Dangaus knyga 

 http://casimir.kuczaj.free.fr/Orange/litewski.html

27 tomas 

Dieviškoji valia sugeria mane į viską ir, nepaisant mano nenoro rašyti, visagalis Fiat su savo imperija primeta save mažam padarui, koks aš esu.

Jo dieviškoji valdžia

- karaliauja man,

- apverčia mano valią ir padėdamas ją prie savo dieviškų kojų kaip taburetę,

- atneša mane su savo miela ir galinga imperija

parašyti naują tomą, kai maniau, kad galiu trumpam sustoti.

Oi! Žavinga, suvereni ir šventa valia, kadangi tu nori šios aukos, aš nejaučiu jėgų priešintis ir kovoti su tavimi.

Man labiau patinka dievinti tavo nuostatas ir susilieti su tavo šventa   valia. Prašau

-padėti man, -sustiprinti mano silpnumą e

-leisti man rašyti tik tai, ką tu nori, ir taip, kaip tu nori.

O prašau

leiskite man tai jums pakartoti, nepridedant nieko, kas kyla iš manęs!

O tu, mano meile Sakramente,

-Iš šios šventos kameros, kur tu žiūri į mane ir kur aš žiūriu į tave,

-Neatsisakykite man savo pagalbos, kai rašau, bet ateikite ir rašykite su manimi. Tik taip turėsiu jėgų pradėti.

Aš padariau savo įprastą kūrybos ratą, kad visuose sukurtuose dalykuose sekčiau visus Aukščiausios Valios veiksmus.

Mano mielasis Jėzus, išėjęs iš manęs, tarė man:

Mano dukra, kai būtybė pereina per savo Kūrėjo darbus, tai reiškia, kad ji nori atpažinti, vertinti, mylėti tai, ką Dievas padarė iš meilės jai.

Jis neturi nieko jam duoti mainais. Lapuodamas po jo darbus,

tarsi jis paėmė visą kūriniją į savo delną ir grąžino Dievui, visą ir didingą,

už jo šlovę ir garbę. Ir ji jam pasakė:

„Aš tave atpažįstu ir šlovinu tavo darbais, kurie vieninteliai tavo verti“.

Mūsų džiaugsmas matant, kad kūriniuose mus atpažįsta tvarinys, yra toks didelis, kad mums atrodo, jog kūrinija kartojasi, suteikdama mums dvigubą šlovę.

Ši dviguba šlovė mums grąžinta, nes būtybė atpažįsta

-mūsų darbai sukurti iš meilės jai ir

ir šie darbai tau duoti, nes tu mus myli.

Už dėkingumą už mūsų dovaną būtybė apgaubia visą dangų savo sieloje.

Mes matome jos mažumą savo dieviškąją Esybę su visais savo darbais.

Be to, kadangi mūsų dieviškoji Esybė yra šio tvarinio mažybėje, ji turi galimybę ir erdvę apglėbti Visumą,

Oi! koks vunderkindas

- pamatyti Visumą, esančią žmogaus mažumoje, pvz

-Pamatyti ją, drąsiai atiduoti Visumą Visumui, kad tik ją mylėtum ir šlovintum!

Kad Visa mūsų Aukščiausia Esybė yra Viskas – tame nėra nieko, kas turėtų mus nustebinti, nes tokia yra mūsų dieviškoji prigimtis – būti Visa.

Tačiau   žmogaus mažumo visuma yra stebuklų stebuklas. Tai mūsų dieviškosios Valios stebuklai, kurie viešpatauja visur ir negali paversti mūsų dieviškosios Būtybės puse Būtybės, o tik visa Esybe.

Ir kadangi kūryba yra ne kas kita, kaip mūsų kūrybinio „Fiat“ meilės išliejimas, joje yra visi jo darbai, kad ir kur jis karaliauja.

Štai kodėl žmogaus menkumas gali pasakyti: „Aš duodu Dievą Dievui! Štai kodėl, kai atsiduodame būtybei,

- Mes norime visko, net jo nieko, šitaip

apie tai mes galime pakartoti savo kūrybinį žodį ir   pan

mes galime suformuoti savo Viską ant   tvarinio niekio.

Jeigu jis mums neduoda visko, savo menkumo, savo niekio, mūsų kūrybinis žodis negali pasikartoti.

Mums tai kartoti nėra nei sąžininga, nei garbė. Nes kalbėdami norime atsikratyti visko, kas mums nepriklauso.

O kai matome, kad jis savęs visiškai nepasiduoda, tai ir nepadarome savo.

O mažumas ir niekis, kuris yra, išlieka, o mes liekame Visame, kas esame.

Po to aš tęsiau savo apleidimą su Supreme Fiat.

Man buvo liūdna dėl kai kurių dalykų, kurių nereikia čia rašyti. Ir mano visada malonus Jėzus, mane mylintis su užuojauta, apkabino mane ir pasakė:

Oi! kokia brangi mano Vilio dukra.

Bet jūs turite žinoti, kad liūdesys nepatenka į mano dieviškąją valią.

Mano valia yra amžinas džiaugsmas,

todėl namas, kuriame jis karaliauja, yra ramus ir laimingas.

Todėl šis liūdesys, nors aš žinau, kad tai priežastis, yra pasenusi žmogaus valia.

Mano dieviškoji valia nepriima senų dalykų jūsų sieloje.

Nes ji turi tiek daug naujų dalykų, kad jūsų sielos erdvė nėra pakankamai didelė, kad galėtumėte juos visus priimti.

Taip pat lauke tavo liūdesys – išorėje.

Oi! jei žinotum retas grožybes, kurias tavo sieloje formuoja mano dieviškoji valia...

Kad ir kur jis viešpatautų, mano Valia formuoja jo dangų, saules, jūrą ir mažą jo dieviško gaivumo vėjelį.

Nepralenkiama amatininkė, ji savyje turi kūrimo meną

Kai jis įeina į tvarinį, kad sukurtų savo karalystę,

- trokšta pakartoti savo meną,

- tęsiasi į jį dangų ir

-sukurkite saulę ir visas kūrinijos grožybes.

Iš tiesų, kur jis karaliauja,

mano valia nori savo dalykų,

Jis treniruoja juos savo menu ir apsupa save darbais, vertais mano Fiato. Štai kodėl sielos grožis ten, kur ji karaliauja, yra neapsakomas.

Argi taip nėra žmonių santvarkoje?

Jei kas nors dirba darbą, jis nepraranda savo meno. Menas lieka jo nuosavybe ir turi pranašumą kartoti savo kūrinį tiek kartų, kiek nori.

Jei darbas geras, jam labai rūpi galimybė jį pakartoti.

Tai yra mano dieviškosios valios atvejis:

Kūrybos darbas yra gražus, didingas, prabangus, kupinas tvarkos ir neapsakomos harmonijos. Todėl mano Valia laukia progos tai pakartoti. Šią galimybę jai suteikia sielos, leidžiančios jose dominuoti ir išplėsti savo Karalystę.

Tada drąsos.

Laikykitės atokiau nuo visko, kas nepriklauso mano dieviškajam Fiat

kad jis būtų laisvas atlikti savo dieviškąjį darbą.

Priešingu atveju aplink jus susidarytų debesys, kurie užkirstų kelią

-išsklaidyta šviesa, e

-kad jos spinduliai spindėtų tavo sieloje.

Apsilankiau sukūrime ir atpirkime.

Mano mažas intelektas sustojo, kai mano maloningas mažasis Vaikelis, išeidamas iš įsčių, metėsi į dangiškosios Motinos glėbį.

Norėdamas parodyti savo pirmąjį meilės išsiliejimą,

jis apvyniojo mamos kaklą mažomis rankytėmis ir pabučiavo.

Dieviškoji karalienė taip pat jautė poreikį pirmą kartą išlieti meilę dieviškajam Kūdikiui.

Ji grąžino jam savo bučinį su tokiu motinišku meilumu, kad širdis tarsi išlindo iš jos krūtinės.

Tai buvo pirmieji susiliejimai tarp Motinos ir jos Sūnaus.

Pagalvojau sau: „Kas žino, kiek gėrybių buvo šis išsiliejimas!   Mano mielasis Jėzus pasirodė vaiko pavidalu, bučiuojantis savo Motiną ir man pasakė:

Mano dukra, kaip jaučiau poreikį parodyti šį išsiliejimą   savo motinai. Tiesą sakant, viskas, ką darė mūsų Aukščiausioji Būtybė, buvo tik meilės išsiliejimas.

Mergelėje karalienėje aš sutelkiau visą meilės išliejimą, kurį patyrėme kūryboje.

Kadangi joje buvo mano dieviškoji valia, mano Motina buvo pajėgi.

-su savo bučiniu gauti tokį puikų išsiliejimą, e

- grąžinti man.

Tiesą sakant, joje yra sutelktas tik tas padaras, kuris gyvena mano Dieviškoje Valioje.

- nenutrūkstamas visos Kūrinijos veiksmas, e

- požiūris grąžinti jį Dievui.

Tam, kuris turi mano dieviškąją valią

Galiu duoti viska   ir

- gali man viską grąžinti.

Be to, kadangi mes sukūrėme Kūriniją   kaip meilės išliejimą, skirtą kūriniui, jis tęsiasi ir tęsis amžinai.

Tas, kuris yra mano dieviškoje valioje, yra ir mūsų namuose. Ji gauna mūsų išsiliejimo tęstinumą su nenutrūkstamu visos kūrinijos aktu.

Tiesą sakant, jei norime, kad viskas būtų taip, kaip mes darėme, atrodo, kad vis dar elgtume

- sukurti jį ir

-pasakyti padarui:

„Su šiuo išsiliejimu, kuris yra mūsų daugybės dalykų kūrime, mes jums sakome: „Aš tave mylėjau, myliu ir visada mylėsiu“.

Ir siela, kuri leidžiasi valdoma mūsų dieviškos valios,

- negali sulaikyti tokio didelio meilės antplūdžio,

– irgi plinta

ir jis mums pasakė, kartodamas tą patį mūsų susikalbėjimą:

'  Tavo valioje aš tave mylėjau,

Myliu tave ir

Aš mylėsiu tave amžinai, amžinai.

Tiesą sakant, ar ne visi sukurti daiktai išlieja meilę, kurią mūsų Fiatas, kaip pirmasis aktorius, parodė būtybei?

Šis žvaigždėmis nusėtas mėlynas dangus yra meilės išėjimas.

Visada išlikęs išsitempęs, niekada nesusilpnėjęs ar nesikeičiantis,

pristato mūsų nuolatinį meilės kūriniui liejimą   e

skleisti mūsų nuolatinę meilę, apdengdami   visą žemę šviesa.

Visi jo sukeliami padariniai, nesuskaičiuojami, yra nuolatinis ir pasikartojantis išsiliejimas, liudijantis apie būtybę.

Meilės išsiliejimas yra jūra   , kuri šnabžda ir kartoja savo milžiniškas bangas, kartais tylias, kartais audringas.

Visos jos gaminamos žuvys yra ne kas kita, kaip nuolatinis mūsų meilės liejimas.

Meilės išsiliejimas yra žemė  .

Kai ji atsidaro, kad augintų gėles, augalus ir vaisius, mūsų meilė toliau karštai liejasi.

Trumpai tariant, nėra nieko mūsų sukurto, kur nebūtų nuolatinio mūsų meilės išliejimo.

Bet kas žino apie daugybę mūsų išsiliejimo?

Kuris sutvėrimas jaučiasi sukaupęs mūsų kūrybinę jėgą ir savo ranka paliečia mūsų neužgesinamą liepsną, kad jaustų poreikį grąžinti savo meilės išsiliejimą savo Kūrėjui?

Ji yra ta, kuri gyvena mūsų dieviškame Fiate. Jai tai yra nuolatinė kūryba.

Ji jaučia mūsų kūrybinės jėgos jėgą, kuri, veikdama joje,

- leidžia paliesti jį ranka

- kad jos Kūrėjas nuolat kuria iš meilės jai,

-ir priverčia jį pajusti jos nenutrūkstamą išsiliejimą, kad gautų savo.

Bet kas gali pasakyti apie mūsų pasitenkinimą, kai matome  :

* kad būtybė, turėdama mūsų dieviškąjį Fiatą, priima ir atpažįsta mūsų išsiliejimą.

Nesugebėdami sulaikyti didžiulio mūsų dieviškojo išsiliejimo meilės pertekliaus,

- pačiame mūsų meilės išsiliejimo metu,

ar ji išlieja savo Kūrėją?

Tada mums atrodo, kad esame apdovanoti   už viską, ką padarėme Kūryboje.

Girdime, kaip padaras, būdamas kliedesyje, mums sako:

„Brangioji Didenybe,

Jei tai būtų mano galioje, aš taip pat norėčiau sukurti tau dangų, saulę, jūrą ir viską, ką sukūrei,

pasakyti tau, kad myliu tave

- tos pačios meilės ir

- su savo darbais. “

Nes meilės negalima vadinti meile, kuri neveikia.

Bet kadangi tavo dieviškoji valia man atidavė visa tai, ką sukūrei, grąžinu tau tai, kad pasakyčiau, kad   „aš tave myliu“ – „myliu tave“.

Ir taip sugrįžta harmonija, apsikeitimas dovanomis, tvarka tarp Kūrėjo ir kūrinijos, kaip Dievas nustatė kūrinijoje.

Dabar jūs turite žinoti, kad vykdydami jo valią,

žmogus prarado tvarką, harmoniją ir teisę į Kūrinijos dovaną.

Kadangi mano Valia ją sukūrė, visa kūryba priklauso jai.

Tik tvariniui, kuriame Jis karaliauja, mano dieviškoji valia suteikia šią teisę.

Tačiau tą, kuriame jis nevaldo, galima pavadinti savo darbų įsibrovėliu.

Ji

todėl negali veikti kaip   savininkas

nei atiduoti Dievui tai, kas jam nepriklauso.

taip pat nejausti visų kūryboje egzistuojančių meilės išsiliejimo, nes ji neturi mūsų dieviškosios valios, kuri jai byloja apie mūsų   meilės istoriją.

Be mūsų dieviškosios valios,

žmogus yra tikras mažasis savo Kūrėjo neišmanantis   ir

jis lieka kaip mažas mokinys be   mokytojo.

Oi! kaip skaudu matyti žmogų be mūsų Fiato! Dar labiau, kaip mūsų Kūryba ir mūsų pasakotoja, Ji yra nešėja

iš mūsų meilės bučinių   ,

mūsų meilių   apkabinimų.

Oi! kaip visa tai jautė mano Žmonija, būdama žemėje!

Kai išėjau, saulė padovanojo man bučinį, kurį mano valia padėjo savo šviesoje, kad duotų būtybėms.

Vėjas dovanojo man glamones, apkabinimus, kurie jame buvo kaip mano paties dieviškosios valios indėlis.

. Visa Kūrinija buvo perpildyta dieviškų charizmų, kurios turėjo būti duotos būtybėms.

Mano žmonija visa tai gavo ir atidavė, kad duotų laisvę daugeliui.

- represuoti bučiniai,

-apkabinimų atsisakė   e

-meilės, kuri nežinoma tiek   amžių.

Tiesą sakant, kadangi mano dieviškoji valia nevaldė, žmogus negalėjo priimti gėrio, kurį mano valia įdėjo į visą kūriniją.

Mano žmonija, turinti šią dieviškąją valią,

suteikė jam pirmąją   išraišką,

gavo ir atlygino už viską, ką ši dieviškoji valia įdėjo į visą kūriniją.

Štai kodėl, kai aš išėjau, visi sukurti dalykai šventė ir varžėsi tarpusavyje, kad duos man tai, ką turi.

Todėl,

- Būkite atsargūs   ir

- Širdyje turiu gyventi tik savo Dieviškoje Valioje

jei norite giliai pajusti, ką jūsų Jėzus jums sako apie savo aukščiausią „Fiat“.

Mano apleidimas tęsiasi Dieviškosios Valios gyvenime. Oi! kad jo kūrybinė jėga yra galinga.

Oi! kokia akinanti jos šviesa ir

jis giliai įsiskverbia į mano širdies skaidulas

- investuoti,

- glamonėk,

-plėtoti erdvę e

- pakelti savo viešpatavimo ir įsakymo sostą.

Bet jis pagamintas su tokiu skaniu saldumu

kad padaro mažumas liktų sunaikintas,

tačiau laimingas, kad liko negyvas ir ištirpęs dieviškame Fiate.

Oi! jei visi tave pažintų, ar žavioji Vila,

kiek jie norėtų   tavyje pasiklysti

susigrąžinti savo gyvenimą ir džiaugtis dieviška laime.

Bet kadangi mano mažumas susiliejo su dieviškuoju Fiatu, mano gerasis Jėzus apsireiškė manyje ir, labai stipriai priglaudęs mane prie savo dieviškosios Širdies, jis man pasakė:

Mano dukra, tik mano dieviškoji valia gali padaryti tvarinį laimingą.

