Dangaus knyga

 http://casimir.kuczaj.free.fr/Orange/litewski.html

 2 tomas

Luisa rašo iš paklusnumo.

Mano nuodėmklausio nurodymu šią dieną, 1899 m. vasario 28 d., pradedu rašyti, kas diena iš dienos vyksta tarp mūsų Viešpaties ir manęs.

Tiesą sakant, aš jaučiu didžiausią nenorą to daryti. Man reikia tokių pastangų, kad tik Viešpats gali žinoti, kaip kankinama mano siela.

O šventasis klusnumas, tavo ryšys toks stiprus

-kad tik tu gali mane įtikinti eiti toliau

ir pervažiuodamas beveik neprieinamus mano pasibjaurėjimo kalnus,

-Tu pririši mane prie Dievo valios ir su nuodėmklausiu.

O mano Šventoji Sužadėtine, kuo didesnė mano auka, tuo labiau man reikia tavo pagalbos. Nieko neprašau iš tavęs, išskyrus tai, kad tu laikyk mane ant rankų ir palaikytum. Su tavo pagalba galiu pasakyti tik tiesą,

- tik dėl tavo šlovės ir mano didžiausios sumaišties.

Šį rytą, kadangi nuodėmklausys laikė mišias, galėjau priimti komuniją.

Mano mintys buvo sumaišties jūroje dėl to, ko išpažinėjas manęs prašė: užsirašyti viską, kas vyksta mano širdyje.

Priėmęs Jėzų, pradėjau su juo kalbėtis

- mano didelis skausmas, mano neadekvatumas ir daug kitų dalykų. Tačiau Jėzus, regis, nesidomėjo mano kančia ir nieko nesakė.

Šviesa apšvietė mano mintis ir pagalvojau: „Gal dėl manęs Jėzus nepasirodo kaip įprastai“.

Tada iš visos širdies jam pasakiau:

„O! Prašau, mano Viešpatie ir mano viskas, nelik man abejingas

Kodėl tu sudaužai mano širdį iš skausmo!

Jei taip yra dėl rašymo, tebūnie.

Net jei man teks ten paaukoti savo gyvybę, pažadu tai padaryti“.

Tada   Jėzus   pakeitė savo požiūrį ir    švelniai man pasakė  :

"Ko tu bijai?

Ar aš ne visada tau padėjau anksčiau?

Mano šviesa visiškai apgaubs tave ir tu galėsi ją apreikšti. “

Kai Jėzus su manimi kalbėjo, pamačiau nuodėmklausį jo pusėje. Jėzus jam pasakė:

„Viskas, ką darai, patenka į dangų.

tavo žingsniai,

tavo žodžiai   ir

tavo veiksmai   pasiekia mane.

Su kokiu grynumu turėtumėte elgtis!

Jei tavo veiksmai yra tyri, tai yra   padaryti dėl manęs  ,

Aš tai darau savo malonumais   ir

Jaučiu, kad jie mane supa kaip tiek daug pasiuntinių, kurie verčia mane   nuolat galvoti apie tave.

Bet jei jie sukurti dėl žemiškų ir niekšiškų priežasčių, mane jie erzina “.

Kai jis tai pasakė,

Jis paėmė išpažinėjo rankas ir, pakeldamas jas į dangų  ,   tarė:

"Įsitikinkite, kad jūsų akys visada yra aukštyn.   Tu kilęs iš dangaus, dirbk dangaus labui!"

Šie Jėzaus žodžiai paskatino mane taip galvoti

- jei tai padaryta,

pas mus visko nutinka

kai žmogus palieka savo namus persikelti gyventi į kitą.

Ką tai daro?

Pirmiausia ji ten perkelia visus savo daiktus, o paskui pati eina ten.

Taip pat mes pirmiausia siunčiame savo darbus į dangų, kad paruoštų mums vietą.

Ir mes patys ten einame Dievo paskirtu laiku. Oi! Kokią nuostabią eiseną padarys mūsų darbai!

Žiūrėdamas į nuodėmklausį prisiminiau, kad jis prašė parašyti apie tikėjimą pagal tai, ko mane mokė Jėzus.

Aš galvojau apie tai, kai staiga Viešpats mane taip stipriai patraukė prie savęs, kad pajutau, jog palieku savo kūną ir prisijungiu prie jo dangaus skliaute.

Jis man pasakė:

"Tikėjimas yra Dievas".

Šie žodžiai skleidė tokią intensyvią šviesą, kad man atrodo, kad neįmanoma jų paaiškinti; tačiau aš padarysiu viską, ką galiu.

Supratau, kad tikėjimas yra pats Dievas.

Kaip materialus maistas suteikia gyvybę kūnui, kad jis nemirtų, taip tikėjimas suteikia gyvybę sielai.

Be tikėjimo siela yra mirusi  .

Tikėjimas žmogų pagyvina, pašventina ir sudvasina.

Tai padeda jam nenukreipti akių į Aukščiausią Būtybę.

kad iš šio pasaulio nieko nesužinotų, kaip tik per Dievą.

Oi! Tikėjimu gyvenančios sielos laimė! Jo skrydis visada yra į dangų.

Jis visada mato save Dieve.

Kai ateina išbandymas, jos tikėjimas pakylėja ją prie Dievo ir sako sau:

"O! Aš būsiu daug laimingesnis ir turtingesnis danguje!"

Žemės daiktai tai ištvėrė, jis jų nekenčia ir trypia. Tikėjimo kupina siela atrodo kaip žmogus, turtingas milijonais,

turinčios didžiules karalystes ir kurioms kas nors norėtų paaukoti   centą.

Ką tas žmogus pasakytų? Ar ji nebūtų buvusi įžeista?

Argi ji nebūtų metusi to cento į veidą žmogui, kuris ją pašaukė?

O kas, jei tas centas buvo padengtas purvu kaip šio pasaulio daiktai ir mes tiesiog norėtume jį jam paskolinti?

Tada žmogus pasakytų:

„Turiu didžiulius turtus ir tu išdrįsi man pasiūlyti savo apgailėtiną purviną centą.

Ir, be to, tik trumpam?

Jis iš karto atmes pasiūlymą.

Tai yra Tikėjimo sielos požiūris į šio pasaulio gėrybes.

Dabar grįžkime prie maisto idėjos.

Kai žmogus pasisavina maistą, jo kūnas ne tik pakyla,

bet jo organizme pasikeičia absorbuota medžiaga.

Taip yra ir   su siela, kuri gyvena tikėjimu.  Maitinasi Dievu,

- sugeria Dievo substanciją.

Ir dėl to jis vis labiau panašus į jį  . Ji virsta juo.

Kadangi Dievas yra šventas, siela, kuri gyvena tikėjimu, tampa šventa. Kadangi Dievas yra galingas, siela tampa galinga.

Kadangi Dievas yra išmintingas, stiprus ir teisingas, siela tampa išmintinga, stipri ir teisi. Taip yra su visomis Dievo savybėmis   .

Trumpai tariant, siela tampa mažu Dievu   .

Kokia palaiminta ši siela žemėje ir dar labiau bus palaiminta danguje!

Taip pat supratau, kad žodžiai „Tekėsiu jus su tikėjimu“, kuriuos Viešpats kreipia į savo mylimas sielas, reiškia, kad

-mistinėje santuokoje Viešpats sielai suteikia savo dorybes.

Atrodo, kas nutinka porai:

dalintis savo turtu,

- vieno savybė nebesiskiria nuo kito. Abu yra savininkai.

Tačiau mūsų atveju siela yra neturtinga ir visos jos gėrybės ateina iš Viešpaties.

Tikėjimas yra kaip karalius savo kiemo viduryje:

visos kitos dorybės jį supa ir jai tarnauja. Be Tikėjimo kitos dorybės yra negyvos.

Man atrodo, kad Dievas žmogui perduoda tikėjimą dviem būdais:

- prieš   krikštą   ir

-tada   sieloje išlaisvinant dalelę savo substancijos  , kuri suteikia jai dovaną

-darbo stebuklai,

- prikelti mirusiuosius,

- išgydyti ligonius,

-sustabdyti saulę ir pan.

Oi! Jei pasaulis turėtų tikėjimą, žemė pavirstų žemišku rojumi  !

Oi! Koks aukštas ir didingas yra sielos skrydis, vykdomas tikėjimo dorybe.

Jis elgiasi kaip tie drovūs paukščiukai, kurie

- dėl medžiotojų ar spąstų baimės,

lizdą ant medžių arba aukštai.

Kai jie yra alkani, jie nusileidžia pavalgyti.

Tada jie iškart grįžta į savo lizdą.

Atsargiausi net ant žemės nevalgo.

Saugumo sumetimais jie neša snapą į lizdą, kur praryja maistą.

Sielą, kuri gyvena tikėjimu, gėdina šio pasaulio gėrybės. Ir, bijodama jų patraukti, ji į juos net nežiūri. Jo buveinė yra   aukščiau, už žemės dalykų,

– ypač   Jėzaus Kristaus žaizdose  .

Šių šventų žaizdų įduboje,

- ji dejuoja, verkia, meldžiasi ir kenčia kartu su savo vyru Jėzumi, matydama vargus, kuriuose glūdi žmonija.

Kol siela gyvena Jėzaus žaizdose,

Jėzus suteikia jai dalelę savo dorybių, nes jas pasisavina.

Tačiau pripažindamas šias dorybes savomis, jis žino, kad iš tikrųjų jos kyla iš Viešpaties.

Kas atsitinka šiai sielai, nutinka žmogui, kuris gauna dovaną. Ką tai daro? Ji tai priima ir tampa savininke.

Bet kiekvieną kartą, kai ji žiūri į tai, ji galvoja sau:

"Šis daiktas yra mano, bet šis asmuo man jį padovanojo."

Taigi sielai Viešpats perkeičia save pagal savo paveikslą, perduodamas jai dalelę savo dieviškosios Esybės.

Kadangi ši siela nekenčia nuodėmės,

-turi užuojautą kitoms sieloms ir

- melskitės už tuos, kurie eina link prarajos.

Jis susijungia su Jėzumi Kristumi ir pasiūlo save kaip auką

nuraminti dieviškąjį teisingumą ir išgelbėti būtybes nusipelnytų bausmių.

Jei būtina paaukoti jo gyvybę, o!

su kokiu džiaugsmu jis tai padarys, jei tik dėl sielos išgelbėjimo!

Kai nuodėmklausys manęs paprašė paaiškinti jam, kaip aš suvokiu Dievą,

Pasakiau jam, kad negaliu atsakyti į jo klausimą.

Vakare man pasirodė mano mielasis Jėzus ir vos nepapriekaištavo dėl mano atsisakymo.

Tada jis davė man du labai ryškius spindulius.

Iš pat pradžių aš tai supratau intelektualiai

Tikėjimas yra Dievas, o Dievas yra tikėjimas.

Taip aukščiau galėjau pabandyti ką nors pasakyti apie tikėjimą.

Dabar, sekant antrąjį spindulį,

Pabandysiu paaiškinti, kaip aš suvokiu Dievą.

Kai esu už savo kūno ir esu dangaus aukštumose, atrodo, kad   matau Dievą kaip šviesos viduje.

Atrodo, kad Dievas yra pats Šviesa. Šioje šviesoje jie atsiduria

- grožis, jėga, išmintis, begalybė, begalinis aukštis ir gylis.

Dievas taip pat yra ore, kuriuo kvėpuojame.

Taigi mes juo kvėpuojame ir galime tai padaryti savo gyvenimu. Niekas neaplenkia Dievo ir niekas negali   jo išvengti.

Atrodo, kad ši šviesa yra visiškai balsas, nors ir nekalba. Atrodo, kad tai visiškai veiksmas, nepaisant to, kad ji visada ilsisi. Jis yra visur, nors ir turi savo   centrą.

O Dieve, koks tu nesuprantamas!

Aš matau tave, jaučiu tavo buvimą, tu esi mano gyvenimas ir tu užsidarai manyje, bet tu lieki didžiulis ir nieko neprarandi iš savęs.

Tikrai jaučiuosi taip, lyg mikčioju ir nesakau nieko naudingo apie Dievą.

Pasakysiu, kad visur kūrinijoje matau Dievo atspindžius:

kai kuriose vietose šie atspindžiai yra   grožis,

kitiems aš   kvepalai,

kitiems jie lengvi, ypač   saulėje.

Saulė man atrodo ypač Dievo atstovė.

Aš matau šioje sferoje paslėptą Dievą, kuris yra visų žvaigždžių karalius. Kas yra saulė? Nieko kito, tik ugnies rutulį.

Šis gaublys yra unikalus, tačiau jo spinduliai yra įvairūs.

Žemės rutulys vaizduoja Dievą ir jo spindulius, begalines Dievo savybes.Saulė kartu yra ugnis, šviesa ir šiluma.

Taigi Šventąją Trejybę atstoja saulė,

ugnis, kuri simbolizuoja   Tėvą,

šviesa, Sūnus   ir

šiluma,   Šventoji Dvasia.

Nors saulė yra ugnis, šviesa ir šiluma, ji yra viena.

Kaip ir saulėje, ugnis negali būti atskirta nuo šviesos ir šilumos,

-taigi Tėvo galia,

- kad Sūnaus e

– Šventosios Dvasios yra neatskiriamos.

Neįsivaizduojama, kad Tėvas turi viršenybę prieš Sūnų ir Šventąją Dvasią, ar atvirkščiai. Nes visi trys turi tą pačią amžinąją kilmę.

Kaip saulės šviesa sklinda visur, Dievas yra visur su savo begalybe.

Tačiau palyginimas su saule čia netobulas.

Nes saulė negali pasiekti vietų, kur jos šviesa negali prasiskverbti. Nors Dievas yra absoliučiai visur.

Dievas yra gryna dvasia  .

Saulė taip pat tinka šiam Dievo aspektui

nes jos spinduliai prasiskverbia visur, kol niekas negali jų sučiupti.

Kaip saulė, kurios niekaip nepaveikia daiktų, kuriuos ji gali apšviesti, bjaurumas, Dievas mato visas žmonių nedorybes.

- išlikdamas tobulai tyras, šventas ir nepriekaištingas.

Saulė   skleidžia savo šviesą

- dega, bet nedega,

-prie jūros ir upių, bet neskęsta.

Jis viską apšviečia, viską apvaisina, viskam suteikia gyvybės savo šiluma, bet nieko nepraranda nei šviesos, nei šilumos.

Nepaisant viso gėrio, kurį ji daro būtybėms, jai niekam nereikia ir ji visada išlieka tokia pati: didinga, nuostabi ir nekintanti.

Oi! Kaip lengva per saulę pamatyti dieviškąsias savybes! Dėl savo nepaprastumo,

-Dievas yra ugnyje, bet nėra sunykęs;

- yra jūroje, bet neskęsta;

- jis yra po mūsų laiptais, bet nėra sutraiškytas.

-Duoda visiems neskurdesdamas ir niekam nereikalingas.

– Jis viską mato ir girdi.

-Jis žino kiekvieną mūsų širdies pluoštą ir kiekvieną mintį, net jei būdamas tyro proto neturi nei akių, nei ausų.

Žmogus gali atimti saulės šviesą ir jos teigiamą poveikį,

-bet tai niekaip neveikia saulės: t

- visas blogis, atsirandantis dėl šio nepriteklių, tenka žmogui

be saulės poveikio.

kol jis nusideda,

- nusidėjėlis nusigręžia nuo Dievo ir taip praranda malonumą savo naudingu buvimu,

-bet tai niekaip neveikia Dievo. Blogis grįžta pas nusidėjėlį.

Saulės apvalumas simbolizuoja Dievo amžinybę

kuri neturi nei pradžios, nei   pabaigos.

Saulės šviesa yra tokia intensyvi, kad negalite ilgai jos apsaugoti be akinimo.

Jei saulė priartėtų prie žmonių, jie virstų pelenais.

Tai yra   dieviškosios saulės atvejis  :

- jokia sukurta dvasia negali į ją įsiskverbti, jei bandai tai padaryti,

- jis būtų apakęs ir   sutrikęs.

Jei  , kol dar gyvename savo mirtingajame kūne,

dieviškoji saulė norėjo parodyti mums visą savo meilę,

– būtume pavirtę pelenais.

Trumpai tariant, Dievas sėja savo atspindžius visoje kūrinijoje. Tai mumyse sukuria įspūdį, kad jį matome ir liečiame.

Taigi mus nuolatos jis vienija.

Po to, kai Viešpats man pasakė šiuos žodžius:

„Tikėjimas yra Dievas“,

Aš jo paklausiau: „Jėzau, ar tu mane myli?

