Dangaus knyga

http://casimir.kuczaj.free.fr/Orange/litewski.html

18 tomas 

Mano Jėzau, duok man stiprybės, tu, kuris matai visą nenorą, kurį bandau rašyti iki tokio lygio, kad

- jei tai nebūtų šventas paklusnumas ir baimė tau nepatikti,

-Neberašyčiau nė žodžio.

Tavo ilgi nepriteklių padaro mane kvailu ir negalinčiu nieko padaryti. Todėl man reikia daug pagalbos, kad surašyčiau popieriuje tai, ką tavo Valia šnabžda man į ausį. Duok man ranką ir visada būk su manimi.

Aš įsiliejau į Dieviškąją Valią ir bandžiau padėkoti Dievui.

– už viską, ką jis padarė kūryboje

– už meilę būtybėms.

Man kilo mintis

-kad toks maldos būdas nepatiko mano Jėzui ir

-Tai buvo grynas mano vaizduotės produktas.

Judėdamas manyje, mano visada malonus Jėzus man pasakė:

„Mano dukra, tu turi žinoti

- kad dėkojimas Dievui už visa tai, ką jis sukūrė, toli gražu nepatinka Dievui,

- kad tai veikiau dieviškoji teisė ir viena pirmųjų tvarinių pareigų.

Kūryba buvo sukurta dėl meilės būtybėms. Mūsų meilė jiems buvo tokia didelė, kad

- jei būtina,

- būtume sukūrę tiek dangaus, saulių, žvaigždžių, žemių, jūrų, augalų ir kt., kiek būtybių būtų buvę,

kad kiekvienas turėtų savo visatą.

Tiesą sakant, pradžioje Adomas buvo vienintelis, kuris mėgavosi kūrybos privalumais.

Ir jei mes nepadauginome visatų, tai yra

- nes iš tikrųjų

-Kiekvienas tvarinys gali visiškai mėgautis kūryba taip, lyg tai būtų jo paties.

„Kas negalėjo pasakyti

"Saulė yra mano" ir mėgaukitės jos šviesa tiek, kiek   norite,

arba „vanduo yra mano“ ir naudok jo tiek, kiek   reikia,

ar „žemė, jūra, ugnis, oras yra mano“ ir pan   ?

Jei žmogui kažko gali pritrūkti   ,

arba jei jo gyvenimas kartais   sunkus, tai dėl nuodėmės   ,

- trukdyti naudotis mano privilegijomis,

– neleidžia mano sukurtiems daiktams būti dosniems nedėkingoms būtybėms.

„Viskas, kas sukurta, yra Dievo meilės savo kūriniams apraiška,

Jie privalo išreikšti savo meilę ir dėkingumą Dievui už šią didelę palaiminimą. Tai taip pat yra   pirmoji jų pareiga Kūrėjui.

Šios pareigos neįvykdymas būtų rimta jų apgaulė prieš Kūrėją.

„Ši pareiga tokia svarbi, kad   mano dangiškoji Motina  ,

- kurio širdyje buvo mūsų šlovė, gynyba ir mūsų interesai,

- perėjo visus sukurtus daiktus, nuo mažiausio iki didžiausio, kad uždėtų antspaudą visų būtybių vardu

iš meilės,

šlovės   ir

ačiū   Kūrėjui.

Sekdamas savo Motina  ,  mano žmonija   taip pat įvykdė šią šventą pareigą.

Tai paskatino mano Tėvą būti maloniu kaltai žmonijai. Taigi yra mano Motinos ir mano maldos.

Ar   nenorite   kartoti ir šių maldų?

Tiesą sakant, dėl to aš pašaukiau jus gyventi pagal mano valią:

bendrauti su mumis   ir

kad kartotum mūsų   veiksmus“.

Po šių Jėzaus žodžių aš ėmiau atsekti visus sukurtus daiktus, kad kiekvienas būtų antspaudas.

iš meilės,

šlovės   ir

 dėkingumo _ 

skirta Kūrėjui visų kūrinių vardu.

Maniau, kad ten pamačiau ruonius.

- mano motinos imperatorienės ir

– mano mylimo Jėzaus.

Šie antspaudai

sukūrė nuostabią dangaus ir   žemės harmoniją

surišti Kūrėją prie   kūrinių.

Jie buvo tarsi žavingos dangaus sonatos.

Mano mielasis Jėzus pridūrė:

„Mano dukra, visi sukurti dalykai atsiranda dėl mūsų valios akto. Jie negali pakeisti savo vietos ar vaidmens.

Jie yra tarsi veidrodžiai, atspindintys Dievo savybes:

šiek tiek jos   galios,

kiti jos   grožis,

kiti jo   gerumas,

kiti jo   begalybė,

kiti jos šviesa ir   kt .

Nebyliais balsais jie pasakoja žmonėms, kaip Dievas juos myli.

Kaip ir kitos būtybės, žmogus buvo sukurtas mūsų valios veiksmu.

Tačiau jo atveju yra daugiau:

- tai mūsų krūties emanacija,

– mūsų pačių dalis.

Mes sukūrėme tai laisva valia,

kad ji vis labiau augtų grožiu, išmintimi ir dorybe.

Pagal mūsų panašumą jis gali padauginti savo gėrybes ir malones.

Oi! Jei saulė turėtų laisvą valią ir galėtų padaryti dvi saules iš vienos, keturias iš dviejų, kokia šlovė,

- kokios garbės jis nesuteiktų savo Kūrėjui e

-Kokios šlovės jis nesuteiktų sau?

„Kiek dalykų sukurti objektai negali atlikti

-nes jie neturi laisvos valios e

-nes jie buvo sukurti tarnauti žmogui.

Visa mūsų meilė buvo sutelkta į žmogų. Mes padarėme jam prieinamą visą kūriniją. Mes viską organizavome pagal jį,

kad jis galėtų panaudoti mūsų darbus kaip žingsnius

prieiti arčiau   ,

mus pažinti ir mylėti.

Be to, kas nėra mūsų   skausmas

-kai matome tai po sukurtais objektais,

-Kai matome jo gražią sielą bjaurią nuo nuodėmės, baisu žiūrėti!

Tarsi viso to, ką sukūrėme, neužtektų

- patenkinti savo meilę žmogui ir išsaugoti jo laisvą valią,

- įteikėme jam brangiausią dovaną:

mūsų valia.

Šią dovaną jam įteikėme kaip pirmąjį principą

savo gyvenimo   e

jo   veiksmų.

Turėdamas augti malone ir grožiu, jam reikėjo šios Aukščiausios Valios. Tai

- tai buvo ne tik būti jo žmogiškos valios kompanijoje, bet

- turėjo ją pakeisti, kad nukreiptų jos veiksmus.

Labas, l'homme a méprisé ce grand cadeau! Il n'a même pas voulu le connaître.

Dans la mesure où l'homme accepte notre Volonté comme principe de sa vie,

-il croît Jätkau en grâce, en lumière et en beauté,

-atsakymas au ma premier de la Création ir kt

-nous recevons par lui la gloire qui nous est due pour toute la Création.

Je me fusionnais dans la Divine Volonté et, avec mon faible amour, je louais Jésus pour tout ce que, dans la Création, il a fait pour la race humanaine.

Norėdamas suteikti mano meilei daugiau vertės, Jėzus sujudo manyje ir pradėjo lydėti mane tai, ką darau.

Jis man pasakė:

„Mano dukra,   visi daiktai sukurti žmogui  . Šie daiktai neturi kojų, bet veikia.

Jie juda

- arba susirasti vyrą,

- Arba leisk save surasti jam.

Saulės šviesa   palieka dangaus aukštumas, kad pasiektų žmogų, jį apšviestų ir sušildytų.

Vanduo   yra prieinamas žmogui, kad jį atgaivintų, numalšintų troškulį ir net įeitų į jo vidų.

Sėklos   įsiskverbia   į dirvą   , kad duotų vaisių žmogaus labui.

Nėra sukurto daikto, kuris nepatirtų traukos, judėjimo link būtybės, kuriai Kūrėjas buvo skirtas.

Mano Valia pabudo

–  kad Kūryboje visur viešpatauja tvarka ir harmonija

- žmogaus labui.

Tačiau kas dėkoja mano Valiai, kad jis

saulės šviesa, kad ją apšviestų ir   sušildytų,

vandens troškuliui numalšinti,

duonos   alkiui numalšinti,

gėlės ir vaisiai jam paguosti,   e

daug kitų dalykų jo   laimei?

Kadangi mano valia daro viską dėl žmogaus,

Argi ne teisinga, kad vyras daro viską, kad įvykdytų mano Valią?

„O, jei tu žinotum, kokia puota yra sukurtiems daiktams, kai ateinu tarnauti mano valioje gyvenančiam padarui!

Mano Valia veikia būtybėse ir Mano Valia, veikianti sukurtuose daiktuose

meiliai pabučiuoti   e

sugiedoti adoracijos himną Kūrėjui didžiajam   kūrinijos vunderkindui.

Sukurti daiktai jaučiasi pagerbti, kai tarnauja būtybei, kuri gyvena juos gaivinančia Valia.

Vietoj to, mano Valia jaučia kančią.

- prieš tuos pačius sukurtus dalykus

- kai turi tarnauti padarai, kurie negyvena mano Valioje.

Tai   paaiškina, kodėl elementai kartais priešinasi žmogui.

- pataikyti e

- jį nubausti.

Šie elementai jaučiasi pranašesni už žmogų, nes žmogus atsidūrė žemiau jų, palikdamas Kūrėjo Valią.

Jie patys liko ištikimi šiai Valiai nuo pat Kūrinijos pradžios.

Po šių Jėzaus žodžių pradėjau mąstyti

mano dangiškosios Motinos Ėmimo į dangų šventė  .

Mano mielasis Jėzus švelniai ir jaudinančiu tonu man pasakė:

Mano dukra

tikrasis šios šventės pavadinimas turėtų būti   dieviškosios valios šventė  .

Tokia yra žmogaus valia

- Uždarytas dangus,

- nutraukė ryšius su Kūrėju,

- atvėrė vartus į vargus ir kančias, ir

- užbaigė dangišką puotą, kuria būtybė turėjo mėgautis.

Mano karalienė mama,

– nuolat vykdant Jehovos valią

- Galima sakyti, kad jo gyvenimas buvo tik dieviškoji valia,

- atvėrė dangų ir sugrąžino šventes su būtybėmis į dangų.

Su kiekvienu veiksmu, kurį jis padarė pagal Aukščiausią valią,

tai buvo vakarėlis   danguje,

ką tik susiformavęs šiai šventei papuošti,   ir

melodijos buvo sukurtos   dangiškajai Jeruzalei užburti.

Tikroji šių švenčių priežastis buvo:

mano dangiškoje Motinoje veikianti amžinoji Valia  .

Tai bus

- padarė savo stebuklus, kurie nustebino dangų ir žemę,

- prirakino jį prie Viešpaties neišardomais meilės saitais ir

- džiugino Žodis pačioje savo Motinos įsčiose.

Užburti angelai kartojo:

„Iš kur ši būtybė tiek šlovės, garbės, didybės ir stebuklų?

Tačiau tai ateina iš tremties!

Sustingę ir drebėdami jie suprato, kad tai buvo jų Kūrėjo valia, ir pasakė:

"Šventas, šventas, šventas! Garbė ir šlovė mūsų suvereno Viešpaties valiai! Tris kartus šventas tas, kuris verčia joje veikti šią Aukščiausiąją valią!"

Visų pirma tai yra mano valia, kuri švenčiama mano Švenčiausiosios Motinos Ėmimo į dangų dieną.

Būtent mano Valia iškėlė mano Mamą į tokį aukštį. Viskas, kas jam galėjo nutikti

- Būtų buvę nieko

- be tų stebuklų, kad jame operavo mano Valia.

Mano Valia jam tai suteikia

suteiktas dieviškasis vaisingumas   e

padarė ją   Žodžio Motina.

Tai padarė mano valia

- apkabina visas būtybes,

- tapti visų Motina ir mylėti kiekvieną su dieviška motiniška meile. Mano valia padarė ją visų būtybių karaliene.

Kai mano Motina atvyko į dangų Ėmimo į dangų dieną,

– mano Valia buvo labai pagerbta ir pašlovinta visai Kūrinijai

-  ir Danguje prasidėjo didžiulė puota, kuri nuo to laiko nesiliauja.

Nors dangų jau buvau atidaręs

ir nors jau buvo daug šventųjų,

būtent tada, kai dangaus karalienė, mano mylima Motina, atvyko į dangų, prasidėjo ši didžioji mano valios šventė.

Mano Motina buvo pirmoji šios šventės priežastis, ji, kurioje buvo mano valia

-Jis padarė tiek daug stebuklų ir

- kuris taip puikiai jį stebėjo per visą jo žemiškąjį gyvenimą.

Oi! Kaip visas dangus šlovino amžinąją valią

-kai jis pasirodė dangaus kiemo viduryje

- ši didinga karalienė, visa kupina dieviškosios valios saulės šviesos!

Mes matėme ją visą papuoštą Aukščiausiojo Fiat galia  , nes jos širdis neplakė.

ant kurio šis Fiat nebuvo atspausdintas.

Visi pusdieviai, nustebę, žiūrėjo į ją, sakydami: „Eik aukštyn, eik dar aukščiau!

Tiesa, tas, kuris taip pagerbė Aukščiausiąjį Fiat

per kurią atsiduriame dangiškoje tėvynėje,

-turi aukščiausią sostą ir

- Tegul ji bus mūsų karalienė!

Didžiausia garbė, kurią jis gavo tą dieną, buvo ta

buvo pagerbta dieviškoji valia“.

Mano dienos darosi vis labiau karčios dėl mano mielojo Jėzaus netekties.

Lieka tik jo valia,

šį brangų palikimą, kurį daugybė jo apsilankymų paliko mano vargšei sielai.

Čia aš dabar vienas,

visiškai pamirštas to, kuris yra visas mano gyvenimas.

