Dangaus knyga

 http://casimir.kuczaj.free.fr/Orange/litewski.html

24 tomas 

Sekiau paskui dieviškąjį Fiatą, kad palydėčiau jos veiksmus.

Mano vargšas protas galvojo apie daugybę tiesų, kurias mano mylimas Jėzus man pasakė apie Dieviškąją Valią ir su kokia meile bei rūpesčiu Jis man jas apreiškė.

Aš pasakiau sau:

„Pirmosios tiesos, kurias jis man pasakė, buvo tarsi šviesos blyksniai,   kuriuose buvo begalinė šviesa.

Tada po truputį jie buvo nebe žaibai, o šviesos šaltiniai.

Ir mano vargšė siela buvo po nuolatine šių šviesos šaltinių srove.

Galiausiai jie buvo tarsi šviesos ir tiesos jūros, kuriose mano vargšė siela liko panirusi iki galo.

- negalėdamas visko pasiimti e

-Turėjau palikti tiek daug tiesų šioje jūroje, kurioje jaučiausi paniręs.

Man nebuvo duota apriboti savyje tos begalinės šviesos, kuri

- buvo paverstas   žodžiais,

- jis man apreiškė Aukščiausios Valios harmoniją, grožį ir jėgą.

Ir dabar atrodo, kad esu šviesoje. Bet ji nekalba.

Net jei geriu šviesos jūras, negaliu nieko pasakyti. “

Kol aš apie tai galvojau, mano visada gerasis Jėzus apreiškė man visą savo meilę,   jis man pasakė  :

Mano dukra, tu turi žinoti

- kai žmogus atsitraukė nuo mūsų valios,

mūsų tėviškas gerumas atima jo darbingą gyvenimą būtybių apsuptyje.

Štai kodėl jie mažai ką galėjo pasakyti apie ją.

Nes veikianti dieviškojo Fiato šviesos jūra jose netekėjo kaip gyvybė. Nes iš savo nedėkingumo jie ją atstūmė.

Ir dėl savo didelio gerumo mes juos palikome

- gėris, kai galime vykdyti mūsų Valios įsakymus

- ne gyvenimas, kuriame galima tikėtis išganymo.

Nes be mūsų Valios nėra nei išganymo, nei šventumo.

Tačiau mūsų tėviškas gerumas, mūsų Valia ir Meilė atsiduso ir troško grįžti į Gyvenimą, dirbdami tarp kūrinių.

Mes matėme tuos padarus

- negalėjo suvokti tobulo kūrimo tikslo,

- ir netapti visiškai mūsų įvaizdžiu ir panašumu, kaip norėjome,

taip, kaip mes juos sukūrėme, be mūsų „Fiat“ veikimo.

Nes mūsų Fiat yra pirmapradis padaras.

Jei nepavyksta, jis lieka netvarkingas, suklastotas. Nes jis pasigenda pirmykščio savo egzistencijos veiksmo.

Bet jūs turite žinoti, kad po daugelio šimtmečių paslėptų atodūsių,

mūsų Aukščiausioji Esybė perpildyta meilės, meilės, dar stipresnės nei pačiame kūrime ir atpirkime.

Mūsų meilė liejosi iš mūsų ir jautėme meilės poreikį žengti pirmuosius žingsnius kūrinio link.

Kai pradėjau skelbti jums pirmąsias tiesas apie dieviškąją valią, aš primygtinai raginau jus žengti pirmuosius žingsnius tarp būtybių. Aš sutelkiau jo žingsnius į tave, naudodamasis   jo žiniomis  .

O kai pamačiau, kad sekate dieviškojo Fiato pėdomis, apsidžiaugiau ir švenčiau šventę.

Parodydamas daugiau tiesos apie jį,

Stūmiau Dieviškąjį Fiatą, kad žengčiau dar daugiau žingsnių.

Todėl daug tiesų, kurias jums pasakiau apie savo valią

- Yra daug žingsnių

kad padariau savo „Fiat“,

kad jis sugrįžtų tarp būtybių kaip darbinis gyvenimas.

Dėl to aš jums pasakiau tiek daug, kad galima sakyti, jog dangus ir   žemė yra pilni mano Valios pažinimo pėdsakų.

Susirinkę jie sudaro šviesos jūrą tavo sieloje,

- tai išeina iš tavęs

- prasiskverbti tarp būtybių.

Šie žingsniai padaugės

tiek, kiek bus pripažintos tiesos apie mano Valią.

Nes aš niekada nepareiškiu tiesos

- nenorėdamas dovanoti,

– nesuteikiant gyvybės ir jame esančio gėrio. Ir už tai,

kol bus žinoma mano dieviškoji valia su visomis žiniomis,

- jo žingsniai bus trukdomi ir

- gėris, kurį jis nori padaryti būtybėms, bus sustabdytas.

Jei žinotumėte, kaip tai skausminga:

- kad galėtum daryti gera,

- kad būtų galima tai padaryti, e

- turi palikti lauktą, nes nežinai,

- laukti ir vėl laukti, e

- dejuoti už tų, kurie nori tai paskelbti,

kad pavyktų išsivaduoti nuo šio gėrio, kurį nori dovanoti, naštos – O! kaip paskubėtum pranešti apie visus mano „Fiat“ žingsnius!

Dar daugiau, nes šie žingsniai lems

- jokių gynimo priemonių, pagalbinių priemonių ar vaistų,

-bet gyvenimo pilnatvė, šviesa, šventumas ir gėrybių visuma.

Mano meilė

trykštanti ir užliejanti visą    pasaulį 

atstatyti Kūrinijos tvarką ir mano Valios karalystę žmonių šeimos širdyje.

Po to buvo matomas mano mielasis Jėzus su savo dieviška Širdimi, iš kurios sklido daugybė šviesos spindulių.

Visos žinios apie Dieviškąją valią buvo įspaustos taške, iš kurio išėjo spinduliai, taip suformuodami nuostabų šlovės ir šviesos vainiką aplink Dieviškąją Širdį.

Mano mylimas   Jėzus pridūrė  :

Mano dukra, pažvelk į nuostabų šlovės ir šviesos vainiką, kurį turi mano Širdis!

Negali būti gražesnio ar blizgesnio.

Šie spinduliai yra visos mano Valios žinios. Tačiau šie spinduliai yra trukdomi.

Jie negali plisti

- nes jų žinios nežinomos! Štai kodėl jie negali plėstis

- užpildyti visą žemę jų šviesa.

Tarsi saulės spinduliai palieka savo sferą,

- buvo priversti likti pakibę ore, negalėdami išsiplėsti

-palieskite žemę e

- aprengti jį savo šviesa ir šiluma.

Negalėdamas išplėsti savo spindulių,

-Saulė negalėjo suteikti efektų, kuriuos turi jos šviesa, ir

– jų priimti negalėjo ir žemė.

Tarp žemės ir saulės šviesos būtų tam tikras atstumas. Toks atstumas neleistų saulei daryti gero žemei.

Jis liktų sterilus ir sterilus.

Tokios mano „Fiat“ žinios:

jei jie neatskleidžiami, jų spinduliai negali

-išplėsti ir

-paimti sielas į savo rankas, taip sakant, a

- šildykite juos,

- pašalinkite juos iš žmogaus valios vargo,

- juos pertvarkyti,

- Pakeiskite juos dar kartą gyvenime, kurį mano „Fiat“ nori jiems įskiepyti.

Kodėl šios žinios

-Aš esu ir

- sutalpinti naujas transformacines būtybes, kurios išėjo iš mūsų kūrybinių rankų.

Aš galvojau apie dieviškąjį Fiatą, susijungusį su savo vienybe, kad būtų galima kompensuoti šią valios vienybę, kurios trūksta tarp Kūrėjo ir tvarinio. Ir aš pagalvojau sau:

„Ar aš galiu pasiekti savo Kūrėjo vienybę?

Jėzus apsireiškė manyje. Jis man pasakė:

Mano dukra

kai siela atsiduria mano Valios vienybėje, ji tarsi būtų patalpinta saulės sferoje.

Pažiūrėk į saulę, ji viena.

Iš savo sferos aukščio jis atlieka tik vieną veiksmą. Tačiau besileidžianti šviesa apima visą žemę.

Dėl savo šviesos poveikio jis sukuria nesuskaičiuojamą daugybę veiksmų. Jis nešioja praktiškai viską, kiekvieną augalą.

Jis suteikia jai savo šviesos glėbį

Ir jis tarė jai:

"Ko tu nori? Mieloji? Aš tau duosiu. O tu? Šilumos? Čia ji.

O tu, kvepalai? Dovanoju ir tau.

Jo šviesa aistringai liejasi beveik ant visko. Tai suteikia jam tai, kas atitinka jo prigimtį

-formuoti savo gyvenimą ir

-augti pagal Dievo sukurtą tvarką.

Ir kodėl visa tai?

Kadangi jo sferoje yra

- taip pat daug šviesos

– visos žemės paviršiuje išsibarsčiusios visų daiktų ir augalų sėklos ir visi padariniai.

Bet tai   simbolizuoja sielą, kuri nori gyventi mūsų Valios vienybėje  . Tada jis atsiranda amžinojo Fiat sferoje

- kuriame yra tiek daug šviesos, kad niekas nuo jos nepabėgs, pvz

-kuris turi visas būtybių gyvybės sėklas.

Jo šviesa

-padengia ir formuoja kiekvieną iš jų, e

- melskitės, kad visi gautų gyvenimą, grožį ir šventumą, kurio trokšta jų Kūrėjas.

O šios sferos siela yra visų tvarinių dalis ir atsiduoda visiems.

Pakartokite mūsų veiksmą, kuris yra vienas.

Tačiau šis unikalus veiksmas turi dorybę daryti viską ir atsiduoti kiekvienam,

tarsi kiekvienas juo disponuotų ir turėtų savo teisę.

Iš tikrųjų vienybė yra

-mumyse gamta, e

- sieloje tai gali būti malonė.

Mes jaučiamės padauginti sieloje, kuri gyvena mūsų vienybėje. Oi! kaip mums patinka matyti būtybės mažumą

-pakilti,

- tada išlipk ir

- skirtumas

mūsų vienybėje būti jos Kūrėjo kartotojais!

Po to paklausiau savęs

kaip mano palaimintasis Jėzus atneš savo Valios karalystę: kaip tvarinys gali apkabinti viską kartu

ir beveik visi iš karto

- tiek daug žinių apie jo valią,

- tokios didelės prekės,

- tokios dieviškos manieros,

- grožis ir šventumas

kuriose yra panašumo į savo Kūrėją atspindys?

Aš galvojau apie visa tai

Tada mano mylimas   Jėzus   apsireiškė manyje ir   pasakė  :

Mano dukra iš prigimties

tvarinys negali priimti tokio didelio gėrio, beribės šviesos, visos kartu.

Jis turi jį gerti mažais gurkšneliais ir palaukti, kol nurys pirmąjį, prieš gerdamas kitą.

Ir jei jis viską iš karto paimtų, vargšė moteris nuskęstų. Jis būtų priverstas grąžinti tai, ko negali turėti.

Jis turėjo palaukti, kol suvirškins tai, ką paėmė,

- kad jis galėtų cirkuliuoti kaip kraujas jo gyslomis e

- kad jos gyvybinga nuotaika pasklistų visame asmenyje ir paruoštų ją dar vienam gurkšniui

Argi ne tokios tvarkos aš laikiausi su tavimi?

pamažu  pasireiškiantis tau   , kuo rūpi mano Amžinasis Fiat? Pradėjau nuo pirmos pamokos, paskui antros, trečios ir pan.

Ir gerai sukramtęs ir nurijęs pirmąjį,

- Leisk jam tekėti kaip kraujas į tavo sielą,

Ruošiau antrąją pamoką ir mano Valia suformavo tavyje pirmuosius gyvenimo veiksmus.

Ir aš švenčiau jo šlovę įgyvendindamas kūrimo tikslą,

- tikiuosi, kad galėsiu duoti jums kitų puikių pamokų, e

- tiek prisipildęs, kad nežinai kur dėtis, kad juos kartotum.

Aš padarysiu tą patį, kad sukurčiau savo Dieviškosios Valios Karalystę.

Pradėsiu nuo pirmųjų pamokų, kurias tau daviau. Noriu, kad jie pradėtų skelbti apie save.

Taip jie galės prasiskverbti, paruošti ir sutvarkyti sielas taip, kad po truputį karštai trokšta išgirsti kitas pamokas dėl didelio gėrio, kurį gavo iš pirmo karto.

Štai kodėl   aš paruošiau tokias ilgas savo valios pamokas.

Kadangi juose yra

– pirmykštis tikslas, kuriam buvo sukurtas žmogus ir viskas, ir

- tą patį gyvenimą, kurį žmogus turi gyventi mano Valioje.

Be mano valios žmogus neturi tikrojo gyvenimo.

Jo gyvenimas jam yra beveik svetimas, todėl kupinas pavojų, nelaimių ir kančių.

Vargšui, be mano Valios gyvybės, jam būtų buvę geriau, jei jis nebūtų gimęs.

Tačiau savo didelei nelaimei ji net nežino savo tikrojo gyvenimo. Nes iki šiol nebuvo kam kaip nors sulaužyti tikrąją mano valios pažinimo duoną

- suformuoti gryną kraują ir priversti jo tikrąją gyvybę augti tvarinyje.

Jie sulaužė pasenusią ir gydomąją duoną. ši duona,

-Jei jis jo nenužudė,

- neleido jam augti sveikam, energingam ir stipriam su dieviška jėga,

kaip ir mano Dieviškosios Valios duona.

Mano valia

- tai yra gyvenimas ir turi dorybę atiduoti savo gyvybę.

- tai šviesa ir išsklaido tamsą

Tai didžiulė ir reikia žmogaus iš visų pusių, kad suteiktų jam stiprybės, laimės, šventumo.

Kad viskas aplink jį būtų saugu.

Ak! Tu nežinai

– kokie malonės lobiai slypi šiose žiniose

– visa tai, ką jie duos būtybėms.

Todėl jūs nerodote jomis susidomėjimo, kai jie pradeda kurti Mano Valios Karalystės pradžią.

Mano pasidavimas Dieviškajai Valiai yra nuolatinis

Tačiau būdamas ten visiškai apleistas, pagalvojau:

„   Koks bus įrodymas, kad Jėzus paklaus

tų, kurie gyvens dieviškosios valios karalystėje?

Jei Jėzus nori visų ištikimybės įrodymo

-patvirtinti būseną, į kurią juos vadina el

-Norėdamas būti tikras, kad gali patikėti būtybei gėrybes, kurias jis nori jai duoti, jis dar labiau pareikalaus šio įrodymo iš savo Karalystės, kuri bus pati didingiausia būsena, kokia tik gali būti, vaikų. “

Apie tai galvojau, kai manyje apsireiškė mano visada gerasis Jėzus.

Jis man pasakė  :

Mano dukra, be testų negali būti tikras.

Ir kai siela išlaiko šį išbandymą, ji gauna mano ketinimų patvirtinimą.

su   viskuo

-kas jam reikalinga ir

-kad jai patogu gyventi toje valstybėje, kurioje aš ją vadinau.

Štai kodėl norėjau   išbandyti Adamą.

patvirtinti jo laimingą būseną ir teisę valdyti visą Kūriniją.

Nebuvęs ištikimas išbandyme, teisinga, kad jis negalėjo gauti patvirtinimo apie gėrybes, kurias Kūrėjas norėjo jam duoti.

Iš tiesų, būtent per įrodymą žmogus įgyja ištikimybės antspaudą.

kuri suteikia jam teisę gauti gėrybes, kurias Dievas nustatė duoti tokioje būsenoje, į kurią buvo pašaukta siela.

Galima sakyti, kad tas, kuris nebuvo išbandytas, neturi jokios vertės

- ne prieš Dievą

– ne prieš vyrus

– ne prieš save.

Dievas negali pasitikėti žmogumi jo nepatyręs. Ir pats žmogus nežino, kad tai jo paties stiprybė.

Jei Adomui būtų pavykę atlikti šį išbandymą, visos žmonių kartos būtų patvirtinusios savo laimės ir karaliavimo būseną.

Mylėjau šiuos savo dieviškosios valios vaikus su ypatinga meile.

Aš pati norėjau išlaikyti šį išbandymą savo Žmogiškume, visiems

Užsisakiau juos kaip vienintelį įrodymą

- niekada neleiskite jiems vykdyti savo valios,

- bet tik ir visada mano Valia.

Tokiu būdu aš galėsiu jiems dar kartą patvirtinti visas gėrybes, reikalingas gyventi savo dieviškojo Fiato karalystėje.

Taigi aš uždariau jiems visas išėjimo duris.

Patepiau juos nenugalima jėga, kad niekas kitas negalėtų peržengti aukštų mano Karalystės užtvarų.

Iš tikrųjų

kai liepiu ko nors nedaryti, tai palieku duris

kuria žmogaus valia gali rasti išeitį.

Tai galimybė, kuri visada lieka būtybei ir leidžia jai išeiti iš mano valios.

Bet kai sakau

„Iš čia nėra išėjimo“, visos durys lieka uždarytos, jo silpnumas paguodžiamas, o padarui belieka apsispręsti.

- Įeikite, kad niekada neišeitumėte

-arba visai neįeiti.

Dėl to

gyventi savo valios karalystėje, liks tik apsispręsti.

