Dangaus knyga

 http://casimir.kuczaj.free.fr/Orange/litewski.html

17 tomas 

Šį rytą, kaip įprastai priėmęs šventąją Komuniją, pasakiau savo brangiam Jėzui:

„Mano gyvenimas, kai esu tavo kompanijoje, nenoriu būti vienas, o kad viskas ir visi būtų su manimi.

Aš ne tik noriu, kad visi tavo vaikai būtų su manimi ir palaikytų tau kompaniją,

bet ir visi tavo sukurti dalykai.

Taigi, jūsų SS. Valio ten, kur viskas, visi kartu kniūbstys prie tavo kojų, mes galime tave garbinti, padėkoti ir palaiminti. “

Šiais žodžiais pamačiau, kad visi sukurti dalykai skuba apsupti Jėzų, kad pagerbtų jį.

Taigi sakau Jėzui:

Žiūrėk, mano meile, kokie gražūs tavo darbai. Kaip šitas

-Su savo nuostabiais spinduliais   saulė   pakyla   priešais tave, kad tave bučiuotų ir dievintų,

-  žvaigždės  , formuojančios aplink tave karūną ir besišypsančios tau savo blizgučiu, tau sako: „Koks tu didelis!

Mes suteikiame tau šlovę per amžius“.

„Panašiai savo harmoningu šnabždesiu   sidabrinė jūra   tau sako: „Labai ačiū mūsų Kūrėjui“.

Ir aš

- Bučiuoju tave ir myliu tave su saule,

- Suteikiu tau šlovę su žvaigždėmis ir

- Sakau ačiū su jūra.

Bet kaip pakartoti visa tai, ką sakiau, vadinant visus sukurtus dalykus aplink Jėzų? Jei turėčiau galvoje viską, tai būtų per ilga.

Man atrodė, kad viskas, kas sukurta, vaidino ypatingą vaidmenį atiduodant pagarbą savo Kūrėjui.

Taip elgdamasis maniau, kad švaistau laiką ir kad tai nėra ta malda, kuria reikia kreiptis į Jėzų po komunijos.

Visa gera, mano mielasis Jėzus man pasakė:

„Mano dukra, mano Valia apima viską.

Ir kas joje gyvena, turi nepraleisti nieko iš to, kas priklauso man.

Jei jis nepastebi tik vieno dalyko, galime pasakyti

- kad jis nesuteikia mano Valiai visos garbės ir šlovės, kurios ji nusipelno, ir kad jo gyvenimas Jame nėra baigtas.

Jis neatiduoda mano valios mainais už visa, ką jam skiria. Tiesą sakant, aš viską atiduodu tam, kuris gyvena mano Valioje.

Ir savo darbais pergalingai parodau jam savo meilę. Pastarasis savo ruožtu turi parodyti man savo meilę eidamas tuo pačiu keliu.

Ar tai nebūtų džiugu jums?

- jei, norėdamas įtikti tau, mylimam žmogui

pagerbė jus už visus gražius ir įvairius jūsų pagamintus daiktus ir

-Jei, apdėdamas juos aplink tave ir rodydamas į juos vieną po kito, jis tau pasakytų: „Žiūrėk, tai tavo darbai!

Kaip tai gražu! Koks meniškas šis kitas! Šis trečiasis yra tikras šedevras!

Šiame kvartale yra puiki spalvų įvairovė ir šis yra tikras malonumas!

Kokį džiaugsmą jaustum ir kokią šlovę gautum!

Taip ir man.

Tas, kuris gyvena mano Valioje, tam tikru būdu turi būti visos kūrinijos širdies plakimas.

Kadangi tai apima visus žmones ir viską,

- kurie pulsuoja jame dėl mano valios,

jis turi sudaryti vieną širdies plakimą iš visų šių širdies plakimų

– tam, kad

apversti visų ir visų širdies plakimą, e

taigi sugrąžink man visą šlovę ir meilę, kuri iš manęs kilo.

Sieloje, kurioje viešpatauja mano Valia, turiu rasti visas sielas, kad, viską apkabinęs,

ši siela gali duoti man viską, ką kiti turėtų man pasiūlyti.

Mano dukra

gyvenimas mano Valioje labai skiriasi nuo kitų šventumo formų.

Štai kodėl gyvenimo būdas mano Valioje ir mokymai, kad

jie su tuo susiję

- nepavyks atrasti.

Galima sakyti, kad kitos šventumo formos yra tik mano dieviškojo gyvenimo šešėliai.

Nors mano Valia yra šaltinis.

Todėl būkite atidūs savo gyvenimo būdui pagal mano valią, kad per jus tai būtų žinoma

tikras būdas    ten  gyventi

taip pat su tuo susijusius konkrečius mokymus   ,

ir kad jie gali pasiekti tuos, kurie nori gyventi mano Valioje

tikrasis dieviškojo gyvenimo šventumas e

ne tik jos   šešėlis.

Kai buvau žemėje,

- koks buvo mano žmogiškumas mano dieviškoje valioje,

– nepaliko nei darbo, nei minčių, nei žodžių ir pan. kad apimtų visus būtybių veiksmus.

Galima sakyti, kad aš jį turėjau

- mintis už kiekvieną mintį,

- po vieną žodį kiekvienam žodžiui ir pan.

kad mano Tėvas būtų visiškai pašlovintas

ir kad būtybės gautų šviesą, gyvybę, naudą ir vaistus.

Viskas yra mano valioje.

Ir tas, kuris joje gyvena

- turi apimti visas būtybes ir

-Aš turiu atlikti visus savo veiksmus

suteikdamas jiems naują dievišką spalvą, paimtą iš mano valios, kad sugrąžinčiau viską, ką padariau.

Tik tas, kuris gyvena mano valioje, gali man duoti šią grąžą. Aš jais tikiuosi

- Dieviškąją valią įjungti į žmogaus valią e

- supilkite į ją savo turtą.

Noriu

- tarpininkavimas e

- eidamas tuo pačiu savo Žmogiškumo keliu,

šie žmonės atveria Mano Valios Karalystės duris

- kurie buvo uždaryti žmogaus valia. Dėl to

jūsų misija yra puiki ir reikalauja pasiaukojimo bei labai atsargaus. “

Dėl šių žodžių jaučiausi visiškai paniręs į Aukščiausiąją Valią.

Jėzus tęsė  :

„Mano dukra, mano Valia yra viskas ir viskas savyje. Tai žmogaus pradžia ir pabaiga.

Taigi, kurdamas   žmogų,

-Jam nesu primetęs jokio įstatymo   e

-Aš nesu įsteigęs jokio sakramento.

– Atidaviau jam tik savo testamentą.

To buvo daugiau nei pakankamai, kad būtų galima pasiekti visus tikslus,

nė trupučio   šventumo,

bet tas pats Dieviškasis šventumas   .

Vyras buvo savo paskirties vietoje:

jam nereikėjo to mano valios.

Joje jis būtų puikiai ir lengvai atradęs viską, kad būtų šventas ir laimingas laike ir amžinybėje.

Jei po šimtmečių ir šimtmečių kūrybos nurodžiau įstatymus, tai buvo todėl, kad jis išdavė savo kilmę.

Taip jis prarado savo prasmę ir pabaigą.

Matydamas, kad net ir laikydamasis mano įstatymų, žmogus ir toliau ėjo link savo griuvėsių, įvedžiau sakramentus kaip galingiausią priemonę jam išgelbėti.

Bet koks piktnaudžiavimas, profanacija!

Daugelis naudojasi įstatymais ir sakramentais

- nuodėmės daugiau e

-eik velniop

Nors su mano valia, kuri yra pradžia ir pabaiga,

- siela išgelbėta,

- yra pakylėtas iki dieviškojo šventumo.

- jis visiškai pasiekia tikslą, kuriam buvo sukurtas, be menkiausio pavojaus, kad gali mane įžeisti.

Taigi patikimiausias kelias yra mano Valia. Patys sakramentai,

- jei jie nebus priimti pagal mano valią,

tai gali sukelti pražūtį ir pražūtį.

Todėl aš labai reikalauju savo valios.

Nes siela randa visas palankias priemones ir gauna visus vaisius. Be mano Valios tie patys sakramentai

-gali būti nuodai, pvz

- gali nuvesti sielą į amžinąją mirtį.

Šįryt, būdama įprastos būsenos – nežinau, ar sapnavau – pamačiau savo mirusį nuodėmklausį.

Atrodė, kad galvoje reikia kažko susisukti, kad tai sutvarkyčiau. Paklaustas, kodėl jis tai daro, jis atsakė: „Atėjau tavęs perspėti, kad turi būti atsargus ir gerai parašyti tai, ką rašai, nes Dievas yra tvarka.

Jei nepaisysite frazės ar žodžio, kurį jums sako Viešpats, tai gali sukelti abejonių ar sunkumų tiems, kurie skaito jūsų raštus. Tai išgirdusi, aš jam pasakiau: „Ar žinojai, kad buvau aplaidus?

Jis pasakė: "Ne, ne, bet visada būkite atsargūs; įsitikinkite, kad visada aiškiai ir paprastai parašykite tai, ką Jėzus jums sako.   Nieko nepraleiskite pro akis, nes jei praleisite mažą sakinį ar paprastą žodį arba pasakysite ką nors kitaip gali trūkti tvarkos  .

Tiesą sakant, tinkami žodžiai padeda nušviesti skaitytoją, padėti jam aiškiau suprasti dalykus.

Galite būti linkę daryti mažus praleidimus, nors  dažnai maži dalykai nušviečia didelius, o dideli - mažus  . Taigi būkite atsargūs, kad viskas būtų gerai sutvarkyta“.

Kai tai pasakiau, jis dingo ir aš buvau šiek tiek sutrikęs.

Tada, kai aš visiškai atsidaviau dieviškajai valiai, Jėzus judėjo manyje ir   pasakė  :

„Mano dukra, kaip gražu matyti sielą, veikiančią mano valioje!

Panardindama savo veiksmus, mintis ir žodžius į mano Valią, ji yra tarsi kempinė, kuri sugeria visas mano gėrybes.

Šioje sieloje galima pamatyti daug dieviškų aureolingų Šviesos aktų. Ir sunku atskirti Kūrėjo veiksmus nuo tvarinio veiksmų.

Įsiskverbę į amžinąją Valią, šie veiksmai apima jos jėgą, gyvenimą ir veikimo būdą. Pažvelk į save ir pamatyk, kokia gražiai tave padarė mano Valia.

Aš užsidarau kiekviename tavo veiksme.

Nes kas turi mano valią, tas turi viską. “

Pažiūrėjau į save ir, oi! kokia Šviesa sklido iš manęs!

Labiausiai mane sužavėjo tai, kad matau, kad Jėzus yra užsidaręs kiekviename mano veiksme.

Jo Valia įkalino jį manyje.

Būdamas įprastoje būsenoje,

Atsidūriau už savo kūno ribų savo mielojo Jėzaus draugijoje.. Pilnas gerumo jis paėmė mano rankas į savo rankas ir apkabino jas prie krūtinės.

Su tokia meile jis man pasakė:

„  Mylima mergaite, jei tik žinotum, kokius malonumus jaučiu, kai kalbu tau apie savo valią!

Bet kokios naujos žinios, kurias jums apie tai parodysiu, yra laimė

-kurį sukūriau iš savęs ir

-kuris bendrauja su būtybe.

Dėl savo laimės jaučiuosi joje laimingesnė.

Tiesą sakant, viena iš mano Valios savybių yra padaryti Dievą ir žmones laimingus.

Pagalvokite apie susižavėjimą, kurį gyvename kartu,

-Aš kalbu su tavimi ir

-Tu iš rn'listando.

Mes darome vienas kitą laimingus.

Kartu formuojame tikros ir amžinos laimės augalą ir vaisių.

Panašiai tie, kurie klauso ar skaito žavingus ir stebinančius   mano Valios dalykus, jaučia saldų mano laimės kerą.

„Dėl mano laimės per savo darbus noriu su jumis pasikalbėti

- iš mano valios kilnumo,

– aukštumos, kurias ten gali pasiekti siela ir

– iš visko, ką gali įsigyti

kai ji įveda į ją mano Valią.

Mano valios kilnumas yra dieviškas

Kaip tokia, ji nusileidžia tik tiems, kurie yra kilmingi pretendentai.

Taigi mano žmonija pirmiausia nusileido.

Jis nepasitenkina mažu: jis nori visko, nes nori viską duoti.

Kaip jis gali viską duoti

jei jis neranda visko sieloje, kad galėtų įdėti į ją visas savo gėrybes?

Taip mano Žmoniškumas suteikė mano valiai kilnų ir šventą teismą.

Tai paskatino mano Valią sutelkti manyje visus daiktus ir žmones.

Ar nematai,

- kad mano valia viešpatautų sieloje,

-Ar tai turi turėti viską, ką padarė mano žmonija?

Kiti tvariniai iš dalies dalyvauja atpirkimo vaisiuose (pagal savo nuostatas),

Ši siela surenka juos visus,

Taip suformuokite kilnią procesiją už mano valią.

Mano Valia tada susitelkia šioje sieloje

meilė, kurią jis jaučia visiems, ir

meilės, kurios jis tikisi iš   visų,

Taigi per šią sielą jis gali priimti visų meilę.

Mano valia nori daugiau.

Jis taip pat nori rasti šioje sieloje

- grąža už viską, būtent

– visų kūryboje egzistuojančių santykių tarp Kūrėjo ir tvarinių sugrįžimas.

Priešingu atveju jo laimė negali būti visiška. Mano valia turi sugebėti pasakyti sielai, kur ji karaliauja:

„Jei niekas kitas manęs nemyli ir neduoda man meilės grąžos, aš vis tiek esu visiškai laimingas.

Kadangi šioje sieloje randu viską, viską iš jos gaunu ir galiu jai viską duoti“.

Galime pakartoti tai, ką galime pasakyti apie tris dieviškuosius asmenis:

„Esame neliečiami, kad ir ką darytų padarai. Niekas ar niekas negali mūsų pasiekti ar sumažinti mūsų laimės.

Tik siela, kuri turi mūsų Valią

- gali mus pasiekti, - gali ateiti ir būti viena su mumis.

Ši siela džiaugiasi mūsų pačių laime. Taigi esame šlovinami jo laimės“.

Tik tada, kai tvariniuose visiškai viešpataus mano Valia, meilė juose pasieks visišką tobulumą.

Mano valios dėka, kiekviena būtybė

- bus randama kiekvienoje kitoje būtybėje,

- patiks,

- apginti ir

- palaikys

kaip Dievas jį myli, gina ir palaiko.

Kiekvienas padaras bus perpiltas į visus kitus, taip pat į savo gyvenimą.

Visos dorybės pasieks visišką tobulumą

nes jie maitinsis ne žmogiška, o dieviška gyvybe.

Štai kodėl   man reikėjo dviejų   humanitarinių mokslų:

-  mano Žmogiškumas, kad suvokčiau Atpirkimą  ,   e

-  kitas, kad suprastų, kad Fiat Volunta nužudyta žemėje kaip danguje  , viena už kitą reikalingesnė.

Tiesą sakant, jei

-Su pirmuoju turėjau išpirkti žmogų,

-Su antruoju turėjau

sugrąžinti žmogų prie pirmojo tikslo e

atverti malonės srautus tarp žmogaus valios ir Dieviškosios Valios, kad Dieviškoji Valia galėtų viešpatauti žemėje kaip Danguje.

Išpirkti žmogų,

mano Žmogiškumas leido mano valiai viešpatauti žemėje ir danguje.

Aš ieškau kitos žmonijos, kuri

kad mano valia viešpatautų joje kaip   danguje,

tai leis man įgyvendinti visus   Kūrybos tikslus.

Todėl rūpinkis, kad tavyje viešpatautų tik mano Valia.

Ir aš mylėsiu tave ta pačia meile, kuria mylėjau savo švenčiausiąją žmoniją “.

