Jėzus, nešdamas savo kryžių, pažvelgė į ją ir tarė : „Siela, padėk man!

Nuo tos akimirkos joje kyla nepasotinamas noras kentėti dėl Jėzaus meilės, tuo metu prasideda ir pirmosios fizinės Kančios kančios, dideli dvasiniai ir moraliniai skausmai.

Būdama 16 metų , vadovaudamasi Jėzaus ir Marijos išreikštu troškimu, ji pasišventė Jėzui kaip auka.

Nuo tos akimirkos regėjimų daugėjo ir jis vis labiau buvo siejamas su Jėzaus kančiomis savo kančioje.

Net nuo tos akimirkos ir visą likusį gyvenimą ( ty 65 metus ) jis negali nei valgyti, nei gerti, atsisako bet kokio maisto.

Dėl vis stiprėjančių Jėzaus kančios kančių Luisa dažnai praranda jausmus.

Jo kūnas sustingsta, kartais kelias dienas, kol atvyksta kunigas (dažniausiai jo nuodėmklausys),

Būdama 23 metų, praėjus vieneriems metams nuo nuolatinio lovos režimo pradžios (tai tęsis visą likusį gyvenimą), ji gavo Mistinės santuokos malonę.

Ši santuoka atnaujinama po 11 mėnesių danguje, dalyvaujant Šventajai Trejybei. Būtent šia proga jam įteikiama Dieviškosios Valios dovana.

Ji atsižada sielos auštant, kai kiekvieną dieną jos nuodėmklausys ištraukdavo ją iš mirties būsenos.

Luisa daug parašė. Jis tai padarė iš paklusnumo Jėzui ir jo nuodėmklausiams, įveikdamas stiprų nepasitenkinimą, kurį visada stengėsi rašyti ir kalbėti apie save.

Pagrindiniai jo raštai sudaro 36 jo kūrinio „ Dangaus knyga“ (vardą pasiūlė pats Jėzus) tomus.

Jie aprašo jo gyvenimą ir dalijasi jo dialogais su Jėzumi, jo pasirinktomis priemonėmis.

paskelbti jo nepaprastus ir stebinančius mokymus apie gyvenimą Dieviškoje Valioje.

Vienas iš jo nuodėmklausių, palaimintasis fr. Neseniai popiežius Jonas Paulius II palaimintuoju paskelbė Annibale M. Di Francia .

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus mus išmokė, kad kai meldžiamės, turime prašyti

Labai trokšdami paskelbti Jo Meilės, Teisingumo ir Taikos Karalystę, nuolankiai prašome šlovinti savo tarną Luisą,

- padėti mums džiaugsmingai apkabinti savo kryžius šioje žemėje, kad ir mes,

Turiu užrašyti, kas įvyko tarp manęs ir mano mylimo Jėzaus per daugiau nei 16 metų.

Tikiu Jėzumi, mano mylimu Sužadėtiniu, kuris galės padaryti mano užduotį pakeliamą.

„Taigi aš pradedu, o Jėzau, tavyje, su tavimi ir dėl tavęs . Aš nepasitikiu savimi, bet tikiu tavimi.

per kurį Jėzus buvo pasirinkęs pasilikti nekaltose Švenčiausiosios Mergelės įsčiose

darydamas devynias dienas per dieną devynias meditacijas apie palaimingą Įsikūnijimo slėpinį.

Meditacijos metu aš pasirinkau eiti į dangų su mintimi. Įsivaizdavau Šventąją Trejybę lemiamoje taryboje,

planavo išpirkti žmonių giminę, patekusią į patį niūriausią vargą, iš kurio be dieviško veiksmo ji nebegalėtų vėl pakilti į naują absoliučios laisvės gyvenimą.

Tada pagalvojau apie jų nedėkingumą, dėl kurio tokia didžiulė Meilė neveikė. Būčiau tokioje būsenoje visą dieną, o ne valandą, jei Jėzus nebūtų privertęs manęs išgirsti vidinio balso, kuris man pasakė:

jis tampa toks mažas, o jūs liekate tokioje mažoje erdvėje, kol galite judėti ar kvėpuoti.

Dėl gailesčio duok man vietos savo širdyje. Išeik iš visko, kas ne nuo manęs,

"Ak! Mano Jėzau, koks tu visada buvo malonus nelaimingam padarui, koks aš esu, ir koks tu vis dar esi! Visada pasigailėk manęs!"

Ir taip tęsiau iki devintos valandos, kurią praleidau dėl savo neskoningo ir apgailėtino blaškymosi.

Kartais mano šeima neleido man to padaryti, kol dirbau. Bet aš vis tiek norėjau patenkinti savo tokį gerą Jėzų.

Buvau vienas ir ruošiausi baigti savo meditacijas, kai staiga pajutau savyje neįprasto įkarščio srovę.

Iškart atsistojau ir nubėgau jo pabučiuoti. Bet kai bandžiau jį apkabinti, jis dingo. Tai atsitiko tris kartus, ir kiekvieną kartą negalėjau jo pabučiuoti.

Neneigiu, kad Jėzus mane visiškai perkeitė su meile.Šis neįprastas įkarštis tęsėsi keletą dienų.

balsas barė mane po kiekvienos įprastos nuodėmės. Jis mane pataisė ir išmokė, kad viską turiu padaryti labai gerai.

Tai suteikė man naujos drąsos, kai nukritau, ir pažadėjo ateityje būti budresnis.

visada dėk savo tėvo pastangas, kad ji atliktų savo pareigas, kad ji galėtų atnešti garbę ir šlovę Dievui, e .

kuris visada siekia pavydėtino dorybės vainiko. Bet, deja, savo gėdai ir sumišimui turiu sušukti:

Tada mano Gerasis ir Dieviškasis Mokytojas pradėjo išlaisvinti mano širdį nuo visų jausmų, kurie ją užpuolė būtybėms.

Jūs sakote tiesą, kai sakote, kad nieko negalite padaryti patys. Bet nebijok, aš padarysiu viską už tave.

Tada verkiau apgailestaudama ir pažadėjau, kad labiau nei bet kada būsiu visiškai jos. Ir jei tą akimirką,

Žinodamas, kad, netekęs jo pagalbos, būčiau pasielgęs daug blogiau, paprašiau manęs neapleisti.

Jėzus , priversdamas mane išgirsti Jo Balsą mano širdyje, pasakė man :

Kai mane atitraukdavo pokalbiai su šeima arba nesvarbūs ar nereikalingi žodžiai, iš karto išgirdau Jo Balsą man sakant:

Jie užpildo tavo mintis dalykais, kurie manęs nedomina. Jie apgaubia tavo širdį blogais jausmais,

kurie padaro neveiksmingas malones, kuriomis apipyliau tave, tokią silpną ir negyvą. Oi! pamėgink mane mėgdžioti kaip tada, kai buvau Nazareto namuose:

Taip skausmo sudaužytos širdys buvo patrauktos, malonės suminkštintos, jos buvo atvestos mano Meilei.

Ar turėčiau papasakoti apie dvasines konferencijas, kurias turėjau su mano tariamu Motina ir Tėvu?

Prašiau jo pagalbos ir malonių už tai, kad buvo punktualus įvykdęs tai, ko iš manęs prašė.

Taip pat prisipažinau, kad vienas negaliu padaryti nieko kito, išskyrus blogį.

Ir vargas man, kai mano mintys ar širdis retkarčiais atitoldavo nuo Jėzaus ir pradėdavo domėtis žmonėmis, kuriuos myliu.

"Ar tai tavo būdas mane mylėti? Kas tave mylėjo taip, kaip aš? Žinokite

Dėl daugybės priekaištų pajutau, kaip plyšta širdis. Galėjau tik stipriai verkti ir maldauti jo atleidimo.

- taip pat nepastovios ir nepastovios meilės, kurią padarai jam jaučia, vizija. Mano širdis buvo visiškai paimta. Nuo to momento aš negalėjau mylėti nieko kito, išskyrus jį vieną.

Pavyzdžiui, jei man į galvą ateitų kažkas gero, turėčiau pripažinti, kad pirmiausia jis, variklis

Turėčiau manyti, kad Dievas tai leido dėl mano dvasinio ar kūniško gėrio.

Jei padarai kreiptųsi į mane su pagyrimais ir plojimais, sutikčiau juos su panieka ir sakyčiau sau:

"Šiandien jie mane myli. Rytoj jie gali manęs nekęsti. Sutvėrimai nepastovi."

išsivadavęs nuo minčių ir meilės jiems, jis pradėjo valyti mano širdies vidų.

nei tuo metu, kai bandėte įtikti aplinkiniams? Argi nematai, kad man vienam lengviau patikti,

Savo ruožtu elgsimės taip, lyg tu ir aš būtume vieni pasaulyje. Pažadėk man būti ištikima

Džiaugiuosi padaręs tau tobulą mano paveikslą. Tu mėgdžiosi mane viskuo, ką aš padariau savo žmonijoje,

Neabejokite dėl sėkmės, nes aš palaipsniui išmokysiu jus, kaip tai padaryti“.

Savo dovanomis ir malonėmis pripildau sielas, kurios nesiryžta sau priskirti savo darbo, atlikto su mano malone, gerus padarinius.

Sielos, kurios mano dovanas ir mano malones laiko taip, lyg būtų jas pirkusios sau, įvykdo daug vagysčių.

- Bet jie yra dovanų, kurias man gausiai apdovanojo dieviškoji meilė, rezultatas.

-Bet jie gyvena bijodami prarasti mano malones, dovanas ir malones, jei aš jiems daugiau nepatiksiu.

Jaučiau, kad visa mano esybė ištirpsta ir suskaidoma, negalėjau nei žengti žingsnio, nei atsikvėpti be Jėzaus pagalbos.

„Jei jie žinotų, koks aš nusidėjėlis ir kiek daug malonių man suteikė Viešpats, jie būtų pasibaisėję.

Jėzus man pasakoja dar daugiau dalykų apie tobulo susinaikinimo būseną, į kurią jis mane pašaukė.

Jis man davė pasiūlymų, kurie visada skyrėsi nuo ankstesnio apsilankymo. Galiu drąsiai teigti, kad kiekvieną kartą, kai Jėzus man kalbėjo, jis naudojo skirtingą požiūrį, kad paaiškintų dorybės, kurią norėjo man įdiegti, priežastis ir padarinius.

Jei būtų norėjęs, apie tą pačią dorybę būtų galėjęs kalbėti tūkstantį kartų daugiau ir tūkstančiais skirtingų būdų:

- visada stengiausi atitikti tai, ko mane mokė Jėzus. Bet aš dažnai vienaip ar kitaip praradau tą norą.

„Jei būtum buvęs nuolankesnis ir arčiau manęs, šio darbo nebūtum taip blogai atlikęs.

Bet kadangi manėte, kad galite pradėti, tęsti ir baigti darbą be manęs, tai padarėte, bet ne pagal mano norus.

Žinokite, kad jei tai darysite visada, sulauksite didžiausio nuolankumo. Jei elgsitės priešingai,

Taip jis suteikė man daug šviesos ir malonės ir privertė pamatyti puikybės nuodėmės bjaurumą.

- didžiausias įžeidimas, kurį galima jam padaryti, visiškai apakina sielą,

Nežinodama, ką daryti, kad atitaisyčiau praeities žalą, jaučiau savo pasirinktą nuoskaudą.

Aš taip pat prašiau savo nuodėmklausio nuodėmę, bet ne visada man buvo pritarta.

Baimė būti toli nuo jo mane persekiojo, o baimė, kad tai man kainuos dar brangiau, privertė nelabai žinoti, ką daryti.

kai būčiau galėjęs sustiprinti savo meilę tau, savo aukščiausiajam gėriui ir viskam!

Žinok, kad neprisimenu tavo padaryto blogio, puikiai viską pamiršęs. Ar matote mano nepasitenkinimą ar net blogo humoro užuominą jūsų atžvilgiu?

Ir aš pasakiau: „Ne, Viešpatie, mano širdis plyšta, kai galvoju apie tavo gerumą, tavo gerumą ir tavo meilę man, nepaisant mano nedėkingumo“.

"Labai gerai, mano vaike. Bet kodėl tu nori grįžti į praeitį? O kaip geriau, jei pagalvotume apie abipusę meilę!

Nuo tos akimirkos, norėdamas patenkinti savo žavųjį Jėzų, nebegalvojau apie praeitį. Tačiau aš dažnai maldavau jo išmokyti mane išpirkti mano praeities nuodėmes.

Geriausias dalykas yra mėgdžioti mano gyvenimą. Pasakyk man dabar, ko nori“.

Aš žinau, koks tu silpnas. Būtent iš manęs gausite stiprybės, užsispyrimo ir geros valios. Daryk, ką tau sakiau.

elkis tik dėl mano pasitenkinimo ir malonumo. Kai kenčiate prieštaravimus ar susižeidžiate, aš noriu

Jei nuo pradžios iki pabaigos nemalonumų nesukelia meilė Jam, jie yra neskoningi ir be nuopelnų.

„Labadara yra dorybė, kuri suteikia prestižą kitoms dorybėms. Veiksmai, atliekami be labdaros, yra mirę darbai.

Mano akys kreipia dėmesį tik į veiksmus, atliekamus labdaros dvasia. Jie vieni nepasiekia mano Širdies.

- atlikite savo veiksmus, net ir pačius mažiausius, su labdaros ir pasiaukojimo dvasia.

Kadangi ant valiutos turi būti atspausdintas karaliaus atvaizdas, kad karaliaus pavaldiniai jį priimtų kaip galiojantį,

Tiesa, tai jums kainuos brangiau, bet drąsiai ir nebijokite. Aš su tavimi ir tu su manimi, mes padarysime viską“.

Tai sakydamas, mano gerasis Jėzus mano galvoje ir širdyje įspaudė tokį susinaikinimą, kad būčiau norėjęs pasislėpti giliausioje bedugnėje. Žinoti

-Aš suteiksiu tau jėgų, kad visada dirbtum dėl manęs, padarytum viską dėl manęs.

Sukurtas Dievo pagal savo paveikslą ir panašumą , žmogus gali pasiekti aukščiausią tobulumą, jei taiko save

jei tik savo potraukiu jis pastūmės mane mesti į jo tėvišką glėbį, ir jei jis taip pat nori, kad į jį pasiimčiau visas jėgas, kad viską daryčiau gerai,

Aš būsiu tavyje ir su tavimi, kad daryčiau nuostabių dalykų. Sekite mane visame kame ir pamatysite.

jei neatsibusčiau iš karto ryte , išgirsčiau jo balsą, sakantį man viduje:

– Nenoriu, kad tavo žvilgsnis būtų peržengtas to, kas būtina, kad nesukluptum.

- Jei būčiau kaime , apsuptas įvairių augalų, medžių ir gėlių, jis man sakytų:

„Aš viską sukūriau iš meilės tau, o tu, iš meilės man, atsižadi sau šio malonumo“.

-Jei bažnyčioje įsmeigčiau žvilgsnį į šventus papuošimus , jis mane bartų sakydamas:

jis paskyrė man darbą, kurį reikia atlikti tam tikru momentu, ir aš nuėjau dirbti, kad jam patikčiau.

Kai neatlikau savo darbo, paprašiau jo pagalbos. Daug kartų jis man padėjo dirbdamas su manimi, kad pirmiausia galėčiau būti laisvas, dažniausiai ne dėl pramogos, o tam, kad turėčiau daugiau laiko maldai.

Kartais atsitikdavo taip, kad vienas ar su juo visą dieną turėjęs užimti darbas buvo baigtas per trumpą laiką.

Po kurio laiko pradėjau jaustis labiau įtrauktas ir norėjau, kad būčiau meldžiantis neribotą laiką.

Niekada nepatyriau nuovargio ar nuobodulio ir jaučiausi taip gerai, kad man nebereikia jokio kito maisto, išskyrus tai, ką gaudavau iš maldos.

Vartokite maistą, kurį pasisavins jūsų kūnas. Prašyk, kad mano Meilė susijungtų su tavo meile,

"Ar pamiršai, kad aš neturiu kito noro, kaip tik gailėtis dėl meilės tau? Nustokite valgyti tai ir grįžkite prie to, ko nenorite."

Taip Jėzus bandė nužudyti mano valią net ir menkiausiuose dalykuose, kad aš gyvenčiau tik jame.

Kai atėjo diena, kai galėjau priimti komuniją, dieną ir naktį nieko nedariau,

„Paskubėk, Viešpatie, aš nebegaliu laukti. Sutrumpink valandas, tegul saulė teka greičiau, nes mano širdis stinga nuo Šventosios Komunijos troškimo“.

Ateik ir išgirsk, kokius nusikaltimus padarai nuolat man daro. Ak! neneigk man savo rūšies palengvėjimo

tai iš dalies ištrins kartėlį, kurį daugelis įžeidimų man teikia dieną ir naktį.

Nepaliksiu tavęs vieno su tavo kančiomis ir vargais. Atvirkščiai, aš grąžinsiu malonę per savo įmonę.

Auštant nuėjau į bažnyčią su didžiuliu troškimu priimti Jėzų Švenčiausiajame Sakramente. Aš priėjau prie savo nuodėmklausio, nepasakęs nė žodžio iš šio troškimo.

„Šiandien noriu, kad iš jūsų netektų Šventosios Komunijos“. Taip dažnai pradėdavau verkti.

Bet nenorėjau atskleisti savo nuodėmklausiui, kokį kartėlį jaučia mano širdis.

Kadangi Jėzus norėjo, kad susitaikyčiau su nusivylimu, pasidaviau, kad Jis man nepriekaištų.

Jis norėjo, kad aš visiškai pasitikėčiau Juo, Jis yra mano aukščiausias gėris.

Kas galėjo pagalvoti, kad po tiek lūkesčių ir norų man tektų apsieiti be tavęs!

Žinau, kad turiu tau paklusti visame kame. Bet pasakyk man, mano gerasis Jėzau, ar galiu būti be tavęs?

Ar turėsiu drąsos ir jėgų palikti bažnyčią nepasiimdamas tavęs su savimi namo?

Kartą taip kalbėdamas pajutau savyje neįprastą šilumą. Tada manyje įsižiebė meilės liepsna ir išgirdau jo Balsą, sakantį man viduje:

"Būk ramus, būk ramus, aš jau tavo širdyje . Kodėl bijai? Neliūdėk. Aš noriu ašaras nusausinti pats.

tu nebūtum įkvėpęs mano nuodėmklausio mane atgrasyti taip, kaip jis!“ Ir aš meldžiau Jėzaus, kad neleistų tokių paradoksų.

Kadangi Jėzus nori priversti mano sielą įsimylėti ir priversti ją kentėti dėl Meilės, jis paskatino mane pasinerti į begalinį jo kančios vandenyną.

Ar aš toks nedoras ir taip negaliu atsakyti į tavo Meilę? Žinodamas, kad turiu grąžinti tavo meilę,

"Mano mylimieji, praeities dalykai nepadarė nieko kito, tik šiek tiek jus paruošė. Dabar aš ateinu į darbą. Noriu, kad jūsų širdis būtų pasirengusi įžengti į didžiulį mano kankinančios aistros vandenyną.

Pasakykite sau: "Kas yra tas, kuris dėl manęs tiek daug kentėjo? O kas aš, toks niekšiškas padaras?"

Ir tu neatstumsi aistros žaizdų ir skausmų, kuriuos kentėsi dėl mano meilės. Meilės uždegta tavo siela priims kryžių, kurį tau paruošiau.

tavo kančia tau atrodys šešėlis. Jums tai atrodys miela ir pasieksite tašką, kai nebegalėsite gyventi be kančios.

Tačiau mano prigimtis drebėjo pagalvojus apie kančias, kurias turėsiu iškęsti

Tada meldžiau Jėzaus, kad suteiktų man pakankamai jėgų ir drąsos bei leisti patirti meilę per kančias, į kurias jis mane pašaukė.

ji nejaučia meilės transporto tam, ko imasi, ji negali būti motyvuota užbaigti savo darbą.

Taip Jėzaus paskatintas, pradėjau apmąstyti jo kančią, kuri padarė daug gero mano sielai.

Galiu užtikrinti, kad šis gėris atėjo pas mane iš Malonės ir Meilės Šaltinio.

Jėzaus kančia pateko į mano širdį, sielą ir kūną, kur pasireikš kančios kančios.

- visa mano esybė nušvietė meilę Jėzui, Tam, kuris tiek daug dėl manęs kentėjo.

Matydama, koks didelis atstumas tarp jo ir manęs, jaučiausi visiškai sugniuždyta.

Visos meilės Dievas, kuris daug kenčia dėl tavęs! Ir tu? Kur kančios, kurias atnešate iš meilės jam? Kur jie yra?"

Bijodama, kad man neatsitiktų kas nors rimto, norėjau pabėgti išeidama į balkoną.

Jėzus nešė savo kryžių ant peties . Jis buvo išsekęs ir prakaitavęs krauju.

Jis pažvelgė į mane prašydamas pagalbos. Kas galėtų apibūdinti skausmą, kurį tada jaučiau?

Jėzus įžiebė manyje tiek meilės savo mieloms kančioms, kad man buvo sunkiau nekentėti.

Šventojoje Komunijoje nieko karštesnio neprašiau: kad man būtų leista patirti tokias saldžias kančias.

Kartais jis mane patenkindavo nuimdamas nuo savo karūnos spygliuką, kurį įmetė man į širdį. Retkarčiais

„Mano Jėzau, duok man malonę kentėti, kad kiti nepastebėtų mano kančios“.

Jau kurį laiką buvau patenkintas, bet dėl mano nuodėmių mano kančias kartais pastebėdavo kiti.

palaikyti tave ir padėti visame kame. Jūs veiksite ir kentėsite iš geros valios,

Jei tu liksi man ištikimas, aš tau atsilyginsiu, kai grįšiu. Jei būsi neištikimas, aš ateisiu tavęs nubausti“.

„Viešpatie, tu, mano gyvenimas ir viskas, pasakyk man, kaip aš galiu gyventi be tavęs, mano Dieve!

Gali būti, kad dabar, pakvietęs mane palikti išorinį pasaulį ir visa, kas su juo susiję, nori palikti mane savo galimybėms, be tavo buvimo.

Darysiu tai dėl jūsų didesnio gėrio, kad paruoščiau jūsų širdį priimti naujas malones, kuriomis jus apipilsiu.

Iki šiol aš jums akivaizdžiai padėjau. Dabar nematomai priversiu tave pajusti savo nieką, palikdamas tave vieną su savimi.

Aš pasirūpinsiu, kad pasieksite giliausią nuolankumą. Ir aš tau duosiu savo malones, geriausias,

nes kuo greičiau kirsite šią audringą jūrą, tuo greičiau pasieksite uostą.

Kas galėtų išreikšti skausmą, kurį jaučiau, tuštumą, kuri įsiveržė į mano širdį, ašaras, kurias išliejau, kai pamačiau savo Jėzų, kuris, laimindamas mane, paliko mane.

Tūkstantį kartų pabučiavęs jo ranką, ši ranka, kuri mane laimino iš tolo, tariau jam:

Prisiminkite savo pažadą, kad netrukus grįšite pas mane! Visada padėk man ir padaryk mane visiškai tavo“.

Kadangi Jėzus buvo mano Viskas, be jo dabar nebeturėjau paguodos. Viskas aplink mane staiga virto karčiu skausmu.

Atrodė, kad išgirdau, kaip padarai tyčiojasi iš manęs ir tylia kalba kartoja:

„Pažiūrėk, ką tavo mylimasis, tavo mylimasis daro su tavimi; kur jis dabar? Kai žiūrėjau į vandenį, ugnį, gėles, net į pažįstamus akmenis savo kambaryje, atrodė, kad viskas sakydavo:

"O! Jūs, mano Viešpaties padarai, praneškite man apie jį naujieną! Pasakykite man, kur jį rasti!

Jis man pasakė, kad netrukus grįš, bet kuris iš jūsų gali pasakyti, kada jis grįš, kada vėl jį pamatysiu?

Naktys buvo begaliniai budėjimai, valandos ir minutės buvo kaip šimtmečiai ir atnešė man tik dykumą. Jaučiau, kad griūsiu.

Mano širdis ir kvėpavimas sustojo, o kartais jaučiausi taip, lyg visa mano esybė būtų sustingusi, pripildyta mirties jausmo.

Jie daug apie tai tarpusavyje kalbėjo ir mano kančias priskyrė fizinei ligai.

Jie reikalavo susitikti su gydytoju. Tai buvo padaryta, bet tai man nieko gero neatnešė.

Taip pat prisiminiau jo tėviškus priekaištus, kad priminčiau pareigą jį mylėti.

Mano siela žino, kad ji nieko negali padaryti be Jėzaus ir kad viskas dėl jos.

Jis yra tikras dvasinis vadovas, kuris moko mano sielą, kaip išlikti nuolankiai ir apleistai per maldą, šventąją Komuniją ir aplankant Švenčiausiąjį Sakramentą.

Nepripažinimas, kad viskas, kas buvo padaryta manyje, yra įsiskolinęs Viešpaties malonių gausa, būtų gryna mano apgaulė.

Be jo malonių ir jo šviesos, tiesą sakant, nebūčiau padaręs nieko gero: tik blogo. Kas kitas, jei ne mano gerasis Jėzus, atitolino mane nuo pasaulio lengvabūdiškumo?

Jis atvėrė manyje kelią, kuris nuvedė mane į didžiulę jo aistros jūrą. Būtent per jį aš patyriau

Bandydamas daryti tai, ką dariau anksčiau, išgirstu man kartojamus žodžius: „Jei tu liksi man ištikimas, aš ateisiu tavęs apdovanoti. Jei būsi neištikimas, aš tave nubausiu“.

Mano širdis plakė greičiau, nors ir ne taip neapsakomai kaip anksčiau. Jis mane šiek tiek griežtai išbandė, nieko man nesakęs.

Kai pagaliau trūkumo laikotarpis baigėsi ir aš baigiau viską, ką Jėzus norėjo padaryti geriausiai,

Papasakok man, kas tau atsitiko, tavo abejones, baimes ir sunkumus, kad galėčiau tave išmokyti, kaip nukreipti tave į ateitį, kai būsiu išvykęs.

"Viešpatie, be tavęs aš negalėčiau gerai išsiversti. Nuo pat pradžių meditacija man labai šlykštėjo. Neturėjau drąsos tau viso šito pasiūlyti.

Nenorėjau likti bendrystėje su tavimi, nes man trūko tavo Meilės traukos. Tuštuma ir skausmas, kurį jaučiau, privertė mane jausti mirties kančias.

Norėdamas atremti vienatvės skausmą, bandžiau visa tai užbaigti. Kai vėlavau, atrodė, kad švaistau laiką.

Baimė, kad grįžęs nubausi mane už mano neištikimybę, neleido mane tęsti.

Mano vidinė kančia padidėjo, kai pagalvojau, kad tu, mano Dieve, esi nuolat įžeistas.

Be jūsų negalėčiau atlikti atlygio veiksmų ar aplankyti Švenčiausiąjį Sakramentą.

Galėjai man padėti, bet aš tavęs neradau. Dabar, kai esi su manimi, pasakyk man, ką turėjau daryti“.

Neieškokite priežasčių, kodėl jūsų malda yra sausa, nes tai labiau atitraukia dėmesį.

„Kaip ėriukas, kurį lengvai subraižo kirpėjo peilis, tu, kai pamatai save supurtytą, sumuštą ir vieną,

- kaip pagyrimo, pasitenkinimo ir atlyginimo už man padarytus nusikaltimus auka.

Nenoriu, kad tau būtų liūdna, kai neužsibūni ten, atimta mano Meilės magnetinės galios.

Darykite viską, kad mane gerai priimtumėte, ir padėkokite man, kai mane priimsite. Prašykite manęs malonių ir pagalbos, kurios jums reikia, ir nesijaudinkite.

Aš jums tai sakau, nes mintys, kurias šiuo metu jums keliau apie didesnes kančias, gali suteikti jums daugiau drąsos mažesnėje kančioje.

pagalvok apie mirties agoniją, kurią dėl tavęs patyriau Getsemanės sode. Būk šalia manęs, kad galėtum palyginti savo kančias su mano kančia.

Tada teks matyti mane vieną ir paliktą mano didžiausių draugų. Pamatysite juos miegančius, nes jie praleido savo maldas.

apsuptas aspikų, nuodingų žalčių ir žiaurių šunų, kuriems jie atstovaus

Mano kančia dėl šių nuodėmių buvo tokia didžiulė, kad jaučiausi praryta gyva.

Buvau prakaitavęs krauju taip, kad permirkau žemė. Ir prie viso šito pridėkite mano Tėvo apleidimą.

Pasistenk išdžiovinti mano kraują ir palengvinti mano karčią kančią, siūlydamas man savo lengvus skausmus.

Nes mano nepriteklius pats savaime yra pats sunkiausias ir karčiausias skausmas, kurį galiu sukelti man brangioms sieloms.

Taip pat žinok, kad tavo kančios ir tavo atitikimas mano Valiai suteikia man daug palengvėjimo ir paguodos .

- į atlygio veiksmus, kuriuos man darote mano Meilės sakramente, kurį jums paskyriau.

Taip paklūstu tam, kuris iš dangaus kviečia mane paaukoti save ant altoriaus.

„Kiekvienas, kas nori, gali grįžti pas mane per sakramentus. Vieniems duosiu paguodą, kitiems stiprybės:

kad būtų įvykdytas aukščiausias dieviškasis planas, kuris yra absoliutus Tėvo pašlovinimas.

pagerbti tuos metus, kuriuos mano žmonija gyveno žemėje dėl jūsų ir dėl visų.

„ Kiekvieną rytą tavo pirmoji mintis bus apie mane , Meilės kalinį.

Tada tu man duosi savo pirmąjį meilės norą. Tai bus pirmasis mūsų intymus susitikimas.

Šį paskutinį meilės bučinį priimsite su pažadu prisijungti prie manęs Švenčiausiajame Sakramente.

Jūs lankysitės kiek įmanoma geriau, atsižvelgdami į progas, susitelkdami tik į mano Meilę“.

Kai Jėzus kalbėjo, pajutau, kaip į mano širdį liejasi jo malonė, tarsi jis norėtų mane sunaikinti savo meile.

„Mano gerasis Mokytojau, prašau, visada būk šalia manęs, kad, tavo vadovaujamas, man visada būtų gerai.

-Kad su tavimi galiu padaryti viską gerai, o be tavęs aš viską darau neteisingai.

„Pabandysiu jums įtikti šiuo klausimu, kaip ir daugeliui kitų. Tiesiog noriu jūsų geros valios.

Oi! koks jis buvo malonus man, mano gerasis Jėzau.Jis niekada nesulaužė savo pažadų.

Tiesą sakant, turiu pripažinti, kad jis visada padarė daugiau, nei man žadėjo. Ir tada man pavyko jam patikti.

nors man buvo pasakyta, kad tai, kas vyksta manyje, tėra ekstravagantiškas pabėgimas.

Dienas, kurias praleidau be Jėzaus, net negalėjau gerai pagalvoti. Aš nesugebėjau ištarti nė žodžio labdaros dvasia.

Kai Jėzus buvo šalia manęs , jis kalbėjo su manimi ir leido man jį pamatyti.

jis neturėjo kitos minties, kaip tik paruošti šią sielą priimti naujus ir sunkesnius kryžius.

Jo strategija yra pritraukti sielą per malonę, kad ji prisirištų prie jo Meilės.

Vieną dieną po Šventosios Komunijos pasijutau prisirišęs prie jo kaip su auksiniais raišteliais. Tai mane nuspalvina tokiais meilės žodžiais kaip: „Ar tu tikrai nori daryti tai, ko noriu?

– Ar, mano meile, sutiktumėte tai padaryti maloniai? Žinokite, kad jei esate pasirengęs daryti tai, ko noriu,

Ir aš pasakiau: „Mano meilė ir visa, kas mano, ar įmanoma, kad tu man dovanoji ką nors gražesnio, šventesnio, žavesnio už save? Be to, kodėl manęs klausi, ar aš pasiruošęs daryti tai, ko tu nori?

-net jei tavo noras buvo mane suplėšyti. Taip, aš pasiruošęs tai padaryti, jei jums tai patinka.

Aš tau pasidaviau, Šventasis Sužadėtine. Daryk tai, kas tau patinka manyje ir ant manęs.

Daryk su manimi, ką nori, bet visada suteik man naujų malonių, nes vienas aš nieko negaliu“.

Dėl šio klausimo, kurį jis man uždavė antrą kartą, jaučiausi sugniuždytas ir sugniuždytas.

Tu man atrodai įtarus, o aš tavimi visiškai pasitikiu. Jaučiu savo sielą pasirengusią išlaikyti visus išbandymus, kuriems būsite pasiruošę pasiduoti“.

„Labai gerai! Noriu apvalyti tavo sielą nuo visų ydų, kurios gali trukdyti mano Meilei tavyje.

Noriu sužinoti, ar tu tikrai esi man ištikimas, pakankamai, kad būtum tik mano. Ir kodėl tu man rodai, kad viskas, ką man pasakei, yra tiesa,

Aš išbandysiu tave labai įnirtingoje kovoje. Jūs neturite ko bijoti ir nepatirsite jokios žalos.

Mūšis paruoštas. Priešai yra paslėpti tamsoje, pasiruošę kovoti su jumis kruvinoje kovoje.

su savo dorybių ginklais, kuriuos naudosi prieš jų ydas, galėsi amžinai jas triumfuoti.

Nes po tavo pergalės aš įkursiu tavyje savo nuolatinę ir nuolatinę gyvenamąją vietą.

išgirdęs mano gerąjį Jėzų pranašaujant šią įnirtingą kovą su demonais.

Mano vaizduotė buvo pilna juodųjų vaiduoklių, kurie norėjo mane gyvą praryti. Jaučiausi iš visų pusių apsupta pragariškų dvasių.

Nepalikite manęs vienos su tokia nusivylusia siela. Ar nematai, kaip demonai spaudžia mane iš pykčio. Jie net nepaliks mano dulkių.

Gerasis mano, duok man bent daug naujų malonių, kad daugiau tavęs neįžeisčiau.

Mane gąsdina mintis, kad gali palikti mane ramybėje šiame velniškame procese.

Įkvėptas to, ką mano Švenčiausioji Motina pasakė arkangelui Gabrieliui, sakau tau iš visos širdies:

niekada dėl to, kad aš jam atsisakau savo malonės, prašoma jo nuolatinių maldų,

kad jo sprendimas yra tikslesnis ir labiau subalansuotas nei mano. Nenuostabu, kad tada jis krenta.

Tačiau nepamirškite maldų, kurias paprastai atliekate. Kai jaučiate ypatingą grėsmę,

Kreipkitės į mane pasitikinčiomis maldomis ir būkite tikri, kad aš jums padėsiu .

-kad tu leisi jam žinoti viską, kas vyksta tavyje dabar, taip pat viską, kas turi įvykti ateityje, nieko nepaisydamas.

Atsimink, kad tave sups tiršta tamsa, tokia tiršta, kaip tamsa, kurią patiria aklas.

bet jie negali to padaryti, nes mano valia yra priversti ištverti didelį ir niekšingą pralaimėjimą.

Būk drąsus. Jei būsi man ištikimas, aš pripildysiu tave stiprybės ir gausių malonių, kad juos nugalėtum“.

Kas gali apibūdinti manyje vykstančius pokyčius? Oi! koks siaubas mane apima!

Meilė savo maloningam Jėzui , kurią prieš akimirką jaučiau tokia stipri, staiga virto žiauria neapykanta, sukeldama man neapsakomas kančias .

Mano sielą kankino mintis, kad šis Dievas, kuris man buvo toks malonus, dabar bjaurisi ir piktžodžiavo, tarsi jis būtų nenumaldomas priešas.

Nesugebėjimas laikyti savo rožinio karoliukų rankose ir pabučiuoti juos suplėšė. Šis pasipriešinimas manyje privertė mane drebėti nuo galvos iki kojų. Oi! Dieve mano, kokie kankinimai!

Tikiu, kad jei pragare nebūtų kančios, Dievo nemylėjimo kančia būtų pragaras. Taigi pragaras buvo, yra ir bus baisus!

Kartais demonai sukeldavo prieš mane visas Dievo man suteiktas malones, todėl atrodydavau, kad tai gryni mano vaizduotės išradimai .

Ir jie reikalavo, kad aš turėčiau laisvesnį ir patogesnį egzistavimą. kadangi praeityje

demonai dabar mane pasėjo, sakydami: ar matai didžiulį gėrį, kurio tau norėjo Jėzus?

Pažiūrėkite, kaip buvote apdovanoti už tai, kad atsiliepėte į jos malones! Jis paliko tave mūsų rankose, kaip tu nusipelnei.

Dabar jūs esate mūsų, visiškai mūsų. Viskas tau baigta! Jūs tapote mūsų žaislu!

Iš pasipiktinimo ir nevilties traukiau jį suplėšyti. Tai padariusi verkiau degdama ašaras ir toliau bučiavau suplyšusius gabalus.

Netrukus po to, apmąstydama, kas su manimi vyksta, pajutau, kad mano sielą kankina skausmas. Pamatę, ką jie padarė, demonai tikėjo, kad laimėjo ir džiaugėsi.

Jie tyčiojosi iš manęs ir pragariškais riksmais bei triukšmais man pasakė:

Viskas, ką turime padaryti, tai nuvesti tave kūnu ir siela į pragarą, ir tai mes netrukus padarysime.

Vargšai demonai negalėjo įžvelgti mano sielos. Ten aš visada buvau susijungęs su Jėzumi ,

-dėl ko nuolat verkiau ir bučiavau įvaizdžio gabalėlius. Jie supyko, kai pamatė mane besimeldžiančią ir parpuolusią ant žemės.

Retkarčiais jie apsivilkdavo mano suknelę arba papurtydavo kėdę, į kurią atsiremdavau. Kartais jie mane taip išgąsdino

-Kad pradėjau tikėti, kad galiu pati nuo jų išsivaduoti. Šie dalykai dažnai nutikdavo naktį, kai gulėjau lovoje.

Buvau priverstas atmerkti akis ir priešintis, kai jie ateidavo nuvesti mane į pragarą.

Esant tokiai nuotaikai, plaukai kaip spygliuočiai krito ant galvos. Visą mano kūną išliejo šaltas prakaitas

Demonai privertė mane patikėti, kad padariau daug piktų nusikaltimų , kurių niekada anksčiau nepadariau, todėl man buvo beprasmiška tikėtis, kad Dievas manęs pasigailės.

"Kaip tu gali gyventi taip priešiškai Dievui, taip šaltai Jam? Ar žinai šį Dievą, kurį taip kankinai, piktžodžiavai ir nekentei? Ar išdrįsai įžeisti šį didį Dievą, kuris tave supa iš visų pusių? Ir nepamiršk kad tu jį įžeidinėji jo akivaizdoje?jo paties akyse.