Jis atsakė  : "O tu, ar tu mane myli?" Aš kartoju:

„  Taip, Viešpatie, ir tu žinai, kad be tavęs,

Jaučiu, kad manyje nėra gyvybės“.

Jėzus tęsė:

"Taigi tu mane myli, o aš tave myliu! Taigi, mylėkime vienas kitą ir mes visada būsime kartu." Taigi mūsų susitikimas baigėsi,

kai baigėsi rytas.

Kas galėtų pasakyti viską, ką mano protas suvokė apie dieviškąją saulę? Jaučiu, kad matau ir visur liečiu.

Jaučiuosi apsirengusi, viduje ir išore.

Tačiau net jei ir žinau kai ką apie Dievą, kai tik jį pamačiau, man atrodo, kad nieko nesupratau. Dar blogiau, atrodo, kad nepasakiau nieko, tik nesąmones.

Tikiuosi, kad Jėzus man atleis visas mano nesąmones.

Buvau įprastoje būsenoje, kai mano gerasis Jėzus buvo suirzęs ir nuskriaustas.

Jis man pasakė  :

"Mano dukra,

Mano teisingumas tapo per sunkus, o įžeidinėjimų iš vyrų yra tiek daug, kad nebegaliu jų pakęsti.

Taigi mirties dalgis greitai turės daug ką pjauti, nesvarbu, ar staiga, ar dėl ligos.

Bausmių, kurias siųsiu, bus tiek daug, kad jos taps savotišku nuosprendžiu“.

Nežinau, kiek bausmių jis man parodė ir kaip išsigandau. Skausmas, kurį jaučiu, toks didelis, kad man geriau patylėti.

Bet kadangi paklusnumas to reikalauja, aš tęsiu. Maniau, kad matau gatves, nusėtas žmogaus kūnu,

kruviną žemę ir kelis miestus, apgultus priešų, negailėjusių net vaikų.

Tai atrodė kaip įniršis iš pragaro

be pagarbos kunigams ar bažnyčioms.

Atrodė, kad Viešpats atsiuntė bausmę iš dangaus – aš nežinau, kas tai buvo –

Man atrodė, kad visi sulauksime lemtingo smūgio.

ir kad vieni mirs, o kiti pasveiks.

Taip pat mačiau, kaip augalai miršta ir daug kitų nelaimių paveikė derlių.

Oi! Dieve mano! Kaip skaudu matyti šiuos dalykus ir būti priverstam apie juos kalbėti!

„Ak, Viešpatie, nusiramink!

Tikiuosi, kad tavo kraujas ir žaizdos gali mus išgydyti.

Verčiau išliekite savo bausmes ant nusidėjėlio, kuris esu, nes aš jų nusipelniau.

Arba imk mane ir daryk su manimi ką nori.

Bet kol gyvensiu, padarysiu viską, kad pasipriešinčiau šioms bausmėms“.

Šį rytą mano mylimas Jėzus pasirodė rimtai, o ne kupinas saldumo ir meilumo, kaip įprasta.

Mano protas buvo sumaišties jūroje ir mano siela buvo sunaikinta,

ypač už bausmes, kurias Jėzus man skyrė šiomis dienomis. Matydamas Jėzų tokioje būsenoje, nedrįsau su juo kalbėti.

Tylėdami žiūrėjome vienas į kitą. O Dieve, koks skausmas! Staiga pamačiau ir nuodėmklausį ir, atsiųsdamas man intelektualinės šviesos spindulį,

Jėzus pasakė:   „Labai meilė!

Meilė yra ne kas kita, kaip dieviškosios Esybės išliejimas į visą kūriniją,

visi kalba apie mano meilę vyrams ir kviečia juos mylėti mane.

Pavyzdžiui,   mažiausia laukų gėlė   vyrui pasakė: „Matai, iš mano subtilių kvepalų.

Visada žiūrėdamas į dangų, aš pagerbiu mūsų Kūrėją. Jūs taip pat, jūsų veiksmai yra kvapnūs, tyri ir šventi.

Neįžeidinėkite mūsų Kūrėjo, vargindami jį bjauriu piktų darbų kvapu.

O žmogau, nebūk kvailas, visada žiūrėdamas į žemę.

Vietoj to pažiūrėkite į dangų.

Tavo likimas, tavo tėvynė yra ten. Ten yra mūsų Kūrėjas ir Jis tavęs laukia“.

Vanduo, kuris   nepaliaujamai teka prieš žmonių akis, jiems sako: „Žiūrėk, aš ateinu iš nakties ir turiu paskęsti ir bėgti.

kol grįšiu iš kur atėjau.

Ir tu, žmogau, bėk, bet bėk į Dievo krūtinę, iš kur esi. Oi! Prašau nebėgti neteisingais takais, tais, kurie veda į prarają. Priešingu atveju, vargas tau!

Net patys laukiniai gyvūnai   sako žmogui:

„Matai, žmogau, koks žiaurus turi būti prieš viską, kas nėra Dievas.

Kai kas nors prieina prie mūsų,

riaumodami sėjame baimę   ,

kad niekas nedrįstų prie mūsų prieiti arčiau ir ateitų trukdyti mūsų vienatvei.

tu taip pat   ,

kai dvokia žemiški dalykai, tai yra jūsų žiaurios aistros,

- rizika patekti į nuodėmės bedugnę,

galite išvengti bet kokio pavojaus

-nuo jūsų maldų riaumojimo e

- bėgdamas nuo nuodėmės galimybių“.

Ir taip toliau visiems kitiems sutvėrimams.

Balsu jie sako ir kartoja žmogui:

„Matai, žmogau, mūsų Kūrėjas sukūrė mus iš meilės tau. Mes visi esame tavo paslaugoms.

Taigi nebūk nedėkingas.

Prašau, meile  !

Dar kartą sakome tau,   meile! Mylėk mūsų Kūrėją!"

Tada mano gerasis   Jėzus man pasakė  :

„Viskas, ko noriu,

- ar tu myli Dievą ir

– kad myli savo artimą dėl Dievo meilės  .

Pažiūrėkite, kaip aš mylėjau vyrus, tokius, kurie yra tokie nedėkingi! Kaip tu nori, kad jų nenubausčiau?

Tą akimirką maniau, kad matau siaubingą krušą ir didelį žemės drebėjimą, kuris padarė daug žalos, sunaikino augalus ir žmones.

Tada, kupina kartėlio, tariau Jėzui:

Mano visada malonus Jėzau, kodėl tu toks pasipiktinęs?

Jei vyrai nedėkingi, tai ne tiek iš piktumo, kiek iš silpnumo. Ak! Jei jie tave šiek tiek pažinotų,

kokie nuolankūs ir jaudinantys jie būtų su meile tau! Prašau nusiraminti.

Visų pirma, išgelbėk mano miestą Corato ir mano artimuosius“.

Kaip aš tai sakiau,

Supratau, kad kažkas vis tiek įvyks Korate,

bet tai būtų mažai, palyginti su tuo, kas būtų nutikę   kituose miestuose.

Šį rytą, kai buvau su juo, mano mielasis Jėzus parodė man daugybę nuodėmių, kurios daromos žemėje.

Neįmanoma jų apibūdinti, nes jie tokie siaubingi ir daugybė.

Ore mačiau didžiulę žvaigždę, kurios centre buvo juoda ugnis ir kraujas.

Buvo taip baisu matyti, kad geriau mirti nei gyventi tokiais liūdnais laikais.

Kitur buvo pastebėti ugnikalniai su keliais krateriais, užtvindę kaimyninę šalį lava. Matėme ir fanatiškų žmonių, kurie nuolat kurstė laužus.

Kai pažiūrėjau į tai, mano malonus   Jėzus man pasakė   visą nelaimę:

"Ar matėte, kaip jie mane įžeidžia ir ką aš jiems ruošiu  ?   Pasitraukiu iš žmonių žemės  ".

Kai jis man tai pasakė, grįžome į mano lovą. Supratau, kad dėl šio Jėzaus atsitraukimo

vyrai įsipareigotų

- dar daugiau nusižengimų,

-daugiau žmogžudysčių, e

- stovėkite vienas prieš kitą.

Tada   Jėzus   užėmė savo vietą mano širdyje ir pradėjo verkti  , sakydamas:

„O žmogau, kaip aš tave myliu!

Jei tik žinotum, kaip mane vargina, kad turiu tave bausti! Bet mano teisingumas mane įpareigoja.

O žmogau, žmogau, kaip man gaila tavo likimo!

Tada jis apsipylė ašaromis, kelis kartus kartodamas šiuos žodžius. Kaip išreikšti

- gailestis, baimė, kančia, kuri užplūsta mano sielą,

- ypač matant   Jėzų taip nuskriaustą  .

Stengiausi kiek galėdamas nuo jo nuslėpti savo skausmą. Norėdamas jį paguosti, pasakiau jam:

„O Viešpatie, tu niekada taip nebarysi! Dieviškasis sužadėtine, neverk.

Kaip jau daug kartų darėte, išliesite savo bausmes ant manęs.

Tu priversi mane kentėti.

Taigi jūsų teisingumas neprivers jūsų bauginti savo tautos “.

Jėzus nuolat verkė ir aš jam kartojau:

„Paklausyk manęs šiek tiek.

Ar ne tu mane pasodinai į šią lovą, kad būčiau kitų auka?

Galbūt ankstesnius kartus nebūčiau pasiruošusi kentėti

tausoti savo būtybes? Kodėl tu dabar nenori manęs klausytis?

Nepaisant mano prastų žodžių, Jėzus ir toliau verkė.

Tada, nebegalėdamas atsispirti, aš taip pat atidariau savo ašarų užtvanką sakydamas:

"džentelmenai,

- jei ketini bausti vyrus,

-Aš taip pat negaliu pakęsti, kad tavo padarai taip kenčia.

Dėl to

-jei tikrai norite jiems nusiųsti opos el

kad mano nuodėmės daro mane nevertą kentėti jų vietoje,

-Aš noriu išeiti,

– Nebenoriu gyventi šioje žemėje.

Tada atėjo nuodėmklausys.

Iššaukdamas mane paklusnumu, Jėzus pasitraukė ir viskas baigėsi.

Kitą rytą,

Visada mačiau Jėzų, paslėptą giliai mano širdyje. Ten irgi žmonės ateidavo jo trypti.

Padariau viską, ką galėjau, kad jį išlaisvinčiau ir, atsigręžęs į mane,   pasakė  :

„Ar matai, kokie nedėkingi tapo vyrai? Jie verčia mane juos   barti.

Aš negaliu   kitaip.

O tu, mano brangioji dukra, pamačiusi mane tiek kenčiančią,

kad nešate kryžius su dar didesne meile, o kartu ir su džiaugsmu ».

Šį rytą mano mylimas Jėzus ir toliau reiškėsi mano širdyje. Pamatęs, kad jis buvo šiek tiek laimingesnis,

Suėmiau drąsą abiem rankomis   ir

Prašiau jo sušvelninti   bausmes.

Jis man pasakė  :

"O! Mano dukra, kas tave verčia maldauti, kad nebausčiau savo būtybių?"

Aš atsakiau:

"Kadangi jie yra jūsų įvaizdis ir kai jie kenčia, kenčiate ir jūs."

Jis tęsė   atsidusęs:

„Labadara man brangi tiek, kad tu negali suprasti.   Mano esybė tokia paprasta, kaip paprasta.

Nors ir paprasta, mano esybė yra didžiulė, kad nėra vietos, kur ji neprasiskverbtų.

Taip yra su labdara: būdama paprasta, ji plinta visur.

Jis niekuo nekreipia dėmesio, jei taip yra

draugas ar   priešas,

kaip pilietis ar užsienietis, jis myli visus“.

Kai Jėzus pasirodė šįryt, bijojau, kad tai ne jis, o velnias. Po mano įprastų protestų  ,

Aš pasakiau sau  :

"Mergaitė, nebijok, aš ne velnias. Be to, jei velnias kalba apie dorybę,

tai dorybė su rožių vandeniu, o ne tikra dorybė. Jis negali įteigti dorybės sielai, o tik kalbėti apie tai.

Jei kartais jis priverčia sielą patikėti, kad nori, kad jis darytų gera,

negali to ištverti   ir

kol ji tai daro, ji yra atsainiai ir   nerami.

„  Aš esu vienintelis, kuris gali įkvėpti mane į širdis

kad   jie galėtų praktikuoti dorybę   ir

kentėkite drąsiai, ramiai ir atkakliai.

Juk nuo kada velnias siekia dorybės? Greičiau tai yra ydos, kurių jis ieško.

Taigi nebijokite ir būkite ramūs“.

Šį rytą Jėzus ištraukė mane iš kūno ir parodė kelis besiginčijančius žmones. Oi! Kaip jam skaudėjo!

Matydama, kaip jis taip kenčia, paprašiau, kad išlietų į mane savo kančias.

Jis nenorėjo to daryti, nes ir toliau laikosi ketinimo nubausti pasaulį.

Tačiau po ilgo mano reikalavimo,

Jis galiausiai man atsakė, išliedamas į mane dalį savo kančių.

Tada, šiek tiek palengvėjęs,   jis man pasakė  :

„Priežastis, kodėl pasaulis yra tokios apgailėtinos būklės,

yra tai, kad ji prarado visą paklusnumo savo lyderiams dvasią  .

Ir kadangi Dievas yra pirmasis valdovas, prieš kurį jis maištauja,

jis prarado visą paklusnumą

į   bažnyčią,

jos dėsniai   ir

bet kuriai teisėtai valdžiai.

Ak! Mano dukra

kas atsitiks su visomis šiomis būtybėmis, užkrėstomis pačių blogu pavyzdžiu?

kurie pašaukti būti

jų   lyderiai,

jų   viršininkai,

jų tėvai ir   pan.?

Ak! Mes pasiekiame tašką, kur

- nei tėvai,

- ne karalius,

- nebus paisoma nė vieno iš principų.

Jie bus kaip vienas kitą nuodijantys žalčiai.

Taigi jūs galite pamatyti

- kaip reikalingos bausmės e

-nes mirtis turi ateiti beveik visiškai sunaikinti mano būtybes.

Mažas skaičius išgyvenusiųjų išmoks,

- kitų sąskaita,

tapti nuolankus ir paklusnus.

Taigi leisk man tai padaryti.

Nemėgink manęs sutrukdyti bausti savo žmonių“.

Šį rytą mano žavingas   Jėzus pasirodė ant kryžiaus. Jis papasakojo man apie savo kančias  sakydamas:

„Yra daug žaizdų, kurias patyriau ant kryžiaus, bet buvo tik vienas kryžius.

Taigi, yra daug būdų, kaip pritraukti sielas į tobulumą.

Tačiau yra tik vienas rojus, kur šios sielos turi susirinkti. Jei sielai trūksta šio rojaus,

nėra nieko kito, kas jam galėtų pasiūlyti palaimingą amžinybę “.

Jis pridūrė  :

„Buvo tik vienas kryžius, bet šis kryžius buvo sudarytas iš įvairių medžio gabalų.

Todėl yra tik vienas dangus, bet šiame danguje yra   įvairių vietų  , daugiau ar mažiau šlovingų, priskiriamų   pagal kančių, kurias žmogus   čia, žemėje, išgyvenimo laipsnį.

Ak! Jei žinotume   , kokia brangi yra kančia  ,

mes varžytume vienas su kitu, kad daugiau kentėtų!

Tačiau šis mokslas nėra pripažintas

Taigi, vyrai nekenčia to, kas galėtų padaryti juos turtingesnius amžinybei.

Po kelių dienų nepriteklių ir ašarų buvau sutrikęs ir sugniuždytas. Viduje vis kartojau:

„Pasakyk man, mano geroji, kodėl tu pasitraukei nuo manęs?

Kaip aš tave įžeidžiau, kad tu nebeateini arba kad ateidamas lieki beveik pasislėpęs ir nebylus.

Prašau, neverskite manęs laukti ilgiau, nes mano širdis nebegali!

“

Pagaliau Jėzus apsireiškė kiek aiškiau ir, matydamas mane tokią sugniuždytą,   pasakė man  :

„Jei žinotumėte, kaip aš myliu nuolankumą.

Nuolankumas yra mažiausias augalas, bet jo šakos kyla į dangų,

- apjuosiantis mano sostą ir prasiskverbiantis į mano Širdies gelmes.

Nuolankumo užaugintos šakos atitinka   pasitikėjimą.

Trumpai tariant,   jokio nuolankumo be pasitikėjimo  . Nuolankumas be pasitikėjimo yra klaidinga dorybė“.