Būtent sprendimas lems atliktą veiksmą  . Ar ne tai aš darau su tavimi?

Ar aš nuolat neverkiu iš visos širdies?

„Kad čia niekas neįeina, išskyrus vienintelę mano valią!

Gyvybės centras, turėdamas savo visagalę jėgą ir akinančią šviesą, mano Valia laiko viską už jūsų ribų.

Tai priverčia savo pirmykštį gyvenimo judėjimą tekėti visuose jūsų veiksmuose. Ji valdo ir karaliauja kaip karalienė.

Po to aš sekiau Dieviškosios valios veiksmus visai kūrinijai, kad atneščiau juos kaip duoklę savo Kūrėjui.

Visuose sukurtuose daiktuose tekėjo gyvybės judėjimas

kuris juos visus sujungė ir viską pajudėjo. Nustebau ir mano mielasis   Jėzus pridūrė  :

Mano dukra

šis gyvybės judėjimas visoje Kūrinijoje yra mano Valia

kuri judina visus daiktus ir laiko juos tarsi gyvenimo rankoje. Kiek laiko trunka šis judėjimas! - ir nors daug, tai yra vienas.

Todėl mano valios istorija ilga.

Ir jūsų darbas kuriant jo istoriją tampa itin ilgas.

Ir kad ir kaip nori trumpinti savo kalbą, tau sunku tai padaryti. Dėl savo judėjimo, dėl kurio visi dalykai nuolat juda,

ji turi tiek daug ką pasakyti apie viską, ką padarė per savo labai ilgą istoriją. Nepaisant visko, ką jis jau pasakė, atrodo, kad tai vis tiek nieko.

Visi judesiai, visi gyvenimai ir visos sritys priklauso jam. Mano valia turi daug būdų papasakoti savo ilgą istoriją.

Jūs būsite pasakotojas ir amžinosios valios istorijos nešėjas.

Pasakodama jums savo istoriją, ji sumaišys jus su ja, kad suteiktų jums savo veiksmų gyvybę ir, kiek įmanoma, praneštų jums apie savo judėjimą ir jame esančias gėrybes.

Todėl jūs turite žinoti, kad tas, kuris gyvena pagal mano valią, siūlo

- nuo karališkųjų aktų iki amžinosios Didenybės.

- veiksmai, kurie randami tik dieviškuose ir karališkuose mano valios rūmuose.

Kai padaras pasirodo mums su karališkais veiksmais, kuriuos mūsų Valia atlieka visoje kūrinijoje,

tik tada jaučiamės tuo pagerbti. Šie veiksmai yra dieviški, verti mūsų Didenybės.

Kita vertus, kas negyvena mūsų Valia, kad ir ką gero bedarytų, visada siūlo mums tik žmogiškus, o ne dieviškus veiksmus.

Šie poelgiai yra prastesni už mus

nes jose neteka karališkas mūsų dieviškojo Fiato aktas.

Jis panašus į karalių, kuriam tarnauja vienas iš jo puslapių, atnešantis jam daiktus iš savo karališkųjų rūmų.

Nors šie dalykai kyla iš jo, karalius jaučiasi pagerbtas.

Nes jei jis geria, jis geria iš savo tyro ir skaidraus vandens iš savo gryno aukso indų.

Jei jis valgo, tai verti maisto produktai, patiekiami ant sidabrinių lėkščių. Jei apsirengia, jam atnešami karališki drabužiai, tinkantys karaliui.

Karalius laimingas ir patenkintas, nes jam buvo įteikti karališki daiktai, kurie jam priklauso.

Kita vertus, yra ir kitas puslapis, kuris tarnauja karaliui. Kai karalius nori gerti,

šis puslapis eina į jo apgailėtiną buveinę ieškoti drumsto vandens, kurį jis parneša nešvariuose moliniuose puoduose.

Jei karalius nori valgyti, jis atneša jam rupaus maisto, šlykščiais patiekalais

Jei karalius nori apsirengti, padovanoja jam elementarius, karaliaus nevertus drabužius.

Karalius nėra nei laimingas, nei garbingas, kad jam tarnauja šis puslapis. Vietoj to, jis jaučia skausmą širdyje ir sako:

"Kaip tai gali būti? Aš turiu savo karališkąjį turtą ir jis drįsta man tarnauti šiais apgailėtinais dalykais iš savo namų?"

Pirmasis puslapis yra tas, kuris gyvena mano valioje. Antrasis gyvena žmogaus valioje.

Koks didelis skirtumas tarp šių dviejų!

Aš važiavau dieviškuoju „Fiat“.

Daug dalykų, susijusių su Aukščiausiąja Valia, kirbėjo man į galvą. Aor, pagalvojau sau:

„Kaip yra taip, kad jei pažinimas apie Dieviškąją valią, gali ateiti Karalystė?

Jis tiek daug padarė dėl Atpirkimo Karalystės atėjimo

vien žinojimo apie Atpirkimą nepakako, pvz

-Jis turėjo dirbti, kentėti, mirti, daryti stebuklus...

* Užteks vien žinių

už dieviškojo Fiato karalystę, kuri yra didesnė už Atpirkimą? “

Aš galvojau apie tai, kai mano gerasis Jėzus apsireiškė manyje ir pasakė:

Mano dukra, norint suformuoti mažiausią būtybę, reikia žaliavos, darbo ir jie turi eiti žingsnis po žingsnio.

Bet Dievui, tavo Jėzui, nieko nereikia, kad sukurtų ir mokytų didžiausius darbus ir visą visatą. Mums žodis yra viskas.

Ar ne visa visata buvo sukurta iš vieno žodžio?

O kad žmogus džiaugtųsi visa visata, pakako ją pažinti.

Štai mūsų išminties keliai:

- duoti, vartojame žodį,

-Ir žmogus, norėdamas gauti, turi žinoti, ką mes pasakėme ir padarėme savo žodžiu.

Iš tiesų, jei žmonės

- nepažįsta visų žemėje išsibarsčiusių augalų veislių,

- negali mėgautis ar turėti šių augalų vaisių.

Nes mūsų Žodyje,

- yra ne tik kūrybinė galia, bet ir kartu su ja,

-tai komunikacinė galia – galia perduoti būtybėms viską, ką pasakėme ir padarėme.

Bet jei nežino, jiems nieko neduoda. Už ką vyras pridėjo

- mėgautis saulės šviesa ir

- gauti efektus? bet ko.

Ir net nieko nepridėjo.

- vanduo, kurį jis geria,

- ją kaitinanti ugnis, e

– į visus kitus   mano sukurtus dalykus.

Tačiau jam reikėjo juos   pažinti,

kitaip jam būtų buvę taip, lyg jų nebūtų. Žinios yra daug žadančios

- mūsų akto gyvenimas e

- mūsų prekių turėjimas būtybėms.

Štai kodėl mano Valios pažinimas

- turi dorybę formuoti savo karalystę tarp būtybių,

- Nes tai buvo mūsų ketinimas juos parodyti.

O jei Atpirkime

Norėjau nusileisti iš dangaus paimti žmogaus kūno,

-Taip yra todėl, kad norėjau nusileisti į visus žmogaus veiksmus ir juos pertvarkyti.

Be to

- kaip Adomas pasitraukė iš mūsų valios, kad patenkintų savo žmogiškumą,

- ir kad taip elgdamasi tapo visiškai netvarkinga, prarado pirminę būseną.

Aš turėjau eiti tuo pačiu keliu:

- nusileisti į žmoniją

- pertvarkyti.

Ir viskas, ką aš padariau šioje Žmonijoje, turėjo tarnauti

- vaistas,

-narkotikas,

-pavyzdys,

- veidrodis,

- šviesa

kad pavyktų sutvarkyti griuvėsiuose esančią žmoniją.

Auksas

- padarė viską, ko reikia, ir dar daugiau,

-Taigi aš neturėjau ką veikti...

Aš padariau viską   ir

Aš tai padariau kaip Dievas, stebėtinai   ir

su nenugalima meile pertvarkyti šią sužlugdytą žmoniją.

Ir žmogus negali pasakyti:

„Jėzus to nepadarė

-išgydyti,

- sugrąžinkite mus į tvarką e

- padaryk mus saugius“

Viskas, ką aš padariau savo žmonijoje, buvo vienas

paruošimas   e

mano   paskirtos priemonės

kad žmonių šeima   galėtų

- atsigauti ir

- grįžti prie mano Dieviškosios Valios tvarkos.

Taigi, po dviejų tūkstančių metų gydymo,

tai teisinga ir tinka mums ir žmogui

- kas jau neserga,

- Bet vėl sveika

patekti į mūsų valios karalystę.

Štai kodėl mūsų Valios pažinimas buvo būtinas, kad mūsų kūrybinė galia tokia būtų

- kalbėti ir kurti,

- kalbėti ir bendrauti;

- kalbėti ir transformuotis,

- Kalbėk ir laimėk,

Gali

- kalbėti ir formuoti naujus horizontus,

- pakelia naujas saules už kiekvieną jo parodytą žinojimą,

kad susidarytų tiek daug saldžiųjų burtų, kad padaras, apsvaigęs,

-bus užkariauta ir

- Aš būsiu aprengtas savo Amžinosios Valios šviesa.

Iš tikrųjų

Jo karalystės atėjimui jam netrūksta nieko kito, kaip tik dviejų valių apsikeitimo bučiniu:

- vienas ištirpsta kitame,

- Mano valia, kurią duoda,

– ir žmogaus valia, kurią gauna.

Todėl Mano Žodis

- Pakako sukurti visatą,

– užteks sukurti mano Fiato karalystę.

Bet tai būtina

-žodžiai, kuriuos pasakiau ir

– žinomos žinios, kurias išreiškiau

kad galėčiau perduoti gėrį, kurį turi mano kūrybinis žodis.

Štai kodėl aš taip reikalauju

- Mano testamento žinojimas e

-Tu žinai, kokiu tikslu aš juos parodžiau,

kad galėčiau suvokti Karalystę, kurią taip trokštu duoti būtybėms. Ir aš išjudinsiu dangų ir žemę, kad pasiekčiau šį   tikslą.

Jėzau, mano gyvenimas ir mano širdis, aš vėl čia, kad ši didžiulė auka pradėtų rašyti dar vieną   tomą.

Mano širdis kraujuoja nuo pastangų, ypač tos būsenos, kurioje yra mano vargšė siela.

Mano meile, jei tu man nepadėsi, jei neprarysi manęs savyje, naudodamas savo galią ir meilę man, aš negalėsiu tęsti ir būsiu

negaliu parašyti nė žodžio.

Dėl to aš meldžiu, kad tik tavo Fiat triumfuotų manyje!

Ir jei nori, kad toliau rašyčiau, neapleisk manęs sau, tęsk savo mokytojo darbą, kurį padiktuoji mano mažajai sielai.

Bet jei nori, kad nustočiau rašyti, aš apkabinu ir dievinu tavo dieviškąją valią. Ačiū.

Meldžiuosi, kad galėčiau pasinaudoti daugybe pamokų, kurias man suteikėte, kad galėčiau nuolat apie jas medituoti ir formuoti savo gyvenimą pagal jūsų mokymus.

Dangiškoji Motina, Suvereni Karalienė, užtiesk ant manęs savo mėlyną apsiaustą, kad mane apsaugotum.

Rašydamas vadovaukis mano ranka, kad galėčiau įvykdyti dieviškąją valią.

Aš parašiau dvidešimt trečią tomą.

Tik Jėzus žino, su kokiais sunkumais ir kokių aukų kaina

Aš verkiau savo palaimintojo Jėzaus

– jo mokymų retumas, e

- Dėl to aš stengiausi parašyti tik keletą žodžių. As maniau:

„Neturiu ką daugiau rašyti. Nes jei Jėzus nekalba, aš nežinau, ką sakyti ir man atrodo, kad Jėzus man nebeturi ką pasakyti.

Tai tiesa

- kad jo „Fiat“ istorija yra beribė,

-kuris niekada nesibaigia, e

-kad net amžinai, danguje,

jis visada turės ką pasakyti apie Amžinąją Valią

Būdamas amžinas, jis supranta begalybę ir tai, kad begalybė turi begalę dalykų ir žinių, kad ji niekada nesustotų.

Tai kaip saulė, kuri, skirdama savo šviesą, turi duoti vis daugiau šviesos, o jos šviesa niekada neišsenka...

Bet tai įmanoma

-kas man riboja jo žodį, e

Ar apsigyvenate pasakojime apie ilgą jo amžinosios valios istoriją? “

Aš galvojau apie tai, kai mano mielasis Jėzus apsireiškė manyje ir   pasakė  : Mano dukra, kokia tu maža!

Ir matome, kad tęsdami tampate dar mažesni.

Toks mažas, kad norisi palyginti

- mūsų didybė jūsų mažumui,

-mūsų amžinasis žodis iki tavo žodžio ribų.

Ir tas mažas vaikas, koks tu esi, patenkintas, kad tavo Jėzus neturi tau daugiau ką pasakyti.

Norėtumėte pailsėti ir grįžti prie ankstesnių trukdžių, nes neturite ką veikti. Vargšė mergaitė!

Tu nežinai

kurios tėra trumpos pertraukėlės jūsų dangiškasis Jėzus dėl priežasčių

- kurie priklauso jam,

– Kurie tau neaiškūs?

kad kai mažiausiai to tikiesi, pakartok svarbiausią jo diskursą apie ilgą jo amžinosios Valios istoriją?

Po daugybės sunkumų pagaliau iš Mesinos čia atkeliavo raštai apie Dieviškąją valią. Jaučiau tam tikrą pasitenkinimą, nes pagaliau galėjau juos turėti šalia savęs. Iš visos širdies padėkojau Jėzui.

Bet Jėzus apsireiškė manyje. Jis atrodė liūdnas ir pasakė man: mano dukra,   tu laiminga, o aš liūdna.

Jei tik žinotum, kiek didžiulis svoris sveria Mesinos gyventojus.

Jie susidomėjo šiais raštais ir leido miegoti. Jie buvo atsakingi už Dieviškąją valią.

Matydamas jų neveiklumą, leidau jums grąžinti šiuos raštus.

Visas šis svoris dabar slegia tuos, kurie taip reikalavo juos sugrąžinti:

- jei jie patys tuo nepasirūpins,

- jie taip pat bus atsakingi už dieviškąją valią.

Jei žinotum, ką reiškia būti atsakingam už tokią šventą valią  ...

Tai reiškia laikyti ją grandinėmis, kol ji trokšta būti išlaisvinta iš savo pančių.

Pranešdami, kad šias nuorodas galite pašalinti patys.

Jis kupinas visur užplūstančio, viską apgaubiančio gyvenimo. Bet šis gyvenimas tarsi uždusęs tarp būtybių,

nes nežinoma. Ir ji aiktelėjo. Nes ji nori

– jo gyvenimo laisvė, e

- Jis yra priverstas laikyti savyje savo amžinosios šviesos spindulius, kad nebūtų žinomas.

Bet   kas atsakingas už tiek daug kančių dėl mano dieviškosios valios?

Kas turėtų pasirūpinti, kad tai būtų žinoma, o kas – ne.

Ar aš turėjau tikslą išgarsinti savo „Fiat“, nenorėdamas jo vaisių? Devintas.

-Aš noriu gyvenimo, ką   sakiau,

Noriu, kad saulė šviestų,

Noriu visų mano   atskleistų žinių vaisių,

Noriu, kad mano darbas duotų norimą efektą.

Tiesą sakant, kiek aš nedirbau, kad padėtų jums gauti tokį svarbų mano testamento žinojimą?

Ir tu,

- kiek aukų nepadarėte, e

Kiek aš tau nepadėkojau, kad galėtum ją padaryti?

Mano darbas buvo ilgas.

Kai pamačiau tave pasiaukojusį, pažiūrėjau

- didžiulį gėrį, kurį mano žinios apie „Fiat“ duos tarp būtybių,

- nauja era, kuri turėjo atsirasti dėl šių žinių

Kol jis kentėjo tave paaukodamas,

mano švelnioji Širdis patyrė didžiulį malonumą matydama

-nuosavybė,

-užsakyti ir

- laimė

kuriuos kiti mano vaikai gautų už šią auką.

kada

- Aš darau didelius dalykus sieloje,

- atskleisti svarbias tiesas ir atsinaujinimus, kuriuos noriu įgyvendinti žmonių šeimoje,

-Aš veikiu ne tik šiam padarui.

Nes noriu visus įtraukti į šį gėrį  .

Kaip saulė, noriu, kad mano tiesos apšviestų visus, kad visi norintys gautų jų šviesą.

Ar ne taip padariau su   savo Dangiška Motina?

Jei jis būtų norėjęs paslėpti Žodžio įsikūnijimą, ką gero būtų atnešęs mano atėjimas į pasaulį? Niekas

Būčiau patekęs į dangų, už nieką neatidavęs savo gyvybės. Ir suvereni karalienė, jei būtų mane paslėpusi, būtų buvusi

-atsakingas el

-vagis

visų gerų ir daugybės dieviškų gyvenimų, kuriuos tvariniai gautų.

Taip pat jie bus paskelbti

- atsakingi ir - vagys

viso to gėrio, kurį atneš mano dieviškojo Fiato pažinimas. Nes tai atneš gero

-šviesos ir malonės gyvenimai, e

- didžiulės gėrybės, esančios dieviškoje valioje. Dėl to

didelė atsakomybė tenka tam, kas turėtų tuo pasirūpinti -

jei jie ir toliau paliks neaktyvias saules, tokias naudingas, tiek daug tiesų apie mano amžinąją valią.