Jaučiausi labai prislėgta dėl savo žavingojo Jėzaus netekties. kad mano širdis kraujavo!

Patyriau jausmą

- nuolat miršta,

-negalėjimas tęsti be jo e

-kad mano kankinystė negali būti žiauresnė.

Stengdamasis lydėti Jėzų įvairiose jo kančios paslaptyse, priėjau prie jo   skausmingo plakimo slėpinio  .

Tada jis persikėlė į mane ir visiškai pripildė mane savo mielu žmogumi. Pamatęs jį, norėjau su juo pasikalbėti apie savo skausmingą būklę.

Bet, tylėdamas, jis man pasakė:

„Mano dukra, melskimės kartu.

Mes išgyvename labai liūdną laiką!

mano   teisybė,

negalėdamas susitvardyti dėl   sutvėrimų piktumo, norėtų užversti žemę naujomis   bausmėmis.

Todėl malda mano valioje yra būtina:

apimantis visas būtybes, jis privalo

- ateiti į jų gynybą ir

- neleiskite mano Teisingajam prieiti prie jų, kad nubaustų. “

Kaip sujaudino matyti besimeldžiantį Jėzų!

Ir kadangi aš lydėjau jį skausmingoje jo plakimo paslaptyje, jis parodė, kad pralieja kraują.

Girdėjau sakant:

„Mano tėve, aš tau aukoju savo kraują. O, palik!

- aprėpti būtybių intelektą,

- pašalinti iš jų piktas mintis e

- nuraminti savo aistrų ugnį

kad jų protas taptų šventas.

Tegul šis Kraujas uždengia jų akis taip, kaip jie tai daro

jie nesileidžia suvilioti piktų malonumų   ir

jie nėra sutepti žemišku purvu.

Tegul šis kraujas

-užpildo burną ir

- daro jų lūpas nepajėgias

kalbėk piktžodžiavimus, keiksmus ir kitus piktus žodžius.

Mano tėvas

kad šis kraujas padengia jų rankas,

kad pikti darbai jiems taptų nepakeliami!

Tegul šis Kraujas teka mūsų amžinoje Valioje

kad paskui apimtų visus kūrinius ir apsaugotų juos prieš mūsų teisingumo teises. “

Kas galėtų apibūdinti Jėzaus maldos būdą ir prisiminti viską, ką jis pasakė! Todėl

Jis tylėjo ir paėmė mano vargšę sielą į rankas, palietė ją ir

jį nagrinėjant.

Aš jam pasakiau: "Mano meile, ką tu ten veiki? Ar yra kažkas manyje, kas tau nepatinka?"

Jis atsakė: "Aš minkiu tavo sielą ir suteikiu jai išplėtimą savo valioje. Bet kokiu atveju aš neturiu suvokti, ką aš darau tavyje, nes tuo, kad tu man atidavei viską, tu turi. praradote savo teises, jūs visi. jūsų teisės priklauso man Ar žinote, kokia yra jūsų vienintelė teisė?

Tai, kad mano Valia būtų tavo ir kad aš tau suteiksiu viską, kas gali padaryti tave laimingą laike ir amžinybėje. “

Tęsdamas savo įprastą būseną, mane iš savo kūno išėmė žavus Jėzus.

Jis man pasakė: „Mano dukra, Kūrėjas siekia, kad tvarinys patalpintų kūrinijos naudą savo įsčiose.

Jis patikino, kad kiekvieną šimtmetį

buvo sielų, kurios ieškojo tik jo   ir

kur galėtų padėti savo   dovanas.

Abipusio susitikimo metu Kūrėjas nusileido iš dangaus, o tvarinys pakilo pas jį,

pirmas duoda, o kitas gauna.

Visada jaučiu didelį poreikį duoti. Man tai skaudi kančia

parengti skirtinas išmokas   e

nerasti, kas juos priimtų.

Ar žinai, kam galiu atiduoti savo palaiminimus kūrybai? Tuose, kurie gyvena mano Valioje.

Tik mano Valia gali sužadinti sieloje nuostatas, dėl kurių ji tinkama priimti Kūrėjo palaiminimus ir teikti jam dėkingumą bei meilę, kurią jis privalo aukoti Kūrėjui už visas gautas naudą.

Tada ateik su manimi

Kartu keliausime per dangų ir žemę. Noriu

suteikti jums galimybę suvokti meilę, kurią įdėjau į visus sukurtus daiktus - kad suteiktumėte man meilę už visus šiuos dalykus   ir

kad tu visus myli mano   meile.

Visiems dovanosime meilę.

Mes būsime dviese, kad mylėtume visus, aš jau nebūsiu vienas.

Taigi važiavome visur.

Jėzus įnešė į mane meilę, kurią įdėjo į visus kūrinius.

Ir aš, kartodamas jo meilę, kartojau su juo visų būtybių „  Aš tave myliu  “.

Jėzus pridūrė:

„Mano dukra, kurdama žmogų, įsiliejome į jo sielą

- intymiausia mūsų interjero dalis: mūsų valia. Mes įdėjome į Jį visas savo dieviškumo daleles

- kad jis galėtų priimti kaip būtybę, kad jis taptų mūsų įvaizdžiu.

Bet jis sulaužė mūsų valią.

Jis išlaikė savo žmogiškąją valią, bet užėmė jame Dieviškosios Valios vietą.

Jis aptemdė ir užkrėtė savo asmenį.

Jis padarė neveikiančias jame nusėdusias mūsų valios daleles,

- iki taško, kad jis tapo sugadintas ir visiškai išėjo iš proto.

Dėl

- pasirūpinkite, kad jis vėl susijungtų su mūsų valia,

- išvaduoti jį iš tamsos ir infekcijų, kuriose jis paskendo, e

- sugrąžinti į jį mūsų dieviškumo daleles, kurias jam davėme pradžioje,

Man reikia vėl juo kvėpuoti.

Oi! kaip aš nekantrauju pamatyti jį tokį gražų, koks buvo tada, kai jį sukūriau! Tik mano valia gali įvykdyti šį nuostabų stebuklą.

Dėl to noriu papūsti ant tavęs, kad gautum šį puikų gėrį: mano valią

- karaliauja tavyje ir

- grąžina jums visas gėrybes ir teises, kurias buvau suteikęs žmogui ją kurdamas. “

Šiais žodžiais jis priėjo, pūtė ant manęs, pažiūrėjo į mane, pabučiavo ir dingo.

Šį rytą mano mielasis Jėzus pasirodė manyje, ištiesęs kryžiaus pavidalo rankas.

Aš pastatau save į tą pačią padėtį kaip ir tu.

Jis man pasakė:

„Mano dukra, buvo paskutinis mano gyvenimo veiksmas

- atsigulti ant kryžiaus e

- Likite ten iki mano mirties, išskėstomis rankomis,

negalėdami pajudėti ar prieštarauti viskam, ką jie norėjo man padaryti.

Buvau gyvojo atvaizdas,

- ne žmogaus valia,

- bet su Dieviška Valia.

Negaliu judėti ar prieštarauti, praradęs visas teises į save,

Patyriau siaubingą įtampą rankose.

Kiek daug dalykų jie pasakė!

Kol aš praradau savo teises, mano gyvybė buvo atimta.

Tačiau vyraujanti teisė buvo Aukščiausiosios Valios teisė. Jis naudojosi savo neaprėpiamumu ir visažiniškumu.

Jis paėmė visas sielas, nuodėmingas ar šventas, nekaltas ar piktas, ir įdėjo jas į mano ištiestas rankas, kad galėčiau nunešti jas į dangų.

Nė vieno iš jų neatmečiau.

Dieviškoji Valia suteikė vietos kiekvienai sielai mano rankose.

„Aukščiausioji valia yra nuolatinis veiksmas:

ką jis kažkada padarė,

niekada nenustoja to daryti   .

Mano žmonija yra danguje ir nėra pavaldi kančioms.

Ir toliau ieškokite sielų, veikiančių tik pagal Dieviškąją Valią.

Jie nieko neatsisako Dievo ir yra pasirengę prarasti visas savo teises į mano valios teises.

Mano žmonija nori sutalpinti visas sielas

nuodėmingas ar šventas, nekaltas ar piktas – šių   sielų glėbyje.

Jie gali išsiplėsti mano valioje pagal užsakymą

-Tęsti tai, ką padarė mano ant kryžiaus ištiestos rankos   .

Štai kodėl aš guliu tavyje,

kad Aukščiausioji Valia galėtų tęsti savo veikimą

visas sielas neštis ant   rankų.

Šventumas pasiekiamas ne vienu veiksmu, o nuosekliai

daug aktų. Vienas veiksmas nesudaro šventumo ar iškrypimo. Be poelgių paeiliui nėra tikrosios šventumo ar iškrypimo spalvos ir jų negalima vertinti.

Tai, kas šviečia šventumą ir sudaro jo antspaudą, yra gerų darbų seka.

Niekas negali pasakyti, kad jis turtingas, nes turi centą,

bet tik jei jam priklauso daug nekilnojamojo turto, vilų, rūmų ir pan. Šventumas  yra daugelio   gerų darbų, aukų,   didvyriškų darbų rezultatas,

nors   gali pasitaikyti ir ne piko laikotarpių.

„  Šventumas mano valioje  , kita vertus, nežino su pertraukomis. Jis siejamas su nuolatiniu amžinosios Valios aktu.

Jis visada aktyvus, visada triumfuojantis, visada mylintis ir niekada nesustojantis.

Šventumas mano valioje ilsisi sieloje

nuolatinio   Kūrėjo veikimo įspaudas,

jo nuolatinė meilė   ir

nuolatinis visų jos   sukurtų daiktų išsaugojimas.

Kūrėjas niekada nesikeičia, jis yra nekintantis.

Keičiasi žemė, o ne dangus.

Pokyčiai yra žmogaus valios, o ne dieviškosios valios likimas.

Gėrio pertrūkiai yra tvarinio, o ne Kūrėjo.

Tokie trukdžiai neatitiktų mano valios šventumo. Ji turi turėti Kūrėjo šventumo simbolius.

Taigi būkite atidūs ir palikite visas teises Aukščiausiajai Valiai. Tada aš savo valioje sukursiu tavyje šventumą“.

Šį rytą, po ilgo laukimo, mano visada gerasis Jėzus pasirodė manyje. Jis atrodė pavargęs ir, pamatęs, kad aš palaikau, ištiesė ranką, kad į jį atsiremtų. Atrėmęs galvą į šią atramą, jis ilsėjosi ir pakvietė mane pailsėti pas save.

Koks buvo džiaugsmas galėdamas pailsėti su Jėzumi, pajutęs tiek kartėlio!

Jis man pasakė:

„Mano dukra, ar nori sužinoti, iš ko susideda ši atrama, kuri mus taip guodžia?

Tai visi tavo darbai, atlikti mano valioje.

Ši parama tokia stipri, kad gali atnešti man dangų ir žemę.

Tik mano valia gali sukurti tiek daug jėgų.

Veiksmai, atlikti mano valioje, suriša dangų ir žemę.

Jie atneša dieviškąją galią iki taško, kur gali palaikyti Dievą.

Pasakiau jam:

„Mano meile, nepaisant šios paramos, bijau, kad mane paliksi. Ką aš daryčiau be tavęs!

Žinai, kokia aš nelaiminga ir nelaiminga.

Bijau, kad jei tu mane paliksi, tavo Valia taip pat paliks mane. “

Jis atsakė:

– Mano dukra, kodėl tu bijai? Ši baimė kyla iš jūsų žmogiškos valios. Mano Valia pašalina bet kokią baimę.

Tai pasitikinti savimi ir nekintanti.

Tai susiję su visais sukurtais daiktais ir kiekvieno iš jų taisyklėmis.

Siela, kuri nusprendžia

- leisk save užvaldyti mano valios e

- gyvenk joje

ji vienodai susijusi su visais sukurtais daiktais

Jo priklausymas mano Valiai įrašytas visuose kūriniuose

su neišdildomais personažais.

Pažvelk į visatą: tavo vardas ir giminystė prieš mano valią yra užrašyti

-neišdildomais personažais danguje, žvaigždėse, saulėje ir visa kita.

Kaip tai būtų įmanoma šiai amžinajai ir dieviškajai Motinai, kuri yra mano Valia?

apleidžia savo brangią dukrą, gimusią iš jos ir užaugintą su tokia meile?

Taigi atidėkite visas baimes, jei nenorite manęs įskaudinti.

“

Taigi, pažvelgiau į dangų, saulę ir visa kita. Mačiau savo vardą užrašytą su jo   valios dukters titulu.

Tegul viskas būna Dievo šlovei ir mano vargšės sielos sumaištis.

Ilgai laukęs savo žavingojo Jėzaus, pajutau jo buvimą savyje.

Ištiesęs rankas   jis man pasakė  :

„Mano dukra, mano testamente, ištiesk rankas kaip aš, kad pataisytum.

– daugybei tų, kurie veikia žmogaus valia, kuri

-Jis yra visų jų blogybių šaltinis ir gali panardinti sielą į amžinąją bedugnę. Padarykite tai, kad neleistumėte mano teisingumui išpūsti savo teisėtą pyktį.

Kai padaras plečiasi mano valioje veikti ir kentėti,

mano Teisingumas jaučiasi paliestas šio padaro, kuriame gyvena mano Valios Jėga.

Jis atideda į šalį savo teisingą griežtumą.

Tai dieviškoji srovė, kurią tvarinys cirkuliuoja tarp Dievo ir žmonių šeimos, dėl kurios mano Teisingumas gali neužjausti vargšų žmonijos. “

Tai sakydamas jis parodė man būtybes

- rengia didelę revoliuciją prieš vyriausybę ir Bažnyčią. Kokiose siaubingose ​​žudynėse aš gyvenu! Kiek daug tragedijų!

Tada mano mielasis   Jėzus man pasakė:

– Mano dukra, ar matei? Būtybės nenori sustoti. Jų kraujo troškulys išlieka.

Tai verčia mano Teisingumą sunaikinti ištisus miestus žemės drebėjimais, potvyniais ir gaisrais, todėl   jų gyventojai dingsta nuo  žemės paviršiaus. 

Todėl, mano dukra,

melskis, kentėti ir veikti pagal mano valią  :

tik tai gali neleisti mano Teisingumui prasiveržti sunaikinti žemę.

"O, jei tik žinotum

kaip gražu ir džiugu matyti savo valioje veikiančią sielą!

Jūra ir žemė   gali suteikti jums vaizdų.

Šie du elementai yra taip glaudžiai susiję, kad vanduo negali būti be žemės, o žemė be vandens būtų nevaisinga. Jie tarsi susituokę:

jūrą galima vadinti tėvu ir motina žeme.

Tai yra sąjunga, kurią siela turi turėti su mano Valia.

Taigi, kas yra   jūra  ? Didžiulis vandens plotas. Kas ten atgyja ir maitinasi?

Daug įvairių žuvų.

Jie ten plaukia ir laimingi bėga.

Jūra yra viena, bet joje gyvena daug žuvų.

Jūros meilė ir pavydas šioms žuvims yra toks didelis, kad jas slepia viduje.

Jo vandenys tęsiasi virš jų ir po jais, dešinėje ir kairėje.

Kai žuvis nori judėti, ji skaldo vandenis ir linksminasi.

Vandenys praleidžia jį savo nuožiūra, nors dengia jį iš visų pusių: niekada nepalieka.

Kai žuvis plaukia, jūra greitai uždaro praėjimą už jos,

nenurodo, iš kur jis ateina ar kur eina, todėl jo negalima sekti.

Jei žuvis nori maitintis, vanduo ją aprūpina viskuo, ko reikia.

Jei jis nori miego, vanduo tampa jo lova; ji niekada nepalieka jos, visada ją supa.

Trumpai tariant  , jūroje yra gyvų būtybių, išskyrus vandenį,

-kurie ten juda ir skuba, ir

- kurie sudaro jo šlovę, garbę ir turtus.

Siela, kuri gyvena ir veikia mano valioje, yra daug daugiau nei žuvis.