Šie Jėzaus žodžiai rodo, kad mano širdis buvo

– ne tik   sunaikinta

– bet ir   atkalbinėjo.

Mano siela ir toliau jautėsi sugniuždyta ir bijojo prarasti Jėzų. Staiga jis pasirodė   ir pasakė  :

„  Aš laikau tave savo Labdaros šešėlyje  .

Kadangi šis šešėlis skverbiasi visur, mano meilė saugo tave visur ir visame kame. Kodėl tu bijai?

Kaip aš galiu tave apleisti

o tu taip giliai įsišaknijęs mano meilėje?

Norėjau jo paklausti, kodėl jis nepasirodė kaip įprastai.

Bet jis dingo nedavęs man laiko pasakyti nė žodžio. O Dieve, koks skausmas!

Aš vis dar buvau toje pačioje būsenoje.

Šį rytą buvau ypač paniręs į kartėlį. Jau beveik praradau viltį, kad Jėzus ateis.

Oi! Kiek ašarų išliejai! Buvo paskutinė valanda, o Jėzus dar nebuvo atėjęs. Dieve mano, ką daryti? Mano širdis plakė labai stipriai.

Mano skausmas buvo toks stiprus, kad jaučiau agoniją.

Viduje sakau Jėzui:

„Mano gerasis Jėzau, ar tu nematai, kad aš mirštu! Bent jau pasakyk man, kad be tavęs neįmanoma gyventi.

Nepaisant mano nedėkingumo prieš visas jūsų malones, aš jus labai myliu.

Ir, norėdamas kompensuoti savo nedėkingumą, siūlau tau žiaurias kančias, kurias man sukėlė tavo nebuvimas.

Ateik, Jėzau! Būk kantrus, tu toks geras! Neversk manęs laukti ilgiau! Ateiti! Ak!

Ar tu nežinai, kad meilė yra žiaurus tironas! Ar tu man nesigaili?

Buvau tokioje apgailėtinoje būsenoje, kai pagaliau atėjo Jėzus. Pilnu užuojautos balsu  jis man pasakė  :

"Aš čia, nebeverk, ateik pas mane!"

Akimirksniu atsidūriau už savo kūno ribų jo draugijoje. Pažvelgiau į jį, bet su tokia baime vėl jį prarasti, kad man ėmė tekėti ašaros.

Jėzus tęsė  :

"Ne, nebeverk! Pažiūrėk, kaip aš kenčiu.

Pažiūrėk į mano galvą, spygliai taip giliai įsiskverbė, kad jų nebematai.

Pažiūrėkite į daugybę žaizdų ir kraujo visame mano kūne. Ateik ir paguosk mane ».

Susitelkęs į jo kančias, aš šiek tiek pamiršau apie savąsias. Pradėjau nuo tų jo galvoje. Oi!

Man buvo labai gaila matyti spyglius taip giliai jo kūne, kad vos buvo galima juos pašalinti!

Kai sunkiai dirbau, jis dejavo iš skausmo. Kai baigiau nuplėšti jos nulūžusių spyglių vainiką, vėl supyniau.

Tada, žinodamas, kokį didžiulį malonumą gali suteikti Jėzus, kentėdamas už jį, užspaudžiau jį sau ant galvos.

Tada jis privertė mane vieną po kito pabučiuoti jo žaizdas. Ir kai kuriems jis norėjo, kad aš išsiurbčiau kraują. Aš padariau tai, ko Jis norėjo, net tylėdamas.

Atėjo Švenčiausioji Mergelė ir man pasakė:

„Paklausk Jėzaus, ką jis nori su tavimi daryti“.

Šį rytą Jėzus atėjo ir nusivedė mane į bažnyčią. Ten dalyvavau šventose Mišiose ir priėmiau komuniją iš jo rankų.

Tada taip stipriai įsikibau į jos pėdas, kad nebegalėjau jų atitraukti.

Prisimindama pastarųjų dienų kančias dėl jo nebuvimo, taip bijojau vėl jį prarasti, kad verkdama pasakiau:

„Šį kartą aš tavęs nepaleisiu, nes palikdamas mane per daug kentėsi ir per ilgai laukiu“.

Jėzus man pasakė:

„Ateik į mano rankas

Galiu paguosti jus ir priversti jus pamiršti šių paskutinių dienų kančias“.

Kai dvejojau tai padaryti, jis ištiesė man rankas ir pakėlė. Tada jis prispaudė mane prie širdies sakydamas:

„Nebijok, nes aš tavęs neapleisiu.

Šį rytą noriu tave pamaloninti. ateik su manimi į tabernakulį“.

Taigi mes išėjome į tabernakulį. Ten

-Kartais jis mane pabučiavo, o aš jį,

- Kartais aš ilsėdavausi jame, o jis – manyje,

-Kartais matydavau, kokius nusikaltimus jis gaudavo

ir aš atitinkamai padariau žalos atlyginimo veiksmus.

Kaip apibūdinti   Jėzaus kantrybę Švenčiausiajame Sakramente  ? Vien pagalvojus apie tai, mane apstulbina.

Tada Jėzus man parodė nuodėmklausį, kuris atėjo vesti mane atgal į mano kūną ir   pasakė:  „Dabar jau gana, eik, nes tave šaukia paklusnumas“.

Taigi, jaučiau

-kad mano siela grįžo į kūną ir

-kad, tiesą sakant, nuodėmklausys metė man iššūkį vardan paklusnumo.

Šiandien Jėzus atėjo daug nedelsdamas.

Jis man pasakė  :

„  Tu esi mano tabernakulis.

Man buvimas Švenčiausiajame Sakramente yra tarsi buvimas savo širdyje.

Net jei tavyje rasiu ką nors daugiau:

Galiu pasidalinti savo kančiomis su jumis   ir

su manimi kaip auka prieš dieviškąjį teisingumą, kurio aš nerandu   sakramente.

Taip sakydamas, kad jis prisiglaudė pas mane.

Kol tai buvo manyje, tai privertė mane jausti

kartais spyglių įkandimai   ,

kartais   kryžiaus kančios,

kartais jo   Širdies kančios.

Aplink jo Širdį pamačiau spygliuotos vielos pynę, dėl kurios jis daug kentėjo.

Ak! Kokį skausmą jaučiau matydama jį taip kenčiantį!

Norėjau prisiimti ant savęs jo kančias ir iš visos širdies maldavau, kad atiduotų man savo žaizdas ir kančias.

Jis man pasakė  :

„Mergaitė, mano Širdį labiausiai žeidžia

- šventvagiškos mišios e

– veidmainystė“.

Iš šių žodžių supratau, kad žmogus

- gali išoriškai išreikšti meilę ir šlovę Viešpačiui e

- būti iš vidaus pasiruošęs jį nuodyti;

– išoriškai gali atrodyti, kad jis šlovina ir gerbia Dievą

- kaip ji siekia vidinės šlovės ir garbės sau.

Bet koks darbas, atliktas iš veidmainystės, net ir labiausiai šventas,

- yra apsinuodijęs ir

- pripildykite Jėzaus Širdį kartėlio.

Buvau įprastos būsenos, kai Jėzus mane pakvietė eiti pažiūrėti, ką daro jo kūriniai.

Pasakiau jam:

"Mano žavingasis Jėzau, šįryt nenoriu eiti pažiūrėti, kaip tu įžeistas. Likime čia kartu."

Bet Jėzus primygtinai reikalavo, kad eitume pasivaikščioti. Norėdamas jam patikti, pasakiau jam:

„Jei nori išeiti, eikime į bažnyčias, nes ten mažiau įsižeidžia“. Taigi nuėjome į bažnyčią.

Bet   ir čia jis buvo įžeistas labiau nei kitur,

- ne todėl, kad ten padaroma daugiau nuodėmių nei kitur,

- bet kadangi ten padaryti nusikaltimai kilo iš jo mylimosios,

tų, kurie turėtų atiduoti save kūnu ir siela už savo garbę ir šlovę.

Štai kodėl šie nusikaltimai taip giliai sužeidė jo Širdį.

Mačiau atsidavusias sielas,

dėl nereikalingų rūpesčių jie nebuvo gerai pasiruošę   komunijai.

užuot galvoję apie Jėzų, jų mintys prisipildė   vetilijos.

Ak! Kaip Jėzui gaila sielų, kurios užjaučia save! Jie kreipia dėmesį į nesąmones, nežiūrėdami į Jėzų.

Jėzus man pasakė  :

"Mano dukra,

pažiūrėk, kaip šios sielos trukdo man joms suteikti savo malonių.

Aš nesustoju ties nesąmonėmis, o prie meilės, su kuria žmogus ateina pas Mane. Užuot jaudinęsis dėl meilės dalykų,

-šios sielos prisiriša prie šiaudų vaisių. Meilė gali sunaikinti šiaudą, bet

-net ir gausiai, šiaudas niekaip negali padidinti meilės.

Taip pat yra priešingai, asmeninių rūpesčių lašas mažina meilę.

Blogiausia šioms sieloms yra tai, kad jos

sutrikęs   e

sugaišti daug   laiko.

Jie mėgsta valandų valandas kalbėtis su savo nuodėmklausiu apie visas šias nesąmones.

Tačiau niekada nepriimkite drąsių sprendimų, kad įveiktumėte šias banalybes.

O kaip dėl kai kurių kunigų, mano dukra? Galite jiems pasakyti

– elgiesi beveik šėtoniškai

tampa stabais jų vadovaujamoms sieloms.

Oi! Taip! Tai visų pirma tie vaikai, kurie perveria mano Širdį.

Nes jei kiti mane labiau įžeidžia, jie įžeidžia mano kūno narius,

nors tai mane įžeidžia ten, kur esu jautriausias,

– tai yra mano širdies gelmėse“.

Kaip apibūdinti Jėzaus kančias? Tardamas šiuos žodžius jis graudžiai verkė.

Dariau viską, kad jį paguosčiau.

Tada kartu grįžome į mano lovą.

Šįryt buvau įprastos būsenos, kai staiga pajutau, kad negaliu pajudėti. Supratau, kad kažkas įeina į mano kambarį, uždaro duris ir artėja prie mano lovos.

Maniau, kad šis žmogus įsliūkino mano šeimai to nepastebėjus. Taigi kas man nutiktų?

Aš taip išsigandau

-kad mano gyslose sustingo kraujas ir kad drebau visa esybe.

Dieve mano, ką daryti? As maniau:

„Mano šeima jo nematė. Esu sustingęs ir negaliu nei apsiginti, nei paprašyti pagalbos. Jėzau, Marija, padėk man! Šventasis Juozapai, gink mane!

Kai supratau, kad jis lipa ant mano lovos, kad prisiglaustų, mano baimė buvo tokia, kad atsimerkiau ir paklausiau: „Pasakyk, kas tu toks?

Jis atsakė: „Skurdžiausias iš vargšų, aš esu benamis.

Aš ateisiu pas tave, jei laikysi mane su savimi savo mažame kambarėlyje. Matai, aš toks vargšas, kad net neturiu drabužių. Bet tu tuo pasirūpinsi“.

pažiūrėjau į jį.

Jis buvo maždaug penkerių ar šešerių metų berniukas, be drabužių, be batų. Buvo labai gražu ir grakštu.

Aš atsakiau:

„Kalbant apie mane, norėčiau tave išlaikyti, bet ką pasakys mano tėvas? Aš negaliu daryti, ko noriu. Turiu tėvus, kurie man neleidžia.

Kalbant apie drabužius, aš galiu juos pasirūpinti savo prastu darbu ir, jei reikės, paaukosiu save. Bet man neįmanoma tavęs čia laikyti.

O tada tu neturi tėvo, mamos, namų?“ Vaikinas liūdnai atsakė:

"Aš neturiu nieko. O! Prašau, neleiskite man daugiau klaidžioti, pasiimkite mane su savimi!"

Nežinojau ką daryti. Kaip jį išlaikyti? Mane palietė mintis:

"Ar tai gali būti Jėzus? O gal demonas atėjo manęs trukdyti?"

Vėl pasakiau: „Bent jau pasakyk, kas tu“. Jis pakartojo: „Aš esu vargšiausias iš vargšų“.

Aš tęsiau: „Ar išmokai daryti kryžiaus ženklą? – Taip“, – sakė jis.

Tada padaryk tai. Noriu pamatyti, kaip tu tai padarysi.“ Taigi kryžiaus ženklas buvo padarytas.

Tada pridūriau: „Ar galite paskaityti „Sveika, Marija?

Taip, atsakė jis, bet jei nori, kad aš tai deklamuočiau, padarykime tai kartu.

Aš pradėjau „Ave Maria“

ir jis tai pasakė su manimi, kai staiga iš jo kaktos tryško tyriausia šviesa.

Tada vargšiausiame iš vargšų atpažinau Jėzų.

Akimirksniu su savo šviesa jis mane išmušė be sąmonės ir ištraukė iš   kūno.

Jaučiausi labai sutrikęs prieš jį, ypač dėl   daugelio atstumtų.

Pasakiau jam:

„Mano brangioji, atleisk man.

Jei būčiau tave atpažinęs, nebūčiau atsisakęs įeiti. Be to, kodėl man nepasakei, kad tai tu?

Turiu tiek daug tau pasakyti.

Būčiau tau pasakęs, užuot tuščiai švaistęs savo laiką smulkmenoms ir baimėms.

Be to, kad tave išlaikyčiau, man nereikia savo šeimos.

Aš esu laisvas tave pasilikti, nes tu neleidi niekam tavęs matyti.

Kai taip kalbėjau, jis nuėjo, palikdamas mane sielvartą, nes negalėjau jam pasakyti visko, ko norėjau. Viskas baigėsi taip.

Šiandien aš meditavau apie pavojus, kurie mūsų sieloms kyla iš žmonių šlovinimo. Kol apžiūrėjau save

kad pamatyčiau, ar aš jaučiu pasitenkinimą žmonių pagyrimų akivaizdoje,

Jėzus man pasakė:

Kai širdis pilna savęs pažinimo,

žmonių pagyrimai yra kaip   jūros bangos

kurios kyla ir persipildo, bet niekada neperžengdamos savo   sienų.

Kai pagyrimai išgirsta jų šauksmus ir priartina prie širdies,

- matydamas, kad jį supa tvirtos savęs pažinimo sienos,

- jie ten neranda vietos ir

- pasitraukti nepadarydamas jokios žalos.

Jūs neturite teikti reikšmės būtybių pagyrimui ar panieka“.

Šiandien, kai reiškėsi mano gerasis Jėzus, susidariau apie jį įspūdį

-kurie į mane meta šviesos spindulius

- visiškai įsiskverbia į mane.

Staiga atsidūriau už savo kūno ribų Jėzaus ir savo nuodėmklausio draugijoje.

Iš karto pasimeldžiau savo mylimam Jėzui

- pabučiuok mano nuodėmklausį e

- tupi kurį laiką ant rankų (Jėzus buvo vaikas).

Kad man patiktų,

jis tuoj pat pabučiavo nuodėmklausį į skruostą, bet neatsitraukdamas nuo manęs.

Visai nusivylęs pasakiau jam:

„Mano mažasis brangusis,

-Norėjau, kad pabučiuotum jį ne į skruostą, o į burną, kad

- palietė tavo tyriausios lūpos,

jo savieji yra pašventinti ir išgydyti nuo jų silpnumo.

Taip jie galėtų laisviau skelbti tavo žodį ir pašventinti kitus.

Atsakykite man!"

Tada Jėzus   pabučiavo jam į burną ir   tarė  :

„Aš taip didžiuojuosi sielomis, atitrūkusiomis nuo   visko,

- ne tik emociniu lygmeniu,

– bet ir realiame lygmenyje.

Kol jie nusirengia,

- mano šviesa įsiveržia į juos ir

- jie tampa skaidrūs kaip krištolas,

taip kad

- niekas netrukdo mano saulės šviesai prasiskverbti į tave,

- kitaip nei pastatai ir kiti materialūs dalykai materialios saulės atžvilgiu.

Jis pridėjo:

"Ak, šios sielos

- Manau, jie nusirengia, bet

- Jie tikrai apsirengę

dvasinius ir kūniškus dalykus.

Nes   mano apvaizda ypatingai elgiasi su apnuogintomis sielomis.

Mano apvaizda juos visur lydi.

Atrodo, kad jie nieko neturi, bet turi viską“.

Todėl

palikome nuodėmklausį eiti pas kažkokius pamaldžius žmones, kurie, atrodė, dirba tik savo asmeniniais interesais.

