niekada nustoti mylėti.

 

Tai yra didelis skirtumas tarp sielos, kuri gyvena mano valioje, ir sielos, kuri gyvena išorėje.

 

Dariau įprast¹ tur¹ dieviškuoju „Fiat“.

Išgyvenau vis¹ kūryb¹ ir tariau sau:

 

Kiek daug šviesos ir šilumos turi turėti Kūrėjas, jei galėtų tiek daug atiduoti kurdamas saulź!

Oi! kaip jis turi jaustis deginamas savo karščio, nes jame yra tiek daug! “

Bet kol aš apie tai galvojau,   mano mielasis Jėzus   apsireiškė manyje ir   pasakė  :

Mano dukra

ji egzistuoja visuose dalykuose, kurie yra mumyse tobulas matas.

Ten tiek daug meilės, šilumos ir šviesos

tik šviežumas, grožis, galia, švelnumas ir t.t. Visų daiktų svoris yra vienas.

Todėl šilum¹ maitina šaltis, o vėsum¹ – šiluma.

Šviesa maitina grožį, o grožis maitina švies¹, nes vienas malšina kit¹.

Stiprumas maitina minkštum¹, o saldumas – stiprum¹. Taip yra su kitais mūsų dieviškais dalykais.

 

Kad kiekvienas iš jų mus džiugintų.

 

Pačios mūsų savybės gali mus priblokšti. Tačiau kartu būdami visiškoje lygybėje,

- jie mums tarnauja kaip laimė, džiaugsmas ir pasitenkinimas,

-konkuruoti tarpusavyje, kad būtume laimingi.

Šiluma atneša mums meilės laimź.

Šviežumas atneša mums džiaugsm¹ to, kas gražu, kas šviežia. Šviesa suteikia mums aiškumo džiaugsm¹.

Grožis, švelninantis aiškumo spindesį,

tai atneša mums laimź to, kas gražu, gera, šventa, didžiulė.

Šviesa supina visas mūsų savybes, kad jos būtų gražios, malonios ir žavinčios.

Jėga suteikia mums laimź tuo, kas stipru. Mieloji, įsiverži į j¹ visiškai,

atneša mums stiprybės ir saldumo mišinio džiaugsmus.

Ir visa tai galima pamatyti Kūryboje

tai ne kas kita, kaip gausos išsiliejimas

- šviesa,

- šiluma,

- šviežumas,

- grožis   ir

- jėga

kuriuos turime savyje. Mes leidome šiuos išsiliejimus

- maitinti ir džiuginti būtybes savo išsiliejimu, kad padarytume juos laimingus.

Ir maitindami juos savo savybėmis, padarai taptų

panašus į mus, el

- džiaugsmo ir laimės nešėjai savo Kūrėjui. Kaip gera turėjo būti juos matyti

- šviesus kaip saulė,

- gražiau nei gėlių laukai ir žvaigždėtas dangus,

-stiprus kaip stiprus vėjas,

-papuoštas dievišku gaivu, dėl kurio jie visada buvo nauji ir švieži, be pokyčių.

 

Mūsų Valia sujungė juos visus mūsų išsiliejimus, kad vienas džiugintų kit¹.

Bet kadangi žmogus atsitraukė nuo dieviškojo Fiato,

priima mūsų efuzijas atskirtas vienas nuo kito. Čia todėl

šiluma   jį sudegina,

šviesa   šydas,

šaltis daro jį   moliūg¹,

vėjas jį skaudina ir dažnai užvaldo   bei nuneša.

 

Žmoguje daugiau nematyti

nei jų Kūrėjo faksimilė

- nei s¹jungos su dieviškuoju Fiatu,

mūsų savybės jį veikia atskirai.

Ji nebegauna tos laimės, kuri¹ turi, kai jie yra vieningi.

Ir už tai,

su mano valia būtybė būtų buvusi pati laimingiausia   būtybė,

ji yra labiausiai gaila   .

Aš tźsiau savo skrydį Dieviškoje Valioje. Aš skridau

- aukščiau už kiekvien¹ tvarinio mintį ir kiekvien¹ veiksm¹,

- virš kiekvieno augalo ir kiekvienos gėlės, skrenda aukščiau už visk¹,

-Atspausdinau savo "Aš tave myliu" ir

-Paprašiau, kad ateitų Dieviškojo Fiato karalystė.

 

Darydamas aš pagalvojau sau:

Kokia ilga istorija mano vargše.

Man atrodo, kad ir aš negaliu iš to išeiti.

 

Turiu atsekti

vis¹   laik¹,

visos vietos,

taip pat visi žmogaus veiksmai

augalai, gėlės ir pan.,   spausdinti ant jų

- "  Aš tave myliu  ",

- "  Aš tave myliu  ",

-a "  Laiminu tave  ",

- "  Ačiū  ",

ir paprašykite jo karalystės. “

 

Bet kol aš apie tai galvojau, mano mielasis   Jėzus   apsireiškė   manyje ir pasakė  :

"Mano dukra,

Ar manote, kad visa tai darote? Devintas

tai mano Valia

kuris atsektų visus savo veiksmus, kuriuos atliko   kūryboje,

kuris puošia kiekvien¹ veiksm¹, kiekvien¹ žingsnį, kiekvien¹ mintį ir kiekvien¹ žodį, savo „  myliu tave“   “

 

Ir šis „  Aš tave myliu  “ persmelkia kiekvien¹ kiekvienos būtybės veiksm¹ ir mintį.

Ji, kuri yra mano valioje, jaučia ši¹ Dievo meilź, sklindanči¹ visur. Jos meilė yra paslėpta.

- augaluose ir

-gėlėse, taip pat

-po žeme savo šaknyse.

Tačiau žemė negali sulaikyti šios meilės.

 

Dievas randa

- papuošti augalus ir gėles savo užrašu „Aš tave myliu“, kad parodytų savo karšt¹ meilź būtybėms.

 

Ir kai mano valia viešpatauja sielose,

jis nori tźsti savo „  Aš tave myliu  “ kūryboje ir

todėl ji kviečia jus siekti jos amžinos meilės.

 

Vadindama kiekvien¹ mintį ir kiekvien¹ veiksm¹, taip pat kiekvien¹ sukurt¹ element¹, Ji sako ir verčia sakyti: „  Aš tave myliu“.

Ir savo valia,

Dievas verčia jus prašyti, kad jo Karalystė vėl sujungtų j¹ su kūriniais.

 

Koks žavesys, mano dukra,

- Pamatyk,  kaip tavo   „  Aš tave myliu“ teka kartu su mano valia kiekvienoje mintyje ir kiekviename kūrinio veiksme, ir prašyk mano Karalystės.

- pamatyti šį „  Aš tave myliu  “, tekanči¹ vėjo jėga, besitźsianči¹ į saulės spindulius,

būti išgirstam jūros ošime ir bangų ošime, sužavėti kiekvien¹ augal¹ e

pakilti su nuostabia garbinimu gėlių kvapuose.

Ir balsu, kuris yra daugiau nei drebantis, išgirsti kartojam¹ „  Aš tave myliu  “ .

švelniame   žvaigždžių mirgėjime ir mirksėjime

Trumpai tariant, visur   visatoje.

 

Sutvėrimas, kuris negyvena mano Dieviškoje Valioje, nejaučia šios mano amžinos meilės kalbos visuose savo darbuose ir visuose kūriniuose.

 

Bet kas joje gyvena, jaučia pašaukim¹ mylėti tiek kartų, kiek   j¹ mylėjo Kūrėjas.

Ir viskas šventa iškalba kalba apie mano meilź.

Koks nedėkingumas, jei padaras nesivadovavo mano Amžinojo Fiato meilės kalba!

 

Galvojau apie tai, kad nieko išskirtinio nedarau, kad šlovinčiau savo mylim¹jį.

Jėzus  .

Jis, apsireikšdamas manyje, man   pasakė  :

Mano dukra

Aš nežiūriu į tai, k¹ tu darai išoriškai.

Bet žiūriu, ar tavo interjero fontanas pilnas mano meilės.

-tik - ir kad jis persipildytų į jūsų išorinius aktus, kad jie taip pat būtų papuošti,

- kaip dangiškoji rasa,

iš mano meilės šaltinio, kurį laikote savyje.

Taigi mano žvilgsnis visada krypsta į jūsų vidų.

 

Jei mano meilė, susijungusi su mano Dievišk¹ja Valia, visada šnabžda tavyje, tu visada esi graži mano akyse.

- Gražu, jei meldžiatės,

-gražu, jei dirbi ir kenčia,

-gražu, jei valgai, jei kalbi, jei miegi. tu man visada graži.

 

Kiekvienu savo veiksmu, kad ir k¹ darytumėte,

gauti nauj¹ grožio atspalvį iš mano valios, kad atrodyčiau gražesnė.

Ir mano meilė auga tavo sielos šaltinyje, todėl tavo išoriniai veiksmai

kvėpuok mano meile, labiau nei   oru,

ir iškvepia man tokius malonius kvepalus, kurie man teikia tiek daug malonumo

kad tavimi džiaugiuosi.

Vis galvojau apie Dievišk¹j¹ Vali¹ ir jai pasidaviau.

 

Mano mielasis Jėzus pridūrė:

Mano dukra, būtybei, kuri gyvena mano Valioje, viskas tampa mano Valia. Visk¹, k¹ daro, jis liečia ir mato, liečia, mato ir vykdo mano vali¹.

-Jei jis m¹stys ir gyvens mano Valia, jis pajus Dieviškosios valios intelekto šventum¹, aprengs j¹ ir tekės jos dvasia.

-Jei jis kalba, jis savo žodyje pajus fiato šventum¹, t¹ Fiat¹, kuris, kalbėdamas, kuria.

Nesvarbu, ar jis dirba, ar eina, jis pajus dieviškųjų darbų šventum¹ ir amžinojo Fiato žingsnius, tekančius jo darbuose ir žingsniuose.

-Jei ji taip pat miega, ji pajus savyje amžin¹jį savo Kūrėjo poilsį.

Viskas prisidės prie mano valios atnešimo jam:

saulė su savo   šviesa,

vėjas su savo   gaiva,

ugnis su savo   šiluma,

vanduo su   gaiviaisiais gėrimais,

gėlė su savo   kvepalais,

paukštis su savo giesme ir   čiulbėjimu,

maistas su savo   skoniais,

vaisius su savo saldumu.

 

Trumpai tariant, vienas dalykas nelauks kito,

- nešti visus veiksmus, kuriuos mano Valia daro kiekviename sukurtame daikte, kad

siela bus kaip   karalienė

priimti nesuskaičiuojamus dieviškosios valios veiksmus visoje Kūrinijoje. Gyventi ir viešpatauti šioje sieloje,

Dieviškoji Valia pritrauks visus veiksmus, kuriuos ji atlieka visame kame.

 

Jo akies vyzdyje susiformuos saldus kerėjimas

- priversti jį visame kame atrasti ši¹ dievišk¹j¹ vali¹

-kuris bėga į siel¹ tiek daug skirtingų būdų, kad taptų visa Dievo Valia.

 

Po to pasakiau sau:

Kai aš keliauju per vis¹ Kūrinij¹

-Sekti Aukščiausios Valios kūrinius, jaučiu iš manźs sklindanči¹ švies¹.

 

Kaip gali būti, kad net jei aš nematau savo mylimo Jėzaus, Jis vis tiek man sako kai kurias tiesas apie Dievišk¹jį Fiat? “

 

Mano mielasis   Jėzus  , apsireiškźs manyje, man   pasakė  :

Mano dukra

tavyje vyksta tas pats, kas pripildžius ind¹ vandens ar kitokio skysčio. Ten padėjus duonos gabalėlį, vanduo persipila ir teka aplinkui.

Arba kaip su jūra: vėjas pakelia vandenis ir formuoja bangas, tarsi norėtų, kad visi pamatytų jūros vandenis.

Štai kas atsitinka jums:

tai tavo įėjimas į mano Valios aktus, į tavo rat¹

-daugiau nei duonos gabalas, įmerktas į vandens pripildyt¹ ind¹ e

- daugiau nei vėjas, kuris kelia mano valios švies¹, kuri,

- kylantis, perpildytas aplink tave.

- kalbėdamas su tavimi savo šviesos kalba.

Tai kalba jums apie t¹ pači¹ švies¹, kurios esate kupini

- noras per šviesos bangas atskleisti, kas jis yra, k¹ gali ir k¹ nori daryti.

Įdėdamas tavo darbų vėj¹ į mano vali¹, jos švies¹

- pradeda judėti,

- taške formuojasi šviesos bangos

-perpildyti nuo tavźs e

- ne tik tau, bet ir kitiems atskleisti savo šviesos bangas, tai yra, jos tiesas.

 

Viskas, k¹ aš jums apreiškiau dėl savo Valios, taip pat buvo pasakyta Dangaus Karalienei.

 

Nes jis nieko nedarė, tik privertė atsirasti mano Vali¹

- piešti jo apraiškas,

- Pažįsti juos,

- turi juos ir

- Mylėk juos labiau nei savo gyvenim¹.

 

Bet jie iš jos neišsiliejo: jie liko jos viduje.

Nes jis neturėjo mandato paskelbti mano dievišk¹j¹ vali¹. Tai nebuvo jo misija.

 

Už tai jis laikė savo Širdyje

mažiausios ir didžiausios tiesos, tokios kaip brangios relikvijos, šventieji telkiniai.

 

Jis laukė tavźs, kuri tikriausiai turėjo labai ypating¹ misij¹,

- kad suteiktų vėj¹ ir jums,

- kad galėtum pakelti dieviškosios valios šviesos bangas, kad

- pilna aplink tave,

Dangaus Karalienė   gali

turėti savo dalį e

dalyvauti

kad mano Valia būtų žinoma.

 

 

Mano žavus Jėzus vis labiau slepiasi, net kai aš rašau.

Nebejaučiu šviesos kaip anksčiau, beveik iki šios dienos,

jo šviesa šnabžda man žodžius apie tai, k¹ jis norėjo, kad parašyčiau.

 

Vienu žodžiu jis man pasakė per maž¹ apsilankym¹ mano sieloje:

tada jis man šnabždėjo daug žodžių, kai rašiau

iki to, kad išgirdau jo mieliausi¹ bals¹, aidintį mano lūpose – kad negalėjau jų   visų parašyti.

Ir dabar

- Viskas yra kova,

- Viskam reikia pastangų,

- viskas yra skurdas - šviesos, žodžių, reikalingų terminų skurdas.

 

Mano vargšės akys apsunkusios miego

Turiu įdėti neįtikėtinų pastangų, kad parašyčiau kelet¹ eilučių. Ir šios pastangos mane išsekina.

Jie mane taip susilpnina, kad nebegaliu tźsti.

 

Oi!  kaip aš to pasiilgau 

- Kas man buvo šviesus žodis, -pūtė, -meistras,

-Tai mane taip nemiegojo, kad mano akys negalėjo užsimerkti, kol mano mylimas Jėzus atėjo manźs pasiimti su savimi!

Štai kodėl po viso šito, parašźs neįtikėtinos kovos kaina, pagalvojau, kad galbūt tai jau nebe Dievo Valia.

leiskite man ant popieriaus nupiešti tai, k¹ man pasakė mano palaimintasis Jėzus, o jei Dievas nenori, tai ir aš nenoriu.

Bet kol aš tai sakiau sau, mano Jėzus išėjo iš manźs.

tarsi palaikytų mane

Nes jaučiausi lyg mirštu,

po mano pastangų parašyti kelias eilutes.

 

Ir   jis man pasakė  :

Mano dukra

- kuo didesnis darbas,

- daugiau turi atnešti gėrio žmonių šeimai e

- didvyriškiausių pastangų tam reikia.

 

Kiek aukų, kančių, skausmų ir net mirties aš neištvėriau, kad sukurčiau kūrinių atpirkimo darb¹?

Kadangi darbas buvo puikus, viskas turėjo būti puiku:

- nuobauda,

- negirdėtos kančios,

- patys liūdniausi pažeminimai,

- nenugalima meilė,   -

-didvyriška jėga   e

- neprilygstama kantrybė.

 

Viskas turėjo būti didelis.

Nes   kai darbas yra didis  , padarai paimami iš visų pusių, kad jie gautų gėrį, kurį didis darbas savyje turi,

išskyrus padar¹, kuris užsispyrźs ir klastingas nori bėgti jėga.

Kita vertus   , kai darbas mažas,   didelių aukų nereikia.

 

Vadinasi, šiek tiek padirbėjus, ne visi padarai gaus gero.

Iš tiesų, kadangi jai trūksta to, kas puiku,

-Kai kurie neras kelio.

- kai kuriems trūks žemės po kojomis,

- kitai šviesai, pvz

dar kitiems trūks džiuginančios meilės pasiaukojimui ir kančiai jėgos.

Trumpai tariant, mažai kas galės gauti mažo darbo gėrį. Nes jai trūksta gyvybės ir substancijos, dėl kurių ji gali atsiduoti tiems, kurie nori j¹ gauti.

 

Mano dukra

-  Dieviškosios valios karalystės darbas yra didžiausias iš darbų  . Tai eina koja kojon su Atpirkimo darbu  .

 

Bet kodėl

- dieviškosios šlovės,

-gerai el

- šventumas

kuris atves prie būtybių,

Įveikti t¹ patį Atpirkim¹  . Čia todėl

dideles   aukas,

skausmas   ir

nesuskaičiuojama daugybė   kančių  ,

reikalingos nepaliaujamos maldos.

Todėl turėjau pasirinkti tvarinį, kuris noriai priėmė ilg¹ tiek metų, tiek įvairių kančių auk¹.

Aš paskelbsiu tai savo Karalystės vaikams

kiek tau ir man kainuoja ši mano valios karalystė,

kad visi galėtų į jį patekti,

siūlydami jiems atvirus kelius iš visų pusių ir visų rūšių, kaip   juos įveikti ir pasiekti:

--- lengvi takai,

--- kančios būdai,

--- visų apraiškų ir tiesų, kurias jiems daviau, būdai. Parodysiu jums neįtikėtinas pastangas, kurias įdėjote rašydami

kad nieko netrūktų,

kad jie   gali

--- rasti tvirt¹ keli¹ ir patikimus būdus, kaip suvilioti juos nenugalima jėga, ir

--- užvaldyti Aukščiausiojo Fiato karalystź.