Tačiau man atrodo, kad jis negalėjo būti be manęs, o aš – be jo. Taigi, kas atsitiko tam, kuris mane taip mylėjo?

Ką aš padariau, kad jis mane paliko? Ak! Jėzau, grįžk, grįžk, aš nebegaliu!

Nors man buvo labai gaila

praradau ją, kuri buvo visa mano viltis ir visas mano džiaugsmas,

Jėzus man primetė save

kad galiu tęsti savo veiksmus jo žavingoje Valioje.

Il m'empêcha presque de me plaindre de sa privation.

Ceci me laissa pétrifiée, sans le moindre réconfort, ni céleste ni   terrestre.

Tęsdamas šią siaubingą būseną galvojau apie   kančias, kurias Jėzus   patyrė per   savo kančią  . Trumpai pasirodęs   jis man pasakė:

"Mano dukra,

per savo kančias aš visada buvau toks pat,

- Mano žvilgsnis visada buvo saldus,

- Mano veidas visada ramus,

-Mano žodžiai visada ramūs ir orūs.

Mano elgesys buvo toks lygus, kad žmonės, pamatę mano elgesį, galėjo pripažinti, jog aš esu jų Atpirkėjas.

Nors pagal intensyvumą ir skaičių

mano kančių būtų užtekę mane visiškai sunaikinti, taip nebuvo.

Tarp mano priešų,

-Gyvenau kaip didinga saulė

-Su man įprasta ramybe ir taikiu elgesiu.

Nuolat būti lygiems sau

ji priklauso Dievui ir tikriesiems Dievo vaikams.

Šis buvimo būdas

-atspausdina sieloje dievišką charakterį e

– atskleidžia jos tyrumą ir šventumą.

Kita vertus, nestabili dvasios būsena

- atskleidžia aistrų tironizuotą širdį e

– padaro žmogų nemalonų visiems.

Taigi patariu  visada būti tokiems patiems:

-tas pats man,

- tas pats su tavimi ir

- tas pats su kitais,

- tas pats net kančiose,

net kentėdamas dėl mano nepriteklių.

Net jei šis nepriteklių susiformuoja tavyje ir aplink tave skausmo debesys. Jūsų lygiaverčiai būdai

tai bus šviesa, kuri išsklaidys šiuos debesis   ir

jis atskleis, kad nors ir paslėptas, aš gyvenu   tavyje“.

Po šių mano žavingojo Jėzaus žodžių,

Aš ir toliau apmąsčiau jo kančias per jo kančią, laikydamas jo nepriteklių savo širdyje.

Jis visas tylėjo ir buvo toks sunerimęs, kad tai sužadino mano gailestį. Pasakiau jam:

"Mano meile, kodėl tu tyli? Man atrodo, kad tu nebenori su manimi kalbėtis ar net pasakoti man savo paslapčių ir savo skausmų."

Visas geranoriškumas, nors ir nuliūdęs,   man pasakė  :

„Mano dukra, tyla kartais pasako daugiau nei žodžiai. Tylėti yra sprendimas

- tas, kuris nenori nusivilti,

-tėvas, kuris yra su sūnumi, kurį labai myli

tarp kitų vaikų, kurie yra nedrausmingi ir kuriuos jis nori pataisyti.

Ar tu taip manai

-kai aš neatvažiuosiu pas tave e

-Kai aš neverčiu tavęs dalyvauti mano kančioje, ar tai ką nors reiškia?

Ak! Mano dukra, atvirkščiai, tai puikus dalykas! Kai neateisiu,

yra tai, kad mano teisingumas yra apkaltintas bausmėmis už sumušimą žmogui:

- visas praeities blogis,

- žemės drebėjimai,

- dirbiniai,

palyginti nedaug dalykų

- artėjantys vargai,

- apie didįjį karą ir rengiamas revoliucijas.

Vyrai daro tiek daug nuodėmių, kurių nenusipelnė

- Dalyvaukite mano kančiomis, kad išlaisvintumėte juos nuo nusipelnusių bausmių.

Todėl būkite   kantrūs:

mano Valia kompensuos mano matomo buvimo trūkumą, net jei aš   tavyje pasislėpsiu.

Jei to nepadarytumėte, neturėtumėte reikiamos ramybės tęsti savo įprastus ratus pagal mano valią.

Tiesą sakant, tai aš, pasislėpęs tavyje, darau šias keliones ir tu. Jūs darote juos iš to, ko nematote.

Kai baigsis mano teisingumas su bausmėmis, ateisiu kaip anksčiau.

Taigi būk drąsus, lauk manęs ir nebijok.

Kol jis kalbėjosi su manimi,

Atsidūriau už savo kūno ribų tarp tautų. Beveik kiekviename tai buvo galima pamatyti

- pasirengimas karui,

-Naujų kovos technikų, kurios sukelia baimę, išradimas vien tik norint juos pamatyti.

Didysis aveuglement des hommes

-les amenait à act comme des bêtes et

-les empêchait de voir qu'en blessant les autres, ils se blessaient eux-mêmes.

Ensuite, tout effrayée, j'ai réintégré mon corps, sans mon Jésus et avec un clou dans mon cœur,

parce qu'il m'avait laissée toute seule.

Je me Tordais de Douleur. Mon doux Jesus bougea en moi.

Soupirant devant mon pitoyable état,   il me dit:

„Ma fille, sois peace, sois peace, je suis en toi, je ne t'ai pas laissée! D'ailleurs, komentuokite pourrais-je te laisser?

Regard, bet Volonté est partout.

Si tu es dans ma Volonté, je n'ai aucun endroit où aller pour me distancer de toi. Il me faudrait rendre ma Volonté limitée, ce qui est neįmanoma.

Donc,

-sois suree que je ne t'ai pas laissée et

- Vis labiau pasinerkite į mano valios begalybę.

Eidamas įprastu būdu,

- Aš lydėjau savo mieląjį Jėzų   jo kančios kančiose  ,

-Pasiūliau kankinimus, kuriuos man sukėlė jo nepriteklius

kaip mano meilės jam įrodymą ir paguosti.

Mano mylimas Dievas pakėlė savo teisę į mane.

Savo pirštais jis privertė kraują ir šviesą tekėti ant mano vargšės sielos, kurią taip paveikė jo nepriteklių kankinantys žmonės, kad Jėzus buvo sujaudintas.

Norėdamas mane paguosti,  jis man pasakė:

„Mano dukra, drąsa, nebijok.

Kas gyvena mano Valioje, gyvena mano Žmonijos centre.

Kodėl, lygiai taip pat kaip

saulė yra savo   sferos centre,

mano Dieviškoji Valia yra mano žmogiškumo centre.

Ir lygiai taip pat, nepalikdamas savo sferos, kurioje jis didingai sėdi,

-Saulė skleidžia savo šviesą po visą žemę,

- mano Dieviškoji Valia mano Žmogystėje spinduliuoja kiekvienam žmogui ir

visose žemės vietose.

Kaip žmogus nutraukė savo ryšį su dieviškąja valia,

– tikslinga, kad jo vardu

– mano Žmonija žengia pirmuosius žingsnius, kad atkurtų šį ryšį.

Kaip šitas,

- savo gyvenimu, žodžiais ir kančiomis,

-Mano žmogiškumas sugrąžino žmogų pas savo Kūrėją

-kad ji vėl atitiktų tvarką, kuriai buvo sukurta.

Ir

Dėl to, kad siela, gyvenanti mano valioje, yra mano Žmogiškumo centre, viskas, ką aš padariau ir kentėjau, yra nukreipta į šią sielą:

jei jis silpnas, duodu jai   stiprybės,

jei jis nešvarus, mano kraujas   jį plauna ir pagražina,

mano maldos   palaiko ją,

mano rankos laiko ją nejudančios ir uždengiau savo darbo vaisiais   . Trumpai tariant, viskas eina ginti ir padėti   šiai sielai.

Štai kodėl mintis apie mano kančias jums yra tokia pat natūrali:

- Kadangi tu gyveni mano valioje,

-Mano kančios supa tave kaip šviesos ir malonių debesys.

Mano Valia yra mano žmogiškumo sferoje

- Mano darbai, mano žingsniai, mano žodžiai, mano kraujas, mano žaizdos, mano skausmai ir

- Viskas, ką aš padariau kaip veiksmą, siekdama iššūkį žmogui ir

suteikti jam reikiamą pagalbą ir priemones

kad jis būtų išgelbėtas ir sugrįžtų į mano valios prieglobstį.

Jei mano valia būtų tiesiogiai metęs iššūkį žmogui, jis būtų bijojęs. Vietoj to nusprendžiau jį pritraukti

nuo visko, ką gavau ir   iškentėjau

kaip tiek daug padrąsinimo ir   priemonių

kad sugrąžinčiau jį į   rankas.

Gyvendamas savo žmogiškumo centre,

siela, kuri gyvena mano   Valioje

pasinaudoti visomis to, ką padariau ir   kentėjau, vaisiais.

Mano Valia joje visiškai suvokia tikslą, kuriam buvo sukurta.

Kalbant apie tą, kuris negyvena mano valioje,

- Jis gali labai gerai rasti būdą išsigelbėti, bet

- nemėgaujasi visais kūrimo ir atpirkimo vaisiais“.

Po šių mano malonaus Jėzaus žodžių aš jam pasakiau:

„Mano meile, aš sutrikęs:

pasakyk man, kad gyvenu tavo valioje, tada tu mane paliksi! Ak! Kokią žiaurią kankinystę man padarei!

Tu vienas sulaikai gyvybės kvapą mano vargšėje sieloje. Kai tik tu mane paliksi, viskas pasikeičia.

Nebeatpažįstu savęs, viskas manyje miršta: miršta šviesa, miršta meilė.

Oi! Prašau, pasigailėk manęs ir nepalik manęs; Aš nebegaliu! „Pertraukdamas mane ir atsidusęs, mano Jėzus  man pasakė   :

„Mano dukra, nesijaudink,

nustok šiuos žodžius, kurie skaudino mano širdį.

Oi! Kaip aš norėčiau nuimti šį nagą nuo tavo širdies.

Žinau, tiems, kurie mane myli, šis nagas yra nepakeliamas: jis be gailesčio nuolat žudo.

Pamiršk mintį, kad galiu tave palikti. Jūs turite įtikinti save

-kad nepalieku tavęs, bet

-kad aš pasineriu į tave giliau ir

-Leisk man tylėti tavo sielos laive.

Tiesa ta, kad niekas jumyse nepasikeitė:

viskas, kas ten buvo, vis dar yra tobula.

Tik truputis judesio nuo manęs ir aš su tavimi.

– Ir kaip aš galėjau tave palikti?

Kas vykdo mano Valią ir gyvena Jame, yra surištas

iš jų pridėtų nuorodų

- būtybės Kūrėjui,

- sielos, išgelbėtos pas Atpirkėją, e

- sielos, pašventintos Pašventintojui.

Mano Valia užantspauduoja visus šiuos saitus ir padaro tvarinį nuo manęs neatskiriamą. Todėl būk tikras, kad tavo Jėzus niekada tavęs nepaliks“.

Kaip jis pasakė,

Aš mačiau daugybę šviesos spindulių, pasiekiančių mano širdį.

-Kai kurie buvo susiję su visais sukurtais daiktais,

-Prieš viską, ką Jėzus darė ir kentėjo,   pvz

– kiti prie sakramentų.

Tegul viskas būna Dievo šlovei, mano sielos ir visų sielų labui! Amen.

Kaip įprasta, esu įsiliejęs į švenčiausią Dievo Valią. Kai dirbau, kad ant visų sukurtų dalykų būtų įterptas „aš  tave myliu“   , norėjau tai padaryti.

-kad mano Jėzus mato ir girdi tik tai   aš tave myliu  , arba

-Kas mato ir girdi viską per šiuos   aš tave myliu  .

Man kilo mintis:

"Aš elgiuosi kaip vaikas, kuris negali pasakyti nieko kito, išskyrus savo mažą dovanėlę, kurią išmoko iš širdies. Ką tie   , kuriuos myliu,  nuolat kartoja  ?"

Tada, išėjęs iš mano vidaus, mano žavingas Jėzus apsireiškė.

-    ant viso jo dieviškojo asmens išspausdinta aš tave myliu  :

- ant lūpų, ant veido, ant kaktos, ant akių, ant krūtinės, ant rankų, ant pirštų galiukų, trumpai tariant, visur.

Jis švelniai man pasakė:

„Mano dukra,   ar tu nesi laiminga?

-kad nė vienas   tavo „aš tave myliu“   neprarastų, bet

- Kurie , veikiau,   yra įspausti manyje?

Ir ar žinai visą gėrį, kuris iš to ateina?

Jūs turite žinoti, kada siela nusprendžia

-daryk gerą,

- naudotis dorybe,

jis pagimdo šios dorybės sėklą savo širdyje.

Vėliau,

- kartoti savo veiksmus,

- suformuoti vandenį

laistyti gautą augalą iš šios sėklos.

- Kuo daugiau jis kartoja savo veiksmus,

- kuo daugiau vandens gauna augalas, jis auga sveikas ir gražus bei greitai duoda vaisių.

Iš kitos pusės

- jei siela nerodo užsidegimo kartodama savo veiksmus, augalas uždūsta ir

- jei jis sugeba išlipti iš žemės, jis yra silpnas ir neduoda vaisių.

Vargšas augalas, kuriam augti trūksta vandens! Mano saulė ant jo nepakyla

- jį apvaisinti,

- subręsti e

- kad jis duotų gerų vaisių.

Jei siela nepaliaujamai kartoja savo veiksmus,

- gamina daug vandens, kad laistytų savo augalą e

-Mano saulė teka ant jos kiekvieną kartą, kai ji gauna vandens.

Džiaugiuosi matydamas jį tokį kupiną jėgų ir taip greitai augantį. Aš pakeliu jos šakas prie savęs ir

- matyti daugybę vaisių,

-Renkuosi juos su malonumu.

Ir man patinka ilsėtis jos šešėlyje.