Ir jei visų pirma norėtum prieštarauti tam, kad būtų paskelbta, kas liečia mano valią, tu būtum pirmasis tų daugybės saulių ir visų gėrybių, kurias tvariniai turi gauti už šį žinojimą, vagis.

Tada švelnesniu tonu jis pridūrė:

Mano dukra

Tarsi pasaulis dega

Ir nėra nė vieno, kuris apipiltų juos tyru vandeniu, kuris galėtų numalšinti troškulį.

Tai, ką jie geria, yra drumzlinas jų valios vanduo, kuris juos dar labiau sudegina.

Net ir gerieji, mano Bažnyčios vaikai, kurie stengiasi daryti gera, tai padarę

- jie nejaučia šio gėrio laimės,

– jie veikiau jaučia liūdesio ir nuovargio jiems tenkantį svorį.

Ar žinai kodėl?

Nes   mano „Fiat“ gyvybės toje pačioje nuosavybėje nėra. Šiame gyvenime yra dieviškoji jėga, kuri pašalina visą nuovargį.

Mano Valios šviesos ir šilumos   nėra. Šie, kurie turi dorybių

- pašalinti bet kokį svorį e

- kad sušvelnintų bet kokį kartumą.

Mano „Fiat“ naudingos rasos   nėra. Tai

-puošia būtybių veiksmus ir

-padaro juos gražius, kad su savimi nešiotųsi laimės gyvenimas

Amžinai trykštančio mano Valios vandens   nėra Tai

-vaisius dieviškai, suteikia gyvybę

- malšina jų troškulį.

Todėl ir geria, bet dar labiau dega.

Pažiūrėkite, kiek tada reikia jo žinių

- yra žinomi ir

- eik per būtybes

pasiūlyti kiekvienam savo valios gyvybę su jame esančių gėrybių šaltiniu.

Net tie, kurie sakosi esantys geriausi, jaučia, kad   kažko trūksta.

Jie jaučia, kad jų darbai nėra baigti. Ir vienas po kito gerai merdi.

Bet jie patys nežino, kas tai yra.

Jų veiksmams trūksta mano dieviškojo Fiato pilnatvės ir visumos.

Todėl jų darbai pusiau padaryti.

Nes   tik su mano valia ir mano valia gali būti atlikti darbai.

Dėl to mano Valia siekia apie save paskelbti, kad   savo kūriniams atneštų savo gyvybę ir   išsipildymą  .

Juolab kad ruošiu didelius renginius

- liūdna ir laiminga - bausmės ir padėkos

- nenumatyti ir netikėti karai

Visa tai tam, kad jie galėtų gauti naudos iš mano Fiato žinių.

Jei jie leis jiems miegoti, neišsklaidydami jų tarp būtybių, jie padarys mano rengiamus įvykius nenaudingus. Ko jiems nereikės man sakyti!

Per šias žinias,

Ruošiuosi žmonių šeimos atnaujinimui ir atkūrimui.

Todėl, jūsų pusėje, tai nekelia jokių kliūčių. Melskitės,   kad netrukus ateis mano dieviškosios valios karalystė.

Aš važiavau dieviškuoju „Fiat“. Aš lydėjau savo mieląjį Jėzų jo kančios skausmuose ir sekiau jį į Kalvariją. Mano vargšas protas nustojo pagalvojęs apie žiaurias Jėzaus ant kryžiaus kančias.

Jėzus apsireiškė manyje ir pasakė:

Mano dukra

Kalvarija yra naujas žemiškasis rojus, kuriame žmonija atgauna tai, ką buvo praradusi pasitraukusi iš mano valios:

- Danguje žmogus prarado malonę,

- Kalvarijoje jis jį įgyja.

Danguje,

Dangus jam uždarytas,

- prarado laimę ir

- pavertė save pragariško priešo vergu. čia, naujajame rojuje,

Dangus   jam vėl atviras,

rasti prarastą ramybę ir laimę,

demonas prirakintas grandinėmis

žmogus išsivaduoja iš savo   vergijos.

Danguje,

- dieviškojo Fiato saulė patamsėjo ir žmogui visada buvo tamsu.Tai saulės simbolis

- kuris pasitraukė nuo žemės paviršiaus

per tris mano baisios kančios ant kryžiaus valandas. Jis negalėjo pakęsti savo Kūrėjo kančių.

Šias kančias sukėlė žmogaus valia, kuri su didele klastybe sumažino mano Žmoniškumą iki tokios būsenos.

išsigandęs   nusileido saulė

Kai paskutinį kartą įkvėpiau,

jis vėl pasirodė ir tęsė savo šviesos bėgimą.

Taip mano Fiato saulė, mano kančios, mirtis vadino mano valios saulę, kad viešpatautų būtybėms.

Tam Kalvarija suformavo aušrą, kuri pašaukė mano Amžinosios Valios saulę, kad ji vėl šviestų tarp būtybių.

Saulėtekis reiškia tikrumą, kad saulė pakils.

Taip pat aušra, kurią sukūriau Kalvarijoje, užtikrina,

- nors praėjo du tūkstančiai metų,

kuris pašauks mano valios saulę vėl viešpatauti tarp kūrinių.

Danguje padarai užkariavo mano Meilę. Štai jis triumfuoja ir nugali kūrinius.

Pirmajame rojuje,

žmogus gauna mirties nuosprendį savo sielai ir kūnui. Antrajame rojuje,

– atleidžiamas nuo teistumo, el

– kūnų prisikėlimą patvirtina mano Žmonijos prisikėlimas.

Tarp žemiškojo rojaus ir Kalvarijos yra daug ryšių. Ką žmogus ten prarado, tą čia atgavo.

Mano kančių karalystėje viskas atstatyta.

Vargšų padarų garbė ir šlovė dar kartą patvirtinama

-nuo mano kančių ir

- nuo mano mirties.

Atsitraukdamas nuo savo valios, žmogau

tai sudarė jo blogybių, silpnybių, aistrų ir kančių karalystę.

Aš norėjau ateiti į žemę, taip norėjau kentėti,

Leidau suplėšyti savo Žmoniškumą, suplėšyti jos kūną, tai   buvo tik žaizda.

Ir aš taip pat norėjau mirti, kad susiformuočiau, su daugybe kančių ir savo mirtimi,

karalystė priešinosi daugybei blogybių, kurias sukūrė tvarinys.

karalystė

- jis nėra suformuotas vienu veiksmu,

- bet jį sudaro daugybė vienas kitą sekančių veiksmų.

Kuo daugiau veiksmų, tuo didesnė ir šlovingesnė karalystė. Štai kodėl mano mirtis buvo būtina mano meilei.

Su savo mirtimi turėjau padovanoti gyvybės bučinį būtybėms.

Per daugybę žaizdų turėjau išnešti visas gėrybes, kad sukurčiau gėrybių karalystę būtybėms.

Taigi   mano žaizdos   yra   šaltiniai   , iš kurių  kyla gėrybės   .

Mano mirtis   yra   trykštančios   gyvybės šaltinis visoms būtybėms.

Ir kaip mano mirtis, mano Prisikėlimas buvo būtinas mano meilei. Nes žmogus, vykdydamas savo valią, prarado mano Valios gyvybę.

Norėjau prikelti treniruotis

– ne tik kūno prisikėlimas, bet

- joje mano Valios gyvybės prisikėlimas.

Jei nebūčiau pakilęs, padaras nebūtų galėjęs pakilti mano Fiate.

Jis būtų to praleidęs

- dorybė,

- Jo prisikėlimo ryšys manajame, ir mano Meilė būtų pasijutusi nepilna.

Būčiau pajutęs, kad galiu padaryti kažką daugiau nei tai, ką   darau.

Ir man būtų likę sunki nepilnos meilės kankinystė.

Todėl, jei nedėkingas žmogus nepasinaudoja viskuo, ką aš padariau, visas blogis yra jo, bet mano   Meilė žino savo triumfą ir visa tai mėgaujasi.

Mąsčiau apie dieviškąją valią ir galvoje sukosi tūkstančiai minčių:

-Kaip gali ateiti jo karalystė?

-Kaip tvariniai galės gauti tiek daug gėrio ir taip aukštai pakilti, kad patektų į šį Fiatą, iš kurio išėjo Kūryba?

Aš galvojau apie visa tai, kai mano mylimas Jėzus apsireiškė manyje ir   pasakė  :

 Mano dukra ,

mano Valia turi dorybę

gryninti, išvalyti, pagražinti ir keisti pačią gamtą.

Žmogaus valia yra kaip sėkla

- viduje sugadintas, a

– nors iš išorės atrodo gerai.

Jį dengiantis drabužis atrodo geros būklės.

Bet jei ją pašaliname, suprasime, kad ši sėkla pusiau supuvusi, o   kita tuščia. Dar kiti, turintys gyvybę, nerodo jos saulei ir vėjui.

Ir baigia pūti.

Kita vertus, jei jį veikia saulė ir vėjas, šviesa, šiluma ir vėjas

- pašalinkite pažeistą dalį,

- išvalyti sėklą e

- suteiks jam naują gyvenimą.

Tokia yra žmogaus valia:

sugedusi sėkla, pilna dūmų ir puvimo, pusiau supuvusi. Tačiau ne visos sėklos yra visiškai negyvos.

Kai kurie vis dar turi gyvenimo tinklą.

Jei jie yra veikiami mano dieviškosios valios saulės,

jos šviesa, šiluma ir skvarbus vėjas sukels žmogaus valios sėklą.

O šviesa ir šiluma išvalys sėklą, pašalindama tai, kas sugedo. Jie užpildys jį gyvybe.

Ir vyraujantis mano „Fiat“ vėjas

- žais su ja,

- jis pakels jį prie tvoros šiame Fiate, iš kurio išėjo.

Dėl savo dorybės jis pakeis sėklos prigimtį ir sugrąžins jos pirminį gyvenimą.

Jam užtenka tai padaryti

- atsiduoti mano Valios saulei ir Jo pažinimo degantiems bei spindintiems spinduliams,

- leisk save investuoti, glamonėti jos šviesos, sušildyti jos šilumos, nunešti vėjo jėgos

kad žemėje ateitų mano valios karalystė. Šios prerogatyvos taip pat yra natūralios tvarkos.

Jei oras, kuriuo kvėpuojame, yra sunkus ir slegiantis, užtenka vėjo įkvėpimo, kad šis svoris ištuštėtų ir leistų kvėpuoti švariu oru.

Jei jaučiate per didelį karštį ar stingdantį šaltį, pakanka vėjo įkvėpimo, kad sumažintumėte karštį arba sumažintumėte šaltį.

Jei stori debesys dengia horizontą, užtenka vėjo ir saulės, kad jie išsklaidytų ir vėl atsirastų dangaus mėlynė, gražesnė nei bet kada.

Jei laukui gresia puvimas dėl vandens sąstingio, jį išdžiovinti pakanka stipraus vėjo ir saulės šviesa bei šiluma gali atgaivinti.

Jei tai gali padaryti gamta, įkvėpta mano valios jėgos,

mano Valia gali tai padaryti dar labiau sieloms, kurios leidžiasi jai investuoti.

Mano valia juos pertvarkys savo šiluma. Tai sunaikins tai, kas juose sugriauta.

Jis pūs ant jų savo šviesa, atims iš jų žmogaus valios svorį ir sugrąžins į pirmykštę prigimtį.

Kai Adomas nusidėjo, jis sugadino savo valios sėklą.

Jei mano valia nebūtų nuo jo atsitraukusi, jo šviesa ir šiluma būtų galėję iš karto jį grąžinti.

Tačiau teisingumas reikalavo, kad jis pajustų savo sugedusios sėklos padarinius. Ir kai mano testamentas buvo atšauktas,

jis nebejautė sieloje šviesos ir šilumos

-restauruoti e

-apsaugoti sėklą nuo sugedimo jo valia.

Ar ne taip?

mano valios karalystė, jo karštas troškimas

- grįžti tarp būtybių ir geriau nei saulė,

-išvaryti iš jų sėklų korupciją

kad galėtum karaliauti ir dominuoti žmonių šeimoje?

Po to ir toliau galvojau apie aukščiausią „Fiat“. Mano gerasis Jėzus pridūrė:

Mano dukra, tardama Kūrimo Fiat, mano Dieviškoji Valia suformavo aidą.

Šis dieviškasis aidas, skambantis per tuščią visos visatos erdvę

- atsinešė visas mūsų savybes ir

- užpildykite dangų ir žemę mūsų meile.

Iš mūsų „Fiat“ šis aidas sukūrė gražiausių dalykų:

dangus, saulės, vėjai, jūros ir daug kitų dalykų. Šis aidas išliko visame, kas buvo sukurta.

Išlaiko mėlyno dangaus gyvybę su visomis žvaigždėmis.

Ji palaiko saulės gyvybę ir, tęsdama savo šviesos ir šilumos aidą, išlaiko ją pilną šviesos, vientisą ir gražią, tokią, kokią ją sukūrė.

Taigi kiekvienas sukurtas daiktas išsaugo mūsų Fiat aidą, kuris yra jo pradžia ir išsaugojimas.

Štai kodėl jis saugomas

- tvarka, - galia,

mūsų darbų harmonija ir didybė.

Kiekvieną kartą, kai Dieviškumas nori veikti ir atgaminti save, net jei tai yra mūsų gyvenimas, mūsų Fiat tai kartoja.

Šis aidas sukuria ir formuoja viską, ko norime.

Tai matote   ir Eucharistijos sakramento įstaigoje

kur mūsų Fiat suformavo aidą.

Jo formavimui aidas investuoja duoną ir vyną

-Mano kūnas,

-Mano kraujas,

- mano siela ir

- Mano dievybė.

Šis aidas vis dar skamba kiekviename svečie.

Ir mano sakramentinis gyvenimas yra nuolat įamžintas.

Tačiau   šis aidas nuaidėjo žmogaus kūryboje.

Atsitraukdamas  nuo mūsų Valios, žmogus prarado savo aidą. Jis nebejautė savyje ir iš savęs

-švelnus, galingas ir harmoningas garsas

-kuris turėjo dorybę išlaikyti jį tokį, koks jis išėjo iš mūsų kūrybinių rankų; tada jis pasidarė silpnas ir neharmoningas.

Vargšas, be mūsų Fiato aido, kuris jam suteikė gyvybę,

- jis nesugebėjo persitvarkyti. Jis nebesijautė savyje

- jos Kūrėjo šviesos aidas,

- meilės, tvarkos, jėgos, išminties, saldumo ir dieviškojo gėrio aidas.

Be mūsų Fiato aido, žmogus tapo kaip vaikas, kuris auga be motinos, kurio nėra kam išmokyti kalbėti ir vaikščioti,

arba kaip mokinys, neturintis mokytojo, kuris išmokytų jį skaityti ir rašyti.

Jei jis ką nors padarys pats, tai bus netvarkinga.

Toks yra žmogus be mūsų „Fiat“ aido: vaikas be mamos, studentas be mokytojo.

Bet jei siela ir toliau vadins mano Valią visos savo esybės principu, ji išgirs dievišką jos atgarsį.

Šis aidas jai primins jos pradžią. Jame rezonuodama ji vėl persitvarkys.

Mūsų aidas pasitraukė iš žmogaus, nes jis pabėgo nuo mūsų Valios, bet kai sielos jį atpažins, pamils ​​ir nenori nieko kito, tik mūsų dieviškojo Fiato, mūsų Valios aidas grįš tarp būtybių.

Mūsų dieviškojo Fiato karalystė   yra būtent tokia:   mūsų dieviškojo aido sugrįžimas.

-  ne tolimas aidas, kuris dažnai skambėjo žmogaus ausyse   , kai jis pasitraukė nuo mūsų valios,

- bet aidas tęsiasi

kuri nuskambės sielų gelmėse ir

kuris juos perkeisdamas suformuos juose dievišką gyvenimą, kad grąžintų žmogų į tą tvarką, kuria jis buvo sukurtas.

Aš tęsiu savo apleidimą dieviškoje valioje, beveik nuolat kankindamas savo mielojo Jėzaus nepriteklių.

Pajutau, kaip mano skurdžiame galvoje teka „Fiat“ šviesos jūra, kuri, regis, reiškė tiesas.

Tačiau skausmas, kurį jaučiau dėl Jėzaus netekties, buvo toks didelis, kad   nenorėjau kreipti dėmesio į šviesą, kuri norėjo kalbėti su manimi.

Mano mylimas Jėzus apsireiškė manyje ir, apkabinęs mane, tarė:

Mano dukra

kai mano Fiato šviesa nori pasireikšti, o siela į tai neatsižvelgia,

- šviesa, kurią ji nori pagimdyti, kad ją perduotų būtybėms, nutrūksta,

-ir jie nepriima šio šviesos gimimo šviesos.

Jei tik žinotum, ką reiškia sukelti mūsų šviesos abortą!

Turite žinoti, kad kai mūsų „Fiat“ nori atskleisti tiesą,

- suaktyvina visą mūsų esybę ir

- perpildytas meile, šviesa, jėga, išmintimi, gėriu ir grožiu,

- formuoja tiesos, kurią jis nori pristatyti, gimimą.