Net jei jis baigtas, jis turi savo judesius, balsą, būdus.

Tiek mano valios meilės ir pavydo šiai laimingai būtybei, kad

-daugiau nei jūra supa žuvis,

Apskritu aukštyn ir žemyn, kairėn ir dešinėn.

Jai mano Valia yra gyvenimas, maistas, žodis, darbas, žingsniai, kančia, lova ir poilsis.

Mano Valia seka ją visur ir nori su ja žaisti.

Ši būtybė yra mano šlovė, mano garbė ir mano turtas.

Jo veikla prilygsta maudynėms ir briedžių žvejybai jūroje.

Tik tai, kad juda dangiškoje Aukščiausios Valios jūroje.

Sielos, kurios gyvena mano Valioje, yra

mano Valios jūros dangiškųjų ir begalinių vandenų paslėptieji gyventojai.

Kaip žuvys, paslėpti ir tylūs jūros gyventojai, jie sudaro jos šlovę ir tarnauja žmonėms,

šios sielos, paslėptos ir tylinčios dieviškoje mano valios jūroje, yra

- didžiausia Kūrybos šlovė   e

- pagrindinė mano valios išskirtinio maisto nusileidimo į žemę priežastis.

Žemė   yra dar vienas sielos gyvenimo atvaizdas mano valioje.

Sielos, kurios gyvena mano Valioje, yra

kaip augalai, gėlės, medžiai ir sėklos žemėje.

Su kokia meile žemė neatsiveria, kad priimtų sėklą? Jis ne tik atsidaro, kad jį gautų,

-bet užsidaro savyje

kad pavirstų dulkėmis

– kad šis potencialus augalas galėtų lengviau pasireikšti. Ir kai augalas pradeda lįsti iš jo krūtinės,

- aplinkui griūva žemė

aprūpina jį maistinėmis medžiagomis, kad padėtų augti.

Motina negali būti tokia mylinti kaip Motina Žemė: motina

- ne visada nešioja kūdikį įsčiose,

- ne daugiau, nei ji nuolat maitina jį savo pienu, o žemė niekada nepašalina augalo nuo krūties.

Priešingai, kuo labiau augalas auga, tuo daugiau erdvės žemėje palieka jo šaknims, kad jis galėtų augti stipresnis ir gražesnis.

Žemės meilė ir pavydas augalui yra toks didelis, kad jis laiko jį prie jo, kad nuolat jį maitintų.

Augalai, gėlės ir t. t. yra patys gražiausi papuošalai žemėje, jos laimė, šlovė ir turtas.

Be to, jie naudojami žmonių kartoms maitinti.

Sielai, kuri joje gyvena ir veikia, mano Valia yra daugiau nei Motina Žemė.

Daugiau nei švelni mama,

- Aš slepiu šią sielą savo valioje,

-Padedu jam, kad jo paties valios sėkla numirtų ir atgimtų su mano Valia ir taptų mano mylimu augalu.

-Šeriu jį dangišku savo Dieviškumo pienu.

Mano rūpestis tavimi toks

-kad nuolat laikau ant krūtinės

-kad jis augtų stiprus ir gražus, viskas kaip mano panašumas.

Todėl, mano dukra, būk dėmesingas.

Visada veik pagal mano valią, jei nori padaryti savo mylimą Jėzų laimingą.

aš norėčiau

- atidėkite visa kita, e

- sutelkite visas pastangas gyventi ir nuolat veikti pagal mano valią.

Pagalvojau sau: "Norėčiau visada judėti Dieviškoje Valioje. Norėčiau būti kaip laikrodžio ratas, kuris nuolat sukasi nesustodamas   ".

Judėdamas manyje, mano mielasis   Jėzus man pasakė  :

„Mano dukra, ar vis dar nori persikelti į mano testamentą?

Oi! su kokiu džiaugsmu ir meile linkiu tau visada veikti pagal mano valią! Tavo siela bus tas mažas ratas, o mano Valia bus tavo spyruoklė, kad visada greitai suktumėtės.

Jūsų noras paskatins jūsų išvykimą į pasirinktą tikslą. Kad ir koks būtų tavo kelias

ar praeityje, dabar ar ateityje   ,

tu visada būsi man brangus ir teiksi man didžiausius malonumus.  “

Jis pridūrė  :

Miela mano valios dukra,

veikimas pagal mano Valią reiškia kūrybinę jėgą.

Pažvelkite į viską, ką darė mano Žmonija, kai buvo žemėje. Matydamas, kad viskas išsipildė Aukščiausioje Valioje,

viską, ką dariau, lydėjo kūrybinė Jėga.

Kaip ir pagal Kūrėjo tikslą,

saulė visada veikia, neprarasdama savo spindesio ir   šilumos, viskas, ką aš padariau,   atitiko Kūrėjo požiūrį.

Ir kaip saulė yra kiekvienam, taip ir mano veiksmas: nors ji unikali, bet kiekvienam ji yra unikali.

Mano mintys   sudaro ratą aplink kiekvieną sukurtą intelektą. Taip pat  mano  išvaizda, žodžiai, darbas, žingsniai, mano

širdies plakimas   ir   mano skausmai   sudaro ratą

aplink žvilgsnius, žodžius, darbus, skausmus ir t.t., būtybes. Galiu pasakyti, kad kaip apskritimo viduje,

Aš pasilieku viską, ką daro padaras.

Jei padaras mąsto pagal mano valią,

mano minčių ratas supa jo mintis įtraukdamas jas į manąsias.

Taigi, dalyvaujant kūrybinėje galioje,

jo mintys atlieka mano minčių funkciją prieš Dievą ir prieš žmones.

Taip pat, jei žiūrite ar kalbate,

mano žvilgsniai ir mano žodžiai atveria erdvę priimti tavąjį, kad jie taptų viena su manaisiais ir atliktų tas pačias funkcijas.

Taip yra dėl viso kito.

Sielos, gyvenančios mano Valioje, yra mano kartotojai, mano neatskiriami atvaizdai.

Jie kopijuoja viską nuo Manęs, viską, ką daro

-  grįžk pas mane ir

-jis pažymėtas mano veiksmų antspaudu, ir

– atlieka tas pačias funkcijas. “

Jaučiausi labai sunerimęs, net jei visa buvau palikta Jėzaus glėbyje.

Paprašiau, kad manęs pasigailėtų.

Tada, praradęs sąmonę, savo viduje pamačiau mažą mergaitę, kuri buvo silpna, išblyškusi ir panirusi į gilų liūdesį.

Priėjęs prie šios merginos, palaimintasis Jėzus paėmė ją ant rankų ir, sujaudintas gailesčio, prispaudė prie savo Širdies.

Tada jis patepė savo kaktą, akis, lūpas, krūtis ir visas galūnes.

Maža mergaitė atgavo jėgą ir spalvas ir paliko liūdesį. Matydamas, kad vaikas atgauna jėgas, Jėzus ją tvirčiau laikė prie savęs, kad toliau ją išgydytų.

Jis jai pasakė:

"Vargše mergaite, kokios tu būsenos? Nebijok, tavo Jėzus tave išves iš šios   būsenos."

Pagalvojau: „Kas ta maža mergaitė, kuri išėjo iš manęs ir kurią Jėzus taip myli? Mano mielas Jėzus man pasakė:

„Mano dukra, šis vaikas yra tavo siela.

Aš jį taip myliu, kad negaliu pakęsti tave liūdnos ir silpnos.

Štai kodėl aš atėjau įkvėpti jus naujos gyvybės ir naujos jėgos. “

Išgirdęs šiuos žodžius, aš jam verkdamas pasakiau:

„Mano meilė ir mano gyvenimas, Jėzau, kaip aš bijau, kad mane paliksi! Kur aš eičiau be tavęs?

Kaip aš galėčiau gyventi?

Į kokią apgailėtiną būseną atsidurtų mano vargšė siela?

Kokį siaubingą skausmą jaučiu pagalvojus, kad gali mane palikti! Ši kančia mane skaudina, atima ramybę ir įveda į širdį pragarą.

Jėzau, pasigailėk, pasigailėk manęs, labai mažo vaiko! Nieko neturiu.

Jei mane paliksi, man viskas baigsis! “

Jėzus tęsė:

„Mano dukra, būk rami, nebijok. Tavo Jėzus tavęs nepalieka.

Man labai rūpi tavo pasitikėjimas Manimi ir nenoriu, kad tu manęs pasiilgtum.

Matai, aš taip myliu, kad sielos taip dažnai manimi visiškai pasitiki

as užmerkiu akis

- dėl kai kurių jų trūkumų arba netobulumų, arba

- dėl jų neatitikimo mano malonei,

kad jie visiškai manimi nepasitikėtų.

Iš tiesų, jei siela praranda pasitikėjimą.

- jis tampa tarsi atskirtas nuo Manęs, pasitraukęs į save.

- jis atsiriboja nuo Manęs ir tampa paralyžiuotas savo Meilės Mane protrūkiuose.

Vadinasi, jis nelinkęs aukotis dėl Manęs.

Oi! kiek chaoso sukelia nepasitikėjimas!

Galima sakyti, kad tai tarsi pavasarinė želė

-kuris trukdo augalų gyvenimui e

-kad jei želatina stipri, tai kartais juos užmuša. Taip yra su nepasitikėjimo stoka:

jis blokuoja dorybių vystymąsi ir atšaldo karščiausią meilę.

Oi! kaip dažnai mano švenčiausius tikslus sugriauna pasitikėjimo stoka!

Štai kodėl aš lengviau toleruoju tam tikras ydas nei nepasitikėjimą.

Nes šie trūkumai niekada negali būti tokie žalingi.

Kita vertus, kaip aš galėčiau tave palikti, kai taip sunkiai dirbi tavo sieloje? Pažvelkite į visus darbus, kuriuos turiu ten atlikti“.

Taip sakydamas jis parodė man ištaigingus ir didžiulius rūmus, pastatytus jo rankomis mano sielos gelmėse.

Jis tęsė: „Mano dukra, kaip aš galėjau tave palikti? Pažiūrėkite į vienetų skaičių: jų yra nesuskaičiuojama.

Aš paskelbiau tau apie savo valią tiek daug žinių ir stebuklų, tiek daug dalelių sudariau tavyje, kad galėčiau įnešti visas šias prekes.

Man tereikia pridėti keletą naujų ir retų niuansų, kad mano darbas suteiktų daugiau dėmesio ir garbės.

Kaip manote, ar galėčiau šį gražų darbą palikti savo rankomis?

Man tai kainavo per daug!

Be to, mano valia yra tam įsipareigojusi.

Ir kur mano Valia, ten gyvybė, gyvenimas nepavaldus mirčiai.

Jūsų baimė yra ne kas kita, kaip nedidelis jūsų nepasitikėjimas.

Todėl pasitikėk Manimi ir mes darniai vaikščiosime kartu, o Aš tavyje atliksiu savo Valios darbą.

Būdamas įprastoje būsenoje atsidūriau iškritęs iš savo kūno.. Savo nuostabai pamačiau moterį, gulinčią ant žemės vidury kelio. Ji buvo pilna žaizdų, visos jos galūnės buvo išnirusios.

Nė vienas jo kaulas nebuvo vietoje.

Moteris, nors ir taip sužalota, kad buvo tikras skausmo simbolis, buvo graži, kilni ir didinga.

Buvo skaudu ją matyti

- visų apleistas,

- susidūrė su smūgiais visų tų, kurie būtų norėję jam pakenkti.

Užjaučiantis, apsidairiau

pažiūrėti, ar kas nors gali man padėti ją nugabenti saugiai.

Laimei, ar nuostabu, šalia manęs pasirodė jaunas vyras; atrodė, kad jis buvo Jėzus.Kartu pakėlėme jį nuo žemės.

Tačiau su kiekvienu judesiu jis jautė didžiulį skausmą, kurį sukėlė jo kaulų išnirimas.

Labai atsargiai vežėme ją į rūmus ir paguldėme į lovą. Atrodė, kad Jėzus myli šią moterį

iki pasirengimo atiduoti savo gyvybę, kad ją išgelbėtų ir atkurtų sveikatą.

Kartu

paėmėme į rankas jo išnirusias galūnes, kad grąžintume  jas į  savo vietą.

Jėzaus prisilietimu visi kaulai rado savo vietą. Moteris virto gražia ir žavia mergaite.

Buvau labai nustebęs ir   Jėzus man pasakė  :

„Mano dukra, ši moteris yra mano Bažnyčios atvaizdas. Ji visada kilni, šventa ir kupina didybės, nes kilusi iš dangiškojo Tėvo Sūnaus.

Bet kokia apgailėtina būsena jos nariai ją sumažino! Nepatenkintas tuo, kad negyvena taip šventai, kaip ji yra,

- jie nuvedė ją į kelio vidurį, sukeldami šaltį, šaipydamiesi ir mušdami.

Taip pat jo vaikai, kaip ištemptos galūnės,

gyvenantys vidury gatvės ir besimėgaujantys visokiomis priklausomybėmis. Prisirišimas prie asmeninių interesų,

- kas tarp jų vyrauja,

tai juos apakina ir daro baisiausius nusikaltimus. Jie gyvena šalia jos, kad ją įskaudintų ir nuolatos jai sako: „Būk nukryžiuotas, būk nukryžiuotas!

Kokia apgailėtina mano Bažnyčios būsena!

Ministrai, kurie turėtų ją ginti, yra žiauriausi jos budeliai.

Vadinasi, kad jis galėtų grįžti į gyvenimą,

- šie nariai turi būti pašalinti, kad būtų vietos naujiems nariams,

- nekaltas ir neturintis asmeninių interesų,

Taip, kad vėl tampa

- Gražus kūdikis,

- švelnus ir

- be piktumo,

- visi kupini jėgos ir šventumo,

-Kaip aš tai sugalvojau.

Štai kodėl būtina, kad jo priešai jį pultų,

- kad jo užkrėstos galūnės būtų išvalytos. Melskitės ir kentėkite, kad viskas būtų mano garbei. “

Po šių Jėzaus žodžių aš atgavau savo kūną.

Labai nusiminiau ir meldžiau Jėzaus, kad jis manęs pasigailėtų ir visiškai pasirūpintų mano vargša siela.

Aš pasakiau: „O! Laikykite visus nuo manęs, jei norite, bet likite su Manimi.

Man užtenka tavęs vienos. Po ilgo laukimo turėjai mane patenkinti, juolab kad aš nenoriu nieko, išskyrus Tavęs. “

Kol aš kalbėjau tai ir kitus dalykus, mano Jėzus paėmė mane už rankos, tarsi pats norėtų išvaduoti mane iš mano būsenos, taip atlikdamas mano išpažinėjo vaidmenį.

Oi! kokį džiaugsmą pajutau!

Pagalvojau: „Mano sunkiausia auka pagaliau baigėsi!

Bet mano laimė buvo trumpalaikė, nes kai tik jis paėmė mano ranką, jis dingo, palikdamas mane savo būsenoje, man nebegalėdamas  grįžti į save. Oi! kaip aš verkiau ir maldavau, kad jis manęs pasigailėtų!

Po kelių valandų grįžo mano malonus Jėzus ir, pamatęs mane ašarojančią ir  nusiminusią, pasakė :

„Mano dukra, neverk.

Ar nenorite pasitikėti savo Jėzumi?

Leisk man tai padaryti, leisk man tai padaryti, nežiūrėk į viską lengvabūdiškai! Iš tiesų, kiek daug liūdnų įvykių netrukus nutiks!

Mano teisingumas ilgai nelaikys žaizdų paruoštų bausti padarus.

Vyrai ruošiasi kautis.

Ir sužinojęs apie savo brolių piktumą, gailėsitės, kad atsisakėte savo įprastos aukos,

tarsi pats būtum prisidėjęs prie šių bausmių atsiradimo. “

Tai išgirdęs pasakiau jam:

„Mano Jėzau, kad taip niekada neatsitiktų ir kad aš niekada nepalieku tavo valios. Priešingai, gelbėk mane nuo didžiausių nelaimių, nuo to, kad neįvykdysiu tavo švenčiausios valios.