Tavo „  Aš tave myliu“ kartojimas

- aprūpina jus vandeniu

-kad tavyje augtų meilės medis.

Kantrybės veiksmų kartojimas sukuria tavyje kantrybės medį.

Tavo darbų kartojimas mano Valioje formuoja vandenį

kad tavyje augtų dieviškasis ir amžinasis mano Valios medis.

Nieko nesudaro vienas veiksmas arba tik keli veiksmai. Tam reikia nuolatinių ir pakartotinių veiksmų.

Tik tavo Jėzus gali suformuoti dalykus, net pačius didžiausius, paprastu veiksmu,

nes turi kūrybinę galią.

Tai daroma kartojant tą patį veiksmą

kad būtybė po truputį gali suformuoti trokštamą gėrį.

Iš įpročio dorybė tampa natūrali  .

Tai yra natūralios tvarkos atvejis.

-Žmogus negali tapti mokytoju daug kartų neskaitęs balsių ir priebalsių.

Jis turi nenuilstamai dirbti, kad prisotintų savo protą, valią ir širdį visais mokslais, kurių reikia, kad galėtų mokyti kitus.

-Žmogus negali būti patenkintas, jei nevalgo kąsnis po kąsnio jam reikalingo maisto.

-Ūkininkas negali nuimti derliaus, jei ilgą laiką nedirbo diena po dienos savo lauke.

– Taip yra su daugeliu kitų dalykų.

To paties veiksmo kartojimas yra ženklas, kad žmogus tikrai nori pasiekti savo tikslą. Todėl   kartokite nepaliaujamai, niekada nepavargdami“.

Tada, kai atsidūriau iš savo kūno. Mano mielas Jėzau

- vežė mane į visas vietas, kur

- Kol jis buvo žemėje,

jis veikė, kentėjo, meldėsi ir net verkė. Viskas buvo veiksme, viskas, ką jis darė.

Ir mano mylimas Dievas man pasakė:

„  Mano dukra, mano aukščiausios valios dukra, mano valia nori, kad tu dalyvautum visame kame.

Tai, ką matote, yra visi veiksmai, kuriuos padariau žemėje.

Mano Valia šių veiksmų vaisius laiko nežinioje

-  nes padarai nenori jų priimti,

-Tai daugiausia dėl to, kad jie nežino, ką aš padariau.

Žiūrėkite mano daugybę punktyrinių naktinių maldų

- karčios ašaros ir - karšti atodūsiai dėl visų išganymo. Jie laukia, kada galės išlieti savo vaisius ant   būtybių.

Mano dukra, įeik į juos ir leisk mano valiai užtvindyti tave šiais   vaisiais.

Mano valia yra rezerve

visus mano   vaikystės skausmus,

visus mano paslėpto    gyvenimo 

- kurie yra malonės ir šventumo stebuklai,

visus mano viešojo gyvenimo pažeminimus, šloves ir skausmus,   el

visus paslėptus mano   aistros skausmus.

Jų vaisiai laukia,

- buvo tik iš dalies surinkti būtybių.

YRA

- sielose, kurios gyvena mano Valioje, ir

-Tik šiose sielose,

kuris bus visiškai atsisiųstas.

Tada įveskite

-visuose mano veiksmuose e

- mano skausmuose

kad mano Valia pilnai išsipildytų jumyse.

Nenoriu, kad tarp tavęs ir manęs niekas lauktų.

Lygiai taip pat noriu, kad galėčiau tau pasakyti viską, ko noriu.

Noriu atrasti savąją valią tavyje

kad niekas netrukdytų man duoti tau visko, ko noriu“.

Kai Jėzus man taip kalbėjo,

Aš išgyvenau kiekvieną jo veiksmą ir tapau visiškai transformuotas, apimtas.

jo   veiksmai,

iš jo   maldų,

jos ašarų   ir

jos   sakinių.

Kas galėtų pasakyti viską, ką aš išgyvenau?

Tikiuosi, kad mano mylimas Jėzus suteiks man malonę tobulai atitikti jo žaviąją Valią.

Amen.

Buvau   įprastoje būsenoje.

Mano vargšas protas staiga atsidūrė itin pakilios nuotaikos. Man atrodė, kad mačiau Dieviškumą   ir

- dangiškojo Tėvo glėbyje,

- Karalienė Motina kaip mirusi, negyvi.

Bet koks netikėtumas, sakau sau:

„  Mano Motina mirė, bet kokia nuostabi mirtis: mirti savo Kūrėjo įsčiose!

Tada, atidžiau pažiūrėjęs, pamačiau tą Motinos Marijos testamentą

- buvo atitrūkęs nuo savo kūno e

-if trouvait dans les mains du Père celeste. Abasourdie, je n'arrivais pas à   comprendre.

Alors, une voix provenant du trône divin   dit:

„Elle est l'élue parmi tous les élus.

ji yra   graži,

ji yra vienintelė būtybė, kuri davė mums savo valią ir padėjo ją   negyvą savo įsčiose, mūsų   rankose.

Kalbant apie mus, mainais įteikėme jam savo valios dovaną. Didesnės dovanos negalėjome jam įteikti

Nes šios aukščiausios Valios įsigijimas suteikė jam galios

-nešti Žodį į žemę e

- inicijuoti žmonijos atpirkimą.

Žmogaus valia neturėtų mūsų traukos jėgos.

Tačiau šio neprilygstamo kūrinio dieviškoji Valia mus nudžiugino ir užkariavo. negalintis atsispirti,

- pasidavėme jo maldavimams ir

– mes atnešėme Žodį į žemę.

„Taip, mes tikimės, kad tu to padarysi

ateiti ir mirti ant kito Tėvo kelio

taip pat duoda mums savo valią.

Vėliau, matydami mūsų rankose tavo mirusius, tarsi tau jo nebebūtų,

- Mes jums įteiksime savo dovaną ir

- Tau - tai yra mūsų Valiai tavyje - mūsų Fiat vėl gyvuos žemėje.

Mes žiūrėsime į jūsų dvi valias, dieviškosios Motinos ir jūsų, kaip į brangų pažadą,

tinkamas   išpirkai

– visoms kitoms žmogaus valioms.

Tada balsas nustojo   girdėti.

Atsidūriau ant kito Tėvo kelio, kai iškvėpiau paskutinį atodūsį.

Tada papildžiau savo kūną.

Negaliu pasakyti, kaip jaučiausi.

Bet galiu pasakyti tik tiek, kad dėl to meldžiausi iš visos širdies

-kad manasis niekada negrįš pas mane e

- Tegul tik Dievo Valia turi gyvybę manyje.

Ak! Tai bus

priklauso visas turtas,

puikiai atspindi Jėzų sielose,

ji apima viską ir tobulai grįžta pas Dievą už jo   kūrimo, atpirkimo ir   pašventinimo darbus.

Ji gali pasiekti bet ką, viską valdo karalienė.

Vėliau pamačiau   savo dangiškąją Motiną su kūdikėliu Jėzumi ant rankų  . Ji pabučiavo jį ir padėjo ant krūtinės, kad pamaitintų grynu pienu.

Pasakiau jam:

– Mama, ar tu man nieko neduodi? Oi! Palikite bent mane

- Įdėk mano „Aš tave myliu“ tarp savo ir Jėzaus burnos, kai jį bučiuoji,

– kad mano mažasis „Aš tave myliu“ lydėtų viską, ką darai!

Ji atsakė:

„Mano dukra, daryk tai, dėvėk savo mažąjį „aš tave myliu“

- ne tik mūsų lūpose,

-bet ir apie viską, kas vyksta tarp manęs ir jo.

Turėtumėte tai žinoti

- viską, ką padariau dėl savo Sūnaus,

- Aš tai padariau ir dėl sielų, kurios būtų gyvenusios dieviškoje valioje, nes

- būti šioje Šventojoje valioje,

- jie galėjo džiaugtis šiais dalykais taip pat, kaip Jėzus.

Taigi, kai apkabinau savo Sūnų, apkabinau visas šias sielas. Jei norite, kad pakartočiau jums tai, ką padariau dėl savo Sūnaus, visada būkite jo valioje.

Ir aš būsiu jums dosnus savo malone“.

Po dviejų skausmingų žaidimų, praleistų savo aukščiausiojo gerojo Jėzaus neturtėje, pajutau, kaip Jis juda manyje.

Man atrodo, kad jis sėdėjo manyje, galvą padėjęs man ant peties, galėjo su manimi kalbėti.

Aš laikiau tai ant savęs ir visiškai atsisakiau įsiklausymo.

Man atrodo, kad jis man pasakė:

"Mano dukra,

mano valia yra daugiau nei kūno maistas.

Tai

- suteikia kūnui jėgų,

- suteikia šilumos,

- suteikia gyvybę savo nariams,

- padidina Jūsų kraujo kiekį,

- išgyvena žmogaus intelektą e

– skatina jį naujiems darbams ir aukoms.

Tie, kurie nepaiso tinkamo kūno maitinimo

- jaučia nuovargį visose savo galūnėse,

- kraujo ir šilumos trūkumas,

- turi intelektą, kuris linkęs susipainioti,

- yra linkęs į melancholiją ir tingumą, ir niekuo savęs neaukoti. Vargšas, jis visa savo esybe pasiilgsta gyvenimo!

Tai tokia tiesa, kad

kai žmogus serga mirtina liga,

- nustoja maitinti e

- taip eina link mirties.

Kaip nustatė Amžinoji Išmintis, sielai taip pat reikia maisto  .

Dieviškoji  valia   jai yra skanus maistas.

Šis maistas gamina

stiprus siekdamas gero   e

perpildytas meile savo   Dievui.

Jis pripildo sielą žvalumo, stumia ją

augti visomis   dorybėmis,

imtis naujų darbų   e

paaukoti dideles   aukas.

Tai atsispindi žmogaus intelekte.

Tai verčia jį geriau pažinti savo Kūrėją ir vis labiau į jį panašėti.

Šioje sieloje gausu dieviškojo kraujo, todėl joje auga dieviškasis gyvenimas.

„Be to,   šio maisto yra

- bet kuriuo metu  ,

- su kiekvienu įkvėpimu,

- dieną ir naktį, visame kame,

-kada tik nori.

Skirtingai nuo kūno maisto,

neturime bijoti, kad jei išgersime per daug, galime susierzinti.

Priešingai,   kuo daugiau imsime  ,

plius vienas yra sutvirtintas   ir

tuo labiau tikite savo   Kūrėjo  panašumu .

Tas   , kuris niekada nevalgo   šio maisto

- yra amžinai veikiamas mirties  .

Kalbant apie tą   , kuris retai jo vartoja  ,

-Jis silpnas ir nepastovus gėriu, šaltas meilėje, skurdus dieviškojo kraujo.

-Dieviškas gyvenimas jame yra anemiškas,

- jo intelekto šviesa tokia blanki, kad jis beveik nieko nežino apie savo Kūrėją

ir kad todėl jos panašumas į jį silpnas.

– Trūksta gyvybingumo ieškant gėrio: kartais pritrūksta kantrybės, kartais labdaros, kartais atitrūkimo nuo visko.

Trumpai tariant, netekęs mano valios,

dorybės šiame asmenyje tarsi užgniaužtos.

Ak! Jei matytume, kad siela netenka šio dangiško maisto, verktume dėl jų, tokių yra daug

- vargai e

- šiukšlės

kuriuo jis yra uždengtas!

Būtų teisinga   užjausti būtybę, neturinčią kūniško maisto  ,   nes paprastai

taip yra dėl to, kad trūksta pinigų tam gauti.

Tačiau siela, kuri atima iš mano valios maisto, nusipelno pasmerkimo  , nes atsisako maisto

-kas suteikia jai gyvybės ir

-kuris jam siūlomas nemokamai.

Netrukus po to, išgirdęs, kad yra pasipriešinimas, pažeminimas ar kita, mano mielasis Jėzus man pasakė:

„Mano dukra,   kai organizme yra blogo kraujo, kuris užkrečia gerąjį  , tai būtina

- naudoti pradūrimus,

-naudoti dėles arba nuleisti kraują, kad būtų pašalintas blogas kraujas.

Priešingu atveju kiltų pavojus, kad žmogus visą likusį gyvenimą liks paralyžiuotas.

Panašiai  ir siela, kuri nėra nuolat maitinama mano valios.

rizika užsikrėsti visokiais blogais polinkiais.

Būtina griebtis

pažeminimo  vaistams,    kad išryškintų blogą savimeilės tendenciją,

dėlės įkandimų išryškinti blogą   tuščios   šlovės polinkį  ,

iki kraujavimo išsivaduoti iš   mažų prisirišimų   prie tam tikrų žmonių, kurie daro   gera.

Priešingu atveju šios blogos tendencijos gali įsitvirtinti.

užkrėsti viskuo, ką žmogus daro, ir

paralyžiuoti ją visam likusiam   gyvenimui.

Punkcija visada gerai.

Jie yra širdies sargybiniai, kuriuos jie saugo

grynas kraujas ir – sielos ketinimai   teisingu būdu.

Jei viskas būtų gerai   tik siekiant atitikti mano valią  , pradūrimai nebūtų būtini.

Nes mano Valia yra apsauga nuo visų blogų polinkių.

Įgėlimai taip pat atlieka bausmių vaidmenį

tam, kuris nepakankamai maitinasi mano valia“.

Šį rytą, kai jis atėjo, mano mielasis Jėzus man pasakė:

Mano dukra

Atnešu tau viso dangaus bučinį. Jis pabučiavo mane ir tęsė:

„Būdamas mano valioje, dangus yra visų mano veiksmų aidas, tai yra, jis pakartoja viską, ką darau“.

Tada jis dingo.

Po kelių valandų  jis   grįžo ir   pridūrė  :

„Mano dukra, grąžink man bučinį, kurį tau daviau.

Visame danguje mano Motina, Dangiškasis Tėvas ir Šventoji Dvasia laukia šio sugrįžimo. Tiesą sakant, kadangi dėl mano Valios jų poelgis suvienijo tremtyje esančią būtybę, jie trokšta sugrįžimo iš šios būtybės, dėl tos pačios Valios“.