Girdėdamas šias kalbas, jaučiausi taip sunerimęs, kad jaučiausi ant mirties slenksčio.

Pajutau, kaip po kojomis atsivėrė žemė ir iš žemės išnyra raudonos liepsnos, kurios mane apgaubia.

Po šios patirties, kaip ir po daugelio kitų, kai jaučiausi ant mirties slenksčio,

Jis ragino mane nesusidurti su velniu, kuris buvo laukinė ir melaginga dvasia.

Jis skleidė antgamtinius Šviesos spindulius, o išraiškos, kurios, kaip manoma, būtų neįmanoma suvokti žmogui, kuris niekada negalės suprasti šių dalykų.

Abejoju, papuoliau į gilų liūdesį ir nerimą. Čia noriu su jumis pasikalbėti apie:

– Jie rado įvairiausių priežasčių, neleidžiančių man priimti sakramento.

Jie sugebėjo mane įtikinti, kad po tiek daug nuodėmių ir neapykantos Dievui buvo įžūlu artintis prie jo ir priimti Dievo sakramentą.

Jie taip pat sugebėjo mane įtikinti, kad jei priimsiu Komuniją, Jėzus neateitų, o vietoj to ateis labai piktas demonas su įvairiais smurtiniais kankinimais, kad sukeltų man amžiną mirtį.

Tiesa , po Šventosios Komunijos sulaukiau neapsakomų ir mirtinų kančių. Buvau nublokštas į ramybės būseną.

- kai prisiminiau, kad paklusnumas reikalauja, kad nelikčiau tokioje būsenoje.

Kartais prašydavau savo nuodėmklausio leidimo susilaikyti nuo komunijos, kad nepatirčiau šios mirties agonijos,

Tačiau keletą kartų susilaikiau, tikėdamasis, kad demonai sukels karą prieš mane. Kitais atvejais bendraudavau be pasiruošimo ar padėkos, kad per daug nesikankinau.

Šį žiaurų išbandymą išgyvenau trejus metus , išskyrus maždaug savaitės užliūlį, kai priepuoliai buvo sumaišyti.

Kiekvienam, kurio Dievas nepašaukė ištverti tokias kovas, tikriausiai bus sunku patikėti, kad aš patyriau tokius išbandymus.

- Sujunkite mano dvasią su Jėzumi, kuris kentėjo savo žmogiškumu, kad išpirktų žmogų iš malonės praradimo,

perteikti jam „Triumfuojančio Jėzaus“, tai yra Jėzaus, kuris triumfavo pasaulį, dvasią .

„Akivaizdu, kad jūs, apgailėtini niekšai, neturite kito būdo užimti savo laiką, kaip tik tenkinti savo skonį nesąmonėms.

Tęsk ir kai būsi pavargęs, sustosi. Tuo tarpu aš, mažytis padaras, turiu dar ką veikti.

Tokiuose stebėjimuose pikti demonai dar labiau triukšmavo. Jie kreipėsi į mane demonstratyviai ir su neįtikėtinu smurtu. Kai jie apsimetė, kad nuvežtų mane kitur,

iš jų pragariškos burnos sklido siaubingas ir dusinantis dvokas, kuris mane visiškai apgaubė.

„Melagiai, kurie esate, apsimeskite, kad turite galią mane nešti, bet jei tai būtų tiesa, būtumėte tai padarę pirmą kartą.

Dėl šių pasisakymų jie rėkė ir barė kaip grandinėmis surišti šunys, bandydami sugauti vagį.

Jūs visiškai praleidote savo šūvį ir iš jūsų buvo atimta siela ir grąžinta į mano gerojo Jėzaus glėbį. Dabar jūs turite rimtą priežastį skųstis“.

„Jūs, vargšai, nes nesijaučiate gerai, aš išlaisvinsiu jus nuo jūsų ligos“.

Ir aš nusilenkiau ir meldžiau už labiausiai užkietėjusių nusidėjėlių atsivertimą, darydamas meilės veiksmus savo gailestingajam Jėzui už nuodėmingų sielų atsivertimą .

Tada pasiūliau šią naują kančią kaip kompensaciją už nuolatinius nusikaltimus Dievui. Ironiškai pasakiau:

„Bjaurus sąmojis, ar tau ne gėda nusilenkti taip žemai, kad bandytum išgąsdinti tyrą nieką, kokia esu ?

Tada, prikandę lūpas, jie plėšė mane ir šaukė užpuolimus, bandydami priversti mane pašvęsti ir neapkęsti gerojo Viešpaties.

Jausdamas neapsakomą skausmą, kai išgirdau juos piktžodžiaujant šventąjį Dievo vardą, susimąsčiau apie Viešpaties gerumą, kuris nusipelno visiškos Dievo meilės.

paaukodamas jį Dievui kaip atlygį už piktžodžiavimą, kurį prieš jį padarė tie, kurie jį prisimena tik prisiekdami.

„Priimkite mano meilės ir dėkingumo veiksmus, kad kompensuotumėte nusidėjėlių meilės ir dėkingumo trūkumą“.

„Man nesvarbu, kas manęs laukia ateityje, ar aš keliausiu į rojų ar į pragarą.

Aš tiesiog noriu mylėti gerąjį Viešpatį ir priversti kitus jį mylėti. Dabartinis laikas duotas man,

-kad jis vis labiau būtų palankesnis man, aš, kuris sukurtas jo gerumo ir jo meilės.

Mano vienintelis rūpestis yra mylėti ir mylėti savo Dievą . Jis duos man tai, ko nori: aš viską priimu iš anksto už jo šlovę.

„Žinokite, kad šios doktrinos mane išmokė mano gerasis Mokytojas Jėzus Kristus.

- darykite viską, kas įmanoma, kad niekada tyčia jo neįžeistumėte, net ir jo gyvybės kaina,

Žinokite, kad neketinu galvoti, klydau ar ne. Mano tikslas yra vis labiau mylėti Dievą .

Užtenka, kad turiu tokį ketinimą, net jei kartais įžeidžiau Dievą. Išsivadavusi iš visų baimės, mano siela jaučiasi laisva keliauti dangumi ieškodama savojo gėrio“.

Kas galėtų apibūdinti demonų pyktį, kai jie pamatė, kaip jų manevrai virsta sumaištimi.

Kita vertus, dėl jų pagundų ir spąstų mano siela tarsi įgavo karštesnę meilę Dievui ir artimui.

-Padėkojau jam, pasiūlydamas viską, kad atpirktų nusikaltimus, nuolat daromus pasaulyje.

Ir aš jiems pasakiau: „Nei jūs, nei aš neturime teisės griauti savo gyvenimo. Galite mane kankinti, bet rezultatas – aš uždirbu daugiau.

Tu neturi galios atimti man gyvybės. Ir atremti tavo beprotišką nepasitenkinimą,

Bet Dievas tęsė savo veikimą manyje, kviesdamas mane į naują gyvenimo būseną.

Vieną dieną kaime demonai norėjo surengti paskutinį puolimą. Man buvo taip sunku, kad praradau sąmonę. Artėjant vakarui aš iš tikrųjų praradau sąmonę ir buvau nukritęs iki mirties.

Pagalvokite apie tai, kaip žmogus elgiasi su Dievu, savo Kūrėju ir savo didžiausiu Geradariu.

Žmogus neduoda atokvėpio mano Sūnui ir atneša jį pas mane visą sulaužytą.

Mačiau jo kūną kraujuojantį, pilną žaizdų, supjaustytą į gabalus ir paliktą mirčiai. Nenorėjau, kad jis taip kentėtų.

Tada Jėzus man tarė: „Ar pastebėjai, kokius didžiulius nusikaltimus man padarė tie, kurie eina neteisybės keliu?

- kad mano dangiškasis Tėvas nori atsiversti nusidėjėliams, kurie užsimerkę geria iš užnuodyto blogio šaltinio.

Jei atsisakysite, pirma , negalėsite dalyvauti malonėse, dėl kurių drąsiai kovojote.

-Kad ateisiu pas tave, kad iškentėčiau visus žmonių pasipiktinimus prieš mane.

Aš suteiksiu jums savo Švenčiausiosios Motinos pagalbą, nurodymus ir paguodą,

Taigi jis patikėjo mane savo Švenčiausiajai Motinai, kuri, regis, su džiaugsmu mane priėmė. Su dėkingumu,

Atsidūriau siaubingoje susinaikinimo kančioje, kokios dar niekada nebuvau patyręs.

kaip sliekas, kuris nieko nežino, tik ropoja žeme. Štai kodėl aš kreipiausi į Dievą ir pasakiau jam:

Tavo visagalybė mano viduje ir išorėje yra tokia sunki, kad mane visiškai sugniuždo.

Matau, kad jei manęs nepakelsi, būsiu sunaikintas savo nebūtyje. Duok man kentėti, aš tai priimu.

Tačiau prašau, duok man daugiau jėgų, nes tokioje būsenoje jaučiu, kad mirsiu.

Viešpaties ir Švenčiausiosios Mergelės apsilankymai kaitaliodavosi beveik nuolat, ypač kai buvau užpultas demonų.

Nes kuo labiau buvau pasiruošęs kentėti, tuo labiau jie ant manęs pykdavo.

Kančios, kurias man sukėlė demonai, buvo neapsakomos. Dabar jie man atrodo kaip šešėliai,

Aš pasiruošęs kentėti dėl didžiausios jo šlovės ir savo artimo gerovės, kaip Dievas duos.

Po kelių Jėzaus ir jo Švenčiausiosios Motinos kvietimų vėl pasijutau ant alpimo ribos.

„Mano dukra, pažiūrėk, kaip manęs nemylintys vyrai priverčia mane kentėti.

Šiais liūdnais laikais jų pasididžiavimas toks didelis, kad užkrėtė net orą, kuriuo jie kvėpuoja.

Jo kvapas pasklido visur ir pasiekė Tėvo sostą danguje. Kaip jūs suprantate, ši apgailėtina būsena uždarė jiems Dangaus vartus.

Oi! duok man palengvėjimą ir atlyginimą už daugybę man padarytų nuodėmių.

Ar nenorite sumažinti kančių, kurias man sukelia šis baisus erškėčių vainikas?

Kas galėtų apibūdinti kankinančius spazmus, kuriuos pajutau grįžęs į save.

Su kiekvienu galvos judesiu skausmai didėjo. Jaučiau, kaip spygliai prasiskverbia man į akis, ausis, kaklą ir iki burnos, sukeldami spazmus, todėl negalėjau valgyti.

Dvi ar tris dienas išbuvau tokioje kančios būsenoje. Susilaikydamas nuo valgymo sumažinau spazmus.

Kai jie nusiramino ir aš vėl ėmiau valgyti, kad atsigaivinčiau, mano Jėzus iškart ir aiškiai paėmė mano galvą į rankas ir spaudė mane.

Skausmai atsinaujino ir buvo stipresni nei anksčiau. Kartais visiškai apalpdavau ir apalpdavau.

Matydama, kaip kenčia ir negaliu valgyti, pamaniau, kad susirgau šiuo negalavimu, nes nebenoriu būti kaime.

Kiekvieną atsisakymą valgyti jie priskyrė mano užgaidoms, turėdami tikslą greitai grįžti į miestą.

Vieną naktį sėdėjau prie stalo ir kentėjau taip, kad negalėjau atidaryti burnos.

Mano šeima iš pradžių su gerumu, o paskui su pasipiktinimu reikalavo, kad paklusčiau ir valgyčiau.

Kad manęs šitaip nesimatytų, pasitraukiau į savo kambarį, kur ir toliau verkiau.

Aš meldžiau savo Jėzaus ir Švenčiausiosios Mergelės, kad suteiktų man jėgų ištverti šį išbandymą.

- Man yra sunki kančia matyti, kad mano šeima taip nuobodu dėl to, kas su manimi vyksta, ir

Šis jausmas manyje toks stiprus, kad, man nežinant kodėl, negaliu nesislėpti, kad niekas manęs tokios nepamatytų.

„Kai nustembu ir neturiu laiko slėpti savo kančios ir ašarų, jaučiuosi sugniuždyta ir tarsi visa mano esybė tirpsta kaip sniegas ugnyje.

Tada mano kūnas patiria neįprastą karštį, dėl kurio aš stipriai prakaitu, o paskui drebu nuo šalčio.

O mano gerasis Jėzau, tik tu gali pakeisti šią padėtį. Laikyk mane paslėptą nuo kitų akių.

Tegul mano šeima supranta, kad aš nuo jų pasitraukiu tik pasimelsti. Ir aš labai norėčiau, o Dieve,

Kai ašaromis, maldomis ir pažadais nusikračiau naštą, Jėzus man pasirodė apsuptas daugybės priešų.

Mano žavusis Jėzus, regis, norėjo išsivaduoti iš jį slėgusių dvokiančių kojų.

Jis apsidairė, lyg ieškotų draugo, kuris jį išlaisvintų. Pastebėjau, kad ten nėra kam jam padėti.

Supratęs, koks didžiulis Jėzaus įžeidimas, aš labai verkiau. Norėjau patekti tarp šių piktų vilkų, kad jį išlaisvinčiau. Bet supratau, kad nesu pajėgus ir nedrįsau.

Taigi iš tolo karštai meldžiau Jėzaus, kad jis bent iš dalies padarytų mane vertą kentėti išbandymą vietoje jo.

Aš pasakiau: "Ak, Jėzau, jei tik galėčiau pakelti šį svorį, kad pakelčiau tave ir išlaisvinčiau nuo šių priešų."

Tada Jėzus atėjo manęs paguosti, net jei nedrįsau ištarti nė žodžio. Jis nutraukė tylą ir pasakė:

palyginti su daugybe vyrų nusikaltimų prieš mane. Jų aklumas leidžia panirti į žemiškus dalykus,

Jie atmetė visas antgamtines tiesas, visiškai atsidėdami aukso paieškai. Tai juos įmetė į purvą.

-Kas pakels užtvanką prieš šią siaubingą nedėkingumo bangą, kuri vis stiprėja netikrų malonumų pasaulyje?

Ateik su manimi ir melskis, verk ir atlygink už nusikaltimus, kuriuos jie daro prieš mano Tėvą.

Žinokite, kad viskas, ką kenčiate dabar, yra niekis, palyginti su tuo, ką kentėsite ateityje.

Ne kartą kartojau, kad noriu iš tavęs pamėgdžioti savo gyvenimą. Pažiūrėk, kaip tu skiriasi nuo manęs!

Jie suskubo mane nuvežti į miestą, kad mane apžiūrėtų gydytojai. Negalėjau paaiškinti, kas su manimi vyksta.

-kad turėjau atlikti medicininę apžiūrą. Tada aš verkiau ir skundžiau Jėzų, sakydamas:

„Kiek kartų, mano gerasis Jėzau, sakiau tau, kad noriu kentėti su tavimi, bet tik slapta!

Oi! kada aš turėsiu taiką su savo šeima? Tik tu, mano gerasis Jėzau, gali visa tai suorganizuoti.

Jūs negirdite, ką jie sako ir ketina daryti! Vieni galvoja vienaip, kiti kitaip.

Vieni nori, kad išbandyčiau vieną priemonę, kiti – kitą. Visų akys nukreiptos į mane.

Niekada nelieku vienas ir tai neleidžia atgauti prarastos ramybės. Prašau, padėk man susitvarkyti su šiais rūpesčiais, vieni sunkesni už kitus, kurie verčia mane svyruoti.

Nors tavo akys krypsta į tai, ką jie daro ir sako apie tave, aš negaliu elgtis tavyje taip, kaip noriu.

Švaistote laiką ir galite nepasiekti tos gyvenimo būsenos, į kurią buvai pašauktas.

"Nesijaudinkite dėl aplinkinių žmonių. Priimkite jų tylą. Būkite visame kame džiaugsmingi ir nuolankūs.

būti nuolatiniais atlyginimo veiksmais, siekiant nuraminti dieviškąjį teisingumą. Pasiūlyk man viską“.

-Kiti pastūmėjo mane laikytis gydytojo patarimo, kuris taip pat norėjo, kad mane saugotų naktį.

Tačiau jiems buvo lengva pastebėti, kad su manimi vyksta dalykai, kurių jie negalėjo suprasti.

Po ilgo laiko, nebegalėdamas viso šito ištverti, sukaupiau drąsą ir pasiskundžiau savo Viešpačiui:

Situacija pasiekė tokį tašką, kad jie atima iš manęs dalykus, kurie man ypač brangūs. Iš manęs atimama beveik viskas, net sakramentai.

O Jėzau, duok man naujos pagalbos ir savo stiprybės. Priešingu atveju mano prigimtis sugrius“.

Kiti žiūrėjo į mane priešiškai ir neapykantos kupinais žvilgsniais. Jie ieškojo būdų, kaip atimti mano gyvybę.

Be to, ar nenorite tapti kaip aš ir ar norite bent iš dalies kentėti kančias, kurias aš patyriau dėl būtybių?

- Reikėjo kalbėtis su kitais, įskaitant žmones iš mano šeimos, man buvo didelė auka.

Pamačiusi, kad pirmos gydytojos paskirtas gydymas neduoda jokio poveikio, šeima mane parodė kitiems gydytojams, kurie irgi negalėjo pagerinti mano sveikatos.

„Viešpatie, ar tu nematai, kad mano kančios darosi vis akivaizdesnės ne tik mano šeimai, bet ir daugeliui nepažįstamų žmonių, kurie dabar išmano mano reikalus?

Tiesą sakant, atidžiai pažvelgę į juos, pamatysime, kad jie yra nepagrįsti.

Tik tu gali leisti mano kančioms likti paslaptyje. Meldžiu jūsų gerumo, kad manęs išklausytumėte“.

Iš pradžių mūsų Viešpats elgėsi taip, lyg manęs neklausytų. Ir mano kančios didėjo.

„Ateik pas mane, mano dukra, aš noriu tave paguosti. Kadangi tu kenčiate, teisus skųstis.

Bet atsimink, kiek dar daugiau kentėjau iš meilės tau. Tam tikra prasme net mano kančios buvo paslėptos.

Tačiau mano Tėvo valia buvo tokia, kad aš kentėjau viešai. Dėl to aš susidūriau su visa panieka, nelaime ir sumaištimi, iki tol, kol buvau nusivilkusi drabužius:

„Šventasis Tėve, priimk mano sumaištį ir mano nelaimę, kaip atlyginimą už daugybę akivaizdžiai viešai padarytų nuodėmių, kurios kartais yra dideli skandalai vaikams.

Atleisk šiems nusidėjėliams ir suteik jiems dangiškąją šviesą, kad jie suvoktų nuodėmės bjaurumą ir sugrįžtų į dorybės kelią“.

„Ir jei norite mane mėgdžioti, ar jūs neturite dalyvauti tokioje kančioje, kurią aš patyriau visų labui?

Argi nežinai, kad gražiausios dovanos, kurias galiu padovanoti man brangioms sieloms,

ar kryžiai ir išbandymai yra panašūs į tuos, kuriuos patyriau savo žmonijoje?

Tu esi tik vaikas Kryžiaus kelyje ir todėl jautiesi labai silpnas. Kai senstate ir suprasite, kaip brangu tiesiog kentėti, tada noras tai daryti didės.

Išgyvenęs šešerius ar septynerius metus šioje kančioje, pablogėjau ir buvau priverstas likti lovoje.

Labai dažnai apalpdavau, o burna ir žandikaulis užsimerkdavo taip stipriai, kad negalėdavau pavalgyti.

Kai pavyko nuryti kelis lašus skysčio, iš karto teko juos atplukdyti, nuolat vemti, kas man visada nutikdavo per sunkiausias kančias.

Po aštuoniolikos dienų bevaisių vaistų man buvo pakviestas nuodėmklausys. Atėjęs ir radęs mane tokioje suakmenėjusioje būsenoje, jis pakluso ir liepė išsivaduoti iš šios mirtinos letargijos būsenos.

Jis padarė kryžiaus ženklą ir padėjo man atsikratyti šios nervinės ligos.

Kai aš pasveikau, jis pasakė: „Pasakyk man, kas negerai“. Aš tylėjau apie viską, bet tik pasakiau jam:

Darau išvadą, kad tai, kas įvyko, buvo stebuklas, įvykęs per šio kunigo šventumą.

"Jei būčiau tęsęs tokią būseną, mano gyvenimas būtų akimirksniu pasibaigęs. Tačiau čia esu gana užsiėmęs nauju gyvenimu."

Visada būsiu dėkingas Dievui už tai, kad per Jo tarno šventumą atkūrė mano sveikatą.

Taigi per vieną dieną jis man parodė, kad nori, kad būčiau auka visam gyvenimui.

Kartkartėmis tai sugrąžindavo mane į seną būseną, bet tik tada, kai buvau viena.

Atgavęs sveikatą, kuriam laikui grįžau į bažnyčią atlikti religinių pareigų.

Kai priėmiau Jėzų per šventąją Komuniją, Jis man pasakė, kada skirti laiko kančioms.

Kadangi apie mano kančias man iš anksto pranešė pats Jėzus, netikėjau, kad reikia apie tai kalbėti savo nuodėmklausiui.

Būčiau tapusi išdidžiausia siela pasaulyje, net jei būčiau vadovautasi savo dvasinio tėvo šventumu.

„Nuo šiol, kai ateisi į bažnyčią, prieš komuniją ar po padėkos, ateik pas mane išpažinties salėje ir aš tau duosiu palaiminimą, kad galėtum išbristi iš savo kančios būsenos, man nereikalaujant. tavo namai“.

- Jis pakvies mane palaikyti jam kompaniją, dalyvaudamas kančiose, kurias jam patyrė kai kurie iškrypėliai.

jei nori perkelti savo skausmus man, turėk gerumo mane prikelti pats, nes jei mano šeima norėtų, kad nuodėmklausys jo ieškotų, jis nebūtų pasiekiamas“.

Būk ramus, pasitikintis ir susitaikęs, kad viskas tavyje ilsėtųsi manyje. Tai padarys jūsų sielą šviesią ir nuramins visas jūsų aistras.

Po šių žodžių aš negalėjau Jam pasipriešinti ir atsidaviau Jo Valiai. Aukojau ką tik patyrusią Šventąją Komuniją, tarsi ji būtų paskutinė.

Taigi prieš Švenčiausiąjį Sakramentą paskutinį kartą atsisveikinau su Jėzumi ir išėjau iš bažnyčios. Nepaisant mano atsistatydinimo, jaučiausi šiek tiek nejaukiai, kai galvojau apie tai, kas man nutiks.

Taigi verkiau ir meldžiau, kad Viešpats suteiktų man naujų jėgų atgaivinti, jei netekčiau sąmonės.

Tą dieną mane nustebino išpuolis, kuris nubloškė mane į šią mirtiną būseną.

Man tai buvo labai karti, nauja ir nepaprastai sunki kančia. Tai buvo blogiausia ir sunkiausia, kokią aš kada nors kentėjau iki šiol.

Patekęs į šią nepaprastų kančių būseną, susitaikiau su Dievo valios vykdymu ir buvau pasiruošęs mirti.

Pamatę mano būklę, mano šeima išsiuntė kunigą, kitokį nei mano įprastas nuodėmklausys, kurio nebuvo.

Šis kunigas, sakau iš labdaros, galbūt norėjęs man padėti, atsisakė ateiti į namus.

Taigi dešimt dienų buvau tokioje mirtingojo suakmenėjimo būsenoje, bet nemirdamas.

Galiausiai, vienuoliktą dieną, atėjo išpažinėjas, kurį turėjau pirmajai komunijai. Jis mane auklėjo taip, kaip kitas mano nuodėmklausys.

Nuo tos akimirkos buvau įsivėlęs į ilgą karą su keliais kunigais. Jie sakė, kad apsimetu savo būklę, kad atrodyčiau kaip šventasis.

Kai kas sakė, kad nusipelniau būti mušamas lazdomis ir botagais, kad vėl nepatekčiau į tokią apgailėtiną būseną.

Mano šeima tikėjo, kad jų pareiga palengvinti mano kančias ir ieškojo kunigų, kurie atvyktų. Dievas žino, kiek atstūmimo jie patyrė.

Mano vargšė mama ypač verkė ašarų upėmis. Kalbant apie mane, aš išlikau ramus.

Tegul Dievas atleidžia visiems, kurie man sukėlė šią kančią. Norėčiau, kad Viešpats šimtą kartų atlygintų visiems, kurie kentėjo kartu su manimi, ypač mano mamai.

Galite įsivaizduoti, koks skausmingas buvo mano paklusnumas šiems kunigams, nes man labai reikėjo kunigo, kuris mane prikeltų.

Ir kiek kartų aš jam priešinausi, kai jis dar kartą paprašė manęs būti auka, pasidalinti jo sunkiausiomis kančiomis!

„Viešpatie, aš priimsiu auką, jei tik pažadėsi, kad prikelsi mane be kunigo įsikišimo.

Priešingu atveju nenoriu pasiduoti šiam sunkiam jungui.“ Aš taip pat tris dienas taip priešinausi.

„Viešpatie, tu nesilaikai man duoto pažado. Sakei man, kad viskas įvyks tik tarp tavęs ir manęs.

Dabar tu nori, kad trečiasis žmogus mane prikeltų ir galiausiai priverstų atskleisti jai, kas vyksta tarp tavęs ir manęs.

– pažeminimus, kuriuos turi išgyventi mano šeima nuo tų kunigų, kurie tuo netiki?

O tu sakai, kad man nedera prisikelti? Negalėjome išvengti šių komplikacijų ir likti ramybėje.

Man būtų malonu prisiimti tavo kančias taip dažnai, kaip tu myli, o tu gali būti laimingas, nes prikelsi mane, kada tik panorėsi. Taigi jūs nebūsite nepatenkinti manimi, kai priimu jūsų valią“.

Atvirkščiai, jis man pasakė: " Mano kūdikis nebijo. Aš esu tas, kuris duoda naktį ir dieną. Dabar laikas nakčiai, bet netrukus ateis šviesos metas.

Suteikiau jiems gebėjimą pažinti, vertinti ir paskatinti sielą veikti be trikdžių pagal Leviticus kriterijų.

Mano kunigai taip pat turi teisę sustabdyti arba ignoruoti tai, kas, jų nuomone, neatitinka Apreiškimo kriterijaus.

Savaime suprantama, kad po šių Jėzaus žodžių aš tylėjau, norėdamas paklusti jo aiškiai išreikštai Valiai.

- Kol aš susidūriau su tiek daug keistų ir prieštaringų dalykų? Kadangi buvau užsakytas, pasakysiu taip:

Pavyzdžiui, jie leido man išlikti nejudančiam ir suakmenėjusiam daugiau nei aštuoniolika dienų iš eilės: tai tikrai buvo mirtis be mirties,

-kad negalėjau išgerti nė lašo vandens ar patenkinti savo natūralių poreikių.

Trumpai tariant, buvau kaip mirusi moteris (dar būdama gyva), buvau maloninga kunigų, kurie

Tik Dievas žino, ką aš patyriau per tuos ketverius tikrosios kankinystės metus.

Kai kunigas galiausiai nusprendė mane prikelti, jis net neturėjo mandagumo pasakyti: „Būk kantrus ir daryk, ko iš tavęs tikisi Dievas“.

Atvirkščiai, su šiurkščiais priekaištais, tokiais kaip iššvaistyti ar nepaklusnūs žmonės, jis pasakė tokius dalykus:

– Mano gerai apgalvota nuomonė yra tokia, kad jūs labai blogai taikote savo talentus.

Oi! koks nedoras aš buvau ir koks vis dar esu, nes vis dar jaučiu savyje gyvus kaltinimus, kad esu tik kaprizinga ir nepaklusni siela!

Manau, kad gili mano jausmų priežastis yra ta, kad mano mintys ir veiksmai labai skiriasi nuo mano malonaus Jėzaus.

Oi! koks geras buvo man Viešpats, toks nedoras kaip aš. Mano pasipriešinime jis apsimetė praradęs susidomėjimą manimi ir nieko nesakė.

Jis būtų išvykęs, bet tik trumpam. Tada jis vėl pasirodė ir rado mane dykyne, kurią sukėlė jo nebuvimas.

Tada jis įmetė mane atgal į mirtiną kančią, kurią jis pats man suteikė tiesiogiai.

Bet sakau tiesą, kai sakau, kad skausmas dėl to, kad negaliu tau paklusti, man yra labai skausmingas.

Šie nuolankumo žodžiai kilo iš mano širdies apačios, kuri virpėjo meile mano brangiausiam Jėzui.

- kad jei Viešpats nenorėtų manęs patikinti, kad galiu būti išlaisvintas iš suakmenėjimo būsenos be kunigo įsikišimo, ir

daug nuodėmių, kurias nuolat daro dauguma žmonių, tada aš jam pasipriešinsiu ir priešinsiuos, kad gaučiau tai, ko noriu.

Tuo metu Dievas kiekvieną dieną didino choleros epidemiją tiek, kad mūsų gyventojai išsigando.

Vieną dieną labiau nei bet kada meldžiau Viešpaties, kad padarytų galą šiai rykštei,

„Mano dukra, jei būčiau meditavusi, ką žmogus darytų su mano žmogiškumu, niekada nebūčiau įvykdžiusi žmonijos Atpirkimo.

Didelė Meilė suvaldė mane ir privertė viską dėl jų paaukoti. Dėl amžinojo kūrinių išganymo,

Žinokite, kad mėgdžiodamas tai, ką padariau per trisdešimt trejus žemiškojo gyvenimo metus,

-Tu turi paklusti mano darbui, mano atsisakymui, mano kančioms ir mano mirčiai.

-Ir tu turi juos patirti taip pat, kaip juos pajutau aš. Taigi prašau jūsų mėgdžioti mano gyvenimą, jei norite.

Priešingu atveju mėgdžioti mane taip, kaip nori, man nepatiks ir niekada nepatiks.

„Kad galėčiau rasti tavyje tą, kuris man labiausiai patinka, atlikite herojišką veiksmą

Atsiminkite, kad šie žmonės yra mano vaikai ir kad jie buvo atpirkti mano Krauju. Jei tikrai gyveni Meilėje, atsiduosi ir atiduosi viską už jų išgelbėjimą“.

-išskyrus kai kuriuos žmones, kurie elgėsi beprotiškai ir turėjo sumokėti savo indėlį į mirtį.

„Šiomis dienomis su mumis buvo puikus misionierius, kuris labai gerai pamokslavo.

Mes matėme po savo kojomis žmones, kurie iki tol priešinosi bet kokiems religiniams jausmams ir visą gyvenimą nenorėjo eiti pro bažnyčią. Šio puikaus pamokslininko kvietimu jie pasidavė malonei ir užaugino amžinojo gyvenimo vaisius “.

Jo galingas žodis pasiekė visas vietas su malonės patepimu, kuris daug vedė į atgailą. Ir ar norite sužinoti jo vardą?

Turi gerą vardą. Jis vadinamas D. Coletto (aliuzija į cholerą), Dievo rykštę“.

Tuo tarpu Viešpats ruošė man kitą gailestį. Tai mane ištiko po to, kai baigėsi choleros rykštė.

Tai, ką tada turėjau, buvo religinio ordino narys, o jo viršininkai mane pakvietė gyventi blaiviai.

Likau juo patenkinta, nes jis vienintelis neprivertė manęs kentėti. Visą sumaištį, apie kurią minėjau aukščiau, man sukėlė kiti kunigai, kai šis išpažinėjas buvo šalyje.

Ir aš labai kentėjau dėl jo nebuvimo, nes jis mieliau nei kiti sutiko mane prikelti.

Labai liūdna, aš kreipiausi į mūsų Viešpatį ir parodžiau jam savo kančią.

Aš esu širdžių Viešpats ir galiu jas apversti arba sukioti, kaip noriu. Jei jūsų nuodėmklausys padarė jums gerą, jis buvo tik mano ambasadorius,

Tą patį padarysiu su kitais nuodėmklausiais ir suteiksiu jiems malonių atlikti savo funkciją. Taigi ko reikia bijoti?

-kad tu visada pasiruošęs daryti viską, ko aš noriu iš tavęs. Priešingu atveju aukos vaidmuo jums gali būti neprilygstamas kitiems“.

Apmąstydama šiuos žodžius, kuriuos man davė tiesiogiai Jėzus, mano širdis įgijo tiek daug jėgų.

Vėliau Dievas įkvėpė mane paklusti kunigo, kuris išpažino mane, kai buvau maža, globai. Niekada nesigailėjau šio pasirinkimo.

Tu mane supainiojai, kai pasinaudojai tuo, kas atrodė žalinga mano sielai ir tavo didžiausiai šlovei, pavertei šią situaciją man naudinga.

Nepaisant jo spaudimo ir reikalavimo, mano širdis liko uždaryta kitam nuodėmklausiui.

Todėl viduje negalėjau išsilaisvinti. Jis visais būdais stengėsi priversti mane kalbėti.

Tačiau pati mintis apie tai, kad reikia papasakoti kam nors kitam, kas vyksta tarp manęs ir Jėzaus, sukėlė daug gėdos ir pasibjaurėjimo.

Jei manęs paklaustų, kodėl nenoriu, kad kitas nuodėmklausys mane prikeltų, atsakyčiau, kad nesijaučiau galintis jiems paaiškinti, kas su manimi vyksta.

Jis būtų labai pasirūpinęs mano siela, jei būčiau jam pasakęs, kas vyksta tarp manęs ir Jėzaus.

Manau, kad priežastis, dėl kurios mano pirmasis išpažinėjas negalėjo priversti manęs kalbėti, buvo tiesiog Dievo geranoriškumas.

Turiu pridurti, kad mano naujasis nuodėmklausys turėjo ypatingą talentą įsiskverbti į mano vidų.

Jaučiau savyje valią ir kantrybę išreikšti save. Pamažu atvėriau jam savo sielą.

Leidau tai skaityti manyje kaip knygoje, puslapis po puslapio, tas pats žodis po žodžio, įskaitant ypatingas malones, kurias man suteikė Viešpats.

Atrodė, kad mano gerasis Jėzus pasistengė priminti man viską, ką Jis man jau pasakė, ir viską, kas man nutiko.

Kartais, kai jausdavau nenorą ką nors jam atskleisti, jis mane labai bardavo ir net grasindavo, kad paliks.

Tą patį galiu pasakyti ir apie kitą nuodėmklausį, kuris manęs vis klausinėjo vieno, paskui kito. Kartais jis manęs paklausdavo, kas sukelia mano mieguistumą ir kokie buvo padariniai.

- iškėlė prieš mane didžiulės velniškos iliuzijos baimę. Tada jis pridūrė:

„Kai siela paklusni, esame ir saugesni, ir ramesni, nes Viešpats neleido savo tarnui,

Tariau sau: "Geriau jam viską iš karto pasakyti, nei tylėti, nes jis jau viską žino. O jei aš tylėsiu, kas žino, ar vėliau jam nereikės keisti savo elgesio."

Visa tai neįvyko su mano ankstesnių metų nuodėmklausiais, kurie ne tik niekada manęs neklausinėjo ir nebandė ieškoti tiesos apie mano suakmenėjimą, – teigia:

Tačiau aš labai norėjau sužinoti, ar aš prisitaikiau prie Dievo valios, kai nešiau Jo man siųstą kryžių. Labai kentėjau, kai nerasdavau kantrybės nešioti.

Vietoj to, kai antrasis nuodėmklausys žinojo, kad Viešpats man rodosi, ir paklausė, ar noriu vaidinti auką, jis man pasakė, kad turiu pasakyti Jėzui:

„Viešpatie, aš negaliu ir neturiu priimti kančių , kurioms tu nori mane pavesti, kol negausiu savo nuodėmklausio leidimo.

Jei nori, kad būčiau auka, pirma eik pas jį ir paprašyk jo sutikimo, kad jis manęs nepyktų.

Mano dukra, vyrų neteisybių tiek daug, kad pusiausvyra tarp mano meilės ir teisingumo sutrinka.

Blogio jėgų persvara verčia mane pradėti žiaurų karą prieš žmones, su kuriais aš padarysiu precedento neturintį žmogaus kūno sunaikinimą“.

būti šventovėmis, kuriomis ketinau pasidžiaugti. Atvirkščiai, jie pavertė juos supuvusiais septiniais rezervuarais.

O kokia jų didelio iškrypimo priežastis? Tai ne kas kita, mano dukra, jei ne perteklinės gėrybės, kurias joms daviau. Dabar aš išmokysiu juos, kaip griežčiausiomis bausmėmis grįžti prie savo pareigų.

Dėl Jėzaus žodžių mano širdį užliejo kartėlio mintis , kad toks geras Dievas bus.

Ir kas galėtų pasakyti, kokia buvo mano kančia, kai galvojau apie tuos, kuriuos nubaus karo rykštė.

Dėl jų jaučiau didžiulį troškimą kentėti, o ne matyti, kaip jie yra pasmerkti šioms baisioms bausmėms.

„Šventasis jaunikis, pasigailėk jiems šios savo teisumo rykštės. Jei jų kaltės tokios didelės, kaip tu sakai,

vis dar yra didžiulė jūsų kraujo jūra, į kurią galite juos panardinti. Tokiu būdu jie galės išeiti apsivalę ir jūsų teisingumas bus patenkintas.

Mielai tai padarysiu, jei pamatysiu tavo įvaizdį, kylantį iš šios žiaurios rykštės.

Aš pastatysiu tave tarp šių dviejų, tarp savo teisingumo ir žmonių nedorybės. Kai noriu pritaikyti savo teisumą, siųsdamas ant jų negandas, rasdamas tave viduryje,

Po šių žodžių buvau sutrikęs ir visiškai sutrikęs. Mano prigimtis drebėjo ir aš drebėjau.

Bet matydamas, kad Jėzus tikėjosi „taip“ arba „ne“, sakau ir prisiverčiu kalbėti:

„O mano dieviškoji sužadėtine, aš pasiruošęs aukotis bet kokią auką, kurią tik tu nori, bet atsižvelgiant į savo ankstesnę patirtį,

-Kai jis karts nuo karto ateina, ar klausiate, kad nesiūlytų man kentėti prieš tai negavęs sutikimo?

nes mano prisikėlimas priklausys ne nuo jo, o tik nuo tavęs, Aukščiausiasis Dieve“.

Tada Jėzus , mano sutuoktinis, mokėjęs viską paaukoti iš paklusnumo, man pasakė :

„Tegul niekada nenutiks, kad aš pasielgsiu prieš savo žmoną Bloodą. Nueik pas savo nuodėmklausį ir paprašyk jo sutikimo.

Jei jis nori tavęs išklausyti, papasakok jam detaliai, ką aš tau sakiau.Pasakyk, kad visa tai bus ne vienas

kad jūs patiriate šias nenutrūkstamas ir beveik mirtinas kančias. Nes būsimoje būsenoje, kuria esi kviečiamas – per paklusnumą – tam tikru būdu tave apvalysiu

Aš surengsiu tavo galutinį pasikeitimą manyje, kad mes abu taptume viena.