Taip pat neprašau tavęs išvaduoti mane iš kančios; priešingai, jei jums patinka, padidinkite. Aš tik prašau tavęs išlaisvinti mane nuo diskomforto, kurį suteikiu savo nuodėmklausiui – tik jei nori –

ši auka man per sunki.

Jaučiu, kad neturiu jėgų to atlaikyti.

Tačiau suteik man tai tik tuo atveju, jei nori; jei ne, duok man daugiau jėgų. Visų pirma, neleisk, kad manyje išsipildytų tavo švenčiausioji valia“.

Jėzus tęsė  :

"Mano dukra,

Atsimink, kad aš savo testamente tavęs paprašiau „taip“ ir tu tai pasakei su didele meile.

Šis „taip“ vis dar egzistuoja ir užima pirmąją vietą mano testamente. Viskas, ką darote, galvojate ir sakote, yra susiję su tuo „taip“, nuo kurio niekas nepabėga.

Ir mano Valia yra džiaugsme ir šventėje

pamačiusi būtybę ji gyvens mano Valioje.

Ir aš visada toliau puoselėju šį „taip“ savo malonėmis ir visus jūsų darbus paverčiau dieviškais veiksmais.

Tai yra didžiausias stebuklas tarp dangaus ir žemės,

man brangiausias dalykas.

Ir jei – taip niekada neatsitiks – iš jūsų būtų atimtas „taip“, aš jausčiausi sudraskyta ir graudžiai verkčiau.

Matai, kol išreiškėte šį nedidelį prieštaravimą,

-tavo „taip“ drebėjo iš siaubo ir drebėjo Dangaus pamatai. Visi šventieji ir angelai dreba iš siaubo

- nes jie jautė, kad Dieviškosios Valios veiksmas buvo atplėštas nuo jų. Iš tiesų, kadangi mano Valia apima viską ir visus,

- tavo darbai, atlikti mano valioje, yra dalis savęs.

Vadinasi, visi

- pajuto šią ašarą ir

– buvo griežtai teisti“.

Išsigandęs šių žodžių, aš atsakiau Jėzui: „Mano meile, ką tu sakai? Ar visa tai įmanoma?

Tavo žodžiai verčia mane mirti iš skausmo.

Oi! Prašau atleisk man! Pasigailėk manęs, tokio nedorėlio, ir patvirtink mano „taip“, tvirčiau surišdamas mane prie savo Valios.

Leisk man mirti, o ne palikti tavo valią. “

Jėzus tęsė  :

„Mano dukra, nusiramink.

Kai tik vėl atsidūrei mano valioje, viskas nurimo ir vakarėlis atsinaujino. Tavo „taip“ tęsia savo greitus posūkius mano valios begalybėje.

Ak! Mano dukra

nei tu, nei tie, kurie tau vadovauja, nesupratai, ką reiškia gyventi pagal mano valią.

Štai kodėl jums tai nepatinka ir manote, kad tai nesvarbu. Tai mane skaudina, nes tai yra dalykas, kuris mane labiausiai domina ir pirmiausia turėtų paveikti visus padarus.

Bet, deja, jie domisi

- į kažką kitą,

- dalykams, kurie man mažiausiai patinka arba kurie palieka abejingus, o ne tai, kas mane labiausiai šlovina

ir kas duoda jiems, net šioje žemėje, didžiulę ir amžiną naudą ir padaro juos mano valios gėrybių šeimininkais.

Mano Valia yra viena ir apima visą amžinybę. Iš jo kyla siela, kuri jame gyvena ir daro ją sava

dalyvauti visuose jos džiaugsmuose ir visose jos gėrybėse. Ji netgi tampa kaip   savininkė.

Ir jei tu nesimėgauji visais šiais džiaugsmais ir visomis šiomis gėrybėmis žemėje,

-nes užstatą turės testamente

- Pagal mano valią, kurią ji įvykdė žemėje, po mirties ji jų pilnai paragaus,

- Kai jis atvyks į dangų,

- kur mano Valia juos deponavo, kai Jis gyveno žemėje. Iš jo nieko nebus atimta; priešingai, viskas padaugės.

Jei šventieji džiaugiasi mano valia danguje,

-Taip yra todėl, kad jie gyvena tavyje

Ir visada su džiaugsmu jie ten gyvena.

Tačiau   siela, gyvenanti mano valioje žemėje, tai daro per kančią.

Nebūtų teisinga, jei, atvykęs į dangų,

- taip pat jis nesimėgauja mano Valios džiaugsmu ir nauda.

Kokių didžiulių turtų siela, gyvenanti mano valioje žemėje, nesineša su savimi į dangų!

Galiu pasakyti, kad visa amžinybė skuba ją apsupti, kad ją praturtintų ir džiugintų. Iš jos nebus atimta nieko, kas yra mano Testamente. Ji yra mano Valios dukra, kuri nenori iš jos nieko atimti.

Todėl, mano dukra, būk dėmesinga ir neprieštarauk jokiems mano piešiniams. “

Aš galvojau apie Šventąją Dieviškąją Valią, kai bandžiau susilieti joje, tai padaryti

-galėti apkabinti visus padarus e

-Pateik Dievui visus jų veiksmus kaip veiksmą.

Tada pamačiau atvirą dangų, iš kurio išlindo saulė ir palietė mane savo spinduliais.Šie spinduliai įsiskverbė giliai į mano sielą ir palietė ją.

Dėl to mano siela pavirto saule, kurios spinduliai liestų saulę.

iš kur mano žaizda.

Kol aš ir toliau dariau savo veiksmus už visus pagal dieviškąją valią, šie poelgiai buvo uždengti šios saulės spindulių ir paverčiami dieviškais veiksmais, kurie, pasklidę visiems ir visiems,

suformavo   Šviesos tinklą, kuris atkūrė tvarką tarp Kūrėjo ir   tvarinių  .

Aš tuo apsidžiaugiau ir, išlindęs iš pirmosios saulės, mano malonus   Jėzus man pasakė  :

Mano dukra, pažiūrėk,   kokia graži mano   valios saulė!

Kokia galia, koks stebuklas!

Kai tik siela nori susilieti su mano valia, kad apimtų visus kūrinius,

mano Valia virsta saule, kuri paliečia šią sielą ir paverčia ją kita saule.

Tada, dirbdamas savo darbus po šia saule,

siela formuoja spindulius, kurie   ateina paliesti Aukščiausios Valios saulę.

Savo spinduliais apdengdamas visus padarus,

- siela myli ir šlovina Kūrėją ir taiso visų kūrinių vardu.

Ir jis tai daro ne su žmogiška meile ir šlove,

- bet su dieviškosios valios meile ir šlove,

– kadangi joje dirbo mano Valios Saulė.

Ar matote, ką reiškia veikti pagal mano valią? Žmogaus valią paverčiant saule,

mano Valia veikia šioje saulėje kaip savo centre.

Tada mano mielasis Jėzus paėmė visas mano parašytas knygas apie Dieviškąją Valią, surinko jas ir prispaudė prie savo Širdies.

Tada su neapsakomu švelnumu,

Jis sako: „  Laiminu šiuos raštus visa širdimi.

Laiminu kiekvieną žodį, laiminu juose esančius efektus ir vertybes. Šie raštai yra dalis Manęs.

Tada jis pašaukė angelus, kurie giliai nusilenkę pradėjo melstis.

Ir kadangi buvo du kunigai, kurie turėjo žinoti šiuos raštus,

Jėzus liepia angelams paliesti jų kaktas

- kad jiems būtų perduota Šventoji Dvasia e

- kad jis galėtų įpūsti juos savo Šviesa,

visiškai suprasti šiuose Raštuose esančias tiesas ir naudą.

Angelai pakluso ir tada, palaimindamas mus visus, Jėzus dingo.

Man buvo įdomu, kas parašyta apie gyvenimą dieviškoje valioje, meldžiau Jėzaus, kad jis man duotų daugiau šviesos, kad, kai privalau tai padaryti, jis mane aiškiau išreikštų šia šventa tema.

Mano mielas Jėzus man pasakė: „Mano dukra, jie nenori suprasti! Gyventi pagal mano valią reiškia karaliauti.

Vykdyti savo valią reiškia būti pavaldiems mano įsakymams.

Pirmoji būsena – turėti, antroji – priimti mano įsakymus ir juos vykdyti.

Kas gyvena pagal mano valią, padaro ją savo ir ja disponuoja

Kas įvykdo mano Valią, tai mato kaip Dievo, o ne jo valią.

Jis nedisponuoja tuo savo nuožiūra.

Gyventi pagal savo valią reiškia gyventi pagal vieną valią: Dievo. Kadangi ši Valia yra visa šventa, visa tyra ir visa taika, ir yra tik viena valia, kuri viešpatauja, nėra konflikto, viskas yra taika.

Žmonių aistros dreba prieš Aukščiausią Valią   , jie stengiasi nuo jos pabėgti   .

Jie net nedrįsta pajudėti ar jai prieštarauti, nes mato, kad   prieš ją dreba dangus ir žemė   .

Kaip pirmasis gyvenimo etapas joje, Dieviškoji Valia įdeda dieviškąją tvarką sielos gelmėse ir žmogaus tuštumoje:

tendencijos, aistros, polinkiai ir kt.

Išpildyti savo valią reiškia gyventi su dviem valiomis.

Todėl kai duodu įsakymą padaryti savo, siela pajunta jo svorį

savo noru, o tai sukelia pasipriešinimą.

Net jei siela ištikimai vykdo mano valios įsakymus, ji jaučia savo maištingos prigimties, savo aistrų ir polinkių svorį.

Kiek daug šventųjų, nors ir pasiekę aukščiausią tobulumą, jautėsi slegiami savo valios, kuri kariavo prieš juos.

Daugelis buvo priversti sušukti:

"  Kas išgelbės mane iš šio mirties kūno?" o tai reiškia  :

„Kas mane išvaduos iš mano paties valios

kas bando duoti mirtį tam gėriui, kurį noriu padaryti?

Gyventi pagal savo valią – tai gyventi kaip vaikui. Vykdyti savo valią reiškia gyventi kaip tarnui.

Pirmuoju atveju tai, kas priklauso tėvui, taip pat priklauso sūnui. Tarnai dažnai turi paaukoti daugiau nei jų sūnus.

Yra eksponuojami

- į sunkiausią ir nuolankiausią darbą,

- šalta ir karšta, e

- judėti pėsčiomis.

Ko nepadarė mano šventieji, kad paklustų mano valios įsakymams?

Be to

sūnus lieka su tėvu, juo rūpinasi, guodžia savo bučiniais ir glamonėmis.

Jis duoda įsakymus tarnams, tarsi jo tėvas būtų atsakingas. Jei išeina, tai eina ne pėsčiomis, o automobiliu.

Nors sūnui priklauso viskas, kas priklauso jo tėvui

Tarnautojai gauna tik atlyginimą už savo darbą, likdami laisvi tarnauti ar netarnauti savo šeimininkui

Jei jos neįteiks, jie nebeturi teisės į kompensaciją.

Kalbant apie sūnų, niekas negali

- atšaukti savo teises,

– neleisti jam turėti tėvo turto.

Joks dangiškas ar žemiškas įstatymas negali panaikinti jo teisių ar nutraukti tėvystės santykių su tėvu.

Mano dukra

gyvenimas mano valioje yra glaudžiausiai susijęs su palaimintojo gyvenimu danguje  .

Tai taip pat toli nuo tų gyvenimo

- kurie įvykdo mano Valią   ir

- ištikimai paklūsta mano įsakymams, kad dangus toli nuo žemės,

kad sūnus toli nuo savo tarnų arba kad karalius toli nuo savo pavaldinių.

Tai dovana, kurią noriu padovanoti šiais liūdnais laikais:

kuris ne tik vykdo   mano valią  , bet ir   ją turi.

Ar aš ne laisvas duoti?

-ko aš noriu,

- kai noriu ir

-Ko aš noriu?

Šeimininkas negali pasakyti savo tarnui:

„Ar tu gyveni mano namuose, valgai, imi ir užsisakai taip, lyg būtum aš?

O kad niekas neabejotų, jog šis tarnas yra šeimininko turto savininkas, šeimininkas pripažįsta jį savo sūnumi ir suteikia valdymo teisę.

Jei turtingas vyras gali tai padaryti, kiek daugiau galiu tai padaryti aš pats!

Gyvybė mano valioje yra didžiausia dovana, kurią noriu padovanoti būtybėms  .

Mano gerumas ir dosnumas visada nori skleisti jiems daugiau Meilės. Atidavęs jiems viską ir neturėdamas nieko kito, kas leistų juos mylėti,

Noriu jiems pasiūlyti savo valios dovaną, kad

- Turėdamas jį,

- jie vertina puikų turimą turtą.

Nenustebkite, jei pamatysite, kad jie nesupranta.

Kad suprastų, jie turės pasiaukoti didžiausiomis aukomis:

- kad   neatiduoti gyvybės  , net ir šventuose dalykuose,   savo valiai.

Tada jie pajus mano valią e

jie patirs, ką reiškia gyventi mano Valioje. Kalbant apie tave, būk atsargus.

Nesijaudinkite dėl sunkumų, kuriuos jie jums sukelia.

Pamažu eisiu savo keliu

kad jie suprastų, ką reiškia gyventi pagal mano valią“.

Rašydamas ankstesnį straipsnį pamačiau savo mielą Jėzų

- prispauskite jo burną man prie širdies ir

-savo kvėpavimu užkrėsk mane žodžiais, kuriuos parašiau.

Tuo pat metu iš tolo išgirdau baisų triukšmą, tarsi žmonės ginčytųsi.

Tai buvo išgąstis.

Atsigręžęs į savo Jėzų, aš jam pasakiau:

"Mano Jėzau, mano meile. Kokia šio triukšmo priežastis? Jie atrodo kaip pikti demonai! Kas juos taip supykdo?"

Jėzus atsakė:

"Mano dukra,

tai būtent jie; jie nenori, kad tu rašytum apie mano valią.

Kai jie pamato tave rašant ypač svarbias tiesas

- kalbant apie gyvenimą mano valioje,

jų kančios padvigubėja ir dar labiau kankina visus pasmerktuosius.

Jie labai susirūpinę, kad šie raštai apie Mano valią bus paskelbti.

Kodėl jie bijo prarasti savo karalystę žemėje, kurią įgijo, kai žmogus

- atsitraukimas nuo dieviškosios valios,

jis davė valią savo žmogiškajai valiai.

O taip! Kaip tik tuo metu Priešas įgijo savo karalystę žemėje.

Ir jei mano valia viešpatauja žemėje,

jie veržtųsi vieni į giliausią bedugnę.

Štai kodėl jie siautėja su tokiu įniršiu

Šiuose raštuose jie jaučia mano Valios galią.

Ir pati galimybė, kad šie raštai bus paskelbti, juos siutina.

Jie labai stengiasi užkirsti kelią tokio didelio gėrio pasiekimui.

Kalbant apie jus, nekreipkite į juos dėmesio ir mokykitės iš to, kad įvertintumėte mano mokymus.

Aš atsakiau:

„Mano Jėzau, man labai reikia tavo visagalės rankos, kad galėčiau įrašyti tavo testamente, ką tu sakai apie gyvenimą.

Esant tiek daug sunkumų, kuriuos man sukuria kiti, ypač kai jie sako: „Kaip įmanoma, kad jokia kita būtybė negyveno dieviškoje valioje?“.

Jaučiuosi tokia sunaikinta, kad norėčiau dingti nuo žemės paviršiaus ir niekas manęs nebemato.

Bet aš esu įpareigotas ir toliau vykdyti tavo švenčiausiąją valią “.

Jėzus tęsė  :

"Mano dukra,

gyvenimas mano valioje yra susijęs su visų savo valios teisių praradimu  . Jūs  , kurių teisės priklauso Dieviškajai Valiai  .