Tai pasakęs, jis priglaudė savo burną prie manosios ir beveik drebėdamas pabučiavau jį.

Tai sukūrė dar niekad negirdėtą harmoningą garsą,

-kuris pakilo labai aukštai ir

- pasklido ant visų daiktų ir būtybių. Tada su neapsakoma meile jis man pasakė:

„Koks gražus mano valioje atliktas veiksmas! Kokia galia, kokia didybė, koks stebuklas!

Jis pasiekia viską, kas yra danguje ir žemėje, ir visą kūriniją. Prie jo prisijungia angelai ir šventieji.

Toks veiksmas turi turėti grąžą, kitaip

– kentėtų visi

- nustato, kad dieviškas veiksmas, kuriame jie dalyvavo, negrįžo.

Tarsi stiprus garsas, veiksmas, atliktas pagal mano valią

pirmiausia atkreipk visų dėmesį,

tada kartojasi ir kartojasi   švelniai. Per   jį,

visi atranda sielą, kuri veikia mano valioje   e

jie gauna dieviškojo poelgio šlovę ir garbę“.

Tada jis dingo.

Kalbant apie mane, aš susilieju su Dieviškąja Valia.

- skausmas už kiekvieną įžeidimą, kurį mano Jėzui padarė žmonės, nuo pirmojo žmogaus, kuris atėjo į žemę, iki paskutinio, kuris ten ateis

- prašyti atleidimo už šiuos nusikaltimus.

Kai tai padariau, pasakiau sau:

„Mano Jėzaus, mano Meilės, man neužtenka

- kad mane nuliūdintų ir

- prašyti atleidimo už visus šiuos nusikaltimus,

bet aš norėčiau sunaikinti visas nuodėmes

kad daugiau niekada savęs neįžeistumėte“. Judėdamas manyje, mano   Jėzus man pasakė:

"Mano dukra,

Jaučiau ypatingą bausmę už kiekvieną žmonių padarytą nuodėmę ir su kiekviena siejau kaltųjų atleidimą.

Šis   atleidimas yra sustabdytas mano valioje  , ir kai nusidėjėlis jaučia skausmą dėl padarytos nuodėmės,   mano skausmas prisijungia prie jo ir aš iš karto suteikiu jam atleidimą.

Tačiau kiek daug manęs įžeidžia ir nejaučia skausmo!

Ačiū, dukra,

ateiti į mano valią palydėti mano skausmus ir atleisti. Ir toliau tekėti į Mano valią ir

- išlaikyti savo skausmus ir atleisti,

-už kiekvieną įžeidimą šaukiasi „skausmas, atleidimas“, taigi

-Aš ne tik kenčiu ir atleidžiu, bet ir tai

– Mane lydi Mano Valios Vaikas.

Būdamas įprastoje būsenoje,

Pajutau, kad mano mielasis Jėzus guli manyje agonijoje.

Pajutau, kaip užgeso jo kvėpavimas, ir pradėjau kentėti kartu su juo. Kurį laiką kentėję kartu,

Jis man pasakė: „Mano dukra, tas žmogus

pagalvok apie mano aistrą   e

Užuojauta mano kančioms mane guodžia   :

Jausmas lydimas žmogaus

– dėl ko aš tiek daug kentėjau ir

-Tai, kad aš taip myliu, palengvina mano   kančias.

Kita vertus, jei liksiu vienas, be nieko

- kam patikėti savo nuosprendį e

- į kurį įbersiu savo kančių vaisių,

Jaučiuosi slegiamas savo kančios ir meilės.

Taigi, kai mano meilė nebegalioja, aš ateisiu pas tave

- pasiūlyti savo aistrą e

- kartoti visa tai, ką padariau ir iškentėjau savo Žmonijoje.

Tegul padaras atgaivina mano aistrą e

kad kitas galvoja apie mano aistrą tik užjausdamas mano kančias,

man yra skirtumas.

* Pirmuoju atveju aš jaučiu padarą

-tikrai gyvena tai, ką patyriau ir

- sugrąžina man dievišką gyvenimą ir

* antroje aš tiesiog jaučiu būtybės draugiją.

Bet ar žinai   , kam iš tikrųjų galiu pakartoti savo aistrą? Žmoguje, kurio gyvenimo centras yra mano Valia.

„  Mano valia yra paprastas veiksmas   , o ne veiksmų seka.

Šis paprastas veiksmas tarsi užfiksuotas taške, kuris niekada nejuda: amžinybėje.

- Jo apimtis tokia didžiulė, kad niekas negali jos išvengti.

-Jis yra pirmasis veiksmas, amžinasis veiksmas.

-Viskas ateina iš jo.

-Apkabink viską ir visus vienu apkabinimu.

Kūrimas, atpirkimas ir pašventinimas yra mano valios veiksmas.

Jis turi galią padaryti visus veiksmus savo, tarsi jie būtų vienas.

„  Mano valioje gyvenanti būtybė turi šį paprastą veiksmą  .

-Todėl nenuostabu, kad tu dalyvauji mano aistros kančiose.

Šiuo paprastu veiksmu jis susijungia su savo Kūrėju,   kurdamas.

Tapti vienu su savo Dievu,

jis kuria kartu su juo, taip dalyvaudamas Kūrybos ir   Kūrėjo šlovėje.

Jis myli visus sukurtus   dalykus kaip savo.

Meilės kupinas jis tarė savo   Dievui:

"Kas tavo, tas mano, o kas mano - tavo. Šlovė, garbė ir meilė mano Kūrėjui!"

Šiuo paprastu veiksmu būtybė paverčia Atpirkimą savo.

- apvilko mano kančias taip, lyg jos būtų savo.

Tai asocijuojasi su viskuo, ką aš padariau: mano maldomis, žodžiais ir darbu. Ji perpildyta meile, užjaučia mano kančias ir taisymus. Per šį paprastą veiksmą jis viską suranda, viską pasisavina ir visur deda savo „aš tave myliu“.

Štai kodėl gyvenimas pagal mano valią yra stebuklų stebuklas  .

Dievas ir visas dangus džiaugiasi matydami mažytę būtybę, plaukiančią visuose savo Kūrėjo dalykuose.

Kaip saulės spindulys sklinda visur ir kiekviename.

Dėl to

- Net ir savo gyvybės kaina, niekada nepalik šio paprasto mano valios akto,

Kaip šitas

-Ką aš galiu padaryti per tave

Kūrimas, atpirkimas ir pašventinimas.

Net   gamtoje  yra dalykų, kurie imituoja šį paprastą veiksmą.

-Danguje  , kadangi jį sukūrė Dievas  ,   saulė   visada atlieka tą patį paprastą veiksmą.

Jo šviesa ir šiluma yra taip glaudžiai susijusios, kad yra neatsiejamos. Jis nuolat dalija savo naudą būtybėms.

Nors atrodo, kad jis atlieka tik paprastą veiksmą, jo šviesos perimetras yra toks didelis, kad jis apima visą žemę.

Savo glėbyje jis sukuria daugybę efektų, dėl kurių visi sukurti dalykai tampa gyvybe ir šlove.

Jis prižiūri visus augalus:

vienam užtikrina vystymąsi, kitam vaisių nokimą, kitam – saldumą,

į kitus kvepalus.

Galima sakyti   , kad visa žemė gyvena ant saulės   ir kiekvienas augalas, net ir mažiausia žolė, gauna savo augimą ir vaisius.

Tačiau

-  niekada nesikeičia.

-Ilgas semiasi šlovės iš vieno paprasto veiksmo, kurį nuolat atlieka.

Žmogus   taip pat turi kažką panašaus į paprastą veiksmą:

jo širdies plakimas  .

Tai yra paprastas veiksmas:

širdis nieko nemoka, tik plakti.

Žmogaus gyvenimas prasideda nuo širdies plakimo.

Širdies plakimo poveikis yra nesuskaičiuojamas:

- plakdama širdis cirkuliuoja krauju visame kūne, įskaitant tolimiausias jo dalis.

suteikia   jėgų

kojos, kad galėtų vaikščioti, rankos, kad galėtų dirbti, burna, kad ji galėtų kalbėti,

į smegenis, kad jos galėtų mąstyti;

suteikia šilumos ir stiprybės visam   žmogui.

Viskas priklauso nuo širdies plakimo;

- jei jų trūksta,

žmogus praranda energiją ir norą dirbti, silpnėja jo intelektas,

jis pilnas problemų: bendras negalavimas.

O jei nustoja plakti širdis, sustoja ir pats gyvenimas   .

Nuolat kartojamo veiksmo galia yra   didžiulė.

Tai ypač pasakytina apie amžinąjį Dievą, kuris viską padarė vieno paprasto veiksmo dėka.

Šis paprastas veiksmas neturi nei praeities, nei dabarties, nei ateities. Tas, kuris gyvena mano valioje, yra ten.

Taip pat,

- žmonių širdis plaka nuolat,

-  mano Valia be paliovos plaka sielos gelmėse, bet tik vieno dūžio.

Taip jis perduoda mano valią sielai

- jos grožis, - jos šventumas, - jos stiprybė, - jos meilė, - jos gerumas, - jos išmintis.

Šis mano valios veiksmas apima dangų ir žemę. Kaip ir kraujo apytakos atveju,

- jos poveikis pasiekia viską,

-įskaitant aukščiausias ir atokiausias vietas.

Šis veiksmas veikia energingai ir valdo viską: stebuklas, kurį gali padaryti tik Dievas.

Šis veiksmas verčia mus atrasti

- naujas dangus,

- naujos malonės gelmės, e

- stebinančios tiesos.

Jei kas paklaustų sielos, iš kur visa tai, ji atsakytų:

"Patinka

- saulė su jos šviesa ir šiluma,

- širdies plakimas žmonėms, e

- paprastas amžinojo Dievo veiksmas,

-Aš darau tik vieną dalyką: nuolat

– Vykdau Dievo Valią e

- Aš gyvenu šioje valioje.

Tai mano paslaptis ir mano pasitenkinimas.“ Po šių žodžių Jėzus dingo.

Netrukus atsidūriau už savo kūno su mažu kūdikėliu Jėzumi ant rankų.

Jis buvo labai išblyškęs ir visas drebėjo,

- jos lūpos buvo mėlynos,

- jis buvo šaltas ir labai išsekęs, iki gailesčio.

Atrodė, kad jis prisiglaudė mano glėbyje, kad jį apsaugotų. Suspaudžiau ant širdies, kad sušildytų;

-Paėmiau jos mažas rankeles ir jos mažas pėdutes į savo rankas ir

-suspaudžiau juos taip, kad nustojo drebėti;

-Pabučiavau jį vėl ir vėl ir

– Pasakiau jam, kad labai jį myliu.

Kol tai dariau,

- jis atpirko spalvas ir nustojo kratytis;

- visiškai atsigavo ir stipriau prisispaudė prie manęs.

Tada, kaip maniau, tai visada liks su manimi,

Nustebau pamačiusi, kad jis pradėjo leistis nuo mano kelių.

Taigi aš pradėjau verkti laikydamas jį už rankos ir pasakiau:

"Jėzau, kur tu eini? Kaip tai įmanoma? Ar tu mane palieki?" Jis pasakė: „Aš turiu   eiti“.

Pakartojau: „Kada grįši? Jis pasakė: „Per trejus metus“. Tada jis pradėjo   eiti šalin.

Mano skausmas buvo didžiulis. Tarp ašarų ir traukulių kartojau sau:

"Niekada daugiau jo nepamatysiu trejus metus! O Dieve, ką aš darysiu?"

Bet peine était si grande que j'en perdis connaissance et je ne pouvais plus rien entendre.

Par la suite, ayant repris connaissance, les yeux à peine ouverts, je vis qu'il était revenu et qu'il remontait sur mes genoux.

The se blottit sur moi et me caressa avec ses petites mains, m'embrassa et me répéta:

„Calme-toi, peace-toi, car je ne te quitte pas“.

Pendant qu'il me disait cela, je sentis que je revenais à la vie. Ensuite, je réintégrai mon corps,

mais avec une telle peur que je me sentais mourir.

Privée de mon doux Jésus, je vivais des jours très amers.

La pensée de ne plus le revoir hantait cruellement mon cœur:

„Ak! Jėzau, tu man plonges dans un véritable enfer! Mes peines pranoksta même celles de l'enfer,

étant donné que, n'ayant pas en eux la semence de amour, les damnés te fuient.

Ils n'aspirent pas à t'embrasser puisque leurs souffrances seraient aggravées par ta présence.

Quand on hait d'amore, on ne recherche pas la klātbūtne de la personalne que l'on hait.

Ainsi, pour les damnés, privation de toi est plus tolerable.

„Mais, pour moi, malheureuse que je suis, c'est tout le contraire:

je t'aime, je sens la semence de amour jusque dans mes os, mes nerfs et mon sang.

- Pragyvenę kartu daugiau nei keturiasdešimt metų,

-Ar neprisimeni, kad savo buvimu užpildei visą mano esybę? Tavęs atimta, jaučiuosi tuščia nuo visko:

-Mano kaulai, nervai ir kraujas atsidūsta tau už nugaros.

Manyje nuolat skamba aimana, kuri mane kankina:

Visa mano esybė nori rasti tą, kuris ją užpildė.

„Ar nematote žiauraus širdgėlos, kuria apkrauta mano vargana egzistencija?

Ak! Pragare nėra

- šie siaubingi skausmai,

- dėl šių žiaurių širdies skausmo,

- šio apsėstojo ir mylimo Dievo nebuvimo!

Ak! Jėzau, grįžk pas tuos, kurie tave myli, grįžk pas pačius nelaimingiausius iš nelaimingųjų. Tam, kuris nelaimingas tik dėl tavęs, tik dėl tavęs.

Ak! Galiu pasakyti: tu vienas padarei mane nelaimingu; Aš nežinau kitos nelaimės!