Kai   žmonių kartos turi visas žinias

-  apie dievišk¹j¹ vali¹,

- apie didžiulį mano karalystės gėrį  , el

kurie žino, kiek aukų patyrė tie, kurie jų prašė,

 

bus mano žinios ir tavo aukos, suvienytos

- stiprūs magnetai,

- Neatsparūs goliai,

_d nepaliaujami skambučiai,

- prasiskverbianti šviesa,

- kurtinantys balsai

dėl ko šios kartos bus kurčios viskam, kas paliks joms tik ausis

- klausytis saldžių dieviškojo Fiato pamokymų

-ir priimti jiems reikaling¹ Karalystź daugelio aukų kaina.

Todėl   norint sukurti puikų kūrinį, reikia daug nuveikti ir kentėti –

Ir visko reikia.

 

Tai, kas jums atrodo beprasmė kančia, gali būti beprasmė kitiems

-balsas, įkvepiantis gailestį

kad, šio balso sujaudinti, jie suprastų, jog būtų per nedėkinga nepriimti tokio didelio gėrio, kuris dėl jų mums tiek kainavo.

Be to, jūs turite leisti man daryti tai, ko noriu.

 

 

Dėkojau, nes buvau priėmusi Švent¹j¹ Komunij¹. Savyje galvojau, kad noriu tai pasiūlyti

visiems dangaus gyventojams,

- kiekvienai sielai skaistykloje,

visiems, kurie gyvena ir gyvens.

 

Ir ne tik juos.

Bet aš norėjau duoti savo sakramentinį Jėzų

- į žvaigždėt¹ dangų, į gėlių laukus -

- Trumpai tariant, viskam, kas buvo sukurta,

sugr¹žinti jam šlovź ir jo darbų triumf¹.

 

Bet kai tai pasakiau, pagalvojau: "Daugiau nes¹monių. Kaip aš galiu sudaryti tiek daug Jėzaus? Tai neįmanoma. Mano mielasis   Jėzus,   apsireikšdamas manyje, man pasakė:

 

Mano dukra

Sakramento ceremonijoje   yra mažų duonos nelaimingų atsitikimų.

Tavo Jėzus slepiasi juose, gyvas ir tikras – ir tiek Jėzaus, kiek yra galybių. Lygiai taip pat sieloje yra žmogaus valios nelaimingi atsitikimai,

-kurie negali būti suvartoti kaip mano sakramentinio gyvenimo nelaimingi atsitikimai,

ir todėl laimingesnis ir stipresnis.

 

Eucharistinis gyvenimas pagausėja šeimininkuose.

Mano dieviškoji valia taip pat padaugina mano gyvenim¹ kiekvienu žmogaus valios veiksmu,

daugiau nei nelaimingas atsitikimas, jis gali padauginti mano gyvenim¹.

 

Nors

-Tu panardini savo vali¹ į mano ir

- Norėjai man kiekvienam atiduoti savo Testament¹

suformavo mano gyvenim¹   tavo.

iš savo šviesos jis sukūrė mano gyvenim¹, kad dovanotų mane   kiekvienam.

 

Oi! kaip buvau laiminga išgirdusi, kad mano valios maža mergaitė sudarė tiek daug mano gyvenimų, kai jos valia man davė

- ne tik gyvinti būtybes,

-bet ir į visus mano sukurtus dalykus.

Taigi, padaugindamas savo gyvenim¹, jaučiausi visa ko karaliumi:

- saulės ir jūros karalius,

- gėlių, žvaigždžių ir dangaus karalius -

Trumpai tariant, apie visk¹.

 

Mano dukra, siela, kuri gyvena mano valioje

- turi jame sakramentų šaltinį e

- jis gali mane padauginti kiek nori ir kaip tik nori.

Po to, kaip suabejojau paskutiniu savo parašytu sakiniu.

 

Mano   Jėzus pridūrė  :

Mano dukra

sakramentai išėjo iš mano Valios kaip tiek daug fontanų.

 

Iš savo valios priverčiau juos išeiti,

- laikykite   šaltinį jame

 -iš kur šie fontanai nuolat gauna kiekviename iš jų esančias prekes ir vaisius  .

Tačiau sakramentai veikia pagal juos priimančiųjų nuostatas. Be to, dėl būtybių nusiteikimo stokos,

sakramentų šaltiniai nesukuria juose esančių didžiųjų gėrybių.

Jie dažnai pila savo vandenis, bet padarai nėra nuplaunami.

Kitais atvejais jie juos pašventina, suteikdami jiems dievišk¹ ir neišdildom¹ charakterį, tačiau nepaisant to, kūriniai neatrodo   pašventinti.

Kitas šaltinis nuolat gimdo tavo Jėzaus gyvybź.

jie gauna šį gyvenim¹, bet nei jo padariniai, nei tavo Jėzaus gyvybė juose nematyti.

 

Taigi kiekvienas sakramentas turi savo kanči¹.

Nes jie nemato savo vaisių ir juose esančių gėrybių visuose padaruose.

Tam, kuris gyvena mano valioje ir leidžia jai viešpatauti kaip savo karalystėje,

kadangi mano dieviškoji valia turi sakramento šaltinį,

Ar nenuostabu, kad joje gyvenanti būtybė turi visų sakramentų šaltinį?

su visais jose esančiais efektais ir prekėmis?

 

Ir priimdamas juos iš Bažnyčios, jis pajus, kad tai maistas.

kam priklauso,   bet

kad ji   paima

suteikti visišk¹ šlovź šiems sakramentams, kurių šaltinį jis turi, pvz

šlovinti t¹ pači¹ Dievišk¹j¹ Vali¹, kuri juos įsteigė.

Nes tik Jame bus tobula šlovė visiems mūsų darbams.

 

Dėl šios priežasties su nerimu laukiu Aukščiausiojo Fiato karalystės. Nes jis vienintelis nustatys pusiausvyr¹ visame kame.

jis duos būtybėms visas norimas gėrybes. Ir jis gaus šlovź, kuri¹ jie jam skolingi.

 

Dariau savo rat¹ Dieviškoje valioje.

Mano vargšas protas sukosi aplink visus sukurtus dalykus. Spausdinau savo "Aš tave myliu"

-iki aukščiausių viršūnių e

- giliausiuose slėniuose,

-tamsiausioje žemės bedugnėje ir giliausiuose vandenynuose

visur,   trumpai tariant.

 

Mano vargšė dvasia, tai darydama, buvo kankinama mano mielojo Jėzaus nepriteklių.

Mano vargšė širdis kankinosi.

Kad ir kaip skambinau jam su meile, neberadau.

 

O viešpatie! Kokia kančia! Ir aš pagalvojau sau:

" Kaip tai įmanoma

-kad Jėzus manźs nebeklauso?

kad nors aš pripildau dangų ir žemź savo „myliu tave“, nė vieno iš   mano

Ar „aš tave myliu“ nesiekia jo įskaudinti?

 

Jauti savo žaizd¹, kankinimus, kankinimus, jausti savo skausmus,

jis būtų nusprendźs daugiau jų negirdėti,

kad jį suras tas, kuris taip trokšta jo buvimo? “

Ak! Jėzus! kiek tai kainuoja

- kad tave pažinčiau ir nebeturėčiau tavźs,

-mylėk tave ir nebebūk mylimas mainais.

Tai neapsakomos kančios, nėra žodžių joms išreikšti.

 

T¹ akimirk¹ mano mielasis Jėzus apsireiškė manyje. Ji apsipylė ašaromis.

Jo verkšlenimas buvo toks garsus ir taip skvarbiai aidėjo mano kūno ausyje, kad aš pradėjau verkti kartu su juo.

 

Tada   jis man pasakė:

Mano dukra

Kaip tu gali patikėti, kad aš nuo tavźs toli?

Kiekvienas jūsų „Aš tave myliu“ buvo dar viena žaizda mano širdyje, kuri privertė mane pasakyti:

Mano dukra, padaryk, kad tavo „aš tave myliu“ skambėtų visur,

iš kalnų, iš slėnių, nuo jūros, iš gėlėtų laukų, nuo saulės – iš visur.

Ir tavyje pasislėpźs kartojau: „Aš tave myliu, mano dukra“.

Bet aš jaučiausi įgėlė, kai manai, kad negr¹žini savo meilės.

Tai neįmanoma, mano dukra.

Nemylėti mainais nėra tavo Jėzaus prigimtyje, net aš to nesugebu.

 

Ir jeigu aš tavyje pasislėpźs, savźs neatskleidźs, tai mano Teisingumas

-kas mane slepia ir

-kas nori bausti žmones sunkiomis rykštėmis.

 

Oi! kiek tų rykščių ištirps žemėje ir visokių.

Nes jie labai erzina mano Teisingum¹!

Aš slepiuosi nuo tavźs, kad jis galėtų eiti savo keliu.

 

Tai pasakźs jis nutilo ir dingo.

Jaučiausi taip blogai, kad negalėjau nustoti verkti. Vėliau   jis grįžo ir man pasakė  :

Mano dukra

Dievo triumfas yra žmogaus valia, kuri veikia Dieviškoje Valioje. Tai yra jo pergalė: kad tai, kas iš jo išėjo, grįžtų jam, jo ​​valiai.

Kai jis joje dirba,

- siela tźsiasi per dievišk¹sias ribas e

jo veiksmai vyksta visame, kas amžina.

 

Tiesa, mano Valia yra visur.

Nėra jokios prasmės, kuri galėtų jo išvengti.

Bet kur jis naudoja savo gali¹, savo dievišk¹ veikim¹? Sieloje, kuri joje gyvena.

Mano Valioje gyvenanti siela suteikia jam galimybź daryti naujus darbus.

Tai leidžia jai atskleisti grožį ir šventum¹, kurį ji turi savyje.

 

Tai, kas atsitiko Kūryboje, vyksta.

Mūsų Esybė egzistavo ab aeterno.

Tačiau prieš sukūrim¹ nieko nebuvo galima pamatyti už mūsų ribų. Nes visa mūsų veikla, mūsų stebuklai ir mūsų palaiminimai,

jie buvo operuoti mumyse.

Bet kai mūsų dieviškoji Esybė norėjo veikti už mūsų ribų,

mūsų Valia turėjo galimybź operuoti ir

- sukūrė vis¹ visat¹

su tiek daug prabangos, tvarkos ir harmonijos

-kuriuos žavisi visos kartos ir

- tai yra mūsų Aukščiausiosios Esybės triumfas ir pergalė.

 

Tas pats pasakytina ir apie siel¹, gyvenanči¹ mūsų valioje:

- su jo veikimu,

siela suteikia galimybź Mano Valiai sukurti daugiau Jos vertų kūrinių.

Todėl siela yra mūsų nuolatinis triumfas ir mūsų darbų paieška.

Išlaiko dievišk¹ požiūrį. Kaip šitas

kai mes formuojame savo triumf¹ ir   pergalź,

siela triumfuoja ir nugali Dievišk¹j¹   Vali¹.

Dėl to

abu mato save pergalingai: Dievas ir mažiausia jo būtybė  .

 

Ar manote, kad tai ne kas kitas, o mažiausia būtybė?

pergalės šūksniai,

vykdyti dievišk¹j¹ vali¹,   e

jį užkariauti?

Po to mano vargana dvasia tźsė savo kelionź Kūrinijoje, kad pristatytų Aukščiausi¹j¹ Didenybź

- visi veiksmai, kuriuos Dieviškoji Valia atlieka kiekviename sukurtame daikte, pvz

visi jo atlikti veiksmai

Suverenioje Karalienėje ir mūsų Viešpaties Švenčiausiojoje žmonijoje.

 

Surinkźs visk¹, nešiojau juos kaip tiek daug naujagimių pagal dievišk¹j¹ vali¹, visus vertus trigubai švento Dievo.

 

Man atrodo, kad tik dieviškosios valios darbai gali padaryti pagarb¹ gražesnį ir verti Dievo.

T¹ akimirk¹ mano mielasis   Jėzus   apsireiškė manyje ir   tarė  : Mano dukra,

kaip ir visi veiksmai, atlikti mano Dieviškoje Valioje

- žavingas, - harmoningas,

-gerai užsakyta tarp jų ir -reto grožio.

 

Jie yra mūsų dieviškoji armija, kuri, išsidėsčiusi aplink mūsų Aukščiausi¹j¹ Esybź, formuojama

- mūsų šlovė, - mūsų gynyba, - mūsų begalinė laimė.

 

Tai, kas išeina iš dieviškojo Fiato, turi dievišk¹jį antspaud¹.

Kai šie poelgiai pasirodo geriau nei mūsų teisėti vaikai, jie niekada nepraranda savo gyvybės.

 

Jei nesuteiki gyvybės savo valiai,

jus taip pat galima vadinti Dieviškosios Valios aktu.

 

Kaip dieviškosios valios veiksmas, jūs įgysite teisź į visus jos veiksmus.

Jūs užimsite savo viet¹ mūsų kariuomenėje.

Jūs būsite mūsų teisėta dukra ir visų mūsų valios veiksmų sesuo.

Jūs turėsite gali¹

- sujungti juos visus kartu,

- atnešti mums šlovź ir laimź iš visų amžinojo Fiat veiksmų.

 

Koks skirtumas tarp dieviškosios valios akto ir tokio, kurio nėra.

 

Tai gali būti  dieviškosios valios aktas 

-saulė, dangus, amžinos meilės jūra,

- begalinė palaima ir laimė.

Ko negali padaryti mano valios veiksmas?

Mano Valia yra amžina ir Jo darbus daro amžinus.

 

Tai didžiulė šviesa ir visi jos veiksmai turi šviesos pilnatvź. joje nėra nieko, kas neaprėptų jos veiksmų.

 

Vietoj to  veiksmas, kuris nėra dieviškosios valios   –   o! kaip skiriasi! Jis negali užimti savo vietos dieviškoje armijoje.

Jis nesugebės perteikti džiaugsmų ir laimės.

Jo šviesa bus tokia blanki, kad vargu ar pati save matys.

Ir kad ir kokie geri jie būtų, nes buvo sukurti žmogaus valia,

šie veiksmai bus panašūs

dūmai, kuriuos vėjas išsklaido,   arba

- gėlės, kurios nuvysta ir miršta.

Koks skirtumas, mano dukra, tarp jųdviejų!

 

 

Aš ir toliau gyvenau visiškai apleistas dieviškajame Fiate, sekdamas nesuskaičiuojamus Jo darbus.

Mano mielasis Jėzus, apsireiškźs manyje, man pasakė:

Mano dukra, ji, kuri gyvena mano valioje

- turi matmenis, talp¹,

- sutalpinti savyje visus Dievo veiksmus, tokiu būdu tampant dieviškosios valios depozitoriumi.

Štai kodėl Dievas yra šioje sieloje su visais savo darbais.

 

Todėl viskas -

- joje viskas šventa,

- viskas šventa,

viskas šviesu ir gražu.

 

Jis turi tobul¹ pusiausvyr¹, dievišk¹ tvark¹.

Joje randu savo šventumo, savo šviesos, reto grožio šlovź. Žiūriu ir randu

- mano apm¹stymai,

- mano pats brangiausias mano sukurtas įvaizdis, kaip aš noriu.

 

Savo meilės pertekliumi nepaliaujamai kartoju:

"Koks tu gražus.

Mano Valia visk¹ uždarė tavyje. Kūryba yra blyškus jūsų vaizdas.

Tu labiau žėri už saulź, tu labiau pasipuošźs nei dangus. Tu gražesnė už gėlių laukus.

Jūs visi esate gražūs, nes mano Dieviškosios Valios jėga jus aprengia ir maitina.

Tai tavo gyvenimas. “

Po kurio laiko jis   pridūrė  :

Mano dukra, kai siela meldžiasi mano valioje, visi sukurti daiktai ir būtybės

Aš   budiu,

sustabdyti vis¹   veikl¹,

yra tylūs   .

Kol jie atidžiai žavisi dieviškosios valios veiksmu, visi kartu seka mald¹.

Šios maldos galia reikalauja ir įsako visko. Kad visi darytų t¹ patį.

 

Jei visos kitos maldos susijungtų

Palyginus save su viena malda, atlikta pagal mano vali¹, būtų galima jas visas įveikti.

Nes turi

- Dieviškoji valia,

- didžiulė galia,

- neapskaičiuojama vertė.

 

Aš pati jaučiuosi aprengta šia malda. Kaip aš suprantu, kad mano valia meldžiasi,

Jaučiu jo gali¹, kuri mane sutapatina su šia malda.

Ir už tai,

- jei negausite padėkų

už mald¹, atlikt¹ mano valioje, visuotinź ir dievišk¹ mald¹,

-jei dieviškasis teisingumas nenumaldomas e

-jei žaizdos ir toliau tirpsta žemėje, vadinasi

kuri yra Dievo Valia   .

 ir kad užuot nusileidź šioms malonėms,

Jo Valia priverčia šios maldos padarinius nusileisti į sielas.

 

Jei neuždirbi daug pinigų,

daug mažiau bus pasiekta kitomis maldomis

kurios nepasakomos mano testamente ir

-kuriuose nėra nei dieviškosios, nei visuotinės jėgos.

Po to mano gerasis Jėzus išėjo iš mano vidaus, kad aprengtų mane viskuo,

užpildyti save savimi,

kad jaučiausi visas Jėzaus apsuptas ir jo viduje.

 

Tada, atsitraukusi, ji metėsi man į glėbį ir prispaudė galv¹ prie krūtinės, kad pailsėtų.

Ir tai darydamas jis sukūrė dalykus: saulź, dangų, žvaigždes, vėj¹, jūr¹, žemź.

Trumpai tariant, viskas buvo išdėstyta aplink Jėzų.

Einant miegoti, tarsi pasikloti lov¹ po Jėzaus galūnėmis, visi pasisiūlė jam pailsėti.

 

Mano mielasis   Jėzus man pasakė  :

Mano dukra

jei žinotum vis¹ darb¹, kurį darau tavo sieloje! aš žiūriu

- kiekvienu tavo širdies plakimu,

- apie visus tavo jausmus, žodžius, mintis,

- Trumpai tariant, apie visk¹,

kad mano dieviškoji valia tekėtų visoje jūsų esybėje, kad Jis viešpatautų ir sudarytų savo karalystź...

O po darbų, kuriuos darau, labai dažnai ilsiuosi

mėgautis tavyje poilsio vaisiais, kuriuos man gali duoti tik mano Valia. Kokia graži man visa kita.