Kaip dvi žvakės, ištirpusios tos pačios ugnies, jos susilieja ir tampa vienu kūnu.

kad šios kančios truks ne ilgiau kaip keturiasdešimt dienų. Bet kai rašau tai,

Mano prigimtis sunerimtų. Negalėjau sukaupti pakankamai drąsos, kad pasiduotų tokiai aukai.

-Jei jis būtų žinojęs, kokią auką turėtų paaukoti kiekvieną rytą, kad mane prikeltų,

Galiu jus užtikrinti, kad visada buvau šios saldžios kančios mylėtojas. Visada buvau labiau rezignuota, kai nuolat kentėjau, nei tada, kai buvau be jo.

Tiesą sakant, kai pradėjau gyventi šioje amžinos aukos situacijoje, nežinojau, kaip vertinti kryžiaus vertę.

Mano nuodėmklausys, kuriam aš pranešiau, ko mano maloniausias Jėzus nori iš manęs, pasakė:

„Jei viskas, ką man pasakėte, tikrai yra Dievo valia, galite gauti mano palaiminimą.

Tiesą pasakius, aš galėsiu paaukoti auką, kad prikelčiau tave kiekvieną rytą.

Kai pagalvojau apie būtybes, kurių neteks baisios karo rykštės, mano siela apsidžiaugė. Tačiau mano prigimtis pradėjo drebėti.

Ir aš praleidau kelias dienas giliai nuliūdęs. Mane nuvedė į bažnyčią. Priėmęs Jėzų į savo širdį, pasakiau jam:

„Baldus Jėzau, pažvelk į kankinamą jūrą, į kurią panardinta mano siela. Geriau nei

Tas, kuris leido man paklusnumui daryti tai, ko tu iš manęs tikiesi, štai aš staiga sunerimęs ir sutrikęs.

-Ir kodėl man gali tekti likti tokioje būsenoje tavęs nepriimant, o tai man būtų didžiausia kančia.

Jei man neleidžiama priimti tavęs sakramente? "Kai išlaisvinau savo širdį nuo nerimo, aš labai verkiau. Mane užjausdamas Jėzus mandagiai pasakė:

Atsistatydinkite ir, kaip miręs žmogus, atsigulkite į mano tėviškas rankas .

Pasiūlykite save kaip auką, kad atlygintumėte už daugybę nusikaltimų, kurių nuolat gaunu iš vyrų.

Iki šiol jūs atėjote pas mane, bet dabar aš jus patikinu, kad aš tikrai ateisiu pas jus.

Šie vizitai gali būti trumpi, bet visada bus nauda ir didžiulė paguoda jūsų sielai. Ar tu patenkintas?

Ir kadangi aš žinau tavo prisirišimą prie mano valios, žinok, kad nuo šiol

Kad patenkinčiau šventą paklusnumą, kuris man negailestingai primestas, aš padarysiu viską, ką galiu.

Kalbant apie jau minėtą pažadą, kurį man davė Jėzus, pasakysiu, kad jis visada buvo nepriekaištingas.

„Brangūs mano širdies draugai, aš padariau jus tokiomis sąlygomis, kad galėčiau laisviau ateiti pas jus ir pasikalbėti su jumis.

Tiesą sakant, nuo pat pradžių išlaisvinau jus nuo išorinio pasaulio ir galimybių bendrauti su būtybėmis.

Taip išvaliau jus iš vidaus, kad jumyse neliktų jokios minties ar meilės apie žemę. Jas pakeičiau dangiškomis mintimis, kupinomis meilės man.

kad tavo kūnas ir siela būtų mano žinioje, kad būtų amžinas holokaustas prieš mane.

Niekas netrukdytų mūsų pokalbiui ar netrukdytų mums pranešti apie savo džiaugsmus ir kančias.

- taip pat kartėlio ir priespaudos, kuri mane apima iš tų, kurie yra nedorėliai.

Trumpai tariant, domėsitės mano daiktais taip, lyg jie būtų jūsų. Man lygiai taip pat bus įdomūs tavo dalykai

Jis užsiėmęs baigdamas savo verslą, kad galėtų kuo greičiau grįžti pas ją. Kai jis ten, jo akys nukreiptos į ją, kad pamatytų, ar ji nesigaili dėl jo nebuvimo.

Jei kas nors neatsargiai norėtų atimti iš jų izoliaciją ir juos sutrikdyti, tas asmuo būtų tuoj pat suimtas kaip trikdantis karaliaus ramybę ir griežtai nubaustas.

Panašiai pasielgiau ir padariau tave tokioje būsenoje. Vargas tiems, kurie sujauktų šiuos susitarimus. Ne tik prieštaraučiau,

Jei mainais už daugybę malonių, kurias man suteikė mano mylimas Jėzus, mano širdis nebūtų perpildyta dėkingos meilės jam,

visas dangus ir žemė turėtų rodyti pirštu į mane, įskaitant ateities kartas, kaip į pačią nedėkingiausią ir niekingiausią sielą, kuri kada nors egzistavo.

Atrodytų, lyg nešvariais skudurais apdengtas basas kojas trinktelėtų į jį pakvietusią labai turtingą džentelmeną.

Mainais už mano nieką jis leido man turėti savo begalines gėrybes, bendras su juo, su vienintele sąlyga, kad aš jomis pasirūpinsiu.

- bet ir mano netobulumus, kuriuos jis nori visiškai išgryninti savo begaliniu tobulumu.

Pastebėjęs mano menkiausią prisirišimą prie nesvarbių dalykų, jis maloniai paragino mane atsitraukti ir pasakyti:

"Mano dukra, aš trokštu nuo tavęs visiško atsiskyrimo nuo visko, kas ne mano. Noriu, kad laikytum viską, ką žinai, kaip žemišką.

Mano Širdis sustingsta, kai su malonumu žiūrite į nereikalingus žemės dalykus. Dangiški dalykai tave užtemdo ir delsia

Žinokite, kad nevertinu dalykų žemėje, kurie nėra visiškai reikalingi. Noriu, kad sektum šitą siaubingą skurdą, kuriam pasidaviau aš, niekindamas visa tai, kas buvo nereikalinga.

privalai laikyti save vargšu, paliktu vaiku. Tik tada galite pasakyti, kad esate tikrai vargšas.

Susitaikykite su šventu abejingumu kitų valiai, nesvarstydami, ar tai gerai, ar blogai“.

Pradžioje man tai buvo tikrai didelė auka. Bet greitai pamačiau, kad negalvojau nei apie tą, nei apie tai.

Išskyrus tai, ko man tikrai reikėjo, neprašiau nieko, kas man nebuvo pasiūlyta.

Įveikęs ankstesnius sunkumus, Viešpats norėjo pavesti mane atlikti sunkesnę užduotį. Viena iš nuolatinių kančių, kylančių tiesiai iš Jėzaus, buvo vėmimo epizodas po valgio.

Kai šeimyna davė valgyti, iškart mečiau ir pasidarė toks silpnas, kad nebegalėjau kalbėti.

Bet aš prisiminiau, ką Jėzus man pasakė: „daryk, ką tau liepė“. Ir daugiau nieko nenorėjau.

Aš pasiūliau viską, kad atlygintų už nusikaltimus, padarytus rijimo nuodėme.

Nežinau kodėl, bet mano nuodėmklausys, išgirdęs, kad man buvo vėmimo epizodai, liepė man kasdien gerti chininą.

O kadangi aš negalėjau paimti maisto, kol man jo nedavė, tai visada jaučiau, kaip ūžia skrandis.

Šioje būsenoje jaučiausi tarsi mirties siautėje, bet nemirdamas. Tai truko apie keturis mėnesius, po to mano mylimas Jėzus man pasakė:

"Pasakykite savo nuodėmklausiui, kad jie neduoda jums maisto ar chinino, kai vemiate. Apšviestas dieviškos šviesos, jis jums tai duos."

Taigi nuodėmklausys neleido man imti nei maisto, nei chinino. Bet vėliau, kad nebūtų išryškintas, norėjo, kad valgyčiau kartą per dieną. Taigi aš turėjau daugiau ramybės. Mano alkis dingo, bet ne vėmimas. Tiesą sakant, kiekvieną kartą, kai paimdavau maistą, turėdavau jį grąžinti.

„Pasakyk savo nuodėmklausiui, kad jis leistų iš viso nevalgyti“. Bet kiekvieną kartą jis atsisakydavo sakydamas:

„Priimk maistą, kuris tau buvo duotas, kaip pasipiktinimo aktą, atlygį už daugybę nusikaltimų, padarytų Viešpačiui žmonių gerklėmis“.

Kiekvieną kartą, po kelių dienų, mūsų Viešpats grįždavo į savo kabinetą ir kartodavo: „Dar kartą noriu, kad paprašytum savo nuodėmklausio leidimo neimti maisto.

Darykite tai nerūpestingai ir būkite pasirengę paklusdami priimti viską, ko Jis nori, kad darytumėte“.

Kartą, kai, kaip norėjo Jėzus, vėl paklausiau savo nuodėmklausio, tai, nežinau kodėl, ne tik atsisakė duoti prašomą leidimą, bet liepė nutraukti savo kančias, tarsi tai priklausytų nuo manęs.

Galbūt jo reakcijos priežastis buvo tokia: prisiminęs, kad sakiau jam, kad mano kančios truks tik keturiasdešimt dienų, kol jos truks, jis buvo priverstas patikėti, kad aš jam nesakiau tiesos apie kančios būseną. manęs paprašė arba kad daugiau nevalgyčiau.

Dėl man nežinomų priežasčių jis priėjo prie išvados, kad aš nebeturėčiau likti šioje aukos situacijoje ir kad jei aš vėl atsidursiu šioje kančios būsenoje, jam nebereikės ateiti ir manęs prikelti.

Turiu pasakyti, kad, būdamas paklusnumo dvasia, buvau nusiteikęs paklusti jo nurodymams, juo labiau, kad mano prigimtis reikalavo būti atleista nuo daugybės mirtingųjų kančių, kurios dažnai pasirodydavo.

Tačiau man atrodo aišku, kad be ypatingo dieviško įsikišimo niekada nebūčiau galėjęs neštis tokios naštos.

Taip pat buvo kankinama, kad turėjau paklusti viskam, net ir tiems dalykams, kurie mane taip šlykštėjo (natūralūs poreikiai): tai tikrai buvo auka, kurią atnešiau, kad atitikčiau Dievo valią.

Be to, be šios atitikties Dieviškajai Valiai priežasties net didžiausi šventieji būtų išsižadėję.

Jėzui esu skolingas už savo sugebėjimą grąžinti jam didžiulę meilę, kurią jis man visada rodė.

Taip praeityje jaučiau paguodą ir buvau pasiryžęs viską daryti šventai paklusdamas.

Kadangi patyriau Dievo Meilę ir gerumą savo atžvilgiu, buvau pasiruošęs ir norėjau likti įkalintas savo lovoje tiek, kiek Viešpats būtų norėjęs, aukos būsenoje.

Nors noriai ir klusniai sutikau būti auka ir likti lovoje, ėmiau priešintis savo visada maloningam Jėzui.

„Mano mylimas Viešpatie, nepriimk blogai mano atsisakymo kentėti. Ko tu iš manęs nori?

Bet jei nori, kad vykdyčiau tavo valią, duok man šviesą mano nuodėmklausiui, kuris suteiks man tai, ko tu trokšti.

Priešingu atveju aš vykdysiu jo troškimus ir atkakliai prieštarausiu tavo valiai. Aš tikrai tikėsiu, kad tu nesi mano gerasis Jėzus!

Mūsų Viešpats norėjo priversti mane ištverti sunkų išbandymą, priversdamas praleisti visą naktį su Juo.

Kai jis atėjo, aš jam vaizdžiai pasakiau: "Mano meile, turėkite kantrybės. Man reikia mano nuodėmklausio sutikimo, kad galėtumėte man pranešti apie savo kančią.

Be mano valios sutikimo, kuris nesilenkia be mano nuodėmklausio sutikimo, vis dėlto galite mane sunaikinti ir perduoti man visus savo skausmus, skausmus ir kančias. (3) "

Šioje kančios būsenoje, kurioje atsidūriau, tikėjau, kad mūsų Viešpats įrodė, kad laimėjo. Bet taip nebuvo.

Nes akimirksniu, kai išsivadavau iš visų kančių, mano mylimas Jėzus patraukė mane prie savęs taip, kad privertė dvejoti.

Prisirišau prie jo taip stipriai, kad, kad ir kaip stengiausi jam prieštarauti, man buvo neįmanoma iš to ištrūkti.

Kadangi aš esu niekas, man būtų buvę nenaudinga priešintis ar bandyti triumfuoti mūšyje su juo, tuo, kuris yra visagalis ir kuris yra stipriųjų stiprybė.

Tada su gėda jam tariau: „Atleisk man, šventasis sužadėtine, kad priešinausi tau. To nebūtų buvę, jei paklusnumas nebūtų manęs privertęs“.

„Mylimoji mano Meilės dukra, nebijok, kad tai mane įžeidžia: neįžeisk manęs savo nuodėmklausio, kuris tau davė šį nurodymą, gestu. Jis atlieka savo tarnystę su švelnumu ir sąžine ir turi naudoti priemones bei priemones, kad įvykdytų savo moralinę atsakomybę. blogio ir gėrio akivaizdoje.

Šiandien pirmoji metų diena (buvo Naujųjų metų išvakarės). Ateik, aš noriu tau įteikti dovaną“.

Jis priėjo prie manęs, apkabino ir, priglaudęs lūpas prie manųjų, įpylė į mane skysčio, daug saldesnio už pieną, ir, vėl ir vėl bučiuodamas, meiliai nusiėmė žiedą iš savo Širdies, sakydamas:

„Grožėkitės ir apmąstykite šį žiedą, kurį jums paruošiau mūsų vestuvėms, nes tuoksiu jus su tikėjimu.

- pasakyti savo nuodėmklausiui, kad trokštu, kad jūs ir toliau gyventumėte šioje kančios būsenoje.

žinokite, kad karas, kuris sustojo tarp Italijos ir Afrikos, tęsis iki to momento, kai jis suteiks jums leidimą gyventi aukos valstybėje. Tuo metu aš nutrauksiu karą, kad abiejose pusėse būtų taika“.

Tada jaučiausi apsirengęs kančios drabužiu, kuris prasiskverbė iki kaulų smegenų,

Jaučiausi taip nepajėgus prisikelti iš šios mirtingosios būsenos be nuodėmklausio įsikišimo.

Liūdėdamas galvojau, ką jam pasakysiu, kai jis ras mane tokioje didžiulėje kančioje prieš jo įsakymus.

Pieniškas skystis, kurį į mane įpylė Jėzus, sukėlė manyje tiek meilės jam, kad, nepaisant skausmo, aš ilgėjausi meilės.

Šis saldumas ir sotumas, kurį jaučiau, privertė mane valgyti dalį maisto, kurį pasiūlė mano šeima po to, kai nuodėmklausys mane užaugino. Bet šis maistas visiškai atsisakė patekti į mano skrandį.

Reikėjo, kad mano nuodėmklausys tai primestų man vardan paklusnumo, kad galėčiau jį praryti. Tačiau iš karto buvau priverstas jį grąžinti su šiek tiek saldaus skysčio, kurį man įpylė Jėzus.

Be papildomų klausimų, pažvelgęs į tai, kas įvyko, mano nuodėmklausys atsitraukė sakydamas: „Grįšiu, kai turėsiu laisvo laiko“.

Aš ne tik buvau abejingas šiam nuodėmklausio kišimuisi į tai, kas vyksta tarp manęs ir Viešpaties, bet ir labai susierzino.

Netrukus padėkojau savo visada maloniam Jėzui, kuris leido mano nuodėmklausiui neklausinėti.

Aš tikrai nežinojau, ko tikėtis kitą dieną. Mano nuodėmklausys grįžo suraukęs kaktą ir manęs neklausęs pavadino mane nepaklusnia siela.

nes jis nori iš tavęs paklusnumo ir nenori, kad nieko nebūtų padaryta be šios gražios dorybės.

Taigi, užuot skambinęs savo nuodėmklausiui, nuo šiol kviesite gydytojus, kurie savo mokslu išvaduos jus nuo nervinės ligos“.

Kai jis baigė mane barti, prisiverčiau papasakoti jam, kas atsitiko, ir viską, ko Viešpats prašė jam pasakyti.

Išgirdęs mane, jis persigalvojo ir patikino, kad neabejoja tuo, ką pasakiau apie Jėzų, nes žodžiai apie Italijos ir Afrikos karą yra teisingi.

Jis pridūrė apie vadinamąją ramybę, jei ji greitai ateis, dėl to, kad vėl būsite auka, tai aš jau nebegaliu abejoti. Kita vertus, jei tai įvyko dėl kitų priežasčių ...

Taigi jis sutiko mane, atsiliepdamas į mano gerojo Jėzaus išsakytą troškimą ir kartojo: „Palauksime ir pažiūrėsime, ar šis karas nepadidės ir ar greitai turėsime taiką“.

Po keturių mėnesių mano nuodėmklausys iš laikraščio sužinojo, kad Jėzaus išpranašauta ramybė išsipildė.

Pamatęs mane, jis pasakė: „Karas tarp Italijos ir Afrikos baigėsi, be aukų niekur, dabar tarp jų taika“.

Kadangi šis faktas buvo išpranašautas ir išsipildęs, mano nuodėmklausys įsitikino, kad tai, kas su manimi vyksta, veikia dieviškumu ir paliko mane ramybėje, ko neįmanoma pasiekti, jei priešinasi Dievui.

Nuo tos dienos Jėzus nedarė nieko kito, tik ruošė mane mistinei santuokai, kurią man pažadėjo (4), lankydamas mane dažniau –

Jis elgėsi kaip meilužis, kuris negali labai dažnai negalvoti apie savo žmoną, taip pat ją mylėti ir aplankyti.

„Myliu tave tol, kol galiu likti nuošalyje. Jaučiuosi taip, lyg nebūnu apdovanota, kai nematau tavęs arba nekalbu su tavimi tiesiogiai ir iš arti.

Esu linkęs manyti, kad esi vienas ir trokšti man meilės. Ir aš ateisiu pažiūrėti, ar tau ko nors prireiks“.

Tada jis pakeldavo mano galvą, sutvarkydavo pagalvę, apkabindavo man kaklą, pabučiuodavo mane ir vėl ir vėl bučiuodavo.

Būdama vasara, ji mane išlaisvino nuo perteklinio karščio, atvėsindama švelniu vėjeliu, sklindančiu iš savo saldžios Burnos.

Kartais jis ką nors purtydavo rankose arba bakstelėdavo į mane dengiantį paklodę, kad atvėsintų, ir staigiai paklausdavo:

Ir aš sakyčiau: „Žinai, mano mylimas Jėzau, kai esi šalia, aš vis tiek jaučiuosi geriau“.

jis priėjo prie manęs ir iš savo burnos į manąją įsipylė pieniško skysčio.

Jis privertė mane priglausti prie savo Švenčiausios skrynios, iš kurios privertė semtis saldumo ir stiprybės sroves, kurios suteikė man paragauti dangaus malonumų.

Pamatęs mane tobulo susižavėjimo būseną, jis su savo neapsakomu gerumu man pasakė:

„Aš tikrai noriu būti tavo Viskas, kad man būtų paguodos maistas ne tik tavo sielai, bet ir tavo kūnui. (5)

O kaip dėl visko, ką patyriau iš dangiškos meilės dėl daugybės neįprastų dangiškų malonių? Jei turėčiau pasakyti viską, ką man perdavė mano mielasis Jėzus, rizikuočiau nuobodžiauti.

Net mano nuodėmklausys nesugebėjo visko papasakoti, nes tai būtų užtrukę per ilgai.

Čia apsiribosiu trumpai papasakosiu, ką pakanka žinoti, kad šiek tiek suprasčiau sielos būseną, kurią visapusiškai valdo Jėzus, žaviausias sielos Sužadėtinis.

kančios, kurias man dovanoja mano Jėzus, tuo pat metu yra karčios, saldžios ir su pertrūkiais, o pats toks kupinas kartėlio.

Bet jei sielai, kuri tapo meilės, permaldavimo ir atlygio auka, nebūtų vienu metu duotas saldumas ir kartumas,

Kūnas suirtų, o siela greitai susijungtų su savo Dievu, todėl mano dejavimas ir dejavimas, kai maniau, kad jis mane paliko.

Kai jis karts nuo karto pasislėpdavo, susirgau labai psichiškai. Man atrodė, kad nemačiau jo šimtmetį.

„O Šventasis Sužadėtine, kaip tu gali priversti mane taip ilgai laukti po tavęs? Ar tu nežinai, kad aš negaliu išgyventi be tavęs?

Ateik ir atgaivink mane savo Buvimu, kuris man yra šviesa, stiprybė ir viskas.“ Vieną dieną, jausdamasis atstumtas dėl savo nebuvimo kelias valandas, man atrodė, kad jis man nepasirodė keletą metų.

Be to, kentėdamas verkiau karčiomis ašaromis. Tada jis man pasirodė, paguodė ir nusausino ašaras.

„Aš tiesiog tavęs ilgėjausi. Nustosiu verkti, kai man pažadėsi, kad neleisi taip ilgai laukti.

Kitą dieną aš vis dar skundžiausi ir maldavau, kad nepriverstų manęs taip ilgai laukti. Pamatęs, kad aš verkiu, jis man pasakė:

Jei iki šiol išlaisvinau tave iš tavo išorinio gyvenimo ir apsireiškiau tau, tai dabar noriu pritraukti tavo sielą prie savęs.

Taigi galite mane atidžiau sekti, nudžiuginti, intymiau spausti. Galiu tau parodyti viską, ko su tavimi nebuvo padaryta praeityje.

Praėjo trys mėnesiai, per kuriuos likau nuolatinė auka savo lovoje, kur ir gavau

Vieną rytą Jėzus atėjo pas mane kaip malonus ir labai žavus maždaug aštuoniolikos metų jaunuolis.

Atrodė, kad jo garbanos pynė jo Dvasios mintis, susijungusias su jo Širdies meile.

Ant kaktos, ramios ir plačios, buvo galima pamatyti, kaip per kristalinį kristalą,

Mano protas nušvito ir širdis nurimo pamačius šį žavų Jėzų. Poveikis buvo toks, o mano aistros taip nuslopintos, kad nepajutau nė menkiausio trikdymo.

Kadangi mano siela pajuto tokį didžiulį ramybės jausmą, kai tik jį pamačiau, ką aš patirtu, jei galėčiau turėti jo dieviškumą?

Tikiu, kad Jėzus negalėjo pasireikšti tokiu grožiu sielai, kuri nesimėgavo tobula ramybe ir giliu nuolankumu.

Kita vertus, jei siela jautė tokią ramybę ir ramybę, kad jos nejaudino nelaimės ir žiaurūs karai aplink ją, tada

Tačiau skirtingai nei saulės šviesa, Jėzaus akių šviesa nesugadino mano regėjimo. Ir be jokių pastangų galėjau nukreipti žvilgsnį į šį spindesį.

Negalite atitraukti akių nuo šio paslaptingo grožio stebuklo, kuris yra tamsiai mėlynas Jėzaus mokinių.

- Keliaukite per slėnius, lygumas, kalnus, dangų ar giliausias žemės bedugnes, kad ją surastumėte.

- Kad žmonės jaustųsi, kad aš nežinau, kaip dėl jo dieviškumo. Daug kartų tai privertė mane sušukti:

tu, kuris per kelias minutes, kai man pasirodei, davei tiek daug ramybės mano sielai,

jūs, dėl kurių galite patirti kančių, kankinių ar žeminančių išbandymų srautus;

Jo išvaizda yra tarsi užtamsintas sniegas, gražių rožių spalvos. Jis dvelkia didingu ir dievišku kilnumu.

Jo išvaizda sukelia baimę ir pagarbą, taip pat pasitikėjimą. Jo išvaizda yra

Pasitikėjimas, kurį tvarinys gali įkvėpti, yra šviesios saulės šešėlis, kuris yra Jėzaus įkvėptas pasitikėjimas.

pasitikėjimas, kurį Jėzus įskiepija sieloje, šviečia jo šventoje figūroje, tokia didinga, tokia maloni.

Ir meilė, kuri sklinda, pritraukia sielą taip, kad neliktų jokių abejonių dėl jos laukiamo sutikimo.

Jos labai grakšti nosis harmoningai nusileidžia nuo šviesių antakių. Jo burna, nors ir maža, rodo mielą šypseną.

Kai jie atsiveria kalbėti, susidaro įspūdis, kad bus pasakyta kažkas brangaus, dangiško.

Jo balsas išreiškia rojaus saldumą ir harmoniją, galinčią sužavėti nepaklusniausias širdis.

- tai paliečia kiekvieną klausytojo širdies skaidulą ir per trumpesnį laiką nei reikia tai pasakyti

Taip malonu, kad visi pasaulio malonumai yra niekis, palyginti su vienu žodžiu, išeinančiu iš jo burnos.

Visi pasaulio malonumai yra tik simuliakrai, palyginti su jo mielu Balsu. Jis yra efektyvus ir daro didelius stebuklus.

Širdims, kurios jo klausosi su meile, Jėzus iš dangaus siunčia įelektrinančią Meilę, kuri išdrįsta, uždega ir suryja.

Jo aiškūs ir skaidrūs Pirštai juda vikriai ir yra tikras malonumas, kai jie ką nors liečia.

"O! Kokia tu graži, visos gražios, mano mielas ir maloningas Jėzau! Atleisk, jei taip blogai kalbu apie tavo grožį.

Aš bandžiau apibūdinti tavo grožį, kurio net tavo angelai yra neverti ir nesugeba adekvačiai apibūdinti.

Būtent per šventą paklusnumą, kiek išgalėjau, tai padariau. Jei mano aprašymas neturi jūsų pritarimo, atleiskite.

Pirmiausia kaltink paklusnumą, nes mano silpni bandymai nepateisina tavo grožio, aš tai žinau.

Jei ne aiškus įsakymas, duotas dėl paklusnumo, tikrai niekada nebūčiau sutikęs įrašyti į popierių,

pasirodęs man taip, kaip anksčiau aprašiau kairiarankį, jis iš burnos įkvėpė dangiškus kvepalus, kurie užplūsta mane kūnu ir siela.

Dėl šio įkvėpimo, per trumpesnį laiką nei galima pasakyti, jis pasiėmė mane su savimi.

Tai suteikė man labai paprastos formos kūną, spindintį gryna šviesa. Greitai skridau su juo ir keliavau dangaus platybes.

Kadangi pirmą kartą patyriau šį nuostabų reiškinį, pagalvojau: „Tikrai Viešpats atėjo manęs paimti, ir aš tikrai mirsiu“.

- Pojūčiai, kuriuos pajuto mano siela, buvo tokie patys, kokius jaučiau būdama savo kūne,

su tuo skirtumu, kad siela susijungusi su kūnu kiekvieną pojūtį suvokia pojūčiais ir perduoda juos kūno jėgoms.

Kitoje situacijoje siela visus pojūčius priima tiesiogiai. Jis iš karto supranta viską, ką išgyvena

Jis prasiskverbia net į labiausiai paslėptus ir nepastebimus dalykus tiesiogiai ar netiesiogiai, bet tik Dievo Valia.

Pirmas dalykas, kurį mano siela pajuto, kai paliko mano kūną, buvo drebėti iš baimės, kai ji po mano mylimo Jėzaus skrydžio,

Jis man pasakė: „Kadangi jūs patyrėte dideles kančias, kai maždaug valandą iš jūsų buvo atimtas mano vizualinis buvimas, dabar skriskite su manimi.

Oi! kaip buvo gražu, kai mano siela buvo pakibusi dangaus skliaute Jėzaus draugijoje!

Jaučiausi taip, lyg atsiremčiau į jį ir laikyčiau jo glėbyje, kad neatsilikčiau per daug nuo jo.

Kad ir kas būtų buvę prieš mane, aš buvau tvirtai prie jo prisirišęs, kad galėčiau sekti paskui jį – pasilenkęs link manęs, o aš pasiekęs jį – kai jis mane laikė ir traukė švelniu kvėpavimu. Trumpai tariant, gerai įsivaizduoju, kas įvyko viduje, bet neturiu žodžių tam apibūdinti.

Apvažiavęs šiuos ratus dangaus begalybėje , mano mylimas Jėzus, kuris mėgaujasi žmonių draugija,

Koks kartumas užvaldė jo jautrią Širdį! Su tokiu aiškumu, kokio anksčiau nebuvau patyręs, pamačiau jį siaubingai kankinamą. Jo žavinga Širdis man pasirodė kaip mirštančio žmogaus,

„Mano žavingasis Jėzau, kaip tu pasikeitei! Tu kaip mirštantis žmogus. Atsiremk į mane ir leisk man dalyvauti tavo kančioje.

Tai man pasakęs, jis dar labiau prispaudė mane prie savęs ir, uždėjęs lūpas ant mano burnos, įliejo į mane žaibišką kartėlį:

Jaučiausi taip, lyg būčiau perdurta kelių peilių, ietigalių, strėlių, geluonių ir durklų, kurie vienas po kito skverbėsi į mano sielą.

Kol buvau paniręs į šią didžiulę kančią, mano mylimas Jėzus sugrąžino mano sielą į mano kūną ir dingo.

Kas galėtų apibūdinti siaubingą kančią, kuri tada užvaldė mano kūną! Taip apibūdinti galėjo tik Jėzus, kuris kiekvieną kartą, kai man pranešdavo apie kančią, vėliau ją sušvelnindavo. Žmonės žemėje ne tik negali patirti tokios kančios, bet net neįsivaizduoja jos gylio.

ta vargšė ir nelaiminga siela, kuri tiek kartų mėgdžiojo savo mylimą Jėzų, galima manyti, kad mirtis iš manęs šaipėsi.

Nors tada nebuvau vertas mirties, žinojau, kad mirtis netrukus ateis. Jis ateis savo laiku ir nebesityčios iš manęs.

"Aš daug kartų su tavimi kalbėjausi; liečiau tave mažiausiai šimtą tūkstančių kartų. Ką tik su tavimi išlyginau rezultatą!

Sakau tai todėl, kad daugeliu atvejų būčiau palikęs šį pasaulį, jei ne Jėzus, kuris, tiesiogiai pranešęs apie žiaurias kančias mano sielai,

Ir kadangi kentėjimai, perduodami tiesiogiai mano sielai, yra baisesni nei tie, kurie perduodami mano kūnui, tikrai būčiau daug kartų miręs, jei ne šis nuostabus Jėzus.

Kai Jėzus pamatė, kad pasiekiau savo ribas, tai yra, nebegaliu „natūraliai“ pakęsti savo kančių, Jis padėjo nepasiduoti.

Kartais jis tai darydavo tiesiogiai (6), kartais įkvėpdavo mano nuodėmklausį greičiau mane prikelti. Šiuo atveju mano kančios, išgyventos per paklusnumą, šiek tiek palengvėjo, bet ne tiek, kiek Jėzus dirbo tiesiogiai.

Jis paėmė mano sielą iš mano kūno, pasiėmė ją su savimi ir parodė man daugybę nuodėmių, padarytų piktžodžiaujant Meilei ar kitoms nuodėmėms.

Būčiau praradęs sąmonę, jei nebūčiau greitai valgęs, kad išvemčiau šią pūlingą medžiagą.

Galima pamanyti, kad man taip nutiko tik tada, kai Jėzus parodė man nedorybę tų, kurie laikomi dideliais nusidėjėliais.

Atrodė, kad dalyvaujantys žmonės mano Jėzui dovanoja daugiau akis į akį nei garbę.

Taip, dėl šių blogai įvykdytų veiksmų ši Širdis buvo tokia šventa, tokia tyra ir tokia tiesi, pykinanti. Kelis kartus jis man išreiškė savo kančią sakydamas:

- net šventose vietose kai kurie žmonės sakosi esą pamaldūs. Šie žmonės yra sterilūs, net ir tada, kai priima sakramentus. Iš bažnyčios jie išeina drumsti, o ne apsivalę

Kartais Jėzus man rodydavo scenas, tokias skausmingas Jo Širdžiai, kad ji vos nepuldavo į agoniją.

Pavyzdžiui, kai šis kunigas suvalgė Auką, Jėzus buvo priverstas greitai palikti savo širdį nešvarią dvasinio vargo.

-Jėzus turėjo būti pašauktas nužengti iš dangaus, kad įsikūnytų į galybę,

Tačiau šis kunigas, nemirktelėjęs akies, Dievo jam suteikta valdžia privertė Jėzų nusileisti į būrį.

Kokia apgailėtina buvo ta sakramentinė būsena, kurioje tada man pasirodė Jėzus. Atrodė, kad jis norėjo pabėgti nuo tų nevertų rankų.

Kai šventoji kariuomenė buvo taip sunykusi, Jėzus atėjo pas mane skųsdamasis:

„O! Mano dukra, leisk man išlieti tau dalelę savo kartėlio. Nebegaliu jo sulaikyti.

Pasigailėk mano būklės, kuri tapo pernelyg skausminga! Būkite kantrūs ir kartu šiek tiek pakentėkime“.

"Viešpatie, aš pasiruošęs kentėti su tavimi. Taip, jei man būtų suteikta galimybė ištverti visą tavo kartėlį, aš tai daryčiau savo noru, kad nematyčiau tavęs kenčiančio."

Tada Jėzus išliejo iš savo burnos į manąją kartėlio dalį, kurią galėjau nešti, ir man pasakė:

„Mano dukra, tai, ką aš tau įpyliau, yra niekas, bet tai viskas, ką tu gali gauti.

Kaip norėčiau, kad daugelis kitų sielų pasiryžtų aukotis dėl mano meilės!

Nėra taip, kad negaliu į juos įlieti viso kartėlio, kurį slepia mano Širdis.

Nors bandžiau viską sulaikyti, mano skrandis atsisakė tai priimti. Stiprus impulsas privertė jį pakilti gerklėje.

Kas galėtų apibūdinti kančias, kurias man atnešė šie išsiliejimas su Jėzumi! Jų buvo tiek daug, kad jei nebūčiau jo palaikęs, sustiprinęs ir pagyvintas, tikrai būčiau ne kartą tapusi mirties auka.

Paprastai padaras negali suteikti tiek kartėlio ar saldumo, kiek daug kartų į mane įliejo mano maloniausias Jėzus.

Jis vienas neša ir toleruoja nuodėmės sukeltą kartėlį. Aš visada turėjau tokią nuomonę: nuodėmė yra negraži ir griaunanti!

Jei visi padarai jaustų ir atpažintų nuodingą ir karčią nuodėmės poveikį, jie išvengtų nuodėmės taip, lyg tai būtų siaubingas iš pragaro išnyrantis pabaisa!

Paklusnumas privertė mane aprašyti kai kurias skausmingas scenas, kurias mano visada malonus Jėzus privertė mane patirti, kad galėčiau dalyvauti jo kančiose.

Taigi negaliu ignoruoti, kad jis man parodė ir paguodžiančias scenas, kurios suviliojo mano širdį.

Kartkartėmis jis leisdavo man pamatyti gerus ir šventus kunigus, kurie su užsidegimu ir nuolankumu šventindavo tikėjimo paslaptis.

Kai mačiau šias scenas, labai dažnai pajutau įkvėpimą pasakyti savo mylimam Jėzui su meile kupina širdimi:

„Kokia aukšta, didinga, puiki ir didinga yra kunigo, kuriam suteiktas šis kilnus orumas, tarnystė.

Paguodžiau save, vienas arba šalia Jėzaus, šventą kunigą, kuris laikė mišias. Kai jame buvo Jėzus, celebrantas man atrodė pasikeitęs žmogus.

Nežinau, kiek malonių gavau, matydamas su tokiu dėmesiu ir atsidavimu švenčiamas Mišias.

Kiek kitų dieviškų nušvitimų turėjau, kuriuos mieliau praleisčiau tyloje.

Bet kadangi man liepia paklusnumas ir kai rašau, Jėzus dažnai priekaištauja dėl mano tinginystės arba dėl to, kad noriu ką nors palikti, aš prisitaikysiu.

„Kiek daug kantrybės turime turėti su tavimi, mano gerasis Jėzau. Aš tave patenkinsiu, mano mieloji Meile.

Bet kadangi jaučiuosi nevertas ir negaliu kalbėti apie tokias gilias, didingas ir aukštinančias paslaptis, tai darysiu su dideliu pasitikėjimu jūsų dieviškosios malonės pagalba“.

Jis taip pat kalba mums apie mūsų Atpirkimą, priversdamas mus prisiminti Jėzaus kančias dėl mūsų.

Mišios leidžia suprasti, kad Jėzus, nepatenkintas tuo, kad kartą mirė ant kryžiaus už mus, nori,

– skleisti mumyse ir įamžinti jo aukos būseną per Šventąją Eucharistiją.

kurį mirtis suardys ir pavers pelenais, paskutinę dieną prisikels amžinajam gyvenimui.

Tie gerieji, kurie per savo gyvenimą buvo su juo artimi, prisikels, panašus į jo.

Tai leido suprasti, kad labiausiai paguodžia Šventoji Mišių Auka yra Jėzus, matomas prisikėlus .

Kaip ir jo aistra ir mirtis, jo prisikėlimas mistiškai atnaujinamas ant mūsų altorių, kai švenčiamos mišios.

Jėzus atsiduoda komunistams, kad būtų jų palydovas per jų mirtingojo gyvenimo piligriminę kelionę.

Jis suteikia gyvybę, kuri visada išlieka tiems, kurie kūnu ir siela dalyvauja Eucharistijos sakramente.

Šios paslaptys yra tokios gilios , kad iki galo jas galėsime suprasti tik savo nemirtingame gyvenime.

Tačiau dabar, sakramente, Jėzus mums įvairiais būdais – beveik apčiuopiamu – duoda paragauti to, ką jis duos mums danguje.

– širdyje nebėra sakramentinio Jėzaus buvimo. Jėzus grįžta į savo Tėvo įsčias,

Kaip Jėzus grįžta į Tėvo prieglobstį, kai nutrūksta sakramentinis buvimas, taip ir

Mes pereisime į savo amžinąją buveinę Tėvo prieglobstyje, kai nustosime egzistuoti dabartiniu žemišku gyvenimu.

Mūsų kūnas, kaip sakramentinis Jėzaus buvimas po ostijos užbaigimo, atrodys nebeegzistuoja.

Kiti, priešingai, nusisuks nuo Dievo, kad patirtų žiaurius ir amžinus kankinimus.

– suteikia kūnui privilegiją būti paskelbtam palaimintuoju pagal amžinąją Dievo valią.

Tačiau net jei jos išnyksta iš stebėtojo žvilgsnio, žvaigždės išlaiko šviesą ir lieka savo vietoje.

Jei norėčiau atsakyti į šį klausimą, galėčiau rašyti ilgai. Jei Viešpats leis, pasiliksiu šį klausimą kitai progai.