Kai plaukiau šioje liūdnoje nepriteklių jūroje,

Sustojau apmąstyti   savo Jėzaus Širdies kančias

kad palyginčiau juos su mano vargšės širdies.

Tačiau užuot radus paguodą mintyse apie mano Jėzaus kančias, mano pačios kančios padaugėjo.

Tai paskatino mane pagalvoti, kad mano kančios viršija mano Jėzaus kančias, nes

- nors ir labai didelių, jo kančias jam sukelia ribotos būtybės,

- o manieji skirti begalinei būtybei, Dievui.

Iš tikrųjų

-Jėzus negali kentėti dėl to, kad yra paliktas Dievo,

nei pats negali palikti. Todėl ji negali   kentėti

kančia, kuri nugali visas   kančias,

būti atimtam iš Dievo.

Net jo perdurta Širdis negalėjo kentėti šios kančios.

Be to, kad ir kokias dideles kančia jam sukelia padarai,

- nesumenkinkite jo suvereniteto,

- nesumažinkite jo per se, pvz

- netrukdykite jam išlikti amžina, didžiule, begaline, miela ir žavinga Esybe, kokia jis yra.

Kalbant apie mane, aš neturiu suvereniteto ar viešpatavimo ir, atimta nuo Jėzaus, jaučiuosi sumenkinta, sunaikinta:

„Taigi matai, Jėzau, kiek mano kančios didesnės už tavo.

Ak! Žinokite, kokias kančias jums sukelia padarai. Bet tu nežinai kančios

kurį Dievas gali padaryti savo   kūriniams,

koks skaudus   jiems gali būti tavo nepriteklius!

Tai, ką parašiau aukščiau, puikiai supranta kvailas mintis, kurios linksmino mano vargšą protą.

Pagalvojau, kad jokia kančia negali būti lyginama su Jėzaus atėmimo kančia: neišmatuojama kančia, be pradžios ir pabaigos. Kad ir koks didis būtų Jėzus, didelė yra jo nebuvimo kančia.

Dėl šių minčių mano vargšė širdis tapo negyva.

Kad nesiliautų su šiomis kvailomis mintimis, stengiausi nustoti lyginti savo kančias su Jėzaus kančiomis ir judėti toliau.

Paprašiau jo duoti man jėgų.

Jėzaus atėmimo kančia

turi paslaptingą ir dievišką akcentą, kurio neturi kitos kančios,

turi sunkesnę naštą nei visos kitos kančios   kartu sudėjus,

Taigi meldžiau Jėzaus, kad

- Jo gerumu priimk mano kančią ir tai,

-Per ją jis man teikia didžiausias malones:

„Padarykite visiems žinomą jo švenčiausiąją valią ir

"kuris su savo paslaptingu ir dievišku akcentu,

- skamba visose širdyse ir kviečia jas gyventi,

- savo svoriu gniuždydamas žmogaus valią, aistras ir nuodėmes, kad

- kiekvienas gali tai žinoti ir mylėti, ir

- Suprask, ką reiškia prarasti Dievą.

Bet kaip man užrašyti viską, kas sukosi mano galvoje?

Būtų buvę per ilgai ir, be to, mieliau būčiau patylėjęs. Bet paklusnumas nugalėjo ir aš turėjau   tęsti.

Tačiau galiausiai jaučiausi išsekęs ir negalėjau tęsti.

Tada mano mielasis   Jėzus prisikėlė iš vidaus.

Jis buvo visas išsekęs, o jo burna buvo pilna kraujo.

Kraujas buvo toks gausus, kad jis vos galėjo kalbėti. Liūdnu žvilgsniu ji paprašė mano pagalbos. Susidūręs su jo kančiomis, aš pamiršau savo – tiesą sakant, būdamas juo su manimi, aš daugiau nekentėjau – ir maldavau, kad aš kentėjau su juo.

Kurį laiką pakentėjus kartu, iš burnos dingo kraujas.

Matydamas, kaip stipriai mane sužavėjo jo nebuvimas,

jis apkabino mane ir išsitiesė viduje, kad pripildytų mane juo.

Jis man pasakė:

„Vargše mergaite, kokia tu nusilpusi!

Iš tiesų,   Dievo netekimo kančia yra didžiausia iš visų kančių.

Taigi mano Valios stiprybė buvo būtina, kad tu ją palaikytum.

Bet ar žinai, ką reiškia kentėti pagal mano valią?

Tavo kančios liejosi ten, kur buvo mano valia:

žemėje   ,

 danguje , 

šventuosiuose ir   angeluose.

Visi jie žiūrėjo į tave ir padėjo.

Ir jei Dangus būtų galėjęs kentėti, jų džiaugsmas ir palaima būtų pavirtę kančia.

Bet, negalėdami kentėti, visi maldavo padėkoti už tave.

Sielų, gyvenančių mano Valioje, kančios

- Aš esu visų kryžius,

- patenkinti visus, el

-pavertė dieviškojo teisingumo įniršį į dangišką rasą.

Todėl būk drąsus ir niekada neapleisk mano valios“.

Suglumau: tikėjausi Jėzaus priekaištų dėl savo beprotiškų minčių, bet nieko neįvyko ir liekame visiškoje ramybėje.

Į Dieviškąją Valią įsiliejau įprastu būdu.

Dariau viską, kad padėkočiau savo maloningam Jėzui už viską, ką jis padarė Atpirkime.

Judėdamas manyje  , jis man pasakė:

„Mano dukra, skrendanti pagal mano valią,

prisijungti prie visų mano įsteigtų sakramentų,   pvz

nusileisk į kiekvieno iš jų gelmes, kad suteikčiau man mažą   meilės grąžą.

Oi!

- Kokias slaptas ašaras ten rasi,

- tiek daug atodūsių, tiek daug Šventosios Dvasios dejonių!

Šios dejonės yra nuolatinės dėl viso nusivylimo, kurį kenčia mūsų meilė.

„Aš įsteigiau sakramentus

pratęsti savo gyvenimą žemėje su vaikais.

Bet kokie nusivylimai!

Štai kodėl man reikia tavo meilės.

Jis bus mažas, bet mano Valia padarys jį puiku.

Mano meilė nepakenčia nei vieno žmogaus, kuris gyvena mano valioje

tai nesusiję su mano kančia, e

tai neduoda man mažos meilės už viską, ką gavau ir iškentėjau.

„Kai   naujagimis pakrikštytas  , aš verkiu, nes tada

-Kad susirasiu savo sūnų,

- kad atstatyčiau jo nekaltumą,

- kad grąžinčiau jam visas kūrybos teises,

-Kad aš jam šypsausi su meile,

- kad aš paleidau priešą, atimdamas visas teises iš šio vaiko,

-kad patikiu angelams, el

- kad visas dangus švenčia jo garbei,

mano šypsena greitai virsta sielvartu, o vakarėlis – gedulu, žinant, kad toks vaikas taps

-priešas, -naujas Adomas ir

– gal pasiklydusi siela.

Oi! Kaip mano meilė dejuoja per kiekvieną krikštą  !

Ypač jei visgi ministras, kuris pakrikštija faktą

be pagarbos, orumo ir padorumo dėl atgaivinančio sakramento.

Kaip dažnai jis atidesnis nesąmonėms, o ne tikram   sakramento teikimui. Taigi mano meilė jaučiasi išduota.

- ne tik iš pakrikštytųjų,

– bet ir nuo to, kuris krikštija.

Todėl jūs nenorite man dovanoti per kiekvieną krikštą

meilės sugrįžimas   ,

 meilės aimana  ?

„Dabar grįžkime prie   Sutvirtinimo sakramento  . Čia irgi, kokie   kartūs atodūsiai!

Norėdami patvirtinti,

Stiprinu priimančiojo sakramentą drąsą   e

Grąžinu jai prarastas jėgas, kad ji taptų nenugalima   priešų ir   aistrų akivaizdoje.

Priimu ją į Kūrėjo miliciją, kad ji galėtų užkariauti savo dangiškąją tėvynę.

Šventoji Dvasia

- padovanoja jam savo meilės bučinį   ,

- apdengia jį tūkstančiu glamonių   ir

- pasiūlo lydėti jį kovose.

Dažnai, deja, mainais negauna

-tas išdaviko bučinys, -tas panieka jo glamonėms ir jo draugijai. Tiek daug atodūsių, tiek aimanų, kad šis žmogus sugrįžtų!

Kiek žodžių šnabždėjo jo širdyje!

Bet veltui.

Ne veux-tu donc pas donner au Saint-Esprit

- meilės protrūkis,

-meilės bučinys ir

- palaikyti jam kompaniją?

„Bet nesustokite, tęskite skrydį ir išgirsite   varginančius   Šventosios Dvasios   dejones atgailos sakramente.

Tiek daug nedėkingumo ir profanacijos iš pusės

- ją administruojantys el

- Kas jį gauna!

Per jį mano kraujas veikia atgailaujantį nusidėjėlį, uždengdamas jo sielą

- nuplaukite, - pagražinkite,

– pasirūpink juo, – sustiprink ir

- grąžink jam prarastas malones.

Jis duoda jam raktus į dangų, kuriuos nuodėmė iš jo atėmė, ir įspaudžia jam į kaktą raminantį atleidimo bučinį.

Tačiau koks dejavimas, kai mato, kad kai kurie žmonės reguliariai ir nesigailėdami artinasi prie šio sakramento!

Užuot ieškoję gyvybės ir malonių savo sieloms, jie susiranda tave

- mirtis ir - padrąsinimas savo aistroms.

Sakramentas jiems yra pokštas.

Mano kraujas, užuot tapęs vonia jų sieloms, tampa ugnimi, kuri jas dar labiau nuvysta.

Kiekvienos išpažinties metu mano meilė verkia ir atodūsiais kartoja: „Žmogiškas nedėkingumas, koks tu puikus!

Kad ir kur bebandytum mane įžeisti.

Kol aš tau siūlau gyvenimą, tu eini link mirties. “

Taigi žiūrėk, mano dukra, kiek mes laukiame tavo meilės išliejimo atgailos sakramente.

„Neleisk, kad tavo meilė tuo sustotų.

Eiti į visas tabemacles, į visus pagrindinius   kompiuterius  ,

ir išgirsi Šventąją Dvasią dejuojant iš neapsakomo skausmo.

Per Eucharistijos sakramentą sielos priima

- ne tik savo gyvenimą,

- bet ir mano.

Šis sakramentas juose formuoja mano gyvenimą.

Šis gyvenimas auga per bendrystę. Šios sielos gali pasakyti:   „Aš esu kitas Kristus  “.

Bet, deja, labai mažai kam naudingas šis sakramentas!

Kiek širdžių nusileidžiu, aptinku ginklus

- įskaudinti mane ir - pakartoti mano Aistrą.

Ir kol rūšys vartojamos,

- toli gražu nesijaučiu įkvėptas gyventi šiose širdyse,

-Turiu greitai išeiti, verkiu dėl savo sakramento likimo. Taigi, duok man begalinius meilės antplūdžius

nuraminti mano verksmą   e

sušvelninti   Šventosios Dvasios dejones.

Nesustok, antraip mes praleistume tavo meilės antplūdžius.

 „Nusileiskite ir į Šventųjų įsakymų  sakramentą  .

Ten rasite

- mūsų slapčiausios kančios,

- mūsų karčios ašaros,

- mūsų giliausios dejonės.

Įšventinimas iškelia žmogų į aukščiausią aukštumą ir paveda jam dieviškąją misiją:

- kartok mano gyvenimą,

- teikti sakramentus,

- atskleisti mano paslaptis,

- skelbti Evangeliją, mano švenčiausią mokslą,

- Sutaikyti dangų ir žemę,

- atvesk Jėzų į sielas.

Bet deja, kiek mums kunigų

-Judas, juose įspaustas sakralumo profanatorius.

Oi! Kaip dejuoja Šventoji Dvasia, kai mato, kad šie kunigai išniekina švenčiausius ryšius tarp dangaus ir žemės!

Įsakyme yra visi sakramentai  .

Jei kunigas žino, kaip išlaikyti savo sąžiningumą kiekvienam sakramentui būdingą charakterį, jis

- kaip jų globėjas ir - kaip paties Jėzaus gynėjas.

Jei ne,

mūsų skausmas yra didelis, - mūsų dejonės yra   nuolatinės.

Taigi tegul jūsų meilės išliejimas liejasi į visus kunigiškus veiksmus,

būti Šventosios Dvasios meilės dejonių draugijoje.

„Dabar klausyk savo   širdyje

mūsų gilios dejonės dėl santuokos sakramento.

Santuoką aš pakėliau į sakramento rangą tuo tikslu

užmegzti šventus ryšius   tarp tėvo, motinos ir vaikų

-iš meilės,

-santarvė e

- ramybė

panašios į tas, kurios egzistuoja Šventojoje Trejybėje.

Taigi žemė turėjo būti apgyvendinta žemiškų šeimų, kurios atspindėjo dangiškąją Šeimą. Jų nariai būtų kaip žemiškieji angelai, pašaukti apgyvendinti dangiškuosius regionus.

Tačiau kiek dejuoja matant tiek daug žemiškų šeimų atspindi pragarą, o ne   dangų.

Vietoj meilės   juose karaliauja nesantaika, meilės trūkumas ir neapykanta. Taigi daugelis žemiškų būtybių primena maištingus angelus, atsidavusius   pragarui,

dėl ko Šventoji Dvasia labai dejuoja.

Taigi suteik mums meilės išeitį

kiekvienoms   vestuvėms,

už kiekvieną gimusį padarą.

Taigi mūsų nuolatinės dejonės mums bus mažiau skausmingos.

„Tegul jūsų meilės trynimai būna ir ant mirštančiojo lovos,   kuriam   teikiamas  ligonių patepimas. 

Ten aussi, que de gémissements, que de larmes secretes!

Ce sakramentas a la vertu

kad mirties akimirką nusidėjėlis būtų saugioje vietoje.

-Patvirtinkite jo padaryto gėrio šventumą.

-Jis mezga galutinį ryšį tarp tvarinio ir jo Kūrėjo.