 

Visi mūsų darbai, mūsų sukurti daiktai konkuruoja tarpusavyje, kad duotų man poilsio.

Jaučiu tavyje

- mano amžinojo poilsio laimė,

mūsų darbų džiaugsmas ir laimė.

 

Taip mano darbas išgelbėtas mano Valios karalystėje. Mano poilsio netrikdo žmogaus valios triukšmas.

 

Štai, gyvenimas yra mano dieviškoje valioje

tikras dieviškojo gyvenimo perdavimas kūriniui.

 

 

Aš ir toliau gyvenu Dieviškoje Valioje.

Kadangi mano mielasis Jėzus dažnai atima iš manźs malonų buvim¹, prašau Aukščiausiosios Motinos, ateinančių angelų ir šventųjų pagalbos.

- išgelbėti mane ir paskolinti man jų meilź, garbinim¹,

- kad aš daryčiau iš žemės tai, k¹ jie daro danguje, ir kad mano Jėzus, patrauktas pačios dangaus meilės,

tegul tas, kuris taip nori, ateina į savo maž¹j¹ tremtį.

Bet, abejingas mano sunkiai kankinybei ir tarsi paniekinźs mano atodūsius ir troškimus,

užuot gailėjźsis, jis pabėga nuo manźs, galbūt tik iš tolo pažvelgźs į mano siaubing¹ būklź.

Ak! galbūt pajutźs manyje Dangaus meilź, kuri¹ jis taip myli, jis ateis ir paliks mane vien¹ ir ilgam palikt¹.

Bet kol aš sakiau ši¹ nes¹monź sau, mano mielas Jėzau, mano brangus gyvenimas, išėjo iš manźs.

Jis mane apkabino ir   pasakė  :

 

Mano dukra

 

tiesa, kad   aš myliu Dangaus, bet dar labiau meilź žemei. Meilė žemei man visada nauja  .

Tai yra nauji laimėjimai, kuriuos darau, nauja šlovė. Kita vertus, aš vis dar turiu dangaus meilź.

Niekas negali to iš manźs atimti. Visa tai mano. Bet aš šiuo metu įgaunu žemės savybź.

Aš dažnai prarandu naujas pajamas, kurias turėčiau uždirbti, nes esu anime

ne visada suteik man meilės ir šlovės, kuri turėtų  man  gr¹žinti.

 

Turėtumėte tai žinoti

Kai sielos miršta mano malonėje  , jos patvirtinamos

- meilės prigimtyje,

-šlovės prigimtyje e

- Dieviškosios Valios gyvenime.

 

Taigi danguje viskas yra gamta Švč. Taigi jie man daugiau nieko neduoda.

Atvirkščiai, aš nuolat jiems atlieku šiuos tźstinius veiksmus.

 džiaugsmo , 

laimės   ir

 palaiminimų _ 

amžinai naujas ir amžinas

 

Štai kodėl aš nukreipiu akis į žemź, tarsi atidėčiau vis¹ dangų.

Nes dangus priklauso man.

 

Ir   vis¹ dėmesį skiriu sielai

-kuris gyvena tremtyje e

-  kad  , nors ir neturi dangaus prigimties,

jis nori suteikti man naujų meilės, šlovės ir garbinimo laimėjimų.

Jei žinotum:

kaip tavo meilė skrenda mano   valioje,

kaip ji kyla tarp dangaus ir žemės. Tavo meilė perima visus   sukurtus dalykus,

- net atidarius plyšį danguje,

- visur, kur tźsiasi mano Dieviškoji Valia.

Tai suteikia man nauj¹ būtybės nuosavybź

kuris leido save aprengti mano Aukščiausiojo Fiato galia.

 

Kai   mane pasiekia meilės turtas   , jis paruošia nauj¹   : šlovės  .

Grįžtant atgal ir kartojant tavo veiksmus, tai man visada naujiena. Nes iš tikrųjų anksčiau jų neturėjai.

 

Dėl to

tu visada esi naujas

- meilėje, - adoracijoje ir - šlovėje, kuri¹ man suteikiate.

Nes, aidėdamas tavyje, mano Valia perduoda tau šį nauj¹ veiksm¹, kurį ji turi savo prigimtimi.

 

Danguje duodu šį veiksm¹ visiems Švč

Nauja

niekada nepertraukiamas,

neapsakomo džiaugsmo ir pasitenkinimo,

 

Tau lemta duoti man iš žemės, mano valios šviesoje ir galioje.

Todėl būkite atsargūs, kad tźstumėte greit¹ skrydį.

 

Mano mylimas Jėzus nuolat atimdavo iš manźs Jį.Jaučiausi labai prislėgtas.

Sakiau sau, kad viskas ant manźs užgriuvo, ir daug kitų dalykų, kuriuos, manau, nenaudinga dėti ant popieriaus.

Mano gerasis Jėzus, padėdamas savo šventas rankas man po pečiais, tarsi paimtų mane ant rankų, tarė man:

Mano dukra, kokia sunki tu tapai!

Tu nežinai

- kad priespauda slegia siel¹  .

-kad jei noriu paimti tave ant rankų, turiu pasistengti tave pakelti?

Kita vertus, mano valia nuima gamtos svorį  . Jo šviesa  ,

atmesdamas žmogaus tams¹,

dėl to jis yra  lengvas    ir   galintis bet kokiai aukotis  . suteikdamas jai meilės sparnus.

 

Ji suteikia sielai   pirm¹sias dangiškosios tėvynės savybes

kas nežino

- ne priespauda - ne tamsa, bet

- dienos šviesa be saulėlydžio e

- džiaugsmas, kuris neturi pabaigos.

 

Be to, k¹ pasakytumėte, jei išgirstumėte, kaip saulė jums sako:

Viskas baigta, aš jau nebe saulė

nes mano Kūrėjas nepaliaujamai man neduoda šviesos. »?

 

Manau, kad atsakytum saulei:

Visada matau tave vien¹

Nes tavo Kūrėjas nieko neatėmė iš šviesos, kuri¹ tau davė. Daugiausia, jei tai jus apšviesdavo,

Ar būtum buvźs stipresnis ir ryškesnis? Taip pat aš tau atsakau:

Tu visada esi vienas, nes

mano Valios saulė   ir

žinios, kurias turite apie tai, jumyse karaliauja labiau nei šviesa.  “

Nei aš, nei kas nors negalime atimti iš jūsų daugybės žinių apie mano amžin¹jį Fiat.

 

Ir kadangi aš vis¹ laik¹ nepridedu, tarsi tai, k¹ tau sakiau, būtų   nieko,

tu sakai: "Ar viskas baigta - tarsi ta saulė būtų tavyje?"

Mano dukra

niekas negali užgesinti šios mano Valios saulės  .

Ir net jūs negalite pabėgti nuo jo amžinųjų spindulių, kurie

įsiveržkite į jūsų siel¹ ir užtemdykite visk¹, kas nepriklauso šiai saulei.

 

Todėl,

- sekite jo švies¹ ir

- kantriai lauk, kol bus pridėta naujų šviesų, kad mano Valios saulė tavyje spindėtų dar labiau.

 

Aš verkiau savo mielojo Jėzaus neturtingum¹. Leisdamas valdyti savo skausm¹ tariau sau:

Kaip sunku būti jo paliktam.

Jaučiuosi lyg po presu, spaudžiamas lašas po lašo. O Jėzau! Kur tavo pažadai? Kur tavo meilė?

Kur mano vargšoje sieloje tavo dieviškosios valios triumfas? Jaučiu, kad tu mane išdavei. Kad mano galas karti.

Turime galvoti ne apie pradži¹ – visk¹ pasako pabaiga!

 

Bet man besiliejant, mano mylimasis apsireiškė manyje ir tarė: Mano dukra,

mano dieviškoji valia triumfuoja tavyje.

Dėl to jis spaudžia tave, lašas po lašo, savo dievišku spaudimu, kad tavyje neliktų nė lašo tavo valios.

 

Vargšė mergina,

tai dieviška ir nepajudinama Valia, kuri veikia jumyse, kad įkurtų Jo karalystź,

net ir mažiausiuose savo poelgiuose.

Taigi, kantrybės, nepraraskite širdies.

Mano dieviškoji valia turi du simbolius:

nepajudinamas tvirtumas ir negailestingas poelgis.

Štai kodėl sielai atsidavus jai, jos darbas nenutrūksta. Ar nejaučiate savyje nuolatinio jo judėjimo?

 

Ir kai aš tau parodysiu ties¹ apie j¹,

- su dievišku meistriškumu, kuris visiškai priklauso jai, ji įgyvendina savo nenutrūkstam¹ judėjim¹ ir

jis kartoja tai vėl ir vėl tavyje. Kartodama ji triumfuoja,

Nes ji daro tavyje tai, k¹ ji daro savyje pagal savo prigimtį. Argi tai ne mano Valios triumfas?

 

Vėliau jis pridūrė:

Mano dukra, visi žmogaus veiksmai:

- darbas, mityba, miegas, kančia, pažintys,

-Kartais skausmas, o kartais džiaugsmas tėra šiaudai.

 

Tačiau kviečių grūdai negali būti suformuoti be kamuolio.

Priešingai, kamuolys apsaugo jį nuo šalčio, kaitrių saulės spindulių, drėgmės ir visų blogų oro s¹lygų.

Kaip drabužis, jis dengia kviečių grūdus ir auga kartu su juo.

Ir tik jį išmokźs ir davźs gyvybź jis nuo jo atsiskiria. Ir ši vargšė kulka įvykdo ir priima šį atsiskyrim¹ nuo kūlimo, patarnavusi kviečio grūd¹ ir suteikusi jam   gyvybź.

Taip yra su žmogaus veiksmais:

nuo mažiausio iki didžiausio – visi jie panašūs į kamuoliuk¹. Jei mano valios grūdas gali į juos įtekėti,

šie veiksmai puikiai padeda paslėpti ir apsaugoti   mano Dieviškosios Valios grūdus.

Kuo didesnis ritinys, tuo daugiau grūdų galite tikėtis.

 

Mano dukra, užkeikimas matyti, kad žmogaus veiksmas apima tyriausius grūdus ir spindintį mano dieviškosios valios auks¹.

Kaip kamuolys,

atrodo, kad jie turi pirmenybź prieš kviečių grūdus ir gali pasigirti sakydami:

„  Tiesa, kad mes esame kamuolys.

Bet mes slepiame savyje Dievišk¹j¹ Vali¹, kuri yra daugiau nei kviečiai.

Mes liekame jūsų paslaugoms.

Mes suteikiame jai lauk¹, kurį reikia formuoti mūsų veikloje“. Iš kitos pusės

jei mano Valia jose netekės,

žmogaus veiksmai lieka kaip kulka, gerai sudeginti  . Nes jie nesudarė juose tyro grūdo, kuris tarnauja dangiškajai tėvynei.

 

Rulonas atskiriamas nuo grūdų kūlimo būdu, taip pat

žmogaus veiksmai yra atskirti nuo tyro mano dieviškosios valios per mirtį   , kuri,

- skersti tai, kas yra žmogus,

- Jis sunaikino drabužį, kuris dengė mano valios aukso grūdus ir

Atrodo, kad tai, k¹ turėjo siela, buvo rutulys, ar grūdai.

Dėl to

ne žmogaus veiksmai žymi jų vertź, o valia, kuri juos pagyvino  .

 

Kiek iš pažiūros gražių ir šventų veiksmų bus rasta

-pilni purvo, jei jiems vadovauti buvo asmeninis interesas.

- pilnas vėjo, jei tai būtų asmeninė pagarba ir šlovė.

- pilnas puvėsių, jei tai patiktų būtybėms.

-pilnas dūmų, jei tai būtų prisirišimas prie to, kas yra žmogus.

 

Kiek dalykų neslepia žmogaus veiksmų kamuolys? Bet paskutinź gyvenimo dien¹, kai ateis rutulio kūlimas,

jis paskelbs visk¹, kas buvo paslėpta viduje.

 

Po to ir toliau pasidaviau dieviškajame Fiate. Mano visada gerasis Jėzus, apsireiškźs manyje, man pasakė:

Mano dukra

žmogaus valia padarė žmogų panašų į suskilusi¹, griūvanči¹ gamykl¹.

Žmogus neturėjo tokios dorybės, kad galėjo pasitaisyti. Dieviškojo Kūrėjo reikėjo.

Jis pastatė jį su didele meile ir žinojo savo meno paslaptis.

Jis galėtų jį pataisyti ir nuskandinti gyvybiškai svarbų atkuriamosios jėgos skystį į plyšius

kad jis vėl būtų tvirtas, kaip jis pastatė.

Bet žmogus turi

- kreipiasi į savo dievišk¹jį taisytoj¹, kad gautų naudos iš jo meno,

-kad tu leidiesi jo vadovautis e

-  nebeleidžia   veikti žmogaus valiai, kuri yra pagrindinė gamyklos žlugimo priežastis.

 

Priešingu atveju, nepaisant dangiškojo Statytojo atėjimo,

žmogus visada liks suskilus ir apgriuvźs fabrikas.

 

 

Vykdžiau Dievišk¹j¹ Vali¹, bet visada su didele kančia, kai buvau atimta iš savo didžiausio gėrio, Jėzaus.

Pagalvojau sau: „Kokia prasmė sekti Aukščiausiojo Fiato veiksmus, jei esu be To, kuris vis¹ Kūrinij¹ sukūrė aukščiausiu savo Valios akcentu?

Vykdyti jo Vali¹ ir jo nematyti, kontempliuoti apie jį kalbančius jo darbus ir nebūti paimtam ant rankų – neapsakomas skausmas.

Tai žaizda, kuri nuolat kraujuoja. “

Apie tai galvojau, kai manyje apsireiškė mano mylimas Jėzus.

 

Jis man pasakė:

Mano dukra, gyvenimas yra nuolatinis judėjimas.

Viskas, kas ateina iš Dievo, turi turėti judėjim¹.

Nėra mūsų sukurto daikto, kuris nejudėtų.

 

Dangus ir žemė, saulė ir jūra,

visi juda nenutrūkstama tvarka ir greičiu.

 

Jei jie sustotų, gyvenimas sustotų ir net tai, k¹ jie daro, išnyktų.

Daugiausia būtų kadrų, negalinčių niekam gero padaryti.

 

Gėris, poelgis gali būti laikomas tikru gėriu tik tada, jei jis turi šį   nenutrūkstam¹ judėjim¹. Štai kodėl mūsų dieviškoji esybė yra tobula visuose mūsų veiksmuose:

- turi nuolatinį judėjim¹,

-jis niekada nenustojo daryti ir pirkti gėrio.

Jei tai nutrūks, o tai negali būti padaryta, gėrio gyvenimas sustos.

 

Dabar mūsų Valia, gyvenimas ir tobulas mūsų dieviškosios Esybės aidas yra nepaliaujamas judėjimas.

Todėl tai yra tobulas gėris ir gali būti dovanojamas kiekvienam. Kai gėris nesiliauja, kiekvienas gali jį priimti.

Dėl nuolatinio judėjimo ji turi neišsenkančio šaltinį.

Todėl tas, kuris gyvena mano dieviškoje valioje, privalo

- turėti mano valios aid¹ ir

-Nepertraukiamu judesiu sekite jo veiksmus ir gėrį, kuris ateina pas jus, tai

- suskirsto jus į dieviškojo judėjimo tvark¹,

- judate kerinčiu greičiu, pvz

- apsisuka su visais sukurtais daiktais. Jūsų veiksmai yra neišsemiami.

Kiekvienas gali pasiimti gėrio, nes jie kilź iš amžinojo Fiato šaltinio.

 

 Ar manote, kad yra mažai k¹ nuveikti, gėrio, kuris visada atsiranda?

 

 

Dėl šios priežasties  neįmanoma įžvelgti tikrų gėrybių ir būtybių 

 Puikus.

Nes jų dorybės sulaužytos.

Praradus nenutrūkstam¹ dorybės judėjim¹, jos gėrio gyvenimas jau sustoja.

Prarandu skonį, žingsnį, jėg¹,

nes jie neturi nepaliaujamo judėjimo.

Taigi juose formuojasi ne dorybės gyvenimas, ne šis visada tekantis veiksmas, o kažkas paviršutiniško ir praeinančio.

Be to, kaip jie gali visiems suteikti naudos iš šių dorybių

- jei jie patys neturi savo gyvybės ir šaltinio, kurį dovanodami kitiems,

- niekada nedeginkite e

- nieko nepraleisite?

Ar saulė k¹ nors praranda, suteikdama savo švies¹ visiems? Tikrai ne.

Nes jis turi šviesos šaltinį

Ir jos judėjimas šviesti yra nepaliaujamas.

 

Todėl, mano dukra,

mano dieviškoje valioje, jūsų darbai, jūsų maldos, jūsų prašymai dėl mano Karalystės

- turi turėti nenuilstam¹ judėjim¹, kad galėtų pasiekti visiems

kad dievišk¹jį Fiat¹ pažintų ir visi mylėtų.

 Po to savo viduje sekiau švenčiausi¹ ir žaviausi¹ dievišk¹j¹ vali¹.

 

Mano mielasis   Jėzus pridūrė  :

Mano dukra, sielos, vykdančios Dievo vali¹, vidiniai veiksmai yra laisvi nuo visokio blogio.

kaip defekto šešėlis.

Tik Dievas yra vidinio veiksmo liudytojas.

Nors niekas į j¹ nerodo, niekas į j¹ nežiūri ir su ja nekalba,

Dievas yra kūrinio, kuriame niekas negali įsiskverbti į tvarinio vidų, darbo liudininkas  .

Dievas atkreipia dėmesį į jį, žiūri į jį ir kalba visam dangui, o dažnai ir žemei, apie didžiuosius šio kūrinio vidinio darbo stebuklus.

Būti paskirtam, žiūrėti į jį Dievo, priversti Diev¹ kalbėti apie kūrinį – tai didžiausias veiksmas ir garbė, kokį jis gali gauti.

Tai vienas didžiausių darbų, kuriuos Dievas padarys per j¹. Vidiniai veiksmai yra

- žaizdos, įgėlimai, strėlės dieviškoje įsčioje,

- jie yra dangiškieji pasiuntiniai, kuriuos siunčia tvarinys ir kurie skrenda pas savo Kūrėj¹,

nešantis šlovės, meilės ženkl¹, siekiantis tik įtikti Tam, kuris jį sukūrė.