– kad kūnai, kurie vėl susijungs su šviesa spindinčiomis sielomis, amžinai susijungs su Dievu.

kadangi jie nenorėjo dalyvauti Šventojoje Aukoje ir Meilės sakramente, bus įmesti į tamsos gelmes.

Ir dėl savo savanoriško nedėkingumo Didžiajam davėjui jie taps Liuciferio, tamsos princo, vergais. Juos amžinai kankins baisus gailestis.

kad Jėzus man suteikė daug skausmo kentėti už tuos, kurie stokoja įvertinimo

apie kurią aš jau kalbėjau apie mistinę santuoką , kurią jis norėjo sudaryti su manimi.

„O mieliausias sutuoktini, paskubėk ir neatidėliok mano intymios sąjungos su tavimi. Ar nematai, kad negaliu ilgiau laukti?

Galime susijungti neišardomais meilės saitais, kad niekas mūsų neišskirtų, net akimirkai!

Jėzus , kuris manyje karštai troško šios mistiškos santuokos, man pasakė :

Jūs nežinote, kaip gali pakenkti menkiausias žemės šešėlis. Tai stipri kliūtis mano meilei.

„Mano Viešpatie, ar atrodo, kad dar turiu ką iš savęs atimti, kol nepasitenkinsiu tavimi?

todėl supratau, kad jis turėjo omenyje auksinį žiedą su savo nukryžiuotojo atvaizdu, kurį nešiojau ant piršto.

„O šventasis sužadėtine, aš pasiruošęs nuimti jį nuo piršto, jei nori“.

„Žinok, kad aš tau padovanosiu brangesnį ir gražesnį žiedą, ant kurio bus išgraviruotas mano Atvaizdas.

Jis bus gyvas, kad kiekvieną kartą į jį pažvelgus į tavo širdį įžengs naujos meilės strėlės.

pagaliau prisistatė trokštama mano mistiškos sąjungos su Jėzumi, mylimuoju mano sielos Sužadėtiniu, diena.

Kaip gerai prisimenu, iki Švenčiausiosios Mergelės tyrumo šventės buvo likusios kelios dienos. (7)

Jis paėmė mano širdį į savo rankas ir žiūrėjo į ją vėl ir vėl. Labai gerai perėjęs, nuvalė dulkes ir pakeitė.

Taigi ji atnešė nuostabaus grožio suknelę, kuri atrodė pasiūta iš puikaus aukso, išmarginto įvairiomis spalvomis. įdėjau.

Ji paėmė du brangius brangakmenius, auskarus ir įkišo juos man į ausis. Ji papuošė mano kaklą ir riešus karoliais ir apyrankėmis iš brangių brangenybių.

Jis man ant galvos uždėjo nuostabią karūną, padengtą spindinčiais brangakmeniais.

man atrodė, kad brangenybės skleidžia tokį gražų garsą, kad atrodė, kad kalba.

„Mieliausia žmona, šią karūną, kuri puošia tavo galvą, tau padovanojau aš, kad nieko netrūktų, kad būtum verta būti mano žmona.

- medituoti apie mano asmens skurdą ir apie kiekvieno papuošalo, kurį jis papuošė su manimi naktį prieš mūsų mistiškas vestuves, prasmę.

Galiu pasakyti, kad niekada gyvenime nesijaučiau tokioje ekstravagantiškoje situacijoje.

Tai privertė mane pajusti didelį svorį, kurį Dievas gali suteikti tvariniui, kuris laikomas jo meilužiu.

Užuot jausdamas didingumą to, ką Jėzus ką tik padarė man, jaučiau priešingai.

Negalėjau patikėti, kad tai Dievas papuošė mažiausią savo tarną tiek brangių brangenybių.

Dievas veikė kaip nuotakos, kurią išsirinko, tarnas, Dievas, kuriam kiekviena būtybė paklūsta mažiausiems jo ženklams. Taigi aš maldavau jo pasigailėti manęs ir atleisti.

Kalbant apie įvairių mano aprangos dalių, apsvarstytų kiekvieną atskirai, reikšmę, aš į jas nekreipiu dėmesio, nes dabar, po tiek metų, prisimenu labai mažai.

Aš tik sakau, kad uždanga, kurią Jėzus uždėjo man ant galvos ir kuri nukrito prie mano kojų, išgąsdino demonus, kurie stebėjo, ką Jėzus daro su mano asmeniu.

- jie buvo taip išsigandę ir išsigandę, kad nedrįso prieiti prie manęs ar priekabiauti.

Čia kartoju savo įprastą susilaikymą, sakydama, kad man sunku nupiešti tai, kas įvyko tarp manęs ir Jėzaus, nugalėti savo drovumą galiu tik todėl, kad noriu būti paklusnus.

Mane, vargšą, patraukė mano gerasis Jėzus, kuris visiškai išgąsdino demonus.

Jie priėjo prie manęs ir palaikė man kompaniją, kol sugrįš mano gerasis Jėzus.

Jėzus su visa savo didybe ir neįprastu žavesiu bei mielumu atėjo pas mane,

Jėzus paprašė angelų sugiedoti dangišką ir gražią giesmę. Kol jie dainavo, šventoji Kotryna mane švelniai drąsino.

Jis paėmė mano ranką, kad Jėzus galėtų man ant piršto užmauti brangų vestuvinį žiedą.

Ir su neapsakomu gerumu Jėzus kelis kartus mane apkabino ir pabučiavo. Mano Motina, Švenčiausioji Mergelė Marija, taip pat padarė tai.

Dalyvavau dangiškame pokalbyje, kuriame Jėzus kalbėjo apie jo meilės trauką man.

Savo ruožtu, paniręs į didžiulę sumaištį dėl savo meilės jam niekinio, aš jam pasakiau: "Jėzau, aš tave myliu! Aš tave myliu! Tu žinai, kaip aš tave myliu!"

Švenčiausioji Mergelė man kalbėjo apie nepaprastą malonę, kurią Jėzus, mano gerasis Sužadėtinis,

Jų esme ir kasdienėje praktikoje, Dievo malone, aš niekada jų nenusižengiau.

Turiu visiškai atsiriboti nuo visos kūrinijos, įskaitant save . Turiu gyventi tobulai viską užmiršus, kad mano vidus būtų nukreiptas tik į Jėzų.

Jis man pasakė, kad, išskyrus jį, aš niekada neprisirišu prie niekuo, net ir prie savęs.

Mano prisiminimai apie viską ir viską turi pažadinti tik jame, nes visos būtybės yra tik jame.

Visada turiu elgtis teisingai ir paprastai, kad ir kas man nutiktų iš kūrinių.

„Jei nepasieksite efektyvaus ir emocingo atsiskyrimo, nebūsite visiškai investuoti į mano šviesą.

Jei, priešingai, nusiimsite viską, kas yra žemėje, tapsite tarsi skaidrus kristalas.

kuri leidžia prasiskverbti šviesos pilnatvei. Taip mano Dieviškumas, kuris yra Šviesa, prasiskverbs į jus“.

„Tu išeisi iš savęs ir pasinersi į didžiulę mano Apvaizdos jūrą, kai pažinsi mane ir save.

Žmona, kadangi aš pavydžiu, niekur kitur neleisiu patirti nė menkiausio malonumo. Jūs visada turite būti šalia savo sutuoktinio, priešais jį, kad jis negalėtų jumis abejoti.

Dėl manęs ir visiškai laisvėje jūs paklusite viskam, kas, mano manymu, reikalinga, nes mūsų skausmai ir džiaugsmai yra bendri.

Be jokios kitos priežasties, tik norėdami įtikti ir patenkinti vienas kitą, mes netgi varžysime, kas ištvers daugiausia kančių.

Jis tęsė: „Ne tavo, o mano valia turi gyventi tavyje, kad valdytų kaip karalius savo karališkuosiuose rūmuose.

Priešingu atveju turėsime ištverti netobulos meilės antplūdį, nuo kurio ant tavęs kils šešėliai ir

Nereikia tuo sustoti, nes atpažinęs savo nieką, noriu, kad tu visiškai išnyktum manyje.

Tam jūs pritrauksite visas malones, kurių jums reikės, kad pakiltumėte manyje, kad tai padarytumėte

Ir tęsė: „Noriu, kad ateityje nebebūtų „tu“ ir „aš“. Nebebus „valių“ ir „ valių“.

Šie žodžiai išnyks ir bus pakeisti žodžiais „mes “. Viskas bus „meška“.

Ir kadangi tiek daug jų pašėlo ir atitrūko, mylėsite juos kaip tikrą motiną.

Labai sunkių aukų kaina stengsitės juos saugiai nunešti. Apkrautas savo kančių nuopelnais ir laistytas savo bei mano krauju, tu nuvesi juos į mano Širdį.

visas būtybes rasite manyje, kaip veidrodyje, kuris atspindi šviesą ir vaizdus.

Ši auka bus kaip apsiaustas, kuris uždengs tave kaip mano tikrą ir ištikimą pamėgdžioją ir žmoną“.

Kaip apibūdinti meilės subtilybes mano maloniam Jėzui, kuris su dosnumu ir pertekliumi

kad girdėčiau palaimintąsias dvasias nuolat giedant šlovės ir padėkos giesmes Dieviškajai Didenybei.

Ir nepaisant nesibaigiančių amžinybės amžių, jie niekada iki galo nesupranta Dievo.

Dievas, Amžinoji ir Begalinė Saulė, atiduoda visą save, niekada nieko neprarasdamas. Nors būtybės, kurios iš esmės yra dalyviai,

Nes tai, ko išmokau šioje palaimingoje kelionėje, tikrai nebus gerai suprasta iš mano žodžių.

Turiu bendrą įspūdį apie tai, ką suvokiau, bet negaliu to aiškiai pasakyti.

Siela trumpam išeina iš savo kūno, perkeliama į šią palaimingą karalystę, o tada grįžta į savo kūno kalėjimą.

Sielos, kuriai Dievas duoda pavyzdį tai, ko nori, kad ji suprastų, patirtis gali būti palyginta su vos mikčiojančio ir žaidžiančio puikaus žaidimo vaiku.

Jei ne paklusnumas, mieliau tylėčiau kaip vaikas. Galiu sakyti nesąmones tik po nesąmonių.

Tačiau tęsiu sakydamas, kad atsidūriau vaikščiojant su Jėzumi, savo Sužadėtine, šioje palaimintoje tėvynėje tarp angelų, šventųjų ir palaimintųjų chorų.

kartu su mumis dalyvavo mūsų neseniai įvykusios santuokos džiaugsmuose. Atrodė kaip_

„ Dėl ištikimybės mano malonei ši siela tapo mano meilės triumfu ir stebuklu“.

Jis man pasakė: „ Tai tavo šlovės vieta ir niekas negalės jos iš tavęs atimti “.

Šie dalykai džiugina kai kurių būtybių pojūčius, bet man jie atrodė apgailėtini.

-su kuria daug laiko praleidau maloniuose ir mandagiuose pokalbiuose, dabar atrodė nuobodu ir neįdomu.

Dėl viso šito mano širdis nebuvo rami, bet aš nieko nedariau, tik pasiskundžiau Jėzui.

- mano vidinė kančia, - mano nuobodulys šio pasaulio dalykų atžvilgiu, viskas ėdė mano sielą. Man atrodė, kad dabar man nebeįmanoma toliau gyventi žemėje.

Iš paklusnumo norėjau išlikti rami, bet niekaip nepavyko. Kartkartėmis praradau kontrolę ir, prisipažinsiu, man nepavykdavo.

- naudodamas visas įmanomas priemones savo nerimui suvaldyti. Tačiau tobulos kontrolės man buvo neįmanoma.

„Mano žmona, nesijaudink. Kodėl tu taip trokšti Dangaus? Aš atsakiau: „Aš noriu visada būti su tavimi.

Aš pametu galvą, kai esu toli nuo tavęs, net jei tai tik akimirką. Aš noriu bet kokia kaina prisijungti prie jūsų“.

Tada Jėzus man pasakė: „ Gerai, dėl to. Aš tave pamaloninsiu, visada likdamas su tavimi “.

"Būčiau patenkintas, jei padarytumėte, bet dingtumėte, o tai yra tas pats, kas palikti mane vieną. Danguje taip nėra, nes tu negali ten dingti. Mano patirtis man tai įrodo."

Aš pasakiau: „Gerai, eime, net jei aš šiek tiek bijau, kad tu nori iš manęs pasijuokti“.

Jėzus pridūrė: „Ne, ne, aš tau tikrai sakau, eik. Aš noriu tave pasiimti su savimi“.

Tai pasakęs, jis taip patraukė mano sielą prie savęs, kad pajutau, kad palieku savo kūną ir akimirksniu skridau su juo į dangų. Oi! mano sielos laimė !

Pradėjau girdėti darnias palaimintųjų dainas. Paprašiau Jėzaus, kad greitai nuvestų mane į šį dangišką koncertą.

Tai pamačiusi ėmiau įtarti, kad tikrai su juo negrįšiu į Dangiškąją Tėvynę ir tariau sau:

„Pažiūrėk, šis nusidėjėlis labai arti pasiklysti. Vėl nusileiskime ant žemės.

Mes stengiamės, kad jo siela susitrauktų; galbūt jis atsivers. Kvieskime kartu mano Dangiškojo Tėvo Gailestingumo.

Ar nenorite, kad šis nusidėjėlis būtų išgelbėtas? Palaukite šiek tiek ilgiau.

Ar nesi pasiruošęs kentėti skausmus dėl sielos, kuri man kainavo tiek daug kraujo, išgelbėjimo?

Atsisakiau Dangaus ir dangiškųjų choristų dainų Jėzui pasakiau: „Taip, taip, ko tik nori.

Kaip matote, nei mūsų žodžiai, nei priežastys jo nesukrėtė. Mums nėra nieko kito, kaip tik kęsti jam skirtą bausmę.

„Kančia yra galingiausias būdas patenkinti dieviškąjį teisingumą ir priversti nusidėjėlį priimti atsivertimo malonę“.

Aš sutikau su Jėzaus prašymu, kuris nedelsdamas sugrąžino mane į mano kūną.

Negaliu apibūdinti skausmo, kurį jaučiau, kai vėl susisiekiau su savo kūnu. Pastarasis tarsi prieštarauja mano proto sugrįžimui ir privertė mane jaustis išsiplėtusią.

Tik jis galėjo apibūdinti nepakeliamas ir didžiules kančias, kurias patyrė mano siela ir kūnas .

Po kelių dienų kančios Jėzus privertė mane pajusti šio nusidėjėlio atsivertimą, kai jo siela jau buvo išgelbėta.

"Jūs pamiršote paprašyti savo nuodėmklausio, kad jis leistų eiti su manimi. Taigi, norėdami gauti šį leidimą, turite grįžti į savo kūną."

Aš jam pasakiau: „Kai mano siela buvo mano kūne ir buvau vadovaujamas savo nuodėmklausio, turėjau jam paklusti.

Bet kadangi tu esi pirmasis tarp išpažinėjų ir aš su tavimi, mano sutuoktine, dabar kalbu tik apie tave “.

Jo juokeliai kartais sukeldavo manyje apmaudą ir net kartėlį bei įžūlumą.

Tiesą sakant, kadangi aš buvau toks apgailėtinas ir netinkamas daryti dalykus,

– kad jis pats vadovautų šiam švento apsivalymo darbui. Kitaip niekada nebūčiau galėjęs padaryti to, ko jis manęs prašė.

Ši labai didelė malonė man buvo suteikta Švenčiausiosios Mergelės Marijos Gimimo išvakarėse (10).

Tą rytą mano malonus Jėzus greitai atėjo, kad paruoštų mane tam, ko Jis nori iš manęs.

Nežinau kodėl: jis visą laiką ateidavo ir išeidavo. Kol jis kalbėjosi su manimi,

-kad mano siela, tokia sudėtinga iki tol, tapo tokia paprasta, kad galėjo pasiekti Dievą.

„Visagali Dieve, ko negalėtų išspręsti tavo visagalybė? O didingasis Dievo šventumas,

koks kitas šventumas, kad ir koks aukštas, galėtų išdrįsti pasirodyti prieš tave?

Bet kaip magnetas jo begalinis gerumas traukė mane prie jo, ir mano siela sušuko:

-Norint įgyti tikėjimą, būtina tikėti Nes be tikėjimo negali būti tikėjimo.

Tikėjimas yra šviesa, apšviečianti sielą, be kurios negalima eiti keliu, vedančiu į amžinąjį gyvenimą.

Šios informacijos kokybė nėra nesvarbi. Tas, kuris moko, turi būti apgyvendintas tuo, ką jis moko.

nes jis žino, kad viską nusprendžia Dievas, kuris yra jo aukščiausias Gėris.

kad maniau atrasti, kaip graži vilties dorybė mums padeda, ši šviesa nuo manęs pasitraukė.

Tiesiog pasakysiu, kad visos dorybės padeda pagražinti sielą. Tačiau pati siela neturi savyje sėklų.

"Prisiartink prie savo Dievo ir būsi jo apšviesta. Prieik prie jo ir būsi jo apvalytas ir pan.

Kai sielai suteikiama šventa viltis, kiekviena dorybė tampa tvirta ir stabili.

nuo ežerų ir upių išsiliejimo, kurį užlieja didelės tirpstančio sniego masės.

Joks įvykis gyvenime jos negąsdina ir neatbaido, net nei akimirkai. Savaime ji sako sau:

Kai pasinėriau į didžiulę dieviškosios vilties jūrą, mano mylimas Jėzus vėl pasirodė man ir kalbėjo apie meilę, didžiausią iš trijų teologinių dorybių.

Nors trys skiriasi, labdara turi susidraugauti su kitais dviem taip, tarsi jie būtų vienas.

Ugnies apmąstymas suteikia gerą supratimą apie tris teologines dorybes, kurios susijungia į vieną.

Pirmas dalykas, kurį matote užsikūrę ugnį, yra aplinką skleidžianti šviesa.

Ši šviesa gali simbolizuoti tikėjimą, įsiliejusį į sielą krikšto metu . Tada jaučiame, kad šiluma pasiskirsto aplinkui (viltis ).

Palaipsniui šviesa pradeda blėsti, beveik užgęsta, tačiau ugnies karštis įgauna daugiau jėgų, kol visiškai suryja ugnį. (11)

Tikėjimas suaktyvėja sieloje, kai pirmą kartą gaunama informacija apie Aukščiausiąją Būtybę. Tada dėl nuolatinio sielos kilimo į Dievą, savo aukščiausią Gėrį, tikėjimas auga ir vystosi.

Siela iš Dievo įgyja intelektualinę šviesą, sklindančią iš įvairių Dievo savybių.Apšviesta savo tikėjimo, siela stengiasi pasirinkti geriausią būdą pasiekti savo didžiausią gėrį – Dievą.

Pilnas vilties jis pereina nuo vieno kalno į kitą, kerta slėnius ir lygumas, kerta ežerus ir upes, mėnesius ir metus plaukioja didžiausiomis ir giliausiomis jūromis; visa tai turi vienintelį tikslą – užvaldyti savo paties Dievą.

Troškimas turėti Dievą vadinamas meile; o dvi jo seserys yra tikėjimas ir viltis.

suteikiant sielai energijos ir karštą troškimą įgyti gėrio, kuris matomas tikėjimo akimis.

Jei kitos dorybės daro sielą beveik vienišą ir asocialią, tai labdara, buvimas substancija

Būtent tai leidžia sielai su džiaugsmu kentėti pačias intensyviausias kančias.

„O mano Sužadėtine, Jėzau, palaikyk mane gėlėmis. Padovanok man kenčiančio obuolio kartėlį.

Mano siela geidžia tavęs ir negali būti patenkinta, išskyrus tavo saldžias kančias.

Mano širdis nebegali matyti, kaip jūs taip kenčiate dėl karštos ir aistringos meilės, kurią jaučiate kiekvienam iš mūsų!

Labdara paverčia ir išlaiko su ja glaudžiai susijusias dorybes. Tai daro ją visų dorybių karaliene.

Negaliu apibūdinti, kas slypi už mielų ir patrauklių Jėzaus žodžių, galiu tik pasakyti, kad jie mane sužadino

Po to aš meditavau įprastą tai, ką Jėzus man pasakė. Ir vėl jis prisistatė man ir pasakė :

Tai turi būti prieš jūsų didelį polinkį kentėti vis daugiau ir daugiau. Žinokite, kad savęs sunaikinimas

Ši miela Jėzaus kalba įsmelkė mano sieloje tiesas, kurių jis mane išmokė. Ir mane labiau nei bet kada jaudino karštas troškimas tapti jo visu, pagal jo valią.

Jis grįžo ir per trumpesnį laiką, nei reikėjo tai pasakyti, išmušė mane iš savęs.

mistinei santuokai tarp Jėzaus ir mano sielos, jau švenčiamos žemėje , atnaujinimui

Po vienuolikos mėnesių, per Švenčiausiosios Mergelės Gimimo šventę (12), Jėzus norėjo trijų Dieviškų Asmenų sutikimo už šią santuoką.

Jis atidavė jį Tėvui, kuris palaimino šį žiedą ir grąžino jį savo Sūnui.

Šventoji Dvasia laikė mano dešinę ranką, o Jėzus uždėjo žiedą ant bevardžio piršto.

Būčiau taip kniūbsčias neribotą laiką, jei Jėzus, mano sielos Sužadėtinis, nebūtų manęs padrąsinęs.

prieš tokią didybę, šios amžinosios šviesos, sklindančios iš Dievo Esmės ir Šventumo, viduryje,

Žmonių kalba, nei šnekama, nei rašytinė, nesugeba suprasti visų dieviškų įspūdžių, kurie tą akimirką palietė mano sielą.

Dabar aš jums papasakosiu, kas atsitiko, kai mano siela grįžo į mano kūną. Taip pat papasakosiu apie tą, kuris mane laikė nelaisvėje, sužavėtas to, kas ką tik man atsitiko.

Po kelių dienų Jėzus mane visiškai prikėlė. Prisimenu, priėmiau Šventąją Komuniją,

– kad savo sielai jaučiau, kad esu Šventosios Trejybės akivaizdoje, tokią, kokią mačiau danguje.

Jaučiausi taip, lyg būčiau išstumta iš savęs, tai yra, tarsi nebegyvenčiau savyje.

Be abejo, Dieviškieji asmenys gyveno manyje ir aš juose. Atrodė, kad mano kūnas tapo jų namais.

Jaučiau karališkąjį trijų Dieviškųjų Asmenų, kurie jautriai veikė manyje, buvimą.

Viskas atsitiko taip, lyg netoliese esančiame kambaryje būtų žmonių ir tai,

Kartais, kai jis man išėjo iš proto, aš jam paskambindavau. Taigi jis greitai atsakytų.

Tačiau turiu prisipažinti, kad kartais jis taip gerai pasislėpė, kad aš jo net negirdėjau. Tada būčiau keliavęs dangumi, žeme ir jūromis, kad jį rasčiau.

„ Aš čia su tavimi. Neieškok kitu būdu, kad mane rastum. Aš ilsiuosi tavyje ir tave prižiūriu“.

Žiūrėk, mano mielasis Gerasis, mano brangus Gyvenimas, koks aš pavargęs. Jaučiuosi silpna. Laikyk mane savo rankose. Jaučiu, kad mirsiu“.

Tada Jėzus paėmė mane ant rankų, kad galėčiau pailsėti ir atgauti prarastas jėgas.

Kai laikiau vieną rankose, staiga laikiau tris. Nesvarbu, ar turėjau vieną, ar tris, gravitacija atrodė tokia pati. Jaučiau didelę meilę visiems trims.

Matau, kad daug kalbėjau, bet tikrai būčiau norėjęs nekreipti dėmesio į visus šiuos dalykus. Tačiau kadangi turiu paklusti tam, kuris vadovauja mano sielai, aš tęsiu.

Dar kartą pasakysiu, kad Jėzus dažnai man kalbėjo apie savo kančią. Jis bandė paruošti mano sielą mėgdžioti jo gyvenimą.

„Mano žmona, be jau sudarytos santuokos, dar turi ką nuveikti: santuoką su kryžiumi. Žinokite, kad dorybės tampa mielos ir švelnios, kai jos vertinamos ir stiprinamos Kryžiaus šešėlyje.

Prieš atvykstant į žemę, kančia, skurdas, ligos ir visokie kryžiai buvo vertinami kaip šlovė.

Tačiau mano patirta kančia buvo pašventinta ir dievinama. Jos išvaizda pasikeitė: ji tapo miela ir pilnavertiška.

Siela, kuri iš manęs gauna šį gėrį, yra labiau pagerbta, nes sulaukia mano pritarimo ir tampa Dievo dukra.

Jis randa karčiųjų kryžių ir pradeda skųstis, nes suvokia tai kaip blogį. Bet kai jis tai priima kaip gėrį, tai jam sukuria džiaugsmą “.

„Mano žmona, aš nenoriu nieko daugiau, kaip tik nukryžiuoti tave, kaip anksčiau, tavo sieloje ir kūnu.

Kai Jėzus man pasakė, pajutau tokį troškimą būti nukryžiuotam kartu su Juo, kad pasakiau Jam: „Mano Jėzau, mano meile, greitai nukryžiuok mane kartu su tavimi!

tai bus kančia už mano nuodėmes ir malonė būti nukryžiuotam kartu su juo. Ir man atrodo, kad būsiu patenkintas, nes su nukryžiavimu galėsiu gauti viską “.

Galiausiai vieną rytą mano mylimas Jėzus pasirodė man Nukryžiuotojo Jėzaus pavidalu. Jis man pasakė, kad labai nori, kad būčiau nukryžiuotas kartu su juo

Tą akimirką mano troškimas būti nukryžiuotam Jėzaus buvo toks didelis, kad jaučiausi sunykusi kančios meilės.

Tačiau mane staiga apėmė didžiulė baimė, kuri privertė drebėti nuo galvos iki kojų.

Jaučiausi nevertas gauti tokią retą malonę kaip ši. Ir nebedrįsau sakyti: „Viešpatie, nukryžiuok mane su tavimi“.

Bet atrodė, kad Jėzus laukė mano sutikimo, prieš suteikdamas man šią išskirtinę malonę. Mane tai kamuoja jau kurį laiką.

Mano siela jautė degantį norą prašyti šios malonės. Tuo pačiu metu mane apėmė nevertumo jausmas.

Kol buvau tokioje būsenoje, mano mylimas Jėzus mintyse įkvėpė mane priimti šią malonę.

„Mano Šventoji Sužadėtine ir Mano Nukryžiuotoji Meilė, prašau, suteik man malonę būti nukryžiuotam kartu su tavimi. Taip pat prašau, kad ant manęs nebūtų matomo šios malonės ženklo.

bet jis neatskleidžia kitiems visko, kas man nutinka. Tegul tai būna tik tarp tavęs ir manęs“.

Negaliu apibūdinti tuo pačiu metu patirtos laimės ir skausmo – skausmo, didesnio už visus kitus – kuriuos jaučiau tą laimingą akimirką.

Kad ir kokia buvo mano baimė ir drebulys anksčiau, taika ir pasitenkinimas, kurį patyriau, dabar buvo dar didesnis.

Mano kančia buvo tokia stipri, kad tikėjau, kad skausmas rankose, kojose ir širdyje pranašavo mano mirtį.

Jaučiau, kaip mano rankų ir kojų kaulai lūžta į mažus gabalėlius. Jaučiau nagų įsiskverbimą į kiekvieną žaizdą.

Prisipažįstu, kad saldaus pasitenkinimo, gauto šiomis žaizdomis, neįmanoma apibūdinti žodžiais.

Ir nieko neatsirado už mano kūno ribų, tačiau jautė aštrius spazmus ir skausmus.

Jis paleido mano nuo nervinio spaudimo paralyžiuotas rankas. Psichiškai jaučiau skausmus ten, kur prasiskverbė spinduliai ir nagai.

Mano nuodėmklausys paklusdamas liepė viską tuojau pat nutraukti. Iš tiesų, stiprus skausmas, dėl kurio aš praradau sąmonę, iškart liovėsi.

Nuoširdžiai prisipažįstu, kad jei šių kančių nebūtų sumažinęs mano nuodėmklausys, man būtų buvę sunku joms paklusti.

Tebūnie visada palaimintas Viešpats, suteikęs savo tarnams galią ištraukti Jo grobį iš mirties.

Ir tikiuosi, kad visa tai visada buvo skirta didesnei Dievo šlovei ir sielų išganymui.

Taip pat turiu atkreipti dėmesį į tai, kad išgyvenant šią mirtiną kančią, minėti dalykai nepaliko pėdsakų ant mano kūno.

Kai vėl patyriau šias kančias, aiškiai mačiau Jėzaus žaizdas, įspaustas ant mano kūno.

Atrodė, kad Nukryžiuotojo Jėzaus žaizdos, kurios buvo padarytos ant mano rankų, kojų ir širdies, buvo tokios pat kaip ir Jėzaus.

Per ateinančius metus patyriau tiek daug kitų nukryžiavimo atvejų, kad man neįmanoma jų visų išvardyti.

Bet kadangi turiu apie juos kalbėti, tai papasakosiu apie pagrindinius ir artimiausius, iki 1899 m.

Kai Jėzus grįždavo pas mane, privertęs mane nukryžiuoti, aš jam visada kartodavau:

„Mano mylimas Jėzau, duok man tikrą skausmą už mano nuodėmes, kad tai daryčiau

„Kadangi tu taip liūdi, kad mane įžeidė, aš noriu tave paruošti Apmokėjimui. Taip tu suprasi nuodėmės bjaurumą ir mano Širdžiai sukelto skausmo intensyvumą.

„ Jei perplauki vandenyną, net jei aš tavęs nematau, tu vis tiek esi vandenyne. Jei žingsniuosiu ant žemės, tu būsi man po kojomis. Aš nusidėjau!"

Kai Jėzus man pasakė šiuos žodžius, aš pradėjau suprasti daug dalykų, kurių negaliu išreikšti.

Jo atributų dėka nuo Dievo nepabėga nė šešėlis mano minčių.Mano niekis, palyginti su Jo didybe, yra mažesnis už šešėlį.

taip pat didžiulis įžeidimas Dievui tik iš pasitenkinimo ir malonumo akimirkos.

Jis privertė mane pajusti begalinę meilę, kurią jis man turėjo, net jei paprastu piktu poelgiu nuleidau jį iki malonumo lygio, dėl ko jį įžeidžiau ir vos neužmušiau.

Kadangi buvau tau nedėkingas ir nedoras, o tu man buvai toks geras, pasigailėk manęs.

Tą akimirką, kai mano maloniausias Jėzus privertė mane suprasti, kiek ten piktavališkumo

Jaučiau tokį didelį pasibjaurėjimą ir gėdą dėl savo praeities nuodėmių, kad tikėjau, kad esu blogiausias iš visų nusidėjėlių.

Vieną rytą, kai stipriau nei įprastai pajutau norą vis labiau kentėti, atėjo mano maloniausias Jėzus, kuris ištraukė mane iš kūno ir atvedė mano sielą pas vyrą, kuris, ginklo pagalba, ką tik buvo užpultas ir netrukus turėjo mirti ir prarasti sielą.

Tada Jėzus privertė mane įsiskverbti į jį, leisdamas suprasti jo Širdies skausmą dėl tariamos šios sielos netekties.

Jei žinotume, kiek Jėzus kenčia nuo sielos netekties, esu tikras, kad padarytume viską, kas įmanoma, kad išgelbėtume ją nuo amžinojo pasmerkimo.

Kai buvau su Jėzumi per šią kulkų spūstį, jis mane labai stipriai suspaudė ir sušnibždėjo man į ausį:

– Ar prisiimate visas kančias, kurių jis nusipelnė už savo sunkias nuodėmes?

Padėkite man viską, ko jis nusipelnė, kol jis išgelbės save ir sugrąžinsi jį į gyvenimą.

Tada Jėzus sugrąžino mane į mano kūną ir aš jaučiausi paniręs į tokias dideles kančias, kad negalėjau suprasti, kaip galėčiau išgyventi.

Išbuvęs šioje kančios būsenoje daugiau nei valandą, Jėzus pasirūpino, kad mano išpažinėjas ateitų pas mane ir mane prikeltų.

Papasakojau jam viską, ką mačiau ir patyriau per šį labai trumpą laiką ir aš

Vėliau jis man patvirtino, kad žmogžudystė iš tikrųjų įvyko būtent toje vietoje, kurią jam sakiau, ir pasakė, kad visi tikėjo, kad vyras mirė.

Pasakiau jam, kad jis negalėjo mirti, nes Jėzus man pažadėjo, kad nepagailės savo sielos ir paliks ją gyvą.

Iš tiesų, aš stipriai užtariau Dievą, kad neleisčiau Jo dvasiai palikti Jo kūno. Vėliau buvo patvirtinta, kad jis išgyveno ir pamažu atsigavo. Dabar jis gyvena. Dievo palaimintas!

Kalbant apie mano didžiausią troškimą būti nukryžiuotam su Jėzumi, dėl meilės Jam ir dėl mano praeities Apmokėjimo, Jėzus atėjo pas mane ir, kaip ir anksčiau, ištraukė mano sielą iš mano kūno.

Jis nuvedė mane į šventą vietą, kur patyrė skausmingą kančią, ir pasakė:

kiekvienas norėtų šio turto ir laikytų jį nepakeičiamu, kaip neįkainojamos vertės brangakmenį.

Kai nusileidau iš dangaus į žemę, nepasirinkau pasaulio turtų. Bet aš maniau, kad būtų oriau ir nuopelniau pasirinkti Kryžiaus seseris: - skurdą, - niekšybę ir - žiauriausią kančią.

„Norėjau, kad mano aistros ir mirties laikas ateitų kuo greičiau, nes per juos ruošiausi išgelbėti sielas“.

Kalbėdamas su manimi Jėzus privertė mane jausti džiaugsmą, kurį jis jautė kentėdamas. Jo žodžiai sukėlė mano širdyje degantį troškimą kentėti.

Pajutau šventą emocijų pernešimą ir norą būti panašiam į jį, Nukryžiuotąjį.

„Šventasis Sužadėtine, duok man kančių ir duok man savo kryžių, kad geriau žinočiau, kaip tu mane myli.

Priešingu atveju aš visada būsiu neapibrėžtoje jūsų Meilės man. Aš viską atidaviau dėl tavęs!"

Vėliau, labiau nei bet kada džiaugdamasis mano prašymu, Jėzus leido man atsigulti ant vieno iš ten buvusių kryžių.

Jis su meile paėmė vinį ir ėmė kišti man į ranką. Kartkartėmis jis manęs paklausdavo:

"Taip, taip, - tęsia Amata, - nepaisant mano skausmo. Labai džiaugiuosi, kad mane nukryžiate."

Kai jis pradėjo kalti mano kitą ranką, kryžiaus ranka pasirodė per trumpa, o anksčiau buvo tinkamo ilgio.

Negaliu apibūdinti to pykčio, kurį jaučiau tą akimirką. Taigi aš nebuvau vertas šios kančios!

Šios eilutės kartojosi keletą kartų. Kai kryžiaus rankos buvo tinkamos, kryžiaus ilgis nebuvo tinkamas.

Kitą kartą, kad Jėzus manęs nenukryžiuotų, mano nukryžiavimui kažko trūko.

Oi, kaip mano siela buvo susikausčiusi dėl šių pasikartojančių konfliktų su mano Jėzumi. Daug kartų buvau pagrįstai jam skųsdamasis, nes jis neigė man tikrą kančią.

Pavyzdžiui, tu man ne kartą sakei, kad kartą ir visiems laikams nuvesi mane į dangų. Bet kiekvieną kartą, kai sugrąžinai mane į žemę, kad vėl apsigyvenčiau mano kūne. Tu man sakei, kad nori mane nukryžiuoti, kad galėčiau daryti tai, ką tu padarei.

Tačiau jūs niekada neleidote man pasiekti visiško nukryžiavimo. Ir Jėzus pasakė: "Taip, aš greitai. Nėra jokių abejonių. Tai bus padaryta."

Galiausiai vieną rytą, Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo dieną (13), pasirodė Jėzus ir vėl greitai nuvežė mane į Jeruzalės Šventąją aikštę.

Tai privertė mane susimąstyti apie įvairius dalykus, susijusius su kryžiaus paslaptimi ir dorybėmis. Po to jis man švelniai pasakė:

Medituokite ant kryžiaus ir tai suteiks jums gražiausių savybių, kurias galite rasti danguje ir žemėje.

Tada tu būsi mylimas Dievo, kuris savyje turi begalinį grožį. Jumyse išsiugdė noras turėti dangų su visais jo turtais.

-iki labiausiai neapskaičiuojamų sumų, kurios gaunamos iš sunkiausių kryžių.

- nors žmogus trokšta gauti minimalų pelną iš paprastos laikinosios valiutos, kurios netrukus turės atsisakyti,

Ir šiandien noriu jus pamaloninti nukryžiuodamas ant kryžiaus, kuris iki tos akimirkos jums netiko tobulai.

- Dėl to aš tave visiškai ant jos nukryžiuoju. Kryžius, kurį iki šiol turėjai,

Tai pasakęs, Jėzus man pasirodė priešais kryžių, kurį turėjau iki tol. Visiškai laimingas nuėjau pas ją, paguldžiau ant žemės ir atsiguliau.

Šventasis evangelistas Jonas atėjo , nešdamas kryžių, apie kurį man pasakojo Jėzus.

Jie nuplėšė mane nuo kryžiaus ir pastatė ant didžiausio pasiekiamumo nuo Šv.

Tačiau širdyje vis dar jaučiau meilės liepsną, kuri privertė laukti kentėjimo ant šio kryžiaus.

Jėzui davus signalą, angelas paėmė pirmąjį kryžių ir nunešė su savimi į dangų.

Tuo tarpu Jėzus, savo rankomis ir padedamas Mergelės Marijos, pradėjo mane nukryžiuoti.

Stovėdami angelai ir šventasis Jonas pristatė nagus ir kitus daiktus, reikalingus mano nukryžiavimui.

– už tai, kad užtarėte blogai nusiteikusius nusidėjėlius ir už daugelio kitų atsivertimą.

Mano mylimas Jėzus padarė juos visus dalininkais gėrio, kurį atnešė mano karštas polinkis į kančias, būdingas nukryžiavimui.

Kai viskas baigėsi, jaučiausi taip, lyg plaukčiau pasitenkinimo jūroje, susimaišiusioje su negirdėtų kančių jūra.

Atsiliepdamas į savo Motinos troškimą, Jėzus paėmė ietį ir pervėrė mano širdį iš vienos pusės į kitą. Tuo pat metu angelai Švč. Mergelei padovanojo erškėčių vainiką.

Ji, mano sutikimu ir su didžiausiu pasitenkinimu, švelniai uždėjo man ant galvos. Kokia man tai buvo įsimintina diena!