Žengdamas žingsnį į priekį tarp jų  ,   jis pasakė:

„Vargas jums, kurie dirba tik tam, kad užsidirbtų pinigų!

Jūs jau turite savo atlygį."

Šį rytą Jėzus man pasirodė toks suspaustas ir kenčiantis, kad sukėlė mano širdyje daug užuojautos. Nedrįsau jo klausinėti.

Tylėdami žiūrėjome vienas į kitą.

Kartkartėmis jis mane pabučiuodavo, o tada aš jį pabučiavau. Kelis kartus įrodyta, kad taip yra.

Paskutinį kartą jis man parodė Bažnyčią ir pasakė: „Bažnyčia sukurta pagal dangų.

Kaip dangus, kur yra galva, kas yra Dievas.

Be daugybės įvairių sąlygų, ordinų ir nuopelnų šventųjų.

Yra mano Bažnyčioje

lyderis, kuris yra popiežius   -

su triguba karūna tiara ant galvos, simbolizuojanti Šventąją Trejybę

-

- be daugybės nuo jo priklausomų žmonių, tai yra garbingi asmenys, įvairūs ordinai, viršininkai ir žemesni. Visi yra tam, kad pagražintų mano bažnyčią.

Kiekvienam paskiriamas vaidmuo, atsižvelgiant į jo padėtį hierarchijoje.

Dorybės, kylančios iš ištikimo savo vaidmenų vykdymo, sklinda tokiais kvapais, kad žemė ir dangus yra kvepiantys ir apšviesti.

Žmones traukia šis kvapas ir šviesa, todėl jie yra vedami į Tiesą  .

Po to, ką ką tik tau pasakiau,

Prašau jūsų trumpam stabtelėti prie užsikrėtusių mano Bažnyčios narių, kurie

užuot užtvindę ją šviesa, uždenkite   tamsa.

Kokių rūpesčių jie jam kelia!

Tada pamačiau nuodėmklausį šalia Jėzaus.

Jėzus pažvelgė į jį skvarbiu žvilgsniu ir, atsigręžęs į mane,

Jis man pasakė:

„Noriu, kad tu visiškai pasitikėtum savo nuodėmklausiu,

net ir   mažiausiuose dalykuose,

kad nebūtų skirtumo tarp Jo ir manęs. Kai tik pasitikėsite juo klausydami jo žodžių, aš būsiu tos pačios nuomonės   .

Šie Jėzaus žodžiai man priminė kai kurias velnio pagundas, kurios man sukėlė šiek tiek įtarimų.

Tačiau savo budrumu Jėzus mane pataisė

Tą akimirką jaučiausi laisva nuo šio nepasitikėjimo.

Tebūna Viešpats palaimintas per amžius,

tas, kuriam taip rūpi mano apgailėtina ir nuodėminga siela!

Šį rytą Jėzus ką tik pasirodė.

Mano protas buvo sutrikęs ir negalėjau paaiškinti jo nebuvimo, kai staiga pasijutau apsupta daugybės dvasių, angelų, manau.

Kartkartėmis, būdama tarp jų, apsidairau, tikėdamasi bent išgirsti savo Mylimojo alsavimą, bet nebuvo jokios jo buvimo žymės.

Staiga išgirdau saldų kvapą už nugaros ir iškart sušukau:

— Jėzau, mano Viešpatie!

Jis atsakė  :

– Luisa, ko tu nori?

Aš tęsiau:

„Jėzau, mano mylimasis, ateik, nepasilik man už nugaros, nes aš tavęs nematau.

Aš laukiau tavęs ir ieškojau tavęs visą rytą.

Maniau, kad rasiu tave tarp šių angeliškų dvasių, supančių mano lovą.

Bet aš tavęs neradau.

Taigi, aš labai pavargau, nes be tavęs negaliu pailsėti. Ateik, pailsėsime kartu“.

Tada Jėzus priėjo prie manęs ir laikė už galvos.

Angelai tarė Jėzui  :

„Viešpatie, jis tave pažino labai anksti,

– Ne nuo tavo balso, o nuo kvapo, ir ji tau iškart paskambino!

Jėzus jiems atsakė  :

"Ji mane pažįsta, o aš ją pažįstu. Ji man tokia intymi kaip mano akies obuolys." Kai jis tai pasakė, aš atsidūriau Jėzaus akyse.

Kaip man paaiškinti, ką jaučiau tose tyrose akyse? Net angelai buvo nustebinti!

Kelis kartus per dieną, kai aš meditavau, Jėzus priėjo prie manęs. Jis man pasakė  :

„Mano asmenį sielų veiksmai supa tarsi drabužis. Kuo grynesni jų ketinimai ir intensyvi meilė,

tuo daugiau spindesio jie man suteikia.

Savo ruožtu aš duodu jiems daugiau šlovės, kad teismo dieną

Aš juos žinosiu visam pasauliui

kad jie žinotų, kiek jie mane pagerbė ir kaip aš juos gerbiu “. Skausmingu žvilgsniu jis   pridūrė  :

"Mano dukra,

kas atsitiks sieloms, kurios padarė tiek daug darbų, kad ir kokie geri būtų,

- be tikslo grynumo,

- iš įpročio ar savanaudiškumo?

Kokią gėdą jie jaus teismo dieną, kai pamatys šiuos veiksmus,

- savaime geras,

- bet aptemdytas jų netobulų ketinimų.

Užuot juos pagerbę, jie bus gėdos šaltinis sau ir daugeliui kitų.

Tiesą sakant,   man svarbu ne veiksmų mastas, o ketinimas, su kuriuo jie daromi“.

Jėzus kurį laiką tylėjo, kol aš mąstau apie žodžius

Jis man pasakė

- dėl ketinimų grynumo ir taip pat

– apie tai,   kad darydamas gera,

tvariniai turi mirti sau ir tapti viena su Viešpačiu.

Jėzus pridūrė:

„Taip yra: mano Širdis be galo didelė. Bet durys įeiti labai siauros.

Niekas negali ateiti užpildyti jo tuštumos, išskyrus paprastas ir apnuogintas sielas.

Kadangi jo durys siauros,

- menkiausia kliūtis

- priedo šešėlis,

- neteisingas ketinimas   ,

- veiksmas, kuris nėra skirtas man įtikti, neleidžia jiems ateiti tuo mėgautis.

 Artimo meilė įeina į mano širdį

Tačiau už tai,

-  Turi būti taip susijungusi su savo meile, kad ji taptų viena su juo  ,

-  kad jo meilės negalima atskirti nuo manosios.

Negaliu laikyti savo meilės artimui, jei ji nevirsta mano meile“.

Šį rytą buvau ištikta kančių jūroje dėl Jėzaus nebuvimo. Po tiek daug kančių Jėzus atėjo ir taip arti manęs.

kad nebegaliu to matyti.

Jis atrėmė savo kaktą į manąją, atsirėmė veidu į manąją ir padarė tą patį su visais kitais savo kūno nariais.

Kai jis buvo šiose pareigose, aš jam pasakiau:

„Mano žavingasis Jėzau, ar tu manęs nebemyli?

Jis atsakė  : „  Jei nemylėčiau tavęs, nebūčiau taip arti“.

Aš tęsiau:

„Kaip gali pasakyti, kad myli mane, jei neleidi man kentėti taip, kaip kadaise?

Bijau, kad nebenorite manęs tokioje būsenoje.

Bent jau išlaisvink mane nuo nuodėmklausio susierzinimo “.

Man atrodė, kad jis neklauso, ką sakau.

Vietoj to jis man parodė daugybę žmonių, kurie daro visokias nuodėmes. Pasipiktinęs jis siuntė tarp jų įvairias užkrečiamas ligas, o jiems mirus daug žmonių tapo juodi kaip anglis.

Atrodė, kad Jėzus norėjo, kad ši daugybė nusidėjėlių išnyktų nuo žemės paviršiaus. Tai matydama maldavau, kad išlietų manyje savo kartėlį, kad pasigailėčiau žmonių. Bet jis manęs neklausė.

Jis man pasakė  :

„Blogiausia bausmė, kurią galėčiau tau pasiųsti,

 tau , 

kunigai   ir

žmonėms   ,

tai išvaduotų jus iš šios kančios būsenos

Nes nerasdamas daugiau opozicijos, mano Teisingumas išlietų visą savo įtūžį.

Žmogui tai būtų didelė gėda

- būti atsakingas už užduotį

- kad tada jį pašalintumėte

Nes piktnaudžiaudamas savo funkcija,

-šis asmuo iš to nebūtų turėjęs naudos, pvz

– jeigu jis būtų tapęs nevertu.

Jėzus šiandien grįžo kelis kartus, bet jam buvo liūdna suskaldyti sielą. Stengiausi jį guosti kaip galėdamas, kartais bučiuodamas, kartais palaikydamas galvos skausmą, kartais sakydamas tokius žodžius:

„Širdies širdy, Jėzau, tu nesate įpratęs rodyti per daug kančios.

Kada tai darei praeityje,

tu įliejai į mane savo kančią ir iškart pakeitei savo išvaizdą.

Bet čia aš negaliu jūsų paguosti. Kas būtų pagalvojęs

-kad privertęs mane ilgai dalintis tavo kančiomis ir

-Kai tiek daug padarei, kad juo atsikratytų, dabar mane atiminėji?

Kančia dėl meilės tau buvo vienintelė mano paguoda.

Tai buvo kančia, kuri leido man ištverti tremtį šioje žemėje. Bet dabar esu to atimta ir nežinau, kur rasti paramos.

Gyvenimas man tapo labai skausmingas.

Oi! Prašau, mano sutuoktine, mano mylimasis, mano gyvenimas, prašau, grąžink man savo skausmus, priversk mane kentėti!

Nežiūrėk į mano nevertumą ir mano sunkias nuodėmes, o į savo neišsenkamą gailestingumą!

Kai išliejau savo širdį Jėzuje, Jis priartėjo ir

Jis man pasakė:

„Mano dukra, tai mano Teisingumas, kuris nori būti išlietas ant visų būtybių. Žmonių nuodėmės jau beveik pasiekė ribą

O teisingumas nori

- išreiškia savo įniršį blizgesiu ir

- rasti atlyginimą už visus šiuos nusikaltimus.

Kad suprastum, koks aš kupinas kartėlio.

Kad tave šiek tiek patenkinčiau, aš tiesiog įkvėpsiu tau kvapą.

Priglaudęs savo lūpas prie manųjų, jis pūtė į mane.

Jo kvėpavimas buvo toks kartaus, kad pajutau savo burną, širdį ir visą savo esybę. Jei vienam jo kvėpavimas buvo toks kartaus, kaip bus su likusiu jo asmeniu?

Mane taip skaudėjo, kad pervėrė širdį.

Šį rytą, visada rodydamas sielvartą, mano žavingas Jėzus ištraukė mane iš mano kūno ir parodė įvairius įžeidimus, kuriuos gavo.

Taip pat šį kartą paprašiau jo išlieti į mane savo kartėlį. Iš pradžių atrodė, kad jis manęs neklauso.

Jis man tiesiog pasakė:

„Mano dukra, labdara yra tobula tik tada, kai ji siekia tik man įtikti.

Tik tada tai galima vadinti labdara.

Aš galiu jį atpažinti tik tada, kai iš jo bus viskas atimta“.

Norėdamas pasinaudoti šiais Jėzaus žodžiais, aš jam pasakiau:

"Mano meilė,

kaip tik dėl šios priežasties prašau išlieti į mane savo kartėlį,

-Išvaduoti jus nuo daugybės kančių.

Jei taip pat paprašysiu tavęs pasigailėti būtybių,

tai todėl, kad prisimenu tai kitomis progomis,

nubausęs   būtybes

tada, matydamas juos tiek kenčiančius nuo skurdo ir kitų dalykų,   tu pats daug kentėjai.

Tada, kai maldavau tavęs taip, kad pavargau, tau buvo malonu išlieti į mane savo kančias.

- kad nepagailėtų būtybių ir

-Tu tada buvai labai laiminga. Ar neprisimeni?

Be to, ar ne tavo būtybės tavo atvaizde?

Apjungtas mano žodžių,   jis man pasakė  :

"Kadangi tai tu, aš sutiksiu su tavo noru. Ateik ir išgerk mano pusėje."

Aš nuėjau išgerti iš jo pusės,

bet   aš gėriau ne kartumą,

bet labai saldus kraujas, kuris visa mano esybe svaigino meile ir   saldumu.

Buvau jo pilna, net jei ne tai, ko ieškojau. Atsisukusi į jį pasakiau:

„Mano mylimasis, ką tu darai?

Tai, kas teka tavo šone, yra ne karti, o saldu. Oi! Prašau išlieti į mane    savo  kartėlį“.

Jis maloniai pažvelgė į mane   ir pasakė:

„Gerk toliau, kartumas ateis vėliau“.

Taigi aš vėl pradėjau gerti

Kurį laiką desertą nuvarvinus, atėjo kartumas. Negaliu apibrėžti šio kartėlio intensyvumo.

Sotus atsikėliau ir, pamatęs   erškėčių vainiką ant jo galvos  , paėmiau jį iš jo ir užsispaudžiau sau ant galvos.

Jėzus atrodė labai mandagus

net jei kitais atvejais jis to nebūtų leidęs.

Kaip gražu buvo matyti išliejus savo kartėlį!

Jis atrodė beveik bejėgis, be jėgų ir švelnus kaip ėriukas.

Supratau, kad jau labai vėlu.

Kadangi nuodėmklausys buvo atėjęs anksti ryte, nežinojau, ar jis grįš. Tada, atsigręžęs į Jėzų, tariau jam:

„Mielasis Jėzau, neleisk, kad man būtų gėda dėl savo šeimos ar dėl mano nuodėmklausio, priverčiančio jį grįžti.

Oi! Prašau, leisk man grįžti į savo kūną“.

Jėzus atsakė  :

– Mano dukra, šiandien aš nenoriu tavęs palikti. Aš kartoju:

"Net aš neturiu drąsos tavęs palikti, bet padarykite tai kuriam laikui,

kad mano šeima pamatytų mane esantį savo kūne. Tada mes grįšime kartu“.

Ilgai užtrukęs ir apsikeitęs atsisveikinimu, jis kurį laiką mane paliko. Kaip tik buvo pietų metas ir mano šeima atėjo manęs pakviesti.

Nors jaučiau, kad papildžiau savo kūną, man labai skaudėjo ir negalėjau pakelti galvos   .

Kartumas ir saldumas, kurį išgėriau iš Jėzaus pusės, paliko mane taip sotus ir kankino, kad daugiau nieko nebūčiau sugėręs.

Susaistytas Jėzui duoto žodžio ir galvos skausmo pretekstu sakau savo šeimai: „Palik mane ramybėje, aš nieko nenoriu“.

Vėl laisvas, iš karto pradėjau skambinti savo žavingajam Jėzui, kuris, vis dar malonus, sugrįžo.

Kaip pasakyti viską, kas man nutiko šiandien,

- malonių, kurias Jėzus man suteikė, skaičius,

- Kiek dalykų jis privertė mane suprasti?

Ilgai pasilikęs nuraminti mano kančias, jis leido iš burnos išsiveržti sultingo pieno.

Vakare jis paliko mane patikindamas, kad greitai grįš.

Atsidūriau savo kūne, bet šiek tiek mažiau kenčiau.

Kelioms dienoms,

Jėzus ir toliau reiškėsi tuo pačiu būdu, nenorėdamas atsiriboti nuo manęs.

Atrodė, kad į mane užliejama maža kančia jį taip patraukė, kad negalėjo nuo manęs atsitraukti.

Šįryt jis iš savo burnos įpylė dar šiek tiek kartėlio į manąją   ir tada man pasakė  :

„  Kryžius nuteikia sielai kantrybei.

Jis sujungia   dangų su žeme, tai yra,  sielą su Dievu  .

Kryžiaus dorybė yra galinga.

Kai jis patenka į sielą,

ji turi galią pašalinti rūdis nuo visų dalykų pasaulyje.

Kryžius verčia sielą laikyti žemės dalykus nuobodžiais, nerimą keliančiais ir niekingais.

Tai leidžia jam mėgautis dangiškų dalykų skoniu ir malonumais.

Tačiau nedaugelis sielų pripažįsta kryžiaus dorybes. Taigi mes to nekenčiame“.

Ką aš supratau apie kryžių iš šių Jėzaus žodžių!

Jėzaus žodžiai   nėra tokie kaip mūsų, apie kuriuos mes tik suprantame, kas yra sakoma.