Visos mūsų savybės veikia ir mes negalime sulaikyti šios tiesos

Mes jį pagimdome, kad atiduotume padarui. Ir jei padaras neatsižvelgia į šią tiesą,

- sukelia mūsų meilės ir mūsų šviesos abortą.

Tai sukelia mūsų galios, grožio, išminties ir gėrio abortą, nes jie miršta gimdami.

-Ji praranda šį brangų gimimą ir

- ji negauna iš mūsų gyvenimo, kurį norėjome jai suteikti per šią tiesą.

Vis dar jaučiame liūdesį dėl aborto ir jausmo, kad grįžtame į mus gėris, kurį norėjome suteikti būtybėms.

Tiesą sakant, jei padaras pasidaro abortą, jis praranda gimimą. Mes jos neprarandame, nes ji patenka į mus.

Jis skirtas būtybei, kuri yra abortuota.

Todėl būkite dėmesingi, kai jaučiate, kad mano Fiato šviesos jūra formuoja bangas, kad išsilietų ir pagimdytų savo tiesas.

Po to aš nebesijaučiau gerai dėl nieko ir maldžiau Valdovą Karalienę, kad ji man padėtų, kad paskolintų man savo meilę, kad galėčiau mylėti savo mielą Jėzų jos meile kaip Motina. Ir   Jėzus pridūrė  :

Mano dukra,   dangaus Valdovo meilė   liejasi į visą Kūriniją.

Kadangi šis „Fiat“, ką tik ištartas,

- kuri išlaisvino daugybę mūsų darbų visoje visatoje ir

- kas davė jiems gyvybę, gyveno joje.

Šiame dieviškame Fiate jis iškvėpė savo meilę ir visus savo darbus

Šis „Fiat“ nemoka daryti mažų dalykų, o tik didelius ir be ribų.

Jis plito savo begaliniu judėjimu

meilė ir visi dangiškosios Motinos darbai

-danguje, žvaigždėse, saulėje, vėjyje ir jūroje visur ir visame kame.

Jo meilė plačiai paplitusi visur, jo kūriniai randami visur.

Nes mano „Fiat“ juos paskleidė visur ir viską pagyvino savo meile ir   veiksmais.

Nebūčiau patenkintas ir nesijausčiau mylimas ar pagerbtas, jei visame kame, taip pat ir po žeme, nerasčiau meilės ir šlovės, kurią man suteikė Motina.

Būtų sulaužyta meilė ir padalinta šlovė, jei jos   nerasčiau visoje Kūrinijoje. Aš ją mylėjau viskuo.

Taigi buvo teisinga, kad jo meilė pasklido visur ir aktuose.

- Mylėk mane ir

- pašlovinti save.

Sugedusi meilė, kuri manęs niekur nebūtų persekiojanti, nebūtų galėjusi rasti kelio į mane.

Jis negalėjo priversti manęs nusileisti iš dangaus į žemę siaurame   jo įsčių kalėjime.

Jo meilės grandinių buvo tiek pat, kiek ir dalykų, kuriuos sukūriau.

Taigi aš nužengiau iš dangaus kaip karalius,

-visi papuošti ir apsupti Dangaus Karalienės meilės grandinėmis.

Ir jei jo meilė pasiekė šį tašką, jis tai skolingas mano dieviškajam Fiatui. Šis Fiat karaliavo joje kaip Valdovas.

Jis užfiksavo savo meilę mano valioje, kad ją skleistų visur. Visi jo veiksmai gavo dieviškų veiksmų šešėlį.

Taigi   , jei norite karalienės motinos meilės  ,

- Tegul mano Fiat karaliauja tavyje,

- Paskleisk jame savo meilę ir visą savo esybę, kad mano Fiat,

- užfiksuoti savo mažą meilę ir viską, ką darote,

- gali pratęsti. štai kaip

- atnešti jį ten, kur yra - tai yra visur -

Tegul mano Fiat jūsų meilė susilieja su mano Motinos meile.

Taip tu man suteiksi pasitenkinimą, kad mano valios vaikas

-neteikia man sulaužytos ir suskilusios meilės, bet

- suteikia man meilės visuose dalykuose ir visur.

Po to pasakiau sau:

– Bet kokią žalą gali padaryti padaras, vykdydamas savo valią?

Jėzus pridūrė:

Mano dukra, šis blogis yra didelis.

Mano Valia yra šviesa, o žmogaus valia yra tamsa. Mano Valia yra šventumas, o žmogaus valia yra nuodėmė.

Mano valia yra grožis, kuriame yra visos gėrybės,

o žmogaus valia yra bjaurybė ir jame yra visos blogybės.

Todėl nevykdant mano Valios, siela

- tegul šviesa miršta e

– dovanoja mirtį šventumui, grožiui ir visam gėriui. Vykdydamas jo valią,

- iškelia tamsą e

- suteikia gyvybę nuodėmei, bjaurybei ir visoms blogybėms.

Tačiau daryti savo valią būtybėms atrodo nieko.

Tačiau jie kasa blogybių bedugnę, kuri veda juos į prarają.

Dabar jums atrodo mažai svarbu, kad nors mano Valia

Jis atneša jiems savo šviesą, savo šventumą, grožį ir visas savo gėrybes ir tik todėl, kad myli savo   kūrinius

ar jis patiria įžeidimą matydamas, kad   jo šviesa, šventumas, grožis ir visas turtas miršta?

Mano žmogiškumas

- jis taip pajuto šią mirtį, kad žmogaus valia suteikė būtybėms savo Valios šviesą ir šventumą

-kad galima sakyti, kad tai buvo tikroji mirtis, kurią jis pajuto.

Nes jis jautė kančias ir mirties svorį begalinės šviesos ir šventumo, kuriuos tvariniai išdrįso sunaikinti savyje.

Ir mano Žmonija aimanavo ir jautėsi sugniuždyta tiek mirusiųjų, kiek būtybių išdrįso atiduoti mirtį mano Dieviškosios Valios šviesai ir šventumui juose.

Kokios žalos gamtai nepadarytų, jei jie sukeltų mirtį

- saulės šviesa,

-vėjas, kuris valo   e

- oras, kuriuo jie kvėpuoja?

Sutrikimas būtų toks didelis, kad visi padarai nuo jo mirtų. Tačiau

tai mano Valios šviesa

- daugiau nei viena saulė sieloms

-daugiau nei vėjas, kuris valo e

-daugiau nei oras, kuris formuoja jų kvėpavimą.

Dėl sutrikimo, kurį sukelia saulės spinduliai,   vėjas ir oras,

tu supranti blogį nevykdydamas mano žavingosios Valios.

Tai   yra

- pirmapradis gyvenimo veiksmas e

- visų būtybių centras.

Aš važiavau dieviškuoju „Fiat“.

Pagal savo įprotį investavau visą savo choro kūrybą:

"   Aš myliu tave, aš tave dievinu, laiminu tave..."

Darydamas aš pagalvojau sau:

"Ką aš duosiu savo Dievui už visus tuos, kuriuos myliu?" Tada mano mielasis Jėzus apsireiškė manyje ir   pasakė  :

Mano dukra

tyra, šventa ir dora meilė yra dieviškas gimimas. Jis ateina iš Dievo   ir turi dorybę

- Kelkis ir įeik į   Dievą,

- padauginti jo gimimų   e

– atvesti patį Dievą prie visų kūrinių, kurie trokšta jį mylėti.

Todėl kai siela

- investuoja ši meilė ir

- pagimdo šį gimdymą,

gali gimdyti taip dažnai, kaip sako   "aš tave myliu"

.

Jo   „Aš tave myliu  “ skrenda pas Dievą.

Ir Aukščiausioji Būtybė, pažvelk į šį   tvarinio „aš tave myliu“   . Visa tai matote šiame mažame   „Aš tave myliu“.

Dievas jaučia, kad tvarinys yra jam duotas kaip visuma.

Ši maža „Aš tave myliu“ turi nuostabią paslaptį:

savo mažumu jame yra

- begalinis,

- begalybė,

- galia.

Jis gali pasakyti: „Aš duodu Dievą Dievui   “.

Šioje mažoje tvarinio „  Aš tave myliu  “ begalinė Būtybė jaučia, kad visos jo dieviškosios savybės yra švelniai glostomos.

Šis gimimas yra nuo jo.

Taigi jis randamas visas.

Štai ką tu man dovanoji su savo   „Aš tave myliu  “.

 Tu kiekvieną kartą atiduodi mane sau  .

Negalite padaryti nieko didesnio, gražesnio ar malonesnio, nei atiduoti man viską   sau.

Mano „Fiat“, formuojantis jūsų „aš tave myliu“ gyvenimą, džiugina formuodamas daugybę mūsų gimimų.

Jis išlaiko tavyje „  aš tave myliu“  ritmą  ,

su karštu troškimu visada nukaldinti šią dieviškąją monetą su savo „myliu tave“ už viską, kas buvo sukurta.

Tada pažiūrėkite, ar visi sukurti daiktai yra papuošti nuostabios jūsų „aš tave myliu“ paslapties perlu   .

Mano dukra

mes nežiūrime, ar tai, ką daro padaras, yra didelis ar mažas.

Pažiūrėkime, ar yra mūsų paslapties vunderkindas  :

-   jei jo mažiausiuose poelgiuose, mintyse ir atodūsiuose yra mūsų Valios galia.

Visa tai yra ir viskas dėl mūsų.

Po to tęsiau   savo kelionę „Fiat  “, kad palydėčiau viską, ką Jėzus padarė   per Atpirkimą.

As maniau:

"Kaip norėčiau, kad būčiau padaręs viską, ką darė Suvereni Motina, būdama su Jėzumi. Žinoma, ji sekė visus savo veiksmus ir niekas jo nepabėgo."

Aš galvojau apie tai ir kitus dalykus, kai mano visada malonus Jėzus pridūrė:

Dukra, tiesa, mamai niekas neaplenkė, nes viskas, ką aš padariau ir iškentėjau, skambėjo kaip aidas jos sielos gelmėse.

Ji taip atsargiai laukė mano veiksmų aido, kad šis aidas,

su viskuo, ką aš padariau ir kentėjau, tai liko joje įsirėžęs. Ir suvereni karalienė pakartojo manąją.

Tai privertė jį rezonuoti giliai manyje,

taip kad

- Tarp jos ir manęs tekėjo upeliai

-tarp mūsų liejasi šviesos ir meilės kumelės

Visus savo darbus įdėjau į jos motinišką Širdį. nebūčiau patenkinta

jei nebūčiau jos visada turėjęs su   savimi

jei nebūčiau girdėjęs jos nuolatinio aido, skambančio   manajame,

kuri taip pat surinko mano kvapą ir širdies plakimą, kad juos įneštų į ją.

Taip pat nebūčiau patenkintas, jei karts nuo karto

Aš neturėjau tavęs sekti visų mano veiksmų pagal dieviškąją valią.

Tiesą sakant, aš įnešiau savo įnašą tavyje, išjudinau savo Motinos aidą tavo sielos gelmėse. Ir per šimtmečius aš žiūrėjau į savo Motinos aidą jumyse, kad suvokčiau savo dieviškosios valios karalystę.

Štai kodėl jaučiatės priverstas sekti visus mano veiksmus. Jumyse skamba jos motiniškas aidas

Naudojuosi proga, kad įneščiau savo įnašą į jūsų esybės gelmes ir   suteikčiau jums malonę, kad tavyje viešpatautų mano amžinasis Fiat.

Tada pajutau savo vargšą protą tarsi paniręs į dieviškojo Fiato jūrą. Jo šviesa mane apėmė visiškai ir aš negalėjau atskirti nei aukščio   , nei jo ribų gylio.

Jaučiau, kad tai teka manyje labiau nei gyvenimas

Mano mylimas Jėzus apsireiškė manyje ir   pasakė  :

Mano dukra

Mano Valia yra gyvybė, oras ir būtybių alsavimas.

Tai nepanaši į kitas dorybes

-kurie nėra nei gyvybė, nei nuolatinis būtybių kvėpavimas, ir

-kurie todėl vykdomi tik atsižvelgiant į laiką ir aplinkybes.

 Ne visada išnaudojama kantrybė  ,

- nes dažnai nėra kas leistų tai mankštintis,

ir todėl kantrybės dorybė lieka tuščia, nesuteikdama kūriniui nuolatinio gyvenimo. Nei paklusnumas, nei meilė   nesudaro jų gyvenimo,

-nes tas, kuris turi nuolatinį įsakymo veiksmą, arba

- nes gali nebūti to, kuriam galėtų būti skirta labdara.

Todėl dorybės gali būti sielos puošmena, bet ne gyvybės.

Vietoj to, mano Valia yra visų tvarinio veiksmų pirmapradis veiksmas. Taigi, nesvarbu, ar jūs galvojate, kalbate ar kvėpuojate, mintis ir žodį formuoja mano Valia. O suteikdamas kvėpavimą palaiko kraujotaką, širdies plakimą ir šilumą.

Niekas negali gyventi be kvėpavimo.

Ir   niekas negali gyventi be mano Dieviškosios Valios.

Dar reikia gyventi toliau.

Vis dėlto, nors visi nuolat kvėpuoja, ji nėra   atpažįstama.

Mano Valia tokia reikalinga, kad niekas be jos neapsieina, net akimirksniu.

Nes tai vektorius

- ne tik visų žmogaus veiksmų,

- bet iš visų sukurtų dalykų.

Mano „Fiat“ yra pirmapradis saulės aktas. Priverčia lengvus padarus kvėpuoti.

Tai pirmapradis oro, vandens, ugnies ir vėjo veiksmas. Būtybės kvėpuoja mano dieviškąją valią

-   oru, kuriuo jie kvėpuoja,

- vandenyje   jie geria,

- ugnyje, kuri juos šildo,

- vėjyje, kuris juos valo.

Nėra nieko, kuo jie nekvėpuotų mano Valia. Čia todėl

-visuose dalykuose, dideliuose ar mažuose, pvz

- net kvėpuoja

padaras gali vykdyti mano Valią.

To nedarydamas,

- praranda dieviškosios valios aktą.

- nuolat užgniaužia kvapą.

Ji gauna savo gyvenimą, kvėpavimą,

-bet paversti juos žmogaus gyvybe ir kvėpavimu

užuot pati pakeitusi mano Dieviškąją Valią.

Mano vargšas protas vis dar yra „Supreme Fiat“ grobis.

Man atrodo, kad daugiau niekas į galvą neateina ir niekas kitas manęs nedomina.

Jaučiu savyje srovę, kuri mane sustabdo

- kartais iki tam tikro taško,

– kartais pas kitą

dieviškosios valios.

Bet aš visada baigiu – niekada negaliu paimti visko iš begalinės šviesos. Nes aš negaliu.

Mano gerasis Jėzus apsireiškė manyje, norėdamas mane nustebinti ir   pasakė  :

Mano dukra, kai siela praktikuoja dorybę, pirmas jos atliktas veiksmas   suformuoja sėklą, o atlikdama antrą, trečią ir t.t., ji augina sėklą,   laisto ją.

Ir sėkla tampa augalu, kuris duoda savo vaisius.

Jei siela šią dorybę praktikuoja tik vieną ar kelis   kartus, sėkla nei laistoma, nei kultivuojama, ji miršta.

O siela lieka be augalų ir bevaisės.

Nes dorybė niekada nesusiformuoja vienu veiksmu, o pasikartojančiais poelgiais.

Tai vyksta kaip žemėje:

Neužtenka pasėti sėklą į žemę.

reikia dažnai auginti ir laistyti, jei norite turėti   šios sėklos augalą ir vaisius. Priešingu atveju žemė sukietėja ir uždengia ją, nesuteikdama jai gyvybės.

Tie, kurie nori įgyti dorybę, tokią kaip kantrybė, paklusnumas ar kita,

jis turi pasėti pirmąją sėklą, tada palaistyti ir auginti

kitus veiksmus.

Tokiu būdu siela suformuos daugybę gražių ir įvairių augalų.

Vietoj to, mano Valia nėra sėkla kaip dorybės. Toks gyvenimas.

Kaip prasideda siela

- būti atleistas,

- pamatyti mano Valią visame kame, e

- ten gyventi,

joje formuojasi mažoji dieviškoji gyvybė.

Man tobulėjant gyvenimo praktikoje pagal savo valią, šis dieviškasis gyvenimas toliau auga ir plečiasi, kol pripildo visą sielą šiuo gyvenimu. Taip, kad iš jos belieka tik šydas, kuris ją dengia ir slepia savyje. Ir tai yra su mano valia, kaip ir su šiomis dorybėmis:

jei tvarinys neduoda natūralaus savo veiksmų maisto joje esančiam dieviškajam gyvenimui, ši gyvybė neauga ir ją visiškai užpildo.

Taip atsitinka naujagimiui

kuris po gimimo nemaitinamas ir kuris miršta. Iš tiesų, kadangi tai yra gyvenimas, mano valiai reikia,

- daugiau nei dorybės, kurios yra augalų atvaizdai, turi būti nuolat maitinami

- augti ir

-tapti visam gyvenimui, kiek tvarinys sugeba.

Štai kodėl tai būtina

-Kad tu visada ten gyveni,

-kad tu paimtum jo skanius patiekalus iš mano valios, kad maitintum jo dievišką gyvybę tavyje.

Taigi jūs matote  didelį skirtumą tarp dorybių ir mano valios  : 

-dorybės yra augalai, gėlės ir vaisiai, kurie puošia žemę ir džiugina būtybes.