Tikrai galima sakyti, kad tai buvo negirdėtų kančių ir neapsakomų džiaugsmų diena. Ir, mano malonumui ir tam, kad pakęsčiau mano prigimtinį silpnumą, Jėzus visą dieną buvo šalia manęs.

Mano džiaugsmui, Jėzus leido daugeliui skaistykloje esančių sielų grįžti į dangų dėl mano kančių.

Jie apsupo mano lovą ir gaivino savo dangiškomis dainomis. Tai buvo džiaugsmo ir Dievo didybės šlovinimo giesmės.

Jis būtų visiškai sustojęs, jei nebūčiau primygtinai reikalavęs savo Sužadėtinio Jėzaus – apsiriboti jo intensyvumo mažinimu – visko nesustabdžius.

Ir aš tai pranešiau savo gerajam Jėzui, prašydamas atnaujinti nukryžiavimą, kurį jau patyriau.

Kartkartėmis mėgdavau parsinešti savo sielą į Jeruzalės šventąsias vietas.

Ir ten jis privertė mane daugiau ar mažiau dalyvauti kančiose, kurias patyrė per savo kančią.

Jėzus mėgo priversti mane kentėti vieną ar kitą iš šių paslapčių. Kartais net per vieną dieną jis privertė mane kentėti visą savo aistrą,

Buvau neramus ir nerimastingas, jei negalėčiau bent šiek tiek įsijausti į jo kančias.

- žiūrėkite, kaip Jėzus kenčia didžiausias kančias dėl laukinių žmonių nusikaltimų, žiauresnių nei kareiviai, suėmę Jėzų ir nužudę jį.

Jaučiausi skatinamas meilės savo mylimam Jėzui, maldavau jį dažnai, labai dažnai atnaujinti savo nukryžiavimus, kad bent iš dalies galėčiau palengvinti jo kančias.

- skiria iš anksto nulemtą nuo atmesto, kuris atkakliai priešinasi kančioms.

- jis pajus Kryžiaus glamones ir apsidžiaugs jį pamatęs. o atmetusįjį apims siaubinga baimė.

O ar žinote, kada dorybės įgauna maksimalų spindesį ir spindesį? Tai yra tada, kai jie yra gerai įskiepyti ant kryžiaus“.

Kaip apibūdinti gausybę meilės Kryžiui liepsnų, kurias Jėzus įliejo į mano širdį šiais žodžiais.

jei Jėzus nebūtų patenkinęs mano širdies, dažnai – labai dažnai – atnaujindamas mano nukryžiavimą

Bet jei ne taip nenorėtum visiems parodyti, kaip stipriai mane myli, aš taip pat norėčiau užplombuoti tavo kūną savo kraujuojančiais ir matomomis žaizdomis.

Dėl didingų Jėzaus dorybių prašau suteik man malonę visada būti nukryžiuotam“.

Aš sutikau su Jėzumi, įkvėpdamas sau didesnį troškimą būti nukryžiuotam pagal jo valią.

Ir nenorėdamas jam prieštarauti nukryžiuodamas savo kūną ir sielą, netrukus atnaujinau savo sutikimą su užsidegimu ir ryžtu.

Jei kartais ir negalvodamas man atrodė, kad sutinku su šiais ženklais, aš tiesiog nenorėjau su tuo sutikti.

kad suteiktų man nuolatines kančias be jokios palengvėjimo. Bet aš noriu tik vieno dalyko: nenoriu išorinio ženklo, kuris privers mane sugėdinti ir sugėdinti.

ne tik kankina tai, kad ant mano kūno galėjo pasireikšti kažkokie išoriniai požymiai ,

Tačiau mane taip pat persekiojo mintis apie savo praeities nuodėmes. Aš dažnai prašydavau Jėzaus atgailos ir jų atleidimo malonės.

Tada pasakiau Jam, kad nebūsiu ramus ir patenkintas, kol neišgirsiu iš Jo burnos: „Tavo nuodėmės atleistos“.

„Šiandien aš noriu tapti tavo nuodėme. Tu išpažinsi man visas savo nuodėmes.

Suprasite, kas yra nuodėmė, pagal žmogaus intelekto galimybes. Ir tu verčiau mirti, nei vėl mane įžeisti.

„Ji, kuri yra niekas, pyksta Tam, kuris yra Viskas. Viskas galėjo priversti nieką išnykti nuo žemės paviršiaus.

Atsidūręs karališkame Kristaus, savo Teisėjo, akivaizdoje, pradėjau drebėti kaip lapas.

Būčiau likęs šioje didžiulėje sumaištyje, negalėdamas ištarti nė žodžio,

jei mano Viešpats Dievas, Jėzus Kristus, nebūtų įkvėpęs manęs naujos stiprybės ir drąsos, sakydamas:

Nes nors šiuo metu esu jūsų teisėjas, aš taip pat esu jūsų tėvas. Drąsos ir pirmyn“.

Pajusk žiaurias kančias, kurias sukėlei mano dosniai Širdžiai savo pasididžiavimu“.

Kaip per kelias akimirkas apibūdinti tai, ką išgirdau ir supratau! Mano širdis, drebanti iš meilės, plakė taip stipriai, kad maniau, kad tuoj plyš.

Tiesą sakant, vėliau man atrodė, kad mano širdis buvo sudaužyta iš skausmo, suplėšyta ir sunaikinta.

Tada aš įsivaizdavau žmogaus išdidumą kaip labai bjaurų kirminą prie didžiojo karaliaus kojų .

Jis pakyla ir išsipučia taip, kad verčia patikėti, kad tai kažkas. Savo didžiuliu įžūlumu,

Pamatęs karaliaus auksinę karūną, jis nori ją iš jo atimti ir užsidėti ant galvos. Tada jis nori

Kirminas net nežino, kokia tai būtybė. Savo pasididžiavimu jis nežino, kad karalius galėtų

Išdidūs yra įžūlūs, pasipūtę ir nedėkingi. Kvailų iliuzijų aukos ir išpuikusios galvos,

Būtent aš pamačiau šitą bjaurų ir apgailėtiną kirminą prie dieviškojo Karaliaus kojų.

už įžeidimą, kurį jam padariau. Mano širdis patyrė siaubingą kančią, kurią Jėzus patyrė dėl mano išdidumo.

Atidžiai pagalvojęs apie tai, ką Jėzus man pasakė, jis sugrįžo ir privertė mane tęsti išpažintį.

- dėl mano įžūlumo, kad įžeidžiau tokį gerą Dievą, kuris, nepaisant mano įžeidimų, man padėjo, saugojo ir maitino.

Jei jis jautė manęs pasipiktinimą, tai buvo jo neapykanta nuodėmei, o ne daugiau. Priešingai, jo gerumas man, nusidėjėlei, visada buvo labai didelis.

Jis privertė mane atleisti net tada, kai dieviškojo teisingumo akivaizdoje atskleidė mano silpnybes ir silpnybes. Savo ruožtu tai suteikė man daugiau padėkos ir jėgų dirbti.

Jei žmonės suprastų Dievo gerumą ir nuodėmės bjaurumą, jie visiškai išstumtų nuodėmę iš žemės.

Juos apimtų didelis gailestis ir gailestis dėl savo nuodėmių, kitaip jie mirs.

Ir išrinktieji rastų Dieve didžiulį malonių šaltinį, skirtą jų pašventinimui ir paskelbimui palaimintuoju.

Kai Jėzus pamatė, kad nebegaliu pakęsti nuodėmės kančios ir kartėlio, jis pasitraukė, palikdamas mane paniręs į nuodėmės padarytą blogį.

Savo viso gyvenimo gerumu jis apsaugojo mane nuo savo Tėvo teismo ir suteikė man naujų malonių.

Po ilgos pertraukos Jėzus vėl grįžo, kad leistų man tęsti išpažintį, kuri, nors ir kartais nutrūkdavo, trukdavo apie septynias valandas.

Kai maloniausias Jėzus baigė klausytis mano išpažinties, jis paliko teisėjo pareigas ir prisiėmė mylinčio Tėvo pareigas.

Mane gyveno nenumaldomas žinojimas, kad mano skausmas, kad ir koks didelis būtų, nepakako išpirkti mano nusikaltimų, padarytų mano Dievui.

"Noriu pridėti priedą. Aš pritaikysiu jūsų sielai savo kančių nuopelnus Getsemanės sode.

„Didysis Dieve, meldžiu Tavo gailestingumo ir atleidimo už mano daugybę sunkių nuodėmių.

Norėčiau, kad mano sugebėjimai daugėtųsi neribotą laiką, kad galėčiau tinkamai pagirti jūsų begalinį Gailestingumą.

O Dangiškasis Tėve, atleisk už didžiulį įžeidimą, kurį padariau tau nusidėdamas tau, ir nusiteik man tėviškai atleisti“.

Tada jis man pasakė: „Pažadėk, kad daugiau niekada nenusidėsi. Laikykis nuodėmės šešėlio“.

Aš atsakiau: "O! Taip! Aš pažadu tai tūkstantį kartų ir linkiu mirti, o ne įžeisti savo Kūrėją, savo Atpirkėją ir Gelbėtoją. Niekada!

Ant kurio Jėzus pakėlė dešinę ranką, pasakė išlaisvinimo žodžius ir leido per mano sielą tekėti Jo Brangaus Kraujo upei.

Po to, kai Jėzus nuplovė mano sielą savo Brangiuoju Krauju ir davė man savo Absoliuciją, jaučiausi atgimęs naujam gyvenimui, labiau nei bet kada užtvindytam malonės pilnatvės.

Kiekvieną kartą, kai tai grįžta į mano atmintį, mano sieloje kyla nepaprastas džiaugsmas ir drebulys apima visą mano esybę. Ir išgyvenu tai detaliai, tarsi tai įvyktų.

Pripildytas prisiminimų apie praeitį, mane užplūdo impulsai, trokštantys susirašinėti, kiek įmanoma,

- kam nors buvo atliktas kraujo perpylimas, siekiant padėti atgauti sveikatą. Ir aš turėjau atidžiai įsitikinti, kad viskas grįžo pas Dievą.

Šiuo tikslu mano mylimas Jėzus pradėjo mane ištraukti iš mano kūno, pašalindamas iš visko, kas galėjo mane atskirti nuo Jo ir

Pats kantriausias Jėzus norėjo, kad aš visada būčiau pasiruošęs, kai Jis nori padovanoti man dalį savo darbo ar savo kančių.

patenkinti dieviškąjį teisingumą, įžeistą dėl nuolatinių žmonių nukrypimų,

arba užkirsti kelią negailestingam plakimui, kurį jis patiria, arba jį sustabdyti.

vienas iš jų yra pirmiau minėtas išteisinamasis nuosprendis, kuris man buvo priimtas keletą kartų.

Patyriau kitokį ir neįprastą poveikį savo sielai. O kai išpažintis baigėsi,

Jis įgavo nuodėmklausio pavidalą, o aš, manydamas, kad kalbu su savo nuodėmklausiu,

-Atskleidžiau savo sielos būseną, jos baimes, abejones, kančias, nerimą ir poreikius.

- Už Balso gerumą, kuris kartais kaitaliodavosi su mano nuodėmklausiu, sužinojau, kad tai ne kas kitas, o Jėzus.Jis buvo toks malonus!

Ir vidinis poveikis, kurį patyriau, nebuvo įprastas. Kartais tai buvo Jėzus nuo pat pradžių:

Jei norėčiau papasakoti viską, kas įvyko tarp manęs ir Jėzaus, tai užtruktų ilgai ir būtų galima laikyti pasaka.

Jėzus man pranešė apie antrąjį karą tarp Italijos ir Afrikos. Ir štai kaip:

Kai sekiau paskui jį pasikeitusį, jis vedė mane ilgu keliu, nusėtu žmonių lavonų, permirkusių jų kraujyje. Man jis buvo parodytas kaip gatvę užliejanti upė.

Mano siaubui, Jėzus man parodė apleistus kūnus, kurie buvo veikiami nepalankios temperatūros ir mėsėdžių gyvūnų, nes nebuvo kam pasirūpinti palaidojimais.

Ir Jėzus man atsakė: „Žinokite, kad kitais metais bus karas. Žmogus atsiduoda visoms ydoms ir kūniškoms aistroms.

-kad per ateinančius devynis mėnesius kūniškas žmogus sustabdytų savo aistras ir

Netrukus po to jie įsitraukė į sunkų karą, kuris sukėlė daug kančių ir žalos abiem pusėms.

Taigi labiau nei bet kada pasiaukojau savo gerajam Jėzui, kad sumažinčiau šio karo aukų skaičių. Pasiaukojau už sielas, kurios, nepaisant mano maldų ir maldų Dievo gailestingumui, nebūtų buvusios malonės būsenos ir būtų išmestos į pragarą, kai pasirodys Dievo akivaizdoje.

Bet Jėzus manęs neklausė. Dar kartą tai mane ištraukė iš kūno. Tada aš akimirksniu buvau Romoje. Ten išgirdau daug gandų ir sužinojau apie aukščiau aprašytą situaciją. Jėzus nuvedė mane į parlamentą, į tarybos rūmus, kur deputatai įsivėlė į karštas diskusijas, kaip kariauti, kad būtų užtikrinta pergalė.

Diskusija tęsėsi daugybe pompastiškų žodžių, pasididžiavimo ir apgailėtino fanatizmo. Tačiau labiausiai mane sužavėjo tai, kad jie visi buvo sektantai ir veikė spaudžiami velnio, kuriam pardavė savo sielas, kad užbaigtų karą.

„Kiek liūdnų ir laukinių žmonių; kokie liūdni laikai, dar liūdnesni už ten gyvenančius!

Man atrodė, kad šėtonas viešpatavo tarp jų, nes jie visiškai pasitikėjo juo, o ne Dievu, o pergalės jie laukė nuo velnio.

Įsitraukdami į karštas ir griežtas diskusijas, jie atitolėjo vienas nuo kito, nors ir norėjo sulieti savo skirtumus. Jėzus, nematomas, buvo tarp jų.

Išgirdęs jų liūdnus pasiūlymus, jis apsiverkė dėl jų apgailėtinų žodžių. Suplanavę karą be Dievo, jie labai įžūliai gyrėsi, sakydami, kad labiau nei bet kada pasitiki pergale.

Tada, tarsi jie vis dar jo klausytųsi, Jėzus grėsmingu balsu tarė: „Jūs labai pasitikite savimi, bet aš jus pažeminsiu; ir tada pamatysite savo nuostolių dydį, nes nesikreipėte į Dievo, kuris yra viso gėrio autorius, pagalbos ir įsikišimo.

Šį kartą Italija nelaimės. Atvirkščiai, jis patirs visišką pralaimėjimą.

Kaip apibūdinti, kiek mano širdis kentėjo dėl šių Jėzaus žodžių ir kiek daug būdų bandžiau nuraminti savo gerąjį Jėzų, kad

Kaip visada, pasiūliau save kaip permaldavimo auką ir prašiau Viešpaties, kad suteiktų man didžiausių kančių ir išgelbėtų Italiją nuo šio plakimo.

"Aš išliksiu tvirtas, kad Afrika laimėtų Italiją. Ir aš jums duosiu tik tai:

pergalinga Afrika nesiveržs į Italijos žemę, kad tęstų karą. Bausmė teisinga, nes Italija jos nusipelnė

Viską, kas man buvo pasakyta tuo metu ar kitomis aplinkybėmis, paaiškinau paklusdamas savo nuodėmklausiui.

Ir jis man pasakė: „Man neatrodo tikėtina, kad Italiją nugalės Afrika, nes šiuolaikinė Italijos civilizacija turi visokių puolamųjų ir gynybinių ginklų, kurių Afrika neturi“.

Kai Jėzaus žodžiai pasitvirtino, mano nuodėmklausys man pasakė: „Mano dukra, nėra jokio plano, jokios išminties, jėgų, kurios būtų vertingos, jei jos nėra iš Dievo“.

Galėčiau čia baigti šį pasakojimą apie svarbiausius dalykus, kurie man nutiko su Jėzumi nuo 16 metų iki šių dienų, jei mano nuodėmklausys nebūtų privertęs manęs papasakoti apie įvairius Jėzaus bendravimo su manimi būdus.

Jėzus leidžia sielai žinoti, ką ji nori daryti, ir leidžia sielai išeiti iš savo kūno.

Tai gali atsitikti akimirksniu. Siela išeina iš kūno taip staigiai, kad kūnas pakyla paskui sielą, bet galiausiai lieka tarsi miręs. Kita vertus, siela seka Jėzų jo rasėje ir keliauja po visatą: žemę, jūras, kalnus ir dangų, ir atsiduria Skaistyklos regionuose arba amžinoje Dievo buveinėje.

Kartais siela ramiau palieka kūną. Iš tikrųjų kūnas ilsisi būdamas sustingęs ir pasinėręs į Dievą, o Jėzui išėjus siela bando sekti paskui jį, kad ir kur jis eitų. Bet kokiu atveju kūnas lieka suakmenėjęs ir nieko nejaučia išorinio pasaulio, net jei visas pasaulis būtų supurtytas arba kūnas būtų pradurtas, sudegintas ar suplėšytas į gabalus.

Galiu pasakyti, kad bet kuriuo atveju buvau išėjęs iš savo kūno ir toli nuo to, kur mane nuvedė Jėzus. Kai buvau toli nuo žemės pakraščių, skaistykloje ar rojuje, ir pamačiau, kaip mano nuodėmklausys ateina į mano namus manęs prikelti, tada akies mirksniu ir Jėzaus įsakymu atsidūriau savo kūne. .

Pirmus kelis kartus, kai taip nutiko, nerimauju, susijaudinau ir norėjau laiku grįžti į savo kūną, kad būčiau pasiekiamas savo nuodėmklausiui, kai jis norės mane pažadinti.

Prisipažįstu, kad neilgai trukus atėjo į mano kūną, kai mano lovoje manęs laukė nuodėmklausys.

Bet jei Jėzus nebūtų paskubėjęs sugrąžinti mano sielos į mano kūną, aš būčiau atkakliai priešindamasis išpažinėjo balsui, nes turėjau pasirinkimą palikti Jėzų, savo aukščiausią Gėrį, arba paklusti savo išpažinėjo balsui.

Aš pasakiau Jėzui: „Einu pas savo nuodėmklausį, kuris ragina mane paklusti, bet greitai grįšiu pas savo Mylimąjį, kai tik jo nebebus.

Dėl šviesos, kurią ji perduoda mano protui, ji privertė mane tiesiogiai suprasti, ką ji man reiškia. Oi! kaip mes suprantame vienas kitą būdami kartu!

Toks intelektualinis bendravimas, kuriuo Jėzus leidžia suprasti save, yra labai greitas. Daug didingų dalykų galima išmokti akimirksniu – daugiau nei galima išmokti skaitydamas knygas visą gyvenimą.

Šis bendravimas yra toks aukštas ir didingas, kad žmogaus protas negali žodžiais išreikšti visko, ką siela gali priimti viename.

Akies mirksniu jis sužino daug dalykų, kurių kiti negalėtų išmokti po kelerių metų.

Jie taip pat negali išlaikyti savo mokinių dėmesio be nuovargio ir pastangų.

Jėzaus keliai tokie mieli, švelnūs ir malonūs, kad vos tik siela tai atranda,

To nesuvokdama siela jame transformuojasi taip, kad negali atskirti savęs ir Dieviškosios Esmės.

-iš sielos, kuri per savo gyvenimą patyrė šią transformaciją ir pasiekė tobulos šlovės būseną.

jam būtų sunku pasakyti, koks jausmas, kai grįžtate į savo kūną, pasinertą į tamsiausią tamsą.

Jo bandymas būtų buvęs sunkus ir netobulas, jei ne visiškai neįmanomas. Įsivaizduokite, pavyzdžiui, aklą nuo gimimo, kuris vieną dieną staiga gauna galią matyti ir kuris per trumpą laiką keliauja per visatą ir pamato pačius nuostabiausius dalykus: mineralus, augalus, gyvūnus ir taškuotus dangaus skliautus. žvaigždžių .

Ir tarkime, kad po kelių minučių jis bus grąžintas į aklą būseną. Ar jis tikrai galėtų tinkamai kalbėti, ką matė?

Ši situacija panaši į sielos, kuri apkeliavo visą žemę ir į dangų ir kuri, grįžusi į savo kūną, jaučia, kad mūsų aklas sugrįžo į savo aklumą.

Jis mieliau renkasi prieglobstį tyloje, o ne kalboje, nes bijo pasirodyti juokingas.

Siela, kuri grįžta į jos kūną, liūdna ir nepaguodžia, kad ji jaučiasi kalinio situacijoje.

Ji nori išvykti dėl savo didžiausio gėrio ir yra labiau nelaiminga nei tas, kuris prarado regėjimą.

Ji tik trokšta būti vieninga su Dievu ir netrokšta kaire ranka ir netvarkingai kalbėti apie dalykus, kurie yra už jos žmogiškųjų ir kūniškų galimybių.

Dėl paklusnumo ir rizikos suklysti dabar, kaip galiu, paaiškinsiu dar vieną būdą, kuriuo Jėzus kalba sielai.

Kol siela yra savo kūne, ji mato , kaip pasirodo vaiko ar jauno Jėzaus Asmuo arba jo Nukryžiuotasis. Ir jo sakomi žodžiai pasiekia sielos supratimą .

Siela savo ruožtu kalba su Jėzumi.Viskas vyksta kaip dviejų žmonių pokalbis.

Tada Jėzaus žodžiai yra reti ir vos keturi ar penki žodžiai. Labai retai jis kalba ilgai.

Paprastas Jėzaus Žodis sukėlė man intensyvią šviesą ir paliko mano sielą sugerti tiesos, kuri tapo mano. Tai buvo panašu į mažą upelį, kuris greitai virsta didžiule jūra.

Jei pasaulio išminčiai išgirstų paprastą Jėzaus Žodį, jie tikrai būtų priblokšti, nebylūs, sumišę ir negalėtų žinoti, ką atsakyti. Kai Jėzus nori atskleisti būtybei Tiesą, jis vartoja kalbą, atitinkančią tos būtybės intelektą. Nebūtina ieškoti ypatingų žodžių, kad galėtum perteikti Jėzaus Žodžius kitiems žmonėms.

Kita vertus, siela gėdijasi, kai bando žodžiu perteikti kitiems tiesas, kurias išmoko intelektualiai bendraudama. Jėzus prisitaiko prie žmogaus prigimties. Rinkdamas žodžius jis prisitaiko prie kiekvienos sielos kalbos ir gebėjimų. Kalbant apie mane, mažą būtybę, aš negaliu tinkamai perduoti šių minčių kitiems, nerizikuodamas paklaidžioti.

Trumpai tariant, Jėzus veikia kaip labai išmintingas ir gabus mokytojas, turintis aukščiausių žinių apie visus mokslus.

Vartokite mokinio suprantamą ir šnekamą kalbą ir, siekdami mokslinės tiesos, mokykite save suprasti. Priešingu atveju jis pirmiausia mokytų kalbos, o tik paskui mokslus, kuriais nori bendrauti.

Jėzus, kuris yra visas gėris ir išmintis, prisitaiko prie sielos galimybių, kad nepaniekintų ir nepažemintų žmogaus.

Neišmanantįjį, kuris nori mokytis, jis moko tiesos, reikalingos amžinajam gyvenimui pasiekti.

O mokslininkui jis savo Tiesą perteikia sudėtingiau, vienintelis jo tikslas yra būti žinomam, įvertintam ir niekam neatimti savo Tiesų.

Kitas būdas, kurį Jėzus naudoja, kad siela suprastų Jo Tiesą , yra dalyvavimas Jo Esmėje .

Mes žinome, kad Dievas sukūrė pasaulį iš nieko ir Jo Žodžiu viskas atsirado. Tada, kaip buvo numatyta nuo visos amžinybės, kūryba buvo paskirta kitu visagaliu Kūrėjo žodžiu.

Taigi, kai Jėzus kalba apie amžinąjį sielos gyvenimą, tada tuo pačiu veiksmu jis įlieja šią tiesą į sielą.

Jei ji nori, kad siela įsimylėtų jos grožį, ji klausia jos: "Ar nori žinoti, kokia aš graži? Nors tavo akys nuskaito visus gražius dalykus, išsibarsčiusius žemėje ir danguje, niekada nepamatysi tokio grožio. Mano".

Ir ji nori būti šalia jo, nes ją traukia jo Grožis, kuris pranoksta visą grožį. Tuo pačiu metu jis praranda bet kokį potraukį gražiems dalykams

Žemė, kad ir kokie gražūs ir brangūs būtų šie dalykai, mato begalinį skirtumą tarp Jėzaus ir šių dalykų. Taip jis atsiduoda Dievui ir virsta juo.

Ji nuolat galvoja apie jį, nes visa yra jo apgaubta, jo mylima, jo persmelkta. Ir jei Dievas nepadarytų stebuklo, siela nustotų gyvuoti: jos širdis virstų tyra meile, matant Jėzaus grožį, ir ji norėtų skristi link jo pasimėgauti jo grožiu.

Nors pajutau visas šias emocijas, įskaitant Jėzaus grožio magnetizmą, nežinau, kaip tai apibūdinti. Mano žodžiai gali pateikti tik blogus apibūdinimus. Tačiau turiu pripažinti, kad manyje išliko antgamtinis pėdsakas, kuris verčia mano mintis laikytis šių realijų.

Palyginti su mano maloniausiu Jėzumi, kiekvienas gražus dalykas žemėje yra užtemdytas kaip žvaigždė prieš saulę. Taigi visas žemiškas grožybes pradėjau vertinti kaip nesąmonę ar žaidimus. Tai, ką aš sakiau apie Jėzaus grožį, taip pat apie jo tyrumą, gerumą, paprastumą ir visas kitas Dievo dorybes bei savybes, nes kalbėdamas su siela jis taip pat perduoda savo dorybes kaip savo savybes.

Vieną dieną Jėzus man pasakė: „Ar matai, koks aš tyras? Noriu, kad ir tavyje būtų toks tyrumas“. Pajutau, kad šiais žodžiais Jėzus perpylė manyje savo tyrumą ir aš pradėjau gyventi taip, lyg neturėčiau kūno. Jaučiausi mieguistas ir apsvaigęs nuo dangiško jo grynumo kvapo.

Mano kūnas, kuris dabar dalyvavo savo tyrime, tapo labai paprastas. Jėzaus teisingumas ir jo pasibjaurėjimas nešvarumu mane apėmė taip, kad net iš toli pajutus nešvarumą, mano skrandis maištavo nuo stiprių vėmimo epizodų.

Trumpai tariant, siela, kuriai Dievas kalbėjo apie tyrumą, visiškai pasikeičia. Ji gyvena ir veikia tik Jėzuje, nes joje įkūrė savo nuolatinę gyvenamąją vietą.

Čia turiu pabrėžti, kad tai, ką pasakiau apie Jėzaus grožį ir tyrumą bei apie tai, kas manyje pasikeitė, yra tik apytikslis, nes žmogaus gebėjimai ir protas nepajėgūs išreikšti žmogiška kalba to, kas yra didinga ir angeliška.

Taip man neįmanoma gerai apibūdinti grynumo, grožio ir kitų savo gero žmogaus dorybių bei dieviškų savybių suvokimo.

Kaip pageidautina dalyvauti Dievo dorybėse ir savybėse, kurias Jėzus perteikia sielai tokiu originaliu būdu!

Kalbant apie mane, aš atiduočiau viską, kas yra, mainais už paprastą tokio bendravimo akimirką, kai siela prieina prie jo ir, kaip angelai ir dangaus šventieji, priartėja prie dieviškų dalykų.

Kitas būdas, kuriuo Jėzus kalba su siela, yra bendravimas iš širdies į širdį.

O kadangi siela yra Jėzaus Širdies šeimininkė, ji visada labai rūpinasi, kad teiktų Dievui didžiausią malonumą.

Viduje Jėzus ilsisi, bet visada budi intymiame širdies prieglobstyje. Kai abi širdys susilieja ir tampa viena, tai primena sielai jos pareigą, neišsakydama nė žodžio. Kad suprastų save sieloje, jam užtenka padaryti paprastą gestą. Kitaip tariant, vartokite žodžius, kurie girdimi širdžiai.

Toks kalbėjimo su siela būdas, dėl kurio Jėzus tampa absoliučiu širdies šeimininku, atsiranda tada, kai jis kreipiasi į sielą. Jei jis mato, kad ji nevykdo savo pareigų arba dėl neatsargumo ji ką nors nuslydo, jis pažadina ją švelniai atnaujindamas atmintį.

Jei mato ją sunerimusią, liūdną, lėtai judančią, stokojančią labdaros ar panašiai, jis jai priekaištauja.

Jo Žodžių pakanka, kad siela greitai sugrįžtų į save, kad daugiau susitelktų į Dievą ir įvykdytų Jo Šventąją Valią.

Čia noriu tęsti pasakojimą apie malones, kurias mano maloniausias Jėzus dosniai suteikė man, paskutiniam savo tarnui, maždaug per 16 mano gyvenimo metų, pradedant nuo tos akimirkos, kai pasiūliau pasirengti šventei. Kalėdų proga su devyniomis meditacijomis per dieną apie didžiąsias Įsikūnijimo paslaptis.

Kai pradėjau rašyti šį rankraštį, mano nuodėmklausys atėjo pas mane ir, kalbėdamas apie šią noveną, jam pasakiau: „Taigi aš meditavau antrą valandą, paskui trečią iki devynių, kurią praleidžiu tylėdamas, būti nuobodu".

Tačiau jis liepė man viską surašyti smulkiai. Taigi aš turiu paklusti, net prieš savo samprotavimus. Daugiau dėl to nesijaudindamas ir pasitikėdamas Jėzumi tęsiu pasakojimą apie tai, ką Jėzus privertė mane patirti per šią noveną.

„Mano dukra, padėk galvą ant mano Mamos kelių ir medituok apie ten esančią mano mažąją žmoniją.

Štai mano Meilė būtybėms mane tiesiogine prasme suryja. Didžiulė mano Meilės ugnis, mano dieviškumo meilės vandenynai paverčia mane pelenais ir peržengia visas ribas. Ir taip mano Meilė apima visas kartas.

Šiuo metu mane vis dar ryja ta pati Meilė. Ar žinai, ką mano amžinoji Meilė nori praryti? Jie visi yra sielos! Mano dukra, mano Meilė bus patenkinta tik tada, kai ji visas jas surijo. Kadangi aš esu Dievas, turiu veikti iš Dievo, apkabindamas kiekvieną sielą, kuri atėjo, ateina ar atsiras, nes mano Meilė neduotų man ramybės, jei išskirčiau tik vieną.

Taip, mano dukra, pažvelk į mano Motinos įsčias ir nukreipk žvilgsnį į mano naujai pradėtą Žmoniją. Ten rasite savo sielą, pradėtą greta manosios, mano Meilės liepsnų apsuptą. Šios liepsnos nustos tik tada, kai sudegs tave, tu su manimi!

Išgirdusi šiuos žodžius, aš tarsi paskendau visoje šioje Jėzaus meilėje ir nebūčiau žinojęs, kaip atsakyti, jei vidinis balsas nebūtų manęs supurtęs ir pasakęs: „Mano dukra, tai niekis, palyginti su mano meile. gali padaryti..

Prieik prie manęs, padovanok rankas mano brangiai Mamai, kad būtum labai arti jos įsčių. Ir tuo pat metu vis dar pasilik prie mano mažosios Žmonijos, kuriai lemta susilaukti sielų amžinybei. Tai suteiks jums galimybę medituoti apie ketvirtąjį mano Meilės perteklių“.

Mano dukra, jei nori iš mano ryjančios Meilės pereiti prie mano veikiančios Meilės, atrasi mane bedugnėje kančios bedugnėje. Pagalvokite, kad kiekviena manyje pradėta siela neša man savo nuodėmių, savo silpnybių ir aistrų svorį.

Mano meilė verčia mane nešti kiekvieno svorį, nes, pradėjęs manyje jo sielą, aš taip pat suvokiau atgailą ir atpildą, kurį jis turės paaukoti mano Tėvui. Be to, nenustebkite, jei mano aistra taip pat buvo pradėta tuo metu.

Pažvelk į mane mano Motinos įsčiose ir pamatysi, kiek kančių aš ten gyvenu.

Pažvelkite į mano Testillino, apsuptą erškėčių vainiko, kuris žiauriai perveria mano odą ir priverčia mane lieti karštų ašarų upes.

"Šis erškėčių vainikas, mano dukra, yra ne kas kita, kaip žiaurus vainikas, kurį būtybės pina man piktomis mintimis, kurios užpildo jų protus. O! Kaip žiauriai mane perveria šios mintys – ilga devynių mėnesių karūnacija!

Ir lyg to būtų negana, jie nukryžiuoja mano rankas ir kojas, kad dieviškasis teisingumas būtų patenkintas šioms iškrypėliškai besisukiojančioms būtybėms, kurios daro visokią neteisybę ir naudojasi neteisėtais būdais.

Esant tokiai būsenai, aš negaliu pajudinti nei rankos, nei piršto, nei pėdos. Likau nejudrus arba dėl žiauraus nukryžiavimo, kurį kenčiu, arba dėl mažos erdvės, kurioje atsiduriu.

Žmonija niekada nenustoja sugalvojusi žiaurių piešinių, kurie kaip spygliai ar nagai nuolatos perveria mano smilkinius, rankas ir kojas“.

Taip Jėzus toliau pasakojo, ką jo mažoji žmonija kentėjo jo Motinos įsčiose.

Aš praeinu tam, kad neužtrukčiau ir dėl to, kad mano širdis neturi drąsos pasakyti viską, ką Jėzus iškentėjo dėl mūsų meilės.

Ir aš negalėjau išlieti ašarų upės. Tačiau jis mane papurtė ir silpnu balsu tarė man širdyje:

„Mano dukra, nekantrauju, kada galėsiu tave įjungti ir grąžinti tau meilę, kurią tu man dovanoji.

Bet aš vis tiek negaliu to padaryti, nes, kaip matote, esu užsidaręs šioje vietoje, kuri mane laiko.

Vėliau, kai išeisiu iš savo Motinos įsčių, ateisiu pas tave pabučiuoti tave ir pabūti su tavimi“.

Savo fantazijoje įsivaizdavau, kad esu su juo jo Motinos įsčiose, bučiuoju jį ir laikau prie savo širdies.

Savo nelaimėje jis dar kartą privertė mane išgirsti jo balsą ir pasakė: „Mano dukra, kol kas užtenka.

Eikite dabar medituoti apie penktąjį mano Meilės perteklių, kuris, nors ir atmestas, nei atsitrauks, nei sustos.

Išgirdęs Jėzaus kvietimą apmąstyti penktąjį jo Meilės perteklių, savo širdies ausimi išgirdau jo silpną balsą, sakantį man viduje:

malonė visiems žmoniškiems kūriniams vienu metu, kad jie augtų kaip aš išmintimi ir tiesa.

Štai kodėl aš myliu jų draugiją, noriu su jais palaikyti nuolatinį Meilės susirašinėjimą ir labai dažnai demonstruoju jiems savo slegiančią Meilę.

„Su jais noriu nuolat būti abipuse meile ir dalytis savo džiaugsmais bei vargais kiekvieną dieną. Noriu, kad jie suprastų, jog vienintelė priežastis, kodėl aš atėjau iš dangaus į žemę, yra padaryti juos laimingus.

Ir kaip mažasis brolis, aš linkiu būti su jais ir vieni su kitais, kad rinktume gerus jausmus ir meilę.

Linkiu kiekvienam iš jų grąžinti savo gėrybes ir savo karalystę net didžiausios aukos kaina: savo mirtimi už jų gyvybę.

Trumpai tariant, noriu su jais žaisti ir apibarstyti bučiniais bei meiliomis glamonėmis.

"Tačiau mainais už savo Meilę, deja, pjaunu tik skausmą. Tiesą sakant, yra tokių, kurie klauso mano Žodžių be geros valios, kurie niekina mano kompaniją, tie, kurie atsiriboja nuo mano Meilės, kurie bando nuo manęs pabėgti ar tie, kurie vaidina kurčiuosius.

Pirmieji nesidomi mano gėrybėmis ar mano karalyste; jie abejingai priima mano bučinius ir apkabinimus.

Kiti, didesni skaičiai, verčia mane išlieti savo meilę jiems gausiomis ašaromis, kurios yra natūralus rezultatas mano taip paniekintai ir pasipiktinusiai Širdžiai.

Kokia sunki ši priverstinė vienatvė, kylanti dėl jų apleidimo. Jie kurčia ausis nuo visų mano Širdies skambučių!

Oi! mano dukra, atmokėk man už mano Meilę nepalikdama manęs šioje vienumoje!

Tada atsidaviau Jėzui, išreikšdamas savo troškimą visada būti Jam ištikimas ir mylėti Jį švelniai bei užuojauta.

Tačiau nepaisant jo noro džiaugtis su manimi, jis liko vienas, be palengvėjimo .

"Mano dukra, tebūna mano intymumas su tavimi! Prieik prie manęs ir melskis, mano brangioji Mama, kad duotų tau mažą vietą savo įsčiose, kad galėtum stebėti, kokio skausmo aš ten esu."

Maniau, kad mano mama Marija nori parodyti man savo didžiulę meilę, priversdama mane prisijungti prie mielo ir meilaus Jėzaus jos įsčiose. Įsivaizdavau, kad esu jos įsčiose labai arti savo maloningo Jėzaus, bet kadangi tamsa buvo didelė, negalėjau matyti jos bruožų ir jaučiau tik jos Meilės alsavimo šilumą.

Saulė su visu savo spindesiu yra tik šešėlis šalia mano amžinosios Šviesos.

Taip, dėl meilės būtybėms apsiribojau šia sumažinta ir laukiau tavęs po kelių šviesos spindulių. Kantriai laukiau didžiulėje tamsoje, naktį be žvaigždžių ir poilsio, dar nepasirodžiusios saulės šviesos.

„Kiek daug kančių aš ten ištvėriau! Siauros šio kalėjimo sienos neleido man judėti ir sukėlė siaubingą kančią.

Tai Meilė, kurią jaučiu būtybėms, kurios susiduria su savo nuodėmių tamsa. Kiekviena jų nuodėmė man yra naktis. Užspringstu girdėdamas jų neatgailaujančias ir nedėkingas širdis. Jie sukuria tamsos bedugnę, kuri mane paralyžiuoja.

O mano Meilės perteklius, tu privertei mane pradėti nuo Šviesos pilnatvės, kad tamsiausiomis naktimis nuvestų mane siauruku, kuris sunaikina mano Širdies laisvę.

Tai sakydamas Jėzus skausmingai dejavo dėl vietos trūkumo. Norėdamas jam padėti, norėjau suteikti jam šiek tiek šviesos per savo meilę.