Vienas iš jo žodžių skleidžia mumyse tokią intensyvią šviesą, kad galėtume praleisti visą dieną giliai medituodami, kad tai suprastume.

Todėl norėdamas viską pasakyti būtų per ilgas ir aš negaliu to padaryti. Netrukus po to Jėzus sugrįžo.

Jis atrodė šiek tiek sutrikęs.

Aš jo paklausiau kodėl.

Jis man parodė keletą atsidavusių sielų ir   pasakė  :

„Mano dukra, ką aš myliu sieloje,

– yra tai, kad jis atsisako savo asmeninės valios.

Tik tada gali mano

- investuoti į jį,

-dievinti tai ir

- Padaryk tai mano.

Pažvelkite į tas sielas, kurios atrodo pamaldžios, kai viskas gerai.

Bet kas, esant menkiausiam susierzinimui, pvz.

jei ir jų prisipažinimai nėra pakankamai ilgi

jei nuodėmklausys jam nepatinka, jie praranda   ramybę.

Kai kurie net nebenori nieko daryti. Kas aiškiai parodo

- kad juose dominuoja ne mano Valia,

-bet jie.

Patikėk, dukra, jie pasirinko neteisingą kelią. Kai matau sielas

- Kas tikrai nori mane mylėti,

„Turiu daug būdų, kaip suteikti jiems savo malonę“.

Buvo gaila matyti, kaip Jėzus kenčia už šiuos žmones! Dariau viską, kad jį paguosčiau, ir tada viskas baigėsi.

Šįryt bijojau, kad mane apgauti nori ne Jėzus, o velnias.

Pamatęs mane išsigandusį,   Jėzus pasakė  :

„Nuolankumas pritraukia dangiškų malonių.

Kai tik randu sieloje nuolankumą,

Gausiai išlieju visokių dangiškų malonių.

Užuot trukdęs tau,

-  įsitikinkite, kad esate kupinas nuolankumo   ir

- Nesirūpink dėl likusių dalykų.

Tada jis man parodė keletą pamaldžių žmonių,

tarp kurių buvo   kunigų,

kai kurie iš jų   gyveno šventus gyvenimus.

Tačiau, kad ir kokie geri jie būtų, jie neturėjo tos paprastumo dvasios, kuri leistų tikėti.

- labai ačiū ir

- daugeliui priemonių, kurias Viešpats naudoja sieloms.

Jėzus man pasakė:

Aš bendrauju su nuolankaisiais ir paprastais, net jei vargšai ir neišmanėliai.

Nes jie iš karto tiki mano malonėmis ir labai jas vertina, bet su šiomis aš labai nenoriu.

Tai, kas priartina sielą prie Manęs, pirmiausia yra Tikėjimas.

Šie žmonės su visu savo mokslu, doktrina ir net šventumu,

- niekada nepatirti dangaus šviesos spindulio. Jie eina natūraliu keliu

-Bet tau niekada nepavyksta nė trupučio prisiliesti prie antgamtinio.

Štai kodėl mano mirtingajame gyvenime jo nebuvo

ne   mokslininkas,

ne   kunigas,

 tarp mano mokinių nėra galiūnas  .

Visi mano mokiniai buvo nemokšiški ir kuklios padėties.

Nes šie žmonės buvo

- nuolankesnis,

- paprastesnis ir lygesnis

– labiau pasiryžę dėl manęs daug aukotis“.

Šį kartą mano mielasis Jėzus norėjo pasilinksminti.

Jis priėjo tarsi norėdamas mane išgirsti, bet kai tik aš pradėjau kalbėti,

Jis dingo kaip žaibas.

O Dieve, kokios kančios!

Kol mano širdis buvo panardinta į šį kartaus skausmo ir drebėjo iš nekantrumo,

Jis grįžo sakydamas  :

"Kokia problema? Kas negerai? Būk ramus! Kalbėk, ko tu nori?

Bet kai tik atvėriau burną kalbėti, jis dingo.

Viską bandžiau nusiraminti, bet nepavyko.

Po kurio laiko mano širdis vėl ėmė trūkčioti, net labiau nei anksčiau, nes nebuvo jos vienintelio paguodos.

Grįžęs   Jėzus man pasakė  :

"Mano dukra,

gerumas gali pakeisti dalykų prigimtį. Jis gali pasaldinti kartumą.

Taigi būk malonesnis  !"

Tačiau ji nedavė jam laiko pasakyti nė žodžio.

Taip rytas praėjo. Tada atsidūriau už savo kūno ribų su Jėzumi.

Žmonių buvo minia, įskaitant

- kai kurie troško turtų,

- daugiau pagirti,

- kiti šlovinti o

- į kažką kitą.

Buvo ir tokių, kurie siekė šventumo. Tačiau niekas nesiekė paties Dievo

Visi jie norėjo būti pripažinti ir laikomi svarbiais.

Kreipdamasis į šiuos žmones ir nulenkęs galvą,   Jėzus jiems tarė  :

„Tu esi kvailas, dirbi nuostolingai“. Tada, atsisukęs į mane,   jis man pasakė  :

„Mano dukra, todėl pirmiausia rekomenduoju atsijungti

- apie viską ir

– iš savęs.

Kai siela atsiskyrė nuo visko,

- jam nebereikia kovoti, kad nepasiduotų žemės dalykams.

Tiesą sakant, žemės dalykai

- Matydamas, kad siela tave ignoruoja ir net niekina, pasveikink jį,

-Eik šalin ir daugiau jos netrukdyk.

Šįryt buvau tokio susinaikinimo būsenoje, kad tapau nekantrus ir nepakeliamas.

Mačiau save kaip bjauriausią būtybę žemėje,

kaip mažas sliekas, kuris visada sukasi toje pačioje vietoje,

-niekada negalėdamas judėti į priekį ar išlipti iš purvo.

O Dieve, koks vargas, aš toks nedoras, net gavęs tiek malonių!

Visada toks malonus nelaimingam nusidėjėliui, koks esu, gerasis Jėzus atėjo ir man pasakė:

„  Savęs niekinimas   yra pagirtinas, jei jį   lydi Tikėjimo dvasia  . Priešingu atveju, užuot vedęs į gera, ji gali pakenkti   sielai.

Tiesą sakant, jei be tikėjimo dvasios matote save tokį, koks esate   ,

negalėdamas daryti gero, būsi   nuneštas

- atgrasyti jus ir net

– nebeženkite nė žingsnio gėrio keliu.

Bet  jei tu patiki save Man  , tai yra, jei leisi save vedamas Tikėjimo dvasios,

- išmoksite pažinti ir niekinti save, bet tuo pačiu

-norėdamas mane geriau pažinti ir

- likite įsitikinę, kad su mano pagalba galite padaryti viską. Tokiu būdu jūs vaikščiosite Tiesoje “.

Oi! Kaip šie Jėzaus žodžiai nuramino mano sielą! Suprantu, kad man reikia

- pasinerk į mano nieką e

-Sužinok, kas aš esu, bet čia nesustodamas.

Priešingai, kai pamačiau, kas aš esu,

Turiu pasinerti į didžiulę Dievo jūrą

rinkti visas malones, kurių reikia mano sielai, kitaip

mano prigimtis pavargtų   ir

velnias gerai suvaidintų mane   atkalbinėdamas.

Tebūna Viešpats per amžius ir visi kartu dirba Jo šlovei!

Šį rytą, kai buvau įprastos būsenos,

mano žavingas Jėzus atėjo su mano nuodėmklausiu.

Jėzus atrodė šiek tiek nusivylęs pastaruoju.

Nes, matyt, norėjo, kad visi būtų savo nuomonės

kad mano būsena buvo Dievo darbas.

Jis bandė įtikinti kitus kunigus, atskleisdamas jiems dalykus iš mano vidinio gyvenimo.

Jėzus atsigręžė į nuodėmklausį ir tarė:

"Tai yra neįmanoma.

Mane patį kankino opozicija,

taip pat labai garsių žmonių, kunigų ir kitų autoritetingų žmonių.

Jie kaltino mano šventus darbus,

eina taip toli, kad sakau, kad buvau apsėstas   demono.

Aš leidau šiam pasipriešinimui, net iš religingų žmonių, kad tiesa išryškėtų tinkamu laiku.

Jei norite pasikonsultuoti su dviem ar trimis kunigais tarp geriausių, švenčiausių ir labiausiai išsilavinusių, kad būtumėte apšviesti, aš įgaliu jus tai padaryti.

Bet kitaip ne ir ne!

Tai būtų noras sugadinti mano darbus, paversti juos juokais, o tai man nelabai patiktų“.

Tada   Jėzus man pasakė  :

„Viskas, ko prašau jūsų, yra išlikti tiesus ir paprastas. Nesijaudinkite dėl būtybių nuomonės.

Leiskite jiems galvoti, ką nori, jūsų nė kiek netrukdydami.

Nes jei nori siekti visų pritarimo, nustoji mėgdžioti mano gyvenimą.

Šįryt mano mieliausias Jėzus norėjo, kad rankomis paliesčiau savo nieką.

Pirmieji žodžiai, kuriuos jis man pasakė, buvo: "  Kas aš esu ir kas tu  ?"

Šį dvigubą klausimą lydėjo du intensyvūs šviesos spinduliai:

-vienas man parodė Dievo didybę ir

- kita, mano vargas ir mano niekas.

Supratau, kad esu tik šešėlis,

kaip tie, kuriuos suformuoja žemę apšviečianti saulė; Šie šešėliai priklauso nuo saulės.

Saulei judant, jie nustoja egzistuoti, netekę savo spindesio.

Taip yra su mano šešėliu, tai yra su mano esybe:

šis šešėlis priklauso nuo Dievo, kuris akimirksniu gali priversti jį išnykti.

Ką jau kalbėti apie tai, kad aš iškreipiau šį šešėlį

– kurį Viešpats man patikėjo, ir

-Kas man net nepriklausė?

Ši mintis mane siaubė, atrodė liūdna, užkrėsta ir pilna kirminų. Tačiau savo siaubingoje būsenoje buvau priverstas stoti prieš šventąjį Dievą.

Oi! Kaip norėčiau pasislėpti bedugnės gelmėse!

Tada   Jėzus man pasakė:

„Didžiausia malonė, kurią siela gali gauti, yra savęs pažinimas  .

Savęs pažinimas ir Dievo pažinimas eina koja kojon. Kuo daugiau pažįsti save, tuo daugiau pažinsi Dievą.

Kai siela išmoko pažinti save,

ji supranta, kad viena ji negali padaryti nieko gero.

Dėl to jo šešėlis (t.y. jo esybė) paverčiamas Dievu.

Jis ateina daryti viską Dieve.

Ji yra Dieve ir eina šalia Jo

- Nežiūrėdamas,

- be zondavimo,

– jau nekalbant.

Ji tarsi būtų mirusi.

Faktiškai

-  suvokti jo nebūties gilumą,

- nedrįsta nieko daryti vienas,

bet aklai seka Dievo keliu.

Siela, kurią gerai pažįstate, primena tuos žmones, kurie keliauja garlaiviu. Nežengę nė žingsnio, jie leidžiasi į ilgas keliones.

Tačiau viskas daroma juos gabenančios valties dėka.

Taip yra sielai, kuri, patikėjusi savo gyvenimą Dievui, atlieka didingus skrydžius tobulumo keliais.

Tačiau jis žino, kad tai daro

- ne vienas,

– bet iš Dievo malonės“.

Oi! Kaip Viešpats

- palankiai vertina šią sielą,

- jį praturtina ir

- jo didžiausių malonių aukštumas, žinant

– kad nieko nepriskiriama

-bet padėkok jam ir

- viską jam priskiria!

Laiminga tu, siela, kad pažįsti save!

Šįryt buvau paniręs į kančių vandenyną, nes Jėzus dar nebuvo atėjęs.

Jis man neparodė net savo šešėlio,

-kaip jis dažniausiai daro, kai neateina tiesiai, pavyzdžiui, parodydamas man ranką ar ranką.

Mano skausmas buvo toks stiprus, kad jaučiau, kad jie drasko mano širdį.

Kita vertus, tomis dienomis, kai turiu priimti šventąją Komuniją (kaip būtų buvę šį rytą),

Jis dažniausiai ateina pats

- apvalyk mane ir

-paruošk mane priimti jį sakramente.

Aš jam pasakiau: „Šventasis sužadėtine, o gerasis Jėzau, kas vyksta? Ar tu pats neatėjai manęs paruošti?

Kaip aš galiu tave priimti?"

Pagaliau atėjo valanda, atėjo nuodėmklausys, bet Jėzaus nebuvo.

Koks širdį veriantis sakinys! Kiek ašarų išliejai!

Tačiau po komunijos pamačiau savo gerąjį Jėzų, vis dar malonų apgailėtinam nusidėjėliui, koks esu.

Jis paėmė mane iš mano kūno, o aš jį paėmiau į rankas (jis buvo įgavęs gedinčio vaiko pavidalą).

Aš jam pasakiau: „Mano sūnau, mano vienintelis Gėris, kodėl neatėjai?

Kaip aš tave įžeidžiau? Ko tu nori iš manęs, kad aš taip verkčiau? ”Mano skausmas buvo toks stiprus, kad net laikydamas jį rankose, aš verkiau.

Dar man nebaigus kalbėti, Jėzus, man neatsakęs, priartėjo prie manosios burnos ir išliejo ant jos savo kartėlį.

Kai jis sustojo, aš su juo kalbėjausi, bet jis neklausė. Tada jis vėl pradėjo lieti savo kartėlį.

Tada, neatsakęs į jokį mano klausimą, jis man pasakė:

„Leisk man išlieti į tave savo skausmą, kitaip

kaip bariau kitas vietas   kruša,

Aš nubausiu tavo   kraštą.

Leisk man išlieti savo kartėlį ir negalvoti apie nieką kitą.“ Jis nieko nesakė ir viskas baigėsi.

Mano susinaikinimo būsena vis dar tęsėsi.

Jis tapo toks gilus, kad aš net nedrįsau įmesti nė žodžio savo mylimam Jėzui.

Šį rytą, pasigailėdamas mano liūdnos būsenos, Jėzus norėjo mane pradžiuginti. Štai taip.

Kai jis pasirodė, ir dėl to, kad prieš jį jaučiausi sugniuždyta ir gėda, jis taip priartėjo prie manęs, kad aš patikėjau, kad jis yra manyje, o aš – jame.

Tada jis man pasakė:

„Mano mylima dukra, kas tave verčia tiek kentėti?

Pasakyk man viską, nes aš tau patiksiu ir viską kompensuosiu“.

Nedrįsau jai nieko pasakyti, nes ir toliau suvokiau save taip, kaip anądien ją aprašiau, o tai labai blogai.

Bet Jėzus pakartojo  :

„Nagi, pasakyk man, ko nori. Nebijok.

Mano ašarų užtvanka pratrūko ir, matydama, kad esu beveik priversta, tariau jam:

„Šventasis Jėzau, kaip nesikankinti.

Gavęs tiek malonių, nebeturėčiau būti piktas. Tačiau net ir geruose darbuose, kuriuos stengiuosi daryti, sumaišau tiek trūkumų ir netobulumų, kad nekenčiu savęs.

Kaip šie darbai gali pasirodyti prieš tave, tu toks tobulas ir toks šventas?

Ir mano kančios, kurios darosi vis retesnės nei anksčiau, ir jūsų ilgas delsimas, visa tai man aiškiai rodo.

kad mano nuodėmės, mano baisus nedėkingumas yra   priežastis.

Taigi, kadangi tu ant manęs pyksti, tu atsisakai ir man kasdienės duonos

kurį duodate visiems, tai yra kryžių. Taigi, galų gale tu mane visiškai apleisi.

Ar yra didesnis liūdesys už tai?

Pilnas užuojautos Jėzus apkabino mane savo Širdimi ir  pasakė  :

"Nebijokite. Šįryt darbus darysime kartu. Galėsiu kompensuoti už tavo paties darbus."

Tada man susidarė įspūdis, kad Jėzaus įsčiose yra vandens ir kraujo šaltinis.

Jis panardino mano sielą į šiuos du fontanus, pirmiausia į vandenį, paskui į kraują.

Negaliu pasakyti, kiek mano siela buvo apvalyta ir pagražinta. Tada kartu padeklamavome tris „Šlovė Tėvui“.

Jis man pasakė, kad tai daro, kad palaikytų mano maldas ir garbinimą.

– už Dievo didybę.

Oi! Kaip gražu ir jaudinanti buvo melstis su Jėzumi!