Savo šviesa jis užtemdo arba bėga nuo visų blogybių ir sako savo dieviška galia:

„Aš esu begalinė laimė.

Bėk, visos blogybės.

Noriu būti laisva, nes mano laimės akivaizdoje visos blogybės yra negyvos. “

Tam, kuris gyvena mano dieviškoje valioje,

jo galia yra pakankamai didelė, kad pakeistų būtybės veiksmus.tai atsitinka

gyvenimo mainai tarp jos ir   Dievo.

keitimasis veiksmais, žingsniais, širdies plakimais.

Dievas lieka prisirišęs prie kūrinio, o kūrinija – prie Dievo. Jie tampa neatskiriamomis būtybėmis.

Šiame pasikeitime veiksmais ir gyvenimu,

-tai žaidimas, kuris žaidžiamas tarp Kūrėjo ir tvarinio

– kurie tampa vienas kito grobiu.

Ir tai darydamas,

jie skamba   dieviškai,

 jie daro vienas kitą laimingus,

jie švenčia.

Dievas ir būtybė gieda pergalę, jie jaučiasi pergalingi, nes niekas nepralaimėjo, bet vienas laimėjo kitą.

Tiesą sakant, mano Dieviškoje Valioje niekas nepralaimi. Pralaimėjimai joje neegzistuoja.

Tik iš to, kuris gyvena mano Valioje, galiu pasakyti, kad tai mano džiaugsmas kūryboje.

Jaučiuosi pergalingas, kai nusilenkiu, kad mane užkariautų padaras. Nes žinau, kad jis neprieštaraus, kad leisis mane užkariauti.

Todėl tu visada tęsi skrydį mano valioje.

Tada pagalvojau apie daug dalykų, kuriuos man   pasakė mano palaimintasis Jėzus.

- apie Jo dieviškąją valią e

- jo karštas noras pranešti apie save,

Ir kad nepaisant jo karštų troškimų, nieko nebuvo padaryta, kad juos patenkintų.

Ir aš galvojau: „Kokia Dievo išmintis, kokios gilios paslaptys! Kas kada nors galės jas suprasti?

Jis to nori.

Liūdna, nes nėra žmogaus, kuris atvertų kelią jo Valiai, ją paskelbti. ji parodo savo niūrią Širdį, kuri trokšta, kad jos dieviškoji valia sukurtų jos karalystę tvarinių širdyse.

Tačiau tarsi jis būtų neapsaugotas Dievas,

- eismo juostos uždarytos,

- uždaras duris Jėzus ištveria.

Su nenugalima ir neapsakoma kantrybe,

- laukti, kol atsidarys durys ir takai, pvz

- beldžiasi į širdžių duris

surasti tuos, kurie pasirūpins, kad jo Dieviškoji Valia būtų paskelbta. As maniau.

Mano mielasis Jėzau, tampantis visu gerumu ir švelnumu,

Norėdamas sudaužyti sunkiausias širdis, jis man pasakė:

Mano dukra, jei žinotum, kiek aš kenčiu

- kai noriu formuoti savo darbus ir supažindinti juos su būtybėmis, kad suteikčiau jiems gėrį, kurį jie turi,

- ir kad nerandu žmogaus, turinčio tikro entuziazmo, tikro noro ir valios paversti mano darbą gyvenimu

Dėl

- kad būtų žinoma e

-Suteikti kitiems gyvybę mano darbų gėrio, kurį jis jaučia savyje. Kai matau šias nuostatas

- tas, kuris turi   tuo pasirūpinti,

– kuriam skambinu ir su tokia meile renkuosi darbui, kuris man priklauso, jaučiu tokį   jo potraukį.

Kad galėčiau daryti tai, ką noriu,

- Aš nusileidžiu,

-Nusileidžiu į jį ir

-Aš duodu jam savo protą, burną, rankas ir net kojas, kad tai padarytų

visame kame jausti gyvenimą ir savo darbą,

- Ir tai, kaip jaučiasi gyvenimas,

- o ne kaip kažkas iš išorės,

kurie gali jausti poreikį tai duoti kitiems.

Mano dukra

kai gėris nejaučiamas kaip gyvenimas savaime, viskas baigiasi žodžiais, o ne darbais.

Taigi aš lieku lauke, o ne viduje.

Todėl jie lieka

vargšas luošas, be   proto,

aklas,   kvailas,

be rankų ir kojų.

O aš savo darbuose nenoriu naudoti vargšų luošų. Padėjau juos į šalį.

Nesijaudindama dėl laiko, aš jų ieškau

- kas nori,

- Tai turi tarnauti mano darbui.

Niekada nepavargau keliauti per šimtmečius ir per žemę

-rasti mažiausią būtybę ir

- įdėkite didžiulį mano dieviškosios valios pažinimo sankaupą į jos mažumą,

Taip pat nepavargsiu keliauti po žemę vėl ir vėl,

- rasti tuos, kurie tikrai nori,

- kas įvertins, lyg iš gyvenimo, ką aš pademonstravau ant dieviškojo Fiato. Jie paaukos visas aukas, kad tai žinotų.

Taigi aš nesu bejėgis Dievas, o kantrus Dievas, kuris nori, kad būtų atlikti Jo darbai.

- jei reikia, e

-gerai nusiteikę ir neverčiami žmonės.

Nes labiausiai savo darbuose nekenčiu piktos būtybių valios. Tarsi aš nenusipelniau jų mažų aukų.

Kad būtų lengviau atlikti tokį puikų darbą, kuris turi atskleisti mano dieviškąją valią,

Nenoriu naudoti vargšų luošų.

Tiesą sakant, tiems, kurie neturi tikrosios valios daryti gera, tai   visada yra žalojimas, kuris daro sielą.

Bet aš noriu pasinaudoti žmonėmis, kurie

- kai duodu jiems savo dieviškas galūnes,

- veikti kaip reikia,

- be darbo, kuris turi atnešti, nuopelnų

tiek daug gėrio būtybėms ir didelės šlovės mano Didenybei.

Jaučiausi paniręs į dieviškąjį „Fiat“.

Jo šviesa mane supo visur, viduje ir išorėje.

Mano mielasis Jėzus, matydamas save, apkabino mane ir priartėjo prie mano burnos.

Jis perdavė savo burnos kvapą į manąją, bet taip stipriai, kad negalėjau jo sulaikyti. Oi! koks malonus, saldus ir gaivinantis buvo Jėzaus kvėpavimas.

Jaučiausi atgimęs naujam gyvenimui. Mano visada malonus Jėzus man pasakė:

Mano dukra

viskas, kas išeina iš mūsų kūrybinių rankų, yra nuolatinė kūryba ir išsaugojimas.

Jei mūsų kūrimo ir išsaugojimo veiksmas būtų atitrauktas iš dangaus, saulės ir viso kito kūrinio, visa gyvybė išnyktų.

Kadangi kūryba yra „niekas“, jiems reikia „Viskas“, kad būtų išsaugota.

Štai kodėl mūsų darbai yra neatsiejami nuo mūsų.Tai, kas neatskiriama, yra

- visada mylėjo,

- amžinai laikomas po mūsų žvilgsniu.

Kūrinys, kaip ir kas jį sukūrė, tampa vienu.

Mūsų Fiatas, kuris buvo išreikštas visų daiktų kūrimo akte, liko akte, kad visada išreikštų save,

- sudaryti visos kūrinijos veiksmą ir amžinąjį gyvenimą.

Mūsų veiksmai nėra tokie kaip žmogaus

kuris į darbą neįdeda kvapo, širdies plakimo, gyvybės ir šilumos.

Todėl jo darbas yra atskirtas nuo jo

Taip pat jis nemyli jos nenugalima ir tobula meile.

Nes kai ką galima atskirti, galime net pamiršti.

Kita vertus, mūsų darbuose

- tai gyvenimas, kurį mes nustatome,

 -kuris yra mylimas tiek, kad norėdami jį išsaugoti, savo darbuose visada leidžiame savo gyvenimui 

Jei matome kokį nors pavojų, kaip atsitiko žmogui, aukojame savo gyvybę, kad išgelbėtume gyvybę, kuri buvo mūsų darbe.

Dabar, mano dukra, tavo gyvenimas mūsų dieviškajame Fiate prasidėjo nuo mūsų prašymo dėl tavo valios, kurią tu man labai mielai padavei.

Kai pamačiau, kad tu man davei savo valią, jaučiausi pergalinga iš tavyje įkvėpimo,

Norėjau tavo sielos gelmėse ištarti savo visagalį Fiat, kad atnaujinčiau Kūrimo veiksmą.

Būtent šį Fiatą aš visada kartoju, kad jis duotų jums nenutrūkstamą gyvenimą, kartodamas save, išsaugo jus ir išlaiko savo gyvybę tavyje.

Štai kodėl dažnai jauti, kaip mano kvėpavimas atnaujina tavo sielą. Neatskiriamumas, kurį jaučiu:

mano Dieviškoji Valia, kuri verčia mane su amžina meile mylėti tai, ką mes tavyje sudėjome.

- Kiekvieną kartą, kai kartojasi mano „Fiat“,

- kiekviena tiesa, kurią jis jums parodo,

- bet kuris iš jo pažįstamų arba

- Kiekvienas žodis, kurį jis tau sako,

tai mumyse gimstanti meilė

-kad galėtume tave mylėti dar labiau ir

- būk mylimas.

Tai mūsų kūrybingas ir konservatyvus Fiat, kuris, mylintis savo gyvenimą ir tai, ką padarė tavyje,

- toliau tarti

– siekdamas išsaugoti savo gyvybę ir kūrybos grožį.

Todėl būkite dėmesingi ir nuolat priimkite mano Fiat žodį. Nes ji yra kūrybos, gyvybės ir išsaugojimo nešėja.

Po to   surengiau savo kelionę sekti Dieviškojo Fiato kūrinius kūryboje  .

Atvykęs   į Edeną  , sustojau veiksme, kuriame žmogus atsisakė Dieviškosios Valios, kad ji taptų sava. Oi! kiek supratau didelę žmogaus valios vykdymo blogybę.

Ir mano mylimas Jėzus, apsireikšdamas manyje, man pasakė:

Mano dukra, Adomo nuopuolio akimirka buvo tikrai baisu. Kai jis atsisakė mūsų dieviškosios valios vykdyti savo,

mūsų „Fiat“ traukėsi iš dangaus, nuo saulės ir visos kūrinijos

sumažinti jį iki nieko.

Kadangi tas, kuris atsisakė mūsų dieviškosios valios, nebenusipelnė mūsų Fiato, kad išlaikytų nuolatinį kūrybos ir išsaugojimo veiksmą visai kūrinijai,

-sukurta meilės žmogui, el

-kurį jis gavo dovanų iš savo Kūrėjo.

Jei Amžinasis Žodis nebūtų pasiūlęs savo, kaip būsimo Atpirkėjo, numatytų nuopelnų,

-Kai jis jiems pasiūlė apsaugoti Nekaltąją Mergelę nuo gimtosios nuodėmės, viskas būtų sugriuvę: dangus ir saulė būtų pasitraukę į mūsų šaltinį.

Kai mūsų dieviškoji valia pasitraukia, visi sukurti daiktai praranda savo gyvybę.

Tačiau Žodis privertė žmogų pasirodyti prieš Dieviškumą. Jis numatė visus savo nuopelnus.

Taigi viskas liko savo vietose.

Mano „Fiat“ tęsė savo kūrimo ir išsaugojimo darbą,

- laukiu, kol mano žmonija padovanos jam tai kaip teisėtą dovaną ir kad   aš nusipelniau tiek gero, kad buvo duotas iškilmingas pažadas žmogui

-kad būsimasis Atpirkėjas nusileis jo išgelbėti, ir

-kad žmogus melstųsi ir ruoštųsi jį priimti.

Mūsų Valia padarė viską.

Teisingai jis turėjo teisę į viską.

Vykdydamas savo valią, žmogus prarado savo dieviškas teises į Kūriniją.

Todėl jis nebenusipelnė, kad saulė jam šviestų.

Kai jam buvo uždegta šviesa, mūsų Valia pajuto, kad iš jo atimamos teisės į šviesą.

Nes kiekvienas sukurtas daiktas, kurį žmogus paėmė ir panaudojo, buvo mūsų valios ašara.

Be mano Žmogiškumo žmogui viskas buvo prarasta.

Todėl mano dieviškosios valios nevykdymas apima visas blogybes ir praranda visas teises tiek į dangų, tiek į žemę.

Vykdydamas mano Valią, jis turi visas gėrybes ir įgyja visas teises, žmogiškąsias ir dieviškas.

Dariau savo įprastą kelionę dieviškuoju „Fiat“.

Vadindamas visa, ką padarė kurdamas ir atpirkdamas,

Pasiūliau jį dieviškajai   didenybei

prašyti,   kad būtų žinoma Dieviškoji Valia

karaliauti ir valdyti tarp būtybių.

Darydamas aš pagalvojau sau:

„Ką aš darau kartodamas šiuos raundus, šiuos veiksmus ir šiuos pasiūlymus?

Mano gerasis Jėzus, apsireikšdamas manyje, man pasakė:

Mano dukra

kiekvieną kartą, kai apeinate mūsų darbus ir sujungiate šiuos mano „Fiat“ veiksmus kurdami ir atpirkdami, kad pasiūlytumėte juos mums,

- žengti žingsnį Dangaus link, e

- mano Dieviškoji Valia žengia žingsnį link žemės.

Taigi, jums kylant aukštyn, ji leidžiasi žemyn.

Nors ir išlieka didžiulis, jis tampa mažas ir užsidaro jūsų sieloje, kad kartotųsi

tavo   veiksmai,

Jūsų pasiūlymai   el

tavo maldos su tavimi.

Jaučiame tavyje besimeldžiančią mūsų Dieviškąją Valią.

Girdime, kaip iš tavęs sklinda jo kvėpavimas.

Mes jaučiame jo širdies plakimą mumyse tuo pačiu metu kaip ir tavyje. Jaučiame savo kūrybinių darbų jėgą, kuri,

- rikiuojasi aplink mus   ,

-Melskis su mūsų   dieviška galia

Tegul mūsų Dieviškoji Valia nusileidžia valdyti žemę.

Dar daugiau, nes tuo, ką darai,

-Tu nesi įkyruolis

- ne tas, kuris, už nieką neatsakydamas, neturi galios.

Bet jūs buvote pašaukti ir ypatingu būdu jums buvo patikėta užduotis.

- kad mūsų Dieviškoji Valia būtų žinoma e

– prašyti, kad mūsų Karalystė būtų įkurta žmonių šeimos širdyje.

Taigi yra didelis skirtumas tarp

tas, kuris gavo iš mūsų pavedimą,   el

- tai, kas neturi jokios funkcijos.

Kam patikėtas pareigas, kad ir ką jis bedarytų, tai daro teisingai, visiškai laisvai

Nes tai yra mūsų dieviškoji valia.

Jis atstovauja visiems tiems, kurie turi gauti gėrį, kurį norime duoti.

per gautą debetą.

Taigi, jūs nesate vienintelis, kuris žengia žingsnį link rojaus. Nes yra visi, kurie pažins mano Dieviškąją Valią.

Leisdamasis žemyn, per tave nusileidžia į visus, kurie leis jai viešpatauti.

Todėl   vienintelis būdas įgyti dieviškojo Fiato karalystę yra panaudoti savo darbus, kad gautume tiek daug gėrio.

Tada aš toliau sekiau Dieviškosios Valios darbus.

Atvykęs į tašką, kur  jis iš niekur pašaukė Suverenią karalienę,  sustojau jos paimti, visą grožį ir didybę. 

Jos, kaip karalienės, teisės buvo išplėstos visur.

Dangus ir žemė nusilenkė, kad pripažintų jo imperatorę visko ir   visko.

Ir aš iš visos širdies gerbiau ir mylėjau Valdovę. Vaikystėje norėjau įšokti į gimdą ir   pasakyti jai:

„Šventoji Motina, jūs visos esate gražios ir taip yra todėl, kad gyvenate dieviškoje valioje.

O prašau!

Jūs, kurie jį turite, melskitės, kad jis nusileistų į žemę ir viešpatautų tarp jūsų vaikų. “

Aš tai dariau. Taigi mano mylimas Jėzus pridūrė:

Mano dukra

net jei   mano mama   nebūtų buvusi mano mama,

- paprastas faktas, kad tobulai įvykdėte dieviškąją valią,

- nepažinojęs jokio kito gyvenimo e

- gyvenu pagal savo valios pilnatvę,

dėl jo gyvenimas tęsiasi mano „Fiate“,

- būtų turėjęs visas dieviškąsias prerogatyvas,

-  visada būtų karalienė, pati gražiausia iš visų būtybių.