Jėzus pridūrė: "Mano dukra, nepalik manęs tiek vienatvėje ir tamsoje! Nepalik mano Motinos įsčių ir nesustokite ties septintu mano Meilės pertekliu. Įdėmiai klausykite:

ko neturėjau: džiaugsmo, palaimos ir t.t. Angelai pasiūlė man didžiausios garbinimo kultą ir buvo dėmesingi kiekvienam mano troškimui. Tačiau per didelė meilė žmonijai privertė mane pakeisti savo būklę.

Atsikračiau šių džiaugsmų, šių palaimų ir šių dangiškų gėrybių, kad apsirengčiau būtybių negalia, atneščiau jiems savo amžinąją laimę, džiaugsmus ir dangiškus pranašumus.

„Šis pasikeitimas man būtų buvęs lengvas, jei žmoguje nebūčiau radęs siaubingiausio nedėkingumo ir atkakliausios neapykantos.

Aš labai kenčiu dėl žmogaus nedorybės, kuris man yra didžiausias ir aštriausias iš spyglių.

Pažvelk į mano mažą širdį ir pažvelk į daugybę ją dengiančių spyglių. Pamatykite spyglių padarytas žaizdas ir iš jų tekančias Kraujo upes.

„Mano dukra, nebūk irgi nedėkinga, nes nedėkingumas tavo Jėzui yra pats sunkiausias dalykas. Nedėkingumas yra blogiau nei užtrenkti mano Širdies duris.

Ir jis įgauna aukštesnį požiūrį, kuris verčia mane maldauti ir merdėti už jo.

Ir toliau dėk galvą ant mano Motinos krūtinės ir išklausysi mano dejones ir maldavimus.

Pamatysite, kad nei mano dejavimas, nei prašymai nesukelia nedėkingų būtybių pasigailėjimo mano paniekintos Meilės.

Taigi pamatysite mane, dar vaiką, ištiesiantį mano ranką kaip vargšiausias elgetas ir prašančią pasigailėjimo bei šiek tiek labdaros sieloms. Taip tikiuosi pritraukti nuo egoizmo sustingusias širdis.

Todėl nusprendžiau, kad jei po septintojo mano Meilės pertekliaus jie vis tiek kurčia ausis ir parodys, kad nesidomi Manimi ir mano gėrybėmis, tada aš eisiu toliau.

Jis nori peržengti savo ribas ir padaryti, kad mano Motinos įsčios, mano maldaujantis Balsas, pasiektų kiekvieną širdį iš vidurių.

Norėdamas paliesti žmogaus širdies skaidulas, naudoju išraiškingiausius metodus, mieliausius ir veiksmingiausius žodžius bei labiausiai jaudinančias maldas. Aš jiems sakiau:

Aš priversiu juos susprogdinti savo Meilės liepsnose ir sunaikinsiu juose tai, kas nėra dangus.

Žinokite, kad mano tikslas palikdamas dangų ir įsikūnyti mano Motinos įsčiose buvo, kad tu įeitum į mano Amžinojo Tėvo įsčias.

„Matydama, kaip padarai priešinasi mano meilei ir tolsta nuo manęs, bandžiau juos sulaikyti.

Sudėjęs rankas ir švelniausiais maldavimais bandžiau juos nugalėti, verkiančiomis balsu tardamas:

"Matote, mano vaikai, mažasis Elgeta, koks aš esu, kuris reikalauja tik jūsų širdžių. Ar nesuprantate, kad tokį elgesio būdą man padiktuoja mano Meilės perteklius?"

„Norėdamas pritraukti būtybes prie savo Meilės, Kūrėjas įgavo mažo vaiko pavidalą, kad neišgąsdintų.

Pamatęs, kad padaras yra nepaklusnus, užsispyręs ir nepasiduoda jo prašymui, jis atkakliai dejuoja ir verkia.

Nors jie turėtų džiaugtis, kad juos užvaldo ir sušildo mano dieviškosios Meilės liepsnos, jie bando atsiriboti ieškodami žvėriškų meilių, galinčių įvesti juos į pragarišką chaosą, kad amžinai verktų.

Išgirdęs šiuos Jėzaus žodžius, jaučiausi susiliejęs. Buvau išsigandusi.

Drebėjau pagalvojus apie nepataisomą žalą, kurią padarė žmonių nedėkingumas, ir amžinas jos pasekmes.

Ir man panardinant į šiuos svarstymus, mano širdyje vėl pasigirdo Jėzaus balsas:

Bet kad mano dovana būtų gražesnė, noriu atimti iš širdies viską, kas ne iš tavęs. Taigi, prašau, suteik man šią veiksmingą malonę, kad mano širdis būtų panaši į tavo, kad galėtum ten rasti stabilius ir nuolatinius namus.

Jei myli mane, žiūrėk į mane, kad galėtum išmokti visko, ko aš tave mokau.

Pasiūlyk savo mažajam Jėzui apgailestavimą dėl jo ašarų ir jo gilių kančių – meilės žodį, paglostymą, meilų bučinį – kad mano Širdį paguostų meilės sugrįžimo jausmas.

Žiūrėk, mano dukra, perskaitęs mano Meilės įrodymus, aprašytus iki šiol minėtais aštuoniais ekscesais, vyras turėjo nusilenkti prieš mano tikrąją ir didingą meilę.

Atvirkščiai, blogai jį priima ir verčia mane pereiti prie kito pertekliaus, kuris, jei neranda a

"Iki šiol žmogus nepasidavė. Štai kodėl aš tęsiu savo devintąjį Meilės perteklių, kuris yra mano karštas troškimas išeiti iš įsčių ir eiti paskui žmogų. Ir sustabdžiusi jį blogio šlaituose, aš karštai trokštu apkabinti jį ir pabučiuoti – jis toks nedėkingas už mano Meilę – priversti jį įsimylėti mano grožį, mano Tiesą ir mano amžinąjį gėrį.

„Šis puikus projektas sumažina mano mažąją žmoniją, kuri dar nematė šviesos, iki agonijos būsenos, kurios pakaktų padaryti tašką mano gyvenimui. Jei man nepadėtų ir nepalaikytų mano Dieviškumas, neatskiriamas nuo mano žmogiškumo hipostatinės sąjungos, tai tikrai taip nutiktų man, mano Dieviškumas perduoda man naujos gyvybės šaltinius ir priverčia mano mažąją žmoniją atsispirti nuolatinei šių devynių agonijai. mėnesių, kai ji jaučiasi arčiau mirties nei gyvenimo.

„Mano dukra, šis devintasis mano Meilės perteklius yra ne kas kita, kaip nuolatinė agonija, prasidėjusi tuo metu, kai mano Dieviškumas įsčiose įgavo žmogiškąjį pavidalą, taip paslėpdamas savo dieviškąją Esmę.

Jei nebūčiau šitaip paslėpęs savo dieviškumo, būtybėse, kurios nebūtų norėjusios atsiduoti mano Meilei, būčiau sužadinęs daugiau baimės nei meilės.

Koks skausmas man buvo ten laukti devynis mėnesius! Jei mano Dieviškumas nebūtų suteikęs mano žmonijai paramos ir stiprybės, mano Meilė kūriniams būtų mane prarijusi.

Mano žmogiškumas būtų pavirtęs į pelenus. Mane sunaikino mano aktyvi meilė, kuri privertė mane prisiimti didžiulę bausmių, kurias nusipelnė būtybių, svorį.

„Štai kodėl mano gyvenimas Motinos įsčiose buvo toks skausmingas: nebesijaučiau galintis likti nuošalyje nuo būtybių.

Troškau jų, kad bet kokia kaina jie įeitų į mano krūtinę ir pajustų mano deginančius širdies plakimus.

Norėjau apkabinti juos savo švelnia ir tyra meile, kad jie amžinai taptų mano turto šeimininkais.

Kad atsirasčiau dienos šviesoje, būčiau suvalgęs šio devinto Meilės pertekliaus.

" Atidžiai pažiūrėkite į mane įsčiose . Pažiūrėkite, kokia aš išblyškiau.

Jaučiu savo Širdies plakimą, kuris, būdamas gyvas, dabar beveik užgeso. Nenuleisk nuo manęs akių.

Mano venose sustingo kraujas ir nebejaučiau, kaip plaka širdis. Mano kvėpavimas sustojo ir drebėdamas pargriuvau ant žemės.

Aš visada tave mylėsiu ir niekada tavęs nepaliksiu, kad ir kiek aukų tai man kainuotų.

Visada duok man savo Meilės liepsną , kad aš visada tave mylėčiau ir kad kuo greičiau galėčiau suvalgyti mane meile tau, mano amžinam Gėriui.“ Tada jaučiausi miręs.

Jėzus jau gimė mūsų mirtingajame gyvenime, kad vestų mus į mirtį mūsų valia, o vėliau suteiktų mums amžinąjį gyvenimą.

Tada Jėzus mane palietė ir pažadino iš mieguistumo, į kurį buvau paniręs.

Ji man švelniai pasakė : „Mano dukra, atgimusi iš mano Meilės, kelkis. Kelkis į mano Malonės ir Mano Meilės gyvenimą. Viskuo mėgdžiok mane.

Kai palaikėte man kompaniją per devynias mano Meilės pertekliaus meditacijas, šioje ilgoje mano gimimo novenoje apsvarstykite kitus dvidešimt keturis svarstymus apie mano kančią ir mirtį, paskirstydami juos per dvidešimt keturias paros valandas.

Luisa Piccarreta (1865–1947) ir gyvenimas Dieviškojoje Valioje

Vaizdo įrašai iš "You Tube" kanalo

(kur galite klausytis 36 Dangaus Knygos kūrinio tomai garso įrašais, kuriuos pateikė Mūsų Viešpatie Jėzau)

Luisa Piccarreta gimė sekmadienį netrukus po Velykos, Corato kaime, Italijoje, 1865 m. balandžio 23 d. Ji buvo pakrikštyta tą pačią dieną. Ji gyveno viską jo gyvenimą ten, išskyrus tuos mėnesius, kai kiekvienais metais, Kai ji buvo jauna, jos šeima gyveno Užsičiaupk. Luisa mirė šventumo kvape prieš pat sulaukiant 82-ojo gimtadienio 1947 m. kovo 4 d.; po to, kai gana nepaprastas gyvenimas.

Luisa neturėjo brolio, o keturias seseris. Jos tėvas buvo Vito Nicola Piccarreta ir jo motina Rosa Tarantini, abu iš Corato. Labai jauname amžiuje Luisa buvo drovi ir labai baisu. Ella dažnai turėjo košmarų, dėl kurių ji velnias labai išsigando. Ir dažnai, savo sapnai, ji matė Mergelę Mariją, metančią velnią toli. jos.

Šiuo atžvilgiu Jėzus paaiškino Luisai kad velnias buvo pastebėjęs, jog Dievas turi pažiūras labai ypatinga jai, kad ji atneštų labai didi šlovė Dievui ir kad tai būtų svarbus reikalas pralaimėjimo jam. Nepriklausomai nuo to, kaip tai Jam niekada nepavyko įsiskverbti jos netyrose meilėse ar mintyse, nes Jėzus šėtonui buvo uždarytos visos durys. Jis skirtas Tai jis buvo toks įsiutęs ir bandė ją išgąsdinti. gąsdindami sapnus, visomis priemonėmis siekdami jį įskaudino.

Būdama 9 metų ji priėmė Pirmąją Komuniją ir, Tą pačią dieną gavo patvirtinimo sakramentą. Eucharistija tapo jo vyraujančia aistra; Jis sutelkė visus savo jausmus. Nuo to amžiaus ji gali likti bažnyčioje, atsiklaupęs ir nejudėdamas, keturias valandas, kontempliuojant.

Būdama 11 metų ji tapo "Marijos dukra". Būdama 12 metų ji cormmena girdėti viduje balsą Jėzus, ypač kai ji priėmė komuniją. Jėzus tapo jo mokytoju apie Dievo dalykus, taisyti ir mokyti jį medituoti. Ir jis davė jam pamokas apie Kryžių, apie romumą, apie paklusnumą ir jo gyvenimą, paslėptą žemėje. Šis vidinis balsas atvedė Luisą atsiriboti nuo savęs ir viskas.

Vieną dieną būdamas 13 metų, dirbdamas savo namuose ir apmąstė liūdniausius dalis Jėzaus aistros, ji tapo tokia priblokšta kad ji ruošėsi prarasti kvėpavimą. Tai yra tada nuėjo į antro aukšto balkoną Namas. Pažvelgusi žemyn, vidury gatvės ji pamatė didžiulė minia, vedanti mieląjį Jėzų su savo Kryžiumi petį, traukdamas jį iš vienos pusės į kitą. Jėzaus veidas buvo kruvinas ir sunkiai besiverčiantis. kvėpuoti. Jis buvo apgailėtinas, kad sušvelnintų akmenis. Tada, pažvelgęs į ją, Jėzus tarė jai: "Siela, padėk man!" Liūdesio neįmanoma apibūdinti kad ji pajuto ir širdį veriantį įspūdį, kad ši scena pagaminta joje. Ji greitai grįžo į savo kambarį, visiškai suglebęs, nežinodamas, kur Ji atsidūrė sugniuždyta liūdesio. Ji ten verkė liūtys apie didžiąsias Jėzaus kančias.

Nuo tos akimirkos ji buvo giliai nusilenkusi. kentėti iš meilės Jėzui. Maždaug tuo metu Taip pat prasidėjo pirmosios jo kančios fizinės, nors ir paslėptos, taip pat didelės kančios moralinis ir dvasinis. Po 3 metų diaboliniai išpuoliai patraukė į pabaigą. Kai jai buvo 16 metų, tada kad ji buvo ūkyje, demonai jai davė paskutinį užpuolimą, tokį žiaurų ir skausmingą kad ji prarado pojūčių naudojimą. Šioje būsenoje ji turėjo naujas Jėzaus kančios regėjimas. Vidinis slydimas saldžiais ir mylinčiais malonės kvietimais, Luisa visiškai atsidavė Dieviškajai Valiai ir priėmė aukos vaidmuo, dėl kurio Jėzus ir Liūdesys Motina ją pakvietė.

Būdama 17 metų Luisa pradėjo vemti maisto ir buvo priverstas su pertraukomis laikyti lovą. Visa tai buvo nepaaiškinama jo šeimai, kunigams. ir gydytojai. Vėliau, po daug Moralinės kančios, ateinančios iš jo šeimos ir kunigų, vienas suprato, kad jo būklė buvo ligos rezultatas mistikas, atitinkantis jo, kaip savanoriškos aukos, situaciją pažvelkite į misiją, į kurią Dievas ją buvo pašaukęs. Turi Nuo to laiko iki mirties apie 65 po metų Luisa gyveno be maisto ir be Vanduo. Jo maistą sudarė Dieviškoji Valia ir Šventoji Komunija.

Nuo 22 metų ji turėjo nuolat likti lovoje. 16-asis 1888 m. spalis, būdamas 23 metų, Luisa susivienijo su Jėzus "mistinėmis santuokomis". 11 mėnesių po kelių mėnesių, dalyvaujant Švenčiausiajai Trejybei ir iš viso dangiškojo Teismo, jo sąjunga su Jėzumi buvo Ratifikavo; ji buvo susieta su Juo "vedybomis" mistinis".

Šią palaimintą dieną "prodigies prodigy": Luisa, kuriai tada buvo 24 metai, gavo Dieviškosios Valios dovaną! Tai yra labiausiai didi dovana, kurią Dievas gali pasiūlyti tvariniui, malonės malonė, daug daugiau nei santuoka mistikas. Šią akimirką Trečiasis Dievo fiat ( Pašventinimas) formavosi žemėje. Jis augs tyliai, po truputį, pasiruošusiose sielose marijos, Dieviškosios Valios Motinos ir Karalienės.

1899 m. vasarį, paklusdamas savo Viešpats ir jos išpažinėjas Luisa pradėjo Rašyti. Ji tai darys 40 metų, ant popieriaus iškeldama didingesnės Dieviškosios Valios slėpinio paslaptys. Likęs jo gyvenimas buvo džiaugsmų ir kančių mišinys, rašymas, siuvimas, paklusnumas, maldos, ir padėti kitiems su didele išmintimi ir švelniais patarimais. Jėzus, vienintelis, kuriuo ji galėjo pasitikėti, buvo jo vienintelė paguoda. Kai ji buvo atimta iš jos Jautrus buvimas, jo agonijos sieloms buvo tokie gilūs, kad kartais pranokdavo kančias Skaistykla.

Luisa buvo visam laikui priimta į spindesį 1947 m. kovo 4 d. Buvo neaiškumų dėl nuo jo mirties 4 dienas, nes jo kūnas nebuvo netaikomas įprastas standumas. Tačiau jis buvo Neįmanoma ištiesinti nugaros. Ir turėjo padaryti kapą specialus, leidžiantis jam išlaikyti sėdimą padėtį, tą pačią kurį ji išlaikė per savo 64 metų lovos poilsį.

Po 47 metų, 1994-ųjų pradžioje, Vatikanas paprašė Gimtosios vyskupijos arkivyskupas pradėjo Jo beatifikacijos procesas. Jo reikalas buvo oficialiai pristatytas Kristaus Karaliaus šventėje, lapkričio 20 d. 1994.

Nutarė Dievo tarnaitė Luisa Piccarreta

Dievo tarnaitė Luisa Piccareta

"Dieviškosios valios dukra"

1865-1947

Luisa Piccareta gyvenimas

Gimimas

Luisa Piccarreta gimė šeimoje vargšai Korato netoli Bario pietuose Italija, 1865 m. balandžio 23 d., sekmadienis po Velykos. Sesers kanonizacijos proga Faustina Kowalska, 2000 m. balandžio 30 d. popiežius Jonas Paulius II paskirtas oficialiai Bažnyčioje, šį sekmadienį po Velykų, "Gailestingumo sekmadienis", pasak Jėzaus troškimai, išreikšti seseriai Faustina. Jėzus norėjo pabrėžti, kad Luisa buvo tas, kurį Dievas mums išsirinko iš visos amžinybės atnešti šią Dieviškosios Valios dovaną, vaisius par excellence jo Dieviškojo Gailestingumo.

Jo šeima

Abu Luisos tėvai buvo Korato. Šeima susilaukė penkių dukterų ir gyveno toliau žemės ūkis. Abu, jo tėvas ir motina mirė 1907 m. kovą, dešimt dienų Intervalas. Luisa tada buvo senyvo amžiaus 42 metai. Luisa savo tėvus apibūdina kaip tyrumo angelai; Jie buvo labai atsargūs, kad Neleiskite savo vaikams nieko girdėti. Nutarė Melui, veidmainystei, melui nebuvo vietos savo namuose. Tėvai budriai žiūrėjo į savo vaikų ir niekada su niekuo jų nesupažindino arba visada išlaikyti šeimą kartu.

Pavydi meilė Jėzui

Jėzus, pavydžioje meilėje, paaiškino liuksas Luisai, kad Jis buvo jai suteikęs didį drovumas ir laikė ją atokiau kitų, nenorėdami, kad kas nors juos paliestų, nei daiktų, nei žmonės. Jėzus norėjo, kad ji būtų svetima viskam ir visiems ir malonumas tik Pats.

Krikštas

Luisa buvo pakrikštyta po pietų net nuo gimimo.

Pirmas Komunija, patvirtinimas

Būdama devynerių metų Luisa ją padarė Pirmoji Komunija ir patvirtinimas sekmadienį po Velykų, Gailestingumo sekmadienį. Nuo mažens ji puoselėjo didelę meilę Eucharistiją ir valandų valandas praleidžia bažnyčioje, atsiklaupęs ir nejudėdamas, visi įsigėrę, kontempliacija prieš Švenčiausiąjį Sakramentą.

Vidinis balsas de Jésus

Netrukus po Pirmosios Komunijos, Luisa pradeda girdėti Jėzaus balsą jo sielos vidus. Jėzus jam mokė meditacijų ant Kryžiaus, paklusnumo, Jo paslėptas gyvenimas Nazarete, dorybės ir daugelis kiti dalykai, nukreipdami jį ir taisydami, kai jis jį vertino. reikalingas.

Visa komandiruotė

Pamažu Jėzus atvedė jį į atsiskyrimas nuo savęs ir visko. Iš jo jauniausias amžius Jėzus mokė jį didžiulės vertės apie savo noru priimtas kančias ir Užtarimo malda už kitus.

Luisa guodžia Jėzų

Luisa mėgo garbinti Jėzus ir troško kentėti už Jį. Jam taip nutiko pabučiuoti Šventąsias Žaizdas Jo kojomis, Jo rankomis, Jo Šonas ir tada žaizdos dingo; eurų. kaip Jėzus jam papasakojo apie palengvėjimą ir paguoda, kurią ji galėjo suteikti jam Jo akivaizdoje Kančia.

Marijos dukra

Vaikystėje Luisa buvo gana sumišęs ir baimingas, bet taip pat gyvas ir džiaugsmingas. Turi Būdama vienuolikos metų ji buvo priimta " Marijos vaikas". Vėliau Luisa liks maža Dydis ir visada ramus su didelėmis skvarbiomis akimis ir animacinis.

Pirmasis regėjimas

Vieną dieną, vos ne senas trylikametė Luisa medituodama dirbo namuose viduje apie Jėzaus aistrą. Staiga ji tapo priespauda ir išėjo į balkoną. antrame namo aukšte šiek tiek pasiimti oro. Tuomet ji pirmą kartą regėjo žiūrėjimas į gatvę; Ji pamatė didžiulę minią ir minios viduryje Jėzus skausmingai nešė savo Kryžius. Minia jį stumdė ir prievartavo iš visų pusių. Jėzus taip pat ieškojo Savo kvėpavimo, Jis turėjo veidą visi aptaškyti krauju, tokiu požiūriu, kuris apgailėtinai Norėdami pamatyti.

"Siela, padėk man!"

Staiga Jėzus pažvelgė į ją ir tarė: " Siela, padėk man." Tuomet Luisos siela buvo kupinas užuojautos Jėzui. Ji grįžo į jo kambarys ir gausiai verkė. Tada ji tarė Jėzui kad ji norėjo iškęsti Jo sielvartus, kad jį išlaisvintų, nes nebuvo teisinga, kad Jėzus tiek daug kentėjo meilė jai, vargšei nusidėjėlei ir tegu ji nenukenčia nieko dėl Jo meilės.

Įnirtingas mūšis prieš demonus

Tada prasidėjo jo pirmasis fizinės Jėzaus Aistros kančios, nors Pasislėpti. Nuo trylikos iki šešiolikos Luisa pristatė Nuožmi kova su demonais, kova prieš Jų nevaisingi pasiūlymai, jų pašaipos, jų pagundos... Luisa narsiai priešinosi jų atakoms. Nepaisant jų bauginančio triukšmo, jai pavyksta Ignoruokite visas savo baimes, laikydami žvilgsnį fiksuotą Jėzus, kaip jį mokė Mergelė Marija.

Paskutinis puolimas Demonai

Silpnos sveikatos Luisa vasaras leisdavo šeimos ūkyje, pavadintame "Beviltiška" Bokštas" už maždaug dvidešimt septynių kilometrų iš Korato.

Antroji vizija

Būtent ten Luisa patyrė užpuolimą Demonų finalas šešiolikos metų amžiaus. Išpuolis buvo toks žiaurus, kad ji prarado sąmonę. Būtent tada ji turėjo antrąjį Jėzaus regėjimą. kenčiantis, kuris jam tarė: "Ateik su Manimi ir pasisiūlyk Man. Ateikite prieš Dieviškąjį Teisingumą kaip "auka atlyginimas" už daugybę nuodėmių nusikalto prieš Ją, kad Mano Tėvas būtų nuramino ir tegu Jis atsiverčia nusidėjėliams ».

Pasirinkimas

Ir Jėzus pridūrė: "Du Jums prieinami pasirinkimai: sunkios kančios arba lengvesnė kančia. Jei atsisakysite Sunki forma, jūs negalėsite dalyvauti malonėse už kurį jūs taip drąsiai kovojote. Bet jeigu tu sutiksi, aš niekada nepaliksiu tavęs ramybėje ir aš tikrai ateisiu gyvenk tavyje, kad kentėtum visus pasipiktinimus, kuriuos prieš Mane padarė Vyrų. Tai labai ypatinga malonė kuris duodamas tik keliems žmonėms, nes Dauguma nėra pasirengę įeiti kančios srityje. Antra, sakau jums Leisk tau pakilti iki tiek šlovės, kiek kančios, apie kurias jums pranešta, per Man. Ir galiausiai, aš jums padėsiu, palaikysiu ir paguoda iš mano Švenčiausiosios Motinos, kuriai buvo suteikta privilegija praturtėti jums visus Būtinos malonės pagal jūsų paklusnumą ir jūsų abipusiškumas".

Žalos atlyginimo auka

Tada Luisa dosniai pasisiūlė Jėzus ir Liūdesio Dievo Motina, pasiruošę paklusti viskam, ko Jie norėtų iš jos.

Erškėčių vainikas

Po kelių dienų Luisa gavo iš Jėzus vainikavo ją erškėčiais, kurie sukėlė spazmus skausmingas, neleidžiantis vartoti ir ryti maistas.

Susilaikymas nuo maisto

Nuo tada Luisa gyveno beveik visiškas susilaikymas nuo maisto iki jo mirties, nėra maitinamas tik Eucharistija ir Dieviškąja Valia.

Persekiojimas

Luisai teko patirti daug nesusipratimų ir jo šeimos bei daugelio persekiojimas Kunigai.

Akivaizdi mirtis

Dėl augančių kančių sustiprinta Jėzaus aistros, Luisa dažnai prarasdavo sąžinė. Jo kūnas tapo standus, kartais per kelias dienas, kol kunigas ją parsiveš apie jo akivaizdžią mirties būseną.

Šventas paklusnumas

Kunigo palaiminimu ir šventojo paklusnumo vardu Luisa grįžo į jis.

Dominikonų tretinis

Būdama aštuoniolikos metų Luisa tapo Dominikonų tretinis ir pasivadino seserimi Madeleine.

Nuolatinės kančios

Būdamas dvidešimt dvejų metų, Jėzus jam tarė: "Mano Širdies mylimoji, jei sutiksi kentėti, nebe tokiais intervalais, kaip anksčiau, o nuolat pasigailėsiu žmonijos. Aš pastatysiu jus tarp Mano Teisingumo ir žmonių nedorybės. Kai aš vykdau, Mano Teisingumas, siųsdamas daugybę nelaimės ant jų, radus tave viduryje, tai tu būsi paveiktas ir jie bus išgelbėti. Kitaip negalėsiu sulaikyti Dievo teisumo rankos. ilgiau."

Prikaustytas prie lovos daugiau nei 64 metus

Luisa sutiko, todėl ji buvo prikaustyta prie lovos. visą likusį gyvenimą, daugiau nei šešiasdešimt ketverius metus. Tai jo jaunesnioji sesuo Angela liko netekėjusi, kuris visą gyvenimą rūpinosi Luisa.

Pakartotinis vėmimas

Tuo metu Luisa dar vartojo šiek tiek maisto, kurį ji iš karto vėmė. Bet Nepaprastai daug maisto vėl atsirado iš naujo. visa lėkštėje ir gražesnė nei anksčiau.

Dvasiniai skausmai Neapsakomas

Luisa taip pat kentėjo nuo skausmo neapsakomas dvasinis, ypač Jėzaus nebuvimas kurį ji skausmingai pajuto.

Nėra pragulų 64 Metų

Jo penktasis ir paskutinis išpažinėjas Donas Benedetto Calvi sertifikuoja dar vieną reiškinį nepaprasta: "Per šešiasdešimt ketverius metus ji buvo Prikaustyta prie lovos, ji niekada neturėjo lovos."

Mistinė santuoka

Luisa niekada nebuvo ištekėjusi. Turi dvidešimt trejus metus ji gavo Santuokos malonę Mistika 1888 m. spalio 16 d. Nukryžiuota žmona, Luisa niekada netapo vienuole, kaip ji norėjo, bet Jėzus jai pasakė, kad ji yra "tikroji". religingas Jo Širdimi".

Dieviškosios valios dovana

1889 m. rugsėjo 8 d., po vienuolikos mėnesių, tai Santuoka buvo atnaujinta Danguje Pačių akivaizdoje Šventoji Trejybė. Būtent šia proga Luisa pirmą kartą gavo Dieviškąją dovaną Valia.

Kryžiaus santuoka

Netrukus po susitikimo Luisa, palaimintoji Annibale Di Francia, jos išpažinėja neeilinis ir cenzūruojantis savo kūrybą, rašė Jos tema: "Net jei ji neturi jokio žmogiškojo mokslo, (Luisa vos galėjo skaityti ir rašyti) ji apdovanota daug išminties visiškai dangiškas, ir šventųjų mokslas. Jo kalbėjimo būdas spinduliuoja šviesą ir guosles; išradingas iš prigimties, formalios studijos kad ji jaunystėje apsiribojo pirmus metus."

Vienas, paslėptas, nežinomas

Tarp jo charakterio bruožų reikėtų pažymėti kad Luisa mylėjo diskretiškumą ir savigraužą ir turėjo didelis polinkis į paklusnumą.

Palaimintoji Annibale Di Francia priduria: "Ji nori būti viena, paslėpta, nežinoma. Už nieką pasaulyje Luisa būtų norėjusi tik savo privatumo ir jo bendravimas su Viešpačiu Jėzumi bus apreikštas viešai, ypač per savo gyvenimą. Jei pats Jėzus to nereikalavo. Jis visada demonstravo didesnis paklusnumas, pirmiausia Jėzui ir tada, kalbant apie jo išpažinėjus, kad Jėzus Jis pats ją paskyrė. » Ši nuostata privertė jį eiti per sunkius laikus kurso metu iš kurio ji žiauriai pajuto konfliktą tarp jos natūralus polinkis ir jo misijos reikalavimai, tokie kaip Jėzaus valia. Galima sakyti, kad keturiasdešimt metų, Šiuo klausimu ji smurtavo, dalindamasi Jėzaus kentėjimai sieloms gelbėti, padarant išskirtinio dosnumo įrodymas, beveik nežmoniška, bent jau nesuprantama. Sunku įsivaizduoti gilesnį savęs užmaršumą toli nuo Luisos.

Penki išpažinėjai

Nuo paauglystės ir per visą jo Luisa buvo paskirta penkiais išpažinėjais, kuriuos paskyrė skirtingi jo vyskupijos arkivyskupai ir kas pavyko jai iki jos mirtis. Don Gennaro Di Gennaro, parapijos kunigas šv. Juozapas buvo trečias jo išpažinėjas nuo l898 iki l922. Būtent jis įsakė jam, paklusdamas rašyti Dienoms einant, viskas, kas įvyko tarp Jėzaus ir jos. Kiekvieną dieną buvo švenčiamos Mišios Luisos kambaryje, kuris buvo tikrai išskirtinis tuo metu. Tai popiežius Pijus X, kuris suteiktas leidimas. Užuolaidos liko uždarytos aplink savo lovą daugiau nei dvi valandas po Komunija, kol ji atliko Padėkos dieną.

Luisos mirtis

Luisa grįžo į Tėvo namus būdamas 81 metų, 1947 m. kovo 4 d. plaučių uždegimas, trukęs penkiolika dienų. Tai buvo vienintelė liga, kurios Ji kentėjo per savo ilgą gyvenimą. Jo mirtį žymėjo ypatingi reiškiniai. Dėl "if" Daug patirčių išvykose iš jo sielos kūno Per visą jo gyvenimą gydytojai užtruko keturias dienas prieš paskelbti ją tikrai mirusia. Kaip įprasta, Luisa sėdėjo tiesiai jos lova su keturiomis pagalvėmis už jos. Luisa to nedaro niekada jais nepasitikėjo, nes jai nereikėjo miegoti. Jo nebuvo įmanoma prailginti net su kelių žmonių pagalba; tik jo stuburas buvo standus. Todėl reikėjo statyti kapavietę specialus "L" formos. Skirtingai nuo įprastas jos kūno standumas, kai ji keliavo naktis su Jėzumi visame pasaulyje ir šimtmečius, Dabar jo kūnas buvo lankstus. Nutarė Gydytojai galėjo pajudinti galvą visose nurodymus be jokių pastangų, pakelkite rankas, sulenkite riešus ir Jo pirštai išliko lankstūs. Jie pakėlė savo akių vokai ir nustatė, kad jo akys buvo visada blizgantis ir ne užslėptas. Luisa vis dar atrodė esanti gyvenimą ar tiesiog miegą. Po daugelio egzaminų, Gydytojai galiausiai paskelbė jį mirusiu. Taip ji keturias dienas išbuvo mirties patale be jokių skilimo požymių, nors tai nebuvo Jokiu būdu balzamuotas. Galėtume daug ką pridurti Kiti ypatingi įvykiai, apibūdinantys Luisos Piccarretos gyvenimas ir kuris tam tikra prasme patvirtina Iškalbinga daugybė ypatingų malonių kurias ji gavo, kad įvykdytų savo unikalią misiją, ir išskirtinis, nesuvokiamas žmogui.

Fiat!

Luisos raštų istorija Piccareta

Donas Gennaro di Gennaro, trečiasis išpažinėjas luisa Piccarreta liko dvidešimt ketverius metus savo tarnyboje. Suvokdamas Viešpaties stebuklus savo sieloje, jis įsakė Luisai užrašyti viską, ką Joje veikė Dievo malonė. Visos priežastys kad išvengtų šios pareigos rašyti, buvo veltui Luisa; net jo literatūriniai sugebėjimai nebuvo pakankama priežastis jį išduoti rašyti. Taigi, metų vasario 28 d. 1899 m. Luisa pradėjo ją rašyti laikraštis. Paskutinė knygelė buvo baigta gruodžio 28 d. 1938. Data, kada jo penktasis ir paskutinis išpažinėjas Donas Benedetto Calvi įsakė jam nutraukti rašyti. Keturiasdešimt metų Luisa rašė iš viso trisdešimt šeši tomai, kurie iš esmės sudaro jo autobiografinis dienoraštis, kurio pavadinimą davė Jėzus Pats:

"Karalystė Fiat būtybių apsuptyje, Dangaus knyga"

Ir Jėzus pridėjo paantraštė, sakanti luisos nepaprastam išpažinėjui, Palaimintasis Annibale Di Francia: "Mano sūnau, pavadinimas, kurį suteiksite knygai, apie kurią būsite išspausdinę Mano Dieviškoji Valia bus tokia: "Šv. Būtybių priminimas apie tvarką, rangą ir paskirtį kuriems juos sukūrė Dievas." »

Šie trisdešimt šeši tomai sudaro išbaigtas mokymas apie Dieviškąją Valią, apreiškiantis mus Jėzaus vidinis gyvenimas Jo Žmogiškume, sukūrimo tikslas, išpirkimo vaidmuo, žmogaus sugrįžimas į pradinę būseną ir Meilė Dievo begalybė jo tvarinių atžvilgiu... Šie raštai sudaro tikrą mistinę katechezę ir acto rūgštis pagal Bažnyčios Magisteriumą. Šie mokymai paaiškina ir nušviečia šviesa naujas evangelijų turinys, nekeičiant jų prasmės gilus. Centrinis ramstis, ant kurio jie remiasi, yra "MŪSŲ" TĖVAS ... tegu Tavo viešpatavimas ateik, Tavo Valia bus įvykdyta žemėje, kaip ir dangus", kaip mokė Jėzus. Nutarė pirmasis tomas pasakoja Luisos gyvenimą iki to momento, kai Jai buvo įsakyta rašyti. Jis buvo baigtas 1926 m. "Notes des souvenirs de son enfance". Be to, Luisa parašė labai daug maldos, novenas pagal mokymą, gautą iš Jėzaus mokyti mus melstis dieviškąja valia, tai yra, leisdami Jėzui melstis mumyse kaip Jis padarė savo Žmogiškume. Pagal pareikalavimą palaimintojo Annibale Di Francia apie 1913 metus arba 1914 m. parašė knygą "Valandos Aistra", prie kurios ji pridūrė praktiniai apmąstymai po kelerių metų. Šios valandos pirmą kartą buvo paskelbtos 1915. Italų kalba išleisti šeši leidimai kuris gavo Imprimatur. Luisa taip pat rašė trisdešimt viena meditacija gegužės mėnesiui, pavadinta: "Mergelė Marija Dieviškojoje Karalystėje Valia". Ji baigė Šios meditacijos 1930 m. gegužės 6 d. Šis darbas buvo paskelbtas Italų kalba pavadinimu: "La Regina Del Cielo Nel Regne Della Divina Volontà: Meditazioni da farsi, nel mese di Maggio. per la Casa della Divina Volontà." Luisa Ji taip pat parašė keletą laiškų ir palaikė Ypač paskutiniais jo gyvenimo metais, a Svarbus susirašinėjimas su pamaldžiomis sielomis, kurios pasinaudojo jos patarimais ir nušvitimu gavo iš Jėzaus, kad išmoktų: gyventi ir melstis Dieviškojoje Valioje. 1926 m. Pirmieji devyniolika tomų (tik raštus galima rasti tuo metu) gavo arkivyskupo Imprimatur Msgr. Guiseppe Leo ir Palaimintųjų "Nihil Obstat" Annibale Di Francia, paskirtas bažnytinis cenzorius Trani arkivyskupas; Kitaip tariant, raštus Bažnyčia laiko būti laisvam nuo klaidų, susijusių su tikėjimu ir morale kaip aiškina Katalikų Bažnyčia. Po Luisos mirtis, 1947 m. kovo 4 d., apie dvidešimt metų, per kuriuos susitiko jo raštai Mažai domėjosi ir buvo sustabdytas. Tačiau liudytojai, kurie ją pažinojo asmeniškai ir turėjo buvo paveikti raštų, neturėjo neprarado savo užsidegimo. Jie liudijo su Įsitikinimas, kaip jų gyvenimus pakeitė raštai ir pavyzdingas Luisos gyvenimas. Naujas susidomėjimo šuolis pradėjo ryškėti metų pabaigoje 1960. Nors palaimintasis Annibale di Francia, Šventosios Širdies Tėvų Rogationistų įkūrėjas ir iš Dieviškojo uolumo dukterų, norėjo paskelbti devyniolika pirmieji "Dangaus knygos" tomai, jis mirė prieš atlikdami šį darbą. Tai Dieviškojo Susivienijimas Testamentas Milane, Italijoje, kuris padarė leidinį 1970-aisiais. Pagal Vėliau jie buvo išversta į ispanų, kai kurios į anglų ir kitas kalbas. Pro-rankraštinė (neoficiali) prancūziška versija kai kurie tomai šiuo metu egzistuoja Kvebeke nuo 1999. 1994 m., prieš beatifikacijos proceso pradžią Luisa Piccarreta, buvo įsteigtas tribunolas tyrimui atlikti apie jo gyvenimą ir teologų komandą, kurią reikia kruopščiai išnagrinėti jo raštai. "Velnio advokatai" kurio užduotis yra pateikti argumentus prieš Asmuo, dalyvavęs beatifikacijoje, buvo negali pareikšti nė vieno prieštaravimo Luisai ir jai Parašyta. 1994 m. kovo 28 d. gauti raštai kardinolo Ratzingerio, prefekto Tikėjimo doktrinos kongregacija. Be to, Kardinolas Angelo Felici, Šventojo prefektas Šventųjų reikalų kongregacija, taip pat paaukota "Be obstare". Jis pasirašė istorinį laišką (oficialus) išsiųstas arkivyskupui Carmelo Trani arkivyskupijos, kurioje gyveno Luisa, kasatija, pasakęs jai, kad jis mielai jai pranešė kad Vatikanas neprieštaravo oficialus Luisos beatifikacijos priežasties atidarymas Piccarreta ir todėl pradėti procedūras. 1994 m. lapkričio 20 d. – Kristaus Karaliaus, arkivyskupo šventė Taigi Carmelo Cassatio oficialiai pradėjo teismo procesą beatifikacija. 1995 m. birželio 8 d. pirmoji versija Anglų kalba iš pirmųjų devyniolikos tomų, (parašyta Jungtinės Amerikos Valstijos – Centro prezidentas Thomas Fahy apie Dieviškąją valią Džeksonvilyje, Floridoje), gautas Mgr. Guiseppe Carata (Trani, Italija). 1996 m. sausį kardinolas Ratzingeris išleido trisdešimt keturi "Dangaus knygos" tomai, kurie buvo laikomas Vatikano archyve penkiasdešimt aštuonis metų, o fotokopijos buvo įteiktos arkivyskupui Carmelo Cassatio iš Trani arkivyskupijos ir prezidentas luisos beatifikacijos tribunolo Piccarreta. Trisdešimt penki ir trisdešimt šeši tomai (parašyti vėliau) taip pat buvo jam duoti. 1997 m. Beatifikacijos proceso interjeras kursai, paskirti du aukštos kvalifikacijos teologai bažnyčios už Luisos raštų peržiūrą pateikė savo ataskaitas, patvirtinančias, kad nerado Šie raštai nieko, kas prieštaravo tikėjimui ir Katalikų moralė. Apibendrinant, visas failas dėl Luisos Piccarretos raštų akivaizdu be įtarimų. Kiekvienas gali juos pristatyti su švari sąžinė ir išlikite ramūs. Tegu Dievas gauna visa Jam priklausanti šlovė, iš kurios Jis planavo gauti visa jo Kūryba, tema, kuri mums puikiai apreikšta "Dangaus knygoje". Po kongreso "Corato International" 2002 m. spalio mėn. Luisos beatifikacijos priežastis sudarė komitetą pagalba Reikalui, daugiausia siekiant padėti Paraiška pateikti oficialią ir leistiną versiją Luisos raštų anglų ir ispanų kalbomis ir už parengti aiškinamąsias teologines pastabas abiejuose kalbų, taip pat italų. Šis specialusis komitetas, kuris labai didelė atsakomybė teko Tėvui Pablo Martinas, tėvas Carlosas Massieu, Marianela Perez, Alejandra Acuña (ispanų kalba), p. Stephen Pattonas (ekspertas teologas), p. Thomas Fahy (už Versija anglų kalba). Šis milžiniškas darbas šiuo metu vyksta vykdoma.