Tada jis man pasakė: "Neliūdėk dėl kančių trūkumo. Ar norėtum užbėgti už akių mano laikui? Neskubu. Pervažiuosime tą tiltą, kai tik ten pateksim. Viskas bus padaryta, bet tinkamu laiku“.

Tada dėl visiškai netikėtos apvaizdos aplinkybės, perėjęs viatiką už kitus sergančius žmones, galėjau priimti komuniją.

Po visko, kas įvyko tarp manęs ir Jėzaus, nežinau kiek bučinių ir glamonių Jėzus man suteikė.Neįmanoma visko apsakyti.

Po komunijos maniau, kad matau šventą ostiją, o jos centre pamačiau

- kartais Jėzaus burna, kartais jo   akys,

– kartais ranką, paskui visą kūną.

Tai mane ištraukė iš kūno ir vėl atsidūriau

- pirmas dangaus skliaute,

-Tada žemėje tarp žmonių, bet visada jų draugijoje. Kartkartėmis jis kartojo:

"O mano mylimoji, kokia tu graži! Jei tik žinotum, kaip aš tave myliu! O kaip tu mane myli?"

Išgirdusi šį klausimą pamaniau, kad mirštu, todėl buvau sutrikęs. Nepaisant visko, turėjau drąsos jam pasakyti:

„Jėzau, nepakartojamas grožis, taip, aš tave labai myliu.

O tu, jei tikrai mane myli, sakyk, ar atleisi man už visą mano padarytą skriaudą? Bet taip pat duok man kančios!

Jėzus atsakė:

„Taip, aš tau atleidžiu ir noriu tau patikti

išliedamas tavyje savo kartėlį“. Tada jis atidavė savo kartėlį.

Atrodė, kad Jo širdyje yra visas šaltinis, kurį sukėlė žmonių įžeidimai. Didžiąją dalį jis įliejo į mane.

Jis pridūrė  : „Pasakyk man, ko dar nori?

Aš atsakiau:

„Švenčiausias Jėzau, aš rekomenduoju tau savo išpažinėju. Padarykite jį šventuoju ir suteikite jam kūno sveikatą.

Tačiau ar tikrai jūsų valia, kad šis kunigas ateitų?

Jis pasakė  : "Taip!"

Pridūriau: „Jei to norėtum, išgydytum“.

Jėzus tęsė  : „Būk tylus, neversk savęs tikrinti mano sprendimų“. Tą akimirką jis man parodė savo kūno sveikatos pagerėjimą ir sielos pašventinimą.

Tada pridūrė: „Tu nori važiuoti per greitai, o aš, Jje, viską darau tinkamu laiku“.

Todėl jam patikėjau savo artimuosius ir meldžiau už nusidėjėlius sakydamas:

"Oi, kaip norėčiau, kad mano kūnas subyrėtų į mažus gabalus, kol nusidėjėliai atsivers".

Tada aš pakliuvau jam į kaktą, akis, veidą ir burną, darydamas įvairius garbinimo ir atlyginimo už nusikaltimus, kuriuos

nusidėjėliai jam daro.

Oi! Koks buvo laimingas Jėzus ir aš.

Gavusi pažadą, kad daugiau niekada manęs nepaliks, grįžau į savo kūną ir viskas baigėsi.

Mano žavingas Jėzus, kupinas saldumo ir geranoriškumo, ir toliau pasireiškia.

Šįryt, kai buvau su  juo, jis vėl man kartojo  :

–  Pasakyk man, ko tu nori?

Aš atsakiau: „Jėzau, mano brangusis, tiesą sakant, ko aš labiausiai noriu,

visi atsivertę.“ Koks neproporcingas prašymas, ar ne?

Tačiau mano malonus   Jėzus man pasakė  :

„Galėčiau tau atsakyti, jei visi turėtų geros valios būti išgelbėtiems. Ir kad parodyčiau, kad suteiksiu tau viską, ko tik nori, eikime kartu į pasaulio vidurį.

Visus tuos, kuriuos randame ir kurie nuoširdžiai nori būti išgelbėti, kad ir kokie blogi jie būtų, aš duosiu juos jums“.

Taigi mes ėjome tarp žmonių ieškodami tų, kurie norėtų būti išgelbėti.

Mano nuostabai, radome tokį mažą skaičių, kad buvo gaila!

Tarp jų buvo mano nuodėmklausys, dauguma kunigų ir kai kurie tikintieji, bet ne visi jie buvo iš Korato.

Tada jis man parodė įvairius jo nusikaltimus. Paprašiau jo leisti man pasidalinti savo kančiomis.

Ir nuo savo burnos iki manosios jis išliejo savo kartėlį.

Tada jis man pasakė: "Mano dukra, mano burna per pilna kartumo. Ak! Pripildyk ją saldumo!"

Aš jam pasakiau: "Aš tau duočiau bet ką su malonumu, bet aš nieko neturiu! Pasakyk man, ką galiu tau duoti".

Jis atsakė:

„Leisk man gerti pieną iš tavo krūtų, kad pripildytum mane saldumo“.

Šiuo metu jis atsigulė man ant rankų ir pradėjo čiulpti. Tada bijojau, kad tai ne Kūdikėlis Jėzus, o velnias.

Taigi aš uždėjau rankas jam ant kaktos ir padariau kryžiaus ženklą.

Jėzus žvelgė į mane su džiaugsmu ir, toliau čiulpdamas, šypsojosi, o jo spindinčios akys tarsi man pasakė: „Aš ne demonas, aš ne demonas!

Kai pasisotino, jis įlipo man į glėbį ir visur mane bučiavo. Kadangi man irgi buvo nemalonus skonis burnoje

- už kartėlį, kurį jis man išliejo,

savo ruožtu norėjau žįsti jai krūtis, bet neišdrįsau.

Jėzus pakvietė mane tai padaryti. Paskatinta jo kvietimo, pradėjau čiulpti. Oi! Koks dangiškas saldumas išėjo iš šių palaimintų įsčių!

Bet kaip šiuos dalykus išreikšti?

Tada grįžau į save, visa užplūdusi saldumo ir džiaugsmo.

Dabar turiu paaiškinti, kad kai Jėzus maitina mano krūtis, mano kūnas tame nedalyvauja. Tiesą sakant, tai atsitinka, kai aš išeinu iš savo kūno.

Atrodo, kad viskas vyksta tik tarp sielos ir Jėzaus, o kai nutinka, tai dar vaikas.

Kai tai atsitinka, yra tik siela:

Paprastai jie yra dangaus skliaute   arba

apkeliauti kur nors pasaulyje.

Kartais, kai grįžtu į save, jaučiu skausmą ten, kur jis čiulpė.

Nes jis tai daro su tokia jėga, kad būtų galima pagalvoti, kad nori išplėšti mano širdį iš krūtinės.

Jaučiu tikrą skausmą ir, kai grįžtu pas mane, mano siela perduoda tą skausmą mano kūnui.

Tas pats nutinka ir kitais atvejais. Kaip kas

kai jis paima mane iš mano kūno ir priverčia dalytis jo nukryžiavimu:

Jis pats paguldo mane ant kryžiaus ir nagais perveria rankas ir kojas. Skausmas toks stiprus, kad manau, kad   mirsiu.

Tada, kai grįžtu į save, jaučiu šį nukryžiavimą savo kūne taip, kad negaliu pajudinti nei pirštų, nei   rankų.

Taip yra ir su kitomis kančiomis, kuriomis Viešpats dalijasi su manimi. Viską pasakyti užtruktų per ilgai.

Pridedu, kad kai Jėzus maitina mano krūtis,

Jaučiu, kad mano širdyje ji traukia tai, ko trokšta.

Tai taip tiesa, kad jaučiu, tarsi mano širdis būtų išplėšta iš krūtinės.

Kartais, jausdamas šį skausmą, sakau Jėzui tokius dalykus:

„Mano gražuolis vaikeli, tu šiek tiek per neklaužada!

Eikite lėčiau, nes tai labai skausminga. “Kalbant apie jį, jis nusišypsojo.

Panašiai, kai aš čiuldžiu Jėzų,

- Iš jo širdies aš pasisavinu pieną ar kraują,

- Tiek, kad man Jėzaus žindymas yra tarsi gėrimas iš žaizdos prie šono.

Tačiau kaip Viešpats kartkartėmis patenkintas

įpilk man saldaus pieno iš jo burnos   arba

kad išgerčiau brangiausią kraują iš jo pusės, tada, kai jis   mane čiulpia,

tai nieko čiulba, išskyrus tai, ką jis man davė pats.

Nes aš asmeniškai neturiu nieko, kas sušvelnintų jo skausmus. Tikrai, tiek daug jam duoti.

Tai taip tiesa, kad kartais, kai ji mane žindo,

- Tuo pačiu čiulpiau

- aiškiai supranti

tai, ką jis semiasi iš manęs, yra ne kas kita, kaip tai, ką jis pats man duoda.

Manau, kad šiuo klausimu paaiškinau pakankamai ir geriausiai.

Visą rytą labai nerimavau dėl daugybės žaizdų, kurias žmonės daro Jėzui, ypač dėl siaubingo nesąžiningumo.

Koks skausmas Jėzui matyti pasiklydusias sielas!

Kai naujagimis nužudomas nepakrikštytas, jis dar labiau kenčia.

jaučiuosi kaip

-kad ši nuodėmė labai sveria dieviškojo teisingumo svarstykles ir

-kas sukelia daugiau dieviškų bausmių.

Tokios scenos dažnai atnaujinamos. Mano mieliausiam Jėzui buvo liūdna mirti.

Matydama jį tokį, nedrįsau su juo kalbėti.

Jis man tiesiog pasakė:

„Mano dukra, sujunk savo kančias ir maldas su mano

- kurie labiau patinka Dieviškajai Didenybei,

– kad priimtum juos ne kaip kilusius iš tavęs, o iš manęs“.

Tai pasireiškė tiek nedaug kartų, bet visada tyloje. Tebūna Viešpats palaimintas per amžius!

Mano mielasis Jėzus ir toliau reiškėsi tik keletą kartų ir beveik tik tylėdamas.

Mano protas buvo sutrikęs, nes bijojau

praradau savo vieną gėrį ir dėl daugelio kitų priežasčių, kurių čia nereikia minėti.

O Dieve, kokios kančios!

Kol buvau tokioje būsenoje, ji trumpai prisistatė.

Atrodė, kad jame buvo šviesa, iš kurios sklinda kitos mažos lemputės.

Jis man pasakė  :

„Išmesk iš savo širdies visą baimę.

Pažvelk, Aš atnešiau tau šią šviesą, kad įdėčiau ją tarp tavęs ir Manęs, ir šias kitas mažas švieseles, kad įdėčiau jas į tuos, kurie artės prie tavęs.

Tiems, kurie tyčia širdimi artinsis prie tavęs ir darys tau gera,

-šios šviesos apšvies jų protus ir širdis,

- pripildys juos dangiško džiaugsmo ir malonių e

- jie aiškiai supras, ką aš tavyje darau.

Tie, kurie kreipiasi į jus kitais ketinimais

- patirs priešingai:

-Šios lemputės privers juos apsvaiginti ir sutrikdyti. “

Po šių žodžių man pasidarė ramiau. Tegul visa tai veikia kartu Dievo garbei!

Kadangi šįryt turėjau priimti komuniją, maldavau savo gerąjį Jėzų, kad ateitų ir paruoštų mane prieš atvykstant nuodėmklausiui švęsti šventųjų Mišių:

– Priešingu atveju, Jėzau, kaip aš galiu tave priimti, toks nedoras ir nusiteikęs?

Kol aš taip meldžiausi, mano Jėzus mielai atėjo.

Ir, pamačius jį, susidariau įspūdį, kad jis įsiskverbė į mane savo labai tyrais ir spindinčiais šviesos žvilgsniais.

Kaip paaiškinti, ką ši išvaizda sukėlė manyje?

Iš jo nepabėgo nė trupučio dulkių šešėlis.

Aš geriau nekalbėsiu apie šiuos dalykus, nes

- malonės operacijos sunkiai gali būti išreikštos žodžiais e

-kad yra didelė rizika iškreipti tiesą.

Bet  paklusnumo ponia   nenori, kad tylėčiau.

O kai ko nors prašo, turi užsimerkti ir nieko nesakęs paklusti.

Būdama ponia, ji žino, kaip būti gerbiama!

Taigi aš tęsiu savo pasakojimą.

Iš pirmo Jėzaus žvilgsnio aš maldavau, kad jis   mane apvalytų.

Man atrodė, kad viskas, kas metė šešėlį ant mano sielos, buvo nušluota.

Antru jo žvilgsniu paprašiau,   kad mane apšviestų  . Iš tiesų, kam brangus akmuo būtų tyras, jei jis nepatrauks susižavėjimo žvilgsnių

- spindi prieš akis?

Galėtume į tai žiūrėti, bet abejingu žvilgsniu. Man reikėjo šios šviesos

- ne tik   tam, kad mano siela spindėtų,

- bet ir   padėti man suvokti to, kas man nutiko, didybę:

Mano mielasis Jėzus ne tik žiūrėjo į mane, bet ir   sutapatino su   Juo  .

Atrodė, kad Jėzus prasiskverbė į mane, kai saulės šviesa prasiskverbia pro kristalą  . Tada, kadangi jis visada žiūrėjo į mane, aš jam pasakiau:

„Labai malonus Jėzau, kadangi Tau patiko mane apvalyti, tada apšviesk mane, būk dabar geras ir   pašventink mane  .

Tai labai svarbu, nes aš tave priimsiu, Šventųjų Šventoji. Nesąžininga, kad aš taip kitoks nei tu“.

Visada toks malonus savo apgailėtinai būtybei,

Jėzus paėmė mano sielą į savo kūrybines rankas ir visur padarė pakeitimus.

Kaip aš galiu pasakyti, ką šie pokyčiai padarė manyje ir kaip mano aistros užėmė jų vietą?

Pašventintas šių dieviškų prisilietimų,

- Mano norai, mano polinkiai, mano meilė,

– mano širdies plakimas ir visi pojūčiai visiškai pasikeitė.

Nespaudžiant kaip anksčiau,

- jie sudarė mielą harmoniją mano brangaus Jėzaus ausyse.

Jie buvo tarsi šviesos spinduliai, kurie sužeidė jo žaviąją Širdį. Oi! Kaip jis mėgavosi ir kokiomis laimingomis akimirkomis mėgavausi aš.

Ak! Aš patyriau šventųjų ramybę!

Man tai buvo džiaugsmo ir džiaugsmo rojus.

Tada Jėzus uždengė mano sielą   apsiaustu  .

-  tikėjimo,

– viltis ir

- labdara

šnabždėdamas man į ausį, kaip praktikuoti šias dorybes.

Jis ir toliau skverbėsi į mane kitu šviesos spinduliu, kuris privertė mane   pamatyti savo   nieką. Ak!

Jaučiausi lyg smėlio grūdelis didžiulio vandenyno (o tai yra Dievas) dugne. Šis smėlio grūdelis tirpo šioje didžiulėje jūroje (t. y. Dieve).

Tada jis buvo atimtas iš mano kūno

-laikydamas mane ant rankų ir

- nuolat šnabždėdamas   atgailos už mano nuodėmes aktus.

Tik prisimenu, kad mačiau save kaip neteisybės bedugnę:

"Ak! Viešpatie, koks aš tau buvau nedėkingas!"

Tuo tarpu aš žiūrėjau į Jėzų.

Ant galvos jis nešiojo  erškėčių vainiką   .

Aš atėmiau jį iš jo sakydamas: „Duok man erškėčius, Jėzau, nes aš nusidėjėlis.

Erškėčiai man gerai, bet ne tau, Teisingasis, Švenčiausiasis.“ Tada Jėzus pastūmė jį man ant galvos.

Tada, nežinau kaip, iš toli pamačiau nuodėmklausį. Aš tuojau pat prašiau Jėzų, kad eitų ir jį paruoštų komunijai.

Manau, kad jis išvyko, nes netrukus grįžo ir pasakė man:

„Noriu, kad tavo elgesys su manimi ir su nuodėmklausiu būtų vienodas. Noriu to paties ir jam:

- turi tave pamatyti ir elgtis su tavimi taip, lyg būtum kitas Aš,

-Nes tu esi tokia auka kaip aš.

Noriu, kad viskas būtų išvalyta ir tik mano Meilė galėtų spindėti visame kame“.

Aš pasakiau:

„Viešpatie, man atrodo neįmanoma elgtis su nuodėmklausiu taip, kaip su tavimi, visų pirma dėl savo nestabilumo“.