Tiesą sakant, kur tik karaliauja mano dieviškasis Fiatas, jis nori atiduoti viską, nieko nesulaiko. Visų pirma, jis labai myli būtybę.

- kad naudojant savo meilės gudrybes,

- slepiasi,

-Jis joje labai mažas ir mėgsta būti ant kelių.

Be to, to nepasiekė suvereni dangaus karalienė, kai sugebėjo suvokti, kad aš joje pradėjau ir

-slepiasi jo viduriuose?

Oi! jei visi žinotų, ką mano dieviškoji valia sugeba ir gali,

jie paaukotų bet kokią auką, kad gyventų tik iš mano valios.

Jaučiausi paniręs į dieviškąjį „Fiat“.

Prieš savo vargšą protą galėjau matyti visą kūriniją ir didžiulius stebuklus, kuriuos joje padarė dieviškoji valia.

Atrodė, kad visa kūrinija norėjo pasakyti, ką ji turi didžiajame ir dieviškame Fiate, kad būtų žinoma, mylima ir šlovinama.

Mano dvasia stebėjo kūrybą. Tada mano mielasis Jėzus apsireiškė už manęs ir

Jis man pasakė:

Mano dukra

visi laukia didžiosios Dieviškosios valios eilėraščio istorijos. Sukūrimas buvo pirmasis išorinis mano „Fiat“ veikimo veiksmas.

Todėl jame yra jo istorijos pradžia, pasakojanti viską, ką jis padarė dėl meilės būtybei.

Už tai, norėdamas jums papasakoti visą savo   dieviškosios valios istoriją,

- Aš įtraukiau visą Kūrimo istoriją su daugybe detalių, kad jūs ir visi kiti galėtumėte ją pažinti

- ką padarė ir nori daryti mano dieviškasis Fiat, taip pat jo teisė viešpatauti tarp žmonių kartų.

Ne viską, kas buvo padaryta kūryboje, kūriniai iki galo žino,

– nei meilės, kuri buvo mūsų ją kuriant.

Būtybės nežino, kaip kiekvienas sukurtas daiktas turi meilės natą,

atskirti vienas nuo   kito,

kiekvienas turi ypatingą būtybės gėrį

Tiesą sakant, jų gyvenimas yra susijęs su Kūrinija neišardomais saitais.

Jei padaras norėtų pasitraukti iš kūrinijos gėrybių, jis negalėtų gyventi.

Kas galėtų duoti jam oro kvėpuoti, šviesos matyti, vandens atsigerti, maisto valgyti, žemę vaikščioti?

Ir nors mano dieviškoji valia turi savo nenutrūkstamą veiksmą, savo gyvenimą ir istoriją, kurią turi atskleisti kiekvienas sukurtas dalykas, tvarinys to nežino ir gyvena pagal mano valią to nežinodamas.

Ir todėl visi laukia.

Pati kūrinija nori paskelbti šią šventąją Valią

Kadangi kalbėjau su jumis su tokia meile Kūrinijai ir tam, ką jame veikia mano dieviškasis Fiatas, Kūryba parodo savo didelį troškimą geriau pažinti save.

Juolab kad nežinomas gėris neatneša nei gyvybės, nei joje esančios naudos.

Todėl mano Valia lieka sterili tarp būtybių, nesukeldama kiekviename savo gyvenimo pilnatvės, nes ji nėra   žinoma.

Po to pajutau savyje stiprybę, kuri norėjau sekti visus veiksmus, kuriuos dieviškasis Fiatas atliko kurdamas ir atpirkdamas.

Tai darydamas pagalvojau: „Kokia prasmė visame kame sekti dieviškąją Valią?

Ir mano mylimas Jėzus pridūrė:

Mano dukra

Jūs turite žinoti, kad visa, ką mano dieviškoji valia padarė kurdama ir atpirkdama, ji padarė dėl meilės tvariniams.

Jis tai padarė taip, kad padarai, tai išmokę,

- pakilti savo veiksmuose, kad ją pamatytų, mylėtų ir suvienytų savo veiksmus su jos veiksmais,

-palaikyti jam kompaniją e

- taip pat pridėkite kablelį, tašką, žvilgsnį, „aš tave myliu“ prie daugybės dieviškų darbų ir stebuklų, kurie,

- meilės karštyje jis išpildė jiems mano Fiatą.

Kai sekate dieviškąjį Fiatą jo darbuose,

-jis jaučia tavo draugiją ir nebesijaučia vienišas.

- jis jaučia tavo mažą veiksmą, tavo mintis, sekančias jo veiksmus, ir

– todėl jis jaučiasi apdovanotas.

Bet jei jų nesilaikei,

- Jis pajustų tavo buvimo ir tavo veiksmų tuštumą mano   dieviškosios valios beribėje ir

jis liūdnai sušuko:

„Kur yra mano dieviškosios valios vaikas?

Aš to nejaučiu savo veiksmuose, nemėgstu jo žvilgsnių, žavinčių tuo, ką darau sakydamas „ačiū“.

Negirdžiu jos balso, sakančio „aš tave myliu“. Oi! kad ši vienatvė mane slegia. “

Ir aš priversčiau tave išgirsti jo dejavimą širdies gilumoje, kad pasakyčiau:   „Sek paskui mane mano darbuose, nepalik manęs vieno  “.

Jūs jam pakenktumėte, jei nedarytumėte savo darbų pagal mano dieviškąją valią, o sekdami jais darytumėte jam gera, palaikydami jam kompaniją.

Jei žinotumėte, kokia maloni ši kompanija, būtumėte atsargesni.

Kaip mano dieviškasis Fiatas jaustų tavo darbų nebuvimą, jei jo nesilaikytum,

ir tu savo valioje pajustum jo darbų tuštumą. Jaustumėtės vieniši be mano dieviškosios valios, kuri taip mėgsta gyventi tavyje, draugijos. Taip pajusite, kad jūsų valia jumyse nebegyvena.

Jaučiausi neaprėpiamoje dieviškojo Fiato šviesoje.

Šioje šviesoje Oonas galėjo matyti visą Kūriniją, išeinančią iš jos, lygiuojamą kaip gimimo metu

Norėdamas džiaugtis savo darbais, atrodė, kad jis juos kuria ir visada kūrė juos saugodamas.

Ir mano gerasis Jėzus, apsireiškęs iš manęs,

žiūrėdamas į Kūriniją, norėdamas pašlovinti save savo darbais, jis man sako:

Mano dukra, kokia graži yra kūryba!

kaip jis mus šlovina, kokia didinga mūsų Fiato galia! Tai ne kas kita, kaip vienas mūsų dieviškosios Valios veiksmas.

Nors matome daug dalykų, kurie skiriasi vienas nuo kito,

jie tiesiog yra jo vieno poelgio padarinys

-kuris niekada nesibaigia e

- yra jos nepertraukiamas veiksmas.

Mūsų poelgis iš prigimties, išskirtinė nuosavybė,

- šviesa,

- nesuskaičiuojamų efektų begalybė ir gausybė

Taigi nenuostabu

- kai mūsų „Fiat“ sukūrė savo unikalų aktą,

- jis išlipo

dangaus begalybė,

- labai ryški saulės šviesa,

- didžiulės jūros platybės,

- vėjo stiprumas,

- gėlių grožis, ypač visų rūšių,

- Ir tokia galia,

-tarsi kūrinija būtų tik mažas kvėpavimas, lengva plunksna,

-Mūsų Fiatas laiko jį pakabintą, be jokios atramos, tik savo kūrybinėje jėgoje.

Oi! Mano Fiat galia, koks tu neįveikiamas ir nepasiekiamas!

Turėtumėte tai žinoti

- tik sieloje viešpatauja mano dieviškoji valia, nes ji viešpatauja visoje kūrinijoje,

- kad siela susijungtų su vienu mano valios veiksmu kūryboje, kad gautų visų joje pasiektų gėrybių indėlį.

Iš tiesų, ši puiki visatos mašina buvo sukurta dovanoti

 padarui , 

- bet būtybei, kuri priverstų viešpatauti mūsų dieviškąją valią. Teisingai

- kad mes neperžengtume savo nustatyto plano ribų,

- ir kad padaras atpažintų ir priimtų mūsų dovaną.

Bet kaip jį gauti, jei

- Tavęs nėra mūsų namuose

- tai yra, jei tai nėra mūsų dieviškoje valioje?

Jai trūktų galimybių jį priimti ir erdvės sutalpinti.

Todėl tik siela, turinti mano dieviškąją valią, gali ją priimti.

Mano valia džiaugiasi šiame unikaliame veiksme.

Kurdamas dėl šios sielos jis verčia jausti savo nuolatinį kūrybos veiksmą.

- iš dangaus,

- saulė ir

- iš visko.

Ji jam pasakė:

„Pažiūrėk, kaip aš tave myliu.

Tik tau aš ir toliau kuriu visus šiuos   dalykus.

Norėdamas iš tavęs ką nors gauti mainais, naudojuosi tavo   veiksmais

- kaip dangaus pratęsimo medžiaga,

-Kaip lengvos medžiagos saulei formuoti. ir taip toliau dėl viso kito.

Kuo daugiau veiksite mano „Fiate“,

tuo labiau reikalas mane valdo, kad tavyje susidarytų daugiau gražių dalykų.

Todėl jūsų skrydis į mano valią niekada nesustoja. Tai bus proga man visada dirbti tavyje.

Po to aš tęsiau savo veiksmus Dieviškoje Valioje.

Padarysiu sau visus jo darbus, atliktus sukūrime ir atpirkime,

-Pasiūliau juos dieviškajai Didenybei kaip geriausią dovaną   , kurią galėjau jai padovanoti

- pripažindamas mano meilę.

As maniau:

„O! Kaip norėčiau, kad turėčiau dangų, saulę, jūrą, žemės gėles ir viską, kas egzistuoja – visa tai mano...

kad galėčiau padovanoti savo Kūrėjui dangų, saulę, kuri būtų mano, jūrą ir gėles, kurios sakytų: „Aš tave myliu, myliu tave, aš tave dievinu...“

Apie tai galvojau, kai mano mylimas Jėzus, apkabinęs mane, pasakė:

Mano dukra, tam, kuris gyvena mano valioje, viskas priklauso jai – jos valia yra viena su   mūsų.

Taigi, kas mūsų, tai jos.

Todėl galite pasakyti mums visą tiesą:

„Aš tau duodu savo dangų, saulę ir viską“.

Meilė kūriniui kyla iš mūsų meilės ir yra mūsų lygmenyje.

Mūsų dieviškajame Fiate padaras atkuria mūsų meilę, šviesą, jėgą, mūsų laimę ir grožį.

Jaučiamės mylimi

-ne tik su mūsų pačių meile, padvigubinta,

- bet galingos meilės, kuri mus džiugina ir daro laimingus.

Jaučiamės šios meilės mylimi kūrinio, gyvenančio mūsų valioje.

Ir iš meilės jai mes mylime visus padarus su dvigubai stipresne meile.

Nes mūsų Fiate padaras netenka gyvybės, o mūsų tampa jos.

Mūsų poelgis yra šviesos, jėgos ir meilės šaltinis, laimės ir grožio šaltinis. Siela gali padvigubinti, trigubinti, padauginti mūsų šaltinius, kiek tik nori.

Kadangi tai yra mūsų Valioje, mes leidžiame tai daryti, suteikiame jai laisvę, nes viskas, ką ji daro, lieka su mumis. Niekas neperžengia mūsų dieviškų ir begalinių sienų, todėl nėra pavojaus, kad mūsų gėrybės gali susilaukti mažesnio blogio.

Todėl, jei visada pasilieki mūsų dieviškoje valioje,

kas mūsų, tas tavo   ir

būdami jūsų, galite mums duoti viską, ko   norite.

Tada mane nuliūdino daugybė dalykų, kurių nereikia čia sakyti. Mano mielasis Jėzus pridūrė:

Mano dukra, drąsa, aš nenoriu, kad tu liūdėtum, ir noriu tavo sieloje matyti dangiškosios Tėvynės ramybę ir džiaugsmą.

Noriu, kad pati tavo prigimtis iškvėptų Dieviškosios Valios kvepalus, kurie yra visa taika ir laimė.

Mano valia

-Aš tavyje nesijausčiau gerai, el

- kaip susirūpinęs savo šviesa ir laime

jei tavyje nebūtų amžinos ramybės ir laimės.

Ir tada tu nežinai, kad tas, kuris gyvena mano dieviškame Fiate, suformuoja dvi rankas

? Viena – nekintamumas, kita – tvirtumas nuolatiniame veiksme.

Šiomis dviem rankomis jis apkabina Dievą taip, kad negali išsivaduoti iš kūrinio tuo labiau, kad jam patinka matyti ją prisirišusią prie savęs.

Todėl jūs neturite priežasties verkti, nepaisant aplinkybių.

nes tu turi Dievą sau.

Tegul jūsų vienintelis rūpestis yra gyventi šiame „Fiate“.

- Kas davė tau gyvybę

- formuoti tavyje gyvybę.

Viskuo kitu rūpinuosi aš.

Jaučiausi visiškai susirūpinęs dėl dieviškojo Fiato

Tūkstančiai minčių apėmė mano mintis apie tai, ką   pasakė mano mielasis Jėzus, ypač apie savo karalystę.

Ir aš buvau toks: „Bet ar dabar žemėje viešpatauja dieviškoji valia?

Tiesa, kad jis yra visur, kad nėra taško, kur jo nėra. Bet ar ji turi savo skeptrą, savo absoliučią galią tarp būtybių? “

Ir mano mintys klaidžiojo tarp visų šių minčių.

Mano gerasis Jėzus apsireiškė man ir pasakė:

Mano dukra, mano dieviškoji valia viešpatauja.

Ją galima palyginti su manimi, amžinuoju Žodžiu, kuris, nusileisdamas iš Dangaus, uždariau mane dangiškosios Motinos įsčiose.

Kas ką nors apie tai žinojo? Niekas, net šventasis Juozapas, mano pastojimo pradžioje nežinojo, kad aš jau esu tarp jų.

Viską žinojo tik mano neatskiriama mama. Taip iš tikrųjų įvyko didysis mano nusileidimo iš dangaus į žemę stebuklas.

Kol savo begalybėje aš egzistavau visur – manyje paniręs dangus ir žemė, buvau uždarytas su savo Asmeniu Nekaltosios Karalienės įsčiose.

niekas manęs nepažino,

Mane visi ignoravo   .

Taigi, mano dukra, tai pirmas žingsnis lygiagrečiai tarp

-Aš, dieviškasis Žodis, kai nužengiau iš dangaus, e

- mano Dieviškoji Valia žengia pirmuosius žingsnius, kad ateitų ir viešpatautų žemėje.

Kaip aš nukreipiau   pirmuosius žingsnius   į   Mergelę Motiną  , taip mano Valia nukreipia    pirmuosius žingsnius tavyje .

Kaip tavo valia tavęs prašė ir tu palikai tai jai, jai

iš karto suformavo jūsų sieloje savo pirmąjį pastojimo aktą, tuo pačiu parodydamas savo žinias, suteikdamas   jas jums

Daugybė dieviškų gurkšnių suformavo jo gyvenimą ir pradėjo   formuotis jo karalystė.

Bet kas ilgą laiką ką nors apie tai žinojo? Asmuo; tai buvo tik tu ir aš.

Po kurio laiko mano atstovas, kuris tave vedė, suprato, kas vyksta tavyje, simboliu mano atstovo šventojo Juozapo, kuris turėjo pasirodyti mano tėvu prieš būtybes, ir kad prieš man išeinant į gimdą aš turėjau didelė garbė ir dovana   žinoti, kad aš jau esu tarp   jūsų.

Po šio pirmojo žingsnio   aš padariau antrą:

-Gimiau   Betliejuje, mane   atpažino ir aplankė vietiniai piemenys.

Bet jie nebuvo įtakingi žmonės ir pasiliko sau nuostabią žinią, kad aš jau atėjau į žemę.

Todėl jie nesistengė manęs išgarsinti, visur skleisti mano naujienų, o aš ir toliau likau   visiems nežinomas paslėptas Jėzus.

Bet net jei nežinomas, aš jau buvau tarp jų

mano dieviškosios valios simbolis:

Daug kartų kiti mano atstovai atvyko pas jus iš arti ir iš toli,

ir jie išgirdo

nuostabi žinia apie mano dieviškosios   valios karalystę,

žinių apie tai,   e

kiek ji nori būti pripažinta. Bet

 kai kurie dėl įtakos stokos  ,

kiti dėl   valios stokos,

jie nesiėmė jo skleisti ir liko nežinoma bei ignoruojama, nors tarp jų jau egzistavo.

Nes nežinoma, tai ir nevaldo

-   Ji karaliauja tik tavyje,

Buvau vienas su savo dangiška Motina ir rūpestingu tėvu šv. Juozapu.

Trečiasis mano atėjimo į žemę žingsnis yra tremtis  .