-Mano Fiat yra dangus, saulė, oras, karštis ir širdies plakimas, viskas, kas formuoja gyvybę ir dievišką gyvybę būtybėse.

Taigi mylėkite šį gyvenimą ir nuolat jį maitinkite.

kad ji galėtų tave pilnai užpildyti ir iš tavęs nieko neliktų.

Po to tęsiau savo kelionę Dieviškojoje valioje ir kartodamas chorą

"Aš tave myliu."

Aš pasakiau: „Jėzau, mano meile, aš noriu palikti visą save tavo Fiate

kad galėčiau būti visuose sukurtuose daiktuose ir papuošti juos tavo „aš tave myliu“. “

Be to, aš noriu įdėti savo širdį į žemės centrą. Jo ritmais noriu apkabinti visus jos gyventojus.

Sekdamas visą jų širdies plakimą „Aš tave myliu“, noriu padovanoti tau kiekvieno iš jų meilę.

Ir su savo nuolatiniu plakimu žemės centre noriu įterpti savo „aš tave myliu“ į visas sėklas, kurias joje yra žemė. Kai   išdygsta  sėklos  ir  susiformuoja  augalai,  žolelės   ir   gėlės , noriu įdėti savo „Aš tave myliu“   

kad galėčiau matyti juos užsidariusius savo „myliu tave“ Jėzui...“

Kai tai pasakiau, mano mintis nutraukė mano „aš tave myliu“ refreną, pagalvojau sau:

„Apie kokias nesąmones tu šneki.

Pats Jėzus tikriausiai pavargo girdėdamas tave dainuojant „Aš tave myliu“.

"Aš tave myliu"... "

Jėzus labai greitai pasireiškė manyje ir visur kūryboje žiūrėjo, ar visuose dalykuose, dideliuose ir mažuose, yra mano „aš tave myliu“ gyvybė.

Jis man pasakė  :

Mano dukra

kaip nuostabu, koks žavesys pamatyti visus daiktus papuoštus tavo

"Aš tave myliu."

Jei padarai galėtų matyti

- visi žemės atomai,

-visi augalai, akmenys, vandens lašai, papuošti tavo „aš tave myliu“ ir

- saulės šviesa,

- oras, kuriuo jie kvėpuoja,

- rojus, kurį jie mato, užpildytas tavo „aš tave myliu“,

-Ir žvaigždės, kurios spindi tavo „aš tave myliu“, koks stebuklas jose negimtų!

Koks saldus kerėjimas išsiplečia jų akių vyzdys, matydamas, kaip tu dainuoji savo "  Aš tave myliu!"

Ir jie sakytų:

„Kaip gali būti, kad jo niekas nepabėgs?

Jaučiamės papuošti jo „Aš tave myliu“! Ir jie visur eidavo tikrinti

-Pažiūrėti, ar iš tikrųjų niekas jūsų neaplenkė, ir

-mėgautis savo „aš tave myliu“ kerais.

Bet jei šis nuostabus kerėjimas lieka paslėptas nuo būtybių, jis nėra paslėptas nuo dangaus.

Ten vietiniai gali mėgautis kerais ir stebuklais matydami visą Kūriniją, užpildytą ir papuoštą jūsų „Aš tave myliu“.

Jie jaučia, kad jų „aš tave myliu“ dera su tavuoju

Jie nesijaučia atskirti nuo žemės, nes meilė juos vienija, formuoja tas pačias natas ir harmonijas.

Be to, turėtumėte žinoti

kai buvo sukurta viskas, dideli ir maži,

Aš nepavargau juos puošti tau savo nepaliaujamais ir kartojamais

"Aš tave myliu."

Nepavargau dėdama savo „aš tave myliu“,

Taip pat nepavargstu girdėti, kaip jie kartojasi iš jūsų.

Priešingai, džiaugiuosi, kad mano „aš tave myliu“ nelieka izoliuotas ir mėgaujasi jūsų draugija.

Tavo aidi mano.

Jie susilieja ir gyvena bendrą gyvenimą.

Meilė niekada nepavargsta. Jis man yra džiaugsmo ir laimės nešėjas.

Taigi, aš nežinau, kaip, bet turiu idėją:

„Jei aš numirčiau ir patekčiau į skaistyklą, ką aš ten veiksiu?

Jau čia,

- įkalintas kūne,

- uždarytas daugiau nei siaurame kalėjime, mano vargšė siela labai kenčia

- kai Jėzus atima iš jos žavingą buvimą

-Kai aš nežinau, ką galėčiau padaryti, ir aš kenčiu, kad tai rasčiau.

Kas bus, jei mano siela

- paleistas iš mano kūno kalėjimo,

- Netrukus jis išskris ir neras Jėzaus,

centras, kuriame aš prisiglaudžiu, kad daugiau niekada jo nepalikčiau?

Kas atsitiks, jei užuot atradęs savo gyvenimą, poilsio centrą, būsiu įmestas į Skaistyklą?

Kokia tada būtų mano kančia ir kančia? “

Jaučiausi priblokšta šių minčių.

Mano mylimas Jėzus priglaudė mane prie savęs ir pridūrė:

Mano dukra, kodėl tu nori save engti?

Argi nežinote, kad mano valioje gyvenantis padaras yra susijęs su dangumi, saule, jūra, vėju ir visa kūrinija?

Jo veiksmai susilieja su visais sukurtais daiktais.

Mano Valia viską sujungė su ja taip, tarsi viskas priklausytų jai. Taigi visa kūrinija jaučia šios būtybės gyvybę.

O jei ji galėtų eiti į Skaistyklą, visi įsižeistų. Visa visata maištavo ir jie neleis jo vienam eiti į Skaistyklą.

Dangus, saulė, vėjas, jūra... – visi norėtų sekti paskui jį. Jie paliko savo vietas ir, įsižeidę, pasakė savo Kūrėjui:

„Jis yra tavo ir mūsų: net gyvenimas, kuris veda mus visus, veda jį!

Kodėl skaistykloje?

Dangus tai reikalaus su savo meile.

Saulė kalbės savo šviesa, vėjas aimanuojančiais balsais. Jūra kalbės savo bangų šniokštimu.

Kiekvienas turėtų žodį tiems, kurie gyveno su jais bendrą gyvenimą.

Bet   padaras, kuris gyvena mano valioje, visiškai negali eiti į skaistyklą. Visata liks savo vietoje

Mano valia žinos triumfą

atnešti į dangų tą, kuris gyveno Danguje šioje tremties žemėje.

Todėl toliau gyvenk mano valioje ir neieškok

- kad aptemdytų protą e

-užversti jus dalykais, kurie jums nepriklauso.

Aš galvojau apie dieviškąją valią.

Oi! kiek daug minčių man atėjo į galvą!

Išlaisvindamas mane iš savęs, mano visada malonus Jėzus parodė man daugybę bausmių, kurias norėjo skirti žmonių kartoms.

Ir aš, visas sukrėstas, tariau sau:

„Kaip gali ateiti Dieviškojo Fiato karalystė

-jei žemė pilna blogybių ir

-Jei dieviškasis teisingumas ginkluoja visus elementus, kad sunaikintų žmogų ir kokia iš žmogaus nauda?

Taip pat ši karalystė

Argi jis neatėjo, kai Jėzus nužengė į žemę su savo matomu buvimu?

?

Kaip jis gali ateiti dabar?

Atsižvelgiant į dabartinę situaciją, man tai atrodo sunku. Mano mielasis Jėzus apsireiškė manyje ir   pasakė  :

Mano dukra, viskas, ką matai, išgrynins ir paruoš žmonių šeimą. Riaušės padės pertvarkyti ir naikinti, kad būtų pastatyti gražesni dalykai.

Jeigu griūvantis pastatas nesugriaunamas, ant jo paties griuvėsių nepavyks suformuoti naujo ir gražesnio.

Aš padarysiu viską, kad išsipildytų mano Dieviškoji Valia.

Be to, kai aš atėjau į žemę, mūsų Dieviškumas nebuvo nusprendęs ateiti.

- iš mano valios karalystės,

– bet atpirkimo.

Nepaisant žmogaus nedėkingumo, jis buvo pasiektas. Tačiau jis dar nenukeliavo iki galo.

Daugelis regionų ir tautų gyvena taip, lyg nebūčiau atvykęs.

Todėl jis turi rasti savo kelią ir eiti visur.

Nes atpirkimas yra paruošiamasis kelias mano valios karalystei.

Tai kariuomenė, kuri žygiuoja į priekį, kad paruoštų tautas priimti režimą, gyvenimą, mano dieviškosios valios karalių.

Taigi, kas tada nebuvo įsakyta, šiandien nusprendžiame, kad išsipildytų mūsų „Fiat“ karalystė.

O kai ką nors nusprendžiame, viskas daroma.

Mumyse pakanka nuspręsti, ką norime pasiekti. Štai kodėl tai, kas jums atrodo sunku, mūsų Jėga palengvins.

Jis elgsis kaip tie siaučiantys vėjai po ilgų dienų, kai siaučia stori lietaus debesys

Vėjo stiprumas

- išblaškyti debesys,

- nuvyti lietų,

-sugrąžins gerą orą ir saulė apkabins žemę.

Taip pat ir geriau nei vyraujantis vėjas, mūsų Galia

tai išvarys žmogaus valios tamsą   e

jis vėl pasirodys mano amžinosios valios saulei, kad apkabintų būtybes.

Visos tiesos, kurias tau išreiškiau apie ją

jie yra tik patvirtinimas to, ką mes nutarėme.

Jei mano dieviškojo Fiato karalystė yra jos kito išsipildymo laikas

- nebuvo Dievo įsakyta,

– nebūtų poreikio, priežasties ar būtinybės

pasirinkti tave, rūpintis šia auka daugelį metų ir patikėti save, kaip savo vaiką,

- savęs pažinimas,

- jos nuostabios tiesos,

- jos paslaptys e

- jo paslėptos kančios.

Be to, Dieviškumas su jumis veikė tėviškai ir motiniškai, kad pasėtų jumyse dieviškosios sūnystės sėklą.

kad tu jo interesus imtum labiau į širdį, nei tuo atveju, jei jie būtų tavo.

Tai rodo realybę to, ką mes nutarėme, iki galo

- pasirinkti temą,

-naudoti priemones ir

- duoti pamokas akiratyje

- nusileisti į žmonių šeimą e

- įtvirtinti jame tai, kas buvo nuspręsta danguje.

Jei mano valios karalystė nebūtų paskelbta,

-Nebūčiau tau tiek daug apie tai pasakojęs e

- taip pat nebūčiau tavęs pasirinkęs šiam tikslui.

Jei ne, tai būtų buvęs mano žodis

negyvas ir nevaisingas,   e

nesukuriant ir neperaugant dorybės Tai   neįmanoma.

Mano žodis turi dorybę

sukurti ir formuoti savo vaisingumu begalinių gyvenimų palikuonis. Taip atsitiko Atpirkime

Nes tai buvo mūsų įsakymas danguje.

Buvo sukurta Mergelė, kuri turėjo būti Amžinojo Žodžio Motina. Jei Atpirkimas nebūtų priimtas,

nebūtų jokios priežasties ar poreikio

sukurti šią labai unikalią ir   ypatingą Mergelę

daug pasireiškimų   pranašams,

kuris išsamiai kalbėjo apie Žodžio gyvenimą savo žmonijoje,

kuris taip vaizdžiai aprašė jos kančias – tarsi ji būtų ten prieš juos.

Todėl, kai mūsų dieviškasis gerumas nusiteikęs pasirinkti ir apsireikšti, jis yra

- tikras ženklas e

- jo darbų vykdymo pradžia, kaip nustatyta.

Būkite dėmesingi ir leiskite savo Jėzui viską padaryti. Nes man netrūksta nei priemonių, nei jėgų

– daryk ką noriu, pvz

- kad suvokčiau, ką nusprendžiau.

Kaip įprasta, esu pasinėrusi į šį dievišką „Fiat“. Daugiau nei saulė šviečia mano vargšoje sieloje.

Mano visada gerasis Jėzus apsireiškė manyje. Jis man pasakė:

Mano dukra, mano meilė savo Valios vaikams bus tokia didelė, kad neleisiu jiems liesti žemės.

*  Padėsiu savo žingsnius jiems po kojomis   , kad

jei jie vaikšto,  gali paliesti mano žingsnius, o ne žemę

-kad jie jaustų mano pėdsakų gyvybę savyje

- kuris perduos Dieviškosios valios žingsnių gyvenimą mano valios vaikams.

*  Jei jie dirba  ,

jie pajus mano darbų prisilietimą.

Jie vienas po kito perduos mano valios dorybę savo darbams. *  Jei jie kalba,

jei jie galvoja,

jie pajus mano žodžių ir minčių gyvybę, kurios,   investuodamos juos, perduos

– jų protui   ir

– į jų žodžius

mano Fiat dorybė.

Aš pats būsiu savo Valios vaikų nešėjas.

* Su pavydu žiūrėsiu

– kurie nieko neliečia, niekuo nedalyvauja ir

- kad jie pajustų, kaip mano gyvenimas juose nuolat teka, formuodamas amžinąją valią jų gyvenime.

* Todėl jie bus patys gražiausi mano kūrybinių rankų darbai. Oi! kaip juose atsispindės Kūrybos darbas! aš

Jie bus mano Atpirkimo triumfas, viskas juose triumfuos.

Štai tada galiu pasakyti:

„Mano darbai baigti

Pailsėsiu tarp savo Aukščiausiojo Fiato vaikų. “

Po to, kas buvo parašyta šiomis dienomis, mano mintis vis dar kankino baimė ir abejonės:... Visa tai man pasakė ne mano palaimintasis Jėzus, o mano   vaizduotės vaisius.

Ir aš pagalvojau sau:

„Jei ne Jėzus man kalbėtų, šie raštai būtų negyvi.

Nes tik tada, kai Jėzus kalba, jo žodyje teka gyvybė.

Ir kai aš rašau, Jėzaus man pasakytų tiesų gyvenimas pasilieka jose

– kas juos skaitys, pajus juose įsiliejusią   komunikacinę gyvenimo dorybę, e

- jie jausis pasikeitę pačiame tiesos, kurią skaitys, gyvenime.

Bet jei tai ne Jėzus, šie raštai bus negyvi, be šviesos ir gėrybių.

Tad kam aukoti juos rašant? “

Aš galvojau apie tai, kai mano mielasis Jėzus išėjo iš manęs.

Priglaudęs galvą prie manosios su liūdesiu,   jis man pasakė  :

Mano dukra, tu įdėjai kartėlio į mano vakarėlį.

Tiesą sakant, kai išreiškiu tiesą, darau tai, nes noriu švęsti kartu   su būtybe.

Bet jei jis manimi visiškai nepasitiki ir pradeda abejoti, vakarėlis sustoja ir virsta kartėliais.

Elgiuosi kaip tas, kuris turi brangų draugą: labai myliu tą draugą,

jis nori įlieti į savo draugo širdį visa, kas   yra jo paties.

patikėdamas jam savo paslaptis ir paslėptus džiaugsmus, jis atskleidžia jai viską, ką turi.

Bet draugas, kuris jo klauso

-rodo, kad netiki, e

- abejoja tuo, ką jam sako draugas.

Jis pripildo savo draugą kartėlio ir jo išsiliejimą paverčia liūdesiu. Taigi, jo skausme,

jis beveik apgailestauja dėl savo pasitikėjimo ir su skausmu atsitraukia. Jei tuo tiki,

- ne tik šis draugas pripildo jį kartėlio,

-bet dalyvauja jos nuosavybėje.

Kartu jie švenčia džiaugsmus, kuriuos turi jų draugas, o jų draugystę sieja dvigubas meilės ryšys. J

Aš toks esu – ir net daugiau nei draugas.

Aš taip myliu tą, kurią išsirinkau savo mažąja sekretore, kad noriu

-ištuštinti mano Širdį e

- patikėkite jam mano paslaptis, mano džiaugsmus, mano paslėptus skausmus, mano stebinančias tiesas, nes

- švęsti su ja ir

- perteikti jam tiek dieviškų gyvenimų, kiek aš jam apreiškiu.

Jei matau, kad ji manimi tiki,

Džiaugiuosi   ir

Aš išeinu švęsdamas dieviškojo gyvenimo   , turinčio begalybę visų   gėrybių , džiaugsmus ir laimę

O siela prisipildo ir švenčia su manimi.

Bet jei matau ją dvejojančią,

-Esu susijaudinęs, el

- iš jos atimama gyvybė, kurią norėjau jai patikėti.

Jūs dažnai kartojate šias nepasitikėjimo manimi scenas.

Be to, būk atsargus ir nepaversk mano džiaugsmų liūdesiais. “

Vis dar buvau sutrikęs ir nežinojau ką atsakyti.

Po to aš tęsiau savo revoliucijas Dieviškoje Valioje. Mano mielasis Jėzus pridūrė:

"Mano dukra,

kai siela įžengs į mano Valią

- ji pajungia savo elektros laidą

kuri gali eiti ten, kur norite formuoti šviesą.

Tiesą sakant, šviesa nesusidaro

- kur vyksta siūlas

- bet   galų gale

koncentruojant šviesos elektrą į lemputę.

Kai žmogaus valia įeis į manąją,

mano Fiato saulės atspindžiai paverčia jį šviesa   e

formuoja savo mažą   šviesą

Ir mano Valios elektra

- ištempia žmogaus valios siūlą ir

-daugiau nei lemputė, ji formuoja savo mažą šviesą taške, kurį siela norėtų pasiekti prieš Dievą.