Jei siela nepraranda savo teisių, tikrai negalima sakyti, kad ji gyvena mano Valioje. Daugiausia galima sakyti, kad ji gyvena rezignuotai, paklusniai.

Gyventi pagal Mano valią   nereikia

- ne tik tai, kad padaras elgiasi pagal Jį,

-bet   jis neleidžia sau jokių jausmų, minčių, noro

- net paprasto kvėpavimo - kur mano Valiai nėra vietos  .

Mano Valia netoleruoja žmogiškų jausmų ar minčių šiame tvarinyje, nei nieko kito, kas nėra Gyvybė.

Ar manote, kad sielai lengva savo noru prarasti savo teises? Oi! kaip sunku!

Yra sielų, kurios, praradusios visas savo teises į valią, regresuoja ir pasitenkina toliau gyvendamos kompromisiniame gyvenime.

Jo teisių praradimas yra didžiausia auka, kokią gali padaryti padaras.

Tačiau būtent tai skatina mano gerumą atsiverti šiam padarui

mano valios duris, leisti jai gyventi ir mainais suteikti jai savo dieviškas teises.

Todėl būk dėmesingas ir niekada neapleisk mano valios“.

Jaučiausi susierzinęs, nes buvau atimtas mano mielojo Jėzaus. kaip mano tremtis tampa skausmingesnė ir kartesnė be   To, kuris yra visas mano gyvenimas!

Maldauju, kad manęs gailėtųsi ir nepaliktų vienos.

Mano mylimas Jėzus prisistatė ir rankomis suėmė mano širdį   .

Tada jis surišo mane nedideliu šviesos siūlu taip stipriai, kad negalėjau pajudėti. Tada jis persimetė į mane ir mes   kartu kentėjome.

Po to jaučiausi perkeltas iš savo kūno į dangaus skliautą.

Ir jaučiausi taip, lyg susitikčiau su Dangiškuoju Tėvu ir Šventąja Dvasia.

Jėzus, su kuriuo aš buvau su manimi, atsidūrė tarp jų ir paguldė mane į glėbį Tėvui, kuris, atrodė, laukė manęs su didele meile.

Jis mane apkabino ir, įtraukdamas į savo Valią, perdavė man savo Galią.

Kiti du dieviškieji asmenys padarė tą patį.

Kol jie vienas po kito mane įtraukė į savo Valią, jie susivienijo ir aš tuo pat metu jaučiausi paniręs.

- Tėvo valioje ir galioje,

- Sūnaus valioje ir išmintyje, el

– Šventosios Dvasios Valioje ir Meilėje.

Bet kaip aš galiu apibūdinti viską, ką patyriau!

Tada mano gerasis Jėzus man pasakė:

„Mūsų amžinosios valios dukra, lenkis prieš mūsų Aukščiausiąją Didenybę visų būtybių vardu“, paaukok Jam

- Tavo garbinimas,

- jūsų mokesčiai e

- tavo pagyrimas

su mūsų valios galia, išmintimi ir meile.

Mes jausimės tavyje

- Mūsų valios galia, kuri mus dievina,

- Mūsų Valios Išmintis, kuri mus šlovina, e

- Mūsų Valios Meilė, kuri mus myli ir gieda mums šlovę.

Ir kadangi trijų dieviškųjų Asmenų galia, išmintis ir meilė bendrauja su visų intelektu, atmintimi ir valia

Būtybės

Išgirsime jūsų garbinimą, komplimentus ir pagyrimus

teka protas visų būtybių, kurios, pakildamos tarp dangaus ir žemės,

tai privers mus išgirsti aidą

- mūsų   galios,

- mūsų Išminties   e

- už mūsų meilę,

ir Mes vienas kitą garbinsime, šlovinsime ir mylėsime.

  Jūs  negalėsite mums duoti

- didesnis kultas,

- kilnesnės duoklės e

- dieviškesnė meilė.

Jokio kito poelgio

- negali atitikti šių aktų, ir

- duok mums tiek daug šlovės ir tiek daug meilės.

Nes

- joje suvokiame trijų dieviškųjų Asmenų Jėgą, Išmintį ir abipusę Meilę;

– savo veiksmus randame būtybės veiksmuose.

Kaip

-nevertina šių poelgių e

- nesuteikti jiems viršenybės prieš visus kitus veiksmus? “

Taigi aš nusilenkiau prieš Aukščiausiąją Didenybę, ją garbindamas, šlovindamas ir mylėdamas visų vardu,

su galia, išmintimi ir jo Valios meile, kurią jaučiau savyje.

Kaip pasakyti, kas po to?

Neturiu tam žodžių, todėl tęsiu.

Tada priėmiau Šventąją Komuniją.

Pasinėriau į savo aukščiausiojo Gėrio, Jėzaus, Valią, kad joje rasčiau visą kūriniją

Taigi skambučio niekas nepraleis

- kniūbsti su manimi prie Jėzaus galybės kojų,

-Jį dievinti, mylėti, palaiminti ir pan.

Tačiau tai darydamas jaučiausi šiek tiek išsiblaškęs.

Matydamas mano sumišimą, Jėzus paėmė visą kūriniją savo įsčiose ir   pasakė man  :

„Mano dukra, visą kūrybą padėjau ant kelių

- kad tau būtų lengviau pasiimti su savimi visas būtybes, kad skambučiui netrūktų nieko, kas ateina iš Manęs

- duoti man per tave,

Meilės ir Adoracijos sugrįžimas, kurios grįžta į mane.

Nebūčiau visiškai tavimi patenkintas, jei kažko ar kažko trūktų.

Savo valioje noriu viską rasti tavyje. “

Tada man buvo lengviau pasiimti su savimi visą kūrybą.

kad visos būtybės šlovintų ir mylėtų mano aukščiausią gėrį Jėzų.

Bet, oh! Tai bent staigmena!

Kiekvienas sukurtas daiktas turėjo savitą atspindį ir ypatingą meilę Jėzui.

Oi! koks Jėzus buvo laimingas!

Kol tai dariau, grįžau į savo kūną.

Buvau visiškai pasinėrusi į Šventąją dieviškąją valią. Judėdamas manyje, mano mielasis   Jėzus man pasakė  :

"Mano dukra,

kaip gražu matyti sielą, panirusią į mano Valią!

Tada sukurtas širdies plakimas susilieja su   nesukurtu širdies plakimu

- būk viena su jais.

Tai yra didžiausia laimė žmogaus širdžiai:

- plaka vieningai su savo Kūrėjo Širdimi.

Žmogaus širdis skrenda ir yra savo Kūrėjo centre. “

Aš atsakiau Jėzui:

– Sakyk, mano meile, kiek kartų tavo Valia pasisuka visuose padaruose?

Jis atsakė:

„Mano dukra, kiekvienu padaro širdies plakimu,

mano Valia atlieka visišką savo eigą visoje kūrinijoje.

Kaip būtybės širdies plakimas yra nenutrūkstamas

- iki taško, kad jei širdis nustoja plakti, gyvenimas nutrūksta - taigi, suteikti kūriniui dievišką gyvybę,

mano Valia teka nuolat ir pulsuoja kiekvienoje širdyje.

Mano Valia yra tvarinyje kaip pirmasis širdies plakimas. Tie iš būtybės yra antroje vietoje.

Jei padaro širdis plaka, tai mano valios plakimas. veikiau mano Valia sukuria du širdies plakimus tvarinyje:

- vienas visam jo kūno gyvenimui e

- kitas už savo sielos gyvybę.

Ar norite sužinoti, ką   mano Valios širdies plakimas daro būtybei?

Jei ji pagalvos, mano valia

-cirkuliuoja jo sielos gyslomis e

- suteikia jam dieviškų minčių

kad žmoniškas mintis atidėčiau į šalį savo Valios minčių naudai.

Jei jis kalba, veikia, vaikšto ar myli,

bet Volonté veut sa place dans ses paroles, ses pas et son amour.

Mano valios meilė ir pavydas būtybei yra toks, kad

- Jei ji nori galvoti, mano valia skirta jai,

- Jei ji nori ieškoti, ji žiūri į mano valią,

- Jei ji nori kalbėti, mano valia jai yra žodis,

- Jei ji nori dirbti, mano valia   jai yra darbas,

- jei ji nori vaikščioti, mano Valia ne jai,   ir

- Jei ji nori mylėti, mano Valia jai užsidega.

Trumpai tariant, mano Valia cirkuliuoja kiekviename būtybės veiksme, kad užimtų pirmąją vietą: tai, kas jai priklauso.

Bet   su didesniu mano skausmu padaras paneigia mano Valią garbės vietoje.

Ji suteikia šią vietą savo žmogiškajai valiai.

Taigi mano Valia įpareigota likti tvarinyje.

- tarsi jis neturėtų minčių, akių, žodžių, rankų, kojų,

-tarsi jis negalėtų vystyti savo gyvenimo šioje būtybėje, savo sielos centre.

Koks skausmas! Koks didžiulis nedėkingumas!

Tu nori žinoti

kuris padaras suteikia mano Valiai visišką laisvę būti   jo sielos širdies plakimu?

Tas, kuris gyvena mano valioje.

Oi! kiek mano Valia perduoda savo Gyvybę šiai būtybei ir kuria save

- jo minčių mintis,

- jo akių akys,

- jo burnos žodžiai,

- jo širdies plakimas ir taip toliau!

Kaip greitai mes suprantame vienas kitą!

Taip mano Valia suvokia Savo tikslą formuoti savo Gyvybę tvarinio sieloje.

Taip yra ne tik   būtybėje, apdovanotoje protu.

-   kad mano valia yra pirmoje vietoje   ir   yra kaip pirmasis širdies plakimas  ,

bet   visuose sukurtuose dalykuose  , nuo mažiausio iki didžiausio.

Mano valia taip pat   yra pirmoje vietoje ir   veikia kaip širdies plakimas.

Joks sukurtas dalykas negali išvengti mano   valios galios ir begalybės.

Mano valia taip pat yra mėlyno dangaus gyvenimas

išlaikant savo dangišką spalvą visada naują ir aiškią

Dangus negali išnykti ar išnykti, nes mano Valia taip norėjo.

Kadangi jis nusprendė, kad taip turi būti, tai nesikeičia. Mano Valia taip pat yra saulės šviesos ir šilumos gyvenimas

Per savo gyvybės širdies plakimą jis nuolat išlaiko šviesą ir šilumą.

Jis išlaiko stabilumą, nesugebėdamas padidinti ar sumažinti naudos, kurią ji teikia visai žemei.

Mano valia yra jūros gyvybė  : ji vadovauja

- iki jos vandenų šniokštimo,

- jo žuvies briedis e

- jos bangų ošimas.

Savo galią sukurtiems daiktams ji demonstruoja tokiu didingumu ir absoliučiu autoritetu, kad jūra gali tik šnibždėti, o žuvys – tik plaukti.

Galiu pasakyti, kad tai mano Valia

- Kas šnabžda jūroje,

- Kas paima savo briedį į žuvį,

-kuris girdisi bangų ošiant.

Mano Valios gyvenimas yra ten ir jis viską išpildo pagal savo sutikimą.

Mano valia yra gyvenimo širdies plakimas

 - giedantys paukščiai  ,

čiulba viščiukai   ,

ėriukai   blaškosi,

kaukdami balandžiai,

auginant augalus,   e

oras, kuriuo visi   kvėpuoja.

Trumpai tariant,   mano valios gyvybė yra visame kame  . Su savo galia jis daro tai, ką nori.

Išlaiko harmoniją visuose sukurtuose daiktuose

Suformuokite juose jiems tinkančius efektus, spalvas ir funkcijas.

Ir ar žinote, kodėl tai daro? Ir už

- Leisk man žinoti būtybes,

- prisiartink prie jų,

-Teisk juos ir mylėk juos.

Aš tai darau su tiek veiksmų, kurie skiriasi nuo mano Valios, kiek yra sukurtų dalykų.

Mano meilė nebuvo laiminga

įdėti savo Valią į būtybės sielos gelmes   kaip gyvenimo širdies plakimą  .

Jis norėjo   , kad šis širdies plakimas būtų randamas visuose sukurtuose dalykuose,

Kaip šitas

- kad net už mano valios nepalieka būtybės,

-kad jis būtų išsaugotas ir auga mano Valios šventumoje, ir

kad visi sukurti dalykai jai yra paskata, pavyzdys,   balsas ir   nuolatinis kvietimas,

kad visada vykdytum mano valią:

- vienintelis tikslas, kuriam jis buvo sukurtas.

Tačiau padarai liko

- kurčias daugeliui kūrimo kvietimų,

- aklas daugeliui pavyzdžių.

Jei jie atsimerkdavo, patys žiūrėdavo į jas. Koks skausmas!

Todėl, jei nenorite

-padidinti mano skausmą e

- nukrypk nuo tikslo, kuriam buvai sukurtas, niekada nesistenk palikti mano Valios. “

Jaučiausi labai prislėgta, nes nebuvo mano mielojo Jėzaus. kiek baimių užvaldė mano sielą!

Labiausiai mane kankino mintis, kad mano Jėzus nebemyli manęs taip, kaip anksčiau.

Kol manyje gyveno šios mintys, jaučiau, kad mane paima už pečių ir išgirdau Jėzų man į ausį sakant:

– Mano dukra, kodėl bijai, kad aš tavęs nemyliu?

Ak! jei žinotum mano meilę visoms būtybėms apskritai, nustebtum!

Su kokia meile nesukūriau jų kiekvieno! Kiek pojūčių aš jų neapdovanojau!

Kiekvienas jų jausmas yra bendravimo su Manimi priemonė:

- jų intelektas yra ryšio tarp jų ir mano intelekto priemonė,

- jų akys yra ryšio tarp mano ir jų šviesos priemonė,

- pasikalbėti su jais apie mano ir jų Fiat ryšio priemones,

- jų širdis yra mano ir jų meilės bendravimo priemonė.

Trumpai tariant,

viskas – kvėpavimas, judesiai, judesiai – viskas yra bendravimas tarp Manęs ir tvarinio.

„Aš padariau dėl savo būtybių daugiau nei tėvas, kuris organizuoja sūnaus vestuves. Jis ne tik pats ruošiasi

- jo namai, drabužiai, maistas

- ir viskas, kas gali padaryti jį laimingą.

Bet jis jai pasakė:

„Mes išsiskirsime, tiesa

-Tu pajusi savyje mano gyvenimą ir aš jausiu tavo gyvenimą savyje,

-Tu išgirsi mano mintis, o aš išgirsiu tavo,

-Tu išgirsi mano kvėpavimą ir širdies plakimą, o aš išgirsiu tavo. Būsime toli ir šalia kartu, atskirti ir neišskiriami.

„Tu pajusi mano gyvenimą, o aš jausiu tavo“.

Ko žemiškasis tėvas negali padaryti dėl savo sūnaus

-Jam tai neįmanoma  , - aš, dangiškasis Tėvas, tai pastebėjau  .

Po to

-suteikė gyvybę būtybei e

- Paruošęs jai šį žemiškąjį pasaulį kaip rezidenciją, tarp jos ir savęs įdėjau tokį didelį artumą

-kad galėčiau jausti jo gyvenimą Manyje ir

-Kad ji pajustų savyje mano gyvenimą.

Tai yra mano Meilė kiekvienai mano būtybei.

Ką dabar galiu pasakyti apie ypatingą meilę tau?

Visos kančios   , kurias tau siunčiau, buvo

- naujas bendravimas tarp jūsų ir manęs,

-naujas papuošalas, kuriuo pagražinau tavo sielą.

Kiekviena tiesa   , kurią tave išmokiau, buvo

-dalelė mano savybių, kuriomis papuošiau tavo sielą.

Kiekvienas apsilankymas   pas jus ir

kiekviena malonė   , kurią tau daviau

jie buvo dovanos, kurias įliejau tau.