Taip atsitiko dėl Magų apsilankymo, kuris sukėlė kai kurių, kurie pradėjo manęs ieškoti, susidomėjimą.

Tai privertė Erodą išsigąsti ir, užuot prisijungęs prie jų manęs aplankyti, jis norėjo sudaryti sąmokslą prieš mane, kad mane nužudytų, ir aš buvau priverstas išvykti.

tremtis.

Mano dieviškosios valios simbolis: dažnai atsitinka, kad sužadinamas susidomėjimas, kad norime jį paskelbti paskelbdami. Bet nieko!

Kai kurie bijo,

kiti bijo susikompromituoti, kiti nenori aukotis.

Kartais vienu, kartais kitu pretekstu viskas baigiasi žodžiais, mano Dieviškoji Valia lieka ištremta, toli nuo kūrinių širdžių.

Ir kaip aš nepasitraukiau į Dangų, o tremtyje likau tarp būtybių.

Tik su savo dieviškąja Motina ir šventuoju Juozapu, kurie mane puikiai pažinojo, sukūriau jų rojų žemėje, o kitiems   atrodė, kad manęs nėra.

Panašiai,

- suformavęs savo gyvenimą tavyje su visomis savo žinių eigomis,

- Jei jis negauna poveikio, tikslo, dėl kurio apie save pranešė   , kaip mano „Fiat“ gali išvykti?

Tiesą sakant, kai nusprendžiame atlikti gerą darbą, niekas negali mūsų sustabdyti.

Nepaisant tremties ir to, kad ji slepiama, kaip ir aš

-   gyvenu savo viešąjį gyvenimą ir prisistačiau po trisdešimties paslėpto gyvenimo metų,

mano Dieviškoji Valia nebegalės likti visada paslėpta.

Bet jis galės paskelbti, kad karaliauja tarp būtybių.

Todėl būkite dėmesingi ir įvertinkite didžiulę mano dieviškosios valios dovaną savo sieloje.

Jaučiausi visiškai apleistas dieviškajame Fiate, sekdamas ir siūlydamas visus   jo Kūrimo ir Atpirkimo veiksmus.

Pasiekęs Žodžio sampratą, tariau sau:

„Kaip aš norėčiau, Dieviškoje Valioje, kad Žodžio samprata būtų manoma

kad galėtum pasiūlyti Aukščiausiajai Esybei meilę, šlovę ir pasitenkinimą, tarsi Žodis būtų pradėtas iš naujo. “

Apie tai galvojau, kai mano mielasis Jėzus, apsireiškęs manyje, man pasakė:

Mano dukra

mano Dieviškoje Valioje siela turi viską, kas yra jos galioje.

Nėra nieko, ką mūsų Dieviškumas padarė tiek kurdamas, tiek atpirkdamas, ko mūsų dieviškasis Fiatas neturėtų   šaltinio.

Jis nepraranda nė vieno iš mūsų veiksmų, bet yra jų saugotojas. Kas turi mūsų dieviškąją valią, tas turi   šaltinį

- apie mano pastojimą, gimimą,

- mano ašarų, žingsnių, darbų ir visko. Mūsų veiksmai niekada nesibaigia.

Kai prisimeni mano dizainą ir nori jį pasiūlyti,

mano dizainas atnaujintas taip, lyg būčiau vėl nupieštas. Aš atgimstu naujam gimimui.

Mano ašaros, mano kančios, mano žingsniai ir mano darbai

jie atgimsta naujam gyvenimui   e

pakartokite didžiulį gėrį, kurį padariau   Atpirkime.

Taigi siela, gyvenanti mūsų dieviškoje valioje, yra mūsų veiksmų kartotoja. Nes niekas Kūryboje to, kas buvo sukurta, nebuvo išsklaidyta. Taigi   visas Atpirkimas nuolat atgimsta.

Bet kas mus įkvepia tai daryti?

Kas suteikia mums galimybę naudotis savo šaltiniais, atnaujinti savo darbus? Tas, kuris gyvena mūsų valioje.

Mano valios dėka tvarinys dalyvauja mūsų kūrybinėje galioje. Taigi jis gali atgaivinti viską naujam gyvenimui.

Savo darbais, aukomis ir prašymais jis nuolat skatina mūsų šaltinius.

Šios, judamos kaip malonus vėjelis, formuoja bangas. Perpildytos mūsų veiksmų, jie dauginasi ir auga be galo.

Mūsų šaltinius simbolizuoja jūra.

-Jei vėjas jo nekrato,

- jei bangos nesusidaro,

vandenys nesilieja, o miestai nelaistomi.

Taip yra su mūsų šaltiniais ir visais mūsų darbais:

- jei mūsų dieviškasis Fiat nenori jų judinti,

- arba jei tas, kuris jame gyvena, nemano, kad yra patenkintas savo veiksmais, net jei jis yra pilnas,

jie neišsipildo, kad padaugintų savo gėrybių būtybių labui.

Be to, tam, kuris gyvena mūsų dieviškajame Fiate, jo darbai, kaip jis juos formuoja,

- pakilti į principą, iš kurio atsirado būtybė. Jie yra ne apačioje, bet

- jie pakyla labai aukštai ieškodami krūtinės To, iš kurio kilo pirmasis jo egzistavimo veiksmas.

Šie veiksmai supa pradžią, kuris yra Dievas, kaip dieviški veiksmai. Matydamas tvarinio veiksmus savo dieviškoje valioje, Dievas pripažįsta juos kaip savo ir jaučiasi mylimas bei šlovinamas, kaip nori, savo meile ir šlove.

Ėjau į kelionę po Kūrybą. Sekiau dieviškojo Fiato darbus

nuo Edeno iki Dieviškojo Žodžio nusileidimo žemėje  . Darydamas aš pagalvojau sau:

„Ir kodėl Dieviškosios valios karalystė neatėjo į žemę prieš tai, kai Dievo Sūnus nusileido iš dangaus?

Ir mano mielasis Jėzus, besimėgaujantis tuo, ką aš galvojau... O tiksliau, man atrodo, kad kai Jis nori su manimi pasikalbėti,

- suteikia man apmąstymų,

– jis man kelia abejonių ir sunkumų bei troškimo sužinoti daug dalykų apie savo Karalystę.

Kai ji nenori su manimi kalbėti, mano protas yra tylus, aš negaliu galvoti apie nieką ir einu pagal Dieviškosios Valios veiksmus jos šviesoje.

Tada mano gerasis Jėzus, apsireikšdamas manyje, man pasakė:

Mano dukra, mano dieviškosios valios karalystė, negalėjo ateiti į žemę prieš man atvykstant

nes nebuvo žmonijos, kuri kiek įmanoma kaip būtybė būtų turėjusi mano dieviškojo Fiato pilnatvę.

Be jo nebuvo teisės jos suteikti nei dieviškajai tvarkai, nei   žmonių tvarkai.

Dangus buvo uždarytas.

Dvi valios, žmogiškoji ir dieviškoji, atrodė susiraukusios. Žmogus jautėsi negalintis prašyti tokio didelio gėrio. Tiek, kad net nenorėjo apie tai galvoti.

Visiškai teisingai Dievas negalėjo jam to duoti.

Prieš man atvykstant į žemę, Dievas ir būtybė buvo vienas kitam kaip saulė ir žemė.

Žemė neturi gemalo, su kuriuo ją laistant galėtų susidaryti

palikuonių duoti šios sėklos augalui.

Saulė, nerasdama palikuonių, negali pranešti apie jos poveikį   , kuris iš savo gaivinančios dorybės formuoja šio augalo formą ir vystymąsi.

Žemė ir saulė tada yra tarsi svetimos viena kitai.

Galima sakyti, jei jie buvo teisūs, kad vienas į kitą žiūri pikta akimi. Nes žemė negali pagaminti ar priimti tokio didelio gėrio.

Ir saulė jam to negali duoti.

Tokia buvo žmonijos būsena be mano Fiato užuomazgos. Jei nėra sėklos, nėra prasmės tikėtis   augalo.

Mano atėjimu į žemę dieviškasis Žodis apsivilko žmogaus kūnu. Taip jis suformavo įskiepį su žmonijos medžiu.

Mano žmonija pasiskolino tarnauti kaip amžinojo Žodžio sėkla.

Mano dieviškoji valia suformavo naują skiepą su mano žmogiška valia. Aš buvau visų žmonių kartų lyderis.

Taigi su teisingumu tiek iš žmogiškosios, tiek iš dieviškosios pusės.

jie galėtų priimti mano dieviškosios valios karalystę   ir

Dievas galėtų duoti.

Kai įdedamas skiepas, jis pasisavina naujų nuotaikų jėgą

ne dabar,

bet po   truputį

Todėl iš pradžių jis duoda mažai vaisių

Jam formuojantis vaisiai didėja, tampa didesni ir skanesni, kol susiformuoja visas medis, apkrautas šakomis ir vaisiais.

Tai skiepas, kurį įdėjau į žmonijos medį.

Praėjo maždaug du tūkstančiai metų, o žmonija nesulaukė visų mano skiepų humoro

Tačiau yra priežasčių tikėtis, nes gemalas, skiepas, yra. Todėl padaras gali to paprašyti.

Dabar Dievas gali Jam duoti, kodėl

- Mano Žmogiškumas iš prigimties turėjo mano Dieviškąją Valią Žodžio, tapusio kūnu, dėka,

Taip mano Žmoniškumas atkūrė teises žmogui ir Dievui.

Štai kodėl viskas, ką aš padariau Atpirkime

tai ne kas kita, kaip paruošimas, drėkinimas ir   auginimas

kad šis dangaus įskiepis išsivystytų

tarp dviejų valių – žmogaus valios ir dieviškosios   valios.

Kaip Dieviškosios Valios karalystė galėjo ateiti prieš man   ateinant

žemėje

jei jų trūko:

- skiepas

- jo gyvenimo pradžia, jo veiksmai, veikiantys sieloje e

- pirmasis jo veiksmas žmogaus darbo akte

išplėsti savo Karalystę kiekvienu savo poelgiu?

Mano dieviškasis „Fiat  “ su savo galia ir begalybe išplėtė savo imperiją visur,

Tačiau

nebuvo žmogaus valioje,

kaip   gyvenimo principas

bet tik galia ir   begalybė.

Tai buvo saulės ir žemės būklė:

-Saulė dengia žemę savo šviesa ir taip pat suteikia savo poveikį,

- bet žemė netampa saule ir saulė netampa žeme

Nes

-saulė ir žemė nesusilieja taip, kad vienas kitame susidarytų gyvybė.

Todėl yra svetimkūnių, kurie nėra panašūs vienas į kitą. Saulė ją apšviečia, šildo, perduoda nuostabius savo efektus

Tačiau ji nepraneša apie savo gyvenimą ir žemė neatsisako teisės gyventi saulėje.

Taigi žemė visada bus žemė, o saulė visada bus saule.

Tai būsena, kurioje buvo ir yra mano dieviškoji valia, kol žmogus neatsisako savo valios mano.

- Mano valia nesugebės įdėti savo gyvybės principo į žmogaus valią,

- Vieno susiliejimas su kitu negali įvykti, būtybė visada bus būtybė

- be savo Kūrėjo panašumo ir gyvybės sielos gelmėse,

- kad tik mano dieviškasis Fiatas gali susiformuoti.

Dėl to

- visada bus skirtumų ir atstumo,

net jei mano dieviškoji Valia ją apšviečia ir praneša jai apie savo nuostabų poveikį

- už gerumą ir dosnumą, e

- dėl gamtos turimos galios ir begalybės.

Juolab kad  Adomas  tai padarė , nusidėdamas, vykdydamas savo žmogišką valią 

- Jis ne tik suformavo kirminą miške prie žmonijos medžio šaknies,

- bet pridėjo  skiepą    -

skiepas   ,   kuris perdavė   visą nepasitenkinimą, kuris apėmė šimtmečius

Adomo skiepijimas duotų žmonijos medį.

Iš pradžių transplantatas

- Jis negali sukurti nei didelio gėrio, nei didelio blogio.

-bet tik blogio ir gėrio pradžia.

Tikrai Adomas

- nepadarė daugybės žmonių kartų blogybių,

- Bet jis tik skiepijo

Tačiau jis buvo blogio srautų priežastis.

Kadangi tai ne iš karto turėjo priešingą mano atėjimo į žemę skiepą. Bet kokie amžiai ir šimtmečiai būtų praėję.

Kaip šitas

- nuotaika ir toliau augo,

- piktybių daugėjo, ir

- net negalėjo pagalvoti apie mano dieviškosios valios karalystę.

Kai atėjau į žemę,

su savo Pradėjimu suformavau priešingą skiepą žmonijos medyje. Taip blogybės ėmė liautis, bloga nuotaika naikinti.

Taigi yra visa viltis, kad mano Dieviškosios Valios karalystė bus suformuota tarp žmonių kartų.

Daugybė tiesų apie mano dieviškąjį Fiat, kurias jums parodžiau, yra gyvenimo gurkšniai

- kartais vanduo,

-Kartais kultivuojant ir gaminant humorą mano paskiepytas žmonijos medis gali augti.

Mano dieviškojo Fiato gyvenimas 

- įžengė į mano Žmoniškumo medį e

- suformuotas skiepas,

Taigi yra visų priežasčių tikėtis mano Karalystės

- turės savo skeptrą,

- jo teisingoji karalystė e

- jo įsakymas tarp būtybių. Todėl melskitės ir neabejokite.

Esu tarsi pasinėrusi į saldų visagalio „Fiat“ žavesį.

Aš matau tik jo veiksmus, kad uždėčiau savo   „aš tave myliu“   kaip antspaudą kiekvienam iš jų, prašydamas, kad tarp būtybių viešpatautų jo dieviškoji valia.

Mintyse pamačiau apžvalgos ratą, kuris apėmė visą žemę.

Rato centras buvo tik šviesus.

Aplink sklinda daugybė spindulių, kaip tiek daug dieviškojo Fiato veiksmų.

Perėjau iš vieno į kitą a

uždėkite antspaudą mano "Aš tave myliu"   e

palikite jį su kiekvienu spinduliu, nuolat prašydami viešpatauti jo dieviškajai valiai.

Aš tai padariau, kai mano visada gerasis Jėzus apsireiškė iš manęs,

Jis man pasakė:

Mano dukra

tam, kuris gyvena mano dieviškoje valioje ir joje formuoja savo veiksmus, tie veiksmai lieka tvarinio darbu,

Jie įpareigoja Dievą duoti jiems:

-šios šventosios Karalystės teisės, taigi

– teisę paskelbti jį žinomu ir viešpatauti žemėje.

Tiesą sakant, siela, kuri gyvena mano „Fiate“.

atpirkti visus mano „Fiat“ veiksmus, atliktus dėl meilės   būtybėms.

Dievas ją padaro ne tik savo valios, bet ir visos kūrinijos nugalinčia.

Nėra mano Kūrybos veiksmo, kur tvarinys nepadarytų savo veiksmo, net a

„  Aš tave myliu  “, „  aš tave dievinu“ ir   kt .

Taip įdėjęs ką nors iš savęs,

- viskas lieka susiję, ir

- mano Fiat džiaugiasi pagaliau radęs padarą, kuriam gali duoti

ką jis norėjo dovanoti su tokia meile nuo pat visos visatos sukūrimo pradžios.

Todėl gyvendamas mano dieviškoje valioje, tvarinys

- įeina į dieviškąją tvarką,

-tampa savo kūrinių savininku.

Pagal įstatymą ji gali duoti ir prašyti kitų tai, kas jai priklauso.

Ir kadangi ji gyvena mano dieviškoje valioje, jos teisės yra dieviškos, o ne žmogiškos.

Kiekvienas jo veiksmas yra kvietimas savo Kūrėjui.

Su savo dieviškiausia imperija jis jam pasakė:

„Duok man savo dieviškosios valios karalystę

- kad galėčiau duoti būtybėms tai padaryti

- kad jis tarp jų karaliautų e

- kad visi tave mylėtų su dieviška meile ir visi jumyse būtų sutvarkyti. “

Turėtumėte tai žinoti

kiekvieną kartą, kai atlieki savo eilę mano valioje, kad įdėčiau ką nors iš savęs,

įgyti papildomą dievišką teisę prašyti tokios šventos Karalystės.

Štai kodėl, kai pasiimi savo eilę,

visi Kūrybos darbai ateina prieš tave   ir

visi iš Atpirkimo   supa jus

laukia, kol kiekvienas paeiliui gaus jūsų poelgį, kad gautumėte atlygį už mūsų darbų poelgį.

Jūs ir toliau juos sekate vienas po kito

-atpažinti juos, pabučiuoti, padėkite savo mažąjį "aš tave myliu" ir savo meilės bučinį

- kad juos jums įsigytų.

Mūsų Fiate tarp Kūrėjo ir kūrinio nėra nei „tavo“, nei „mano“. Viskas yra bendrystėje. Todėl teisingai jis gali prašyti ko tik nori.