Ir Dievas, matydamas mažą žmogaus valios šviesą,

– jį investuoja, e

- su savo dieviškosios šviesos elektra, Jis

- paverčia jį saule ir

-suformuoja gražiausią savo dieviškojo sosto papuošalą.

Taip gražu ir žavu matyti, kad žemės siela,

- įeinant į mano dieviškąją valią,

- uždeda elektros laidą Dangui.

Ir šis siūlas tęsiasi tol, kol pasiekia mano Valios centrą, kuris yra Dievas, kad suformuotų savo šviesos ornamentą.

Ir šios šviesos virsta saule.

Jaučiausi kaip begalinio svorio košmaras. Mano vargšas protas užspringo, kai dejavau, negalėdamas rasti palengvėjimo savo mielojo Jėzaus neturtingumui.

Ir nors jaučiausi sugniuždyta siaubingų kančių, kai buvau atimta iš savo gyvybės ir visko, ta pati kančia, privertusi mane bebaimis, sugriovė mano skausmo gyvenimą.

Ir jei aš pasinerdavau į kančią, negalėjau savęs išreikšti, tai vis dėlto buvo kančia be skausmo, skausmas be skausmo Savo kartėje tariau sau:

„Kodėl aš nejaučiu skausmo?

Jaučiu savyje begalinę kančią, tokią, kokią jis man paliko. Tačiau kai bandau prasiskverbti į tokią teisingą ir šventą kančią – savo Jėzaus neturtingumą – lieku be kančios gyvenimo.

Jėzau, pasigailėk manęs, nepalik manęs tokios liūdnos. “

Apie tai pagalvojau, kai manyje apsireiškė mano gerasis Jėzus. Jis man pasakė  :

Mano dukra, siela, gyvenanti mano valioje, įeina į dieviškąją tvarką.

Mūsų dieviškumas nepajėgus kentėti. Niekas, net mažiausias dalykas, negali bent kiek užgožti mūsų amžinos ir begalinės laimės.

Būtybės gali mus įžeisti, kiek nori.

Kančia, įžeidimai lieka už mūsų ribų, niekada mūsų viduje.

Ir jei kančia galėtų patekti į mus, ji iš karto prarastų savo kančią ir virstų džiaugsmu.

Taigi, kančia negali patekti į sielą, gyvenančią mano Valioje, juo labiau, kad jausdama joje mano dieviškosios valios šviesą, jėgą, laimę, ji jau jaučiasi turinti šį Jėzų, kuriuo ji atrodo.

būk privatus.

Kaip jis gali kentėti, jei jau turi?

Todėl kančia lieka už sielos ribų, tai yra žmogaus prigimtyje. Jei siela jaučia visą mano nepriteklių agoniją ir begalinės kančios, kuri yra mano nepriteklių, svorį, atrodo, kad ji nepajėgi kentėti.

Nes jį investuoja dieviškasis „Fiat“.

Taigi ji eksperimentuoja

- kentėti be kančios,

- skausmas be skausmo.

Nes kančia ir skausmas negali prasiskverbti į mano valios šventovę

Jie priversti likti lauke.

Siela gali juos girdėti, matyti ir liesti, bet jos neįeina į jos centrą.

Ir jei jie tai padarytų, mano Valia prarastų savo laimingą prigimtį tavyje, ko negalima padaryti.

Tai tarsi saulė, kuri nepajėgi tamsoje.

Visos žmogiškosios jėgos kartu negalėjo atnešti į šviesą tamsos atomo.

Tačiau tamsa gali plisti už šviesos ribų. Tačiau saulė nepraranda nieko – nei šilumos, nei nuostabaus poveikio. Jis visada triumfuoja savo šviesos būsenoje

Tamsa negali jos susilpninti ar nieko atimti iš jos šviesos.

Tačiau jei saulė galėtų nukentėti, būtų gėda būti apsuptam tamsos.

Net jei tai negali pakenkti jo centrui ar jo laimei. Bet tai yra skausmas, kuris pranoksta visus kitus skausmus.

Nes tai dieviškos tvarkos skausmas.

Kiek kartų mano žmonija tai išgyveno! Jaučiausi sugniuždyta

Visi skausmai slėgė mane.

Bet manyje mano Dieviškoji Valia buvo nepaliesta su visomis mano kančiomis.

Jis turėjo didžiulę laimę ir begalinius palaiminimus.

Galima sakyti, kad manyje buvo dvi prigimtys: viena priešinosi kitai:

- vienas iš laimės,

- kitas skausmas.

Oi! mano žmogiškoji prigimtis skausmus pajuto ryškiau nei didžiulius mano dieviškosios prigimties džiaugsmus!

Štai kodėl jūs negalite išreikšti savęs, nes tai yra dieviškos tvarkos skausmai

Jei anksčiau, kai tave slėpiau, tau buvo įspūdis, kad viskas jumyse tapo kančia, tai buvo todėl, kad mano Valios gyvenimas tavyje nebuvo visata.

Todėl šios tuštumos buvo užpildytos kančia.

Jūs buvote jautrus skausmui, kuris padarė jus ne nenumaldomu ir ramiu, kaip šiandien, bet susijaudinusiu ir be to tvirtumo, kurį suteikia Dieviškumas.

Ir aš iškart atėjau tavęs palaikyti.

Nes nemačiau neišdildomų savo Valios veikėjų.

Tiesą sakant, tai, ką mano Valia, niekada neatšaukia.

Ir aš, pasitikėdamas juo, palieku šį darbą savo dieviškajam Fiatui.

meldžiausi

Jaučiausi taip, lyg nemoku melstis, mylėti ir dėkoti Jėzui.

Taigi, aš pagalvojau sau:

„Kaip aš norėčiau turėti savo valdžioje Aukščiausiosios Ponios ir visų šventųjų meilę ir maldas, kad galėčiau mylėti Jėzų ir jam melstis.

-su savo meile ir maldomis, ir

- su tais iš viso Dangaus. “

Ir mano mielasis Jėzus apsireiškė manyje. Jis man pasakė:

Mano dukra, kai siela gyvena mano valioje, viskas yra jos galioje.

Nes mano Valia yra globėjas ir globėjas

viso to, ką padarė mano Motina ir visi šventieji.

Jis tiesiog turi to norėti ir norėti priimti tai, ką padarė,

kad meilė veržtųsi pas   ją,

už maldas   jam investuoti,

kad dorybės būtų pritaikytos   praktiškai,

laukia tų, kuriems teks garbė būti pašauktiems

-suteikti gyvybę savo veiksmams e

- suformuoti nuostabią ir švytinčią jų karūną.

Tada Dangaus Karalienė   pajunta, kad jos meilė ir maldos kartojasi, o   šventieji –   jų dorybes iš tvarinio žemėje.

Oi! kaip jiems patinka matyti kartojamus savo veiksmus!

Nėra didesnės šlovės, kuri galėtų būti suteikta dangaus gyventojams

nei kartoti jų meilę, maldas, dorybes.

Ir vėl jaučiu Motinos meilę ir maldas.

Jų aidas atsiliepia tau.

Kartodamas tai, tu atspindi tai Danguje. Kiekvienas atpažįsta savo veiksmus jūsų veiksmuose.

Ar nesijaustumėte pagerbtas, jei kas nors kartotų jūsų veiksmus ir modeliuotų savo darbus pagal jūsų? Su kokia meile į tai nežiūrėtum?

Jei žinotumėte, kaip džiaugiuosi girdėdamas jus sakant:

„Noriu prisijungti prie minties apie Jėzų, jo žodžius, darbus ir žingsnius,

įdėti save

- jo mintyse, žodžiuose ir pan.

- apie kiekvieną mintį, žodį, darbą ir ne būtybę kartoti su juo, kiekvienam ir kiekvienam,

ką Jėzus padarė savo mintimis, žodžiais... ir viskuo, ką padarė.

Nieko nepadarei, ko nenorėčiau daryti ir aš, kartoti meilę ir visą gėrį, kurį padarė Jėzus.

Tada jaučiuosi žemėje. Jaučiu, kaip tu kartoji savo veiksmus

Su tokia meile laukiu savo veiksmų pasikartojimo, kad pats tapčiau tavyje aktoriumi ir žiūrovu, kad džiaugčiausi ir gaučiau savo gyvenimo šlovę.

Todėl tvarinį, kuris gyvena ir dirba pagal mano valią, visas dangus pripažįsta kaip dieviškų džiaugsmų nešėją visam Dangui.

Ir palaikydamas dangų atvirą, jis priverčia dangišką malonių, šviesos ir meilės rasą nusileisti ant žemės ir ant visų tvarinių.

Buvau susirūpinęs dėl aplinkraščio, kurį gavau iš Dieviškosios valios namų, tų namų, kurių taip troško gerbiamasis tėvas Di Francia, kurio jis laukė ir kad jis neturėjo paguodos matyti užbaigtą ir atvirą pagal savo nuomonę. noras.

Pagaliau, remiantis tuo, kas buvo parašyta šiame aplinkraštyje, ši diena atėjo. Ir aš galvojau: „Ar tikrai Dievo valia, kad aš ten eičiau?

Ir ar šių rūmų nariai bus tikri dieviškojo vaikai?

Nori? Aš galvojau apie tai, kai mano mielasis Jėzus apsireiškė manyje ir

Jis man pasakė  :

Mano dukra, kiekvienas žodis, kiekvienas darbas ir kiekviena mano valios auka

tai daroma siekiant įgyti jo dieviškąją Karalystę.

Daug pasiuntinių siunčiama į dangiškąją tėvynę, kad atneštų dieviškąjį ratą ir išplatintų jį tarp šventųjų, angelų, karalienės ir paties Kūrėjo,

patikėkite kiekvienam paruošti įvairius dalykus   , reikalingus tokiai šventai karalystei,

kad viską galima padaryti su dekorumu, kaip ir dera, ir su dievišku kilnumu.

Taigi visi dangiškosios tėvynės gyventojai su šiuo aplinkraščiu rankoje ėmėsi darbų atlikti savo užduotį ir paruošti viską, kas jiems buvo patikėta.

Šis apskritimas žemėje atkartoja dangaus apskritimą

Ir dangus bei žemė pajudėjo su mano dieviškosios valios karalystės vieninteliu objektu:

- žemė, viskam, kas susiję su natūralia tvarka,

- Dangaus teismas, už viską, kas yra antgamtinės tvarkos dalis.

Atrodo, kad dangus ir žemė vaikšto susikibę rankomis ir varžosi tarpusavyje, kas greičiau paruoš tokią šventą Karalystę.

Jei tik žinotumėte mano valioje atlikto veiksmo vertę! Jei žinotum

- Kaip gali judėti dangus ir žemė,

-Kaip jis gali prasiskverbti bet kur...

Jis bendrauja su visais ir gauna viską, ko nepavyko pasiekti su visais kitais veiksmais kartu, ir tai šimtmečius.

Šie veiksmai yra ne viena saulė, o tiek saulės, kiek atliekama veiksmų.

Ir jie sudaro spindinčią ir šviesią Mano Valios Karalystės dieną žemėje.

Veiksmai, atliekami pagal mano valią, yra Aukščiausiosios Būtybės paskatinimas. Tai magnetai, kurie jį traukia.

Tai minkštos grandinės, kurios ją suriša.

Tai yra malonumai

kurioje būtybė turi galią formuoti savo Kūrėjo ekstazę.

Kūrėjas, tarsi saldžiu miegu nudžiugintas savo mylimos būtybės sukeltos ekstazės, suteikia tai, ką norėjo duoti šimtmečius.

Tačiau jis negalėjo rasti to, kuris savo dieviška galia privertė jį papulti į ekstazę ir galėjo būti savo Dieviškosios Valios karalystės užkariautoju.

Kai padaras veikia mano Fiate ir formuoja savo veiksmą, Dievas džiaugiasi. Saldžiame mieguistume jis jaučiasi bejėgis ir nugalėtas, o būtybė tampa savo Kūrėjo užkariautoja.

Šie pasiruošimai panašūs į jaunikio, kuris ruošia namus, sužadėtinių kambarį ir visus reikalingus daiktus, kad nieko netrūktų.

Tada pereikite prie oficialios suknelės vestuvėms ir kvietimai išsiunčiami.

Visa tai nusprendžia jaunikį daryti tai, ko jis pats norėjo.

Bet jei nieko nėra paruošta, jaunikis niekada neapsisprendžia. Jis jaučiasi sugniuždytas ir galvoja sau:

„ Turiu ištekėti ir neturiu namų, neturiu lovos miegoti, neturiu aprangos prisistatyti kaip nuotaka ir jaunikis – kokį įspūdį padarysiu?

Ir būtinai ji atsisako bet kokios idėjos tapti vyru.

Lygiai taip pat šie pasiruošimai, veiksmai, atlikti mano valioje, aplinkraščiai, yra stimulai, skatinantys mano Valią ateiti ir viešpatauti tarp   būtybių.

Mano pažįstami yra kaip būsimasis jaunikis, kuris ateina tuoktis su būtybėmis, turinčiomis naujus ryšius, lygiai taip pat, kaip jie išėjo iš mūsų   kūrybinių rankų. “

Po to jaučiausi pavargęs, išsekęs savo mielojo Jėzaus nepriteklių.

Jaučiau, kad mano vargšė siela nebegali išsilaikyti be tos, į kurią sutelkiau visas savo viltis ir visą gyvenimą.

Be jo viskas, ką dariau, ko mane išmokė Jėzus, atrodė kaip žaidimas, maldos iš mano vaizduotės, o ne Dievo garbei.

Ir važiuodamas jaučiau tokį mažą užsidegimą, kad vos galėjau tęsti.

Tačiau tęsdamas kelionę išsekęs pajutau, kad Jėzus mane palaiko ir stumia už nugaros, sakydamas:

Mano dukra, taip ir toliau, tu turi nenorėti sustoti.

Turite žinoti, kad viską nulėmė Aukščiausioji Būtybė: maldos, gestai, kančios, atodūsiai, kurie turi būti kūrinio, kad jis gautų tai, ką mes patys norime jam duoti ir ko jis taip trokšta. gauti.

Ir jei visa tai nebus įvykdyta, taip trokštama saulė nepatekės mumyse, kad šviestų tarp ilgos žmogaus valios nakties ir sudarytų dieviškojo Fiato karalystės dieną. Štai kodėl dažnai nutinka taip, kad daugelis veiksmų ir maldų atliekami nieko nepasiekus. Bet tada dar vieno atodūsio ir maldos dėka gauname tai, ko ilgai laukėme.

Ar tai buvo paskutinis veiksmas, dėl kurio buvo atleista? Ak ne! Tai buvo visų maldos veiksmų tąsa.

Ir jei matome, kad būtent iš šio paskutinio akto tai gauname, tai todėl, kad šis veiksmas buvo būtinas mūsų nustatytam skaičiui užbaigti.

Todėl, jei norite gauti Dieviškosios Valios Karalystę, nesustokite.

Priešingu atveju be šios ilgos darbų grandinės, einančios į Dievo sostą, jūs negausite to, ko norite ir ką mes taip pat norime jums duoti.

Veiksmai yra kaip valandos, sudarančios dieną ir naktį: vienos valandos sudaro vakarą, kitos – gilią naktį, kitos – aušrą,

kiti auštant, o kiti dienos šviesoje.

O jei vidurnaktis, tu veltui lauktum, kol pamatysi, kaip pakils diena. Bent jau aušra turi ateiti šaukti artėjančią dieną, kad galėtum pasigrožėti saulės didingumu

kuris išsklaido tamsą per savo šviesos imperiją.

Baigdamas naktį, jis papuošia visą gamtą ir priverčia ją prikelti savo šviesoje ir karštyje, viską formuodamas savo naudingu poveikiu.

Ar tai gali būti aušra, kuriai būtų suteikta visa garbė, kad saulė pakiltų? Ak ne! Aušra buvo paskutinė valanda, bet jei prieš ją nebūtų buvę kitos valandos, aušra niekada nebūtų galėjusi pasakyti:

"Aš esu tas, kuris skambina dienai".

Tai yra veiksmai ir maldos, kad sulaukčiau mano dieviškosios valios karalystės aušros.

Visi šie veiksmai trunka daug valandų. Ir kiekvienas veiksmas turi savo garbės vietą

Tai ranka rankon jie vadina spinduliuojančia mano dieviškosios valios saule.

Paskutinis veiksmas gali būti kaip saulėtekis.

Jei tai nepadaryta, aušros nėra

Ir beprasmiška tikėtis, kad žemėje greitai ateis jo šviesos diena, diena, kuri viską formuos ir šildys.

Ir labiau nei saulė pajus savo teigiamą poveikį ir dieviškąjį režimą, šviesos, meilės ir šventumo režimą.

Tas pats nutiko ir Atpirkime.

Atpirkimas neįvyko daugelį amžių, nes patriarchai ir pranašai savo veiksmais buvo nakties valandomis.

Jie laukė dienos iš toli.

Kai atėjo Mergelė karalienė, suformavo aušrą

Kartu apimdamas nakties valandas, jis padarė   Žodžio dieną pasirodyti žemėje. Ir Atpirkimas buvo įvykdytas.

Todėl nesustokite.

Veiksmų serija yra tokia reikalinga!

Jei viskas nebus įvykdyta, kyla pavojus, kad norimas gėris nebus gautas!