Jėzus tęsė  : „Tikroji meilė pranyksta visas aštrias briaunas, o su kerinčiu meistriškumu leidžia Dievą šviesti tik visame kame“.

Tada nuodėmklausys atėjo pakviesti manęs paklusti.

Jis laikė šventas Mišias, kurių proga priėmiau komuniją. Viskas baigėsi taip.

Kaip galiu kalbėti apie intymumą, su kuriuo viskas vyko tarp Jėzaus ir manęs? Neįmanoma išreikšti; Neturiu žodžių, kad suprasčiau.

Todėl čia sustoju.

Šį rytą mano žavusis Jėzus neatėjo.

Pagalvojau: „Kodėl jis neateina? Kas dabar naujo?

Vakar taip dažnai ateidavo, o šiandien jau vėlu ir dar neatvyko. Man skauda širdį. Koks kantrus turi būti su Jėzumi!

Noras pamatyti Jėzų sukėlė tokią kovą visa mano esybe, kad maniau, kad mirštu iš skausmo.

Mano valia, kuri turi dominuoti manyje,

Bandžiau įtikinti savo jausmus, polinkius, troškimus, prieraišumą ir visa kita nuraminti, nes Jėzus ateina.

Po ilgų kančių Jėzus atėjo laikydamas jį už rankos

puodelis išdžiūvusio, pūvančio, nemalonaus kvapo kraujo.

Jis man pasakė  :

– Matai tą kraujo taurę? Aš išliesiu jį į pasaulį“.

Jai kalbant, atėjo mano Motina (Švenčiausioji Mergelė) ir mano nuodėmklausys buvo su ja.

Jie meldėsi, kad Jėzus neišlietų šios taurės ant pasaulio, bet kad mane išgertų.

Išpažinėjas tarė Jėzui:

– Viešpatie, kodėl tu ją pasirinkai kaip auką, jei nenori išpilti jai taurės?

Aš labai noriu, kad jūs priverstumėte ją kentėti ir gailėti žmonių.

Mano mama verkė ir kartu su nuodėmklausiu pasakė Jėzui, kad toliau melsis, kol Jėzus priims komuniją.

Iš pradžių Jėzus beveik nepritarė tokiam pasiūlymui ir atkakliai norėjo išlieti taurę ant pasaulio.

Buvau sutrikusi ir nieko negalėjau pasakyti.

Nes pamačius šią siaubingą taurę mane apėmė toks siaubas, kad drebėjau visa savo esybe. Kaip galėčiau jį gerti? Tačiau atsistatydinau.

Jei Viešpats duos man atsigerti, aš jį priimsiu.

Kita vertus, jei Viešpats nuspręstų pralieti šį kraują ant pasaulio, kas žino, kokios būtų bausmės?

Man atrodė, kad jis atsargoje laiko krušą, kuri pridarys daug žalos ir tęsis kelias dienas.

Tada Jėzus atrodė kiek ramesnis.

Jis apkabino nuodėmklausį, nes jis jo taip maldavo,

tačiau nenusprendęs, ar jis mokės už pasaulio čempionatą, ar ne.

Viskas baigėsi taip, palikdama mane neapsakomai kančia dėl to, kas gali nutikti.

Jėzus ir toliau apsireiškia ketindamas barti kūrinius. Aš maldavau jo išlieti savyje savo kartėlį ir išgelbėti visą pasaulį,

arba bent jau mano ir mano miesto. Nuodėmklausys man pritaria.

Šiek tiek nugalėtas mūsų maldų, Jėzus iš savo burnos įliejo į mane šiek tiek kartėlio, bet ne minėtą kraujo taurę (plg. birželio 14 d.).

Kiek jis sumokėjo, suprantu, kad jis tai padarė norėdamas išsaugoti mano ir mano miestą, bet ne iki galo.

Šį rytą buvau jam kančios šaltinis.

Kai jis atrodė ramesnis, įliejęs į mane savo kartėlio,

Per daug negalvodama pasakiau jam:

„Mano gerasis Jėzau, prašau išlaisvink mane iš nuobodulio, kurį sukelia nuodėmklausiui, kuris turi ateiti kiekvieną dieną.

Kiek tau kainuotų išvaduoti mane iš mano kančios būsenos, nes tu pats mane ten padėjai?

Atvirkščiai, tau tai nieko nekainuotų ir, kai to nori, tau viskas įmanoma“.

Šiais žodžiais Jėzaus veidas išreiškė tokį sielvartą, kad jis įsiskverbė į mano širdies gelmes.

Ir, man neatsakęs, dingo.

Labai nuliūdau, tik Viešpats žino, kiek! Ypač pagalvojus, kad jis niekada negrįš.

Tačiau netrukus po to jis grįžo dar labiau susijaudinęs.

Jo veidas buvo ištinęs ir kraujavo nuo ką tik patirtų įžeidimų.

Deja,   jis man pasakė:  „  Pažiūrėk, ką jie man padarė  .

Kaip tu gali manęs prašyti nebarti būtybių? Tam būtinos bausmės

- pažeminti juos ir

– kad jie netaptų dar įžūlesni.

Viskas vyksta kaip įprasta. Tačiau ypač šį rytą

Visą savo laiką skiriu Jėzaus maldavimui:

Jis norėjo toliau mesti krušą, kaip darė šiomis dienomis, o aš nenorėjau.

Be to, užvirė audra.

Demonai ruošėsi kai kurias vietas užklupti su krušos rykšte.

Tuo tarpu iš tolo mačiau, kaip nuodėmklausys man skambina, liepdamas eiti išvaryti demonų, kad jie nieko nedarytų.

Man einant Jėzus atėjo manęs pasitikti, kad neleisčiau judėti pirmyn.

Aš jai pasakiau: „O Viešpatie, aš negaliu sustoti, mane šaukia paklusnumas, ir tu žinai, kaip aš darau, kad turiu jam paklusti“.

Jėzus atsakė:  "Na! Aš tai padarysiu už jus!"

Jis įsakė demonams eiti toliau ir kol kas neliesti mūsų miestui priklausančių žemių.

Tada jis man pasakė  :

"Štai mes!" Taigi mes grįžome, aš savo lovoje ir Jėzus šalia manęs.

Atvykęs norėjo pailsėti, sakė labai pavargęs. Aš jam iššūkį ir pasakiau: „Ką reiškia šis miegas?

Ką tik privertei mane padaryti gražų paklusnumą, o dabar nori miego?

Ar tai tavo meilė man ir tavo būdas viskuo man patikti? Taigi ar nori miego? Gerai!

Galite miegoti, jei tik duosite man žodį, kad nieko nedarysite.

Apgailestauju, kad matau save tokią nelaimingą,  ji  man  pasakė   :

„Mano dukra, nepaisant visko, noriu tave patenkinti.

Eikime vėl kartu tarp žmonių ir pažiūrėkime, kurie nusipelno būti nubausti už savo blogus darbus.

Galbūt dėl ​​rykštės jie atsivertė. sutaupysiu

- ko tu nori,

– tiems, kuriems reikia mažesnės bausmės ir kurie nori išgelbėti“.

Aš kartoju:

„Viešpatie, dėkoju tau už tavo begalinį gerumą, norėdamas suteikti man pasitenkinimą. Bet, nepaisant to, negaliu padaryti to, ką tu man sakai, neturiu nei jėgų, nei valios matyti tavo kūrinio nubausimą.

Kokia kančia būtų mano širdžiai

jei būčiau žinojęs, kad vienas iš jų buvo nubaustas ir būčiau to norėjęs. Tegul niekada taip nebus, niekada, Viešpatie!

Tada nuodėmklausys pakvietė mane paklusti ir viskas baigėsi.

Vakar, pragyvenus    deramos skaistyklos  dieną

- beveik visiško mano didžiausio Gėrio atėmimo e

- daugybė velnio pagundų,

Jaučiausi taip, lyg būčiau padaręs daugybę nuodėmių.

Nekenčiu! Kaip gaila, kad įžeidžiau savo Jėzų! Šį rytą, kai tik jį pamačiau, pasakiau jam:

„Gerasis Jėzau, atleisk man visas nuodėmes, kurias padariau vakar“. Pertraukdamas mane,   jis man pasakė:  „  Jei sunaikinsi save, niekada nenusidėsi“.

Norėjau toliau kalbėti, bet kai jis man parodė keletą atsidavusių sielų,

Jis privertė mane suprasti, kad nenori manęs klausytis.

Jis tęsė:

„Labiausiai apgailestauju dėl šių sielų, kad jos yra geros nenuoseklios  .

Tik smulkmena, nusivylimas, net trūkumas ir

Nors labiau nei bet kada laikas kabintis prie Manęs, jie yra sunerimę, susierzinę ir nepaiso jau prasidėjusio gėrio.

Kiek kartų rengiau jiems malones, bet jų nepastovumo akivaizdoje turėjau juos sulaikyti“.

Nuo manęs,

- žinodamas, kad jis atsisakė klausytis, ką noriu jam pasakyti

- Ir matydamas, kad mano nuodėmklausiui nebuvo fiziškai gerai,

Ilgai meldžiausi už jį ir uždaviau Jėzui keletą klausimų

– kurių čia nereikia minėti.

Jėzus švelniai atsakė jiems visiems, ir tada viskas baigėsi.

Šį rytą viskas vyko kaip įprasta.

Atrodė, kad Jėzus norėjo mane šiek tiek pradžiuginti, nes aš to laukiau jau seniai.

Iš tolo mačiau kaip žaibas iš dangaus krenta vaiką. Pribėgau prie jo ir paėmiau jį ant rankų.

Mane palietė abejonė, ar tai galėjo būti ne Jėzus. Tada aš pasakiau vaikui: „Mano brangusis brangusis, pasakyk man, kas tu toks?

Ir jis atsakė  : „Aš esu tavo mylimasis Jėzus“.

Aš jam pasakiau: „Mano mielas vaikeli, prašau paimk mano širdį ir pasiimk ją su savimi į dangų, nes po širdies siela taip pat gerai seks“.

Atrodė, kad Jėzus paėmė mano širdį ir taip sujungė ją su savo, kad jiedu   tapo viena.

Tada atsivėrė dangus ir viskas tarsi rodė, kad ruošiamasi labai dideliam vakarėliui.

Gražus jaunuolis nusileido iš dangaus,

- visi akina ugnimi ir liepsnomis.

Jėzus man pasakė  : "Rytoj bus   mano brangaus Luigi de Gonzagos šventė  . Aš turiu būti ten".

Aš jam pasakiau: "Taigi paliksi mane ramybėje! Ką aš darysiu?"

Jis  tęsė: „Tu irgi ateisi. Pažiūrėk, koks gražus Louisas!

Bet kas jame yra didesnio, kuo jis išsiskiria žemėje,

tai meilė, su kuria jis padarė viską  . Viskas apie jį buvo meilė. Meilė apgyvendino jį viduje ir apsupo jį išorėje,

todėl galima sakyti, kad jis kvėpavo meile.

Štai kodėl buvo sakoma, kad jis niekada nesiblaškė, nes meilė užplūdo jį iš visų pusių ir, kaip matote, užtvindys jį amžinai.

Iš tiesų,   Šv. Luiso meilė man atrodo tokia didelė, kad jo ugnis gali sudeginti pelenais visą pasaulį.

Jėzus pridūrė  :

„Vaikštau aukščiausiais kalnais ir ten man malonu“. Kadangi nesupratau šių žodžių prasmės,

Jis tęsė  :

„Aukščiausi kalnai yra tie šventieji, kurie mane labiausiai mylėjo ir džiugino tiek savo viešnagės žemėje metu, tiek man būnant danguje.

Jis visas įsimylėjęs!"

Tada paprašiau Jėzaus palaiminti mane ir tuos, kuriuos tuo metu mačiau. Palaiminęs mus, jis dingo.

Kadangi Jėzus neatvyko, tariau sau:

– Galbūt jis nebeateis ir paliks mane paliktą.

Ir aš vis kartojau: "Ateik, mano Mylimoji, ateik!"

Staiga   jis atėjo ir pasakė  :

"Aš tavęs nepaliksiu, niekada tavęs nepaliksiu. Ateik ir tu, ateik pas Mane!

Tuoj pat puolu jam į glėbį ir, man esant ten,   jis tęsė  :

– Aš ne tik tavęs nepaliksiu, bet ir dėl tavęs nepaliksiu Korato.

Ir, man to nesuvokiant, jis staiga dingo. Labiau nei anksčiau degiau noru jį pamatyti vėl ir vėl ir vėl: „Ką tu man padarei?

Kodėl tu taip greitai išėjai net neatsisveikinęs?

Kol išreiškiau savo skausmą, Kūdikėlio Jėzaus atvaizdą, kurį laikau prie savęs,

atrodė, kad man atgyja ir retkarčiais

jis ištraukė galvą iš stiklinio kupolo, norėdamas mane stebėti.

Kai tik jis suprato, kad jį mačiau, jis nusinešė į vidų.

Pasakiau jam:

"Akivaizdu, kad tu per daug įžūlus ir nori elgtis kaip vaikas. Jaučiu, kad einu iš proto iš skausmo, nes tu neateisi ir tau smagu. Na! Žaisk ir linksminkis tiek, kiek tu nori.

Nes aš būsiu kantrus“.

Šį rytą mano mielasis Jėzus tęsė savo žaidimus ir juokelius. Jis uždėjo rankas man ant veido, lyg norėtų mane paglostyti.

Tačiau tuo metu, kai tai padarė, jis dingo.

Tada jis grįždavo apglėbęs mano kaklą rankomis kaip apkabinimas. Kai ištiesiau ranką norėdama jo pabučiuoti, jis dingo kaip žaibas ir aš jo neradau. Kaip galiu apibūdinti skausmą mano širdyje?

Kol buvau sugniuždyta šios kančių jūros, iki tokio lygio, kai pajutau, kad gyvenimas mane apleidžia,

atėjo Dangaus Karalienė, nešdama ant rankų Kūdikėlį Jėzų  .

Mes visi trys bučiavomės,   Motina, Sūnus ir aš  . Taigi turėjau laiko pasakyti Jėzui:

„Mano Viešpatie Jėzau, man susidaro įspūdis, kad atėmei iš manęs savo malonę“.

Jis atsakė  :

„Kvailys! Kaip tu gali pasakyti, kad aš atėmiau iš tavęs malonę, kai

ar as gyvenu jumyse? Kas yra mano malonė, jei ne aš pats?

Supratau, kad buvau labiau sutrikęs nei anksčiau

kad nemokėjau kalbėti, e

kad per kelis mano pasakytus žodžius pasakiau tik   nesąmones.

Tada karalienė motina dingo.

Ir man atrodė, kad Jėzus užsidarė manyje ir liko ten.

Mano meditacijos metu jis pasirodė manyje miegantis.

Žiūrėjau į jį, džiaugdamasis jo nuostabiu veidu, bet jo nepažadindamas, džiaugiuosi, kad bent jau galiu jį matyti.

Staiga  grįžo gražuolė Karalienė Motina  .

Jis ištraukė tai iš mano širdies ir smarkiai papurtė, kad pažadintų.

Kai jis pabudo, jis vėl padėjo jį man į rankas   ir pasakė  :

„Mano dukra, neversk jo miegoti, nes jei jis užmigs, pamatysi, kas bus!

Artėjo audra.

Pusiau miegodamas vaikas ištiesė dvi mažas rankeles man aplink kaklą ir, spausdamas mane,   pasakė  : „Mama, leisk man miegoti“.

Aš sakau: „Ne, ne, mano brangioji, ne aš noriu tau užmigti, o Dievo Motina to nenori.

Prašau prašau.

Jūs negalite nieko atsisakyti iš mamos, jau nekalbant apie tą mamą! Kurį laiką nemiegojęs jis dingo ir viskas baigėsi taip   .

Išklausius šventas Mišias ir priėmus komuniją, mano širdyje apsireiškė mano gerasis Jėzus.

Tada pajutau, kad palieku savo kūną, bet be Jėzaus draugijos.

Bet aš pamačiau savo nuodėmklausį ir, kadangi jis man pasakė:

„Mūsų Viešpats ateis po komunijos ir tu melsi už mane“, – pasakiau jam: „Tėve, tu man sakei, kad Jėzus ateis, bet Jis dar neatėjo“.

Jis atsakė: „Tai todėl, kad tu nežinai, kaip jo ieškoti. Žiūrėk,   nes jis yra tavyje  “.

Pradėjau ieškoti savyje Jėzaus ir pamačiau, kad iš manęs kyšo jo kojos. Aš tuoj pat juos paėmiau ir patraukiau Jėzų prie savęs.