Oi! koks liūdnas ir sunerimęs jausčiausi

jei tarp daugybės mano kančių ir veiksmų, kuriuos atlikau, kai buvau žemėje,

mano dieviškosios valios mergina

- jų net neatpažino e

- jis nesistengė savo meilės procesijos ir savo poelgio supainioti su mano poelgiu.

Kaip galėčiau suteikti jums teisę tai padaryti, jei jų neatpažinote? Ir dar mažiau galėtumėte priversti juos laikyti.

Mūsų darbų pripažinimas

- tai ne tik teisė, kurią mes suteikiame,

- bet turtas.

Todėl, jei norite, kad viešpatautų mano dieviškoji valia,

mūsų   Fiat visada važiuoja,

atpažįsta visus mūsų darbus, nuo mažiausio iki didžiausio,

padėkite savo veiksmą kiekviename iš jų. Ir viskas tau bus   suteikta.

Mano apleidimas „Fiat“ tęsiasi

Man atrodo, kad visa Kūryba ir daugybė joje esančių kūrinių.

jos mano brangios   seserys

bet taip gerai su manimi susiję, kad esame neišskiriami. Nes viena yra Valia, kuri   mus veda.

Viskas, ką Jėzus padarė žemėje, formuoja mano gyvenimą

Jaučiuosi taip, lyg maišyčiausi su Jėzumi ir visais jo darbais.

Taigi jaučiausi apsupta

Visų dalykų centre mačiau savo mielą Jėzų, tylų, kuris vis dėlto buvo tarp daugybės darbų

Bet viskas buvo tyla ir jis neturėjo kam pasakyti nė žodžio.Patys gražiausi darbai jam tylėjo.

Tada, prisitraukęs mane prie savęs, jis man pasakė:

Mano dukra, aš esu visos kūrinijos centras, bet „vienintelis“ centras. Viskas aplink mane, viskas priklauso nuo manęs.

Bet kadangi sukurti daiktai neturi priežasties, jie man nepalaiko draugijos.

Jie teikia man šlovę, gerbia mane, bet nesulaužo mano vienatvės.

Dangus nekalba, saulė tyli,

jūra šurmuliuoja savo bangomis, tyliai šnabžda, bet nekalba.

Tai žodis, kuris palaužia vienatvę.

Dvi būtybės, kurios per žodžius keičiasi mintimis, savo jausmais ir  tuo,  ką nori veikti: tai yra gražiausias džiaugsmas, tyriausias vakarėlis, mieliausia kompanija.

Jų paslaptys, pasireiškiančios žodžiais, sudaro brangiausią harmoniją.

-Ir jei šios dvi būtybės susilieja savo jausmuose, meilėse,

-Ir tai, kad vienas mato kitame savo valią, yra pats maloniausias dalykas,   nes vienas mato kitame savo gyvenimą.

Tai puiki dovana, kad žodis:

tai sielos išsiliejimas, meilės išsiliejimas;

tai bendravimo, džiaugsmų ir rūpesčių mainų durys.

Žodis yra darbų vainikavimas.

Iš tiesų, kas suformavo ir vainikavo Kūrybos darbą?

Mūsų Fiat žodis. Kai jis kalbėjo, iškilo mūsų darbų stebuklai, vieni gražesni už kitus. Žodis sudarė gražiausią   Atpirkimo darbo vainiką. Oi! jei nebūčiau kalbėjęs, Evangelijos nebūtų ir Bažnyčia neturėtų ko mokyti žmonių. Didžioji žodžio dovana yra brangesnė už visą pasaulį.

Ar tu irgi, mano dieviškosios Valios dukra, nori sužinoti, kas sugriauna mano vienatvę tarp daugybės mano darbų? Tas, kuris gyvena mano dieviškoje valioje.

Jis ateina į šio rato vidurį ir kalba su manimi. Jis man pasakoja apie mano darbus,

jis man sako, kad myli mane už viską, kas buvo sukurta,

jis atveria man savo širdį ir pasakoja man intymiausias savo paslaptis.

Jis man kalba apie mano dieviškąjį Fiatą ir apie savo skausmą, kai nematė Jo viešpataujančio.

Ir mano Širdis, jos klausydama, jaučia meilę ir skausmą.

jis vėl jaučiasi atstovaujamas.

Kol jis kalba, mano dieviškoji Širdis išpučia iš meilės, iš džiaugsmo.

Neįmanoma jo sulaikyti,

– Praveriu burną ir kalbu, kalbu gausiai.

-Aš atveriu savo Širdį   ir išskleidžiu jo širdyje savo slapčiausias paslaptis.

Aš kalbu jam apie savo Dieviškąją Valią, kuri yra vienintelis visų mūsų darbų tikslas.

Kalbėdamasi su juo jaučiuosi tikra kompanija,

bet kompanija, kuri   kalba,

ne tyli kompanija,

 mane suprantanti kompanija  ,

tai mane džiugina   ir

kuriuo galiu   pasitikėti.

Ne viskas, ką aš jums apreiškiau apie savo dieviškąją valią

- meilės protrūkis,

- gyvybės perpylimas

kas atsitiko tarp mūsų ir tai, kai kalbėjausi su tavimi, pasitarnavo

- džiaukis ir

-sudaryti mieliausią ir maloniausią kompaniją?

Siela, gyvenanti mano dieviškoje valioje, man yra viskas. Kompensuokite už mano darbų tylą prieš mane. Ji kalba su manimi už visus.

Padaro mane laiminga. Aš nebesijaučiu   vienišas.

Turėdamas kam padovanoti didžiulę mano žodžio dovaną,

-Aš nebelieku ten kaip nebylys Jėzus, kuris neturi kam pasakyti nė žodžio.

Tada aš esu Jėzus, kuris kalba ir turi savo draugiją.

Bet   kai noriu kalbėti, jei nėra mano „Fiato“, nesuprasiu savęs.

Po to mano vargšė mažoji dvasia toliau klajojo dieviškajame Fiate. Mano maloningas Jėzus pridūrė:

Mano dukra

mano Dieviškoji Valia supaprastina tvarinį.

Jis iš jos išleidžia tiek daug dalykų, kurie nepriklauso mano valiai. Taigi iš žmogaus lieka tik paprastumo kompleksas.

Paprasti yra žvilgsnis, žodis, būdai, žingsniai.

 Jame , kaip veidrodyje  , matome dieviškojo paprastumo ženklą  .

Todėl, kai žemėje viešpataus mano dieviškoji valia,

- grožinė literatūra,

- meluoja,

tai, galima sakyti, yra blogio kilmė, nebeegzistuoja.

Paprastumas, viso tikrojo gėrio kilmė, bus tikroji savybė, kuri parodys, kad čia viešpatauja Dieviškoji Valia.

Turite žinoti, kad mūsų meilė tam, kuris leidžia dominuoti mūsų dieviškajam Fiat

jis toks didelis, kad viskas, ko norime, kad padaras padarytų

arba pirmiausia susiformavo pačiame Dieve,

ir tada jis pereina tai   .

Ir kadangi jo ir mūsų valia yra viena,

– šį aktą laiko savo, el

-ce kartoja tiek kartų, kiek norime.

Tas, kuris gyvena mūsų dieviškoje Valioje

-Taigi jis yra mūsų darbų nešėjas

-kuris kopijuoja ir kartojasi vėl ir vėl.

Su šia šviesos akimi, kurią jis turi, mūsų dieviškosios valios dovana,

- Nukreipkite žvilgsnį į Kūrėją, kad pamatytumėte, ką jis daro

- kad galėtumėte tai įsisavinti, pasakykite jai:

– Nenoriu daryti nieko kito, išskyrus tai, ką daro jūsų mieloji Didenybė.

Ir mes jaučiamės dvigubai laimingi,

ne todėl, kad nesame laimingi be kūrinio, nes laimė yra mūsų prigimtis mumyse,

bet todėl, kad matome laimingą būtybę.

Pagal mūsų valią,

- yra panašus į mus,

-Tu myli su mūsų meile ir

- šlovink mus mūsų darbais.

Jaučiame savo Fiat kūrybinę jėgą

atgamina mus ir

ji formuoja mūsų gyvenimą ir veikia   tvarinyje.

Dieviškasis „Fiat“ mane visiškai sugeria savo šviesoje. Kad duotų man savo pirmąjį gyvenimo veiksmą,

ši šviesa pulsuoja mano širdyje   ir

verčia jausti   širdies plakimą

jos šviesa, šventumas, grožis ir kūrybinė jėga.

Mano mažoji siela man atrodo kaip kempinė, pilna šių dieviškų ritmų.

Negali visko sutalpinti dėl savo mažumo ir

Jausdamasi deginama dieviškojo Fiato saulės ugninių spindulių, ji spazmiškai kartoja:

"Fiat! Fiat!"

Pasigailėk mano mažumės.

Negaliu sulaikyti visos tavo šviesos – aš per mažas. Taigi, tu pats, įeik į mane, taigi

Galiu pasilikti daugiau,   ir

Manęs nebedusina ši šviesa, kurios negaliu pilnai apkabinti,

kad galėčiau jį sutalpinti savo mažoje sieloje. Aš galvojau apie tai, kai mano mielasis Jėzus man pasakė:

* Mano vaikas, drąsos.

Tiesa, kad tu per mažas.

Tačiau turėtumėte žinoti, kad tik mažieji

- įveskite ir

-gyventi

mano Dieviškojo Fiat šviesoje.

Už kiekvieną veiksmą, kurį šie mažieji daro pagal mano dieviškąją valią, jie uždusina savo.

Taip jie suteikia saldžią mirtį žmogaus valiai,

Nes manojoje nėra nei kur, nei kur tai padaryti. Žmogaus valia neturi nei teisės, nei teisės.

Ji praranda savo vertę prieš priežastį ir Dievo valios teisę.

Tai, kas vyksta tarp dieviškosios valios ir žmogaus valios, yra panašus į mažą berniuką, kuris, atrodo, vienas gali ką nors pasakyti ir padaryti.

Tačiau atsidūręs prieš žmogų, kuris turi visus mokslus ir visus menus, vargšas mažylis praranda savo vertę, lieka nebylys ir nieko negalintis, lieka susižavėjęs ir sužavėtas malonaus mokslininko žodžio ir įgūdžių.

Mano dukra, štai kas atsitinka:

mažasis be didžiojo jaučia, kad gali ką nors padaryti. Tačiau prieš didįjį jis jaučiasi mažesnis nei yra.

juo labiau, kai jis yra priešais mano Dieviškosios Valios aukštį ir begalybę.

Dabar jūs turite žinoti, kad kiekvieną kartą, kai siela veikia mano dieviškoje valioje,

- ištuština savo e

-sudaro daug durų, pro kurias gali patekti manosios. Tai tarsi namas, kuriame yra vidinė saulė:

kuo daugiau durų turi, tuo daugiau spindulių gali išeiti iš tų durų.

Arba tai tarsi metalo gabalas su skylutėmis, kuris būtų pastatytas prieš saulę:

kuo daugiau jame skylių e

be to, kiekviena maža skylutė užpildyta šviesa ir turi šviesos spindulį.

Tokia yra siela.

Kuo daugiau veiksmų ji atlieka pagal mano dieviškąją valią, tuo daugiau įneša įnašo,

kol ji visiškai apšvitinta mano dieviškojo Fiato šviesos.

Po to   tęsiau savo kelionę po Kūrybą

sekti jame Aukščiausiojo Fiato aktus. Mano mielasis Jėzus pridūrė:

Mano dukra  ,   yra

didelis skirtumas tarp visos visatos sukūrimo ir žmogaus sukūrimo.

Pirmajame  buvo mūsų kūrimo ir išsaugojimo veiksmas.

Viską surūšiavus ir suderinus, nieko naujo nepridėjome.

Kita vertus,  kuriant žmogų ,  

- buvo ne tik kūrimo ir išsaugojimo veiksmas,

- bet prie jo prisidėjo aktyvus veiksmas - ir vis nauja veikla.

Taip yra todėl, kad žmogus buvo sukurtas pagal mūsų paveikslą ir panašumą.

Aukščiausioji Būtybė yra naujas tęstinis veiksmas.

Žmogus taip pat turi turėti naują savo Kūrėjo veiksmą, kuris tam tikra prasme turi būti panašus į jį.

Mūsų aktyvus nuolatinio naujovės veiksmas buvo jo viduje ir išorėje.

.

Dėl to – mūsų aktyvaus veiksmo – žmogus gali būti ir visada yra.

- nauja jo mintyse,

- Nauja jo   žodžiais,

-naujiena jo   darbuose.

Kiek naujų dalykų neatsiranda iš žmonijos?

Žmogus savo naują veiksmą kuria ne nuolat, o intervalais.

Taip yra todėl, kad jis neleidžia, kad dominuotų mano Dieviškoji Valia.

Kokia graži buvo žmogaus kūryba!

Buvo mūsų kūrybinis veiksmas, mūsų išsaugojimo aktas ir mūsų vaidybos aktas.

mes turime

-  įsiliejo į jį, - kaip gyvybė, mūsų Dieviškoji Valia jo sieloje, e

-Jis sukūrė mūsų meilę kaip savo sielos kraują.

Štai kodėl mums tai labai patinka.

Nes tai ne tik mūsų darbas, kaip ir visa kita kūryba. Tačiau   jai tikrai priklauso mūsų gyvenimo dalis  .

Jame jaučiame savo meilės gyvybę. Kaip jo nemylėti?

Kas nemėgsta savo daiktų?

O jų nemylėti būtų nenatūralu.

Todėl mūsų meilė žmogui yra neįtikėtina. Priežastis aiški.

Mums patinka, nes

- Jis paliko mus,

- Jis yra mūsų sūnus ir mūsų pačių Esybės gimimas.

Ir jei žmogus neatsako į mūsų meilę,

jei jo valia išsaugoti mūsų neapleidžia mūsų, tai daugiau nei barbariška ir žiauru

savo Kūrėjui   ir

 savęs atžvilgiu 

Nes neatpažindamas savo Kūrėjo ir jo nemylėdamas, jis formuoja kančių, silpnybių labirintą,

savo viduje ir išorėje.

Jis praranda tikrąją laimę.

Atsisakydami savo dieviškosios valios,

jis laikosi atokiai nuo savo   Kūrėjo,

Aš griaunu jo   kūrimo principą,

sugerk mūsų meilės kraują jo   sieloje,

kad joje tekėtų jo žmogiškosios valios nuodai   .

Dėl to

- kol mūsų Valia nebus atpažinta ir nesuformuos savo Karalystės tarp būtybių, žmogus visada išliks netvarkinga būtybė, nepanaši į tą, kuris jį sukūrė.

Aš vis dar esu šventajame dieviškojo Fiato pavelde. Kuo labiau įsiskverbiu į jį, tuo labiau esu linkęs jį mylėti, kuo daugiau judu jame, tuo labiau jis atsiskleidžia.

tuo labiau jis tampa žinomas.

Jis man pasakė:

„Visada gyvenk brangiu palikimu, kuris tau buvo suteiktas su tokia meile. Jis priklauso tau.

Jis visada bus tavo, neatsiejamas nuo tavęs.

Niekada neleisiu savo mergaitei negirdėti

- mano šviesos palpitacija,

- mano balzaminio kvapo kvėpavimas,

- mano dieviškosios valios gyvenimas. “

Kol mano mažasis protas klajojo dieviškoje valioje,

mano gerasis Jėzus, išėjęs iš šios dieviškojo Fiato šviesos, man pasakė:

Mano dukra

Saulė turi savo šviesos vienybės stiprybę, jos Kūrėjo dovaną. Vadinasi, jo šviesa nevaldoma

išsiskyrimas,

net nei vieno jo   šviesos lašelio išsisklaidymas.

Todėl dėl šios šviesos vienybės, kurią turi saulė,

nieko, ką jis liečia ar nešioja, nesuteikia brangaus poveikio.

Atrodo, kad saulė žaidžia su žeme.

dovanoja savo šviesos bučinį kiekvienam padarui, kiekvienam   augalui,

viską apima savo   šiluma,

atrodo, kad pučia ir perduoda spalvas, saldumą, skonius.

Tačiau jis suteikia gausų poveikį,

Jis su pavydu saugo sau mažiausią visos šios šviesos lašelį, kurį turi.

Nes? Nes jis nori

- išsaugoti jo kūrimo teises e

- Nešvaistykite nieko iš to, ką Dievas jam davė. Oi! jei saulė apšviestų,

galiausiai atsitiktų taip, kad po truputį saulė nebebūtų saule.

Pirmosios teisės kurti viską, įskaitant žmogų, yra

- šventa,

- tik ir

- šventieji.

Tiesą sakant, visi turėtų gerbti pirmąjį veiksmą, tokį, koks jis buvo sukurtas. Žmogus vienas negalėjo išlaikyti didelės garbės, kaip buvo sukurtas

Dieve.