Tęsiu tai, kas parašyta aukščiau.

Man rūpėjo viskas, kas susiję su Dievo valios karalyste

Mano visada malonus Jėzus pridūrė:

Mano dukra, Dievas yra tvarka.

Norėdamas duoti gėrį būtybėms, jis visada nustato savo dieviškąją tvarką. Viskas, ką žmogus daro, kad gautų tokį didelį gėrį, prasideda nuo Dievo

Kadangi jam kyla į galvą įsipareigoti. Ir tada jis liepia būtybėms tam pačiam tikslui.

Tai aš pats padariau, kad suteikčiau atpirkimą, kad būtybės galėtų jį gauti.

Kurdamas „Tėve mūsų“, atsidūriau jos viršūnėje ir įsipareigojau suformuoti šią Karalystę.

Mokydamas to savo apaštalams, padariau tvarką kūriniuose, kad jie galėtų gauti tiek daug gero. Taip meldžiasi visa Bažnyčia.

Tai nėra siela, kuri jam priklauso ir nesako „Tėve mūsų“.

Net jei daugelis ją deklamuoja, nesidomėdami norėti ir prašyti tokios šventos Karalystės,   „kad dieviškoji valia vyktų žemėje kaip danguje“;

Domina tas, kuris to išmokė.

Tai mano susidomėjimas atsinaujina, kai jie tai deklamuoja. Išgirstu savo maldą, kuri klausia:

„Teateinie tavo karalystė, tebūnie tavo valia, kaip ir danguje, žemėje“.

Jei tvarinys, deklamuodamas „Tėve mūsų“, norėtų ir   karštai trokštų mano Karalystės, jos valia susilietų su mano valia tuo pačiu tikslu.

Tačiau mano valia ir mano susidomėjimas visada išlieka kiekvienam Tėve mūsų. Pažiūrėkite, kokia yra dieviškoji tvarka: visi prašo to paties.

Tarp tų, kurie prašo, yra tie, kurie nori vykdyti mano valią, ir tie, kurie nori vykdyti mano valią.

kurie tai daro. Visa tai persipynę ir padarai beldžiasi į mano Valios duris.

Jie vis smūgiuoja, vieni stipriai, kiti švelniau. Bet visada yra, kas beldžiasi prašydamas   atidaryti duris, kad mano Valia nusileistų ir viešpatautų žemėje.

O kadangi viską nustato ir sutvarko Dieviškumas, tai laukia to, kuris turi duoti didžiausią smūgį, kuris prasiveržia pro nenugalimos jėgos duris.

Pati mano dieviškosios valios jėga atvers visas duris. Savo saldžiomis meilės grandinėmis ji suriš amžiną valią ją nešti ir viešpatauti tarp būtybių.

Tai bus kaip nuotaka, kuri, papuošdama jaunikį savo meilės grandinėmis, pergalingai neša jį tarp būtybių.

Ir visai kaip Švč

- baigėsi patriarchų ir pranašų nakties valandos ir

- sudarė aušrą amžinojo Žodžio saulės tekėjimui,

ji taip pat suformuos aušrą, kuri privers fiatą Voluntą Tua pakilti žemėje kaip danguje.

Ar tikite, kad mano Valia, kuri reiškė apie save su tokia didele meile ir parodė tokį didelį susidomėjimą, kad nori ateiti ir viešpatauti žemėje, dalintis savo skausmu su jumis, padarė tai niekam nesimeldžiant?

Ak, ne, ne! Jie nuolat beldėsi į mano Bažnyčios duris ir aš pats beldžiau į šiuos beldimus.

Bet aš juo pasibeldžiau į Dieviškojo Fiato duris.

Dieviškasis „Fiat“ pavargo girdėdamas beldimą į savo dieviškas duris. Jis naudojo tave stipriau trenkti.

Atidarydamas jums duris, jis pasidalino savo žiniomis su jumis.

Nes tiesos, kurias jis jums paskelbė, yra visos priemonės, kurias jis jums davė, kad suformuotumėte meilės grandines, kuriomis galite jį surišti, kad ateitų ir viešpatautų   žemėje.

Ir kiekvieną kartą, kai jis kviečia jus gyventi pagal jo dieviškąją valią, jis leidžia jums pažinti jo savybes, galias, džiaugsmus ir didžiulius turtus. Tai visi pažadai, kuriuos jis tau duoda

Per tai jis užtikrina jus savo atėjimu į žemę.

Tiesą sakant, mumyse yra tokia prerogatyva: jei skelbiame gėrį, tiesą, žinias, kurios yra mūsų, tai yra todėl, kad norime tai duoti kūriniui.

Taigi pažiūrėk, kiek dovanų tau galėjo duoti mano Valia, kiek savęs pažinimo mano Valia tau suteikė!

Jų tiek daug, kad tu pats nesugebi jų suskaičiuoti! O aš: „Mano mylimasis Jėzau, kas žino, kada ateis ši Karalystė!

Ir jis: Mano dukra, paskelbto Atpirkimo tvarka, prireikė keturių tūkstančių metų, nes meldėsi ir laukė būsimo Atpirkėjo žmonės buvo maži, riboti.

Bet tie, kurie priklauso mano Bažnyčiai, sudaro daugiau tautų, o kiek jų yra daugiau nei ši!

Todėl šis skaičius sumažins laiką, ypač kai religija sklinda visur

Tai ne kas kita, kaip mano dieviškosios valios karalystės paruošimas.

Aš važiavau dieviškuoju „Fiat“.

Aš surinkau visą kūriniją, kad pristatyčiau ją Aukščiausiajai Didenybei as

- gražiausia duoklė,

- giliausia adoracija e

- intensyviausia ir ilgesnė meilė Tam, kuris ją sukūrė.

Jaučiau, kad negaliu savo Kūrėjui atnešti nieko gražesnio už

- didybė e

- nuolatinis vunderkindas

jų darbų.

Tai padariau, kai mano mielasis Jėzus apsireiškė manyje. Jis man pasakė  :

Mano dukra, nėra gražesnės ar vertesnės pagarbos už mūsų žaviąją Didenybę

nei pasiūlyti mums savo darbus.

Kai eini per Kūriniją, susirenkate

- mūsų dieviškoji armija atsiųstų mus kaip mūsų šlovę, kaip baisią kariuomenę,

kuris primygtinai ir ryžtingai prašo mūsų dieviškosios valios karalystės.

Atlikdami savo eilę, jūs pastatote dieviškąjį Fiatą prieš kiekvieną sukurtą daiktą, tarsi kilnų ir dievišką vėliavą

Nebylia kalba jie su dieviška stiprybe prašo Dieviškosios Valios Karalystės žemėje.

O, kaip gražu matyti visą Kūriniją nešančią dieviškojo Fiato vėliavą!

Nuo mažiausio iki didžiausio,

Visiems daiktams Fiat vėliavą uždėjo mano maža mergaitė!

Jie tikrai atrodo kaip didžiulė armija.

Mojuodami savo vėliava su valdžia, jie nuolat prašo duoti tai, ką jie turi: mano valios karalystę žemėje.

Tada tęsiau savo kelionę,

ne tik visoje   Kūrinijoje.

net ir visuose veiksmuose, kuriuos Adomas   atliko būdamas nekaltas,

tada Mergelės Karalienės ir   Mūsų Viešpaties.

Į juos įdėjau savo dieviškąjį Fiat

Išsiunčiau juos kaip kariuomenę eilėje apsupti Dieviškumą ir prašyti jo Karalystės.

Jėzus pridūrė  :

Mano dukra, dangus ir žemė meldžiasi.

Visi mano darbai, visi suverenios karalienės, kaip ir Adomo darbai, kuriems buvo skirtas mano dieviškasis Fiat, visi turi balsą.

Juose skamba kaip labai saldus ir labai stiprus aidas ir klausia:

"Teateina tavo karalystė!   "

Mano dukra, kurdama vyrą, elgiausi kaip labai turtingas tėvas. Pagimdžius sūnų,

ji norėjo smagiai praleisti laiką su savo mažyliu, atiduodama jam visą savo turtą.

Jis nuolat jai kartoja: „Sūnau, imk, ką nori ir kiek nori“.

Jo mažylis užpildo kišenes, mažas rankeles.

jis nesugeba visko sutalpinti ir dalį numeta ant žemės.

Tėvas vis dar ragina jį sakydamas: „Ar tik tai paėmėte? Ateik, imk daugiau. IMK viską!".

Vaikas jaučiasi bejėgis.

Grįžta drąsiai bandydamas susigrąžinti, bet jam nebelieka vietos.Tėvas linksminasi su sūnumi.

Tą aš padariau su tuo žmogumi.

Atidaviau jam visus savo turtus.

Jis, kaip mažas vaikas, negalėjo visko pakęsti

Kaip pokštą jam pasakiau: "Imk, imk mano sūnų. Imk daug. Imk viską, jei gali. Kuo daugiau imsi, tuo laimingesnis būsiu ir tuo labiau džiaugsiuosi."

Ar ne tai aš darau su tavimi, kad noriu tau padovanoti savo dieviškosios valios karalystę?

Štai kodėl aš jums parodysiu

- visoje Kūryboje,

- mano Atpirkimo darbuose.

Taip pat neatimate iš savęs suverenios Dangaus Karalienės nuosavybės.

Kol apeini mūsų darbus ir prekes, aš nuolat šnabždu tau į ausį: „Imk, ką nori, mano vaikeli“.

Kad suteikčiau jums teisę, priverčiu pažymėti visus mūsų darbus ir visas mūsų prekes

tavo "Aš tave myliu".

Šiame „Aš tave myliu“, kuris kartoja savo refreną „duok man savo dieviškąjį Fiatą“, „Fiat“ ir „aš tave myliu“ tarsi susipynę.

Žinau, kad nori ir prašau didžiausio dalyko:

dieviškoji Karalystė,   kurioje

- ne tik tu, bet

Kiekvienas, kuris bus šioje Karalystėje, gali būti karaliais ir karalienėmis.

Jei žinotum, ko manęs klausi!... Dangus ir žemė stebisi. Visi žiūri

- Jūsų prašymo drąsa taip pat

- mano tėviškas gerumas.

Jis tavęs geidžia ir šypsosi tau be galo meile, kad suteiktų dar daugiau pasitikėjimo ir dar drąsiau prašyčiau mano dieviškojo Fiato.

Tikrai, mano dukra,

Karalystė, kurią turiu dovanoti, yra tokia didelė!

Noriu, kad manęs paklaustų visa tauta.

Pirmieji žmonės   yra visa kūrinija. Naršydamas jį,

raginkite visus prašyti, kad žemėje ateitų mano dieviškosios valios karalystė.

Antrieji žmonės  ,

tai visi mano darbai ir tie, kuriuos dangiškoji Motina padarė žemėje.

Šios dvi tautos yra dieviškos ir begalinės tautos. Tada yra   žemės žmonės iš apačios  .

Tas, kuris yra apmokytas

- tų, kurie deklamuoja „Tėve mūsų“, el

- iš nedaugelio, kurie kokiu nors būdu žino mano dieviškąją valią

ir paprašykite, kad jis viešpatautų žemėje.

Kai visos tautos meldžiasi man,

galvoje tas, kuriam patikėta tokia didelė misija,

-ką norime duoti ir

-Tai, ko iš mūsų primygtinai prašoma, lengviau išpildoma.

Argi ne tai, kas vyksta žemiau esančiame pasaulyje?

Jei nori išrinkti karalių ar šalies vadovą, yra tokių, kurie kursto žmones šaukti:

„Mes norime, kad tas ar anas būtų karalius, ar tas ar anas būtų mūsų šalies galva“.

Jei kai kurie nori karo, jie verčia žmones šaukti:

"Mes norime karo!"

Tai nėra svarbus dalykas, kuris daromas Karalystėje

– nesikreipiant į žmones

-kad jis rėktų ir taip pat garsiai demonstruotų

susimąstyti ir pasakyti: „To nori žmonės“.

Dažnai, kai žmonės sako, kad kažko nori,

jis nežino, ko nori ir kokių gerų ar blogų pasekmių   gali kilti.

Štai ką jie daro žemiau esančiame pasaulyje. A fortiori aš taip pat galiu tai padaryti.

Kai noriu duoti svarbių dalykų, universalių gėrybių,   noriu, kad iš manęs jų prašytų ištisi žmonės   .

- pirma, perteikdamas visas savo Valios žinias.

-antra, einu visur ir judindama dangų ir žemę prašydama mano dieviškosios valios karalystės.

Aš tęsiu savo pasidavimą Dieviškoje Valioje.

Man apvažiavus, mano vargšė dvasia buvo nugabenta į dangų, nes Dievas formavo žmogaus prigimtį, prieš įkvėpdamas jam sielą.

as maniau

-Didelei meilei, su kuria Aukščiausiasis Kūrėjas formavo žmogaus kūną.

-į tai, kad dar prieš Adomo egzistavimą, formuodamas jo kūną, jis mylėjo jį su savo pirmagimio mylinčio tėvo meile, net jei Adomo sielos dar nebuvo.

Adomas savo meilės jai negrąžino. Dieviškoji meilė liko viena, be savo tvarinio meilės draugijos. Nebuvo teisinga, kad jo meilė liktų negrąžinus mažos meilės to, kurį Dievas taip mylėjo.

Tada sakau sau: „Dieviškoji Valia yra amžina ir viskas, kas joje daroma, visada veikia.

Todėl „Fiat“

Noriu numatyti Adomo meilę ir patikti savo Kūrėjui savo meile.

Veiksmu, kuriuo jis suformavo žmogaus kūną, noriu atkartoti jo meilę ir pasakyti jam: „  Tavo valioje aš visada tave mylėjau, net iki visų dalykų egzistavimo“. “

Aš galvojau apie tai ir daug kitų dalykų.

Tada mano visada malonus Jėzus mane stipriai apkabino

Jis man pasakė:

Mano dukra, kokia aš laiminga, kad apreiškiau tau tiek daug tiesų apie savo dieviškąją valią.

Visos tiesos, kurias jums pasakiau apie savo valią, yra svarstyklės.

Tau

Dėl

- pakilti į savo amžinos Valios aktus e

- rasti savo pirmąjį veiksmą,

kuris turi dorybę visada būti šalia, pvz

-suteikti mums laimę ir džiaugsmą sugrįžus jūsų meilei;

mums  ,

nusileisti pas tave ir paieškoti vienos kompanijos

– kam vaidinome, el

- kad mes taip mylime.

Kokia miela yra mylimojo draugija. Jis pilnas nepamirštamų džiaugsmų. Ir kokia karti izoliacija

atimtas buvimas

kad mes taip mylime ir trokštame   ,

kad mes mylime   ir

kam   veikiame.

Formuodami žmogaus prigimtį, prieš suteikdami jam gyvybę, buvome kaip tėvas ar motina prieš jų miegantį vaiką.

Paimtas švelnumo, nenugalimos meilės,

jie svajoja apie savo miegantį kūdikį,

- jie pabučiuoja jį ir prispaudžia prie krūtų.

Vaikas, nes miega, nieko apie tai nežino.

Jei žinotum, mano dukra, kiek bučinių, kiek meilių apkabinimų apkabinome žmogaus prigimtį prieš suteikdami jai gyvybę...

Ir būtent mūsų meilės karštyje,

- pūsdami ant jos, atidavėme jai gyvybę

- suteikdamas jam sielą, kvėpavimą, širdies plakimą ir kūno šilumą.

Čia todėl

- kvėpavimas, kurį jaučiate, yra mūsų,

- Tavo širdies plakimas yra mūsų,

-šiluma, kurią jaučiate, yra mūsų kūrybingų rankų prisilietimas, kurios, liesdamos jus, užliejo jus šiluma.

kada

-Tu kvėpuoji, mes jaučiame, kaip mūsų kvėpavimas kvėpuoja tavimi,

- plaka tavo širdis, mes jaučiame, kaip tavyje plaka mūsų amžinojo gyvenimo plakimas, ir

-Kai pajunti šilumą, tai mūsų meilė, kuri cirkuliuoja tavyje ir tęsia savo kūrybinį bei konservatyvų darbą, sušildydama tave...

Mano dukra, tu turi žinoti

kad mūsų Valia yra Kūrybos darbo atskleidė.

Tik ji gali atskleisti visas Kūrybos darbe paslėptas meilės paslaptis.

Adomas žinojo ne viską... kiek meilės subtilybių ir gudrybių mes panaudojome ją kurdami, kūnu ir siela...

Elgėmės kaip tėvas

-kuris savo sūnėnui visko nepasakoja iš karto,

- bet po truputį,

- augdamas vaikas nori jį nustebinti,

Jis nori jam pasakyti

- kiek jis ją myli,

- kiek dalykų jis dėl jo padarė,

- kiek meilės subtilybių,

- Kiek bučinių...

Nors vaikas, būdamas labai mažas, negalėjo suprasti, ką jam duoda tėvas, ir galėjo duoti.

Taigi tėvas kartais pateikia vieną staigmeną, kartais kitą. Tai leidžia

-saugoti meilės gyvenimą tarp tėvo ir sūnaus, e

- padidinti jų džiaugsmą ir laimę su kiekviena staigmena.