Aš nuolat dauginau savo bendravimo su jumis

tapyti tavyje

- Mano daugybė gražuolių,

- mano panašumas,

kad tu galėtum gyventi su Manimi danguje, o Aš – su tavimi žemėje.

Ar po viso šito abejoji mano meile?

Priešingai, aš jums sakau   : nerimaukite, kad mylėtumėte mane vis labiau, ir aš mylėsiu tave vis labiau ir labiau“.

Aš galvojau apie visą Jėzaus meilę mums. Mano mintys klajojo amžinoje meilėje.

Judėdamas manyje, mano mielasis Jėzus privertė mane pamatyti   šviesos spindulius dvasioje. Tarp šių spindulių buvo saulė, iš kurios išbėgo tiek spindulių, kiek yra būtybių.

Kiekviena būtybė gavo spindulį, kuris jį davė

- gyvybė, šviesa, šiluma, stiprybė ir augimas

- viskas, ko reikia gyvenimui.

Buvo nuostabu matyti kiekvieną būtybę susijungusią su savo saulės spinduliu,

-kaip kiekviena šakelė sujungiama su vynmedžiu, iš kurio ji kilusi. Kai mano protas buvo užliūliuotas dėl visko, ką mačiau, mano malonus   Jėzus man pasakė  :

Mano dukra

pažiūrėk su kokia meile aš myliu būtybę.

Kol nematau žemiškos šviesos, ji jau mano įsčiose.Kai ji gimsta, aš jos nepalieku

Šviesos spindulys, atnešantis mano Gyvenimą, jį nuolat lydi

- aprūpinti jį viskuo, ko reikia augimui. Kaip atidžiai stebiu šį augimą!

Su kokia meile aš jį laistysiu!

Jai gaminu šviesą, šilumą, maistą ir gynybą  .

Ir kai baigsis jo laikas žemėje,

Aš nešioju ją savo įsčiose per tą patį spindulį, kad ji galėtų džiaugtis savo dangiška tėvyne.

Mano meilė padaro būtybei daugiau   nei  saulei 

kurį sukūriau mėlyname danguje žmonijos labui: ši saulė yra tik mano tikrosios Saulės šešėlis.

Tiesą sakant, saulė nuo atmosferos

- nesudaro augalų,

- neteikia jiems vandens, kad jie neišdžiūtų,

- nesuteikia jiems visos pagalbos, kurios reikia, kad jie augtų grožiu ir veržlumu.

Saulė atlieka tik   savo apšvietimo ir šildytuvo vaidmenį.

Ir jei augalai negauna   vandens iš   kitur,

saulė niekaip negali jiems pranešti apie savo poveikį, priešingai, ji juos labiau išsausina.

Vietoj to  aš, tikroji sielų saulė  ,

Niekada jų nepalieku nei naktį, nei dieną:

Aš pats juos treniruoju,

Duodu jiems savo malonės vandens, kad neišdžiūtų, maitinu juos savo tiesų šviesa,

Aš juos stiprinu savo pavyzdžiais, skleidžiu

švelnus mano glamonių vėjelis juos apvalyti,

mano charizmų rasa jas pagražinti,

mano meilės strėlės   jiems sušildyti. Trumpai tariant, nėra nieko, kas   jiems nepadarytų.

Esu jiems viskas ir kiekvienam iš jų atiduodu visą savo gyvenimą.

Bet koks nedėkingumas iš būtybių pusės!

Jie yra tarsi šakos, pritvirtintos prie mano vynuogyno, ne iš meilės, o iš jėgos,

- nes jie negali kitaip.

Taigi jie auga kaip šakos,

- negausi visos gerosios vynmedžio sulos,

jie yra silpni ir nesugeba suformuoti net vienos prinokusios kekės,

-kuris rizikuoja suteikti kartumo mano dieviškajam gomuriui.

Ak! jei visi žinotų, kokią aš myliu jų sielas,

-jie būtų sugauti mano Meilės jėgos ir mylės mane labiau!

Kalbant apie tave, mylėk mane   .

Ir tegul tavo meilė tampa tokia didelė, kad gali mylėti mane už visus “.

Aš gyvenu karčias dienas dėl savo mielojo Jėzaus netekties. kaip aš pasiilgau jo malonaus buvimo!

Net prisiminimas apie jo mielus žodžius yra žaizda mano varganai širdžiai ir viduje sakau sau: „Kur jis dabar? Kur jis dingo?

Kur galiu jį rasti?

Ak! viskas baigta, daugiau niekada jo nepamatysiu! Aš daugiau niekada neišgirsiu jo balso! Mes daugiau kartu nesimelsime! Kokia gėda! Kokia kančia! Ak! Jėzau, kaip tu pasikeitei! Kaip tu galėjai nuo manęs pabėgti?

Bet net jei esate toli, kad ir kur būtumėte,

-Ant tavo valios sparnų atsiųsiu tau savo bučinius, savo meilę, savo skausmo šauksmą, kuris tau sako: "Ateik, grįžk į savo vargšą tremtį, pas savo mažą kūdikį, kuris negali gyventi be tavęs".

Kol aš kalbėjau šiuos ir kitus dalykus, mano gerasis Jėzus judėjo manyje ir, apkabinęs mane rankomis, stipriai apkabino.

Pasakiau jam:

„Mano gyvenimas, mano Jėzau, aš nebegaliu, padėk man, duok man savo jėgų, daugiau nepalik manęs, pasiimk mane su savimi, aš noriu eiti su tavimi!

Pertraukdamas mano prašymą, Jėzus man pasakė:

– Mano dukra, ar nenori vykdyti mano valios?

Aš pasakiau: „Žinoma, aš noriu vykdyti tavo valią, bet tavo valia taip pat yra danguje.

Ir jei iki šiol tai dariau žemėje, tai dabar noriu tai padaryti danguje. Greitai paimk mane, daugiau nepalik. Jaučiu, kad nebegaliu to ištverti, pasigailėk manęs.

Jėzus pasakė  :

„Mano dukra, atrodo, kad tu nežinai,   ką reiškia „vykdyti mano valią   žemėje  “.

Po tiek daug pamokų atrodo, kad supratai neteisingai. Turite žinoti, kad siela, kuri kuria   mano valią, gyvena joje,

- kai jis meldžiasi, kenčia, veikia, myli ir pan.

jis sukuria saldų Dievo kerėjimą

neleidžiantis mano teisingumui išlieti žemėje didelių bausmių, kurias padarai pritraukia savo sunkiomis   nuodėmėmis

Mano Teisingumui taip pat gyvas šis kerėjimas, kylantis iš būtybių, gyvenančių mano valioje.

Manote, kad Kūrėjui mažai ką įžvelgti

- būtybėje, kuri gyvena žemėje

valia veikti, triumfuoti ir dominuoti

– su ta pačia laisve, su kuria ji veikia ir dominuoja Danguje?

Šis burtas neegzistuoja danguje.

Nes mano karalystėje mano Valia viešpatauja kaip pačioje jos buveinėje, o kerėjimą formuoju aš pats, o ne už manęs.

Tai aš, tai mano Valia, kuri džiugina visas palaimintas sielas.

Taip, kad jie visada būtų mano kerintys ir amžinai tuo džiaugtųsi.

Jie nėra tie, kurie sukuria Man saldų kerą. Aš esu tas, kuris jiems tai kuria.

Vietoj to, kai mano Valia gyvena ištremtoje būtybėje,

– tarsi veikė ir dominavo pačiame būtybės būste.

Tada jis sukuria Mane tokį nuostabų kerą, kad mano žvilgsnis yra į jį nukreiptas ir negali nuo jo atitrūkti.

Ak! Jūs nežinote, koks reikalingas šis žavesys šiais laikais!

Kiek daug blogybių ateis!

Žmonės jausis priversti praryti vienas kitą, apimti nuožmaus pykčio. Lyderiai bus pirmiausia atsakingi.

Vargšai! Jų lyderiai bus

- tikri mėsininkai, įkūnyti demonai, ištroškę savo brolių kraujo.

Jei nusižengimai nebūtų tokie rimti, jūsų Jėzus neatimtų iš jūsų tiek savo buvimo.

Jūsų baimė, kad aš jus atimsiu dėl kitų priežasčių, yra nepagrįsta. Ne, ne, būkite tikri:

tai mano Teisingumas, kuris, atimdamas iš jūsų Mane, randa savo ramybę.

Kalbant apie tave, niekada nepalik mano valios,

kad šis saldus užkeikimas paskatintų mane išgelbėti tautas nuo didesnių blogybių“.

Jaučiuosi negalintis pasitikėti savo rašikliu tuo, ką jaučiu sumuštoje širdyje. O taip! jokia kita kankinystė neprilygsta mano mielojo Jėzaus netektims!

Kūno kankinystė sužeidžia ir žudo kūną Tuo tarpu kankinystė jo atėmimo

- skaudina sielą,

- suplėšo iki giliausių skaidulų ir, kas dar blogiausia,

- žudo sielą, neleisdamas jai mirti,

- nuolatinis smūgis į skausmo ir meilės priekalą.

Aš ignoruoju skausmus, kuriuos jaučiu savyje, nes tai yra dalykai, kurių negaliu apibūdinti.

Kaip pats vargingiausias iš elgetų, norėčiau paprašyti pagalbos

- iš visų   angelų,

- iš visų   šventųjų,

- mano karalienės ir motinos, ir

- visos kūrybos

už nedidelę manęs maldą Jėzui,

- Ši malda, kylanti iš visų, skatina Jėzų užjausti jo Valios mergaitę, - ir kad ji užbaigtų sunkią tremtį, į kurią patekau.

Kol buvau tokioje skausmingoje būsenoje,

– Staiga apėmė jausmas, kad mano angelas yra arti manęs. Tai iškart privertė susimąstyti:

– Kodėl mano angelas, o ne Jėzus?

Tą akimirką pajutau, kad Jėzus juda manyje.

Jis man pasakė  :

„Mano dukra, tu nori žinoti

- Nes angelai yra tokie, kokie yra,

- Kodėl jie išlaikė savo pirminį grožį ir grynumą?

Taip yra todėl, kad jie visada išliko pirmame veiksme, kuriame buvo sukurti.

Jie nežino veiksmų eilės, nesikeičia,

Jie nei didėja, nei mažėja.

Jie savyje turi visas įmanomas ir įsivaizduojamas gėrybes.

Prisirišęs prie paprasto mano valios veiksmo, su kuriuo jie išaiškėjo,

jie yra nekintami, gražūs ir tyri.

Jie nieko neprarado iš savo pirminės egzistencijos, kurioje yra visa jų laimė

-  savo noru likti šioje būsenoje.

Jie viską randa mano valioje ir nieko kito neieško, kad būtų laimingi.

nei ką jiems duoda mano Valia  .

Kita vertus  , ar žinote, kodėl egzistuoja hierarchiniai angelų chorai  ? Yra angelų, kurie yra arčiau mano sosto ir ar žinote kodėl?

Ar tai,

- Kai kuriems mano valia parodė tik vieną mano valios veiksmą,

- dar dviem,

- dar trims ir kt.

Tuo ir skiriasi angelų chorai.

Kai kurie angelai yra pranašesni už kitus ir labiau verti būti šalia mano sosto.

Kuo labiau jiems pasireiškė mano Valia ir jie joje išsilaikė, tuo jie aukštesni, gražesni, laimingesni ir pranašesni.

Yra sudaryti angelų chorai

- pagal jų žinių apie mano Aukščiausią valią lygį.

Įvairių chorų angelai turi savo grožį ir savo funkcijas. Štai kaip yra ši angelų chorų hierarchija.

Jei žinotum

ką tai reiškia

- geriau pažinti savo valią,

- joje atlikti kelis veiksmus, pvz

kiek tai lemia

vaidmuo   ,

grožis   ir

 būtybės pranašumas  ,

kiek labiau vertintumėte visas žinias

kad aš jums pranešiau apie savo Valią!

Tolesnis mano Valios pažinimas pakelia sielą taip didingai

aukščio

kad patys angelai yra priblokšti ir apgauti.

Tai verčia juos nepaliaujamai skelbti: "  Šventas, šventas, šventas!"

Mano Valia pasireiškia

- iš nieko sukurti būtybes,

- bellindoli,

- priversti juos augti,

- ugdant juose dievišką gyvenimą, e

- darantis juose dar nematytus stebuklus.

Todėl dėl visko, ką aš jums paskelbiau apie savo valią,

tu gali suprasti

-Ką aš noriu su tavimi veikti ir kaip tave myliu, ir

- kaip tavo gyvenimas turi būti nenutrūkstamų veiksmų, atliekamų pagal mano valią, grandinė.

Jei būtybės, kaip angelai, niekada nebuvo nuklydusios nuo pirmojo veiksmo

- kurioje mano valia iškėlė juos į dienos šviesą,

kokios tvarkos ir stebuklų nebūtų žemėje?

Todėl, mano dukra,

niekada nepalik pirminės būsenos, kurioje tave sukūriau,

ir tegul tavo pirmasis veiksmas visada būna mano Valia.  “

Po to aš nerimavau su Jėzumi   Getsemanės sode.

ir aš maldavau jo leisti man įsiskverbti į šią meilę, su kuria jis mane taip myli.

Vėl įsigilinęs į mane,   jis man pasakė  :

"Mano dukra,

įeik į mano meilę ir nepalik jos.

Likite ten, kad visiškai suprastumėte, kaip aš myliu būtybes. Viskas manyje yra meilė jiems.

Kai Dieviškumas juos sukūrė, Jis visada ketino juos mylėti.

Jų viduje ir išorėje Dieviškumas pasiryžo juos lydėti nenutrūkstamu ir vis nauju meilės aktu.

Taigi galiu pasakyti, kad kiekviena mintis, žvilgsnis, žodis, kvėpavimas, širdies plakimas ir kt. būtybių lydimas amžinos meilės akto.

Jei dieviškumas pasiūlė mylėti kūrinius visada ir visame kame, tai todėl, kad tikėjosi gauti viską

nepaliaujamas ir vis naujas meilės sugrįžimas.

Tačiau taip nebuvo.

Ne tik padarai nenorėjo

-prisitaikyti prie šio Kūrėjo trokštamo meilės ritmo, bet jie atsisakė šios Meilės ir ją įžeidė.

Dėl šios nesėkmės Dieviškumas nesustojo.

Tačiau ji ir toliau dovanojo savo nepaliaujamą ir vis naują meilę būtybei.

Ir kadangi būtybės nesulaukė šios meilės,

– Jų buvo pilnas dangus ir žemė

laukia, kol kas nors jį paims ir grąžins visą šią meilę.

Kai Dievas ką nors nusprendžia, niekas jo nesustabdo. Jis išlieka tvirtas savo nekintamumu.

Štai kodėl kitame Meilės pertekliuje aš, Tėvo Žodis,

- Aš atėjau į žemę,

- Aš tuo aprengiau žmogaus prigimtį,

- Aš surinkau savyje visą šią meilę, kuri užpildė dangų ir žemę, siekdama grąžinti visą šią Meilę Dieviškumui.

Sukūriau meilę

- už kiekvieną mintį, žvilgsnį, kiekvieną žodį,

- kiekvienas širdies plakimas, kiekvienas judesys ir kiekvienas kiekvienos būtybės žingsnis.

Taigi,   net ir mažiausiomis skaidulomis,   mano Žmoniškumas

buvo minkytas mano Dangiškojo Tėvo amžinosios meilės rankų, taigi

-kuris turi savyje savyje visą šią Meilę, užliejančią dangų ir žemę, ir

- kad tokiu būdu galiu suteikti Dieviškumui meilės grąžinimą iš visų tvarinių, - ir kad galiu sukurti meilę kiekvienam tvarinių veiksmui.

Štai taip

chacune de tes pensées est entorée de mes incessants actes   d'amour.

il n'y a rien en toi et en dehors de toi qui ne soit entouré de mes actes   répétés d'Amour.