-Ji uždeda dangaus antspaudą ant atpirktos sielos

pripildydami jį Atpirkėjo nuopelnais, kad jį praturtintų, išgrynintų ir pagražintų.

-Ji yra paskutinis potėpis, kurį jai davė Šventoji Dvasia, kad paruoštų ją gerai palikti žemę ir pasirodyti savo Kūrėjui.

Trumpai tariant, ligonių patepimas yra dvyliktoji mūsų meilės sielai išraiška. Tai visų jo gerų darbų pripažinimas.

Tai nuostabiai veikia tuos, kurie yra atviri malonei.

Dėl šio sakramento siela yra tarsi padengta dangaus rasa, kuri vienu įkvėpimu užgesina jos aistras, prisirišimą prie žemės ir visko, kas ne iš dangaus.

Tačiau tai

- gemitai, - karčios ašaros,

- nuo negalavimų, - dėl aplaidumo, - nuo sielų praradimo! Kaip mažai kam naudingas ligonių sakramentas

-už jų sielų pašventinimą e

-už tai, kad sutvarkė visus savo gerus darbus!

Jei žmonės išgirstų mūsų dejones už mirštančius, priimančius ligonių sakramentą, jie jaustų didelį skausmą!

Ar nenorite duoti mums meilės išliejimo kiekvieną kartą, kai teikiamas šis sakramentas?

„Mūsų valia jūsų laukia visur

-priimti savo meilės trynius, e

- Turėkite savo kompaniją dėl mūsų dejonių ir atodūsių.

Norėjau įsilieti į Šventąją Dieviškąją Valią

kaip   paprastai darau,

kad paskui garbinčiau savo   nukryžiuotą Dievą.

Bet kaip pastaruoju metu man ne kartą nutiko

ko man dar niekada nebuvo nutikę   -

Aš užmigau, kai net nesupratau pirmo dalyko ir todėl nebebuvau dievinimo.

Taigi, aš pagalvojau sau:

„Pirmiausia garbinsiu krucifiksą.

Taigi, jei manęs neužplūdo miegas,

Aš susijungsiu su Dieviškąja Valia, kad atlikčiau savo įprastus veiksmus“.

Kol aš apie tai galvojau,

- Mano mielasis Jėzus išėjo iš mano vidaus ir

- priartino savo veidą prie manojo,

Jis man pasakė:   „Mano dukra,

prasideda įsiliejant į mano Valią   ir

ten stovėkite prieš Aukščiausiąją    Didenybę 

grąžindamas jam visas žmogaus valias,

tada, padedant mano   valiai,

pataisyti visus žmogaus valios veiksmus, prieštaraujančius mano valiai.

Mūsų valia atėjo dievinti tvarinius ir norime mainais į tvarinių valias.

Labiausiai tiesioginis įžeidimas, kurį padarai gali padaryti savo Kūrėjui, yra

vykdyti savo valią

atmesdami savo   Kūrėjo.

Grįžk

- atsisakyti Kūrybos prekių e

- atsisakyti būti Kūrėjo panašumu.

„Tai gali būti nereikšminga

jei susijungęs su savo   testamentu,

Ar paėmėte ją į savo įsčias ir pritaikėte jos dieviškąjį veiksmą   visoms būtybėms, o paskui visus šiuos mano valios veiksmus padovanojote Aukščiausiajai Didenybei?

Atkreipkite dėmesį,

atpažinti pirmapradį    veiksmą  visų būtybių vardu

ką mano valia padarė dėl kiekvieno   iš jų,

niekas niekada   to nepadarė.

Tavo pareiga   tai padaryti,

kadangi esate privalomas atlikti specialią misiją dėl mano valios.

Ir jei miegas tave užklumpa, kai tai darai,

Dangiškasis Tėvas žiūrės į jus su   meile

pamatęs, kad tu miegi jo glėbyje   ir

kad net   miegant

jos mažoji dukra įsčiose laiko visus savo Valios aktus

suteikti jam meilės atlygį ir visas   jam priklausančias garbes.

Dėl to

- pirmiausia   atlikite savo pareigą   ir

„Tada, jei gali,   dievink ir mano žaizdas  “.

Tegul Jėzus visada būna dėkingas.

Tą vakarą jos gerumo dėka man pavyko padaryti abu.

Įprastu būdu įsiliejau į Šventąją Dieviškąją Valią. Judėdamas manyje,   mano mielasis Jėzus mane apkabino.

Žmogaus, kuris nori mokyti, tonu   jis man sako  :

"Mano dukra,

turėtum tai žinoti,

- kai asmuo vadovauja misijai,

- daugiau jai priklausančio turto, susijusio su šia misija,

– tuo daugiau gali bendrauti su kitais.

Šios perduodamos prekės taps kaip sėkla

žmonėms, kurie turės galimybę jas gauti,

kam priklausys kitas derlius.

Taip atsitiko Adomui, kuris

- kaip pirmasis žmogus,

- buvo visų kartų galva.

Taigi jis turėjo turėti visas sėklas, reikalingas žmogaus gyvybei vystytis.

Galima sakyti, kad viskas kyla iš jo. Jis turėjo visus mokslus. Dalykai

-Kad jo palikuonys sužinotų po didelių pastangų, jis pažinojo juos visus: jis turėjo mokslą

- visi augalai,

- iš visų žolelių su savo ypatingomis savybėmis,

- mokslas apie visas gyvūnų rūšis e

- kaip tai tinkamai panaudoti,

- muzikos, dainavimo, rašymo ir medicinos menų mokslas

trumpai tariant, mokslas apie   viską.

Jei kartos įvaldė tam tikrus mokslus, Adomas įvaldė juos visus.

Taigi pažiūrėkite, kiek žmogus, atsakingas už misiją, turi įvaldyti viską, ką turės perduoti kitiems.

Ir tai tavo atvejis, mano dukra.

Nes aš paskyriau tave vadovauti ypatingai misijai, kuri yra daugiau nei Adomo.

tai ne humanitarinis mokslas,   bet

mokslo mokslo, mano Valios, dangaus mokslo.

Noriu, kad turėtum visas sėklas, kurias numato mano Valia.

- Kuo labiau veiki pagal mano valią,

kuo daugiau apie tai įgysi žinių   ,

tuo daugiau spindulių pridėsite prie jos   saulės.

Taigi, didelėje šviesoje,

mano Valia sklis   kartų labui

kad sielos aiškiau žinotų jame esančias gėrybes, pvz

didžiulius privalumus, kuriuos jie turės ten gyventi.

Tai bus kaip natūrali saulė,

- nes jis turi didelį šviesos perteklių,

- gali lengvai paimti visą žemę po savo apsauga, ją sušildyti, apšviesti ir patręšti,

kad visi – vieni daugiau, kiti mažiau – galėtų mėgautis jos teikiamais privalumais.

Jei saulė būtų prastai apšviesta, ji negalėtų apšviesti visos žemės. Geriausiu atveju jis pasiektų tam tikras vietas, traukdamasis arčiau jo.

„Jei dėl kartų,

Aš suteikiau natūraliai saulei nepaprastai   daug šviesos,

Noriu tai padaryti daug daugiau dėl savo valios saulės, kad   galėčiau

- stipriai apšviesti sielas,

-Pašildykite juos ir

– atnešti jiems vaisingą dieviškojo šventumo sėklą.

Tiesiog kaip

Aš pasirinkau Adomą vadovauti žmonių kartoms ir   pan

Aš pasirinkau tašką danguje, kad žiūrėčiau į saulę, kuri apšviečia   žemę,

- Aš pasirinkau tave būti savo Valios saulės centre.

Ši saulė

jame turi būti tam tikras   šviesos kiekis

kad kiekvienas būtų apsišvietęs ir   tinkamas.

Todėl   tavo veiksmai mano valioje yra tokie reikalingi  ,   kaip ir visos žinios, kurias tau duodu.

Tai įprastas būdas daryti amžinąją Išmintį

-įtraukti į būtybių veiksmus

-Norėdamas užbaigti gėrį, aš noriu juos užpildyti.

Taip buvo   su žmonijos atpirkimu.

Reikėjo  keturių tūkstančių metų laikotarpio 

kad parengiamieji veiksmai, kuriuos būtybės turėjo atlikti, būtų atlikti   .

Patriarchai, pranašai  ir visa, kas buvo padaryta Senajame Testamente, buvo pašaukti nutiesti kelią Atpirkimo išsipildymui.

Tačiau reikėjo daugiau: kad ir kokie geri ir šventi būtų šie poelgiai, labai aukšta gimtosios nuodėmės siena visada palaikė takoskyrą tarp kūrinių ir Dievo.

"  Mergelės atėjimas buvo būtinas  ,

Mergelė, pradėta be pirminės kaltės, nekalta, šventa,

– Dievo praturtintas visomis malonėmis, el

-  kuris mokėjo pasidaryti savo visus šventus veiksmus, atliktus per keturis tūkstančius metų.

Jis apėmė šiuos veiksmus

- jos nekaltumas, šventumas ir tyrumas,

kad Dieviškumas juos išgyventų kaip per šios   nekaltos ir šventos būtybės   , kuri

ne tik apėmė visus vyresniųjų veiksmus,

bet jis pranoko juos   visus.

Taip jis gavo ilgai lauktą nusileidimą į Žodžio žemę.

„Tai, kas nutiko teisiesiems Senajame Testamente, galima palyginti

asmens situacija

- kuriame yra daug auksinių ir sidabrinių monetų,

bet be karaliaus atvaizdo ant jo.

Nors pačios šios monetos turi vertę, jos negali būti laikomos galiojančia valiuta karalystėje.

Kita vertus, jei karalius perka šias monetas ir atspausdina ant jų savo atvaizdą, jos yra teisėta mokėjimo priemonė.

Taip   padarė   Mergelė  :

Jis išspausdino Senojo Testamento aktus

- jo nekaltumas,

- jo šventumas e

Dievo valia, kurią jis   turėjo.

Jis pristatė šiuos transformuotus veiksmus Dieviškumui.

Taip ji suprato, kad Atpirkėjas nusileido į žemę.

„Tačiau, kad šie veiksmai turėtų pinigų vertę, leidžiančią patekti į rojų,

- turėjo būti ne tik šventumo, nekaltumo ir dieviškosios valios antspaudas,

-bet ir paties Žodžio veikimo antspaudas.

Mergelės veiksmų pakako, kad nusileisčiau tarp būtybių.

Mano dieviška operacija buvo būtina, kad tvariniai galėtų pakilti į dangų  . Štai taip

- Aš padariau visus šventus kūrinius, kuriuos atlieka kūriniai,

nuo pirmo atėjusio į žemę iki vidurio, kad ten ateitų, ir

- Uždėjau antspaudą ant jų,

kurią sudaro mano negirdėtos kančios ir mano pralietas kraujas.

Kaip šitas

kaip   dosnus karalius,

Aš padariau prieinamą   visiems,

moneta, leidžianti patekti į rojų.

Visa tai

- buvo nuspręsta nesukurtos Išminties ir

- buvo būtina, kad Atpirkimas būtų baigtas.

"Mano dukra,

mano Valiai turi būti tokia, kokia buvo Atpirkimui. Taigi, kad

mano Valią pažins padarai   ir

gali tapti jų   gyvenimo principu,

būtina, kad aktai būtų patobulinti.

Sekdami mano dangiškosios Motinos ir manęs pavyzdžiu, turite priimti mano Valią

visi veiksmai, atlikti Senajame   Testamente,

tuos, kuriuos atliko Dangaus karalienė   e

tuos, kuriuos padariau   aš,

taip pat tie, kurie buvo ar bus realizuoti gėrio ir   šventojo

žmonių

iki laiko pabaigos.

Ant visų šių veiksmų uždėsite savo   antspaudą

- iš meilės, - iš palaiminimų ir   - iš garbinimo

praturtintas mano Valios šventumo ir galios.

Niekas neturėtų jūsų išvengti.

Mano Valia apima viską: ir tu turi apkabinti viską“.

Jaučiausi visiškai paniręs į didžiulę dieviškosios valios jūrą. Aš norėčiau, kaip man pasakė mano gerasis Jėzus,

neleiskite niekam pabėgti nuo visų jo praeities, dabarties ir būsimų veiksmų – kurie jam yra paprastas veiksmas   ir

- visada išlik šioje dieviškoje valioje

nuolat dosnūs meilės ir padėkos aktai jam.

Bent jau būčiau norėjęs sudaryti ilgą jo veiksmų sąrašą.

-skatinti mane žavėtis ir pagirti, e

-Padėti man visada išlikti joje.

Bet dėl ​​mano mažumo

Nežinojau, nuo ko pradėti

kuri yra visur   ir

ji visada daro nuostabius darbus tiek dideliuose, tiek mažuose dalykuose.

Kol aš apie tai galvojau,   mano mielasis Jėzus   išėjo iš mano vidaus.

Jis man pasakė  :

„Mano šventos valios dukra,

kai esi vaikas, privalai žinoti

-Ką veikia jo tėvas ir

viskas, ką jis   turi,

ir gali jam pasakyti:

„Kas tavo, tas mano“.

Jei taip nėra, vadinasi

- kad tarp tėvo ir dukters nėra daug susitarimų arba galbūt

- kuri nėra jo teisėta dukra.

Jei esate tikra mano valios dukra, turite tai žinoti

viskas, ką daro mano Valia   ir

- visas jam priklausantis turtas.

„Gyventi pagal savo valią reiškia būti visų savo veiksmų kompanijoje.

Mano valia

jis nenori būti izoliuotas Kūrinijoje,   bet

jis visada nori būti būtybių draugijoje. Jis taip myli būtybes, kad   jiems

visur palaiko tvarką Kūryboje   e

jis atgyja kiekvienam iš   sukurtų dalykų.

Kai ji randa sielą, kuri palaiko jos kompaniją jos veiksmuose Kūryboje,

perpildytas džiaugsmo   e

ji mato   šioje sieloje

būtybė, kuri myli ir kurios ją myli, būtybė, kuriai gali būti atskleistos jos paslaptys,

kad spausdina šviečiančius simbolius jo sieloje.