Koks nebūtų šio tėvo liūdesys

- kuris sūnui miegodamas apipylė jį bučiniais, suspaudė širdį ir

- kurios meilus švelnumas buvo toks stiprus ir toks didelis, kad užliejo   jos miegančio vaiko veidą ašaromis,

jei pažadina   kūdikį

- nesišypso   tėčiui,

- nešokinėk jam ant kaklo bučiuotis; o jei pažiūrėsi, ar šalta  ?

Koks skausmas vargšui tėvui  !

Visi netikėtumai, kuriuos jis ruošėsi parodyti savo sūnui,

- Jis laiko juos savo širdyje,

-su skausmu, kad negali pasidalyti savo laime, savo tyrais džiaugsmais. Iki to laiko, kai negali jam pasakyti, kaip jis ją mylėjo ir vis dar myli.

Taip atsitiko mums, mano dukra.

Mūsų daugiau nei tėviškas gerumas mūsų mylimam sūnui paruošė daug naujų staigmenų. Mūsų dieviškoji valia įsipareigojo būti Jo apreiškėja.

Atsitraukdamas nuo mūsų Valios, Adomas prarado apreiškėją. Štai kodėl mes nežinome

- kaip mums tai patiko ir

– viską, ką mes jam padarėme   kurdami.

Štai kodėl mes jaučiame   nenugalimą troškimą

mūsų Fiatas viešpatauja žemėje kaip danguje

Taigi po tiek metų tylos ir paslapčių mūsų Fiat

-galės duoti valią savo liepsnoms e

- gali grįžti veikti kaip Kūrybos apreiškėjas.

Nes mažai žinoma apie viską, ką padarėme kurdami žmogų.

Kiek netikėtumų turi atskleisti,

kiek džiaugsmo ir džiaugsmo bendrauti!

Jūs nejaučiate, kiek daug dalykų jis jums pasako

- mano dieviškosios valios atžvilgiu, taip pat

- apie visos kūrinijos meilės netikėtumus ir

-ypač žmogaus kūrybos?

Mano valia yra kūrimo knyga  .

Todėl jo karalystė kūriniuose yra būtina

- mokėti ją skaityti, e

- kad galėtum jį perskaityti.

Žmogaus valia laiko vargšą taip, lyg jis miega.

Jis miega.

Šis miegas neleidžia jam girdėti ir matyti

-visos glamonės e

- meilės subtilybės, kurias jam suteikia Dangiškasis Tėvas, taip pat

- staigmenos, kurias jis nori, kad sužinotum.

Jo miegas jam trukdo

-gauti džiaugsmus ir laimę, kurią Kūrėjas nori jam suteikti, ir

-suprasti didingą jo kūrybos būseną.

Vargšas,

- užmigti visam gyvenimui,

- kurčias klausantis mano valios, kuri yra jos apreiškėjas,

savo kilnią istoriją, kilmę, didybę ir nuostabų grožį.

Ir jei jis pabus, klausyk

- arba nuodėmė,

- arba jo aistros,

-arba daiktai, kurie neturi amžinos kilmės.

Jis elgiasi kaip tas miegantis vaikas, kuris, jei pabus,

- šaukti,

-sukėlė triukšmą ir

- kankina vargšas tėvas, kuris beveik gailisi, kad turi tokį nervingą sūnų.

Štai kodėl mano dieviškoji valia atskleidžia tiek daug Jo žinių.

kad ištrauktų žmogų iš ilgo miego.

Taigi, kad

- pabudęs mano Fiate, jis praranda žmogaus valios miegą,

-kad jis galėtų atpirkti tai, ką prarado, e

- Jis gali jausti bučinius, meilę, mylinčius apkabinimus savo Kūrėjuje.

Taip pat ir visos žinios apie mano valią

 skambutis , 

 tai balsas, kurį ištariu

šauksmas, kurį siunčiu, kad žmogus išliptų iš miego iš   žmogaus valios.

Mano kelionė dieviškosios valios veiksmuose tęsiasi visada.

Kai atvykstu į dangų, man atrodo, kad Jėzus nori man kai ką pasakyti. Prisiminimai, vieta, kur žmogus kūrė,

- jo kūrybinė valia,

- jos meilės apraiškos,

- prerogatyvas,

- grožis, su kuriuo jis sukūrė žmogų,

- prekės, malonė, kuria jis jį praturtino ...

jie yra patys mieliausi ir brangiausi prisiminimai apie jo tėviškąją Širdį. Jį užvaldo meilė.

Norėdamas duoti valią jos liepsnoms, jis nori papasakoti apie tai, ką padarė jį kurdamas.

Taip, kad rašydama jaučiu, kaip jo Širdis plaka labai stipriai. Pradedant nuo džiaugsmo, jis šokinėja man ant kaklo.

Bučiuoju mane su dideliu meile,

jis užsidaro mano širdyje, tarsi sužeistas meilės užsidegimo, kuris buvo jos Kūrinijoje

Šventinio požiūrio, sumišusio su liūdesiu,

Jis nori būti to, ką aš parašysiu, žiūrovas.

Jėzus man pasakė:

Mano dukra, kiek daug mūsų vunderkindų prisidėjo kuriant žmogų!

Iš mūsų kvėpavimo jam įkvėpė siela.

Mūsų sieloje mūsų tėviškas gerumas įliejo tris saules

– iš kurių jie susiformavo sieloje

amžina ir šviesi diena, kuri niekada nežino nakties.

Šias tris saules suformavo

- Tėvo galia,

- Sūnaus Išmintis e

- Šventosios Dvasios meilė  .

Susiformavusios sieloje, šios trys saulės

jis išliko bendraujant su trimis dieviškaisiais asmenimis

Taigi žmogus turėjo kelią, kuriuo galėjo pakilti pas mus. Ir mes turėjome būdą patekti į jį.

Vien šios trys galios yra trys: intelektas, atmintis ir valia.

Nors skiriasi vienas nuo kito,

- laikyti rankas ir

- sugeba suformuoti unikalią galią, mūsų žavingosios Trejybės simbolį.

Kadangi, nors esame trys skirtingi asmenys, mes formuojame

- viena galia,

-vienas supratimas e

-valia.

Mūsų meilė kuriant žmogų buvo tokia didelė

kad buvau patenkinta tik perteikdama mūsų panašumą į jį.

Šios trys saulės buvo įdėtos į žmogaus sielos gelmes. Kaip saulė yra dangaus skliauto gelmėse.

Iš ten

- švenčia žemę savo šviesa,

- jis suteikia gyvybės visiems augalams savo nuostabiu poveikiu, kiekvienam suteikdamas jam tinkantį skonį, saldumą, spalvą ir medžiagą.

Tylioje tyloje saulė veda žemę, moko visus,

– ne žodžiais, o darbais ir iškalba, kurios niekas nepasiekia.

Jo skvarbi šviesa tampa gyvybe viso to, ką gamina žemė.

Pažiūrėkite: visoje žemėje yra tik viena saulė.

Tačiau sielai mūsų Meilė nenorėjo pasitenkinti tik viena saule.

Mūsų Meilės duoti ir duoti užsidegime... Sukūrėme   tris saules

iš kurios visi žmogaus veiksmai turėjo būti nukreipti, pagyvinti ir priimti gyvybę. Kokią tvarką, kokią harmoniją įvedėme į šį brangų ir mylimą sūnų!

Dabar, mano dukra, šios trys saulės egzistuoja žmoguje.

Tačiau jie yra tokios pat būklės kaip danguje šviečianti saulė.

kai jį supa tiršti debesys ir negali pripildyti žemės savo šviesos spindesio.

Nors ryšių nepertraukia ir nepertraukia debesys,

žemė sunkiai gauna savo poveikį ir neišnaudoja visų gėrybių, kurias jai galėtų suteikti saulė.

Be to, negaunant visos saulės šviesos,

-serga,

- jo vaisiai žali ir beskoniai, ir

-Daugelis augalų neduoda vaisių.

Todėl žemė yra melancholiška, be švenčių, nes debesys neleido jai gauti saulės pilnatvės, kad ją vainikuotų šlovė ir garbė.

Tokia yra žmogaus būsena  : viskas gerai. Tarp mūsų ir jo niekas nenutrūksta ir nenutrūksta.

Tačiau žmogaus valia suformavo storus debesis.

Štai kodėl mes matome žmogų be jo kūrybos šlovės, tvarkos ir harmonijos.

Jo darbai nevaisingi, ydingi ir be grožio. Jo žingsniai neaiškūs.

Galima sakyti, kad tai vargšas ligonis.

Taip yra todėl, kad jis nesileidžia vedamas trijų savo sieloje esančių saulių.

Štai kodėl, atėjus karaliauti,

pirmas dalykas, kurį mano valia sugrius, yra žmogaus valia.

Pūsdamas jis išsklaidys debesis

Tada žmogus leisis vedamas trijų saulių

-kuris turi jo sielos gelmėse, ir

– kam priklauso mūsų bendravimas

Tada mūsų Valia tuoj pat pakils į mūsų kilmę. Viskas bus šventė ir šlovė mums ir jam.

Tęsiu savo kelionę dieviškojo Fiato kūriniuose kūriniuose

Jis laiko juos rankoje iki šiol,

- su daug galios ir išminties

- jeigu jis pakartojo jau atliktą veiksmą,

nors tai yra ne kas kita, kaip vieno veiksmo tęsinys.

Mano dvasia persikėlė į dangų Mano mielasis   Jėzus man pasakė  :

Mano dukra

padaryk savo eilę mano valioje

- stebėti visus jo veiksmus,

- suvilioti juos, mylėti ir priversti juos tapti viena su tavaisiais.

Kai pateksite į dangų,

- atsinaujina mūsų Dieviškumo kūryboje patirti džiaugsmai, šventės ir laimė.

Oi! patinka

- Matyti, kaip grimztate į saulę, vėją, jūrą ir dangų, labai primename greitus pirmos būtybės skrydžius, kai jis išėjo iš mūsų kūrybinių rankų!

Iš tiesų, kaip Adomas buvo mūsų valios vienybėje,

Iš visų mūsų veiksmų, atliktų Kūryboje jo labui, jo veiksmas buvo unikalus.

Šiuo vienu veiksmu jis tarsi triumfavo mus visus.

Taigi jis atnešė mums visus džiaugsmus ir viską.

kad mes paskleidėme, sutvarkėme ir suderinome visoje visatoje.

Oi! kaip džiaugėmės matydami,

- toks turtingas, toks stiprus, toks galingas ir nuostabaus grožio, ateik pas mus,

- įrengtas su visais mūsų darbais, el

- nešti juos mums

kad būtume laimingi ir šlovintume save, ir laimingai gyventume su mumis!

Be to, matydamas, kad tęsiate skrydžius ir keliaujate visur,

matome, koks gražus gali būti tvarinio gyvenimas mūsų Valioje.

Atrodo, kad jis nori įsitraukti į visus mūsų veiksmus. Jis nori imtis visko – bet ką daryti?

Kad duotų mums viską ir kad būtume laimingi.

Ir mes atiduodame jam viską mainais, sakydami: „Visa tai yra tavo. Būtent jums mes juos sukūrėme ir išėjome iš savęs “.

Ir tai matydami pajuntame norą

- atkurti žmogaus kūrybą e

kad duotų jam mūsų Valios karalystę.

Tada švelnesniu tonu jis   pridūrė  :

Mano dukra, man netrūksta nei Jėgos, nei Valios.

Todėl aš turiu užauginti dekadentišką žmogų ir jį atkurti.

Nes žmogaus valia mūsų kūrybinių rankų darbą pavertė žlugti.

Sujaudintas iki ašarų ir apimtas liūdesio dėl nelaimingo žmogaus, jis tylėjo, o aš galvojau sau: „Kaip galime grįžti į pradinę kūrybos būseną, nes žmogus pateko į vargo bedugnę, beveik iškraipydamas tai, kas buvo. sukurta?"

Ir mano mielasis   Jėzus pridūrė  :

Mano dukra, mano valia gali viską.

Kaip aš sukūriau žmogų iš nieko, jis taip pat gali pašalinti žmogų iš jo kančių ir nekeisdamas metodo, kuriuo mes jį sukūrėme.

Palikę laisvą, panaudosime kitą meilės derinį.

Mūsų valios šviesa išleis savo šviesiausius spindulius su didesne galia.

Ji artės prie jo, kad susidurtų su jo žmogiška valia akis į akį.

Ji gaus skvarbios šviesos užkerėjimą, kuri, akindama ją, švelniai pritrauks ją prie tavęs.

Ir žmogaus valia, traukiama tokios spinduliuojančios ir tokio reto grožio šviesos,

turės norą pamatyti, kas tokio gražaus šioje Šviesoje.

Žiūrėdamas jis bus užburtas, jausis laimingas

Ir ji mylės – neverčiama, bet spontaniškai – gyventi mūsų Valioje.

Ar saulė neturi šios dorybės: kad jei nori į ją žiūrėti, žmogaus vyzdys apakina jos šviesą?

Jei akis nori žiūrėti, ji nemato nieko, išskyrus šviesą.

Nes šviesos galia neleidžia vyzdžiui matyti visų   aplinkinių dalykų.

Jei žmogus yra priverstas nuleisti akis, kad išsivaduotų nuo šviesos, taip yra todėl, kad šviesos perteklius jį vargina ir jis nesijaučia gerai.

Bet jei jis jaustųsi gerai, jis lengvai nepašalintų vyzdžių nuo saulės spindulių.

Vietoj to mano valios šviesa netrukdys sielos mokiniams. Priešingai, siela patirs laimę matyti, kaip patys žmogaus valios veiksmai virsta šviesa.

Jis trokšta, kad ši šviesa išskleistų savo spindulius galingiau, kad pamatytų savo veiksmus šios dieviškosios šviesos keruose ir grožyje.

Mano Valia turi galią išspręsti žmogaus problemą. Bet ji turi naudotis

perdėtas veiksmas, didesnis mūsų Aukščiausiojo Fiat dosnumas

Taigi jūs,

melskitės ir melskitės dėl šios šventos priežasties vargšų būtybių vardu.

Tai buvo   Corpus Domini  .

Pagalvojau, kad šią dieną palaimintasis Jėzus su sielomis švenčia vestuves Švenčiausiajame Meilės sakramente.

Mano mylimas Jėzus apsireiškė manyje. Jis man pasakė  :

Mano dukra,   tikroji santuoka su žmonija buvo sudaryta Kūryboje  .

Nieko netrūko, nei sielos, nei kūno. Viskas buvo padaryta karališkai prabangiai.

Žmogaus prigimčiai buvo paruošti didžiuliai rūmai, tokie, kad joks karalius ar imperatorius negalėjo turėti tokių.

Šie rūmai yra visa Visata:

žvaigždėtas dangus ir jo   skliautas,

saulė, kurios šviesa niekada neužges,

- vešlus sodas, kuriame laiminga pora, Dievas ir vyras, turėjo vaikščioti, linksmintis ir nuolat ir nenutrūkstamai švęsti mūsų vestuves,

drabužiai, austi ne iš materijos, o suformuoti   tyriausios mūsų jėgos šviesos, kaip ir dera karališkajai tautai...

Viskas buvo grožis žmoguje, kūne ir sieloje.

Nes tas, kuris ruošė santuoką ir ją sukūrė, buvo nepasiekiamo grožio.

Taigi, atsižvelgiant į prabangią išorę

tiek daug nuostabių kūrinių grožybių,

galite įsivaizduoti vidines šventumo, grožio, šviesos, mokslo ir kt. jūras, kurias savyje turėjo žmogus.

Visi žmogaus veiksmai, išoriniai ir vidiniai, buvo tarsi daugybė muzikinių klavišų, sudarančių nuostabiausias, mieliausias, melodingiausias ir harmoningiausias melodijas,

kuri išsaugojo santuokos džiaugsmus.

Ir bet kokių papildomų veiksmų, kurių jis norėjo imtis.

tai buvo tarsi maža sonata, kuri ruošiasi pakviesti žmoną pasikaitinti su juo.

Mano Dieviškoji Valia valdė ir nešė žmoniją

- naujas ir tęstinis aktas, e

-panašumas į tą, kuris ją sukūrė ir vedė.

Tačiau šioje didžiulėje šventėje žmogus nutraukė stipriausią ryšį.

- kuriuo buvo pagrįstas visas mūsų santuokos galiojimas, ir

– kuriam jis galiojo. ji pasitraukė iš mūsų   Testamento.

Dėl šios priežasties santuoka iširo. Visos teisės   prarastos.

Liko tik prisiminimas.

Tačiau esmė, gyvybė ir pasekmės dingo.

Dabar   Eucharistijos sakramentas

- kurioje mano meilė buvo gausi visais įmanomais būdais, negali būti vadinama pirmąja ar tikra   Kūrinijos santuoka.

Nes viskas, ką darau, yra tęsti tai, ką dariau, kai buvau žemėje.

Atsižvelgdamas į sielų poreikius, kuriu pats,

- su kokiu nors gailestingu gydytoju, kad juos išgydytų,

- su kitais, mokytojas, kad juos pamokytų,

-su kitais, tėvas jiems atleisti, el

-Su kitais, šviesa, kad suteiktų jiems regėjimą.

aš duodu

- nuo stiprybės iki silpnumo,

- drąsa nedrąsiems,

- ramybė susirūpinusiems.

trumpai tariant, aš tęsiu savo atpirkimo ir dorybės gyvenimą. Tačiau visos šios nelaimės neįtraukia santuokos.

Jaunas vyras neveda

– ne serganti jauna moteris – daugiausiai ji lauks, kol pasveiks.