Ties¹ sakant, kas mato, kas klauso, kas vertina visk¹, k¹ darai savyje? Niekas. Tik aš jiems padedu, tik jų klausau ir vertinu.

 

Štai kodėl mes renkamės savo didžiausius darbus

- sielos, kurios išoriškai nepateikia nieko puikaus ir nuostabaus,

-Vidinės sielos, kurios nėra užterštos žmonių vizijomis ar triukšmais, šlove ir savimeile, kuri¹ atneša išoriniai darbai.

Ties¹ sakant, mes pasirinkome paprast¹ Mergelź Atpirkime,

- be išorinių spindesių,

- bet kurio vidus kalbėjo ir turėjo daug k¹ pasakyti, akis į akį su savo Kūrėju,

kaip j¹ užkariauti ir gauti atpirkim¹.

T¹ patį padarėme ir dieviškojo Fiato karalystei. Pasirinkome dar vien¹ visapusišk¹ siel¹, kuri daug pasakys ir mels Diev¹, kad suteiktų ilgai laukt¹ karalystź.

 

Išoriniai veiksmai, nors ir geri ir šventi, negali man patikti tiek, kiek vidiniai. Nes išoriniai veiksmai beveik visada yra persmelkti savźs šlovinimo, savimeilės ir kartais net   kaltės jausmo.

Ir vargšė širdis po aukų jaučia pagyrimo ar kaltinimo padarinius.

Kas žmogiška, įeina į lauk¹ ir savo tamsiu oru uždengia būtybės veiksmus, todėl jie man neateina tokie tyri, kaip turėtų.

Kita vertus, vidinio poelgio niekas nei giria, nei kaltina. Ir tai, kas yra žmogiška, negali į jį patekti.

 

Kadangi jos niekas nepastebi, pati siela susidaro įspūdį, kad ji nieko didelio nedaro, todėl jos veiksmai yra persmelkti dangiško oro.

Todėl būkite dėmesingi ir tegul jūsų interjeras visada vystosi mano valioje.

 

Jaučiausi labai nelaimingas dėl įprastų savo mylimo Jėzaus nepriteklių, bet kaip visada, šis skausmas tampa vis stipresnis ir sunkesnis, kad mane suakmenėtų.

Ir nors buvau tarsi panirźs į ši¹ skausmo jūr¹, gavau atgaiv¹. Šiame lediniame vandenyje pažvelgiau į vali¹ to, kuris mane kankino ir vis dėlto mane mylėjo. Kadangi jis buvo paruošźs šį atgaiv¹.

Kai priartėjau prie jo iš lūpų, Jėzus pasireiškė manyje, palaikydamas taurź ranka, kad padėtų man pačiam j¹ išgerti, sakydamas:

"Aš tarnauju savo karalienei. Ji tarnauja man, kuri yra jos karalius. Ir aš tarnauju jai, tai, kuri yra mano karalienė."

Ties¹ sakant, kas vykdo mano vali¹ ir gyvena Jame, visada pasiruošźs daryti tai, ko aš noriu.

Todėl jis ištikimai ir puikiai tarnauja savo karaliui. Kadangi mano valia yra joje, aš tarnauju savo valiai, kuri daro j¹   karaliene“.

Tai išgirdusi ašarojau iš neapsakomo švelnumo.

Man atrodė: "Regina! Regina! Ir ar tai palieka mane toki¹ vieniš¹ ir apleist¹, kad pasiekiu ribas?"

Ir tada jis sugalvoja k¹ nors naujo ir palieka mane ramybėje dar ilgiau. Ak! Jėzus! Jėzus!

Ar nori iš manźs pasijuokti? “

Ir kai išliejau savo skausm¹, jis vėl pasireiškė manyje.

 

Jis pridėjo:

Mano dukra

Aš tavźs neapgaudinėju.

Priešingai, sakau jums, kad nėra didesnės laimės, nei tada, kai karalius tarnauja karalienei, o karalienė – karaliui.

Jei karalienė būtų suluošinta,

jei ji pamatytų, kad karalius tarnauja, palaiko jo rankas, maitina jo rankas,

nes karalius nieko dėl   jos nepadaro,

neleisk jokiam tarnui prieiti ir tarnauti karalienei: negalia pavirstų į džiaugsm¹ suluošintai karalienei.

Matydama save paliestam¹, aptarnaujam¹, maitinam¹, globojam¹ karaliaus, ji jaučiasi taip, tarsi jo meilė jai būtų padovanojusi gyvybź.

 

Tai vyksta natūralia tvarka:

-Kad karalius yra laimingesnis, kai jam tarnauja karalienė,

- tėvas dukrai,

o dukr¹ aptarnavo jos tėvas arba mama.

 

Nes karalius, tėvas ir dukra savo siūlomoje tarnyboje pirmiausia turi   meilź ir   savo paslaugomis norėtų paaukoti savo gyvybź.

Štai kodėl jie yra laimingi savo kančioje, o tai neįvyksta su tarnais.

Štai kodėl tarnautojų tarnystė visada yra sunki.

Tai dar labiau pasakytina apie antgamtinź tvark¹:

Tas, kuris gyvena mano valioje, yra mano karalienė, o pirmasis jos veiksmas yra meilė.

Visais savo veiksmais jis atiduoda man savo gyvybź. Oi! kaip mane džiugina jo veiksmai.

Nes man reikia mano valios veiksmų!

 

Ir matydamas tave paralyžiuot¹ dėl manźs, džiaugiuosi galėdamas tau tarnauti

- tuose pačiuose dalykuose, kuriuos sukūriau, trokšdamas kiekvienam iš jų padovanoti tau savo gyvenim¹. Dovanodama tau, jaučiu dvigub¹ džiaugsm¹,

nes aš matau savo gyvenim¹ tame, kuris turi mano vali¹, kuris mano akyse daro j¹ karaliene.

 

Tai ne tada, kai daiktai, kuriuos sukūriau, tarnauja tiems   , kurie negyvena mano valioje: šios sielos yra tarnai,   nes neturi karališkos valios.

Oi! kaip man sunku aptarnauti padavėjas.

 

Jei karalius tarnauja savo karalienei, jis nedegraduoja, priešingai – įgyja šlovź ir didvyriškum¹.

Bet po tarnautojų, koks skausmas ir koks pažeminimas!

Po to sekiau darbus Dieviškoje Valioje. As maniau:

Kokį įspūdį mano vargšei sielai padarė mano mielojo Jėzaus nepriteklių.

Nebejaučiu tų ugningų įkarščių, kokių buvau anksčiau, bet viskas šalta.

Oi! Dieve! koks dviašmenis kardas tavo nepriteklius! Viena vertus, jis pjauna, kita vertus, žudo.

Jo pjūviai pašalina ir sunaikina visk¹, kad liktų toks nuogumas,

- net ir švenčiausiuose dalykuose,

kad vargu ar galima gyventi ir tik įvykdyti Aukščiausi¹j¹ Vali¹. “

 

Kol aš apie tai galvojau, mano mylimas Jėzus apsireiškė manyje. Jis man pasakė:

"Mano dukra,

tačiau viskas, k¹ anksčiau jautėte savyje, buvo įprastos malonės tvarka.

 

Įkarštis, jautrumas yra įprastos malonės

-kurį suteikiu visiems pagal jų nuostatas, el

-kurie nutrūksta, auga ir miršta savo ruožtu, ir

kurie todėl nesudaro nei gyvybės, nei šventumo tvirtumo.

 

Vietoj to aš aprengiau tave savo nepaprastos malonės Valia.

kuri yra tvirtumas gerame ir nenutrūkstamame veiksme, išskirtinai dieviškosios dorybės.

 

Ar tu taip manai

Ar jūsų nuolatinės revoliucijos jūsų Kūrėjo darbuose yra mažai svarbus ar įprastas dalykas?

 

taip pat

-kad tavo valios tvirtumas mano

sekti tik mano amžinos Valios darbais?

 

Mano valios akivaizdoje įkarštis ir jautrumas neturi nieko bendra. Jie yra tarsi maži žibintai priešais didelź saulź. Ir jie neturi jokios priežasties egzistuoti, o jei vis dar egzistuoja, tai nieko nedaryti.

 

Mano Valia sugeria visk¹ ir padaro siel¹ visiškai Dievo, kuris nori iš jos padaryti dar vien¹ saulź.

Tas, kuris yra saulė, nori, kad viskas taptų saule.

Nebūtų verta jam formuoti šviesulių – jis nebūtų išėjźs iš savo prigimties.

 

Ir verkite dėl šių mažų žiburėlių, negalvodami, kad esate apsirengź saulėje, kuri suteikia jums tvirtumo ir nekintamumo.

iš tiesų, kadangi mano valia viešpatauja sieloje, ji yra kaip širdies plakimas,

-kuris turi pirm¹jį visų narių gyvenimo veiksm¹.

-Tai kaip gyvenimas, judėjimas, jėga, šiluma.Viskas ateina iš širdies plakimo.

Jei širdis nustoja plakti, sustoja gyvenimas, judėjimas ir viskas.

Dabar, kai mano valia plaka sieloje,

-muša ir suteikia dievišk¹ gyvybź,

-muša ir atiduoda savo nenutrūkstam¹ judesį, savo jėgas, kurios niekada neišsenka.

- plaka ir suteikia savo neužgesinam¹ švies¹.

 

Kaip gražu matyti nuolatinį savo Valios plakim¹ būtybėje.

Tai didžiausias stebuklas tarp dangaus ir žemės. Tai tobula tvarka tarp Kūrėjo ir tvarinio.

Sieloje, kurioje karaliauja mano Valios plakimas, aš elgiuosi kaip Tėvas, kuris visada su savimi laiko savo sūnų.

Jis praneša savo būdus. Ji maitina jį savo žodžiais.

Jis norėtų palpituoti savo sūnų, kad suteiktų jam savo intelekt¹ ir gyvybź.

 

Ir kai jis įsitikinźs, kad jo sūnus yra kitas ir gali daryti tai, k¹ išmano, jis jam    sako  : „Mano sūnau, įeik į gyvenimo lauk¹ ir daryk tai, k¹   iki šiol darė tavo tėvas.

 

Dirbk, rūpinkis savo verslu, prisiimk vis¹ atsakomybź už šeim¹. Tu būsi mano gyvenimo pakartojimas, o aš pailsėsiu.

Aš palydėsiu jus savo širdies plakimu

-kad tu jauti savo tėvo gyvenim¹ savyje ir

-kad tu gali ištikimai tai padaryti

o aš lauksiu tavźs savo poilsio metu, kad kartu pasidžiaugčiau mūsų darbo vaisiais. “

 

Aš esu daugiau nei tėvas sielai, kurioje viešpatauja mano Valia.

Tėvas negali duoti savo   širdies plakimo   savo   sūnui.

 

Aš duodu juos šiai sielai

Visada laikau su   savimi,

Aš mokau jį savo   dieviškųjų kelių,

Išpasakoju jam savo paslaptis, savo jėg¹.

 

Kai būsiu ja tikra,

Siunčiu jį į savo Valios gyvenimo lauk¹,   kad

- gali prisiimti vis¹ atsakomybź už žmonių šeim¹.

 

Pasakiau jam:

"Mano dukra,

leisk man pailsėti, aš visk¹ patikiu tau.

Bet savo poilsio metu aš dažnai lauksiu tavźs,

kad kartu galėtume mėgautis tavo darbo vaisiais mano valios karalystėje. “

 

Argi tu nenori, kad tavo Tėvas, tavo Jėzus galėtų pailsėti, kol tu dirbi mano vietoje, bet visada plakant mano širdžiai?

 

Ir aš jam pasakiau:

Mano Jėzau, bet tu man beveik nieko nesakai.

Ir ne tik aš jaučiu, kad turiu dirbti viena be tavźs. Bet man trūksta tavo žodžio, kuris nubrėžia keli¹, kuriuo turiu eiti tavo valios karalystėje. “

 

Ir   Jėzus pridūrė  :

Mano žodis yra   gyvenimas.

Kai kalbu, turiu pažiūrėti, ar ši gyvybė gali gyventi būtybėse.

Kitaip aš neatskleisiu savo dieviškojo gyvenimo, kai nėra kam jo priimti. Man tereikia pamatyti tvarinį, kuris mano žodyje nori atskleisti mano dievišk¹jį gyvenim¹.

 

Štai kodėl aš dažnai nekalbu.

Nes nematau nė vieno, kuris norėtų gyventi mano   žodžio gyvenim¹.

Juolab kad su tavimi man nereikia žodžių, kad suprasčiau save: mes tiesiog turime pažvelgti vienas į kit¹, kad suprastume vienas kit¹,

Tai netiesa?

Tu supranti mane, o aš tave suprantu.

 

 

Jos veiksmuose sekiau Dievišk¹j¹ Vali¹.

Mano mylimas Jėzus sekė mane savo žvilgsniu, kad pamatytų, ar aš ketinu aplankyti visus jo

darbai. Jis man pasakė:

 

Mano dukra

Bandau pamatyti, ar aplankysite visas mano teritorijas.

Turite žinoti, kad   Kūryba   yra teritorija, kuri priklauso man.

Išpirkimas   prideda teritorijas.

 

Daugiau negu, kad,

- Mano vaikystė, mano ašaros ir užgaidos,

- Mano maldos, mano darbas, mano žingsniai,

- mano viešasis ir asmeninis gyvenimas,

jie visi yra butai, kuriuos sukūriau savo teritorijose.

 

Aš nepadariau nei vieno dalyko, nei išgyvenau nei vienos kančios, kurios nepadėjo

išplėsti dieviškųjų teritorijų ribas, kad jas būtų galima atiduoti tvariniams.

Ir aš kasdien žiūriu, ar bent mano Valios vaikas aplanko visas mano teritorijas ir įeina į kiekvien¹ mano but¹.

Ir kai matau, kad pradedate savo keliones aplankyti saulź, žvaigždes, dangų, jūr¹ ir visus sukurtus dalykus, jaučiu, kad mano teritorijos, kurias formavau su tokia meile, kad padovanočiau būtybėms, nėra apleistos.

Yra bent vienas, kuris juos aplanko.

Jei jis juos aplanko, vadinasi, jis juos myli ir dovan¹ priėmė.

 

Ir aš nekantrauju, kol tźsi savo apsilankymus Betliejuje,

- vieta, kur aš gimiau,

aplankyk mano ašaras, mano skausmus, žingsnius, darbus, stebuklus, kuriuos padariau, sakramentus, kuriuos įsteigiau, mano kanči¹, mano kryžių ir visk¹, trumpai tariant.

 

Ir aš jus informuoju apie tai, kas jums galėjo nepastebėti, kad net ir pro šalį apsilankytumėte.

Oi! kaip aš džiaugiuosi, kad visi mano butai yra aplankyti.

 

Mano dukra

kaip skaudu

- duoti ir nebūti pripažintam,

- duoti niekam neatsiimant to gėrio, kurį nori duoti.

O ar žinai k¹ aš darau?

Kai matau tave vien¹, vaikštantį per visas savo teritorijas ir lankantį mano butus,

Aš duodu jums visas prekes, kurios yra jose,

kad tai, k¹ turėčiau duoti kitiems, sutelkiu į jus.

 

Todėl aš tau duodu visk¹, o tu man visk¹.

Ties¹ sakant, kad galėčiau visk¹ atiduoti sielai, turiu visk¹ joje rasti.

Kad galėtų man duoti visk¹, jis turi turėti visk¹.

Kas turi visk¹, tas turi galimybź man visk¹ duoti ir visk¹ gauti.

Po to pajutau tokį nor¹ miegoti, kad net rašyti buvo neįmanoma.

Pagalvojau: „Kodėl toks mieguistumas, kai iš prigimties visada buvau budrus?

 

Mano mylimasis, tai pasireiškė manyje.

Jėzus man pasakė  :

 

Mano dukra

Gydytojas užmigdys vargš¹ sergantįjį, kurį jam reikės operuoti, kad jis nepajustų skausmo, kurį teks patirti vargšui luošiui,

 

Lygiai taip pat   aš, dangiškasis daktaras  , kuris tave taip myliu, kad nesijauti savimi

- nuolatinis mano nepriteklių spaudimas,

- jo kartojami smūgiai

- jo skausmingų pjūvių kietumas,

Aš priverčiu tave miegoti, kad, nutraukdamas tavo kankinystź,

miegas gali suteikti atokvėpį po tokio stipraus skausmo.

 

Bet kol tu miega, tavo Jėzus laiko tave savo glėbyje, o aš tźsiu savo darb¹ tavo sieloje.

 

Be to, aš priverčiu tave miegoti

- kad mano teisingumas, taip suerzintas būtybių nusikaltimų,

jis gali bėgti savo kursu ir smogti būtybėms

- ir taip, kad miegodami galėtumėte ne tik palikti j¹ laisvai mankštintis,

-Bet kad tau nereikėtų kentėti, kad pamatytum jo teisingus smūgius pasauliui   be dėkingumo.

 

Oi! jei matyčiau

- kaip švelniai tave apkabina tavo Jėzus, kad tu nejaustum jo apkabinimų,

-Su kokiu saldumu bučiuoju tave, kad nejaustum   mano lūpų prisilietimo.

kaip švelniai tau kartoju:

Vargšė mano dukra, mano vargšė dukra, kokia tavo kankinystė“, kad mano balso garsas tavźs nepažadintų.

- ir kiek, be balso pliūpsnių ar judesių,

Aš tźsiu savo dieviškosios valios karalystės darb¹ tavo sieloje,

 

tada nepasakytum, kad nemyliu tavźs taip, kaip anksčiau. Priešingai, tu man sakytum: „O, kaip Jėzus mane myli.

Ir jei dėl to užmiegu, tai dėl to, kad nebekenčia. Po to aš sekiau Dievišk¹j¹ Vali¹.

 

Mano mielasis   Jėzus pridūrė  :

Mano dukra

reikia daugiau šilumos, kad susidarytų daugiau šviesos.

 

Šviesa ir šiluma yra neatsiejami vienas nuo kito. Jei yra šviesos, turi būti šilumos.

Nes šviesos prigimtis yra šiluma, o šilumos prigimtis yra šviesa.