„Kokia graži yra mano Valia, kai ji sugyvena su žmogaus valios menkumu.

būdamas savo pačių kompanijoje!

Mano Valia visada nori duoti.

Raskite gražią, turtingą ir galingą mažytę.

Jis nori jį visada laikyti su savimi, kad galėtų visą laiką jam duoti.

„  Nėra nieko gražesnio, grakštesnio ir stebinančio

-   Matyti sielą

kuris palaiko savo Kūrėjo Valios veiksmus.

Tarp šios sielos ir Kūrėjo yra

- konkurencija,

 abipusę meilę  ,

nuolatinis davimo ir gavimo judėjimas.

Ak  ! Jei tik žinotum, koks tu turtingas!

Kiek žinai mano   valios dalykus,

kiek turite   nekilnojamojo turto!

Ir jei bandysite suskaičiuoti šias prekes,

tu negali to padaryti   e

tu paskęsi   juose.

Būkite dėmesingi mano valios veiksmams, jei norite visada palaikyti jiems kompaniją “.

Į Šventąją Dieviškąją Valią įsiliejau įprastu būdu: pabandžiau

-nešti visus sukurtus daiktus įsčiose e

- aprengti visus, kuriuos myliu,

vieną aš tau dėkoju, vieną tave dievinu ir vieną laiminu,

tam, kad būtum Dieviškosios Valios draugijoje, kuri,

-su meile,

– randama visur Kūryboje.

Kai tai dariau, man šovė mintis:

„Ką gauna siela, gyvenanti Dieviškoje Valioje?

Išėjęs iš mano vidaus, mano žavingas   Jėzus   stipriai prispaudė mane prie savęs ir   tarė  : mano dukra, ar nori sužinoti, ką   gauna siela, gyvenanti mano valioje?

Ji suvokia, kad   mano valia susijungia su jos valia, suteikdama jai mūsų abiejų valių lygybę  .

Mano valia, būdama šventa, tyra ir lengva,

jis nori, kad ši siela taptų lygi jam šventumu, tyrumu ir šviesa.

Ir kadangi jo troškimas yra gyventi pagal mano valią,

Aš noriu, kad jo valia būtų tobulai panaši į manąją.

Štai kodėl aš noriu tavęs su savo valia, kad ir kur ji dirbtų, kad ji nuolat gautų naudos iš jos veiksmų“.

Tai išgirdęs, tariau Jėzui:

"Mano meile, tavo Valia yra visur, todėl visi joje gyvena. Ir vis dėlto ne visi turi šį panašumą".

Jėzus   tuoj pat tęsė:

"Tiesa, visi gyvena mano valioje, nes ji yra visur. Tačiau dauguma jų ten gyvena

kaip užsieniečiai ar samdiniai,   arba

pagal būtinybę arba

kaip   maištininkai.

Jie gyvena mano valioje

to nežinodamas   e

nežinodamas jos   turtų.

Jie yra gyvybės, kurią gavo iš jos, užgrobėjai.

Kiekvienas jų veiksmas pabrėžia

jų ir Kūrėjo valios skirtumai,   pvz

taip pat jų skurdas, aistros ir tanki tamsa, į kurią   jie panirę.

Jie akli viskam, kas žiūri į dangų.

„Norint pasiekti lygybę su mano Valia, siela neturi ten gyventi.

- kaip užsienietis,

- bet kaip savininkas. Reikia

- žiūrėti į visus daiktus kaip priklausančius sau e

- Pasirūpink.

Tačiau, jei norite būti geros būklės, šiuos dalykus turite gerai žinoti.

-mylėk juos ir

- būk savininkas.

Kad ir koks gražus ir geras būtų daiktas, jei jis mums visiškai nepriklauso,

- Jūs negalite jo tikrai mylėti ir skirti jam viso dėmesio, kurio jis nusipelno:

– žiūrime į tai abejingai ir neprisirišę.

Kita vertus, jei daiktas tampa mūsų nuosavybe,

- atidžiai stebime,

- Mums tai patinka ir

- Mes atėjome padaryti iš to stabą.

Taip nėra.

-nes daiktas pasikeitė arba tapo gražesnis,

-bet todėl, kad būtent asmuo pasikeitė dėl šio daikto įsigijimo kaip jo išskirtinės nuosavybės.

„Štai kas atsitinka sielai, gyvenančiai mano valioje:

jis mano Valią suvokia kaip   savo;

jaučia jo   dangišką aurą;

suvokia savo panašumą į tą, kuris jį sukūrė;

ji jaučiasi įkvėpta   Kūrėjo atspindžių;

visuose dalykuose jis jaučia   kūrėjo fiato galią. Jam priklausančioje prekių jūroje   jis sako:

„Kokia aš laiminga, Dievo Valia priklauso man ir aš ją myliu!

„Mano testamente atlikti veiksmai pasklido visur. Auštant tu man pasakei:

Leisk mano dvasiai pabusti tavo dieviškoje valioje ir tavo Valia padengti visas būtybių protas, kad jos pažadintų tavo valią.

Vardan visų, aš jums pateikiu jų garbinimą, meilę ir paklusnumą. „Tada dangiška rasa iš mano valios

- išplito į visas būtybes,

- atnešė kiekvienam malonę, gautą jūsų poelgiu.

Kaip buvo gražu matyti juos visus padengtus šia rasa

kurios   simbolis yra ryto rasa,

kuri kiekvieną rytą apdengia augalus, juos pagražina, patręšia   ir   neleidžia išdžiūti tiems, kurie  tuoj nuvysta. 

Kad ir kaip skani būtų ryto rasa,

daug daugiau yra rasa, kylanti iš veiksmų, įvykdytų mano valioje “.

Aš pasakiau Jėzui: „Tačiau mano meilė ir mano gyvenimas, nepaisant šios rasos, kūriniai nesikeičia“.

Jis pasakė:

„Jei rytinė rasa tokia naudinga, nebent ji iškris

- ant sausos medienos arba ant ko nors, kas neturi gyvybės, - mano valios rasa yra dar naudingesnė,

- nebent sielos, kurios tai gauna

- jie mirė ne visiškai iš malonės, tačiau tokiu atveju jis savo gyvybę teikiančia dorybe bando suteikti jiems šiek tiek gyvybės.

Bet visos kitos sielos

vieni daugiau, kiti mažiau, pagal savo nuostatas

pajuskite šios naudingos rasos poveikį“.

Aš atlikau savo įprastus darbus pagal dieviškąją valią,

apimantis visą kūrybą   e

padarydamas   visus būtybių veiksmus savo.

Su savo silpna meile padėkojau savo Dievui už viską, ką jis padarė kūryboje.

Man kilo mintis:

„Ilgai reikia taip melstis,

bet ką tu iš tikrųjų darai ir kokią šlovę atiduodi savo Dievui?

Tada, judėdamas manyje, mano mielasis   Jėzus

ištiesė   ranką,

jis apkabino visus daiktus ir visus   kūrinius, o paskui, juos iškėlęs, paaukojo   savo Tėvui.

Tada   jis man pasakė  :

"Mano dukra,

žmogus, kuris tikrai gyvena mano valioje

jis turi savo sielos gelmėse visus kūrinius ir viską.

iš tikrųjų už jo gyvybę mano valioje,

 ji turi viską, ką mano Valia padarė ir darys 

ji myli taip, kaip   aš myliu.

Todėl randu

žvaigždėtas dangus, - akinanti saulė,

plačios jūros, – gėlytės pievos ir   kt .

Ir teisingai,

cirkuliuoja visuose šiuose   dalykuose,

jis pabučiuoja kiekvieną ir įspūdį "aš tave myliu" tam   , kuris juos sukūrė su tokia meile ir tiek daug   .

„Ir kaip visas tikras gyvenimas apima mano valią,

yra šiame asmenyje

-   šventasis Adomas   tokioje būsenoje, kurioje jis išėjo iš mano kūrybinių rankų, ir

-   kaltas Adomas  , pažemintas ir verkdamas.

Taigi žmogus, kuris gyvena mano valioje

- yra susijęs su Adomu jo šventumo būsenoje ir

prisijungdamas prie jo   nekaltų ir šventų darbų,

tai gali suteikti man šlovės ir priversti visą Kūriniją vėl nusišypsoti.

Be to

dalijantis   ašaromis,

jis gali liūdėti kartu su juo dėl šio atsisakyto Fiato, dėl kurio atsirado tiek daug   griuvėsių.

„Žmoguje, kuris gyvena mano testamente   , jie taip pat randami

pranašai,

patriarchai   ir

Šventieji Tėvai   su visais savo   darbais,

-   tie, kurie taip atsiduso po Atpirkėjo atėjimo  .

Mano valioje šis žmogus gali asocijuotis su savo atodūsiais.

Taip pat   joje yra mano neatskiriama Motina ir pats mano Asmuo.

– su visais savo veiksmais,

– iš kurių atsirado daug stebuklų.

Trumpai tariant,

Noriu, kad dalyvautumėte visuose mano dalykuose, praeityje, dabartyje ir ateityje. Teisinga ir būtina, kad visi šie dalykai yra neatsiejami nuo jos.

Jei joje jų nerasiu,

- tai jis negyvena visiškai mano valioje e

-kuris negali man grąžinti meilės viskam, kas man priklauso.

Ar ne aš jį sukūriau, kad būtų mažas pasaulis ir mažas dievas?

"Čia, nes

Aš jums nuolat kartoju, kad gyvenimas mano valioje dar   nežinomas,

Aš jus mokau daug dalykų   ir

Išplečiu jūsų galimybes, kad visos mano prekės patektų į   jus.

Noriu, kad meilė grįžtų už viską, kas ateina iš manęs. Aš galiu pakęsti tik žmogų, kuris gyvena mano valioje

Aš nežinau visų savo   dalykų,

jis jų nemėgsta   ir

jis jų neturi.

Kitaip kaip būtų galima kalbėti apie didįjį gyvenimo stebuklą mano valioje?

Tada   mano mielasis Jėzus tylėjo  .

Pradėjau klaidžioti Dieviškoje Valioje.

Oi! Kaip būčiau norėjęs

uždėkite meilės ir dėkingumo bučinį ant visų sukurtų dalykų   e

 ant visų savo   valios veiksmų atspausdina „  Aš tave myliu“  ,

kad galėčiau jį suvokti ir padaryti Jėzaus karūna manyje!

Tada pamačiau žvaigždėtą dangų ir   mano gerasis Jėzus man pasakė  :

„Mano dukra, pažiūrėk į dangų:

- kokia tvarka,

- kokia harmonija!

Nė viena žvaigždė negali būti be kitos,

vienas palaiko   kitą,

vienas yra kito stiprybė   .

Jei – to niekada neatsitiks – viena žvaigždė paliks savo vietą, tai atsitiks

tokia   painiava,

tokia   netvarka

kad kiltų pavojus, kad viskas subyrės.

Taigi, didysis dangaus grožis slypi tame, kad

per bendravimo ir patrauklumo galią, kurią turi bendra žvaigždės,

kiekvienas išlaiko savo vietą   ir

visos jos, daugiau nei elektra, lieka neveikiančios ir tarpusavyje susijusios.

Kaip dangus virš žemės,

net žmonių būtybės sudaro dangų: dangų iš animuotų žvaigždžių.

Jei tai būtų ne pirminė kaltė,

– visa tai, kas yra Adomas

– visus tuos, kuriuos sukurtų jo palikuonys, sugrupuotų visi žmonės.

Kiekvienas jį turėtų savo žinioje

- ne tik jo asmeninė jėga,

– bet ir kitų.

Tous les biens auraient été en commun.

Kaip ir elektra, mano valia

-būtų laikė visus žmones kartu ir

– jis aprūpintų juos viskuo, kas gera ir šventa.

Nors turiu savo Valią kaip kilmės tašką e

turėdami savo   verslą, visi   būtų

-paverčiama šviesa e

-Taigi, kitiems būtų buvę lengva.

Taigi suprask mano skausmą

pamatyti būtybių dangų tokioje netvarkoje.

Šis skausmas yra toks didelis, kad jo neįmanoma suprasti žmogaus protu.

Kai mano Valia  , turėjusi viską harmonizuoti būtybėse,

buvo atsisakyta,

buvo:

sutrikimas, - sumišimas, -   nesusipratimas,

silpnumas, -   tamsa.

Vargšas būtybių dangus apsivertė aukštyn kojomis! Tik gyvenimas mano valioje

atkurs tvarką ir

nušvis nauja šviesa.

Štai kodėl aš noriu tavyje rasti viską ir visus kūrinius. Mano Valia, pirmasis visų dangiškų ir žemiškų būtybių veiksmas,

papasakos apie visus savo veiksmus.

Jūs tapsite susiję su jais, o jie su jumis.

Būkite labai atsargūs, nes noriu jums duoti didžiausią įmanomą dalyką. Bet aš noriu puikių dalykų ir maksimalaus jūsų dėmesio.

Tie, kurie daug duoda, daug tikisi“.

Pagalvojau   apie ašaras, kurias išliejo Kūdikėlis Jėzus gimdamas   , ir pagalvojau:

„Kokios meilės turėjo būti tos ašaros, kokios jos turėjo būti.

arba sušaldykite ar nudeginkite tą švelnų veidą   !

Tiesą sakant, kiek aš žinau, ašaros turi du galimus padarinius:

jei juos sukelia meilė, jie dega ir sukelia verkšlenimą;

jei juos sukelia skausmas, jie yra šalti ir sukelia šaltkrėtis.

Mano mažame karališkame kūdikyje buvo begalinė meilė ir begalinis skausmas. Taigi jo verkimas jam turėjo būti labai skausmingas.

Kol galvojau apie šią mintį,   mano mielasis Jėzau

- persikėlė manyje ir

- parodė man visą šlapią nuo ašarų veidą.

Jos ašaros liejosi gausiai,

kad sušlapo jo krūtinė ir rankos.