Nutarė Dievo tarnaitė Luisa Piccarreta, tęsė

Dievo tarnaitė Luisa Piccarreta, tęsė ir baigtis

Beatifikacijos priežastis Luisa

Jau iš jo Luisa buvo žinoma kaip "La Santa". Likus keleriems metams iki mirties, palaimintasis Annibale Di Francia parašė šią gražią eulogiją apie Luisą: "Jis atrodo, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Tas, kuris dauginasi vis labiau jo Meilės stebuklai norėjo susiformuoti šiame mergelė (kuri, pasak Jo, buvo mažiausia Tokia) galėjo rasti šioje žemėje, be jokių instrukcija ) , instrumentas, tinkamas atlikti misiją, tokią unikalią ir didingą, kad ji negali būti lyginamas su niekuo kitu, t.y. Dieviškosios Valios Karalystė žemėje, kaip ir dangus. »

Tai pats Jėzus kuris tai patvirtino šiais žodžiais: "Tavo Misija yra puiki, nes ji susijusi ne tik su jūsų asmeninis šventumas, bet apkabinti visus ir viską, kad išplėsti Mano Valios Karalystę visiems kartų." Luisa todėl buvo pirmasis naujai gimęs Dieviškoji valia, "antrojo" lyderis Šviesos vaikų karta: sūnūs ir Dieviškosios Valios dukterys", – pasakojo didingiausias mokslas yra: Dieviškoji Valia, Jėzaus sekretorius ir rašytojas. Ji pati pasirašė savo laiškus: "Nutarė mažoji Dieviškosios Valios duktė", titulas, užrašytas ant jo kapo Santa Marijos parapijoje Grecia Korato mieste. Luisos misija žemėje buvo visada pavaldus oficialiai Bažnyčiai. Daug labai patikimų liudijimų buvo pateikta dėl Luisos. Šie asmenys apima tikintieji ir kunigai, teologai, profesoriai, kai kurie būsimi vyskupai ir kardinolai ir net palaimintasis, kurį jau padarėme paminėkite tėvą Annibale Di Francia.

Laidotuvės

1947 m. kovo 7 d., po trijų dienų Jo mirtis, jo mirtingieji palaikai buvo atidengti per Dar keturias dienas garbinant Ištikimi iš viso pasaulio tūkstančiai reiškia paskutinę pagarbą Luisai "La Kalėdų Senelis", Jo laidotuvės buvo tikras triumfas; visas pasaulietiniai ir religiniai dvasininkai lydėjo jo lieka motininei bažnyčiai, kur Buvo švenčiama laidotuvių liturgija. Į po pietų Luisa buvo palaidota koplyčioje kilminga Calvi šeima. 1963 m. liepos 3 d. jo palaikai buvo perkeltas į Santa Maria bažnyčią Grecia de Corato.

Asociacija Luisa Piccarreta

1980 m. arkivyskupas Įkūrė Giuseppe Carata ir sesuo Assunta Marigliano Luisa Piccarreta asociacija Corato mieste, Italijoje, su Pagrindinė buveinė tame pačiame pastate, kuriame Luisa nugyveno nemažą savo gyvenimo dalį. Arkivyskupas dažnai rašė ir keletą kartų keliavo į Vatikanas teisinosi raštų priežastimi ir Luisa. Skambėti įpėdinis arkivyskupas Carmelo Cassati, tapęs atsakingas už arkivyskupiją, kurioje gyveno Luisa, tęsė šias pastangas kartu su Roma ir savo vyskupija.

Šventieji metai

1993 m. Kristus Karalius, jis inauguravo šventuosius maldos metus už Dieviškosios Valios Karalystės atėjimą. Šiuo metu Proga buvo švenčiamos iškilmingos mišios Asociacijos koplyčioje pirmame aukšte tarptautinės pagrindinės buveinės netoli Korato.

Beatifikacijos priežasties atidarymas

1994 m. kovo 28 d. Bažnyčia, Po susitikimų aukščiausiu lygiu įsakė Kardinolas Felici, Šventosios kongregacijos prefektas dėl šventųjų reikalų, išsiųsti oficialų laišką Jo Ekscelencija arkivyskupas Carmelo Cassatio skelbia kad iš Romos pusės nebuvo jokių kliūčių Luisos beatifikacijos priežasties atidarymas Piccarreta ir todėl pradėti procedūras. 1994 m. gegužės mėn., pagal reikalaujamą protokolą, Luisos asociacija Piccarreta su sesers Assuntos Marigliano parašu paprašė peticija arkivyskupui Carmelo Cassatio pradėti Luisos beatifikacijos priežastį. Vienas pretendentų ir vicemerų į Sąjūdį buvo atrinkti sudaro Oficialią komisiją, kuriai būtų pavaldus Bažnyčia. Arkivyskupo pastabos dėl Luisa nurodė, kad ji buvo nukentėjusi nuo Meilė, Paklusnumo auka tik susijęs su Dieviškosios Valios Karalyste. Ieškovė Felice Posa yra kanonų advokatė aukštos kvalifikacijos kanonų teisės srityje. Kažkoks Mišiose dalyvavo lankytojai iš kelių šalių apie bylos iškėlimą ir Tarnautojų teismo įsteigimą Oficiali. Apie šešiasdešimt žmonių iš JAV, du iš Kosta Rikos, kiti iš Meksikos, Ekvadoro, jame dalyvavo Ispanija, Italija ir Japonija Mišios atveriant Reikalą ir keli kunigai išmanantis Dieviškosios Dovanos dvasingumą Valia. Pažymėkime tarp jų Tėvų buvimą Johnas Brownas, Carlosas Masseu, Thomas Celso ir Michaelas Adamsas ir kai kurie žmonės, kurie pažinojo Luisą per savo gyvenimą. Kažkoks Luisos sesers palikuonys taip pat buvo dalyvauja Mišiose. Bažnyčia buvo visiškai užpildytas. 1994 m. lapkričio 20 d. Mišios buvo švenčiama senojoje bažnyčioje Korato motina Kristaus Karaliaus šventėje.

Oficialus teismas

Arkivyskupas Carmelo Cassatio, tribunolo galva, tęsė oficialų šešių narių priesaiką ir instaliavimą Tribunolas: arkivyskupas Cassatio, Msgr. Felice Posa, Msgr. Pietro Ciraselli, Padre G. Bernardino Bucci, tėvas Jonas Brownas ir p. Cataldo Lurillo. 1997 m. kovo mėn., penkiasdešimtosios Luisos mirties metinės, jis buvo viešai paskelbė, kad už bylą atsakingas teismas iš Luisos vienbalsiai nusprendė, kad ji gyveno didvyriškos dorybės gyvenimą ir kad jo Mistiniai išgyvenimai buvo tikri. 2 1998 m. vasarį vyskupas Carmelo Cassatio įsteigė Vyskupijos komisija "Viešpaties Luisos tarnaitė Piccarretta" ir vyskupijos biuras Viešpaties tarno Luisos Piccarretos beatifikacija kurių uždaviniai aprašyti įstatuose ir kurie padėjo pasistūmėti į priekį Beatifikacijos priežastis ir oficiali raštų versija pateikė Luisa Piccarreta. Ši vyskupijos komisija buvo ištirpo beatifikacijos priežasties pabaigoje vyskupijos lygiu.

Beatifikacijos priežasties perdavimas Romoje

2005 m. spalio 27–29 d. vyko Corato 3-iasis tarptautinis kongresas Dieviškoji Valia, kurios metu Luisa Piccarreta beatifikacijos priežastis Trani-Barletta-Bisceglie arkivyskupija ir perkėlimas apie jo Beatifikacijos priežastį Romoje. Per šį laikotarpį Kongresas, Korato miesto meras surengė ceremoniją iškilmingai pakeisti gatvės, kurioje gyveno Luisa, pavadinimą didžiąją savo gyvenimo dalį. Gatvės, kuri gręžė, pavadinimas anksčiau pavadinimas "Via N. Suaro" buvo pakeistas į: "Via Luisa Piccarreta, Serva de Dio (Dievo tarnas)". Ceremonija uždarymas įvyko Korato Motinos bažnyčioje kur buvo pakrikštyta Luisa 1865 m. balandžio 23 d., sekmadienis. Arkivyskupas Pichierri buvo pagrindinis iškilmingų Mišių celebrantas po to jis pirmininkavo įgyvendinimui oficialus antspaudas ant medinių dėžių, kuriose yra dokumentai, susiję su beatifikacijos priežastimi ir raštais iš Luisos ir kurie turėjo būti išsiųsti į Romą. Po kelių dienų, atvykus į Roma iš šių užantspauduotų dėžių, naujas postulatorius beatifikacijos reikalui buvo paskirtas. Tai yra moteris ponia Silvia Monica Corrales, gimusi Argentinoje. Nebėra teismo dėl Luisa savo vyskupijoje. Viskas apie priežastį Luisos beatifikacija dabar priklauso Romos valdžiai ir jo Reikalas ypač Dievo rankose kuris trokšta labiau už viską nei savo Dieviškosios Valios Karalystės pagaliau viešpatauti žemėje kaip Danguje, kaip ir buvo byla iš pradžių buvo Edeno sode. Melskimės su užsidegimas ir atkaklumas beatifikacijai iš Luisos, kas plačiai atvertų Bažnyčios duris kad ši gyvenimo dovana Dieviškojoje Valioje galėtų būti pripažintas ir mokomas pačioje Bažnyčioje savo pastorių ir šitaip paspartintų šios Karalystės atėjimą Dieviškoji Valia mūsų žemėje, Taikos Karalystė, Išmintis, šviesa ir vienybė.

Luisos pagalba

Nuo tada, kai atsivėrė jo Reikalas Beatifikacija, Luisa suteikia visus savo pagalbos ženklus žemėje. Pranešama, kad keli stebuklai įvyko dėl į jo užtarimą keliose šalyse ir kurios buvo pateikta Tarnautojų teismui ištirti. Maldų pasirinkimas padaryti noveną Luisa Piccarreta, kad gautumėte Toliau pateikiamas specialus palankumas. Dėl bet kokios malonės, gautos per Luisos užtarimą, prašau patarti Prancūzijos ir Kanados asociacija Luisa Piccarreta, kurios Kontaktinė informacija pateikiama po tema: Prancūzijos ir Kanados asociacija Luisa Piccarreta.

To prašo Priežastis Romai nerašyti laiškų Vatikanui parodyti savo paramą beatifikacijos reikalui autorius Luisa. Bet koks laiškas tik atidėtų Beatifikacijos priežastis ir neturėtų jokios įtakos Vatikanas, nes Vatikanas turi savo kriterijus ir jau nustatytas procedūras ir nekintamas ir kad iš mandagumo atsakingi asmenys turi Atsakykite į visus šiuos laiškus, kurie pašalina brangaus laiko Reikalo pažangai. Unikalus kriterijus, pagal kurį Bažnyčia galiausiai priima sprendimus Kandidato į šventumą nuopelnai yra tai, kad kuris reiškia du "aš". Pirmasis "aš" yra imitacija Jėzus Kristus ir antrasis "aš" yra užtarimas. Tai reiškia, kad Bažnyčia žiūri į Įrodymai apie galingą šios sielos užtarimą po jo mirtis. Kiti kriterijai, pavyzdžiui, stigma, bilokacija, skaitymas sielose ir kiti reiškiniai Mistika nėra šventumo kriterijaus dalis.

Piligriminės kelionės

Ateina vis daugiau žmonių apsilankykite Luisa Piccarreta asociacijos būstinėje kuris yra name, kuriame gyveno Luisa ir kur prasidėjo žemėje trečiasis Dievo Fiat, Pašventinimo fiat.

Malda už palankumą ir maldą Beatifikacija

Luisa Piccarreta

O Šventoji mano Jėzaus Širdis, kuris pasirinko tavo nuolankią tarną Luisą pasiuntiniu valdyti Dieviškąją Valią ir kaip angelas Atlyginimas už nesuskaičiuojamą daugybę ydų, kurios kamuoja jūsų Dieviškoji Širdie, aš nuolankiai maldauju, kad suteiktumėte man malonę, kuri Aš maldauju tavo gailestingumo per jo užtarimą, kad Tebūna pašlovinta žemėje taip, kaip jau turi apdovanotas Danguje, Amen.

Pater, Ave, Gloria

O Dieviškoji Mano Jėzaus Širdis, kuris atidavė tavo nuolankiajam tarnui Luisai, nukentėjusiam nuo tavo Meilė, stiprybė kentėti visą gyvenimą tavo skausminga Aistra, įsitikink, kad savo didžiausiam, Šlovė, Netrukus ant kaktos šviečia aureolė palaimintųjų. Ir, per jo užtarimą, duok man Ačiū, kad nuolankiai klausiu jūsų.

Pater, Ave, Gloria

O Gailestingoji mano širdis Jėzus, kuris, dėl daugybės išgelbėjimo ir pašventinimo, sielų, trokštančių pasilikti žemėje ilgi metai tavo nuolanki tarnaitė Luisa, maža mergaitė Dieviškoji Valia, atsakyk į mano maldą: netrukus bus pašlovintas jūsų Šventosios Bažnyčios ir, Per jo užtarimą suteikite man malonę, kurią nuolankiai klausia tavęs.

Pater, Ave, Gloria.

O Švenčiausioji Trejybė, Mūsų Viešpats Jėzus Kristus mus mokė, kad: melsdamiesi turime prašyti savo Tėvo vardo iš Dangaus visada bus pašlovintas, tebūna jo Valia sukurta žemėje ir tegu jo Karalystė ateina tarp mūsų. Mūsų didelis troškimas atskleisti jo Meilės Karalystę, Teisingumas ir taika, nuolankiai prašome jūsų pašlovinti tavo tarnaitė Luisa, dieviškosios valios maža mergaitė kuris savo nuolatinėmis maldomis ir didžiomis kančiomis aršiai užtarė sielų išgelbėjimą ir Dievo Karalystės atėjimas į šį pasaulį. Sekdami jo pavyzdžiu, mes prašome tavęs, Tėve, Sūnau ir Šventąja Dvasia, padėti mums džiaugsmingai bučiuoti mūsų kryžius šioje žemėje tokiu būdu kad ir mes šlovintume savo Tėvo Vardą dangų ir įeikite į Dieviškosios Valios Karalystę. Amen.

Pater, Ave, Gloria.

Nulla osta spausdinimui, Trani, 1948 m. lapkričio 27 d.

Br. Reginaldo ADDAZI O.P. Arkivyskupas

Tekstas paimtas iš www.luisapiccarreta.ca svetainės

Jonas Paulius II paskelbė Šventumo atskleidimas dieviškojoje valioje Mūsų laikui

Pats Dievas turėjo planavo išprovokuoti šį "naują ir dievišką" šventumas, kuriuo Šventoji Dvasia trokšta praturtinti Krikščionys trečiojo tūkstantmečio aušroje, tam, kad "padarytų Kristų pasaulio širdimi"

Ištrauka iš Žinios Tėvams § 6 Rogationistai pirmojo šimtmečio proga Rogationistų Tėvų kongregacijos įkūrimas Jėzaus Širdies (1897-1997)

Benediktas XVI ir Dievo valia

"Draugystė – ne tik Žinojimas, tai visų pirma valios bendrystė. Tai reiškia, kad kad mano valia auga link "taip" narystė jo. Jo valia, in poveikis, nėra man išorinė valia ir užsienietis, kuriam aš daugiau ar mažiau laikausi noriai, arba kurių aš nesilaikau. Ne, Draugystė, mano valia augant susivienija su juo, jo valia tampa mano ir taip aš iš tiesų tapau savimi" (BENOÎT XVI 2011 m. birželio 29 d.) "Kai Dievo valia yra dangus, nes esmė Iš dangaus reikia daryti tik vieną dalyką su Dievo valia" (Jėzus iš Nazareto).

« Yra trečioji maldos išraiška apie Jėzų ir būtent ji yra lemiama, ten kur žmogaus valia visiškai laikosi dieviškoji valia. Tiesą sakant, Jėzus užbaigia sakydamas tvirtai: "Tačiau ne tai, ko noriu, o tai, ko Tu nori! (Mk 14, 36c). Įrenginyje iš dieviškojo Sūnaus asmens žmogiškoji valia randa savo visiškas realizavimas visiškai atiduodant Save Tau Tėvas, vadinamas Abba. Šventasis Maksimas Išpažinėjas teigia, kad nuo sukūrimo momento Iš vyro ir moters žmogiškoji valia yra Vadovaujasi dieviškąja valia ir ji yra būtent "taip" Dievui kad žmogaus valia yra visiškai laisva ir randa savo Realizavimas. Deja, dėl nuodėmės, šis "taip" Dievui buvo paverstas Opozicija: Adomas ir Ieva manė, kad "ne" Dievui buvo laisvės viršūnė, reiškė Būkite visiškai savimi. Jėzus ant Kalno Oliviersas sugrąžina žmogaus valią prie "taip" iš viso Dievui; Jame natūrali valia yra visiškai integruota į pasirinktą kryptį duoda Dieviškąjį Asmenį. Jėzus gyvena savo egzistencija pagal jo Asmens centras: buvimas Dievo Sūnumi. Jo žmogiškoji valia yra traukiama į Sūnaus Aš, kuris visiškai atsiduoda Tėvui. Taigi Jėzus mums duoda sako, kad tai tik savo valios konformavimu į Dievo pusę, kad žmogus ateitų jo tikrasis aukštis tampa "dieviškas"; tai nėra kad paliekant jį, tai tik "taip" Dievui, kad Adomas trokšta Visi mes, kad būtume visiškai laisvi. Tai yra ką Jėzus daro Getsemanėje: perkeldamas Gimsta žmogiškoji valia dieviškojoje valioje tikras žmogus, ir mes esame atpirkti" (General Audience, 2012 m. vasario 1 d.).

Dieviškoji Valia liturgijoje Šventoji Bažnyčia

Šeštadienio maldoje galime perskaityti Vespers pirmoji Advento savaitė (Psalterio I savaitė), 7-oji 2019 m. gruodis, diena, kai šventėme Šv. Ambrose, vyskupas ir Bažnyčios gydytojas:

"Visagalis ir Gailestingasis Viešpatie, neleidžia susirūpinimui mūsų dabartinėmis užduotimis trukdyti mes einame susitikti su jūsų Sūnumi; bet pažadina Mumyse šis širdies intelektas, kuris mus ruošia priimk jį ir atvesk mus į savo gyvenimą".

Pašventinimas Luisos dieviškoji valia

"O žavinga ir Dieviška Valia, štai aš. prieš tavo Šviesos didybę. Leiskite savo amžinasis Gėris atveria man duris ir padaro mane įeikite į Tave, kad ten gyvenčiau savo gyvenimą. O žavinga Valia, Aš nusiteikiu prieš tavo Šviesą, aš, paskutinis iš visi tvariniai, kad Tu galėtum mane patį pastatyti Nedidelėje Aukščiausiojo Tono dukterų ir sūnų grupėje Fiat.

O Dieviškoji Valia, pasinerk į mano niekšybę, Aš prašau Tavo Nušvitimo ir maldauju Tave panardinti mane į Tave ir pašalinti iš manęs visa, kas ne iš Tavęs. Tu bus mano gyvenimas, mano intelekto centras, mano suartėjimas širdis ir visa esybė.

Nebenoriu, kad mano širdyje gyventų žmogaus valia. Aš jį išmesiu nuo savęs ir taip sukursiu manyje naują Taikos, laimės ir meilės rojus. Ten aš būsiu Visada linksmas. Aš turėsiu savitą jėgą ir šventumas, kuris pašventins visus dalykus ir ves juos į Tu.

Nusiteikite prieš Tave, o Dieviškoji Valia, aš prašo Švenčiausiosios Trejybės pagalbos, kad Aš galiu gyventi tavo Meilės vienuolyne ir tegu sugrąžino manyje pirmąją Kūrinijos tvarką, kaip iš pradžių, O dangiškoji Motina, Karalienė iš Dieviškojo Fiato karalystės, paimk mano ranką ir įvesk mane į Dieviškosios valios šviesa. Mano labai švelnus Mama, tu būsi mano vedlys ir išmokysi mane gyventi šioje Valioje ir kaip joje išlikti visą laiką niekada.

Celeste mama, aš visiškai atsiduodu Tavo Nekaltoji Širdis, Tu išmokysi mane doktrinos apie Dieviškoji Valia ir aš labai klausysiuosi Atsargiai savo mokymus. Tu uždengsi mane savo apsiaustu, kad Tegul infernalinė gyvatė nedrįsta įeiti šis šventas Edenas mane mokys ir mokys sugrįžti į žmogaus valios labirintą.

Jėzus, Švenčiausiojo ir Dieviškojo Širdis Valia, Tu duodi man savo Ugnį, kad ji mane sudegintų, vartoja mane, maitina mane ir tegu gyvenimas būna įtvirtintas manyje Dieviškojoje Valioje. Šventasis Juozapai, tu būsi mano gynėjas, mano širdies saugotojas, ir tu laikysi savo rankose raktai į mano valią. Tu saugosi mano širdį pavydi ir daugiau niekada man to neduos, kad negalėčiau niekada nepalikite Dieviškosios Valios. Mano Angelas sargas saugok mane, Apgink mane ir padėk man visame kame, kad mano Edenas tegul visi žmonės klesti ir traukia visus žmones į Dieviškoji valia. Amen. Fiat".

EKSKURSIJA PO KŪRINYS

Šventojoje Dieviškojoje Valioje aš įžengiu į tave Viešpats Jėzus ir aš transformuojame save į tave, Viešpatie Jėzau. Šios sintezės metu aš įžengiu į kiekvieno žmogaus, Adomo gyvenimą iki paskutinio, ir aš susieju savo maldą su kiekvienu iš jų. Savo maldą taip pat susieju su visais šiais dalykais:

2. Su kiekvienu energijos ir šviesos fotonu iš visų visatos saulių, kurios egzistavo, egzistuoja arba Egzistuoja.

5. Kiekvienam žolės peiliui ir kiekvienam lapui, kuris egzistavo, egzistavo ar egzistuos.

8. Kiekvienam gyvūnui, paukščiui, žuviai ir vabzdžiui, kuris turi egzistavo, egzistuos ar egzistuos.

9. Su kiekvienu kiekvienos būtybės judesiu, kuris turi egzistavo, egzistuoja ar egzistuos.

10. Į garsą, kurį daro kiekvienas padaras, turintis egzistavo, egzistuoja ar egzistuos.

12. Su kiekvienu kiekvieno tvarinio kvėpavimu, kuris egzistavo, egzistuoja ar egzistuos.

13. Kiekvienas kiekvieno tvarinio širdies plakimas kuris egzistavo, egzistuoja ar egzistuos.

14. Kiekvienam kiekvieno tvarinio darbui, kuris turi egzistavo, egzistuoja ar egzistuos.

15. Kiekviena mintis apie kiekvieną tvarinį kuris egzistavo, egzistuoja ar egzistuos.

16. Kiekviename kiekvieno tvarinio, kuris turi egzistavo, egzistuoja ar egzistuos.

21. Aš prisijungiu prie to, kad myliu tave su tavo Valia viskas, kas paminėta aukščiau.

23. Aš pridedu užtarimo maldą už atsivertimą Nusidėjėliai viskam, kas paminėta Virš.

24. Prie kiekvieno aukščiau paminėto dalyko prisijungiu prie įžadų tegul visa, ko trūksta Dievo šlovėje, apsireiškia žmogaus valios priežastis.

25. Aš siūlau visą savo širdies plakimą ir kvėpavimą šiandien sielų išganymui.

26. Aš susieju savo maldą su kiekvienu protonu, neutronu ir Kūrinijos elektronas.

27. Aš susieju savo maldą su vėju, kuris pučia ir plinta dieviškas gaivumas.

EKSKURSIJA PO IŠPIRKIMO

Šventojoje Dieviškojoje Valioje aš įžengiu į tave Viešpatie Jėzau, ir aš trykštame tavyje, Viešpatie Jėzau. Šios sintezės metu aš įžengiu į kiekvieno žmogaus, Adomo gyvenimą iki paskutinio, ir aš susieju savo maldą su kiekvienu iš jų. Savo maldą taip pat susieju su visais šiais dalykais:

2. Mūsų Viešpaties, Dievo Motinos atodūsiams ir Šventasis Juozapas žemėje.

5. Mūsų Viešpaties širdies plakimui, nuo Dievo Motina ir šventasis Juozapas žemėje.

7. Iki mūsų Viešpaties kartėlio ašarų, iš Dievo Motina ir šventasis Juozapas žemėje.

11. Kiekvienai mėsos molekulei Mūsų Viešpats, Dievo Motina ir šventasis Juozapas žemėje.

12. Kiekvienam mūsų Viešpaties, Dievo Motinos žodžiui ir šventojo Juozapo žemėje.

13. Su kiekvienu mūsų Viešpaties ilgesiu, Dievo Motina ir šventasis Juozapas žemėje.

14. Už kiekvieną suvartotą maisto dalelę mūsų Viešpaties, Dievo Motinos ir šventojo Juozapo žemėje.

15. Į visas mūsų Viešpaties kančias, Dievo Motina, kol mūsų Viešpats buvo jos krūtinėje Motina.

16. Kiekviename Mūsų Viešpaties, Dievo Motinos ir šventojo Juozapo žemėje.

17. Visiems mainams, kuriuos atliko Mūsų Viešpats, Dievo Motina ir šventasis Juozapas jų žemiškojo gyvenimo metu.

18. Kiekvienas dieviškas veiksmas, kurį atlieka Mūsų Viešpats ir Dievo Motina jų žemiškojo gyvenimo metu.

19. Kiekviename motinos veiksme, kurį atlieka Dievo Motina per savo žemiškąjį gyvenimą.

20. Su kiekviena kraujo ir kūno molekule skleisti per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų per Jo Aistra.

26. Emocinės reakcijos į Aistrą, kurią gyveno būtybės nuo Adomo iki paskutinis žmogus.

29. Su kiekvienu balso garsu, kurį skleidžia Mūsų Viešpats, Dievo Motina ir šventasis Juozapas žemėje.

30. Į praeities laikų reparacijas, dabartis ir ateitis pasityčiojimui, kurį patyrė Mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

31. Marijos fiatui, susijusiam su viskuo, kas susiję su kuris paminėtas aukščiau.

34. Visų tvarinių maldoms gyvenantys Dieviškojoje Valioje, kurie buvo, yra arba bus.

35. Visiems žmogaus veiksmams, transformuotiems į veiksmus dieviškoje Valioje.

36. Kiekvienoje mistinėje mirtyje, kurią patyrė Mūsų Viešpats savo paslėpto gyvenimo metu.

37. Su kiekvienu kraujo lašu, kurį praliejo Mūsų Viešpatie, kai jis buvo apipjaustytas.

38. Su kiekviena mūsų Viešpaties išlieta ašara, Dievo Motina ir šventasis Juozapas per cicisioną.

39. Visiems dieviškiems gyvenimams, kuriuos sudaro Dievo Motinos veiksmai jos žemiškajame gyvenime.

40. Visiems dieviškiems gyvenimams, kuriuos sudaro Dieviškosios Valios vaikų, kurie buvo, veiksmai, yra arba bus.

41. Aš sakau tau, kad myliu tave su tavo Valia už kiekvieną aukščiau paminėtą dalyką.

44. Aš siūlau jums atlyginti žalą, jei buvo atmestas tavo Valia žmonių, kurie veikia su savaisiais valia.

45. Aš reikalauju sielos iš kiekvieno iš plaka mano širdis ir su kiekvienu mano įkvėpimu diena.

47. Garbė ir šlovė Dieviškajai Valiai už kiekvieną aukščiau paminėtą dalyką.

"O! vaisingumas iš visų šių poelgių! Net ne tas padaras, kuris juos daro gali tai įvertinti"

PAŠVENTINIMO POSŪKIS

1. Krikšto sakramentui ir šventiesiems susijusi praktika, kurios turėjo būti laikomasi, buvo, yra ar bus.

2. Sutvirtinimo sakramentui ir šventiesiems susijusi praktika, kurios turėjo būti laikomasi, buvo, yra ar bus.

3. Santuokos sakramentui ir šventoms praktikoms yra pritvirtinant tai, ko turėjo būti laikomasi, vasara, yra ar bus.

4. Eucharistijos sakramentui ir šventiesiems susijusi praktika, kurios turėjo būti laikomasi, buvo, yra ar bus.

5. Šventųjų ordinų sakramentui ir šventoms praktikoms yra pritvirtinant tai, ko turėjo būti laikomasi, vasara, yra ar bus.

6. Į Sutaikinimo sakramentą ir su tuo susijusios šventos praktikos, kurios turėjo būti stebimi, buvo, yra stebimi ar bus.

7. Ligonių ir šventųjų sakramentui dėl to turėjo būti pastebėta, buvo, yra ar bus.

9. Kiekvienas kiekvienos Mišių žodis, kuris turėtų būti būti pasakyta, buvo, šiuo metu yra pasakyta arba Valia.

12. Aš myliu tave su tavo Valia už kiekvieną aukščiau paminėtą dalyką.

14. Garbė ir šlovė Dieviškajai Valiai už kiekvieną aukščiau paminėtą dalyką.

15. Aš sakau žalos atlyginimo maldą ir atgailos už kiekvieną abortą, kuris buvo, yra ar yra bus įvykdytas.

16. Aš prašau sielų iš visų mano širdies plakimas ir kiekvienas mano kvėpavimas šios dienos.

17. Piktnaudžiavimas, susijęs su Krikšto sakramentu kurie buvo padaryti, šiuo metu yra įsipareigoję arba Valia.

18. Piktnaudžiavimas, susijęs su Patvirtinimas, kad buvo įsipareigota, yra padaryta šiuo metu arba bus.

19. Piktnaudžiavimas, susijęs su santuokos sakramentu, kuris buvo, yra padarę ar bus įsipareigoję.

20. Piktnaudžiavimas, susijęs su sakramentu eucharistija, kuri buvo padaryta, yra įsipareigojusi šiuo metu arba bus.

21. Piktnaudžiavimas, susijęs su Šventųjų ordinų sakramentu, kuris buvo, yra padarę ar bus įsipareigoję.

22. Piktnaudžiavimas, susijęs su Susitaikymas, kuris buvo padarytas, yra įvykdytas šiuo metu arba bus.

23. Piktnaudžiavimas, susijęs su ligonių sakramentu, kuris buvo, yra padarę ar bus įsipareigoję.

24. Kaltės prieš dešimt Dievo įsakymų, kurie yra įsipareigojęs, yra įsipareigojęs arba Valia.

Apreiškimai iš Mūsų Viešpats Jėzus apie savo šventą žmogiškumą

Mūsų Viešpats Jėzus neturėjo nei tikėjimas nei viltis, o tik Meilė

"Neturėjau nei tikėjimo, nei vilties, nes buvau Dievas; Aš turėjau tik Meilę (1906 m. lapkričio 6 d., 7 tomas, 53 psl.).

Begalinė Dievo-Žmogaus kančia

"Pažiūrėk į mane, kiek milijonų kryžiaus yra mano Žmogiškumas. Taigi gauti kryžiai mano Valios buvo neapskaičiuojamos, mano kančia buvo begalinė, dejavau po svoriu begalinės kančios. Ši begalinė kančia turėjo tokią galią, kad davė man mirtį visiems akimirkos, duodant man kryžių už kiekvieną valios veiksmą žmogus priešinasi Dieviškajai Valiai.

Kryžius, ateinantis mano Valia nėra pagamintas iš medžio, todėl jaučiamės tik jo svoris ir jos kančia, ji yra veikiau šviesos kryžius ir ugnis, kuri dega, vartoja ir implantuoja save tokiu būdu būti viena su tuo, kuris ją gauna" (1923 m. lapkričio 28 d., 16 tomas, 64 ir 65 psl.).

Mūsų Viešpats Jėzus Dievo tarnui Luisa Piccarreta, kurios raštai gavo "Non Obstare" (netrukdyti) Kardinolas Ratzingeris (dabar popiežius Benediktas XVI), vėliau prefektas Tikėjimo doktrinos kongregacijos 1994 m. kovo 28 d.:

Didysis gėris, kad Dieviškojo Fiat karalystė atneš. Kaip jis bus konservatorius visų blogybių, visų ligų.

Kūnų nebebus gali skilti, bet išliks junginys jų kape.

Kaip ir Mergelė, kuri nedarė stebuklų, darė didįjį davimo stebuklą Dievas tvariniams, tas, kuris turi padaryti žinomą Karalystė įvykdys didįjį stebuklą – duos Dieviškąją Valią

(1926 m. spalio 22 d.)

Pagalvojau apie šventą ir dievišką Vouloirą ir pasakiau sau: " Bet koks bus didysis šios Aukščiausiojo Fiat Karalystės gėris? » Ir Jėzus, nutraukdamas mano mintį, greitai pajudėjo aš ir tariau sau:

Mano dukra, koks bus didysis gėris? ! Kas bus didysis gėris ? ! Mano "Fiat" karalystėje bus visos prekės, visos stebuklai, visi sensacingiausi stebuklai; Be to, jis pranoks juos visus kartu. O jei stebuklas reiškia atkurti regėjimą aklam žmogui, ištiesinti kraupų, išgydyti ligonis, mirusio žmogaus prikėlimas ir t.t., Mano Valios Karalystė turės konservantų maistą, ir visiems tvariniams, kurie į jį pateks, nėra nerizikuos tapti aklais, silpnais ar susirgti. Nutarė mirtis nebeturės jokios galios sielai; O jei Ji vis tiek turės jį ant kūno, tai nebebus mirtis, bet ištrauka. Be nuodėmės maisto ir a degradavusi žmogaus valia, kuri sukūrė korupcija, o su konservantu mano maistu Valia, kūnai nebebus pavaldūs suirti ir tapti siaubingai korumpuotu Baimės taškas, net ir tarp stipriausių, kaip Taip yra dabar; bet jie liks sudaryti savo kape laukia prisikėlimo dienos visų. Ar manote, kad tai yra Didžiausias stebuklas suteikti regėjimą aklam žmogui, ištiesinti suluošintas, kad išgydytų ligonį arba turėtų Konservavimo priemonės, kad akis negalėtų niekada nepraraskite regėjimo, kad visada galėtumėte vaikščioti tiesiai, Visada būk sveikas? Tikiu, kad stebuklas išsaugojimas yra didesnis už stebuklą, kuris įvyksta po nelaimės.

Tai yra didelis skirtumas tarp Karalystės Išpirkimas ir Aukščiausiojo Fiat karalystė: Pirma, stebuklas buvo vargšams tvariniams, kad kuri, kaip ir šiandien, įvyksta nelaimė ar kita; ir Štai kodėl aš parodžiau pavyzdį, išoriškai, kad veiktų kitaip rūšių išgydymų, kurie buvo simbolis išgydymus, kuriuos daviau sieloms, kurie lengvai sugrįš į savo negalią. Antrasis bus išsaugojimo stebuklas, nes Mano Valia turi stebuklingą galią ir tuos, kurie leidžia sau būti Jo dominavimas nebebus veikiamas blogio. Todėl Stebuklų daryti nereikės, nes visi visada bus sveiki, gražūs ir šventas – vertas to grožio iš mūsų rankų kūrėjai kurdami būtybę.

Dieviškojo fiato karalystė padarys Didysis ištrėmimo iš visų blogybių, iš visų stebuklas vargai, iš visų baimių, nes jis neįvykdys ne stebuklas pagal laiką ir aplinkybes, bet išlaikys jo Karalystės vaikai savyje su stebuklo aktu nuolat, ir saugoti juos nuo visų blogybių darant iš jų jo Karalystės vaikai. Tai, sielose; tačiau kūnuose taip pat bus daug pokyčių, Nes visada nuodėmė yra visų blogybių maistas. Nuodėmė pašalinta, jis Nebebus maisto blogiui; Be to, kaip mano Valia ir nuodėmė negali egzistuoti kartu, Žmogaus prigimtis taip pat turės teigiamą poveikį.