 

Tačiau jei kas nori puikios šviesos, reikia daug šilumos. Jos abi yra lygiavertės jėgos.

Kartu jie formuoja savo gyvenim¹.

 

Dabar   kas vykdo mano vali¹ ir gyvena Joje

ji gauna gyvybź iš savo Kūrėjo šviesos ir šilumos.

Ir kai siela galvoja apie mano dievišk¹j¹ vali¹, ji formuoja šilum¹. O kalbant apie mano dievišk¹j¹ vali¹, tai prideda daugiau šilumos.

Kai siela veikia, kad tai įvykdytų, ji padvigubina šilum¹.

Eidamas savo keliais, jis daugina šilum¹. Ir šviesa tampa ryškesnė, stipresnė. Jis plečiasi ir plinta toliau.

Vadinasi, tai nėra jo esybės dalis, kuri neišsklaido gaivinančių šviesos spindulių.

Ir dar,

nes jis turi šviesos gyvybės šaltinį, kuris yra mano aukščiausias Fiat.

 

Tada suprasite, kad būtybės turi tiek pat šviesos ir šilumos.

- kurie turi ryšį su mano Valia ir

- kurie savo veiksmais siekia to.

 

O jei ne, net jei matome, kad jie daro ger¹,

- tai negyvas gėris,

- be šviesos ir šilumos.

 

Tai paviršutiniškos dorybės

-kurie formuoja piešt¹ švies¹ ir šildo e

-kurie, palietus, yra šalti ir neturi gaivinančios šviesos, suteikiančios gyvybź.

Dažnai atsitinka   , kad darbai, atlikti be mano Dieviškosios Valios  , šiomis progomis atsiskleidžia

 kaip jie maitinosi šio akivaizdaus gėrio nuspalvintomis aistrom ir ydomis  .

 

Tada jis tylėjo.

Stengiausi visiškai atsiduoti jos valiai sekti ja.

Jėzus  , mano didžiausias gėris, tźsė.

 

Jis sako:

Mano dukra, kuriant žmogų, mūsų Dieviškumas jį visiškai susiejo su mumis. Kaip šitas

- jo atmintis, intelektas ir valia buvo s¹jungos saitai

- jo akys, liežuvis, klausa, širdis, rankos ir kojos buvo susijź.

Jei padaras gyvena mano valioje, nustatydamas kiekvien¹ iš šių saitų į tinkam¹ padėtį,

įgyja dieviškojo gyvenimo požiūrį.

 

Taigi jis formuojasi ir vystosi kaip mažas augalas,

- turėti žemės vaisingum¹,

- kupinas gyvybinių nuotaikų,

- laistoma grynu ir gausiu vandeniu,

jis yra visiškai veikiamas naudingų saulės spindulių ir gauna nuolatinź švies¹.

Oi!

- kaip gerai auga,

- kokie skanūs jo vaisiai,

-kaip jie yra ieškomi, mylimi ir vertinami.

 

Panašiai,

siela, nuolat priimanti Dievo gyvybź -

per šias nuorodas   ,

daugiau nei saulės spinduliai, jie bendrauja su kiekviena jos rytine dalimi

- išsaugota kaip derlinga žemė,

-pilnas gyvybinių ir dieviškų nuotaikų

kuris geriau už krauj¹ teka viduje.

Kaip gerai auga!

Ji yra mylimoji, ta, kurios ieško dangus ir žemė.

Jo gyvenimas, darbai, žodžiai, geriau nei vaisiai, daro visus laimingus. Dievui pačiam malonu ragauti tokių brangių vaisių.

 

Taigi, kaip tu gali bijoti, kad galiu tave palikti, kai esi prisirišźs prie manźs tiek daug ryšių, per kuriuos gauni nuolatinį gyvenim¹?

 

Jaučiausi kaip baisiame jo nepriteklių košmare.

Buvau prislėgta, kankinama, taip sirgau, kad nebeištvėriau.

Ir mano žavingas Jėzus, paguldźs mane į toki¹ skausming¹ spaud¹,

jis pasigailėjo mano didžiulio kančios ir labai stipriai apkabino.

 

Jis man pasakė:

Vargše mergaite, kaip tu kenti!

Nagi, nenoriu, kad tave tai sumažintų iki šių kraštutinumų, tu per daug kankiniesi. Tačiau turėtumėte paguosti:

jūsų vidus yra nenutrūkstamas žodis prieš Dievišk¹j¹ Didenybź ir nenutrūkstamas veiksmas.

Nepaliaujamas žodis prieš Diev¹, trokštantis mano dieviškojo Fiato karalystės, neša pergalės tikrum¹.

Taigi, arba jūs laimėjote, arba ketinate laimėti.

Nuolatinis žodis ir   veiksmas įgauna pergalingos jėgos pobūdį prieš Diev¹, tarsi Dievas netenka jėgų priešintis, o siela įgauna jėgų nugalėti.

 

Keitimas atliekamas:

Dievas yra neginkluotas, o siela apdovanota dieviškais ginklais.

Tačiau Aukščiausioji Būtybė nėra linkusi priešintis.

 

Nuolat prašydamas manźs savo amžinosios valios karalystės, vėl ir vėl eidamas per vis¹ kūrinij¹,

visuose veiksmuose, kuriuos atlikau Atpirkime

- taip pat Karalienės ir Dangaus Valdovo meilės ir kančios veiksmų jūrose prašyti mano Karalystės,

tau tai atrodo mažai svarbu?

 

Nieko sau neieškai.

Darykite ir perdarykite ratus. Nuolat prašykite, kad mano Dieviškoji Valia būtų žinoma, dominuotų ir viešpatautų.

Nėra nei žmogaus šešėlio, nei asmeninių interesų. Tai švenčiausias ir dieviškiausias veiksmas bei malda.

Tai malda iš dangaus, o ne iš žemės.

Todėl jis yra gryniausias, gražiausias, nenugalimas. Jame yra tik dieviškosios šlovės interesas.

 

Iki šiol niekas taip atkakliai manźs neprašė.

Mano Motina taip atkakliai maldavo manźs atpirkimo meilės. Ir ji buvo pergalinga.

 

Tačiau dėl mano valios karalystės niekas to nepadarė taip primygtinai, kad nugalėtų Diev¹.

Tai yra didžiausias dalykas.

O žemei išvalyti reikia šurmulio.

Štai kodėl aš nenoriu matyti tavźs priblokštas.

Verčiau tźskite skrydį, primygtinai reikalaudami, kad įgytumėte visas pajėgas, reikalingas Aukščiausiojo Fiato karalystei laimėti.

 

Taigi aš nuolat meldžiausi.

Pajutau, kaip ranka sustojo ant mano kaktos ir   iš tos rankos išlindo trys fontanai. - iš vieno išėjo iš vandens,

- dar vienas iš gaisro e

- trečdalio kraujo

kuris užtvindė žemź ir užvaldė žmones, miestus ir karalystes.

 

Buvo baisu matyti artėjančias blogybes.

Maldauju savo mylimo Jėzaus nusiraminti, prašiau kentėti, kad žmonės būtų išgelbėti.

 

Jėzus man pasakė  :

 

Mano dukra

vanduo, ugnis ir kraujas suvienys teisingum¹.

Visos tautos imasi ginklų kariauti, o tai dar labiau erzina Dievišk¹jį Teisingum¹, nes joms atkeršyti atsikrato elementai.

Čia todėl

- žemė paskleis ugnį,

- oras pasiųs vandens fontanus ir

-karai suformuos žmonių kraujo fontanus

kur daugelis išnyks ir miestai bei regionai bus sunaikinti.

Kokia nedorybė!

Patyrź tiek daug blogybių per kar¹, kurį k¹ tik patyrė,

- jie ruošia kit¹, baisesnį, ir

jie bando įtraukti vis¹ pasaulį taip, tarsi tai būtų vienas   žmogus.

Ar tai nereiškia, kad blogis giliai įsiskverbė į jų kaulus ir pavertė jų prigimtį nuodėme?

Ak! Kaip blogai jaučiausi tai išgirdusi.

Aš meldžiau Jėzaus atidėti teisingum¹, kad įeitų Gailestingumas. Ir jei jis norėjo aukos, aš buvau pasiruošźs, jei tik jis tausojo žmones. “

...   O jei nenori man duoti, išvesk mane iš šios žemės. Nes aš nebegaliu čia likti.

- Tavo nepritekliai man suteikia nuolatinź mirtį,

žaizdos mane kankina   ir

kaip galiu   gyventi

jei negaliu savo brolių kančios nepagailėti savo kančia?

 

Jėzau  ! Jėzus!

Pasigailėk manźs, pasigailėk visų – nusiramink ir pamalonink savo mergaitź. Būtent tuo momentu, nežinau kaip, mane apėmė skausmas, kurio seniai nejaučiau. Negaliu pasakyti, kas atsitiko, ir tai suteikia vilties, kad didži¹sias blogybes pavyks bent iš dalies pažaboti.

 

Apėjau vis¹ Kūrinij¹ pagal savo įprotį, kad susijungčiau su veiksmais, kuriuos joje vykdo Aukščiausioji Valia.

Mano visada gerasis Jėzus apsireiškė manyje.

 

Jis man pasakė:

Mano dukra, visi sukurti daiktai turi mano dieviškojo Fiato vienybź.

Nors ir suskirstyti į daugybź veiksmų, šie veiksmai yra tarpusavyje susijź ir neatskiriami vienas nuo kito tos pačios dieviškosios valios vienybėje.

Pažiūrėk į saulź  :

jos šviesa yra veiksmas, kuris skiriasi nuo kitų sukurtų dalykų, tačiau jos šviesa juos visus sujungia.

Jis atsiduria žemėje   ir sujungia j¹ su savo šviesa. Ir žemė

jungiasi prie jo   ir

jis dideliais gurkšniais geria iš   šviesos šaltinio,

gauna savo poveikį, šilum¹, ugninius bučinius   ir

 su saule sudaro vien¹ veiksm¹  .

Šviesa paima or¹   ir tampa nuo jo neatsiejama.

dengia vandenį  ,

Ir vanduo neria į švies¹ ir jie laikosi vienas prie kito savo vienybėje.

 

Trumpai tariant,

- kadangi viena yra juose dominuojanti Valia,

-Visi sukurti daiktai yra susieti ir tampa neatskiriami.

 

Ir vienas negalėjo apsieiti be kito.

Dabar siela, gyvenanti mano dieviškame Fiate, turi vienybź.

Todėl ji neatsiejama nuo visų veiksmų, kuriuos sukelia mano valios vienybė.

 

Jos vienybė sieja j¹ su Dievu.

Ir tai suteikia man dieviškų darbų šlovź.

- Jis sujungia j¹ su angelais ir su visais šventaisiais.

Ir tai suteikia man angelišk¹ ir šventųjų šlovź.

 

-Susieja jį su visa kūrinija.

Ir jis suteikia man dangaus, saulės, jūros, trumpai tariant, visų dalykų, kuriuose veikia mano Valia, šlovź. ji yra neatsiejama nuo jos ir sudaro su juo savo vienybź.

 

Todėl tik siela, kuri gyvena mano Valioje

tai gali suteikti man meilź, visos kūrinijos šlovź ir vis¹ atpirkim¹. Nėra nė vieno mano valios akto, kurio siela būtų atskirta.

Kitos būtybės galėtų tai išreikšti žodžiais. Tačiau tik siela, gyvenanti mano valioje, turi   faktus.

 

Aš tźsiau savo kelionź Aukščiausioje Valioje.

Aš pasiūliau pirmuosius Adomo veiksmus, kai jis turėjo vienybź su Aukščiausi¹ja Valia, kad ir aš galėčiau prisijungti prie tų tobulų veiksmų, kuriuos jis padarė kūrimo pradžioje.

Tada aš prisijungiau prie Abraomo didvyriškumo. As maniau:

Kokia dieviška išmintis! Tai sakoma tik apie Adom¹

kuris buvo pirmasis Dievo sukurtas   žmogus,

bet jis nusidėjo ir įmetė žmonių šeim¹ į visų   blogybių labirint¹.

Ir daugiau nieko apie jį nepasakoma per ilgus jo gyvenimo metus.

 

Argi mūsų Viešpats negalėtų sugrįžti, kad išbandytų jį ir paprašytų dar vienos aukos, kad patikrintų jo ištikimybź?

Ir nors Adomas pateko į užmarštį, Viešpats pašaukia Abraom¹. Išbandźs jį ir pripažinźs jo ištikimybź,

tai   siūlo ,

jis tai daro kartoms,

ir apie jį kalbama su tokia šlove ir garbe. “

Apie tai galvojau, kai    manyje apsireiškė mano Jėzus  .

Jis man pasakė:

Mano dukra, tai yra mano begalinės Išminties nuostatos. Tai yra mano įprastas veiksmas, kai

-Jei aš prašau nedidelės būtybės aukos jo labui,

-o kad tu mane atstumi su nedėkingumu, aš nebenoriu ja pasitikėti.

Atsisakau savo planų pakelti jį į didelius dalykus.

Ir palieku jį kaip būtybź, nukritusi¹ į užmarštį, kurios niekas nenurodys

- už jo puikius darbus arba už didvyriškum¹,

- ar tai Dievui, sau ar žmonėms.

 

Todėl reikia atskirti, ko aš norėjau nuo   Adomo  : mažos aukos atimant iš savźs vaisius.

Jis man neleido.

Kaip galėčiau Juo pasitikėti ir prašyti didesnės aukos?

 

Kita vertus, aš neprašiau  Abraomo   paaukoti vaisių. Bet aš pradėjau nuo jo paklausti

- išvykti į svetim¹ krašt¹, kuriame jis negimė. Ir jis mielai paklūsta.

Norėjau juo labiau pasitikėti.

Suteikiau jam malonių ir prašiau paaukoti savo vienintelį sūnų,   kurį jis mylėjo labiau už save patį. Ir jis nedelsdamas tai paaukojo man.

Tada supratau, kad jis tai pajėgus ir kad galiu juo pasitikėti. Visk¹ galėčiau patikėti jam.

Apie jį galima sakyti, kad jis buvo pirmasis remontininkas, kuriam buvo patikėtas būsimo Mesijo skeptras.

Ir todėl aš iškėliau jį kartų galva, į aukščiausi¹ garbź

- Dievo akyse,

taip pat jo ir jo tautos.

Tas pats vyksta visose būtybėse.

Tai yra mano įprastas būdas prašyti mažų aukų:

atimti iš savźs malonum¹, troškim¹, maž¹ susidomėjim¹,   tuštybź,

arba atsiskirti nuo to, kas, atrodo,   niekam nekenkia.

Šie maži išbandymai tarnauja kaip mažos atramos, kur dedu didži¹j¹ savo malonės kapital¹

paruošti juos priimti didesnes aukas.

Kai siela lieka man ištikima mažuose išbandymuose, mano malonės gausu. Ir prašau daugiau aukų, kad galėčiau daugiau duoti. Aš darau tai   šventumo vunderkindu.

Kiek daug šventumo prasideda nuo mažos aukos. Kiek kitų, atsisakź man mažos aukos,

-kadangi jiems atrodė, kad tai nesvarbus dalykas, taip ir liko

- svorio netekimas nuosavybėje,

- kretinai suprantant,

- silpni, kai jie eina keliu, vedančiu į dangų.

Vargšai! Galima pamatyti, kaip jie šliaužioja, kai jie apgailėtinai laižo žemź. Todėl, mano dukra,

turime daugiau dėmesio skirti mažoms aukoms nei didelėms.

Nes mažieji yra didžiųjų stiprybė.

Jie nusiteikź Dievui suteikti savo malonź, o sielai j¹ priimti.

 

 

Mano gyvenimas Dieviškoje Valioje yra nenutrūkstamas.

Sekiau daugybź jo darbų, kai     manyje apsireiškė mano mielasis Jėzus .

 

Jis man pasakė:

Mano dukra

viskas, k¹ tvarinys daro pagal mano dievišk¹j¹ vali¹, yra visuotinė nuosavybė. Iš tiesų, kadangi mano valia yra Dievo nuosavybė,

viskas, kas daroma dieviškajame Fiate, tampa dieviška nuosavybe.

 

Aukščiausioji Būtybė yra

- Pagal įstatym¹,

-iš prigimties e

iš kūrybinės galios

Kūrėjas, vienintelis visuotinis visko savininkas.

Viskas, k¹ mano valioje daro siela, įgyja visuotines teises, o viskas, kas tampa visuotine, tampa kiekvieno nuosavybe.

 

Taigi kiekvienas gali pasiimti tai, kas yra universalu. Be to, kaip atsiduoti kiekvienam,

Visuotinės Dievo savybės niekada nesumažėja,

jie nieko neduoda ir nieko nepraranda   .

Ar saulė k¹ nors praranda, suteikdama savo švies¹ visiems?

Ar tvariniai turi mažiau naudos iš jos šviesos, nes visi j¹ gauna? Saulė nieko nepraranda.

Ir būtybės taip pat mėgaujasi jos šviesa,

- yra tik vienas o

kad visi jį gauna.

 

Ar Dievas kažk¹ praranda dėl to, kad atsiduoda kiekvienam?

O gal būtybės gauna mažiau, nes Jis yra visų Dievas? Visai ne: nei jis, nei kiti nieko nepraranda.

 

Bet kokia šlovė, kokia sielos garbė

- kas gyvena mano Valioje ir

- dirbk jame

ji man neduoda

 

- savo kūrinius įtraukiant į visuotines Dievo savybes, kad

-Ar kiekvienas gali imti jo darbų gėrybes net labiau nei saulė? Ir kokia šlovė jai, kai

- daugiau nei saulė,

- tu prisiimi visk¹ ir

- ar jis eina aplink j¹, kad pamaitintų juos savo šviesa, veiksmais ir meile?

 

Ši¹ akimirk¹ pamačiau, kad mano mylimas Jėzus ruošiasi mane palikti.

Aš sušukau: "Jėzau, k¹ tu darai? Nepalik manźs, nes aš nežinau, kaip be tavźs gyventi! O Jėzus atsisuko į mane ir pasakė:

 

Mano dukra

Ar galiu palikti savo Dievišk¹j¹ Vali¹, savo darbus, savo gėrybes? Aš negaliu. Be to, nebijok, nes aš tavźs nepalieku.

 

Ir aš:

Vis dėlto, mano meile, tu mane palieki.

Kiek kartų per vis¹ Kūrinij¹ sukau po eilės, bet tavźs nerandu.