Jis atsiduso ir  man  pasakė   :

„Mano dukra, mano   ašaros

- tai prasidėjo nuo mano pastojimo mano dangiškosios Motinos įsčiose e

- tęsėsi iki paskutinio atodūsio ant kryžiaus.

Dangiškojo Tėvo valia man pavedė ašarų pareigą.

Iš mano akių turėjo tekėti tiek ašarų, kiek iš visų būtybių akių kartu.

Kaip aš pradėjau visas jų sielas,

Turėjau išlieti visas jų ašaras  .

Taigi jūs galite suprasti, kiek aš turėjau verkti.

dėl jų aistrų, kad šios aistros užgestų.

-Ils ont versé les larmes qui sont nécessaires après le peché pour insuffler en elles

apgailestavimas dėl   m'avoir offensé,

įsitikinimas qu'elles ont mal agi ir   kt

valia   daugiau nenusidėti.

- Jie lieja ašaras, kad paskatintų juos užjausti mano Aistros kančias.

-Jie lieja gausias meilės ašaras, kad paskatintų juos mylėti mane.

Pakanka to, ką tau pasakiau, kad suprastum

-kad nėra būtybių išlietų ašarų

-kad pati nemokėjau.

„Niekas nežinojo apie visas tas slaptas ašaras, kurios išsiliejo iš mano akių.

Kiek kartų net vaikystėje

Aš skridau iš žemės į dangų,

kur aš padėjau savo mažą galvą savo Dangiškajam Tėvui ant kelių ir verkdamas tariau:

„Mano tėve, matai,

Nuėjau į žemę verkti ir kentėti kaip mano broliai

-gimė,

- gyventi ir

- verkia.

Aš juos taip myliu, kad noriu, kad visos jų ašaros išeitų pro mano akis. Nenoriu, kad kuris nors iš jų pabėgtų nuo manęs

kad jie visi virstų ašaromis

-iš meilės,

- bauda,

- pergalė,

- pašventinimo e

- dieviškumo".

Kiek kartų   mano brangiai mamai   buvo pervėrusi širdį, kai ji pamatė mane taip verkiantį. Ji sujungė savo ašaras su manosiomis ir mes kartu verkėme.

Kartais buvau priversta slapstytis, kad duotų valią savo ašaroms, taip vengdama perverti jos motinišką ir nekaltą širdį.

Kartais laukdavau, kol mano dangiškoji Motina pasirūpins namų ruoša, kad išlaisvinčiau ašaras“.

Sekdamas Jėzaus žodžiais, aš jam pasakiau:

„Tada, mano meile, tavo akys išsiliejo.

- mano asmenines ašaras, taip pat

- mūsų pirmojo tėvo Adomo.

Noriu, kad išlietų šias ašaras ant mano sielos, suteiktumėte man malonę

- ne tik įvykdyti savo švenčiausią valią,

- bet turėti jį pagal savo valią.

Tada jis linktelėjo. Ašaros liejosi iš jos veido į mano vargšę sielą. Jis pridėjo:

„Mano valios dukra,

-Tikrai lieju tavo ašaras

- kad per juos galėčiau tau įteikti didelę savo valios dovaną.

„Ko Adomas negalėjo priimti su ašaromis,

nors jie praėjo pro mano   akis,

tu gali.

Prieš nusidėdamas, Adomas turėjo mano valią, todėl

jis didingai išaugo panašus į savo   Kūrėją,

tiek, kad visi Danguje džiaugėsi ir jautė garbę jam   tarnauti.

Dėl savo nuodėmės jis neteko mano valios. Nors

jo kaltė labai verkė,

nebėra nuodėmės,   e

Dar galėčiau įvykdyti savo   valią,

jis nebegalėjo jo turėti. Nes skiepas, siejęs jį su Dievu, buvo sulaužytas.

Šį įskiepį aš, Amžinasis Žodis, perdariau po keturių tūkstančių metų. Šiuo metu Adomas jau buvo peržengęs Sėklos slenkstį.

„Tačiau

nepaisant šio dieviškojo skiepo, perdarytos tarp tiek daug

- ašaros, -gemitai ir -kančia,

kiek yra patenkintų Adomo padėtimi po jo nuopuolio:

tik vykdyti savo valią  ?

Kita

Nenoriu girdėti, kaip kalba mano valia arba,   dar blogiau,

maištauti prieš ją.

Tik tie, kurie pasirenka gyventi pagal mano valią, pasiekia Adomo nekaltumo būseną prieš jo nuopuolį.

Yra labai didelis atotrūkis tarp tų, kurie vykdo mano valią, ir tų, kurie ją turi,   tas pats

tik tarp Adomo padėties prieš jo nuopuolį ir padėties po kritimo.

Kai atėjau į žemę, elgiausi iš Dievo, darydamas tai, kas buvo būtina, kad žmogus susigrąžintų savo pradinę padėtį, tai yra, kad turėčiau savo Valią.

Nors šiuo metu dauguma

Pasinaudokite mano atėjimu tik kaip jų   išganymo priemone,

apeliuoti į savo valią,   kad nepatekčiau į pragarą,

Aš vis laukiu sielų

- pakilti aukščiau e

- Priimk mano Valią kaip gyvenimą.

Skelbdamas šį Vilą, laukiu

- kad sielos nusprendžia jį užvaldyti,

- kad mano perdarytas dieviškasis skiepas duoda vaisių.

Taigi mano ašaros pavirs dangiškomis ir dieviškomis šypsenomis.

– man ir – jiems“.

Aš galvojau apie tai, kas išdėstyta aukščiau:

kad dieviškoji valia yra dovana ir kad

kaip dovaną žmogus turi ją kaip savo gėrybę, o kas tenkinasi vykdydamas Dievo valią, privalo

-siunti į užsakymus el

– labai dažnai klausia, ką daryti.

Jei jis nori atlikti veiksmą, kurio nori Dievas,

- turi pasiskolinti dovaną ir pristatyti ją pasibaigus veiksmui.

Kai galvojau apie tai, man tai pasirodė.

įvairių palyginimų, iliustruojančių skirtumą tarp dviejų situacijų.

Štai du iš jų.

Tarkime, aš gavau dovanų auksinę monetą, kurios privalumas yra gaminti tiek pinigų, kiek noriu. Oi! Leisk man praturtėti šia auksine moneta!

- Tarkime, kad kitas asmuo gavo panašų kūrinį, bet tik valandai arba tam, kad atliktų kokį nors darbą, ir tada jis turės grąžinti kūrinį.

Koks skirtumas tarp šių dviejų situacijų!

Dar kartą tarkime, kad aš gavau dovanų šviesą, kuri niekada neužgęsta.

Taigi dieną ir naktį esu saugus ir visada turiu šią šviesą. Tai tarsi mano prigimties dalis.

Tai suteikia man pranašumą visada žinoti

- Kas gera, kad tai įvyktų ir

– kad neteisinga to vengti.

Taigi su šia šviesa aš juokiuosi iš visko:

pasaulio, velnio, mano aistrų ir net savęs. Ši šviesa man yra amžinas   laimės šaltinis:

- jis neturi ginklų, bet gina mane;

- jis neturi balso, bet man nurodo;

-Jis neturi nei rankų, nei kojų, bet man yra tikras vadovas, vedantis į dangų.

Dabar tarkime, kad kitas asmuo gavo tą pačią šviesą, bet

-kuris jo neturi nuolat ir

- Kas turi klausti, kai mano, kad jam to reikia  ,

-  net jei tai reiškia, kad jį reikia grąžinti  .

Kadangi ji nėra įpratusi matyti dalykų šioje šviesoje,

- ji neturi žinių, kas yra teisinga, o kas neteisinga, ir

- neturi pakankamai jėgų daryti gera ir vengti blogio.

Jei ši šviesa nėra nuolat prieinama,

Kiek nusivylimų, pavojų ir ankštų praėjimų ji patiria?

Kai mano protas įsivaizduodavo tokius pavyzdžius, aš pagalvojau sau:

Gyventi pagal dieviškąją valią reiškia ją turėti, todėl tai yra dovana. Bet jei Dievas nenori duoti šios dovanos kūriniui, ką gali padaryti tas vargšas padaras?

Tada mano gerasis   Jėzus   sujudėjo manyje ir, laikydamas Jį,

Jis man pasakė:

"Mano dukra,

tiesa, kad gyventi pagal mano valią yra dovana ir tai yra didžiausia dovana.

Tačiau ši dovana,

-kuris turi begalinę vertę,

– tai valiuta, kurios vertė nuolat didėja,

-tai šviesa, kuri niekada neišnyksta,

-tai saulė, kuri niekada nenusileidžia ir

-kuris grąžina žmogui jo garbės vietą ir suverenumą kūryboje,

ji suteikiama tik   tiems

- kurie yra gerai   nusiteikę,

- kad nešvaistysi, ir

-kurie yra pasiruošę paaukoti savo gyvybes, kad ši dovana turėtų visišką viršenybę.

Norėdamas įteikti šią dovaną būtybei, pirmiausia įsitikinu

- Kas tikrai nori vykdyti mano valią, o ne jo,

- kuris yra pasirengęs paaukoti viską, kad tai pasiektų ir

-kuris su kiekvienu jo poelgiu reikalauja mano valios dovanos, net paskolos pavidalu.

Kai matau, kad ji įprato viską daryti su mano valios paskola, atiduodu jai, nes

- nuolat to prašo,

-sudarė joje tuštumą, kur galiu padėti dangiškąją dovaną.

Įpratęs gyventi su dievišku savo valios maitinimu paskolos forma,

- jis prarado savo valios skonį,

- jo gomurys pagražėjo ir nebegali savo valia prisitaikyti prie niekšiško maisto.

Todėl

- matydamas save turintį šią dovaną, kurios taip troško,

- ji tuo gyvena ir atiduoda jam visą savo meilę.

Dabar tarkime, vyras, kuris labai myli vaiką

duoda jam   tūkstančio dolerių banknotą

ateiti ir palaikyti jai kompaniją kurį   laiką,

bet kad, nežinodamas banknoto vertės, vaikas suplėšo jį į tūkstantį vienetų.

Ar nekaltinsi to vyro, kad tai padarė?

Tarkime, kad prieš įteikdamas vaikui bilietą vyras tuo įsitikina

kuris to trokšta, paaiškindamas jam viską, ką jis gali  iš to  pasisemti

ir kad   vėliau

užuot suplėšęs   bilietą,

vaikas jį labai vertina, saugo ir   labiau myli donorą.

Pastaruoju atveju jūs nepagirsite vyro už tai, kad jis tai padarė.

Jei vyrai moka tarpusavyje gerai susitvarkyti, tai kiek daugiau aš žinau, kaip padovanoti savo valią.

su išmintimi, teisingumu ir meile.

Tačiau būtina, kad asmuo

yra gerai nusiteikęs,

yra susipažinęs su pasiūlyta dovana   ir

jis tikrai jį vertina.

Žinios jai yra pirmasis žingsnis:

šios žinios

atveria kelią   ir

tai tarsi sutartis, kurią reikia pasirašyti norint gauti   dovaną.

- Kuo daugiau siela įgyja žinių apie mano valią,

- kuo labiau to nori e

- taip pat ragina Dieviškąjį donorą pasirašyti ant sutarties, kuri jam bus pristatyta.

„Ženklas, kad   dabar noriu padovanoti būtybėms savo valios dovaną,   yra tai, kad   taip trokštu, kad jos žinios sklistų.

visur  .

Todėl

-Jei nori, kad padėtų savo parašą

kad mano valios dovana būtų skirta visiems kūriniams,

- Būk atsargus, kad niekas nepabėgtų nuo to, ką aš tave mokau.

Tada mano vargšė dvasia pradėjo klajoti Dieviškoje Valioje, o aš stengiausi joje atlikti visus savo darbus.

Tada pajutau, kad turi aukščiausią šviesą, o maži veiksmai, kuriuos dariau, pateko į tą šviesą ir patys tapo šviesa.

Tačiau aš negalėjau žinoti, kur jie yra šioje šviesoje. Tiesiog žinojau, kad jie ten.

Kalbant apie mane, man buvo neįmanoma orientuotis šioje šviesoje. Žinoma, galėčiau įeiti.

Tačiau visiškai jį kirsti mano mažytei nepasiekė. Mano gerasis   Jėzus   judėjo manyje ir   pasakė  :

"Mano dukra, kaip gražu matyti sielą, veikiančią mano valioje! Veikiančią mano valios šviesoje,

jis prisijungia prie unikalaus savo Kūrėjo akto   e

šioje   šviesoje jis užima deramą vietą. Jis nemato savo veiksmų   ,

net jei neabejotina, kad jie turi savo vietą praeityje, dabartyje ir ateityje.

„Saulė, dieviškosios šviesos atvaizdas, turi dalį šios savybės.

Tarkime, kad esate saulės apšviestoje vietoje: matote jos šviesą

- priešais jus, - virš jūsų, - už jūsų, - dešinėje ir - kairėje. Tačiau jūs negalite žinoti, kokia šios šviesos dalis jus supa, bet jūs žinote, kad ji supa jus.

Savarankiškai

- tokiu pat būdu jie paverčiami dieviška šviesa,

- Jūsų veiksmai gali būti paversti saulės šviesa,

Ar manote, kad galite žinoti, kur yra su jūsų veiksmais susijusios šviesos dalys? Tikrai ne.

Tačiau jūs žinotumėte, kad jie ateina iš jūsų ir buvo įtraukti į šią šviesą.

Štai kodėl gyvenimas dieviškoje valioje yra didžiausias dalykas, kuris gali nutikti jums: dėl to jūs gyvenate dieviškai.

„Kai tik Kūrėjas savo Valioje pamatys sielą,

- paima ją ant rankų,

- Jis pasideda ją sau į glėbį ir

- Jis leidžia jums valdyti savo rankomis ir naudojant fiat, su kuriuo viskas buvo padaryta, galia.

Taip pat ir tvarinio poelgiai

- tampa šviesus,

prisijungiant prie unikalaus Kūrėjo akto,   el