Jam tai daug kainavo.

Už tai jį užgriuvo visos blogybės.

* Dabar mano dukra, gyvenanti mano dieviškoje valioje, turi savo kūrybos teises.

Jis gyvena savo Kūrėjo vienybėje, geriau nei saulė. Jis atkuria dieviškosios vienybės padarinius.

Šioje vienybėje ji viską sujungia, viską apkabina ir visus sušildo.

Dieviškosios vienybės dvelksmu ji sukuria tvarinių širdyse visus malonės karalystės padarinius.

Geriau nei saulė žaisti ir liesti viską.

Savo prisilietimu jis atneša šventumą, dorybę, meilę, dievišką saldumą. Jis norėtų viską ir viską įtraukti į savo Kūrėjo vienybę.

Net jei jis nori duoti viską, jis pavydžiai saugo savo kūrybos teises,

tai yra jo Kūrėjo Valia kaip pirmasis jo kūrybos veiksmas ir kilmė.

Jis sako visiems:

„Negaliu nusileisti iš „Divine Fiat“ salono. Taip pat nenoriu jo prarasti nė lašo.

Nes tada aš netekčiau teisių ir nenoriu. Atvirkščiai, jūs turite ateiti, ir visų valia bus viena.

Taip visi gyvensime bendrą gyvenimą.

Bet tol, kol būsite žemiau, žmogiškosios valios lygyje, kaip saulė, aš duosiu jums Dieviškosios Valios padarinius.

Tačiau jo gyvenimas visada bus mano.

Melsiuosi laukdamas tavęs mūsų Kūrėjo valioje. Siela, gyvenanti mano valioje, yra tikroji saulė,

-kuriame, matyt, nesimato nieko, išskyrus šviesą e

- Mes nejaučiame nieko, išskyrus šilumą,

bet kokios prekės nėra viduje, be šviesos ir šilumos?

Kiek efektų?

Žemės gyvybė ir gėrybės yra apsuptos šviesos ir šilumos. Panašiai,

su tuo, kuris gyvena mano dieviškajame Fiate, matyt, matosi tik   būtybė, bet viduje yra dieviškoji valia

-kuris palaiko viską - Dangų ir žemę, e

-Kas nenori palikti neveikli to, kuris turi tokį didelį gėrį.

* Aš nerimavau dėl Dievo valios paskelbimo

Būčiau bet kokia kaina norėjęs, kad kai kurie dalykai apie mane ir daugelis kitų dalykų, kuriuos man pasakė mano mylimas Jėzus, nebūtų paskelbti.

Tai buvo tarsi geležis mano sieloje, kuri prasiskverbė į mano kaulų čiulpus.

Ir aš pagalvojau: „Mano palaimintasis Jėzus galėjo pradėti kalbėdamas apie savo žavingą Valią, o paskui apie visa kita.

Jis būtų nepagailėjęs manęs šios kančios, kuri mane perveria“.

Taip išliejau savo kartėlį, kai mano visada gerasis Jėzus, visas gerumas, mane apkabino ir pasakė:

* Mano dukra, drąsa, neprarask ramybės.

Ramybė yra mano kvepalai, mano oras, mano kvėpavimo poveikis.

Taigi sieloje, kurioje nėra ramybės, aš nesijaučiu savo karališkuose rūmuose.

Man nepatogu.

Mano Dieviškoji Valia, kuri iš prigimties yra ramybė, jaučiasi kaip saulė, kai debesys artėja ir neleidžia šviesai apšviesti visą žemę.

Galima sakyti, kad kai siela nėra rami, nepaisant aplinkybių,

jai tai lietinga diena.

Mano Valios Saulė nebegali perduoti jam savo gyvenimo, šilumos, šviesos.

Todėl   nusiraminkite ir nesukurkite savo sieloje debesų.

Jie mane įskaudino ir negaliu pasakyti:

„Aš esu šioje būtybėje su savo amžina ramybe, džiaugsmais ir savo dangiškosios tėvynės šviesa“.

Mano dieviškosios Valios dukra, tu turi žinoti, kad aš esu ordinas. Todėl visi mano darbai yra užsakyti.

Pažiūrėkite, kas yra užsakytas kūrimas. Sukūrimo priežastis buvo žmogus.

Vis dėlto ne aš pirmiausia sukūriau žmogų.

Manęs nebūčiau užsakęs, jei būčiau.

Kur dėti šį žmogų? Kur dėti?

- Be saulės, kuri turėjo jį apšviesti,

- be dangaus paviljono, kuris turėjo tarnauti kaip jo kambarys,

-be augalų, kurie jį maitintų, viskas buvo netvarkinga.

Mano „Fiat“ viską pertvarkė ir sukūrė.

Sukūręs nuostabiausią buveinę, jis sukūrė žmogų. Ar čia neatsispindi tavo Jėzaus įsakymas?

Taigi aš turėjau išlaikyti šį užsakymą ir jums. Net jei mūsų pirmasis tikslas buvo

- kad žinotumėte mūsų dieviškąją valią

karaliauti jumyse kaip karalius savo rūmuose,

- ir kad duodamas tau savo dieviškas pamokas tu būtum šauklys, kuris jį žinotų kitiems.

Tačiau reikėjo, kaip ir kūryboje,

- paruošti savo sielos rojų,

- suskirstyti jį su visų nuostabių dorybių, kurias jums parodžiau, žvaigždėmis.

Turėjau nusileisti iki žemiausio tavo žmogiškos valios lygio

- ištuštinti,

- jį išvalyti,

- ją pagražinti e

- pertvarkyti viską jame.

Galima sakyti, kad visa tai buvo nauji kūriniai, kuriuos kūriau tavyje.

Turėjau priversti seną netvarkingą žemę išnykti iš jūsų žmogiškosios valios, kad iš jūsų vidaus gelmių primintų dieviškojo Fiato tvarką.

Jei visa jūsų esybė išnyks senovės žemėje, ji vėl pakils iš dangaus, iš saulių, iš jūrų

stebinančių tiesų dėl savo kūrybinės galios.

Ir žinai, kaip viskas baigėsi per kryžių,

- atskirti nuo visko,

- priversti gyventi žemėje taip, lyg tau būtų ne žemė, o dangus,

- visada įsisavinti mane arba mano dieviškojo Fiato Saulę.

Todėl viskas, ką aš padariau tavyje, buvo tik būtina tvarka.

kad padovanočiau tau didžiulę mano dieviškosios valios dovaną,

kaip buvo suteikta pirmajam žmogui jo kūrimo pradžioje.

Ir todėl buvo tiek daug pasiruošimo.

Nes jie turėjo tarnauti žmogui, kuris turėjo gauti didžiulę mūsų valios dovaną, kaip mylimą palikimą, didžiųjų pasiruošimo jūsų sieloje simbolį.

Todėl mylėkite mano susitarimus ir dėkokite už ištikimybę.

* Mano atpirkimas   yra dar vienas pavyzdys, rodantis būtinybę atlikti antraeilius darbus, kad būtų galima suformuoti pirmuosius kūrinius, kurių paskirtis buvo nustatyta.

Mano nusileidimas į žemę paimti žmogaus kūno buvo būtent toks.

- pakelti žmoniją e

- Suteik mano Dieviškajai Valiai teises viešpatauti šioje žmonijoje.

Nes, viešpataujant mano Žmogiškume, buvo atkurtos abiejų pusių – žmogiškosios ir dieviškosios – teisės.

Tačiau galima sakyti, kad aš nieko apie tai nepasakiau, jei ne kelis žodžius

kad būtų aišku, kad atėjau į pasaulį tik vykdyti Dangiškojo Tėvo valią, kad parodyčiau Jo didžiulę svarbą. D.

Kita proga pasakiau:

„Tie, kurie vykdo mano Tėvo valią, yra mano motina, mano seserys ir jie priklauso man“. Kalbant apie visa kita, aš tylėjau, o tikslas buvo būtent toks – tarp tvarinių sukurti savo Dieviškosios Valios Karalystę.

Tiesą sakant, tai buvo teisinga

- kad aš ne tik   saugau būtybes,

- bet kad aš   taip pat padedu savo Dieviškąją Valią saugiai

grąžindamas jam teises į visą kūną, kaip aš jam buvau suteikęs savo teises, kitaip Atpirkimo darbe būtų buvę netvarka.

Kaip aš galėčiau

apsaugoti būtybes,   pvz

Tegul mūsų dieviškosios teisės, mūsų Fiato teisės, pasislenka ir žlunga.

Tai nebuvo įmanoma.

Bet net jei pagrindinis tikslas būtų suvesti visas mano dieviškosios valios sąskaitas,

- kaip dangiškasis gydytojas,

Sutikau pasveikti,

Aš kalbėjau apie atleidimą,   atsiskyrimą,

Aš   įsteigiau sakramentus,

Ištvėriau nepakeliamas kančias iki pat   mirties.

Galima sakyti, kad tai buvo nauja Kūryba, kurią ruošiausi daryti būtybėms

- gali priimti mano, kaip karalienės, dieviškąją valią savo žmonių tarpe ir

- leisk jai karaliauti.

Štai ką aš padariau su tavimi, Primo,

- Aš tave paruošiau,

- Aš kalbėjau jums apie kryžius, dorybes, meilę, kad paruoščiau jus klausytis mano Fiato pamokų, kad tai žinodami mylėtumėte.

kad, pajutęs tavyje didžiulę jo gyvenimo naudą,

- tada nori padovanoti savo gyvenimą kiekvienam,

kad jis žinotų ir pamiltų, ir leisk jam karaliauti.

* Nuolatiniai mano mielojo Jėzaus nepriteklių mane labai skaudino, be Jo man visko trūko.

Su Jėzumi viskas yra mano, viskas priklauso man

Man atrodo, kad esu Jėzaus namuose

Ir jis švelniai, su žavingu gerumu man pasakė:

* "Viskas, kas yra mano, yra tavo".

Dar geriau, aš nenoriu, kad tu man sakytum:

„Tavo dangus, tavo saulė, visi tavo sukurti dalykai.

Vietoj to tu turi man pasakyti: mūsų dangus, mūsų saulė, mūsų Kūryba. “

Iš tiesų, mano dieviškoje valioje,

tu sukūrei su   manimi,

ir tęsti savo gyvenimą joje,

pasisiūlei man save laikydamas   .

Todėl, mano dukra,

viskas tavo

viskas yra mūsų.

Jei nemanote, kad tai, kas yra mano, visiškai priklauso jums,

laikykis atstumo. tu   rodai

kad nesate viena su   dangiška šeima,

kad negyvenate savo dieviškojo Tėvo namuose ir nutraukiate šeimos ryšius su savo   Jėzumi.

Taigi be jo

Jaučiuosi atstumtas jo šeimos, iš jo namų ir – o!

kokius baisius ir skausmingus pokyčius jaučiu savo vargšoje   sieloje.

-Jaučiuosi netekęs to, kuris vienas gali duoti man gyvybę.

Aš patiriu tikrą pasidavimą ir tai, ką reiškia būti be Jėzaus.

-Oi! kaip mane slegia ši tremtis, e

– Labai intensyviai jaučiu šį didžiulį poreikį savo dangiškajai tėvynei.

Daug slegiančių minčių

- užliejo mano mintis,

- sužeisti mano vargšę sielą ir nuvesti ją, taip sakant, iki didžiausios agonijos,

Tada mano brangus gyvenimas, mano mielasis Jėzau, pakilo kaip saulė. Slegiančios mintys pabėgo.

Labai mandagiu tonu  jis man pasakė  :

Mano dukra, drąsa.

Neleisk, kad tai tave nuviltų.

Ar nežinai, kad turi vaikščioti pagal mano dieviškąją valią? Ir tas kelias ilgas.

Šios priespaudos, šios jus užplūstančios mintys yra jūsų sustojimai.

Net jei nepaliekate kelio, kelionė, kurią turėtumėte važiuoti, kažkaip nutrūksta.

Jūsų Jėzus nenori šio žingsnio atgal.

Jis nori, kad tu visą laiką vaikščiotum, nesustodamas.

Tiesą sakant, jūs turite žinoti

- kad kiekvienas žingsnis, kurį žengi mano Dieviškoje Valioje, yra tavo žengtas gyvenimas.

– be to, vienu žingsniu mažiau, tai gyvenimas, kuris neįsiformuoja. ir jūs atimate iš mūsų Aukščiausios Esybės

- šlovė, - meilė,

- laimė ir - pasitenkinimas

kad kitas toks kaip mūsų gyvenimas gali mums duoti.

Jei žinotumėte, ką reiškia mums duoti

šlovė,

meilė,

laimė

mūsų pačių gyvenimo!

mūsų pačių Valios jėga.

Kai laimingas padaras turi didžiulę gėrybę, kad joje gyvena, mes džiaugiamės.

Jo malonumo galia yra tokia didelė

kad mes išdėliojame savo Dieviškąją Esybę, kad ją gautume

- žingsnyje, - veiksme,

- mažoje būtybės meilėje,

būti labai patenkintas, per jį gaudamas

mūsų   gyvenimas,

mūsų šlovė   ir

visas mūsų turtas. Todėl,

- kai tu visada eini mūsų valioje,

jaučiame saldų žavesį, kurį mums suteikiate.

o jei   nevaikštai,

mes negirdime šio saldaus tavo džiaugsmo kerėjimo, saldaus tavo žingsnių garso.

Ir mes sakome:

„Mūsų Dieviškosios Valios vaikas neveikia ir

nejaučiame savyje saldaus jo darbų kerėjimo. “

Ir tuoj pat priekaištauju tau sakydamas:

„Mergaitė, eik, nesustok.

Mūsų „Fiat“ yra nuolatinis judėjimas, ir jūs privalote juo vadovautis. “

Taigi jūs turite žinoti didelį skirtumą

- tarp tų, kurie gyvena mūsų Dieviškoje Valioje e

- tas, kuris atsistatydinęs ir pagal aplinkybes vykdo mūsų dieviškąją valią:

Pirma, tai yra dieviški gyvenimai, kuriuos jis mums siūlo savo veiksmais. Kitas, veikdamas, įgyja mūsų Valios padarinius.

Mes nesijaučiame savyje

- mūsų žavinga jėga, kuri mus užburia savo veiksmais, bet tik savo poveikiu;

- ne mūsų meilės visuma, o dalelė,

-ne mūsų laimės šaltinis, o tik šešėlis. O   tarp gyvybės ir efektų yra didelis skirtumas

Savo kelionę Dieviškojoje Valioje pradėjau įprastu būdu

Norėjau perstatyti visas sukurtas intelektas Dieve, nuo pirmojo iki paskutinio žmogaus, kuris ateis į žemę.

aš pasakiau

: „Aš palaikau savo   „  Aš tave myliu“   dėl kiekvienos būtybės minties tai padaryti

kad kiekvienoje mintyje galiu prašyti dieviškojo Fiato viešpatavimo kiekvienam intelektui. “

Tai galvodamas, pagalvojau sau:

„Kaip galiu papuošti kiekvieną būtybę savo mintimi „aš tave myliu“?

Mano mielasis Jėzus apsireiškė manyje ir   pasakė man  :

Mano dukra, su mano valia tu gali padaryti ir gauti bet ką.

Turite žinoti, kad prieš nuodėmę, kiekvienu žvilgsniu, mintimi, žingsniu, žodžiu ir širdies plakimu, žmogus atidavė savo poelgį Dievui, o Dievas davė savo nuolatinį veiksmą žmogui.

Todėl jo sąlyga buvo visada duoti savo Kūrėjui ir visada iš jo gauti.

Tarp Kūrėjo ir kūrinio buvo tokia harmonija, kad

- abi pusės negali būti neduodančios ir negaunančios,

-Jei tik mintis, tai žvilgsnis.

Todėl kiekviena žmogaus mintis siekė Dievo.

Ir Dievas bėgo

pripildyti jo protą malonės ir šventumo, šviesos ir gyvybės, dieviškosios valios.

Galima sakyti, kad mažiausias žmogaus poelgis mylėjo ir atpažino Tą, kuris davė jam gyvybę.

Dievas pamilo jį mainais, suteikdamas jam savo meilę ir skatindamas jo dieviškąją valią augti kiekviename žmogaus veiksme, nesvarbu, ar jis būtų didelis, ar mažas.

Jis negalėjo vieną kartą priimti Dieviškosios Valios, nes buvo per mažas.

Dievas davė jai mažais gurkšneliais,

- kiekviename veiksme, kurį jis atliko sau,

- turėti savo malonumų visada Jam duoti, kad formuotų Jo   dieviškąją valią žmoguje.

Todėl kiekviena mintis ir kiekvienas veiksmas

– išlietas į Dievą, e

- Dievas įpylė į jį.