Bučiavau jį visur

Ir pamatęs erškėčių vainiką ant galvos,

-Paėmiau iš jo ir įdėjau į rankas nuodėmklausiui

-prašau jo užspausti man ant galvos.

Jis padarė, bet, nepaisant visų pastangų, negalėjo nustumti nė dyglio. Aš jam pasakiau: „Spausk save stipriau, nebijok manęs per daug kentėti, nes, matai, Jėzus yra tam, kad mane sustiprintų“.

Nepaisant nuolatinių pastangų, jam nepavyko. Tada jis man pasakė:

„Aš nesu pakankamai stiprus.

Šie spygliai turi įlįsti į tavo kaulus, o aš neturiu jėgų tai padaryti.

Atsisukau į Jėzų ir tariau:

"Matote, kad tėvas nemoka jo stumti. Padaryk pats kurį laiką."

Jėzus ištiesė rankas ir akimirksniu įkėlė man į galvą visus spyglius. Tai man suteikė didžiulį pasitenkinimą ir neapsakomą kančią.

Tada mes su nuodėmklausiu maldavome Jėzaus išlieti manyje savo kartėlį.

kad išgelbėtų būtybes nuo daugybės nelaimių, kurias jis jiems numatė,

kaip atrodė tą akimirką. Nes kruša ruošėsi iškristi netoli   nuo čia.

Atsakydamas į mūsų maldas, Viešpats šiek tiek nusileido.

Tada, kadangi išpažinėjas vis dar buvo ten, aš pradėjau melstis už jį, sakydamas Jėzui:

„Mano gerasis ir brangusis Jėzau, prašau

- suteikite savo malonę mano nuodėmklausiui, kad tai būtų pagal jūsų širdį, ir taip pat

- suteikti jam fizinę sveikatą.

Jūs matėte, kaip jis bendradarbiavo ne tik nuimdamas nuo jūsų galvos erškėčių vainiką, bet ir leisdamas jam užsidėti ant mano galvos.

Jei jam nepavyko to gauti į galvą, tai ne todėl, kad jis nenorėjo tavęs palengvinti, o todėl, kad jam trūko jėgų.

Taigi, dar viena priežastis atsakyti. Taigi pasakyk man, mano vienintelis gėris,

Ar išgydysi jį ir siela, ir kūnu?

Jėzus manęs išklausė, bet nieko neatsakė  .

Dar kartą primygtinai maldavau, sakydamas:

„Aš nepaliksiu tavęs ir nenustosiu melstis, kol nepažadėsi man duoti jam to, ko iš tavęs prašau“.

Bet jis dar nieko nesakė.

Tada atsidūrėme kelių žmonių kompanijoje, sėdinčių prie stalo ir valgančių. Buvo dalis man.

Jėzus man pasakė:  „Mano dukra, aš alkanas“.

Aš atsakiau: "Aš tau duosiu savo dalį. Ar tu nepatenkintas?"

Jis pasakė  :

– Taip, bet aš nenoriu, kad mane pamatytų.

Aš tęsiau: „Na, aš apsimesiu, kad paimsiu sau ir niekam nepastebėdamas duosiu“. Tai mes padarėme.

Po kurio laiko Jėzus atsistojo, priglaudė lūpas man prie veido ir pradėjo pūsti burna trimitą.

Visi šie žmonės pradėjo blyškti ir drebėti, sakydami sau:

"Kas vyksta? Kas vyksta?  Mes  mirsime!"

Aš pasakiau Jėzui: "Viešpatie Jėzau, ką tu darai? Kaip tu tai darai? Iki šiol norėjai likti nepastebėtas, o dabar tau smagu!

Būk atsargus! Nustokite gąsdinti šiuos žmones! Ar nematai, kad jie visi bijo?

Jis   atsakė  :

„Tai dar nieko. Kas bus, kai staiga žaisiu stipriau?

Jie bus taip paimti, kad daugelis mirs iš baimės!

Aš tęsiau: „Mano žavingasis Jėzau, ką tu čia sakai? Ar vis dar nori vykdyti savo teisingumą?

Gailestingumas, gailestingumas savo žmonėms, prašau!

Tada Jėzus įkvėpė savo saldaus ir geranoriško oro, o aš, vėl pamatęs nuodėmklausį,

Aš vėl pradėjau jį erzinti dėl jo.

Jis man pasakė  :

„Padarysiu tavo nuodėmklausį kaip įskiepytą medį, kuriame seno medžio nebeatpažįstama nei jo sieloje, nei kūne.

Ir kaip to ženklą atidaviau tave į jo rankas kaip auką, kad jis galėtų iš to pasinaudoti “.

Šį rytą Jėzus ir toliau apsireikšdavo tik retkarčiais, pasidalydamas su manimi kai kuriomis savo kančiomis. Nuodėmklausys kartais būdavo su juo.

Matydamas pastarąjį ir matydamas, kad jis man patikėjo kai kuriuos savo ketinimus, aš maldavau Jėzaus patenkinti tai, ko jis prašė.

Kol aš taip jam meldžiausi, Jėzus atsigręžė į nuodėmklausį sakydamas:

„Noriu, kad tikėjimas užtvindytų tave taip, kaip jūros vandenys užtvindytų valtis.

Kadangi Aš esu tikėjimas, būsite užtvindyti Manimi

- kam priklauso viskas,

- Kas gali tai padaryti ir

-kuris dovanoja nemokamai tiems, kurie manimi pasitiki.

Net nesusimąstydamas

kas   bus,

nei kada tai   įvyks,

arba kaip   pasielgsi,

Aš jums padėsiu pagal jūsų poreikius“.

Jis pridūrė  :

„Jei praktikuosite pasinerti į Tikėjimą, tada, norėdamas jums atlyginti, įpūsiu į jūsų širdį tris dvasinius džiaugsmus.

Pirma  , jūs aiškiai suvoksite Dievo dalykus ir

- Darydami šventus dalykus būsite pripildyti tokio džiaugsmo ir džiaugsmo,

-kad tu būsi juo visiškai impregnuotas.

Pagal  t  pajusite

abejingumas pasaulio dalykams e

- džiaugsmas už dangiškus dalykus.

Trečia  ,

-būsite puikiai atitrūkę nuo visko ir

– Dalykai, kurie kažkada jus traukė, taps nemalonumais.

Tai aš jau kurį laiką jums įleidau.

Tavo širdį užlies tas džiaugsmas, kuriuo mėgaujasi išrengtos sielos,

-tos sielos, kurių širdys yra tokios pilnos mano Meilės

-kad jų nesiblaškytų juos supantys išoriniai dalykai. “

Šį rytą Jėzus atnaujino manyje nukryžiavimo skausmus.

Ten buvo mūsų karalienė Motina   , ir   Jėzus man apie ją papasakojo  :

„Mano karalystė buvo   mano Motinos Širdyje  , nes jos Širdis niekada neturėjo nė menkiausio šurmulio.

Tai taip tiesa, kad net audringoje aistros jūroje

- kas išgyveno neapsakomas kančias, ir

- kad jo Širdį pervėrė skausmo kardas,

jis nejautė nė menkiausio vidinio suirutės.

Taigi, kadangi mano karalystė yra taikos karalystė,

-Aš sugebėjau tai įtvirtinti joje ir

- laisvai mirkyti be jokių kliūčių.

Jėzus grįžo kelis kartus, o aš, suvokdamas savo nuodėmingumą, jam pasakiau:

"Mano Viešpatie Jėzau, jaučiuosi apimta sunkių žaizdų ir nuodėmių. O! Prašau, prašau, pasigailėk šios apgailėtinos būtybės, kokia esu!"

Jėzus atsakė  :

„Nebijokite, nes rimtų nuodėmių nėra. Žinoma, nuodėme reikia bjaurėtis

Bet mes neturime jaudintis.

Nes bėdos, kad ir koks būtų jos šaltinis, sielai niekada nėra naudingos.

Jis pridūrė  :

„  Mano dukra, kaip ir aš, esate auka.

Tegul visi tavo veiksmai spindi tais pačiais tyrais ir šventais ketinimais kaip ir mano.

taip kad

- matau tavyje savo atvaizdą,

- Galiu laisvai apipilti tave savo malonėmis ir taip pasipuošęs,

– Galėčiau jus pristatyti kaip kvapnią dieviškojo teisingumo auką.

Šį rytą Jėzus norėjo atnaujinti manyje savo nukryžiavimo skausmus. Pirmiausia jis išnešė mane iš kūno į kalną ir paklausė, ar sutikčiau būti nukryžiuotas.

Aš atsakiau: „Taip, mano Jėzau, aš nenoriu nieko, išskyrus tavo kryžių“.

Tuo metu pasirodė didžiulis kryžius.

Jis ištiesė mane ir prikalė vinimis savo rankomis.

Kokius nepakeliamus skausmus jaučiau rankose ir kojose, juolab kad nagai buvo aštrūs ir labai sunkiai įkalami.

Tačiau būdamas Jėzaus draugijoje galėjau viską ištverti. Baigęs mane nukryžiuoti,   jis man pasakė  :

"Mano dukra,

Man reikia, kad tu tęstum mano aistrą. Kaip mano šlovingas kūnas nebegali kentėti,

Aš naudojuosi tavo kūnu

-  toliau kentėti mano Aistra   e

kad galėtų pasiūlyti    kaip gyvą auką

atlyginimas ir išpirkimas prieš dieviškąjį teisingumą“.

Tada pagalvojau, kad matau atsivėrusį dangų ir daugybę šventųjų, besileidžiančių iš jo. Visi buvo ginkluoti kardais.

Šioje minioje pasigirdo griaustinis balsas, sakantis:

"Mes ateiname

- ginti Dievo teisingumą e

- atkeršyk jai už vyrus, kurie tiek daug piktnaudžiavo jo gailestingumu!

Kas atsitiko žemėje tuo metu, kai nusileido šventiesiems? Galiu pasakyti tik tiek

- kad daugelis kovojo,

-kad kai kurie bėgo ir

-kad kiti pasislėpė. Visi atrodė išsigandę.

Šiomis dienomis Jėzus retai pasirodo. Jo apsilankymai kaip žaibas:

nors tikiuosi, kad galėsiu apie tai ilgai mąstyti, ji greitai išnyksta.

Jei kartais trūksta akimirkos, ji beveik visada tyli.

O jei kalba mažai, vos išeidamas tarsi atsiima žodį ir šviesą.

Kaip šitas

-kad nepamenu ką jis pasakė e

-kad mano protas lieka toks pat sutrikęs kaip ir anksčiau. Koks vargas!

Mano mielasis Jėzau, pasigailėk mano vargo ir pasigailėk!

Nenorėdama leistis į savo kasdienę veiklą, dabar papasakosiu keletą žodžių, kuriuos jis man pasakė šiomis dienomis.

Prisimenu, kai kartą skundžiausi, kad jis mane paliko,

Jis pasišaukė daug angelų ir šventųjų ir tarė jiems:

„Klausykite, ką ji sako: ji sako, kad aš ją apleidau.

Šiek tiek paaiškinkite jam: ar gali būti, kad aš apleidžiu tuos, kurie mane myli?

Ji mane mylėjo, tai kaip aš galiu ją palikti? “Šventieji sutiko su Viešpačiu ir aš buvau giliai nusižeminęs ir labiau sutrikęs nei anksčiau.

Kitą kartą, pasakęs jam: „Galų gale tu mane visiškai apleisi“,   Jėzus atsakė  :

„Mergaitė, aš negaliu tavęs palikti.

Kaip to įrodymą, aš išliejau tau savo kančias“.

Tada, kai man kilo tokia mintis:

„Kodėl, Viešpatie, leidai ateiti nuodėmklausiui? Viskas galėjo nutikti tarp   tavęs ir manęs.

Tuo metu atsidūriau iš savo kūno, gulėdamas ant kryžiaus. Bet nebuvo kam prikalti nagų.

Aš pradėjau melsti Viešpatį, kad ateitų ir mane nukryžiuotų.

atėjo ir   pasakė man  :

„Ar matote, kaip reikia, kad kunigas būtų mano darbų centre? Tai tiesiog pagalba užbaigti nukryžiavimą.

Tiesą sakant   , negalima nukryžiuoti savęs, reikia kito“.

Beveik visada viskas vyksta taip pat.

Šį kartą man atrodė, kad Jėzus-Ostija buvo mano širdyje, užliejęs mane daugybe šventosios kareivijos spindulių.

Keli vaikai, kurie išėjo iš mano širdies, susipynė su spinduliais, sklindančiais iš šeimininko. Jaučiausi kaip

-kad Jėzus savo meile patraukė mane prie savęs ir

-kad per šiuos vaikus mano širdis jį patraukė ir visus surišo su manimi.

Šį rytą mano žavus Jėzus pasirodė ant kaklo nešantis spindintį auksinį kryžių, į kurį žiūrėjo su dideliu pasitenkinimu.

Staiga pasirodė išpažinėjas ir   Jėzus jam tarė  :

„Pastarųjų dienų kančios taip padidino mano kryžiaus spindesį, kad man malonu į jį žiūrėti“.

Tada, atsisukęs į mane,   jis man pasakė  :

„  Kryžius suteikia sielai tokį spindesį, kad ji tampa visiškai   skaidri  .

Kaip permatomam objektui, kryžiui, su jo šviesa galima suteikti visas spalvas,

tai suteikia sielai tiek įvairių, tiek nuostabių aspektų. Kita vertus, ant skaidraus objekto

dulkės, mažiausios dėmės ir net šešėliai gali būti lengvai aptikti.

Taip yra   su kryžiumi:

Kadangi tai daro sielą skaidrią, ji leidžia jai rasti vietą

- mažiausi jo trūkumai ir

- mažiausi jo trūkumai,

tiek,   kad jokia meistro ranka negali padaryti geriau už kryžių

– paversti sielą dangaus Dievo vertu būstu“.

Kas galėtų pasakyti

– viskas, ką supratau apie kryžių ir

- Kaip man atrodo pavydėtina siela, kuri ją turi!

Tada mane ištraukė iš kūno

Atsidūriau labai aukštų kopėčių viršuje, po kuriomis buvo praraja.

Šių laiptų pakopos buvo kilnojamos ir tokios siauros, kad vos galėjai įlipti ant kojų pirštų galiukų.

Pats baisiausias buvo

pati praraja   e

tai, kad laiptai neturėjo rampos ar   atramos.

Jei kas bandytų prikibti prie laiptelių, atsiplėštų. Pamatęs, kad dauguma žmonių krenta, sustingau iki kaulų smegenų. Tačiau šiais   laipteliais lipti buvo tikrai būtina.

Taigi nusileidau laiptais žemyn, bet po dviejų ar trijų žingsnių,

Matydamas, kiek man gresia pavojus įkristi į bedugnę, meldžiau Jėzaus, kad jis mane išgelbėtų.

Man nežinant kaip, jis stovėjo šalia manęs ir pasakė:

"Mano dukra,

- Ką ką tik pamatei,

tai kelias, kurį šioje žemėje turi eiti kiekvienas žmogus.

Judantys žingsniai, į kuriuos net negalite atsiremti

yra žemės daiktai   .

Jei vyras bando pasikliauti šiais dalykais,

užuot jam padėję, jie stumia jį   į pragarą.

Saugiausias būdas yra lipti ir beveik skristi,

- neliesdami žemės,

-nežiūrint į kitus e

-Nukreipkite žvilgsnį į Mane, kad gautumėte Pagalbą ir Stiprybę.

Taigi, galima nesunkiai išvengti prarajos“.

Šį rytą atėjo mano žavusis Jėzus

- pagal aspektą, kuris yra toks pat didingas, kaip ir paslaptingas.

Jis nešiojo grandinėlę, kuri visiškai uždengė jo krūtinę aplink kaklą.

Viename šios grandinės gale kabėjo savotiškas lankas ir

kita vertus, savotiškas drebulys, pilnas brangakmenių ir brangakmenių. Rankoje jis laikė ietį.

Jis man pasakė  :

„Žmogaus gyvenimas yra žaidimas:

- kai kurie žaidžia savo malonumui,

- kiti už pinigus,

- kiti žaidžia savo gyvenimą ir pan.

Man taip pat patinka žaisti su sielomis. Taigi kokius triukus aš su juo žaidžiu? Tai kryžiai, kuriuos jam siunčiu.

Jei jie priima juos su rezignacija ir dėkoja man už juos, - aš mėgaujuosi ir žaidžiu su jais, - mane nepaprastai džiugina,

- sulaukęs daug garbės ir šlovės,

ir nukreipti juos į didžiausią   pažangą“.