Mano dukra, turinti paruošti didįjį Aukščiausiojo Fiat karalystės stebuklas, aš darau su tavimi, mergaite mano Valios pirmagimis, ką aš turiu padaryta su Suverenia Karaliene, mano Motina, kai turėjau paruošti Atpirkimo Karalystę. Supratau traukė labai arti manęs. Aš jį laikiau taip užsiėmęs savo interjeru, kad galėtų formuotis su juo atpirkimo stebuklas, kuriam buvo toks didelis poreikis. Buvo tiek daug dalykų, kuriuos turėjome padaryti, perdaryti ir užbaigti kartu, kad turėjau paslėpti savo išorine išvaizda visa, kas galėtų būti vadinamas stebuklu, išskyrus tobulą dorybė. Tuo aš padariau ją laisvesnę, kad leisčiau jai kirsti begalinę amžinojo Fiat jūrą ir leisti jai gali prieiti prie Dieviškosios Didenybės gauti Atpirkimo Karalystę.

Kas būtų daugiau: kad Dangiškoji Karalienė būtų sugrąžinusi regėjimą akliesiems, žodis į kvailą ir taip toliau, ar tai yra stebuklas nuleisti žemyn amžinasis Žodis žemėje? Pirmasis būtų buvęs atsitiktinis, trumpalaikis ir Individualus; Antrasis yra nuolatinis stebuklas – jis yra visiems tiems, kurie to nori. Dėl to Pirma, būtų buvę kaip niekas, palyginti su sekundė. Ji buvo tikroji saulė, ta, kuri, užtemdydama visa tai, užtemdydamas patį Tėvo Žodį pati, visos gėrybės, visi padariniai ir stebuklai, kurie Išpirkimas sukūrė, sukėlė iš jo sudygti šviesa. Bet, kaip ir saulė, ji gamino prekes ir Stebuklai neleidžiant savęs pamatyti ar paskirti kaip pagrindinė visų dalykų priežastis. Tiesą sakant, visi geri kad aš padariau žemėje, aš tai padariau, nes Dangaus imperatorius pasiekė tašką, kad turi jo imperija Dievybėje; ir savo imperija ji mane patraukė iš dangaus, kad duotų mane tvariniams. Dabar darau tas pats su jumis, kad paruoštumėte "Fiat" karalystę Aukščiausiojo.

Aš laikau tave su savimi, aš priversiu tave kirsti jos begalinę jūrą iki suteikti jums priėjimą prie Dangiškojo Tėvo, kad galėtumėte Tegu jis meldžiasi, užkariauja jį, tegul jo imperija yra gauti mano Karalystės "Fiat". Ir norint užpildyti ir suvartoti Jūs turite visą stebuklingą galią, reikalingą suformuoti Karalystė tokia šventa, aš tave nuolat laikau užimtą tavo vidus mano Karalystės darbu; Aš jums siunčiu nuolat daryti raundus, kad būtų galima perdaryti, užbaigti viskas, kas būtina ir ką visi turėtų padaryti, kad sudaryti didįjį mano Karalystės stebuklą. Išoriškai Aš leidžiu tavyje pasirodyti nieko stebuklingo, išskyrus mano Valios šviesa. Kai kurie gali pasakykite: "Kaip taip gali būti? Palaimintasis Jėzus šiam tvariniui išreiškia tiek daug stebuklų, susijusių su jo dieviškojo Fiato Karalystė ir gėrybės, kurias jis atneš pranoks Sukūrimą ir Atpirkimą, geriau vėlgi, tai bus abiejų karūna; bet Nepaisant tokio didelio gėrio, nieko stebuklingo nematyti ji, išoriškai, patvirtindama didįjį šio gėrio gėrį Amžinojo Fiato karalystė, o kiti šventieji, be šio didžio gėrio palaidūnas, darė stebuklus visiems ne." Bet jei jie mano, kad mano brangusis Motina, švenčiausioji iš visų būtybių, ir didžioji Nors ji turėjo savyje atnešti būtybes, Niekas negali lygintis su ja, kuri valdė didįjį stebuklas suvokti joje dieviškąjį Žodį ir davimo stebuklą Dievas kiekvienam tvariniui.

Ir prieš šitą didį palaidūną, kurio niekada anksčiau nematė ar suprato, kad galėtų duoti amžinąjį Žodį tvariniams, Visi kiti stebuklai kartu sudėjus yra tarsi mažos liepsnos priešais saulę. Tas, kuris gali padaryti daugiau, gali padaryti mažiau. Panašiai būdą, mano Valios Karalystės stebuklo akivaizdoje atkurtos būtybėse, visi kiti stebuklai bus mažos liepsnos prieš didžiąją mano Valios Saulę. Kiekvienas šios karalystės žodis, tiesa ir apsireiškimas yra stebuklas iš Mano Valios kaip konservatorius visos blogybės; Tai tarsi būtybių susiejimas su begalinis gėris, labai didelei šlovei ir Naujas grožis – visiškai dieviškas.

Kiekviena tiesa apie mano amžinąjį "Fiat" turi daugiau galios ir dorybės nei tuo atveju, jei miręs žmogus prisikėlė, raupsuotasis pasveiko, a aklas žmogus atgavo regėjimą arba kvailys galėjo kalbėti. Į faktas, mano žodžiai apie mano "Fiat" šventumą ir galią sugrąžins sielas į savo kilmę; jie išgydys nuo žmogaus valios raupsų. Jie suteiks jiems galimybę pamatyti mano Valia, nes iki šiol jie buvo aklas. Jie suteiks balsą daugeliui kvailos būtybės, kurios, jei galėtų daug pasakyti, Kiti dalykai, buvo kaip ir daugelis be žodžių tik mano Valiai; ir jie veiks didieji stebuklas, kad gali kiekvienam tvariniui suteikti Dieviškąjį Ar tai bus visos prekės. Kas ne neduos jiems mano Valios, kai ji bus visų jo Karalystės vaikų turėjimas? Štai kodėl Noriu, kad ir toliau dirbtum mano Karalystei – ir dar reikia daug nuveikti, kad pasiruoštume didelis stebuklas, kad ši Fiat karalystė yra žinoma ir apsėsta. Todėl būti dėmesingai kirsdamas begalinę mano Valios jūrą, kad tvarka tarp Kūrėjo ir Padaras; Taigi per tave aš galėsiu Padaryti didįjį žmogaus sugrįžimo pas mane stebuklą – iki jo kilmės."

Tada galvojau apie tai, kas parašyta aukščiau, ypač kad kiekvienas žodis ir pasireiškimas Aukščiausioji Valia yra stebuklas. Ir Jėzus, kad patvirtintų mane tuo, ką jis buvo pasakęs, pridūrė: Mano Mergaite, koks, tavo manymu, buvo didžiausias stebuklas, kai aš atėjau? žemėje: mano žodis, Evangelija, kurią turiu paskelbė, arba tai, kad aš atkūriau gyvybę mirusiesiems, rega akliesiems, klausa kurtiesiems ir t.t.? Ah! mano dukra, mano žodis, mano Evangelija, buvo didesnis stebuklas; Juolab kad patys stebuklai išėjo iš mano žodis. Visų stebuklų pamatas, esmė išėjo iš Mano kūrybinis žodis. Sakramentai, Kūrinija Ji pati, nuolatiniai stebuklai, turėjo mano žodžio gyvenimą; ir pati mano Bažnyčia turi mano žodį, mano Evangeliją, kaip režimas ir kaip pagrindas.

Taigi mano žodis, mano Evangelija, buvo didesnis stebuklas už pačius stebuklus, kurių neturėjo gyvenimas tik dėl mano stebuklingo žodžio. Pagal todėl būkite tikri, kad jūsų Jėzaus žodis yra didžiausias stebuklas. Mano žodis yra kaip vėjas galingas, kuris bėga, užkabina klausą, įeina į širdis, šildo, valo, apšviečia, eina iš tautos į nacija; Jis apima visą pasaulį ir keliauja visus šimtmečius.

Kas galėtų nužudyti ir palaidoti vieną mano žodį ? Niekas. Ir jei kartais atrodo, kad mano žodis yra Tyli ir tarsi paslėpta, ji niekada nepraranda savo gyvybės. Kai mažiausiai to tikiesi, tai užgęsta ir pavyksta. girdėti visur. Šimtmečiai praeis šimtmečius kuris viskas – žmonės ir daiktai – bus praryti ir išnyks, bet mano žodis niekada nepraeis, nes jis turi Gyvenimą – stebuklingą galią To, iš kurio Ji išėjo. Todėl Patvirtinu, kad kiekvienas žodis ir pasireiškimas, kurį gaunate ant mano amžinojo Fiat yra didžiausias stebuklas, kuris tarnaus Mano Valios Karalystei. Ir tai yra Kodėl aš jus taip spaudžiu ir taip nerimauju, kad kiekvienas mano žodžių žodis turi būti išreikštas ir parašytas – Nes aš tai matau kaip stebuklą, kuris grįžta pas mane ir kuris atneš tiek daug gero Aukščiausiojo Fiato Karalystės vaikams.

Pravažiavimo metu amžinybė, Dievas padaro paskutinę staigmeną apie Meilę mirties akimirką, duodami Tiesos valandą kad siela galėtų padaryti bent vieną atgailos judesį už būti išsaugotas

"Mūsų Gėris ir mūsų Meilė yra tokie dideli, kad mes visi naudojame Būdai, kaip ištraukti padarą iš savo nuodėmės – jį išsaugoti; ir jei mums nepasiseks per savo gyvenimą Mes padarykime paskutinį Meilės siurprizą jo metu mirusiųjų. Jūs turite žinoti, kad šiuo metu mes suteikiame paskutinis Meilės ženklas jame esančiai būtybei Suteikimas savo Malonėmis, Meile ir Gerumu, liudydamas meilės švelnumą, tinkamą suminkštinti ir užkariauti sunkiausias širdis. Kada Būtybė yra tarp gyvenimo ir mirties – tarp laikas, kuris netrukus baigsis, ir Amžinybė kuris netrukus prasidės – beveik akte kad paliktų savo kūną, tavo Jėzus padaro save matomą su Draugiškumas, kuris džiugina, su saldumu, kuris sujungia ir minkština gyvenimo kartumą, ypač šiuo metu ekstremalus. Tada yra Mano žvilgsnis... Aš į tai žiūriu su tiek daug iš Meilės, kad iš tvarinio išneštų aktą atgaila – meilės aktas, sukibimo aktas mano valia.

Šiuo nusivylimo momentu matydami - liesdami Jo rankomis, kaip stipriai Mes Jį mylėjome ir vis dar myli, padaras jaučiasi toks puikus kentėdama, kad ji atgailauja dėl to, kad nemylėjo Mūsų; ji pripažįsta mūsų Valią kaip principą ir Savo gyvenimo išsipildymas ir, patenkinta, ji priima jo mirtį atlikti mūsų Valios aktą. Car tu dois žinok, kad jei padaras nepasiekė net vienas Dievo Valios aktas, Dangaus vartai nėra neatsidarytų; jie nebūtų pripažinti Dangiškosios Tėvynės ir Angelų paveldėtojas ir šventieji negalėjo jo priimti tarpusavyje – ir Ji pati nenorėtų įeiti, žinodama, kad jis jam nepriklauso. Be mūsų Valia, nėra nei Šventenybės, nei Išganymo. Kiek būtybių yra išgelbėtas per šį mūsų Meilės ženklą, į išskyrus labiausiai iškrypusius ir užsispyrusius; net jei eiti ilgu Skaistyklos keliu būtų daugiau tinka jiems. Mirties akimirka yra Mūsų paėmimas Kasdien – Pasiklydusio žmogaus atradimas.

Tada Jis pridūrė: Mano dukra, Mirties laikas yra nusivylimo laikas. Į tai Akimirka, viskas ateina po vieną kiti sako: "Atsisveikink, žemė tau baigta; dabar prasideda Amžinybė. Tai yra nes padaras tarsi būtų užrakintas kambaryje ir kažkas sako: " Už šių durų yra dar vienas miegamasis, kuriame yra Dievas, Dangus, Skaistykla, Pragaras; Trumpai tariant, Amžinybė" Bet Būtybė negali matyti nė vieno iš šių dalykų. Jis girdi, kaip juos patvirtina kiti; ir tie, kurie jam sako nemato ir jų, todėl jie kalba beveik net per daug netikėdamas; neduodant daug svarba nustatant jų žodžių toną realybė – kaip kažkas tikro.

Taigi, vieną dieną sienos krenta ir Būtybė gali savo akimis pamatyti, kas jai daroma buvo sakęs anksčiau. Ji mato savo Dievą ir Tėvą, kurie mylėjo jį su didele Meile; ji mato dovanas Jis padarė jį, vieną po kito; ir visos meilės teisės, kurias ji Jis buvo skolingas ir kurie buvo sulaužyti. Ji mato, kad jos gyvenimas priklausė Dievui, o ne jai pačiai. Viskas eina prieš ją: Amžinybė, Rojus, Skaistykla ir Pragaras – žemė, kuri išeina; malonumai, kurie jam atsuka nugarą. Viskas dingsta; vienintelis kažkas, kas lieka šiame kambaryje su sienomis paskerstas: Amžinybė. Kas keičiasi vargšas padaras!

Mano Gerumas yra toks puiku, norėdamas visus išgelbėti, tegu leidžia kristi Šios sienos, kai būtybės yra tarp gyvenimo ir Mirtis – akimirka, kai siela palieka kūną įžengti į Amžinybę – kad jie gali padaryti bent vieną atgailos ir meilės aktą Aš, atpažindamas ant jų savo Žavingąją Valią. Galiu pasakyti, kad duodu jiems valandą Tiesos siekiant juos išsaugoti. Oh! Jei visi žinotų Meilės industrijos, kurias naudoju paskutinę akimirką jų gyvybes, kad jie negalėtų pabėgti nuo Mano rankos daugiau nei tėviškos – jie to nelauktų Akimirką jie mylėtų mane visą gyvenimą."

Pateiktos nuorodos ir priemonės mūsų Viešpatie Jėzau Luisai, kad augtų dvasinis gyvenimas arba nustatyti jo spąstus, kad būtų galima gyventi Dieviškojoje Valioje

Dėl nuolankumo

- Vien kryžius yra nuolankumo maistas (1900 m. birželio 24 d., 3 tomas, 86 psl.),

Išsigandusi siela arba siela, kuri nebijo Nėra už ką

- Jei siela bijo, tai ženklas, kad ji labai priklauso nuo savęs. Rasti tik jame Silpnybės ir vargai, tada, natūraliai ir tiksliai, ji Bijojo. Kita vertus, jei siela nieko nebijo, tai yra ženklas, kad ji visiškai pasitiki Dievu. Jo vargai ir silpnybės yra prarastos Dieve; ji jaučiasi apsirengusi Būtimi dieviškas. Veikia nebe siela, o Dievas sieloje. Ko ji gali bijoti? Tikras pasitikėjimas Dievu atkuria Gyvenimą Dieviškasis sieloje (1907 m. sausio 3 d., 7 tomas, 61 psl.).

Dėl sutrikimo

- Poveikis tam tikram sutrikimui, yra ženklas kad mes šiek tiek nutolstame nuo Dievo, nes judame jame ir neturėti tobulos ramybės neįmanoma (birželio 17 d.) 1900, 3 tomas, 83 psl.),

- Kad nebūtų neramu, siela turi būti gerai Dieve, jis turi būti visiškai nukreiptas į Jį kaip link vieno taško ir ji turi žiūrėti į kažką kitą abejinga akimi. Jei jis elgiasi kitaip, kiekviename tai, ką ji daro, mato ar girdi, ji investuoja į nerimauti kaip lėtas karščiavimas, dėl kurio ji išsekusi ir neramus, negalėdamas savęs suprasti (1905 m. gegužės 23 d., 6 tomas, 85 psl.).

- Bėdoje būtent meilė sau nori Parodykite, kad valdo, arba tai yra priešas, kuris nori pakenkti (22 1905 m. liepa, 6 tomas, 91 psl.),

- Jei siela dėl visko nerimauja, tai yra ženklas, kad jis užpildytas savimi. Jei ji susipainioja dėl Vienas dalykas, o ne kitas, tai ženklas, kad jis turi kažką Dievo, bet kad ji turi užpildyti daug tuštumos. Jei nieko bėda yra ženklas, kad ji yra visiškai pripildyta Dievo (9 1905 m. rugpjūtis, 6 tomas, 92 psl.),

- Tas, kuris nemėgsta tiesos, yra neramus ir kankinamas jos (1906 m. sausio 16 d., 6 tomas, 109 psl.).

Be atsistatydinimo parašų Iš nuolankumo ir paklusnumo siela bus priverstas likti nerime, baimėje ir pavojus ir turės kaip Dievas savo ego būdamas išdidumas ir maištas

- Be paklusnumo, atsistatydinimo ir Nuolankumas yra linkęs į nestabilumą. Iš kur Griežtas paklusnumo pasirašymo poreikis patvirtinti pasą, leidžiantį pereiti per dvasinės palaimos karalystė, kurios siela gali mėgautis čia, žemėje.

Be atsistatydinimo parašų, nuolankumas ir paklusnumas, pasas bus be Vertybė ir siela visada bus nutolusi nuo karalystės Bliss; Ji bus priversta pasilikti nerime, baimėje ir pavojuje. Dėl savo paties Gėda, ji turės savo ego kaip Dievas ir ji bus Išdidumas ir maištas (1900 m. balandžio 16 d. 3 tomas, 63 psl.).

Galvojimas apie save

- Mąstymas apie save yra tarsi išėjimas iš Dievo ir sugrįžti į save. Galvojimas apie save niekada nėra dorybė, bet visada yda, net jei ji prisiima turto (1905 m. rugpjūčio 23 d., 6 tomas, 94 psl.).

Rūpinkitės savimi pašventindami save

- Siela, kuriai labiausiai rūpi pašventinti save, gyvena savo šventumo, savo jėgų ir De son propre amour (1918 m. lapkričio 15 d., 12 tomas, 71 psl.).

Pralaimi žmogiškai, kad laimėtum dieviškai

- Mano dukra, kuri pralaimi ir kuri laimi, pralaimi (1918 m. spalio 16 d. 12 tomas, 68 psl.).

Apie išpažintį

- Pagrindinis dalykas, kuris atnaujina žmogų ir padaro jį tikru Katalikas yra Išpažintis (1900 m. kovo 14 d., 3 tomas, 55 psl.).

Kas daug kalba, tas tuščias nuo Dievo

- Jei kas nors daug kalba, tai ženklas, kad jis yra tuščias savo viduje, o tas, kuris yra pripildytas Dievo, suranda daugiau malonumo savo interjere, nenori to prarasti malonumas ir kalba tik iš būtinybės. Ir net Kai jis kalba, jis niekada neišeina iš savo vidaus ir bando, kas jam rūpi, išgraviruoti kituose tai, ką jis jaučia jis. Kita vertus, tas, kuris daug kalba, yra ne tik tuščias Dievas, bet savo daugybe žodžių jis bando ištuštinti kitus apie Dievą (1909 m. gegužės 8 d., 9 tomas, 7 psl.).

Štai kaip atpažinti, kad gyvename visiškai Dieviškojoje Valioje iš mūsų Viešpaties Jėzaus paaiškinimai Luisa

Tiesą sakant, sieloje neturi būti nieko, kas yra tvarka apie žmogų, tai yra viską, ką būtybė žino žmogus nuo gimimo viduje. Jūs turite mirti viskam, kas mumyse. Tam mes turime tik tam, kad duotų savo "Taip" Meilei, ir tai yra Dievas kas daro visa kita, prašydamas apsikeisti mūsų valia žmogus Dieviškąja Valia.

Čia išsamiai aprašo mūsų Viešpats Jėzus Kristus Pati specifinės savybės, susijusios su gyvenimas Dieviškojoje Valioje, nurodant datą pranešimas ir nuoroda knygos darbe Dangus:

- būtybės valios sąjunga su tuo apie Kūrėją, ištirpimą amžinojoje Valioje (1919 m. gruodžio 26 d., 12 tomas, 134 psl.) ir nė vieno pasirinkimo galimybė neįmanoma, ypač nesirinkti kažkas neigiamo, nuodėmės darymas viduje, nes nebėra valios žmogau, sieloje nebėra blogio,

- Visų troškimų ir meilės nebuvimas (1918 m. gegužės 20 d., tomas 12, p. 53),

- Sieloje viskas turi būti tylu: kita, šlovė, malonumai, pagyrimai, didybė, savo valia, būtybėmis ir kt. (1919 m. sausio 2 d., 12 tomas, 76 psl.),

- Jėzaus buvimo atėmimo kančia - kad sielos būtų aprūpintos šviesa ir Dieviškasis gyvenimas - (1919 m. Sausio 4 d., 12 tomas, 77 psl.) yra "mirtis negailestingas", kuris "žudo" Luisą, kuris sako, kad visi "Kitos kančios yra tik šypsenos ir bučiniai Jėzus" palyginimui (1919 m. gegužės 24 d., 12 tomas, 121 psl.),

Jėzus, paaiškindamas šio nepritekliaus priežastį, priduria: "Kai iš manęs atimama, tai yra mirtis, kuri Tu jauti ir taip taisai mirusiuosius, kuriuos sielos turi man. duok už savo nuodėmes" (1919 m. birželio 16 d., 12 tomas, p. 123-124). Dangus Luisai atrodo uždaras ir Kontakto su Žeme nebuvimas joje (1919 m. lapkričio 3 d., tomas 12, p. 130),

- baimės, abejonių ir baimės nebuvimas, ypač Pragaras su didžiausia saugumo nauda (15 1919 m. spalis, 12 tomas, 130 psl.),

- medžiagų skonio pašalinimas ir dvasinis (1904 m. gruodžio 6 d., 6 tomas, 73 psl.),

- visų žmogiškųjų išteklių atėmimas, kai šioje valstybėje, asmuo negali skųstis, gintis ar Išsilaisvinti iš to, kas jai yra nelaimė (1900 m. birželio 24 d. 3 tomas, 85 psl.),

- mirtis savo gyvenimui, daugiau noro, meilės, nei meilės, viskas viduje yra kaip mirtis, o ženklas patikimiausias, kokį turėjo Jėzaus mokymai iš sielos vaisiaus yra tai, kad žmogus nebejaučia nieko iš savęs, žinojimas, kad gyvenimas Dieviškojoje Valioje susideda iš ištirpti Jėzuje (1919 m. rugsėjo 13 d., 12 tomas, 128 psl.),

Savybės ir pasekmės gyvenimo Dieviškojoje Valioje

- Gyvenimas Dieviškojoje Valioje yra amžina bendrystė, kuris yra didesnis už sakramentinės komunijos priėmimą (23 1910 m. kovas, 9 tomas, 32 psl.),

- Tikrasis šventumas – tai gyvenimas Dieviškajame Valia, žinodama, kad šis šventumas turi šaknis taip giliai, kad nėra pavojaus, kad jis susvyruos. Siela kas turi šį šventumą, yra tvirtas, nepaveiktas nenuoseklumo ir tyčiniai nutylėjimai. Ji dėmesinga jai Namų darbus. Jis aukojamas ir atskiriamas nuo visko ir iš visų, net ir dvasiniai direktoriai. Ji užaugo tiek daug, kad jos gėlės ir vaisiai pasiektų Dangų! Taip yra paslėptas Dieve, kad žemė mažai arba nieko nemato. Nutarė Dieviškoji Valia ją sugėrė. Jėzus yra jo gyvenimas, jo sielos amatininkas ir jo modelis. Ji neturi nieko švaru, visa tai turi bendro su Jėzumi (rugpjūčio 14 d.) 1917, 12 tomas, 28 psl.),

- Gyvenimas Dieviškojoje Valioje veda prie to, kas labiausiai Didis šventumas, į kurį tvarinys gali Aspireris (1907 m. sausio 20 d., 7 tomas, 64 psl.),

- Tas, kuris gyvena Dieviškojoje Valioje, visada yra ramybėje, Puikus pasitenkinimas ir dėl nieko nesijaudina (gegužės 24 d.) 1910, 9 tomas, 34 psl.),

- Siela, gyvenanti Dieviškojoje Valioje, daro tai, ką daro Dievas nori, o Dievas daro, ką nori, tiek, kad ši siela pasiekia tašką, kai susilpnina ir nuginkluoja Dievą taip, kaip jis tai daro. Džiaugiasi šia aukščiausia sąjunga (1910 m. lapkričio 1 d., tomas 9, psl. 51),

- Siela, gyvenanti Dieviškojoje Valioje, yra Rojus apie mūsų Viešpatį Jėzų žemėje (1910 m. lapkričio 3 d., 9 tomas, p. 52), Dievo Valia yra sielos rojus žemė ir siela, gyvenanti Dieviškojoje Valioje, yra Dievo rojus (1910 m. liepos 3 d., 7 tomas, 29 psl.),

- Gyvendama Dieviškojoje Valioje, siela įgyja tobuliausia meilė; jai pavyksta mylėti Jėzų su Savo Meile; visa tai tampa meile; ji palaiko ryšį nuolat su Jėzumi (1906 m. lapkričio 6 d., 7 tomas, 53 psl.),

- Gyvenimas Dieviškojoje Valioje reiškia, kad siela arba visi dvasingi, ir ateiti būti kaip gryna dvasia, tarsi materija nebeegzistuotų ji, todėl valia (žmogiškoji ir Dieviškoji) gali "Perfectly Make One" (1900 m. gegužės 21 d., 3 tomas, 73 psl.),

- Veikti Dieve ir išlikti ramybėje yra tas pats. Dieve viskas yra taika (1900 m. birželio 17 d., 3 tomas, 83 psl.), taika yra Patikimiausias ženklas, kad žmogus kenčia ir dirba man, ji yra ramybės, kuria mano vaikai džiaugsis su manimi, pranašystė au Ciel (1909 m. liepos 29 d., 9 tomas, 13 psl.),

Gyvenimas Dieviškojoje Valioje ir Trys sielos galios: intelektas, atmintis ir valios jėga

Iš kūrinio "Dangaus knyga" 12 tomo, Iš pranešimo, duoto 1919 m. gegužės 8 d., p. 116:

Tai intelektas, atmintis ir valia (3 sielos galios), kilniausia būties dalis, kad būtų atspausdintas dieviškasis atvaizdas.

Skausmas, kuris kamavo Mus Labiausiai Viešpats Jėzus per savo aistrą buvo veidmainystė Fariziejai s

Iš kūrinio "Dangaus knyga" 13 tomo, Pranešimas, duotas 1921 m. lapkričio 22 d., 60 ir 61 psl.:

"Mano dukra, skausmas, kuris mane kamavo labiausiai mano Aistros metu buvo fariziejų veidmainystė; jie apsimetė teisingumu, kai jie buvo patys neteisingiausi. Jie imitavo šventumą, tiesumą ir tvarką, nors buvo labiausiai iškrypę, už bet kokia taisyklė ir visiška netvarka. Per kad jie apsimetė, kad gerbia Dievą, jie gerbė save, rūpinosi savo interesais, savo komfortu.

Šviesa negalėjo į juos patekti, nes jų Veidmainystė buvo užvėrusi visas duris. Jų tuštybė buvo raktas, kuris dvigubu posūkiu juos užrakino jų mirtimi ir sustabdė net bet kokią blankią šviesą. Net stabmeldininkas Pilotas rado daugiau šviesos nei fariziejai, nes visa, ką jis darė ir sakė, tekėjo Ne pretenzingumas, o baimė.

Mane labiau traukia nusidėjėlis, net patys ydingiausi, jei ne apgaulingi, nei tie, kurie yra geresni, bet veidmainiški. Oh! Kaip šlykštu aš Tas, kuris daro gera paviršiuje, apsimeta geru, meldžiasi, bet kam piktas ir savanaudiškas interesas yra užmaskuoti; Kol jo lūpos meldžiasi, jo Širdis yra toli nuo manęs. Tuo metu, kai jis daro gera, jis galvoja patenkinti savo žiaurias aistras. Nepaisant to, kad Nors jis, matyt, išpildo ir ištaria žodžius, veidmainiškas žmogus negali atnešti šviesos kitiems. nes jis užrakino duris.

Jis veikia kaip įsikūnijęs demonas, kuris, Prisidengdamas gėriu, gundo būtybes. Pamatęs kažką gero, vyrą traukia. Bet Kai jam sekasi geriausiai, jis tempiamas pačiose sunkiausiose nuodėmėse. Oh! Kiek Pagundos prisidengiant nuodėme yra mažiau pavojingi nei tie, kurie yra gėrio išvaizda! Tai mažiau pavojinga gydyti iškreipti žmonės tik su tais, kurie atrodo geri, bet yra veidmainiai. Kiek nuodų jie slepia! Kiek sielų jie nėra apsinuodiję?

Jei ne šios simuliacijos ir jei visos pažino mane tokį, koks esu, blogio šaknys bus pašalintas iš žemės paviršiaus ir visi būtų apgauti ».

Tas, kuris gyvena Dieviškojoje Valioje, to nedaro gali eiti į Skaistyklą

Iš kūrinio "Dangaus knyga" 11 tomo, Iš pranešimo, duoto 1914 m. kovo 8 d., p. 73:

« Mano dukra, siela, kuri gyvena mano Valia negali eiti į skaistyklą, tą vietą, kur sielos yra išgrynintos nuo visko.

Pavydžiai ją saugojęs savo Valia per jo gyvenimą, kaip aš galėjau leisti ugnį Nuo skaistyklos ją liesti?

Daugiausia jai trūks kai kurių drabužių, bet mano Valia aprengs ją viskuo, kas būtina anksčiau apreikšti jam Dieviškumą.

Nedidelis skaičius Dieviškosios Valios šventųjų nes jūs turite viską atimti iš savęs

Iš kūrinio "Dangaus knyga" 12 tomo, Ištraukos iš 1919 m. balandžio 15 d. pranešimo, p. 112 ir 113:

"Mano dukra, tik mano Valia atneša Tikra laimė. Ji vienintelė perka visas gėrybes sielai, padaryti ją tikros laimės karaliene. Tik sielos, kurios turės gyveno mano Valioje bus karalienės su mano sostas, nes jie gims iš mano Valios. Turiu jums pasakyti, kad aplinkiniai žmonės nebuvo paprastai nėra laimingas [...].

Šventieji mano Valioje, simbolizavo mano prisikėlusia Žmonija, bus nedaug [...].

Šventumas mano valioje neturi nieko kuris yra tinkamas sielai, bet viskas ateina į ją iš Dievo.

Būkite pasirengę nusimesti save Viskas labai sudėtinga; Dėl to nebus Nedaug sielų, kurioms pasiseks. Jūs esate šone iš nedaugelio."

Siela turi mirti iki savo gyvenimo sugebėti gyventi nuo pat Jėzaus gyvenimo

Iš kūrinio "Dangaus knyga" 12 tomo, Pranešimas, duotas 1919 m. rugsėjo 13 d., p. 128:

« Mano kartėlis padidėjo ir aš pasiskundžiau mano visada malonus Jėzus jam tarė: "Gaila, mano Meilė, gailestis! Argi tu nematai, kiek aš esu Sunaikinti? Jaučiu, kad neturiu gyvenimo, arba troškimas, nei meilė, nei meilė; viskas mano interjere yra kaip miręs. Ah! Jėzus! Kur manyje yra visų tavo mokymų vaisius?" Nors aš tai sakiau, Jaučiau, kad Jėzus yra arti manęs, kuris surišo mane ir mane pritvirtintas stipriomis grandinėmis. Jis pasakė:

"Mano dukra, patikimiausias ženklas, kad mano Mokymai davė jumyse vaisių, kad jūs nebesijaučiate nieko apie save. Gyvenimas Mano Valioje nėra Argi ne apie ištirpimą manyje? Kodėl? Ar siekiate savo norų, meilės ir t.t., jei jų turite? ištirpęs mano Testamente? Mano Valia yra didžiulė ir kad reikia per daug pastangų, kad jį prisegtumėte. Gyventi manyje verta geriau negyventi pagal savo gyvenimą; priešingu atveju parodome, kad mes nėra laimingas gyvendamas savo gyvenimą ir būdamas visiškai ištirpo manyje."

Kad siela atpažintų save tik Dieve, viskas, ką ji turi apie save, turi būti sumažinta į nieką

Iš kūrinio "Dangaus knyga" 3 tomo, Pranešimas, duotas 1900 m. birželio 27 d., p. 87-88:

« Mano dukra, ko aš noriu iš tavęs, kad tu atpažink tave manyje, o ne savyje. Taigi, jūs to nedarote prisimins daugiau apie tave, bet tik apie mane vieną.

Ignoruodami save, neatpažinsite nei aš. Tiek, kiek pamiršite ir sunaikinsite save Jūs pats tobulėsite mano žiniose, atpažinsite save tik manyje.

Kai tai padarysite, nebegalvosite su savo smegenys, bet su mano. Tu nebežiūrėsi savo akimis, tu nebežiūrėsi Daugiau nekalbėkite burna, jūsų širdies plakimas nebus nebebus tavo, nebedirbsi rankomis, nebedirbsi rankomis. Daugiau vaikščiokite kojomis. Tu pažvelgsi mano akimis, tu kalbėk mano burna, tavo širdies plakimas bus mano, tu dirbs su mano rankomis, vaikščios su mano kojomis.

Ir kad tai įvyktų, t.y. siela atpažįsta save tik Dieve, ji turi grįžti į jos ištakos, tai yra Dievui, iš kurio ji ateina. Ji turi visiškai atitikti savo kūrėją ; visa, ką ji turi pati ir ko nėra Atsižvelgdamas į savo kilmę, jis turi jį sumažinti iki Nėra.

Tik tokiu būdu, nuogas ir Nusirengusi, ji galės grįžti pas ją ištakos, atpažink save tik Dieve ir dirbk susitarimas su tikslu, kuriam jis buvo sukurtas. Kad visiškai atitiktų mane, sielą turi tapti nematomas kaip aš."

Luisa Piccarreta (1865–1947) ir gyvenimas Dieviškojoje Valioje

Vaizdo įrašai iš "You Tube" kanalo

Nutarė Dievo tarnaitė Luisa Piccarreta

Nutarė Dievo tarnaitė Luisa Piccarreta, tęsė

Jonas Paulius II paskelbė Šventumo atskleidimas dieviškojoje valioje Mūsų laikui

Pats Dievas turėjo planavo išprovokuoti šį "naują ir dievišką" šventumas, kuriuo Šventoji Dvasia trokšta praturtinti Krikščionys trečiojo tūkstantmečio aušroje, tam, kad "padarytų Kristų pasaulio širdimi"

Benediktas XVI ir Dievo valia

Dieviškoji Valia liturgijoje Šventoji Bažnyčia

Pašventinimas Luisos dieviškoji valia

O Dieviškoji Valia, pasinerk į mano niekšybę, Aš prašau Tavo Nušvitimo ir maldauju Tave panardinti mane į Tave ir pašalinti iš manęs visa, kas ne iš Tavęs. Tu bus mano gyvenimas, mano intelekto centras, mano suartėjimas širdis ir visa esybė.

Nebenoriu, kad mano širdyje gyventų žmogaus valia. Aš jį išmesiu nuo savęs ir taip sukursiu manyje naują Taikos, laimės ir meilės rojus. Ten aš būsiu Visada linksmas. Aš turėsiu savitą jėgą ir šventumas, kuris pašventins visus dalykus ir ves juos į Tu.

EKSKURSIJA PO KŪRINYS

EKSKURSIJA PO IŠPIRKIMO

"O! vaisingumas iš visų šių poelgių! Net ne tas padaras, kuris juos daro gali tai įvertinti"

PAŠVENTINIMO POSŪKIS

Apreiškimai iš Mūsų Viešpats Jėzus apie savo šventą žmogiškumą

Mūsų Viešpats Jėzus neturėjo nei tikėjimas nei viltis, o tik Meilė

Begalinė Dievo-Žmogaus kančia

Mūsų Viešpats Jėzus Dievo tarnui Luisa Piccarreta, kurios raštai gavo "Non Obstare" (netrukdyti) Kardinolas Ratzingeris (dabar popiežius Benediktas XVI), vėliau prefektas Tikėjimo doktrinos kongregacijos 1994 m. kovo 28 d.:

Didysis gėris, kad Dieviškojo Fiat karalystė atneš. Kaip jis bus konservatorius visų blogybių, visų ligų.

Kūnų nebebus gali skilti, bet išliks junginys jų kape.

Kaip ir Mergelė, kuri nedarė stebuklų, darė didįjį davimo stebuklą Dievas tvariniams, tas, kuris turi padaryti žinomą Karalystė įvykdys didįjį stebuklą – duos Dieviškąją Valią

(1926 m. spalio 22 d.)

Pravažiavimo metu amžinybė, Dievas padaro paskutinę staigmeną apie Meilę mirties akimirką, duodami Tiesos valandą kad siela galėtų padaryti bent vieną atgailos judesį už būti išsaugotas

Pateiktos nuorodos ir priemonės mūsų Viešpatie Jėzau Luisai, kad augtų dvasinis gyvenimas arba nustatyti jo spąstus, kad būtų galima gyventi Dieviškojoje Valioje

Dėl nuolankumo

Išsigandusi siela arba siela, kuri nebijo Nėra už ką

Dėl sutrikimo

Be atsistatydinimo parašų Iš nuolankumo ir paklusnumo siela bus priverstas likti nerime, baimėje ir pavojus ir turės kaip Dievas savo ego būdamas išdidumas ir maištas

Galvojimas apie save

Rūpinkitės savimi pašventindami save

Pralaimi žmogiškai, kad laimėtum dieviškai

Apie išpažintį

Kas daug kalba, tas tuščias nuo Dievo

Štai kaip atpažinti, kad gyvename visiškai Dieviškojoje Valioje iš mūsų Viešpaties Jėzaus paaiškinimai Luisa

Savybės ir pasekmės gyvenimo Dieviškojoje Valioje

Gyvenimas Dieviškojoje Valioje ir Trys sielos galios: intelektas, atmintis ir valios jėga

Skausmas, kuris kamavo Mus Labiausiai Viešpats Jėzus per savo aistrą buvo veidmainystė Fariziejai s

Tas, kuris gyvena Dieviškojoje Valioje, to nedaro gali eiti į Skaistyklą

Nedidelis skaičius Dieviškosios Valios šventųjų nes jūs turite viską atimti iš savęs

Siela turi mirti iki savo gyvenimo sugebėti gyventi nuo pat Jėzaus gyvenimo

Kad siela atpažintų save tik Dieve, viskas, ką ji turi apie save, turi būti sumažinta į nieką