Tada aš tźsiu savo kelionź po visus tavo Atpirkimo darbus, tikėdamasis rasti t¹, kurį myliu, bet veltui.

Einu į   suverenios karalienės darbų jūr¹  , galvodamas, kad tu gali būti ten su savo Motina.

Bet ne, mano paieškos baigiasi liūdesiu,   kad tavźs neradau.

Tiek, kad tokia mintis ateina į galv¹

- Neapskleiskite mano visų savo darbų

-kai nerandu to, kuris man suteikia gyvybź ir kuris man yra viskas.

 

Jėzus mane pertraukė sakydamas:

Mano dukra

jei nedalyvausi mūsų ir Dangaus Karalienės darbuose...

 

Ar žinai, k¹ reiškia eiti per Kūrinij¹ ir visa, kas mums priklauso? Tai reiškia mylėti, vertinti ir turėti savo darbus.

Nebūčiau visiškai laimingas, jei pamatytum

- kad mano valios mažylis neturi to, k¹ aš turiu,

- Kas nežino ir nesimėgauja visais mano turtais.

 

Tavyje rasčiau daug tuštumų, kurių nėra manyje

- tuščia visiškos meilės,

- be lempučių,

- tuščias nuo visiško savo Kūrėjo darbų pažinimo.

 

Jūsų laimė nebūtų pilna.

Ir nerasdamas tavyje visko pilnatvės, pajausčiau tavo tuštum¹ ir tavo nepiln¹ laimź.

Taip pat, jei mūsų karalienė motina nematytų, kad jūs turite jos malonės jūr¹, ji jaustų, kad jos mažoji dukra nėra nei turtinga, nei laiminga.

 

Mano dukra

- turėti tik vien¹ Dievišk¹j¹ Vali¹ kaip gyvybź e

-Jis neturi tų pačių daiktų, jis negali.

Kad ir kur ji viešpatuotų, Dieviškoji Valia nori turėti visk¹, kas jai priklauso. Jis nenori jokio skirtumo.

Todėl tu turi turėti savyje tai, k¹ ji turi manyje ir Mergelėje Karalienėje.

Jūsų kelionė visuose jo darbuose patvirtina jo viešpatavim¹ jumyse.

 

Be to, ar jūs pats nežinote, kiek daug išmokote peržvelgdami visus mano „Supreme Fiat“ kūrinius?

Kad ir kas jus apreikštų, ji nori, kad jūs tai turėtumėte.

Jei tas, kuris gyvena pagal mūsų vali¹, neturėtų visų mūsų gėrybių, jis būtų kaip turtingas ir laimingas tėvas, o jo sūnus nesimėgauja visais savo turtais ir nėra toks laimingas kaip jis.

Argi šis tėvas nepajus, kad jo laimės pilnatvė sulaužyta dėl sūnaus?

Tai bus mano dieviškojo Fiato karalystės pagrindas, esmė, nuostabi savybė:

- Viena bus valia,

-viena meilė,

- laimė,

- šlovė tarp Kūrėjo ir kūrinijos.

 

Buvau įprastos būsenos, kai Jėzus greitai priėjo pasikabinti man ant kaklo ir labai stipriai mane apkabino, sakydamas:

 

Mano dukra

Aš tuoj baigsiu pasaulio pabaig¹, nebegaliu to pakźsti.

Įžeidimų, man sukeliamų skausmų yra per daug ir aš privalau tai sunaikinti.

Tai išgirdusi drebėjau ir jam pasakiau:

Mano meilė ir mano gyvenimas, žinoma, tu daug kentėsi ir nebegali to pakźsti, nes nori kentėti vienas.

Bet jei pasidalintum savo kančia su manimi,

-Mažiau siūlytumėte e

-Nepasieksite iki taško, kai nebegalėsite pakźsti vargšų būtybių.

 

Taip pat leisk man dalyvauti tavo skausmuose.

Pasidalinkime jais kartu ir pamatysite, kad vis tiek galite juos pakźsti. Paskubėk, daugiau nesikankink vienas – pabandyk, Jėzau.

Tu teisus, tau labai skauda.

Todėl, prašau, leiskite kartu pasidalinti jūsų kančia ir nusiraminti. “

 

Tada, po tiek reikalavimo, mano mielasis Jėzus privertė mane kentėti. Tačiau tai buvo tik jo kančios šešėlis.

Tačiau jaučiausi kaip griaunama, sugniuždyta.

Bet aš negaliu pasakyti, k¹ iškentėjau; be to, apie tam tikrus dalykus geriau patylėti. Tada, tarsi pavargźs nuo savo ilgų kančių, Jėzus pasislėpė manyje, norėdamas rasti palengvėjim¹, ir aš jaučiausi visiškai atsidavźs   Jėzui.

Visur savyje mačiau Jėzaus akis   .

jis man pasakė, kad jo akys pavargo žiūrėti į žemź ir kad jis ieško prieglobsčio.

Jėzaus akių šviesa buvo nukreipta į tam tikrus žemės taškus.

Šiose vietose padarytų blogybių buvo tiek daug, kad ši šviesa paskatino jį sunaikinti.

Aš maldavau jo pasigailėti jų,

iškeldamas prieš jį savo krauj¹, jo kančias, jo amžin¹j¹ vali¹. Ir Jėzus man pasakė:

Mano dukra

Mano valioje patirtų maldų, darbų ir skausmų galia nepasiekiama.

Kol meldžiatės ir kentėjote,

- Mano kraujas, mano žingsniai, mano darbai meldžiasi,

-mano kančios padaugėjo ir kartojosi. Taigi viskas, kas ten daroma,

tai suteikia man galimybź pakartoti tai, k¹ dariau būdamas žemėje. Ir tai yra didžiausias veiksmas nuraminti dievišk¹jį teisingum¹.

 

Aš tźsiau savo kelionź Dieviškoje Valioje.

Neradau savo mielojo Jėzaus, skundžiausi galvodama:

Kaip gali būti, kad mano Jėzus ateina ne taip dažnai, kaip anksčiau. Nors jis kalba apie savo Valios stebuklus tiems, kurie joje gyvena, ar užuot atvykź dažniau, ar visada ateina lėčiau? “

Ir kol aš tai galvojau, mano mylimas Jėzus apsireiškė Mo.

 

Jis man pasakė  :

Mano dukra

mano žmogiškumas yra paslėptas tavyje ir aš palieku puiki¹ viet¹ savo Dieviškajai Valiai laisvai veikti ir formuoti Jos Karalystź.

Buvo laikas, kai mano Žmoniškumas veikė jumyse. Taigi ji visada buvo tavyje ir su tavimi.

Mano dieviškoji valia leido man paruošti jus priimti veikimo lauk¹, kurį išplečia begalinis Fiat.

 

Ir todėl turiu leisti jam veikti, ypač dėl to, kad tai netrukdo man būti su tavimi,

nes esame neišskiriami. Būdamas su tavimi, aš džiaugiuosi

-pririšdamas prie tavo sielos, kaip paukštį, mano šviesos gij¹

Noriu

ir aš priverčiu tave skristi jo begalybėje,

- projektuoti save į nesuskaičiuojamus veiksmus,

-laikydami rankoje siūl¹, kuris jus laiko.

O tu, eidamas per mano valios aktus,

tu pametei mane iš akių

kol laukiu, kol tu vykdysi visus mano Dieviškosios Valios veiksmus, ir tada tu trauksi siūl¹ už   savźs.

Prieš tai nenorėjai sekti visų jo veiksmų.

Jūs norėjote sekti maž¹ mano Žmonijos veiksmų rat¹, kuris yra mažas, palyginti su mano Dieviškosios Valios veiksmais.

Štai kodėl kiekvienas tavo veiksmas ir kiekviena kančia privertė tave   susitikti su tavo Jėzumi.Aš buvau pasiryžźs priversti tave kopijuoti mano žmogiškum¹.

 

Todėl man reikėjo šepetėlį laikyti rankoje

- suformuoti tavyje savo įvaizdį,

- sutvarkykite savo sielos drobź, kad gautumėte ryškių spalvų, persmelktų mano dieviškojo Fiato šviesos.

To, ko reikėjo anksčiau, dabar nebereikia.

Tačiau tai nereiškia, kad aš nebėra su jumis.

Gyvename kartu amžinosios Valios šviesos suformuotame užtemime.

Šviesa yra tokia didelė, kad ji užtemdo mus ir verčia pamiršti save.

 

Bet jei šviesa užgźsta, aš matau tave, o tu – mane.

Ir mes atsiduriame taip, tarsi niekada nebūtume išsiskyrź.

 

 

Meldžiausi, kai atsidūriau už savźs ribų, su savo mielu Jėzumi ant rankų. Ir, tvirtai laikydamas jį prie širdies, pasakiau jam:

 

"Pasakyk man, mano meile, kokie yra santykiai tarp tavźs ir manźs?   O   Jėzus   man   pasakė  :

 

Mano dukra, ar nori žinoti?

Santykiai tarp tavźs ir manźs yra panašūs kaip tarp šakų ir vynmedžio. Vynmedis formuoja šakeles, ir jos gauna gyvybing¹ vynmedžio nuotaik¹ augti, pasidengti lapais ir kekės.

Vynmedžio ir šakų s¹junga yra tokia

- šakos negali nei formuotis, nei gyvuoti be vynmedžio, pvz

- vynmedis būtų be grožio ir neduotų vaisių be šakų.

Todėl jų tarpusavio santykiai ir s¹jungos ryšiai yra tokie, kad jie sudaro t¹ patį gyvenim¹ ir yra neatsiejami vienas nuo kito.

O jei atsiskiria, vynmedis lieka sterilus, be grožio ir vaisių, o šakos praranda gyvybź ir nuvysta.

Dabar tavo Jėzus yra vynmedis, o tu – šakelė.

 

Tavźs ir manźs santykiai neatsiejami.

- mūsų venose cirkuliuoja kraujas,

- valia,

- vienas širdies plakimas.

Aš formuoju tavo gyvenim¹, o tu – mano šlovź ir vaisius.

 

aš esu pamalonintas

 rasti savo poilsį plačių tavo šakų lapų šešėlyje  ,

nuskinti vynuoges iš mano vynuogyno   e

mėgautis jais laisvalaikiu. Ir aš:

"Bet pasakykite man dar kart¹, mano gyvenimas: o kaip tavo Valia? Kaip ji manyje?"

 

Jėzus pridūrė  :

Mano dukra

mano Valia yra tavyje visų jo darbų sergėtojas.

Ties¹ sakant, kai jis atlieka veiksm¹, mano valia jo nededa už savźs.

Jam trūktų erdvės, komforto, šventumo ir viso to, ko reikia kūriniams išsaugoti.

Štai kodėl jis negali jų dėti niekur kitur, išskyrus save. Kas kada nors galėtų turėti vietos priimti

visas dangus su   žvaigždėmis,

saulė su jos   šviesos sklaida,

jūra su jos   vandenų išplėtimu,

žemė su daugybe augalų? Niekas.

 

Todėl pati mano Dieviškoji Valia yra būtina, kad galėčiau archyvuoti savo veiksmus.

Dabar, kadangi mano valia yra jumyse, tai jumyse jis deponuoja visus savo darbus.

Nes ji savo „Fiate“ randa jos vert¹ didybź ir šventum¹.

 

Jei tik žinotumėte mano amžinojo Fiato pasitenkinim¹

- tvarinyje rasti erdvź, kur deponuoti savo veiksmus, kurie yra pagrindinė jo priežastis.

Nes jie buvo sukurti būtybei!

Todėl visi mano dieviškosios valios veiksmai yra jumyse.

Ir būtent iš jūsų jie išeina, pasiimdami jiems priklausanči¹ šlovź.

 

Oi! kaip jis jaučiasi apdovanotas

- visuose savo veiksmuose rado,

tvarinys, kuris šlovina savo švies¹, savo šventum¹, savo begalybź.

Ir suradźs būtybės bučinį, jo šlovź, meilź, jis jaučiasi stumiamas

- suformuoti dar gražesnius aktus, vertus mano amžinojo Fiato,

- tik dėl tų, kurie gali įnešti indėlį, kad gautų jo nauj¹ bučinį, jo meilź, šlovź

 

Štai kodėl ten, kur yra mano valia, yra viskas:

yra dangus, saulė, jūra ir viskas. Visuose jo darbuose nieko negali trūkti. Mano valioje yra viskas.

Laikykite visk¹.

Jame yra vietos viskam, kad viskas būtų įdėta į save.

 

 

Įprastu būdu sekiau Aukščiausios Valios veiksmus.

Bet kol aš tai dariau, mano mielasis Jėzus išėjo iš mano vidaus. Jis buvo labai sunerimźs ir labai pavargźs, ir atsiduso iš didžiulio liūdesio.

Aš jam pasakiau: "Kas negerai, kas negerai, mano meile? Kodėl tu toks nelaimingas ir liūdnas?"

 

Ir Jėzus  :

Mano dukra, jei žinotum, kiek kančių patiria mano Valia, verktum kartu su manimi.

Mano Valia nuolat juda ir veikia visoje Kūrinijoje. Jis aprėpia visk¹ ir visuose sukurtuose dalykuose, savo nepaliaujam¹ veiksm¹ pristato kiekvienai būtybei.

 

Bet nerasdamas būtybėse savo valios duoti savo veiksm¹,

Atvirkščiai, ji randa žmonių valias, padengtas purvu ir

-Ji yra priversta ten įdėti savo veiksmus, kad juos apsaugotų.

J¹ kankina skausmas dėl savo   dieviškų darbų kilnumo, šventumo ir tyrumo įmetimo į purv¹.

Jis neranda savo dieviškosios valios eisenos veiksmuose, kuriuos jis nustato tvarinyje.

Ir jis labai kenčia.

 

Jaučiu jo skausm¹

kiekviename jo veiksme

- kaip ir kiekviename veiksme, jis leidžia būtybei atlikti.

Jei padaras kalba, veikia ir vaikšto,

- tai yra mano dieviškoje valioje

tai pirmasis jo žodžio, veiksmo ir žingsnio judesys.

 

Tačiau   žmogus nežiūri į mano dievišk¹j¹ vali¹.

Jis atsiduria nuošalyje, tarsi mano Valia būtų išorinė būtybės, o jis palaiko esminź ir gyvybiškai svarbi¹ savo veiksmo dalį.

 

Oi! kaip ji kenčia kiekviename būtybių veiksme, nes ji nėra atpažįstama, nemylima ir į j¹ nežiūrima.

 

Kūryboje nėra nieko, ko nedarytų mano Valia.

Ji atlieka savo nepaliaujam¹ šviesos veiksm¹ saulėje   , kad suteiktų šviesos būtybėms.

Ir jis jose ieško savo Valios

-priimti procesij¹ ir jos šviesos šlovź. Neradźs, kenčia.

Nes jis būtybėse neranda to, kas atitinka jo švies¹.

 

Priešingai, ji randa juose tamsos ir šaltumo, kurie žeidžia jos švies¹ ir šilum¹.

Kaip liūdna!

 

 Mano valia nuolat vykdo savo veiksm¹ ore

Kvėpuodamas juo, jis atlieka gyvybiškai svarbų veiksm¹ ore, kad būtybės gautų gyvybź juo kvėpuodami.

Tačiau suteikdamas jiems gyvybź, jis neranda juose savo dieviškosios valios alsavimo, kuris, kvėpuodamas su tvariniais, sudarytų juose dievišk¹ gyvybź. Koks skausmas – duoti gyvybź, nemokant jos jose suformuoti.

 

Mano valia formuoja maist¹  ,

Praktikoje jis išlaiko daugybź elementų

žemė, vėjas, saulė, oras, vanduo, sėklos

- suformuoti šį maist¹ ir

- duoti jį būtybėms, kad jose rastų savo Vali¹.

 

Bet ne, tai veltui, ir jo skausmas tampa vis stipresnis.

Ko mano Valia nedaro kūryboje?

Nėra nieko, kur mano Valia neišlaikytų savo pirmykščio gyvenimo akto.

Jis bėga ir nepaliaujamai bėga link padaro.

Jis bėga vėjyje, vandenyje, žemėje, gėlynuose laukuose,   jūros bangose, visur besiskleidžiančiame danguje.

Jis bėga būtybėse ieškoti savo Valios.

 

Neradźs,

- ji jaučia skausm¹ dėl visko,

- ji jaučia, kad jos pačios veiksmai atimami iš jos netarnaujant jos pačios Valiai.

 

Oi! jei padaras galėtų perskaityti mano dieviškojo Fiato simbolius

- visame kame k¹ mato, girdi, liečia ir paima,

jis perskaitytų nepaliaujam¹ šios Valios skausm¹, kuris bėga ir visada bėgs.

vieninteliam tikslui surasti joje mano   vali¹,

vienintelė priežastis, dėl kurios buvo   sukurtas žmogus ir visa kūrinija.

 

Ir jei mano valia išsaugo tvarinį,

- yra pasiekti savo tiksl¹ ir

- suteikti atokvėpį tokiam ilgam skausmui.

Priežastis, dėl ko aš darau savo dievišk¹j¹ vali¹, yra ta, kad ji gali viešpatauti ir dominuoti.

 

Viskas bus atiduota jo vaikams.

Nes tik jie pašalins skausmo simbolius ir pakeis juos džiaugsmo, šlovės, laimės simboliais visuose sukurtuose dalykuose.

Nes per juos jie gaus Dievišk¹j¹ Vali¹.

 

Juose bus rasta Dieviškoji Valia

- mokėti tik duoklź ir šlovź

- kurie atsiranda dėl veiksmų, kuriuos mano Valia vykdo visoje Kūrinijoje.

 

Tada aš toliau sekiau Aukščiausios Valios darbus.

Kai pasiekiau tašk¹, kai   suvereni karalienė pastojo tyriausiose įsčiose  , pagalvojau:

 

Mano dangiškosios Motinos Širdis parūpino

- jo kraujas,

- jo meilė ir

- joje viešpataujanti Dieviškoji Valia

suformuoti joje Žodžio samprat¹.

Aš taip pat noriu suteikti savo meilź, savo kančias ir Dievišk¹j¹ vali¹, kuri viešpatauja manyje, kol ji pastos įsčiose.

kad galėčiau k¹ nors iš savźs įdėti į Jėzaus samprat¹,

dievinti amžin¹jį Fiat¹ tokiu puikiu poelgiu   ir

taip pat tam, kad k¹ nors iš manźs davus, tai manyje būtų galima pradėti   “.