Tokia buvo tikroji kūrimo tvarka:

- rasti savo Kūrėją žmoguje, kiekviename jo veiksme,

– kad jo Kūrėjas galėtų duoti jam savo šviesą ir tai, ką jis nusprendė jam duoti.

Mūsų dieviškoji valia, esanti mumyse ir jame,

-buvo visumos nešėjas, ir

-susiformavęs vyriškyje vidury baltos dienos, jis surinko judviejų prekes.

Kokia laiminga buvo žmogaus būklė, kai jame viešpatavo Dieviškoji Valia.

Galima sakyti, kad jis užaugo ant mūsų tėvo kelių, prisirišęs prie   krūtų, iš kur sėmėsi augimo ir formavimosi.

Dėl to aš noriu, kad mano dieviškoje valioje kiekviena tvarinio mintis   turėtų   jūsų „aš tave myliu“, kad būtų atkurta tvarka tarp Kūrėjo ir tvarinio.

Tiesą sakant, tu turi žinoti nusidėdamas, žmogau

- Jis ne tik atsisakė mūsų Fiato,

- bet jis nutraukė meilę su Tuo, kuris jį taip mylėjo. jis atsidūrė toliau nuo savo Kūrėjo.

Tolima meilė negali suformuoti gyvenimo, nes tikra meilė jaučia

jį reikia maitinti Mylimojo meile ir būti su juo taip arti, kad neįmanoma su juo išsiskirti.

Taigi mūsų, kuriant žmogų, sukurtas meilės gyvenimas liko be maisto ir beveik miršta.

veikiau, kadangi veiksmai, atlikti be mūsų Dieviškosios Valios, buvo tiek naktų, kiek jis susiformavo savo sieloje.

jei jis galvojo, tai buvo naktis, kurią jis sukūrė,

jei jis žiūrėjo, kalbėjo ir pan., visa tai buvo tamsa, kuri sudarė gilią naktį.

Be mano Fiato negali būti nei dienos, nei saulės.

Geriausiu atveju labai maža liepsna, kuri vos gali nukreipti žingsnius.

Oi! jei jie žinotų, ką reiškia gyventi net ir be mano Dieviškosios Valios

jei jie nebūtų blogi ir darytų gerai. Žmogaus valia visada yra naktis sielai  ,

- kas jį slegia,

-užpildo jį kartėlio ir

– verčia pajusti gyvenimo svorį.

Todėl būkite dėmesingi ir neleiskite paslysti nieko, kas nepatenka į mano dieviškąjį Fiatą,

ką

jis parodys jums visą dienos šviesą   ir

sugrąžins   Kūrimo tvarką.

Tai atkurs harmoniją, kuri atneš nuolatinį jūsų darbų dovaną ir nuolatinį jūsų Kūrėjo priėmimą.

Apkabindamas visą žmonių šeimą,

-galite prašyti grąžinti užsakymą, kuriuo jie buvo sukurti

– kad liautųsi žmogaus valios naktis, pvz

– tebūna visa mano Dieviškosios Valios diena.

Mano mažasis protas klajojo „Supreme Fiat“.

Pagalvojau: „Koks skirtumas tarp to, kas savo šventumą pagrindė dorybėmis, nuo to, kas jį įkūrė tik dieviškoje valioje? Mano mielasis Jėzus, apsireiškęs manyje, atsidusęs pasakė:

Mano dukra, jei žinotum, koks didelis skirtumas... Klausyk – ir pati tai žinai:

gėlėta žemė nuostabi, augalų, gėlių, vaisių, medžių įvairovė,

spalvų, skonių įvairovė – viskas nuostabu.

Bet jūs galite rasti vieną augalą, vieną gėlę, net ne pačią brangiausią,

kuri nėra apsupta žemės,

juk žemė laiko savo šaknis savo įsčiose, prisirišusi prie krūtinės, kad   jas maitintų?

Galima sakyti, kad žmogui neįmanoma turėti augalo, kuris nepatikėtų žemės motinai.

Toks yra šventumas, pagrįstas dorybėmis

Žmogaus žemė turi į ją įdėti kažką savo. Kiek žmogiškų pasitenkinimų

– švenčiausiuose darbuose,

– jų praktikuojamose dorybėse.

Pagarbos, žmogaus šlovės žemė

– vis dar yra ir

- sudaro mažą talpyklą,

Taip, kad dorybės atrodo tiek daug gražių kvepiančių gėlių su ryškiomis spalvomis, kurios kelia susižavėjimą, bet aplink jas ir po jomis visada yra šiek tiek žmogaus žemės.

Taigi dorybėmis paremtas šventumas gali būti vadinamas žemišku žydėjimu.

Pagal dorybes, kurias jie praktikuoja,

- kai kurie formuoja gėlę,

- šis augalas,

- kitas medis

Privalai

- vanduo juos laistyti,

- saulės, kad apvaisintų juos ir perteiktų jiems skirtingą poveikį, reikalingą kiekvienam iš jų, tai yra mano malonė.

Priešingu atveju jie rizikuotų mirti vos gimę.

Vietoj to,   šventumas, pagrįstas mano dieviškąja valia, yra saulė   ,

- jis aukštas,

- žemė neturi nieko bendra su ja e

-vandeniui nereikia maitinti savo šviesos. Maistą jis gauna tiesiai iš Dievo.

Nuolat judant šviesai, ji dieviškai sukuria ir puoselėja visas dorybes.

Žmogiškas pasitenkinimas, net ir šventas, tuščia šlovė, savimeilė,

- jie dingo ir - nebeturi net priežasties egzistuoti.

Nes jie aiškiai jaučia Dieviškąją Valią, kuri juose daro viską. Jie dėkingi už šią dieviškąją Saulę

- kuris nusileidžia, gyvena juose ir maitina juos savo šviesa,

- jis išgyvena savo transformaciją, kad su šiuo dievišku Fiatu sudarytų vieną šviesą.

Be to, jo šviesa švelniai užgožia žmogaus valią. Nes neleistina net vienam žemės atomui patekti į mano   dieviškąją valią.

Tai dvi priešingos prigimtys:

šviesa ir žemė, - tamsa ir   šviesa.

Galima sakyti, kad jie bėga vienas nuo kito.

Šviesa negali pakęsti net žemės atomo

Todėl jis užtemdo žemę ir pasistato sargybiniu, kad   apgintų jos įėjimą, kad tvarinyje viskas taptų dieviška valia.

Saulė

- viską atiduoda žemei, bet nieko negaudamas, ir

-yra pagrindinė nuostabaus žydėjimo priežastis.

– tie, kurie mano valioje randa savo gyvybę ir šventumą

– jie kartu su jais yra dorybėmis pagrįsto šventumo puoselėtojai.

Po to pasukau   savo eilę dieviškuoju „Fiat“.

rasti   visus būtybių aktus, praeities, dabarties ir ateities,

visų vardu prašykite Dieviškosios Valios karalystės. Tai dariau, kai mano mielasis Jėzus pridūrė:

"Mano dukra,

visas gėris, kuris buvo padarytas nuo pasaulio pradžios už mano dieviškosios valios ribų, yra tik mažos šviesos, mano dieviškojo Fiat efektai. Tiesą sakant, nors padarai neveikė mano „Fiate“,

kai jie norėjo daryti gera, jis nukreipė į juos savo spindulius ir

- nuo jo atspindžių jų sielose susiformavo mažos liepsnelės

- nes mano Valia, būdama amžina ir didžiulė šviesa, negali nekelti šviesos.

Šios mažos liepsnelės, mano Fiat efektai, yra aplink mano dieviškosios   valios saulę, jos poveikio garbei ir šlovei   .

kaip gero   kūrinių poelgio vaisius.

Tiesą sakant, kai padarai nori daryti gera, mano „Fiat“ lentynos

-prisegti prie jų e

- suteikti jiems gėrio, kurį jie nori padaryti, poveikį.

Taip galima pasakyti

mano Fiat yra daugiau nei saulė   , kuri, radusi sėklą žemėje,

jos   šviesos atšilimas,

paglostyti   ir

jis praneša jam apie šios sėklos augalo susidarymo poveikį. Nėra gėrio be mano   valios.

Kaip negali būti spalvos, skonio, brendimo be saulės spindulių poveikio, taip negali būti gėrio be mano Fiato.

Bet kas savo veiksmais gali suformuoti Saulę?

Tas, kuris gyvena mano dieviškoje valioje. Ne tik Mano valia

- užfiksuok savo spindulius ant jo,

Bet jis nusileidžia ten su visa savo saule, savo kūrybine ir gaivinančia dorybe ir

-tvarinio veikimo metu suformuoti kitą Saulę.

Taigi ar matote didelį skirtumą?

Kaip tarp augalų ir saulės, ir tarp saulės ir mažų liepsnelių.

Jaučiausi apleistas Dieviškosios Valios.

Toliau dirbdamas joje savo darbus išgirdau į ausį šnabždantį balsą:

"Koks aš pavargęs".

Šis balsas mane sujaudino ir norėjau sužinoti, kas gali būti toks pavargęs. Mano mielasis Jėzus, leisdamas save jausti manyje, man pasakė:

Aš esu mano dukra, jaučiu tokio ilgo laukimo svorį.

Tai sukelia tokį nuovargį, kad jaučiu naštą, kad noriu daryti gera.

negalėdamas to padaryti dėl tų, kurie turi tai gauti, nusiteikimo stokos.

Oi! kaip sunku norėti daryti gera, pasiruošti ir būti pasiruošusiam duoti, bet nerasti norinčio tai gauti.

Bet jūs turite žinoti, kad kai mano „Fiat“ yra veikiamas, jis turi tą pačią galią, išmintį, neaprėptį ir daugybę efektų, kuriuos sukelia tik vienas iš jo veiksmų.

Jei jis nusprendžia išeiti į savo dieviškąjį veiksmų lauką, jo poelgis turi   pusiausvyrą tarp vieno ir kito ir turi tą pačią vertę, svorį ir matą.

Mano dieviškoji valia išėjo į savo veikimo lauką  kūryboje, ji parodė didžiulę darbų didybę,

tiek, kad pats žmogus nesugeba jų suskaičiuoti ir suprasti tikrosios kiekvieno kūrinio vertės.

Ir nors jis juos mato, liečia ir patiria jų teigiamą poveikį,   vis dėlto galime vadinti žmogų pirmuoju mažuoju kūrinijos neišmanėliu.

Kas gali pasakyti

- kiek šviesos ir šilumos yra saulėje,

- kiek efektų jis sukuria, pvz

- iš ko pagaminta šviesa? Niekas.

Tačiau visi jį mato ir jaučia jo šilumą. Taip yra dėl viso kito.

Mano Atpirkimas eina koja kojon su Kūryba.

 Ji turi tiek veiksmų, kiek ir   kūryba .

Jie puikiai suderinti vienas su kitu,   nes

Kūrimas buvo mano dieviškosios   valios aktas,

Atpirkimas buvo dar vienas mano dieviškosios valios veiksmas   .

-   Kitas mano dieviškosios valios veiksmas yra:

didysis  Fiat  Voluntas   Tua žemėje kaip danguje.

Mano dieviškame „Fiate“ yra paruošta daug veiksmų.

Tokiu būdu, kad jie turės

trigubas aktų balansas, ta pati vertė, tas pats svoris ir ta pati priemonė.

Esu priverstas laukti ir jaučiu savyje šių poelgių gausą.

-kuriuos noriu suvokti, jų nesuvokdamas

- nes mano Fiato karalystė nėra žinoma ir nevaldo žemėje,

Taigi jaučiuosi toks pavargęs, kad nekantrauju ir sakau:

„   Kaip gali būti, kad jie nenori gauti mano pašalpų?

“

Ir man neramu kodėl

- mano darbai, - mano dieviškosios valios galia,

- jos šviesa, laimė ir grožis

nebendradarbiauti su būtybėmis ir nebūti jose.

Taigi pasigailėk manęs, jei matai mane tylų.

Būtent dėl ​​šio ilgo laukimo sukeltas nuovargio perteklius mane nutildo.

Tęsiau   savo kelionę dieviškuoju Fiatu, kad susijungčiau su visais veiksmais, kuriuos Jis padarė   dėl mūsų visų, savo kūrinių, meilės.

Aš atėjau iki taško, kai mano malonus Jėzus pažemino save žmonių veiksmais, pavyzdžiui

žindo   motinos pieną,

pasiimti   maisto,

gerti   vandenį,

-net pasilenkęs į darbą.

Nustebau pamačiusi, kad Jėzui iš prigimties nieko nereikia. Jis savyje turėjo viso gėrio kūrybinę galią.

Jo sukurti dalykai gali atsitikti.

Aš galvojau apie tai, kai mano mielasis Jėzus, parodydamas save   manyje ir jaučiantis, pasakė man:

Mano dukra, tiesa, man nieko nereikėjo.

Tačiau mano meilė, nusileidusi iš dangaus į žemės gelmes, negalėjo nei stovėti, nei nejudėti.

Jaučiau nenumaldomą poreikį išlieti savo meilę ir meilę tuose veiksmuose, kuriuos turėjo padaryti padaras.

Priverčiau juos, kad mano meilė bėgtų link jos ir galėčiau jai pasakyti:

„Pažiūrėk, kaip aš tave mylėjau. Norėjau nusileisti į tavo smulkiausius poelgius, tavo poreikius, tavo darbą, visame kame, pasakyti tau, kad myliu tave, dovanoju tau savo meilę, o tu gauni savo meilę “.

Bet ar norite sužinoti pagrindinę priežastį, kodėl aš nusileidau tiek daug nuolankių ir žmogiškų veiksmų?

Aš neturėjau jų daryti.

Bet aš priverčiau juos vykdyti Dieviškąją Valią kiekviename veiksme. Viskas buvo prieš mane

už tai, kas jie buvo   savyje

iš kur jie kilę   ,

užantspaudavo dieviškoji   Fia.

Aš juos paėmiau, nes dieviškasis Fiat to norėjo.

Galima sakyti, kad tarp vyko konkurencija

mano Dieviškoji Valia, kurią iš prigimties, kaip Dangiškojo Tėvo Žodį, turėjau savyje, ir ta pati Dieviškoji Valia skleidėsi visoje Kūrinijoje.

Taigi visame kame aš nežinojau ir nemačiau, tik savo dieviškąją valią.

Maistas, vanduo, darbas,

- viskas dingo, ir

- Man visada buvo mano dieviškoji valia.

Ir kai mano Dieviškoji Valia privertė mane nusileisti į tvarinių žmogiškuosius veiksmus, aš pavadinau visus kiekvieno   iš jų žmogiškuosius veiksmus  .

kad jie galėtų gauti puikią dovaną

- pamatyti, kaip mano Dieviškoji Valia nusileidžia kaip pirmasis jų darbų veiksmas ir gyvenimas.

Oi! jei padarai matytų sukurtus daiktus

– už tai, kas jie yra patys savaime

jų kilmė  ,

Kas yra   tas, kuris juos maitina ir saugo,   ir

Kas yra   tiek daug dalykų, kurie tarnauja žmogaus gyvybei, Nešėjas – o!  Kiek

- jie mylės mano Dieviškąją Valią ir

-paimtų sukurtų dalykų esmę.

Bet būtybės

pažvelgti į daiktų išorę   e

todėl jie puola tavo širdį,

maitinosi jų   žieve,

taip prarasdami kiekviename sukurtame daikte esančią substanciją  ,   kuri išėjo iš mūsų, kad tvariniai galėtų atlikti tiek daug mūsų dieviškosios   valios veiksmų.

Savo apmaudu esu priverstas pamatyti tuos padarus

- neimti maisto ir vandens,

- Nedirbk savo darbo

priimti ir įvykdyti mano dieviškąją valią,

bet iš reikalo ir patenkinti žmogaus valią.

Ir iš jų darbų atsirado mano dieviškasis Fiatas, o mes sukūrėme tiek daug dalykų, kad savo Dieviškąją Valią patalpintume tarsi į pylimą tarp būtybių.

Nenaudodami jo, jie išlaiko tai kaip nuolatinį nesėkmės veiksmą.

Visa gera, kurią jie turėtų imtis, jei visuose dalykuose padarė ir paėmė mano Dieviškąją Valią, jiems lieka prarasta. Liūdime nematome, kad mūsų dieviškoji valia viešpatauja kaip karalienė visuose žmogiškuose   kūrinių veiksmuose.

Po to aš tęsiau savo apleidimą „Divine Fiat“.

Jaučiau didžiulį poreikį būti jos šviesos jūroje niekada jos nepalikdamas.

Jaučiausi   kaip

- širdies plakimas,

-kvėpavimas,

-oras, kuris suteikė man gyvybę ir palaikė tvarką, harmoniją,   mano mažo atomo ištirpimą jo dieviškoje jūroje.

Bet kol mano mažasis protas buvo įsiveržęs į Dieviškosios Valios mintis,

mano mielasis Jėzus pridūrė:

 Mano dukra ,

nėra tvarkos, poilsio ir tikro gyvenimo, jei ne mano dieviškoji valia  .