Štai kodėl   Getsemanės sode  –   mano žmogiškumas

- sušuko jis,

- užspringo ir

- jis jautėsi sugniuždytas po tiek Meilės svorio. Nes aš mylėjau ir nemylėjau.

Šie Meilės skausmai yra

- pats   kartaus,

–   žiauriausias.

Tai skausmai be gailesčio, skaudesni už mano aistrą!

Oi! jei sielos mane mylės, tiek Meilės svoris taptų lengvas.

Nes kai Meilė sulaukia meilės sugrįžimo, ją išjungia artimųjų meilė.

Tačiau negavęs grąžos nusivilia.

Ir jis jaučiasi taip, lyg būtų apmokėtas mirties aktu.

Taigi jūs matote   visą kartėlį ir skausmą, kurį     man suteikė mano Meilės aistra.

Kadangi dėl mano fizinės aistros jie man davė tik vieną mirtį, o meilės aistros metu,

Man teko patirti tiek daug mirčių

-kad iš Manęs išėjusių meilės aktų skaičius ir

– dėl kurių nebuvo abipusiškumo.

Todėl   tu,   mano dukra, ateik ir grąžink man šią Meilę.

Mano valioje visą šią Meilę rasite kaip viename veiksme.

Padarykite tai savo   ir   kartu su Manim sukurkite meilę kiekvienam tvarinių veiksmui,

duoti man meilės korespondenciją kiekvienam“.

Aš ir toliau gyvenu be Jėzaus su dideliu jį lydinčiu kartėliu. Jei jis kartais leidžiasi į akis mano viduje, jis atrodo susimąstęs ir tylus. Tačiau, nepaisant jo tylėjimo, man malonu galvoti

-tai manęs neapleido e

-kuris ir toliau gyvena manyje.

Kai mano vargšė siela tuoj pasiduos,

jį pamačius šiek tiek atgaivinu, kaip naudingą rasą. Bet kodėl?

Kad galėčiau grįžti į savo sausumą ir vėl jaustis kaip miršta.

Taigi aš visada esu tarp gyvenimo ir mirties.

Tuo metu, kai buvau taip paniręs į didžiulę savo kančių jūrą, kai jį praradau, mano mielasis Jėzus judėjo manyje.

Kai Jis parodė save maldos būsenoje, aš prisijungiau prie Jo maldoje. Tada   jis man pasakė  :

"Mano dukra,

Kai sukūriau žmogų, sukūriau jį, kad išsaugotų jo gyvybę,

-oras jo kūnui ir oras sielai:

- natūralus oras kūnui ir mano valios oras jo sielai.

Kaip žinoma, natūralus oras turi pranašumą, nes leidžia žmogui kvėpuoti ir palankiai vertina visos gamtos augmeniją bei gaivumą.

Taigi, net jei mes to nematome,   oras valdo kiekvienos sukurtos būtybės gyvenimą  . Visiems jo reikia.

Dirba visur dieną ir naktį. Skatina

- širdies plakimas,

- kraujotaka, viskas.

Bet ar žinote, iš kur tokia dorybė?

Dievas suteikė jam visas šias prerogatyvas.

Kaip   gamtai   reikia natūralaus oro, kad ji būtų išsaugota, taip sielai taip pat reikia oro.

Sielai  mano valia sudaro jos orą. Mano gerumas nenorėjo jai daugiau oro.

Kad visa mano Valios medžiaga ir gėrybės galėtų būti

- giliai įsiskverbkite į jį ir

- atnešk jam dievišką maistą, dangiškąją augmeniją ir visas dangaus gėrybes.

Turėjo būti kūno ir sielos emuliacija:

- pirmasis kvėpuojant natūraliu oru e

- kitas kvėpuoja mano Valios oru.

Bet verkti yra dėl ko!

Jei padarai jaučia natūralaus oro trūkumą, jie labai stengiasi jį gauti.

Jei reikia, jie kopia į aukštus kalnus.

Kalbant   apie mano valios orą  , būtybes

-negalvok jam e

- nesigailėkite, kad jums tai buvo atimta.

Nors jie privalo pasinerti į mano valios orą,

- nemylėdamas šio kvepiančio ir pašventinančio oro, jis negali į juos įdėti jame esančių prekių.

Ir jis privalo ten pasilikti,

- paaukotas,

- nesugebėdamas išvystyti Gyvenimo, kurį apima mano Valia.

Todėl, mano dukra, jei nori, kad mano valia tavyje įgyvendintų savo tikslus,

Patariu visada kvėpuoti mano valios oru,

Kaip šitas

– tegul tavyje vystosi Dieviškasis Gyvenimas ir

-kad pasieksite tikrąjį tikslą, kuriam buvote sukurti. “

Galvojau apie Dievo nekintamumą ir tvarinių kintamumą. Koks skirtumas!

Mano visada gerasis Jėzus pasirodė manyje ir pasakė:

"Mano dukra,

žiūrėk, nėra taško, kur nėra mano Esybės.

Štai kodėl man nereikia judėti nei į dešinę, nei į kairę, nei į užpakalį.

Kadangi nėra vietos, kur manęs nebūtų,

mano stabilumas yra universalus ir tobulas: tai mano amžinas nekintamumas.

Man ir šiandien patinka tai, kas man patinka.

Esu nepakitęs tame, ką myliu ir ko noriu.

Kai aš ką nors pamilau ar geidžiu, tai niekada nesikeičia.

Kad įvyktų pokytis, turėčiau suvaržyti savo platybes, ko negaliu ir nenoriu daryti.

Mano nekintamumas yra gražiausia aureolė, kuri vainikuoja mano galvą.

Ši aureolė tęsiasi po mano kojomis ir reiškia amžiną pagarbą mano nekintamajai Šventenybei.

Pasakyk man, ar yra tik viena vieta, kur manęs nerasi?

Jam kalbant, mano galvoje atsirado jo dieviškasis nekintamumas. Bet kas gali pasakyti, ką aš suprantu?

Bijau kalbėti nesąmones ir dėl to tylėti.

Vėliau, kalbėdamas man apie būtybių kintamumą,

Jis man pasakė  :

"Vargšės būtybės! Kokia ribota jų vieta! Kad ir kaip maža, ši vieta nėra nei stabili, nei fiksuota.

Šiandien padaras yra vienoje vietoje, kitą dieną – kitoje. Vieną dieną jis myli ką nors, kažką ar vietą ir,

kitą dieną viskas pasikeitė.

Jis taip pat gali niekinti asmenį ar dalyką, kurį mylėjo dieną prieš tai.

Ir ar žinote, dėl ko tas vargšas padaras toks nestabilus? Tai jo žmogiška valia.

Tai daro ją nepastovią meilėje, savo troškimuose ir geruose, kuriuos ji daro. Jo žmogiškoji valia yra kaip siaučiantis vėjas

kad judina jį kiekviename jo gūsyje.

Kaip sausa nendrė kartais stumiama į dešinę, kartais į kairę.

Kurdamas žmogų norėjau, kad jis gyventų mano Valioje

taip kad

išlaisvindama jį iš veržlaus žmogaus valios vėjo,   mano Valia tai daro

- ūkis sklype,

- stabilus įsimylėjęs,

- šventas savo veiksmuose.

Norėjau, kad jis gyventų didžiulėje mano Nekintamumo teritorijoje.

Tačiau vyras nenorėjo, kad taip būtų.

Jis norėjo savo vietos ir gavo žaislą

- iš savęs,

- kiti, e

- apie savo aistras  .

Dėl to meldžiu ir meldžiu tvarinį, kad jis grįžtų į mano valią iš kur ji kilo,

kad jis nebebūtų nepastovus, o stabilus ir tvirtas.

Aš nepasikeičiau.

Laukiu tavęs, noriu tavęs.

Aš visada to noriu savo valioje“.

Jaučiausi labai sunerimęs.

Melsdamasis verkiau dėl savo liūdnos būklės, kai esu atimta nuo to, kuris yra visas mano gyvenimas. Mano būklė nepataisoma, niekas manęs nesigaili, viskas teisinga.

Kas manęs pasigailės, jei gailestingumo šaltinis atsuks man nugarą? Taip verkdamas ir melsdamasis pajutau savo rankas Jėzaus rankose.

Lipdamas link manęs labai aukštai,   jis man pasakė  :

„Ateikite ir pamatykite puikų šou, dar nematytą žemėje ir danguje:

siela, kuri nuolat miršta iš meilės Man.

Po šių Jėzaus žodžių dangus atsivėrė ir visa dangiškoji hierarchija pažvelgė į mane.

Aš taip pat pažvelgiau į save ir pamačiau, kaip mano vargšė siela nuvyto ir miršta kaip gėlė, kuri tuoj išlįs iš savo stiebo.

Man mirus slapta jėga mane sugrąžino į gyvenimą. Oi! Galbūt tai yra Dievo teisumas, kuris baudžia mane   pagrįstai.

Mano Dieve, mano Jėzau, pasigailėk manęs! Pasigailėk vargšo mirštančio padaro!

Mano likimas yra sunkiausias, kokį gali patirti mirtinga būtybė: mirti nemirdamas!

Po to mano mielasis Jėzus beveik visą naktį laikė mane ant rankų, kad suteiktų jėgų ir padėtų išgyventi agoniją.

Tikėjau, kad galiausiai jis manęs pasigailės ir pasiims su savimi, bet nesėkmingai.

Šiek tiek pagyvinęs,   paliko mane sakydamas  :

"Mano dukra,

mano Valia gauna nuolatines mirtis iš būtybių. Tai yra Gyvenimas ir kaip gyvybė nori duoti Gyvybę ir Šviesą.

Tačiau padarai atmeta šią šviesą.

Ir kadangi jie jos negauna, ši šviesa miršta būtybėms. Ir mano Valia jaučia šią mirtį.

Mano Valia nori atskleisti joje esančias savybes ir dorybes. Tačiau padarai atmeta šias žinias.

Taip mano Valia jaučia mirtį, kurią tvariniai suteikia mano valios dorybėms ir savybėms.

taip pat

- jei mano Valia nori duoti Meilę ir ši Meilė negaunama, jis jaučia Meilei duotą mirtį.

jei jis nori suteikti šventumą ar padėką, jis jaučia mirtį, kurią   kūriniai suteikia šventumui, ir malones, kurias jis nori   suteikti.

Taigi mano valia yra nuolatinė mirtis dėl naudos, kurią ji nori pasiūlyti.

Ar nejaučiate nuolatinės mirties, kurią išgyvena mano Valia?

Kadangi tu gyveni savyje, tai natūralu

-kad tu jautiesi šiuos mirusius ir

- kad jūs gyvenate nuolatinėje agonijos būsenoje.

Tai išgirdęs pasakiau jam:

„Jėzau, mano meile, man viskas atrodo ne taip.

Tai tavo nepriteklius, kuris mane žudo, atima mano gyvybę, nepriversdamas manęs mirti!

Jis atsakė:

"Jo

- iš dalies atėmimas Man ir

- iš dalies mano Valia, kuri, palaikydama tave Ją įsisavinusi, verčia dalyvauti jos skausmuose.

Mano dukra

Tikrasis gyvenimas mano valioje reiškia   , kad:

joje gyvenanti būtybė dalijasi skausmais, kuriuos man sukelia padarai “.

Mąsčiau apie Nekaltą savo Suverenios Karalienės ir Motinos Prasidėjimą. Mano protas buvo apakęs

- už nuopelnus, grožybes ir stebuklus, kurių pilnas Nekaltas Prasidėjimas,

šis stebuklas pranoksta visus kitus Dievo padarytus stebuklus visoje kūrinijoje.

Ir aš pasakiau sau:

Nekaltojo Prasidėjimo stebuklas yra nepaprastai didelis. Tačiau mano Dangiškoji Motina pastojimo metu nepatyrė jokių išbandymų.

Viskas jai buvo palanku tiek iš Dievo, tiek iš gamtos, kurią Dievas sukūrė tokią laimingą, šventą ir privilegijuotą.

Kokį herojiškumą ir kokį išbandymą jis patyrė?

Jei angelai danguje ir Adomas danguje neišvengė išbandymo,

Ar visų karalienė būtų vienintelė, kuri būtų atleista nuo šio išbandymo ir dėl to iš jos atimta nuostabi aureolė, kurią išbandymas sukels šiai iškiliai karalienei ir Dievo Sūnaus Motinai?

Kaip galvojau, mano gerasis   Jėzus   tapo matomas manyje ir

Jis man pasakė  :

"Mano dukra,

nė vienas man nėra priimtinas be testo.

Jei jis neišlaikė testo,

Būčiau turėjusi vergę kaip Motiną, o ne laisvą žmogų.

Mūsų santykiai, darbai ir meilė nori nemokamos narystės. Mano mamai buvo atliktas pirmasis išbandymas nuo pat pirmos pastojimo akimirkos.

Nuo savo pirmojo racionalaus poelgio jis žinojo savo žmogiškąją valią ir dieviškąją valią. Ir jis turėjo laisvai pasirinkti tą, prie kurio norėjo prisijungti.

Negaišdamas nė akimirkos ir žinodamas visą savo aukos mastą, jis atidavė mums savo valią, niekada nenorėdamas jos atsiimti.

Ir mes jam įteikėme savo dovaną.

Po šio mainų,

Mes užtvindėme Nekaltąjį Prasidėjimą, privilegijuotiausią iš visų būtybių,

mūsų savybių, grožybių, stebuklų ir didžiulės malonės jūros“.

Aš visada išbandau valią.

Be laisvos žmogaus valios, visų aukų, net mirties,

- nuo jų mane pykina ir

- net nežiūrėk į mane.

Ir tu nori žinoti

- koks buvo didžiausias stebuklas, kurį mes padarėme šioje šventoje būtybėje,

-Koks buvo didžiausias šios būtybės herojiškumas, toks gražus, kad niekas niekada negalės jam prilygti?

Ji pradėjo savo gyvenimą mūsų Valioje ir tęsė bei įvykdė Jyje.

Mes galime pasakyti

- kas jį baigė nuo to momento, kur pradėjo, ir

-kas prasidėjo nuo tos vietos, kur jį baigė.

O didžiausias mūsų stebuklas buvo tas,

- kiekvienai jo mintims, žodžiams ir įkvėpimams

- su kiekvienu širdies dūžiu, judesiu ar kitaip į ją liejosi mūsų Valia.

Taip jis mums pasiūlė didvyriškumą.

- dieviškos ir amžinos mintys, žodžiai, įkvėpimai, širdies plakimai ir   judesiai.

Jis iškėlė jį taip aukštai   , kad tai, kas esame iš prigimties, buvo malonė.

Visos kitos jos prerogatyvos, įskaitant jos Nekaltą Prasidėjimą, yra niekis, palyginti su šiuo nuostabiu vunderkindu.

Tai padarė ją stabilia ir stipria visą gyvenimą.

Mano Valia, kuri nuolat liejasi į Ją, privertė ją dalyvauti   dieviškoje prigimtyje.

Ir nuolatinis jo priėmimas

– padarė ją stiprią Meilėje ir Kančioje – kitokia nei viskas.

Jame veikia mūsų Valia

-kuris patraukė amžinąjį Žodį į žemę ir

- dėl to jis buvo dieviškai vaisingas,

tokiu būdu, kad joje būtų galima įsivaizduoti Dievą Žmogų

– be kito žmogaus dalyvavimo.

Ji buvo verta būti savo Kūrėjo Motina.

Dėl to aš visada reikalauju savo valios. Nes

- išlaiko sielą tokią gražią, kaip tada, kai ji išėjo iš mūsų rankų ir

– auga kaip originali savo Kūrėjo kopija.

Kad ir kokį darbą ir auką darytumėte,

- Jei mano valia tame neturi jokios dalies,

Aš jų atsisakau, nepripažįstu. Tai ne maistas Man.

Gražiausi darbai be mano Valios   yra maistas

- dėl žmogaus valios,

-už savigarbą e

- už būtybės godumą.

Mano dienos vis labiau kenčia.