 

Bet aš pagalvojau, galvodama taip: "

Čia aš vėl kaip visada su keistais dalykais. Bet iš esmės tai yra meilė, kuri¹ aš noriu duoti Jėzui, tai jo dieviškoji valia jo prasidėjimo garbei. “

Ir   Jėzus  , apsireikšdamas   manyje, tarė man  : Mano dukra,

Aš vedu tavo siel¹ daryti tai, ko noriu. Ir dažnai aš tau net nenurodau priežasties.

Tu turi žinoti

kad mano Dieviškoji Valia turėjo pirm¹jį veiksm¹ mano sampratoje – Amžinasis Žodis.

 

Tavo meilė ir darbai yra teisingumo aktai,

- kurios yra būtinos Dieviškosios valios sampratai jūsų Jėzaus žmonijoje.

 

Nes pirmoji karalystė, kuri¹ jis įkūrė, buvo mano Žmonijoje. Dabar, kad suteikčiau tau teisź, kad galėčiau tavyje viešpatauti,

jis teisingai paprašė tavo meilės, kaip jis užsimezgė mano Žmonijoje.

Mano „Supreme Fiat“ nėra nei praeities, nei ateities, bet viskas yra dabartis. Taigi, kai aš pradėjau suverenioje karalienėje,

Aš planavau

- Tavo meilėje,

- savo kančiose, e

toje pačioje Valioje, kuri turėjo viešpatauti jumyse.

 

Taigi dabar viskas, k¹ jūs darote, tai suteikiate jam jo teises, suteikiate jam tai, ko reikia.

-kuris gali pastoti jumyse, pvz

- kad gautumėte teisź įkurti savo karalystź ir perimti absoliučios imperijos valdymo skeptr¹.

 

Taigi, kas tau yra niekas ir tau atrodo keista. Įeikite į pirm¹jį dieviškosios valios veiksm¹,

 

Ir tavo Jėzus, žiūrėdamas į tave ir paėmźs tave už rankos, veda tave į šį veiksm¹, kurį jis pastojo savo įsčiose, kad leistų tau atsikratyti meilės ir kančių.

Tai daroma tam, kad jūsų poelgis neliktų tokio didelio veiksmo, kad jis ženklino Dievo valios karalystės pradži¹ žmonių šeimoje.

 

Ir štai kodėl,

- už visus veiksmus, kuriuos dariau būdamas žemėje,

-Aš kviečiu tavo meilź prisirišti prie šių veiksmų.

Nenoriu, kad kuris nors iš šių veiksmų jūsų išvengtų. Tai teisingumo teisės, kurių reikalauja mano Valia.

Tai nuorodos, suteikiančios jums teisź, kad aš galiu karaliauti

tu.

Todėl be jokio rūpesčio sekite savo Jėzų.

 

Prisimenant liūdesį, kurį Dieviškoji Valia jaučia kūryboje,

Norėčiau nugyventi tiek gyvenimų, kiek yra jo kančių, kad galėčiau numalšinti tokį ilg¹ skausm¹.

Ir pagalvojau, koks liūdnas fiat gali būti padaruose.

 

Mano gerasis   Jėzus  , apsireikšdamas manyje, man   pasakė  :

Mano dukra, tu turi žinoti, kad mano dieviškoji valia negali pripažinti mano valios veiksmų tvariniuose, jei jos nėra.

Nes tvariniai neturi pajėgumo, orumo, šventumo ar erdvės, kad sutalpintų vien¹ Aukščiausios valios akt¹.

 

Ir tai dar vienas jo skausmas.

Tačiau dėl savo gerumo pobūdžio jis perduoda savo poveikį.

 

Tai tarsi   saulė, kuri   praneša apie savo poveikį žemei, bet joje nepasilikdama, kitaip žemė taptų spinduliuojanti ir švytinti.

Nors saulei pralėkus, žemė išlieka tokia, kokia yra: juodu kūnu. Tačiau poveikis padeda jį išsaugoti ir užauginti augalus, gėles   ir vaisius.

 

Taip atsitinka   ir su vandeniu

- kuri praneša apie savo poveikį žemei,

- bet ne jo gyvybės šaltinis.

Taigi, jei nelyja, žemė lieka sausa ir negali išauginti nė vieno žolės.

Štai kodėl   žemė  ,

- Kas neturi nei saulės, nei vandens gyvybės, tam reikia

-saulė, kuri praneša apie savo kasdienį poveikį, pvz

- Vandenį laistyti labai dažnai, kad būtų tausojama ir būtų galima gaminti.

 

Taip   pat ir mano dieviškosios valios veiksmai  :

- jis nori atsiduoti, kad padaras taptų saule

- kad galėtų formuoti savo gyvenim¹. Bet neradźs savo valios,

- jo skausme, paimtas jo gerumo pertekliaus,

- perteikia savo poveikį, kuris padeda išsaugoti skausmo objekt¹.

 

Niekas negali jums pasakyti, kokios vertės, galios, šventumo, šviesos ir begalybės yra viename mano dieviškojo Fiato veiksme, jei ne jūsų Jėzus.

Tik tas, kuris turi dievišk¹j¹ vali¹, gali turėti savo darbus.

 

Todėl tik „Fiat“ gali pakelti padar¹

- į dievišk¹jį šventum¹ e

- bajorams

kurios suteikia jam panašum¹ į jo Kūrėj¹.

 

Visi kiti padarai,

kad ir kokie geri ir giriami jie būtų

- dėl savo sugebėjimų, išradingumo ir darbštumo jie visada išliks kaip žemė

-kuris neturi nei šviesos, nei vandens šaltinio, pvz

- jie, kaip vargšai elgetos, gaus mano Aukščiausios Valios padarinius.

 

Aš kirtau dieviškojo Fiato šviesos jūr¹ sekdamas jo veiksmus. kaip supratau, kad viskas gėris yra jame.

Mano visada gerasis   Jėzus  , apsireikšdamas manyje, man   pasakė  :

Mano dukra

- kol ji neleis joje viešpatauti mano dieviškajai valiai,

-padaras visada bus nelaimingas, visada susirūpinźs.

Nes kad ir kokia ji būtų gera, šventa, kultūringa ir turtinga, ji jausis, kad jos trūksta.

- laimės pilnatvė ir ramybės jūra, kurios yra tokios

- kad siela jokiu būdu negalėtų būti sutrikdyta ar nematytų sulaužytos jos laimės.

Taigi jis gali būti tik pusiau laimingas, o jo ramybė bus perpus mažesnė.

Nes jo ramybė nėra   visiška,

trūkstama pusė liks atviru keliu į nelaimes ir bėdas. Tai taip pat vyksta  natūralioje tvarkoje  . 

 

 Tai turtinga  ,

jam nieko netrūksta, jis turi savo dešimt, dvidešimt milijonų ar milijardų.

Tačiau žinodamas, kad galėtų uždirbti daugiau ir būti dar turtingesnis, jaučiasi susirūpinźs, nelaimingas. Tarsi atidėtų į šalį savo turtus, jis galvoja tik apie kitus turtus, kuriuos galėtų įgyti.

 Vargšai  ,

kaip jis gali būti laimingas, ramus, jei jam trūksta gėrybių šaltinio, kuris jam sako: „Ilsėkis, viskas priklauso tau ir viskas, ko trokšti, yra tavo galioje“.

Tai karalius  ,

bet koks liūdesys po šia karūna:

baimė prarasti savo karalystź,

viltys ir troškimai įsigyti kitus, karaliauti visame pasaulyje karų kaina. Todėl karalystės turėjimas neturi jokio kito tikslo.

nei padaryti vargš¹ karalių nelaiming¹ ir susirūpinim¹.

Dar kitas yra mokslininkas  .

Tačiau neturėdamas visų mokslų ir žinodamas, kad gali įgyti kitų, jis nežino poilsio ir nesijaučia nei laimingas, nei ramus.

Kiek kartų, susidūrźs su labiau išsilavinusiu žmogumi nei jis, jaučiatės pažemintas ir nepatenkintas, kad neturite visų mokslų visumos?

 

Dabar tas pats vyksta  antgamtine tvarka  . 

 

Tai gerai  .

Tačiau jis nesijaučia savyje turintis   gėrio šaltinį  . Todėl, kad jis jaučia, kad tam tikromis progomis jo kantrybė silpna, pastovumas protarpiais, meilė labai dažnai šlubuoja, nepastovus malda.

Dėl to jis nelaimingas, susirūpinźs

Nes mato, kad jo laimė nėra pilna.

Atrodo, kad jis turi tik pusź jo, o kitos pusės jam trūksta – jį kankinti ir padaryti jam nelaiming¹.

Vargšas, nes tampa aišku  , kad jis pasiilgo mano karalystės 

Dieviškoji Valia.  Ties¹ sakant, jei jis jame karaliavo,

turėtų gėrio šaltinį, kuris jam pasakytų  :

Ilsėkis, viskas tavo galioje, kantrybės, tvirtumo, meilės, maldos šaltinis“.

Ir jausdamas savo viduje esantį Šaltinį, jis jaustų

-  laimės ir ramybės jūra tźsiasi į jį ir iš jo, pvz

- nelaimė ir nerimas neberastų kelio į jį įeiti.

 

Kitas yra šventas  , bet tam tikromis aplinkybėmis nesijaučia savyje

- šventumo šaltinis,

- šviesa, kuri leidžia mums visk¹ žinoti,

tai visada parodo jam, kur yra: keli¹ ir laimź.

Dievo pažinimas nėra pilnas, jame šlubuoja dorybių didvyriškumas. Be to, su visu savo šventumu jis nėra nei laimingas, nei   ramus.

 

Kadangi trūksta visiško mano dieviškojo Fiato viešpatavimo, trūksta ir šviesos šaltinio.

- tai užtemdo viso blogio sėkl¹

- pakeisti jį laimės ir ramybės šaltiniu.

Todėl tol, kol tvariniai neprivers mano dieviškosios valios viešpatauti, jos nebus pasaulyje.

- nei idėja,

- nei tikros žinios

k¹ reiškia   tikroji ramybė ir laimės pilnatvė.

Viskas, kad ir kokie geri ir šventi būtų, neturės pilnatvės. Nes nesant mano Aukščiausios Valios viešpatavimo ir karalystės,  trūksta to, kas skelbia visos laimės šaltinį.

Tai šaltinis.

Todėl galime imti tai, ko norime ir kaip norime.

Tam aš trokštu savo Valios

tai žinoma ir

-sukuria savo karalystź tarp būtybių.

 

Nes noriu juos matyti laimingus ir laimingus

su kuria    juos  gaminau kurdamas

kai jie išėjo iš savo   Kūrėjo krūtinės,

kuris turi vis¹ įmanom¹ ir įsivaizduojam¹ laimź. Po to aš vykdau švent¹ dievišk¹j¹ vali¹.

Jausdamasis be savo mielojo Jėzaus, man buvo nerūpestingumas.

Nes norėjau to, kuris, priversdamas mane kentėti, privertė mane pažinti sunkiausi¹ kankinį tiek, kad nebegalėjau   to pakźsti.

Ir mano visada malonus Jėzus, jis išėjo iš   savźs.

 

Jis man pasakė:

Mano dukra

sielos kankinystė didesnė, kilnesnė.

Jame yra tokia didelė vertybė, kad, palyginti su kūnu – oi! kaip toli tai atgal! Kūno kankinystė yra ribota, ji maža prieš siel¹.

 

Siela yra šviesa, o kūnas yra materija.

 

Kai  kūnas  yra kankinys, kraujas liejasi  

- nesitźsia, - toli neplinta ir

- jis užlieja tik maž¹ antžeminź erdvź, kurioje yra

Todėl jo poveikis yra ribotas ir apsiriboja vietomis, laiku ir   žmonėmis.

Kita vertus,  sielos kraujas yra lengvas 

Kai  ši šviesa filtruojama, dedama po presu, šviesa sklinda, pakyla, tźsiasi vis labiau.

 

Kas gali apriboti ir apriboti saulės švies¹? Niekas!

Nėra jėgos prieš švies¹.

Nėra ginklų, kurie galėtų j¹ sužeisti ir nužudyti.

Visos jėgos kartu yra bejėgės prieš švies¹

patinka ar   ne,

jie priversti duoti jai laisvź ir leistis   jai apsirengti.

O jei kas nors,

- apimtas beprotybės, jis galvojo sustabdyti jį sava ir natūralia jėga, - šviesa juoksis iš jo ir, laimėjusi, paskleis dar daugiau šviesos.

 

Dabar  siela  yra daugiau nei saulė. 

Kai ji kenčia nuo nepriteklių ir yra sugniuždyta dėl šio spaudimo,

yra daug spindulių, kuriuos ji įgyja, kad galėtų plėstis ir plisti toliau.

Ir kadangi   tai yra dieviškojo gyvenimo kančia  ,

- vykdyti dievišk¹j¹   vali¹,

-siela siūlo gražiausi¹ poelgį šioje kankinystėje, o jos šviesa tźsiasi taip toli, kad niekas jos   nepasiekia.

Nes tai yra dieviškoji valia, kuri įžengia į ši¹ kankinystź, kuri¹ sukelia jūsų Jėzaus nepriteklių.

Materija visiškai neįeina į ši¹ kankinystź. Bet viskas šviesu:

- tavo Jėzus yra šviesa,

- Mano valia lengva,

- tavo siela lengva,

kurios sudaro tokį šviesos ker¹, kad dangus ir žemė yra ja apvilkti,

- atneškite visus šilumos ir šviesos privalumus.

Štai kodėl kūno kankinystė yra niekis, palyginti su ja.

 

 

Keliaudavau po vis¹ Kūrinij¹.

Aš aprengiau dangų, saulź, jūr¹, trumpai tariant, visus sukurtus daiktus su savo   "Aš tave myliu, aš tave dievinu. Aš tave laiminu".

giedok mano Kūrėjo šlovź visoje kūrinijoje.

Kai tai dariau, mano Jėzus apsireiškė manyje ir pasakė:

 

Mano dukra

klausykis su manimi visų kūrinijos harmonijų.

 

 Klausausi: šnabžda jūra.

Bet šiame šnabždesyje jis gali išgirsti gražesnź nat¹,

„   Aš myliu tave, aš tave dievinu, laiminu tave, šlovė,   mano valios mergelė, šnabžda kartu su jūra.

Ir priversdamas šnibždėti vis¹ jūr¹, jis verčia vandenis sakyti savo meilės chorus savo Kūrėjui.

Oi! kaip jūra įgauna naujų harmonijos ir grožio natų, naujų gražesnių garsų, nes mano vaikas

jis verčia savo bals¹ kalbėti mano dieviškoje valioje,   ir

verčia kalbėti jūr¹,   e

sugr¹žina jūros šlovź jos   Kūrėjui.

Klausymas: net saulė  savo šviesoje, kuri krenta iš dangaus ir apima vis¹ žemź,

lyja tavo meilės natos, tavo sutikimas susilaiko savo šviesa

"Aš myliu tave, aš šlovinu tave, aš tave dievinu. Laiminu tave."

 

Ties¹ sakant, jumyse viešpataujanti Dieviškoji Valia yra viena su Ta, kuri viešpatauja saulėje.

 

Oi!

- kaip šviesa kalba iškalbingai,

kaip jos Kūrėjo meilė teka karštyje,

- kiek harmonijų ir naujų ne savo natų jis įgyja

nes yra Aukščiausios Valios vaikas, kuris skleidžia savo veiksmus šioje Valioje.

Ji sujungia savo vali¹ su visos kūrinijos valia ir skiria savo bals¹ bei darbus visiems kūriniams.

 

Klausykite: jūros, saulės prigimtis neturi žodžio dorybės.  Surask k¹ nors, kas gyvena mano valioje ir perduoda jam savo bals¹ bei veiksmus,

tai yra nuostabiausias dalykas, didžiausia šlovė, kuri¹ galite suteikti savo Kūrėjui.

 

Vadinasi, nėra nė vieno sukurto daikto, kuris nebūtų aprengtas jūsų veiksmais. Man patinka klausytis jūsų natų ir kartojamų chorų

-Danguje,

-vėjyje,

- po lietumi,

paukštelio giesme

- visuose dalykuose.

 

Ir aš noriu, kad jūs, su manimi, taip pat tai padarytumėte

pajuskite savo harmonijas, kurias kuriate visoje Kūrinijoje.

 

Mano dukra

mažiausias judesys, mažiausias įkvėpimas, įkvėptas dieviškosios valios, yra visas Dievas. Kadangi jis priklauso Jam, jis randa visame, kas yra

jo.

 

Veiksme, atliktame mano dieviškajame „Fiat“,

rasti dievišk¹jį šventum¹,

randa savo švies¹,

jis randa savo gerum¹, meilź, savo gali¹.

Šiam veiksmui netrūksta nieko iš to, kas priklauso Dievui.

 

Todėl juos galima vadinti dieviškais veiksmais, kurie jie ir yra

-pats gražiausias,

- švenčiausias ir

gavo geriausius.

Susidūrus su tokiais poelgiais, visi kiti poelgiai, kad ir kokie geri jie būtų, praranda savo vertź, skonį ir niekada negali man patikti.

 

Jis yra tarsi nepaprastai turtingas džentelmenas.

jame yra turtai, sodai, ūkiai su gražiausiais vaisiais, kuriems niekas negali prilygti.

Dabar, kaip šis džentelmenas žino, niekas neturi panašių vaisių ir dalykų.

Jei jo vaikai ar tarnai atneša jam savo sodo vaisių, jis juos vertina, su meile priima, kad valgytų iki soties.

Bet jei jie atneš jam vaisių iš svetimo ūkio,

jis jų neįvertins, nes iš karto pastebės skirtum¹.

Jam jie bus blogi, per žali ir šlykštūs, ir skųsis savo šeimai, kad išdrįso atnešti jam daiktų ir vaisių, kurie nėra iš namų.

 

Taip yra ir mums:  viskas, kas daroma mūsų dieviškoje valioje, yra 

 mes

tai mūsų neribotų ūkių vaisius.  Nes tai mūsų dalykai

mes nerandame juose nieko, kas būtų neverta mūsų Dieviškumo. Todėl mums labai malonu juos gauti.