Aš esu karčioje savo mielojo Jėzaus nepriteklių būsenoje.Tai tarsi mirtingasis ginklas, kuris pakimba virš manęs ir pasiruošęs bet kurią akimirką mane nužudyti.

Kai jis ruošiasi duoti man perversmą,

- tai man būtų palengvėjimas ir leistų eiti pas savo Jėzų,

kabo man virš galvos. Ir veltui laukiu perversmo.

Jaučiu, kaip suyra mano vargšė siela ir vargana prigimtis.

Ak! mano didelės nuodėmės neleidžia man nusipelnyti mirties! Kokia kančia! Kokia ilga agonija! Ak! Jėzau, pasigailėk manęs!

Tu vienintelis žinai mano skausmingą būseną,

- Nepalik manęs, nepalik manęs vienos!

Kol jaučiau šiuos jausmus,

Atsidūriau iš savo kūno ir labai grynoje šviesoje,

kur galėjau pamatyti Karalienę Motiną su mažuoju Jėzumi jos mergelės įsčiose.

O Dieve, kokia liūdna būklė buvo mano mielasis kūdikėlis Jėzus!

Jo mažoji žmonija buvo imobilizuota,

mažos rankos ir kojos nejudančios, be galimybės judėti.

Jis neturėjo vietos atsimerkti ar patogiai kvėpuoti. Jo ramybė buvo tokia, kad, nors ir gyvas, jis atrodė miręs.

As maniau:

„Kaip mano Jėzus turi kentėti tokioje būsenoje ir kaip jo Motina, matydamas kūdikėlį Jėzų, taip įstrigusį jos įsčiose“.

Kol man kilo šios mintys,   Kūdikis Jėzus man verkdamas pasakė:

"Mano dukra,

skausmai, kuriuos kentėjau būdamas nekaltos Motinos įsčiose, yra neišmatuojami žmogaus dvasiai.

Ar žinote, kokia buvo pirmoji kančia, kurią patyriau nuo pirmos pastojimo akimirkos ir išgyvenau visą gyvenimą? Mirties kančia  .

Mano Dieviškumas nusileido iš dangaus tobulai laimingas, jo nepasiekė jokia kančia ar mirtis.

Kai pamačiau, kad mano mažoji žmonija kenčia nuo kančios ir mirties

- už meilę būtybėms,

Taip stipriai jaučiau mirties skausmą, kad tuoj mirsiu.

jei mano dieviškoji jėga nebūtų stebuklingai manęs palaikiusi,

- leisti sau patirti šią kančią ir toliau gyventi.

Taigi Man visada buvo mirtis, kurią aš jaučiau

- mirtis nuo nuodėmės,

- gėrio mirtis būtybėse, taip pat

- jų natūrali mirtis.

Kokią žiaurią kančią taip gyvenau visą savo gyvenimą!

Aš, kuris sulaikiau gyvenimą,

- kuris taip pat buvo absoliutus Viešpats, aš ruošiausi paklusti mirties bausmei.

Ar nematote mano mažosios žmonijos nejudrios ir mirštančios mano brangios Motinos įsčiose? Ar nejaučiate, kaip baisu patirti mirties kančias nemirštant?

Mano dukra

tai tavo gyvenimas mano Valioje verčia tave dalyvauti nuolatinėje mano Žmonijos mirtyje. “

Didžiąją ryto dalį praleidau su Jėzumi savo Motinos įsčiose.

aš tai mačiau

- kai jis mirė,

atgauti gyvybę ir vėl pasiduoti mirčiai.

Kaip man buvo skaudu matyti Kūdikėlį Jėzų tokioje būsenoje! Kitą naktį aš apmąsčiau poelgį.

- dėl ko saldus Kūdikis paliko įsčias, kad gimtų tarp mūsų

Ir mano vargšė dvasia pasiklydo šioje paslaptyje, tokia gili ir tokia kupina meilės, kai, judėdamas manyje, mano mielas Jėzus ištiesė savo mažas rankas, kad mane pabučiuotų.

Jis man pasakė  :

"Mano dukra,

mano gimimo veiksmas buvo pats iškilmingiausias iš visos kūrinijos  .

Dangus ir žemė   nusilenkė giliai garbindami

- mano mažosios žmonijos žvilgsniui, kuriame mano Dieviškumas buvo tarsi užmūrytas.

Vyko tylos, gilios adoracijos ir maldos aktas.

Visa ekstazė   mano Motina meldėsi   prieš šį   didžiulį stebuklą   , kilusį iš jos

Jie taip pat meldėsi  šventajam Juozapui ir angelams   .

Visa kūrinija   pajuto mano kūrybinės galios didybę

- su meile atsinaujino jos akivaizdoje.

Ji jautėsi labai pagerbta

-nes tam, kas jį sukūrė, to reikėjo jo Žmonijos išlaikymui.

Saulė   jautėsi garbinga, turėdama atiduoti savo šviesą ir šilumą savo Kūrėjui,

jo tikrasis Viešpats. Jis šventė mano garbei.

Žemei   buvo garbė matyti mane gulintį ėdžiose.

Visa švelni prieš mano trapias galūnes, ji rodė savo džiaugsmą nuostabiais ženklais.

Visa kūrinija   jautėsi pagerbta matyti savo tikrąjį Karalių ir Viešpatį, nusileidžiantį į jos krūtinę. Kiekvienas sukurtas daiktas įnešė savo indėlį:

vanduo   norėjo numalšinti mano troškulį,

paukščiai   džiugino mane savo čiulbėjimu,

 mane glostė vėjas  ,

oras   mane apkabino:

visi sukurti daiktai   pasiūlė man savo nekaltą duoklę.

Tik nedėkingas vyras buvo nenoriai.

Net jei jautė ką nors neįprasto: džiaugsmą, galingą jėgą. Nors skambinau jam su ašaromis ir aimanomis,

- nepajudėjo, išskyrus kai kuriuos piemenis.

Tačiau būtent dėl ​​jo aš atėjau į žemę

- duok man jį išgelbėti ir sugrąžinti į dangiškąją tėvynę.

Aš ieškojau, ar jis ateis priimti didžiosios mano dieviškojo ir žmogiškojo gyvenimo dovanos.

Mano įsikūnijimas buvo ne kas kita, kaip atsidavimas būtybių malonei. Atsiduodu savo brangios Motinos ir šventojo Juozapo, kuriam atidaviau savo gyvybę, malonei.

Ir kadangi mano darbai amžini,

Dieviškumas, Žodis, nužengęs iš dangaus, niekada nepaliko žemės

-galėti nuolat atsiduoti visoms būtybėms.

Visą gyvenimą dosniai save atidaviau.

Ir likus kelioms valandoms iki mirties, aš įkūriau didįjį   Eucharistijos stebuklą.

kad visi norintys turėtų galimybę gauti didžiąją mano gyvenimo dovaną.

Man tai nerūpėjo

- nusikaltimai, kurie būtų padaryti man arba tiems, kurie atsisakytų mane priimti.

as galvojau  :

„Atidaviau save, niekada neatsigausiu.

Leisk jiems daryti ką nori, aš visada būsiu su jais! “

"Mano dukra,

tokia tikros meilės prigimtis:

atkaklumas ir pasiryžimas niekada neatsitraukti, kad ir kokios aukos   pareikalautų  .

Mano darbų nuoseklumas yra mano pergalė ir didžiausia šlovė  . Tvarinyje  pastovumas yra ženklas, veikiantis Dievo labui: 

siela nesileidžia niekuo stabdoma, nesijaudina

nei apie save, nei apie savo   reputaciją,

nei jo artimųjų, net jei tai jam kainavo   gyvybę.

Žiūrėk tik į Dievą   , dėl kurio ji užsibrėžė.

Ji jaučiasi pergalinga, kai aukodama savo gyvenimą dėl Dievo meilės.

Tai nėra tikros meilės daug.

Nuoseklumas turi apibūdinti tuos, kurie veikia už mane.

Dėl savo pastovumo aš niekada nekeičiu savo darbų.

Kai kas nors padaroma, tai daroma amžinai“.

Mano diena ėjo į pabaigą ir galvojau, ar dar turiu ką veikti.

Savo viduje išgirdau balsą, kuris man pasakė:

„Jūs vis tiek turite padaryti svarbiausią dalyką:   įsilieti į Dieviškąją   Valią“.

Įprastu būdu pradėjau tai daryti. Tada man atrodė, kad atsivėrė dangus ir visas dangaus teismas atėjo pas mane.

Mano mielasis   Jėzus man pasakė  :

„Mano dukra,   susiliejimas su mano valia yra veiksmas

- iškilmingiausias, didžiausias ir svarbiausias jūsų gyvenime.

Pasinerti į Mano valią yra

- įžengia į amžinybę,

- pabučiuok jį ir gauk jo prekes.

Kai siela susilieja su Aukščiausia Valia, kiekvienas ateina įnešti tai, ką turi:

angelai, šventieji ir ta pati Dievybė ateina, kad viską įneštų į   šią sielą,

žinodami, kad jie tai daro pagal dieviškąją valią, kur viskas yra saugu.

Gavęs šias prekes, prie kurių jis sieja savo veiksmus,

- siela juos padaugina Dieviškoje Valioje ir suteikia visam Dangui dvigubą šlovę ir garbę. Taigi, įsiliedamas į mano valią,

sukels dangų ir žemę, ir tai nauja vakarėlis visiems.

O kaip   susilieti su mano Valia   – mylėti ir duoti visų vardu.

Kad tvarinys jūsų nepralenktų meilėje,

Ten deponuoju visų turtą ir savo turtą.

Ten netrūksta vietos sudėti tiek prekių, nes mano Valia didžiulė ir galinti priimti viską.

Jei žinotumėte, kas atsitiks, kai susiliesite su mano valia, degtumėte noru tai daryti nuolat  . “

Vėliau susimąsčiau, ar turėjau išdėstyti tai, kas išdėstyta popieriuje. Nes nemanau, kad tai būtina ar svarbu,

-Juolab kad apie tai nebuvau gavęs jokių nurodymų.

Judėdamas manyje, mano mielasis   Jėzus man pasakė  :

„Mano dukra, kaip nebūtų svarbu tai pranešti

Ar pasinerti į savo Valią Jame gyventi?

Siela, susiliejusi su mano Valia, gauna visas mano dieviškas ir amžinas gėrybes kaip užstatą.

Šventieji varžosi tarpusavyje

- įdėti savo nuopelnus į sielą, susiliejusią su mano valia.

Nes jie jaučia mano Valios šlovę ir galią e

juos dievišku būdu pašlovina tvarinio menkumas  .

Gerai klausyk, mano dukra:   gyvenimas pagal mano valią įveikia tą pačią kankinystę dėl nuopelnų  .

Kankinystė žudo kūną. Bet gyventi pagal savo valią,

-Tai tarsi leidimasis būti nužudytas dieviškos rankos, kuri suteikia sielai dieviškosios kankinystės kilnumo.

Kiekvieną kartą, kai siela nusprendžia gyventi pagal mano valią,

mano valia ruošiasi smogti, kad nužudytų žmogaus valią,

– įvykdyti kilnią šios sielos kankinystę.

Tiesą sakant, žmogaus valia ir dieviškoji valia nėra sujungtos:

- vienas turi užleisti kelią kitam,

- žmogaus valia turi išnykti prieš Dieviškąją Valią.

Taigi, kiekvieną kartą, kai nuspręsite gyventi pagal mano valią,

- esi pasirengęs savo valia iškentėti kankinystę.

Ar matai, ką reiškia įsilieti į mano Valią? Jis nuolat kankinamas dėl mano Aukščiausiosios Valios.  Ar tai nereikšminga ir nereikšminga?

Mano gyvenimas tęsiasi mano mielojo Jėzaus neturtingumo kartėlyje.Nežinau, kaip man gyventi.

Jaučiuosi sugniuždyta, baisiame košmare.

Mano prigimtis, netekusi vienintelės atramos, norėtų ištirpti.

Kartais jaučiu, kaip lūžta kaulai, kartais šąla skrandis, nesinori nei vandens, nei maisto.

Be mano Jėzaus mano vargšas prigimtis turėtų sunykti ir suirti. Kai jis ruošiasi ištirpti, galinga ranka

- sugriebia mane, sugrąžina išnirusius kaulus į vietą, atblokuoja skrandį ir neleidžia visiškai sugriūti.

Viešpatie, kokios kančios! Pasigailėk mano liūdno likimo.

O Dieve, prašau, sugrąžink tą, kuris yra vienintelė mano gyvenimo atrama, arba leisk, kad mano vargana prigimtis sumokėtų tau mirties kainą.

kad galėčiau atsidurti savo Jėzaus krūtinėje

-kur mes niekada nebeišsiskirsime!

Kol buvau tokioje būsenoje dėl tokių didelių kančių, mano mielasis Jėzus tapo matomas mano viduje.

Jis stovėjo vienas, susimąstęs ir tylus, susidėjęs rankas ant kaktos. Nors tai buvo mano viduje,

manyje buvo tiek vietos, kad buvome labai toli vienas nuo kito.

Trumpai tariant, abu buvome vieni, kiekvienas atskirai.

Taigi, bet kokia kaina norėjau priartėti prie jo, pasakyti keletą žodžių ir palaikyti jam kompaniją jo vienumoje.

Bet aš nežinau, kaip, erdvė pasikeitė.

Man atrodė, kad tai pasaulis, o Jėzus yra jo centre.

Jėzus man atrodė susirūpinęs dėl pasaulio, kuris bėga į griuvėsius, likimo.

Jis paėmė gabalėlį šios erdvės ir uždėjo ant manęs. Jaučiausi sugniuždyta po tokio svorio.

Bet aš džiaugiausi, kad mano Jėzus, mano Gyvenimas buvo arti manęs.

Pamatęs jį šalia savęs,

Norėjau verkti, kad suminkštinčiau jį iš savo siaubingų kančių ir ilgai su juo pasikalbėčiau.

Bet galėjau jam pasakyti tik: „Jėzau, daugiau niekada manęs nepalik! Ar nematai, kad be tavęs aš nebegaliu ištverti šios tremties?  “.

Dieve,   jis man pasakė:  „Aš tavęs nepaliksiu, ne, ne!

Tai melagingas kaltinimas savo Jėzui. Aš niekada nieko nepalieku.

Tvariniai nusisuka nuo Manęs, o ne aš nuo jų. Atvirkščiai, aš nepaliaujamai juos persekioju.

Taigi niekada neįžeisk sakydamas, kad galiu tave palikti dar kartą. Ir tada tu tai gerai matai, aš buvau tavo viduje, o ne išorėje.

Ir ne tik aš, bet ir visas pasaulis. “

Po to, pažvelgęs į Jėzų, mačiau

- jos intelektas intensyvesnis nei saulės e

-Visos jo mintys kaip tiek daug spindulių, sklindančių iš šios saulės.

Šie spinduliai buvo sustiprinti ir

– apėmė visų buvusių, esamų ir būsimų būtybių mintis, bandydama užčiuopti visas sukurtas intelektas

nes jų vardu

-  duok Tėvui šlovę ir visišką atlyginimą už viską   , pvz

-taip pat gauti visas prekes sukurtiems intelektams  .

Tada, prisitraukęs mane prie savęs, jis man pasakė:

"Mano dukra,

saulę, kurią matote mano žmonijos intelekte, suformavo mano dieviškumas, kuris apdovanojo mano žmogiškumą

-kūrybinė galia e

- visų dalykų išmanymas,

užtenka būti nauja sielų saule.

Saulė, kurią sukūriau dėl gamtos, savo šviesa užplūsta visą žemę,

– neatimant jokios naudos. Tai daro nepalikdamas rojaus. Mano dieviškumas mano žmonijoje elgėsi taip pat. Nepaliekant manęs, ji susidarė iš savo neprieinamų šviesos spindulių, apimančių viską ir visus.

Kiekvieną kartą,

Aprėpiau kiekvieną mintį, kiekvieną žodį ir kiekvieną veiksmą