 

Vietoj to  , tai, kas daroma už mūsų dieviškosios valios ribų, yra  mūsų   reikalas  

užsienietis  ,

ko trūksta dieviškajam įspaudui,

kuri neturi skonių pilnatvės, šviesos, šventumo, saldumo.

Net ir geriausiuose dalykuose,

žmogaus valia visada padarys savo dalį

- kuris nėra subrendźs,

-tai sugadina skonį ir pačius gražiausius dalykus.

Taigi, matydami, kad šie produktai – ne iš mūsų ūkių, mūsų Dieviškosios Valios vaisiai, atidedame juos į šalį, o dažnai į juos net nepažiūrime.

Todėl rekomenduoju jums:

neleisk iš tavźs išeiti niekam, kas nepatenka į mano Aukščiausios Valios švies¹, kad viskas ateitų pas mus ir mums labai patiktų.

 

Aš tźsiu savo skrydį Aukščiausioje Valioje

laikydamas vis¹ kūrinij¹ delne. Turiu vogti nuo vieno dalyko prie kito, kad   tai padarytu

- Stebėti vis¹ ši¹ šlovź, kuri¹ galiu,

Per juos gr¹žink mano Kūrėjui ir savo meile atsilygink jam už visa, k¹ jis padarė dėl mano ir visų meilės.

Tai padariau, kai manyje apsireiškė mano Jėzus.

 

Jis man pasakė:

Mano dukra

kai mūsų Dieviškumas sukūrė vis¹ Kūrinij¹, jis laikė j¹ sujungt¹ su savimi ryšiu.

Taigi, galime pasakyti

Tegul dangus palaiko  ryšį su Dievu ,   

-kurie įtvirtinti Dieve, ir

- kad tai iš Dievo, kad jie išplečia savo begalybź.

Žvaigždės   yra susijusios su Dievu.

Būtent Dieve jie savo auksu puošia skliaut¹.

Saulė   yra susijusi su Dievu.

Iš Dievo krūtinės jis lieja savo švies¹, kuri apima vis¹ žemź.

Nėra sukurto daikto, kuris neturėtų savo ryšio su Dievu.Išeidami jie neatsiskiria nuo Dievo.

Dievas pavydi savo veiksmų.

Jis juos myli tol, kol neleidžia jiems nuo jo atsiskirti.

 

Todėl jis visus juos laiko savyje

- kaip amžina savo darbų šlovė,

- kaip jo Esybės ruporas būtybėms.

 

Jie tyliai, su faktais kalba apie t¹, kuris juos sukūrė. Jie sako su faktais, kad taip yra

- gryna ir begalinė šviesa,

- meilė, kuri niekada neišnyksta,

-akis, kuri visk¹ mato ir visk¹ persmelkia. Saulė taip sako.

 

Sukurti dalykai taip pat sako:

Pažiūrėkite į mus ir su faktais mes jums apie tai papasakosime. Štai kodėl mes nekalbame apie:

Veiksmai kalba garsiau už žodžius. Jis yra galia, kuri gali padaryti visk¹,

tai begalybė, kuri apgaubia visk¹. Tai išmintis, kuri visk¹ sutvarko,

tai grožis, kuris užburia visk¹. “

Kūryba yra nuolatinis Aukščiausiosios Būtybės, kurios nenutrūkstam¹ gyvenim¹ ji gauna, pasakojimas.

Ir eidamas nuo vieno dalyko prie kito,

- likite jų vienyti su savo Kūrėju e

-Priimkite šviesos, meilės, jėgos ir tt santykius, kuriuos turi kiekvienas iš jų.

Tai išgirdusi sakau:

Mano meilė, sukurti daiktai neturi jokios priežasties.

Kaip jie gali suteikti man savo santykius ir suteikti tau tiek šlovės? “

 

Jėzus pridūrė  :

Mano dukra

sukurti daiktai yra susijź su manimi ir yra susijź su manimi kaip kūno galūnės, kurios stovi prie galvos.

Jie veikia kaip galūnės, kurios gyvybź gauna iš galvos.

 

Žiūrėk, tu turi rankas ir kojas.

Jie nėra apdovanoti protu ir nekalba. Bet kodėl jie gauna gyvybź iš galvos.

Rankos veikia, kojos vaikšto.

Jie lieka disponuoti tuo, ko nori viršininkas, ir sudaro didžiausi¹ jo šlovź.

 

Tik jei rankos ir kojos būtų atskirtos nuo kūno, jos nedarytų nei darbo, nei žingsnių.

Nes tada jie prarastų gyvenim¹, kurį jiems perduoda jų galva.

 

Tas pats pasakytina apie vis¹ Kūrinij¹:

Sukurti daiktai neturi motyvo ir nekalba. Tačiau jie yra susijungź su Dievu kaip kūno nariai. Jie gauna savo Kūrėjo gyvybź.

Todėl visi sukurti dalykai veikia.

Jų veiksmai yra nepaliaujami ir lieka mūsų žinioje daugiau, nei jūsų nariai disponuoja jūsų galva.

Ir kaip jūsų nariai turi dorybź perduoti jūsų darbus kitoms būtybėms, sukurti daiktai turi dorybź perduoti turim¹ gėrį.

- būtybės ir

- tam, kuris gyvena mano Dieviškoje Valioje.

Kadangi juos gaivinanti Valia yra viena su šios sielos valia,

jie jaučia, kad ši siela priklauso visos kūrinijos kūnui.

Štai kodėl jie praneša jam apie visus santykius, kuriuos turi su   vadu.

Su didele meile jie sujungia jį su savimi.

 

Todėl tvirtai gyvenkite pagal mano dievišk¹j¹ vali¹, jei norite gyventi kolektyvinį gyvenim¹ su savo Jėzumi ir visa kūrinija.

Ir gr¹žink man vis¹ šlovź, kuri¹ man nuolat teikia visi mano darbai. Po to aš sekiau Dievišk¹j¹ vali¹, kai  atsiskyrė mano mielasis Jėzus. 

Suvereni karalienė vyks į dykum¹  .

Pagailėdamas vienas kito, pagalvojau:

Kaip suvereni karalienė galėjo būti atskirta nuo savo brangaus Sūnaus keturiasdešimčiai dienų?

Ji, kuri jį taip mylėjo, kaip galėjo ištverti be jo?

Aš, neturinti jo meilės, labai kenčiu nuo jo atėmimo kelioms dienoms, kaip tai turėjo būti mano mamai? “

Ir kol aš apie tai galvojau, mano mylimas Jėzus apsireiškė manyje.

 

Jis man pasakė  :

Mano dukra, mes abu kentėjome nuo šio išsiskyrimo.

Tačiau mūsų skausmas buvo kentėtas dieviškai, o ne žmogiškai. Todėl tai neatskyrė mūsų nuo laimės ar nesulaužomos ramybės.

Laiminga išėjau į dykum¹ – džiaugsmo viršūnėje liko mano dangiškoji Motina.

Ties¹ sakant  , dieviškai patirtas skausmas   neturi tokios dorybės, kad meta mažiausi¹ šešėlį ant dieviškos laimės, kurioje slypi begalinės džiaugsmo ir ramybės jūros.

Dievišku būdu patirti skausmai yra tarsi maži vandens lašeliai didžiulėje jūroje, kurios bangų stiprumas gali paversti jas džiaugsmu.

 Skausmas, patirtas žmogišku būdu , turi dorybź – sugriauna tikr¹jį džiaugsm¹ ir drumsčia ramybź. dieviškasis būdas – niekada.  

Tiek, kad mama mano valios saulź užvaldė iš malonės, o aš – iš prigimties.

Taigi saulė liko joje ir liko manyje, bet jos spinduliai nesiskyrė. Nes šviesa nedaloma.

Todėl toje pačioje šviesoje

- liko manyje ir sekė mano veiksmus,

-Ir aš joje likau kaip jos gyvenimo centras.

 

 Atskyrimas, nors ir tikras, buvo tik akivaizdus   .

Iš esmės buvome susiliejź ir neišskiriami.

Nes Dieviškosios Valios šviesa sujungia mūsų veiksmus, tarsi jie būtų vienas.

 

Aš taip pat nuėjau į dykum¹

prisiminti t¹ pači¹ Dievišk¹j¹ Vali¹

-kuris yra mano ir

- kad keturiasdešimt šimtmečių padarai buvo apleisti.

Ir aš keturiasdešimt dienų norėjau būti vienas, kad pataisyčiau keturiasdešimties šimtmečių žmogaus vali¹

- per kurį mano valia dar nebuvo užvaldžiusi savo karalystės žmonių šeimos širdyje. Savo Dieviška valia norėjau sugr¹žinti j¹ tarp jų, kad ji galėtų karaliauti.

Grįžźs iš dykumos, įdėjau jį į savo mam¹,

- su visais šiais dieviškosios valios veiksmais

-kurį padarai atmetė ir laikė kaip dykumoje, kad galėtų būti

- ištikimas globėjas,

- remontininkas el

-Mano valios karalystės imperatorė.

 

Tik suvereni ponia   galėjo gauti šį puikų užstat¹.

Nes jis savyje turėjo t¹ pači¹ dievišk¹j¹ vali¹, kurioje galėjo būti tvarinių apleista Valia.

Kaip galėtume galvoti apie skausm¹, kai keturiasdešimt dienų buvome skyrium, kai tai buvo

iš naujo integruoti mūsų dievišk¹j¹   vali¹,

prisimeni, kad jis vėl karaliaus tarp būtybių?

Savo skausme buvome daugiau nei laimingi

Nes norėjome užtikrinti Aukščiausi¹j¹ Fiat karalystź. O Dangaus Karalienė nekantriai laukė mano sugrįžimo

-gauti naujos saulės užstat¹

- savo meile atsilyginti už visus šios saulės poelgius, kurių atsisakė žmogaus nedėkingumas.

 

Ji elgėsi kaip tikra Motina mano dieviškosios valios atžvilgiu.

Ji taip pat elgėsi kaip   tikra būtybių Motina   , visiems prašydama gyvybės, laimės, džiaugsmo turėti amžinojo Fiato karalystź.

 

Mano dukra

q  uarante   yra simbolinis ir reikšmingas skaičius mano gyvenime čia, žemėje.

Kai gimiau  ,

Keturiasdešimt dienų  išbuvau Betliejaus grotoje    mano   dieviškosios valios, kuri,  

- nors yra tarp būtybių,

tarsi pasislėpźs ir išėjźs iš jų sielos miesto.

Ir aš, norėdamas pataisyti   keturiasdešimties šimtmečių žmogaus vali¹  , norėjau likti nuo miesto keturiasdešimt dienų,

- apgailėtinoje pastogėje, verkiant, dejuojant ir besimeldžiant

sugr¹žinti mano Dievišk¹j¹ Vali¹ į sielų miest¹ ir atkurti jo imperij¹.

Ir  po keturiasdešimties  dienų 

Nuėjau į  šventykl¹  , kad atsiskleisčiau senajam Simeonui.  

Tai buvo pirmasis miestas, į kurį paskambinau, kad pažinčiau savo Karalystź.

Ir jo džiaugsmas buvo toks didelis, kad jis užsimerkė žemėje, kad atvertų jas amžinybei.

Aš praleidau  keturiasdešimt dienų dykumoje  , 

Taigi iš karto pradėjau savo vieš¹jį gyvenim¹

duoti jiems vaistų ir priemonių pasiekti Mano Valios Karalystź.

Keturiasdešimt  dienų išbuvau žemėje po savo prisikėlimo  , kad patvirtinčiau 

- dieviškojo Fiat e

- savo keturiasdešimties šimtmečių honorar¹, kurį jis turėjo turėti.

Taigi, visų dalykų, kuriuos padariau čia, žemėje, pirmasis veiksmas buvo Karalystės atkūrimas.

Visi kiti dalykai įvyko antra.

Nes pirmasis ryšys tarp manźs ir būtybių buvo mano valios karalystė.

Todėl, kalbant apie mano vali¹, aš nieko sau negailiu,

- ne šviesus,

- ne aukos,

- nei įvykiai,

- nei laimės

 

Tai jūros, kurioms aš išsilaisvinu

- kad tai žinotų,

-kad jis karaliautų ir

- kad j¹ mylėtų.

 

Mane visas apleido dieviškame Fiate. Būtent jame aš atlikau savo veiksmus.

Į galv¹ atėjo begalinė jūra

Ir aš, šioje jūroje, savo veiksmais sukūriau savo maž¹j¹ jūr¹.

Atrodė, kad vandenys vis gilėjo ir platėjo, kylant aplink mane tarsi ratu,

kad suteiktų man daugiau erdvės savo veiksmus išdėstyti jūros viduryje ir leiskite man suformuoti savo maž¹j¹ jūr¹ šioje jūroje.

 

Nustebau pamačiusi

kad ši jūra, kuri atrodė kaip vanduo, buvo sudaryta iš šviesos ir susidarė didžiulės jos bangos

- nuostabiausias žavesys,

- mieliausias ir švelniausias šnabždesys, daugiau nei muzika.

 

Ir mano mielasis Jėzus, išėjźs iš mano vidaus, man pasakė:

Mano dukra

siela, kuri veikia mano Dieviškoje Valioje, veikia pačiame Dieve. Ir jo veiksmai lieka jame.

Jūra, kuri¹ matote, yra Aukščiausioji Būtybė

Ji, pavydi visko, kas gali būti pašventinta mano Valioje, išplečia begalinź savo Būtybės jūr¹ aplink siel¹.

gauti jo darbus.

Ir ji laiko savyje t¹ maž¹ darbų jūr¹, kuri¹ ši siela atliko pagal savo dievišk¹j¹ vali¹.

Mūsų pasitenkinimas ir meilė sielai, gyvenančiai mūsų dieviškoje valioje, yra toks didelis, kad matant j¹ veikiant,

nusileidžiame link jos, kad sudarytume aplink j¹ rat¹ ir leistume jai veikti mumyse.

 

Ir tai kyla iki mūsų.

Ir jo darbai vyksta tarp mūsų, kad džiugintų ir   šlovintų mus,

kaip mes patys džiaugiamės ir šloviname vienas kit¹.

 

Po to sekiau Dievišk¹j¹ Vali¹ visame, k¹ ji darė kurdamas, o paskui   sekiau Atpirkimo veiksmus.

Ir mano mylimas Jėzus man priminė, k¹ jis padarė, kai atėjo į žemź. Aš tai sekiau žingsnis po žingsnio.

 

Ir pagal   savo švelnų amžių

per kurį jis verkė ir čiulpė pien¹ valdančiosios karalienės glėbyje, aš jam pasakiau:

Mano gražioji mergaite, aš noriu nubraukti ašaras su savo „  myliu tave“   ir paklausti tavźs,

kiekvienoje tavo ašaroje tavo dieviškosios valios karalystė.

Ir kiekviename pieno laše, kurį tau duoda mūsų dangiškoji Motina, noriu, kad mano motina tekėtų.

"   Aš tave myliu   "

kad kol ji maitins tave savo pienu, aš galiu pamaitinti tave savo meile ir

Paklausk savźs, kiekviename pieno laše, kurį išgėrei, tavo dieviškojo Fiato karalystė. “

 

Tada aš pasakiau   mamai  :

Pasakyk su manimi: „Aš noriu tavo valios karalystės.

- kiekviename pieno laše, kurį tau duodu,

-kiekvienoje tavo ašaroje ir

- kiekviename tavo klajonėje,

- Kiekviename bučinyje aš dedu į tavo nuostabų ir žaving¹ veid¹. Kai tai pasakysite, Jėzus duos savo karalystź! “

 

Ir Valdovė mane nudžiugino, pakartodama tai su manimi. Mano mielasis   Jėzus man pasakė  :

Mano dukra

už kiekvien¹ veiksm¹, kurį mano dangiškoji Motina man atliko – ir jie buvo tźstiniai – apdovanojau jai malonės laipsnį.

 

Kadangi neleidžiu savźs priblokšti ar įveikti būtybių veiksmų, esu nepralenkiamas.

 

Todėl, jei mano brangi Motina dovanojo man meilź, darbus, žingsnius, žodžius – aš, kiekvienu malonės laipsniu, dovanoju jai dievišk¹ gyvenim¹.

 

Nes   malonė   yra ne kas kita

nei   visur esantis Dievo, atsiduodančio kūriniams, gyvenimas.

Koks didelis skirtumas

- tarp veiksmo, kurį būtybė gali duoti, ir

-dieviškas gyvenimas, kurį Dievas suteikia kiekvienam jo darbui.

 

Taigi, Dangaus karalienė buvo nepaprastai turtinga tiek daug dieviškų gyvenimų, kuriuos ji gaudavo kiekvien¹ akimirk¹.

Jis juos naudojo

- formuoti procesij¹,

- pagerbti,

-meilė,

su savo dievišku gyvenimu,

jos Sūnus, jos Jėzus, jos Viskas.

 

Tu turi žinoti

kodėl aš tau dabar skambinu   ir

nes dabar aš jus informuoju apie visk¹, k¹ dariau savo gyvenime, kai buvau   žemėje,

parodysiu kaip aš buvau

- kartais verkiu ir dreba nuo šalčio,

- kartais mano mamos glėbyje,

kartoti šiuos žindomo kūdikio veiksmus,

užliedamas jos motiniškas rankas mano ašaromis, keičiantis bučiniais ir pan.

 

Taip yra todėl, kad aš to noriu

- tavo veiksmai, tavo meilė, su mano Motinos meile ir

Tegul visi mano darbai seka tavo, kad galėčiau ir tau dovanoti

- kiti malonės laipsniai

-Už kiekvien¹ veiksm¹, kurį darai dėl manźs.

 

Ir tai dėl padorumo, garbės ir mano valios procesijos, kuri nori tavyje suformuoti savo karalystź.

 

Mano Valia nėra prastesnė už mano žmogiškum¹.

Todėl ji nusipelno tokios pat garbės, kuri¹ man gr¹žino mano neatskiriama Motina.

Štai kodėl aš noriu

- kad tavo veiksmai sektų mano

-Kad daug kartų galiu dovanoti tau savo dievišk¹ gyvenim¹. Taigi būk dėmesingas ir ištikimai sek paskui mane.

Tegul viskas būna Dievo garbei ir dieviškojo Fiato karalystės triumfui.

 

Ačiū Dievui!

http://casimir.kuczaj.free.fr/Orange/litewski.html