Iš tikrųjų

kiekvieno tvarinio gyvybė, jo pirmasis gyvenimo veiksmas, formuojasi jo Kūrėjo įsčiose.

Tada kaip gimdymą išnešame į dienos šviesą.

Mes turime savyje generuojančią dorybę, tvarinys yra mūsų dukra.

Taigi jis neša savyje savo sukurtą sėklą.

Su šia sėkla būtybė formuoja daugybę kitų gimimų.

Toliau apreikšdamas savo gyvenimą, jis formuoja gimimą

- Jo šventų minčių,

- iš jo skaisčių žodžių, e

nuostabus jo   darbų žavesys,

saldus jo   žingsnių garsas,

- šviesūs jo širdies plakimo spinduliai.

Visi šie kūrinių sukurti gimimai skinasi kelią ir pakyla pas savo Kūrėją,

- pripažinti jį savo Tėvu,

- mylėk jį,

- apsupti jį jo ilgų palikuonių procesija, kaip mūsų šlovė ir mūsų dorybės.

Bet kad mūsų dorybė būtų vaisinga,

mūsų Dieviškoji Valia turi dominuoti gimime (tvarinyje), kuris išeina iš mūsų.

Priešingu atveju kyla pavojus, kad šis padaras

virsta žiauriu, e

praranda generatyviąją   gėrio dorybę.

Jei jis generuoja, tai generuoja aistras, silpnybes ir ydas. Jie neturi tokios dorybės, kad galėtų pakilti pas mus.

Be to, šie gimimai yra pasmerkti kaip mums nepriklausantys.

Aš galvojau apie savo mielojo Jėzaus Įsikūnijimą dangiškojo Valdovo prieglobstyje.

Mano mielasis Jėzus, apsireiškęs už manęs, apkabino mane neapsakomu švelnumu.

Jis man pasakė:

*Mano dukra,

 * Sukūrimas buvo toks intensyvus ir didžiulis meilės karštis

kuri, perpildydama mūsų dieviškąją Esybę, investuoja į visą visatą ir

paplito visur.

Ir mūsų „Fiat“ išreiškė save ir dirbo šiose meilės lenktynėse, kurios tęsėsi   negalėdami sustoti.

prieš išplisdamas visur ir duodamas savo pirmąjį bučinį visoms būtybėms, kurių dar nebuvo.

Jo meilės bučinys buvo

- džiaugsmo bučinys, - laimės

kuriuos jis spausdino ant visų kartų.

Mūsų dieviškasis Fiat, kuris dalyvavo šiose lenktynėse,

-Jis nebuvo patenkintas vienu bučiniu,

-Bet jis ryškus formuojantis saules, dangų, žvaigždes, jūras ir žemę ir viską, ką galima pamatyti didžiojoje visatos tuštumoje.

Kaip šitas

 mūsų meilės kūryboje užsidegimas

tai buvo užsidegimas

- šventė

-iš meilės,

-laimė e

- iš džiaugsmo

su kuriais turėjome žaisti ir džiuginti visus padarus  .

* Įsikūnydamas įsčiose  ,

 meilės užsidegimas

-kad nebegalėjome suvaldyti ir

- kad perpildyta

jis sekė tą patį Kūrimo kursą.

Tai buvo užsidegimas

-iš meilės

-švelnumas,

- užuojauta,

- gailestingumo.

Tai apėmė Dievo gyvenimą

tam, kad

susirask vyrą   ir

duok jam meilės, švelnumo, užuojautos ir atleidimo bučinius.

Uždarydamas visų būtybių gyvenimą savo meilės jūroje,

- ji padovanojo jam gyvenimo bučinį,

- pasiūlo savo meilės gyvenimą, kad suteiktų žmogui gyvybę.

 Įsikūnijime mūsų meilė pasiekė perteklių

- nes tai nebuvo meilė, kuri švenčia ir džiaugiasi, kaip kūryboje,

- bet   skausminga, kančia ir pasiaukojanti meilė, kuri atidavė savo gyvybę, kad pakeistų žmogaus gyvenimą  .

Tačiau mūsų meilė vis dar nepatenkinta.

Uždėkite ranką ant mano Širdies   ir pajuskite, kaip ji plaka iki tokio lygio, kad jaučiu, kaip ji sprogsta.

Klausyk   ir klausyk, kaip ji verda, kaip audringa jūra

kuri formuoja milžiniškas bangas ir nori persilieti, kad apimtų viską.

* Jis nori surengti trečiąjį meilės konkursą  .

 Šiame meilės karštyje jis nori suformuoti mano dieviškąją karalystę

 Noriu.

Šis meilės deginimas sujungs

-į Kūrinijos e

-Į Įsikūnijimą

suformuoti tik vieną.

 Tai bus pergalingos meilės karštis.

Ji duos bučinį

- pergalingos meilės,

- užkariauti meilę,

- meilės, kuri triumfuoja prieš viską

duoti

jo   amžinos ramybės bučinys,

- jo šviesos bučinys,   kuris išskris žmogaus valios naktį

pakeldamas visą savo Dieviškosios Valios dieną, visų gėrybių nešioją. Kaip aš negaliu laukti, kol ateis ši diena!

Mūsų meilė manyje tiek kunkuliuoja, kad jaučiu poreikį leisti jai išsilieti. Jei žinočiau, kokį palengvėjimą jaučiu, kai leisčiau jam užlieti tave,

Aš kalbu tau apie savo dieviškąją valią...

Mano meilės užsidegimas, dėl kurio mane krečia karščiavimas, atslūgsta.

Ir paguodęs pradedu dirbti, kad tavo sieloje viskas būtų mano Valia. Todėl būk atsargus ir leisk man tai padaryti.

Po to mano vargšė dvasia klajojo mano mielojo Jėzaus meilėje.

Priešais save pamačiau apžvalgos ratą, kuris degė labiau nei ugnis

su tiek spindulių, kiek padarai ateina ir ateina į dienos šviesą. Šie spinduliai investavo kiekvieną būtybę.

Su nuostabia jėga jie užfiksavo juos apžvalgos rato centre.

Ten Jėzus laukė jų tarp savo meilės, kad juos prarytų.

- kad neleistų jiems mirti,

bet kad jie uždaro juos į jo mažą žmoniją, kad tai padarytų

- juos atgaivinti ir auginti,

-maitinti juos savo ryjančiomis liepsnomis e

- suteik jiems naują gyvenimą, meilės gyvenimą.

Mano mažasis Jėzus, kuris ką tik gimė,

jame uždarė didįjį visų kartų gimimą

geriau už švelnią motiną, kuri nešioja savyje besiformuojantį gyvenimą – iškelti juos į šviesą, suformuotus jos   meilės,

bet su neįtikėtinomis kančiomis ir savo   mirtimi.

Tada mano švelnus Jėzus, toks mažas, šios liepsnų bedugnės centras, man pasakė: Pažiūrėk į mane ir klausyk manęs. Mano dukra, šios liepsnų bedugnės centre

- Kvėpuoju tik liepsnomis,

Kvėpuodamas jaučiu tik savo ryjančios meilės liepsnas,   kurias   neša visų   būtybių kvėpavimas.

Mano mažoje širdelėje pulsuoja liepsnos, kurios tęsiasi ir užfiksuoja visų tvarinių pulsavimą, kad patalpintų juos į mano Širdį; ir aš jaučiu visus šiuos širdies plakimus savo mažoje širdelėje.

Viskas yra liepsnos, kylančios iš mano mažų rankų, iš mano mažų nejudančių pėdų.

Ak! kokia reikli mano meile!

Kad visiškai uždaryčiau save ir priversčiau suteikti gyvybę visoms būtybėms,

pastato mane į ryjančią ugnį.

O, kaip aš jaučiu   visų būtybių nuodėmes, vargus ir kančias.

Aš vis dar mažas, bet manęs niekas nepagailėjo!

Galiu pasakyti: „Visos blogybės krenta manyje ir aplink mane“.

Ir tarp šių ryjančių liepsnų, kupinų tiek   kančios, aš žiūriu į jas visas ir verkdamas sušukau:

„Mano meilė dar kartą atidavė man visus kūrinius. Jis man jas atidavė kūryboje ir jie manęs pabėgo.

jis vis dar man juos duoda, pradėdamas mane Motinos įsčiose. Bet ar aš tikras, kad jie manęs nepabėgs?

Ar jie bus mano amžinai?

Oi! koks aš būčiau laimingas, jei nė vienas nenorėtų nuo manęs pabėgti.

Jų kančios būtų man poilsis, jei   būtų išgelbėti visi mano brangūs vaikai, mano brangūs gimimai, pastoję mano mažoje žmonijoje. “

Ir verkdama ir verkdama žiūrėjau jiems į veidą, kad išjudinčiau juos ašaromis.

Aš pakartojau:

„Mano brangūs vaikai, nepalik manęs, nepalik manęs. Aš esu jūsų Tėvas, neapleisk manęs.

O prašau,

-Atpažink mane,

- Pasigailėk bent mane ryjančios ugnies, mano degančių ašarų

-   ir viskas tik tavo dėka. Nes per daug tave myliu.

Myliu tave kaip Dievą.

Myliu tave kaip labai aistringą Tėvą, myliu tave kaip savo gyvenimą.  “

Bet ar žinai, mažoji mano dieviškosios Valios dukra, kas buvo didžiausias mano meilės rūpestis?

Tai turėjo praryti jų žmogiškąją valią būtybėmis.

Nes tai yra viso blogio šaknis.

Nepaisant visų ryjančių mano meilės liepsnų, ji sudarė debesis, kad nesileistų sudeginti.

Oi! mane labiausiai kankino žmogaus valia, kuri ne tik formavo debesis, bet ir skaudžiausias mano paties žmonijos scenas.

Todėl melskitės, kad mano Dieviškoji Valia būtų žinoma ir viešpatautų tvarinyje.

Tada gali mane vadinti Palaimintuoju Jėzumi, kitaip mano ašaros nesiliaus.

Visada turėčiau priežastį verkti dėl šios vargšos žmonijos, kuri slypi jos apgailėtinos valios košmare, likimo.

Mano apleidimas dieviškame „Fiat“ tęsiasi. Mano brangus Jėzau,

- Matyti kaip labai mažą vaiką, mano širdyje ar   dangiškosios Motinos įsčiose, - bet toks mažas ir nuostabaus grožio, visa meilė, jo veidą užliejo   ašaros.

Ir verkia, nes nori būti mylimas.

Jis man atsidusęs pasakė:

Ak! ak! kodel as nemylima?

Noriu sielose atnaujinti visą meilę, kurią įkūnijau, bet nerandu kam ją atiduoti.

Įsikūnydama į save, mano suvereni Motina leido man duoti valią savo meilei.

Ji gavo savo motiniškoje Širdyje visą meilę, kurios tvariniai atsisakė. Ak! ji buvo

 mano atmestos meilės saugotojas  ,

mielas mano kančių palydovas   ir

degančią meilę, kuri išdžiovino mano   ašaras

Didžiausių darbų negalima padaryti vienam. Reikia būti bent du ar trys, paties darbo saugotojai ir puoselėtojai.

Be maitinimo darbai negali turėti gyvybės. Kyla pavojus, kad jie mirs vos gimę.

Tai taip tiesa,    kad trys dieviškieji asmenys buvo kūrinijoje .

Tada mes padarėme žmogų savo darbo saugotoju. Dar nepatenkintas,

- nes vien darbai laimės neatneša,

- davėme jam moters draugiją.

Įsikūnijime  dalyvavo trys dieviškieji asmenys .

Jie buvo mano kompanijoje, tiksliau, jie buvo neatsiejami nuo manęs, be dangiškosios Karalienės.

Ji pati buvo dieviška visų Įsikūnijimo gėrybių globėja.

Žiūrėk taip

- kiek man reikalinga būtybės draugija, kad galėčiau formuoti savo kūrinį

- būtybė, kuri atsidūrė mano žinioje, kad gautų didžiulį gėrį, kurį noriu jam duoti.

Taigi, ar nori būti mano antra mama?

Ar gausite didįjį mano Įsikūnijimo atnaujinimo gėrį kaip mano dieviškojo Fiato karalystės kraitį?

Taip turėsiu dvi mamas

- pirmasis, kuris leido man suformuoti   Atpirkimo karalystę,

– antroji, kuri privers mane suformuoti savo dieviškosios valios karalystę. Ir uždėjo savo mažas rankas ant mano veido,   glamonėjo mane,

Jis pasakė: „Mamma mia!

Mano mama!

Motiniška meilė pranoksta bet kokią meilę.

Taigi tu mane mylėsi nepralenkiama motinos meile. “

Po to jis tylėjo, norėdamas, kad aš jį apkabinčiau ant rankų.

Tada jis pridūrė:

„Mano dukra, dabar tu turi žinoti mano meilės perteklių, kur ji mane nuvedė.

* Nusileidęs iš dangaus į žemę,

jis nuvedė mane į tamsų ir labai siaurą kalėjimą, kurio  skrynia buvo jis 

mano mama  . Bet mano meilė nebuvo patenkinta.

Jis sukūrė man kitą kalėjimą tame pačiame kalėjime, kuris buvo  mano 

Žmonija  ,   kuri įkalino mano Dieviškumą  .

Pirmasis kalėjimas truko devynis mėnesius.

antrasis mano Žmoniškumo kalėjimas truko iki trisdešimt trejų metų. Tačiau mano meilė tuo nesibaigė.

Artėjant mano Žmonijos kalėjimo pabaigai,  susiformavo mano kalėjimas 

 Eucharistija  ,

– mažiausias iš kalėjimų

- mažas būrys, kuriame   jis įkalino mane, žmoniją ir dieviškumą  .

Aš sutikau būti ten kaip miręs, nieko nenumanydamas

kvėpavimas   ,

judesys   arba

- širdies plakimas

ir ne kelerius metus, o iki šimtmečių vartojimo.

Taigi aš ėjau iš kalėjimo į kalėjimą: jie nuo manęs neatsiejami. Dėl to mane galima vadinti dieviškuoju kaliniu  , dangiškuoju kaliniu.

- Pirmuosiuose dviejuose kalėjimuose  savo meilės intensyvumu įgyvendinau Atpirkimo karalystę.

-  Trečiajame Eucharistijos kalėjime  ,

Aš įgyvendinu savo dieviškojo Fiato karalystę.

Ir todėl aš tave pašaukiau į tavo lovos kalėjimą

- taigi kartu,

- abu kaliniai, mūsų vienumoje, susivieniję,

mes galime įgyvendinti mano Valios Karalystę.

Jei Motina man buvo reikalinga atpirkimui,

Man taip pat reikėjo mamos savo „Fiat“ karalystei.

Mano reikli meilė norėjo, kad įkalinta motina ją išlaikytų   mano žinioje.

Todėl aš būsiu tavo kalinys

- ne tik mažame šeimininke,

- bet ir tavo širdyje.

Tu būsi mano brangus kalinys,

-visi dėmesingi, kad manęs klausytų e

-palaužti tokio ilgo įkalinimo vienatvę.

Ir net jei esame kaliniai,

– būsime laimingi, nes subrandinsime Dieviškosios Valios Karalystę

- duok jį būtybėms.

Aš galvojau apie viską, ką mano mielasis Jėzau, su tiek gerumo,

-Tu nusipelnei pasakyti mano vargšei sielai, e

-kuris, perskaičius pagal aplinkybes, šviečia šviesa. Ir mano visada malonus Jėzus man pasakė:

Mano dukra

kai aš kalbu, tai išlaisvina tiesos šviesą ir noriu, kad ją priimtų ir glamonėtų   siela.

Jei ši šviesa yra laukiama ir sieloje užima garbingą vietą, jai reikia kitos šviesos.

Vadinasi, vienai šviesai reikia kitos. Priešingu atveju jis grįš į savo Šaltinį.

O kai siela

- Grįžkite perskaityti, jei jie parašyti, ir pamąstyti apie juos,

-Mano tiesos yra kaip kaltas geležis.

Kai geležis yra kaldoma, įkaitinta iki raudonos spalvos, ji sukelia šviesos kibirkštis. Bet jei nemušama, geležis lieka kietu, juodu, šaltu metalu.

Taip yra su mano tiesomis:

Jei siela juos perskaito ir perskaito, kad pašalintų visą esmę

kuriose yra mano tiesos, kurios buvo perduotos   sielai,

simbolizuoja geležis su savo tamsumu ir šaltumu, jis įkaista iki   raudonumo.

Kai svarstote šias tiesas,

- Tu susimušei save,

-tas, kuris turėjo naudos išgirsti mano tiesą.

Šis, jausdamasis pagerbtas, šviečia šviesa su kitomis tiesomis.

Bet jei mano apreikštos tiesos lieka užmarštyje ir neužims garbės vietos,

likti kaip palaidotas  .

Bet mes nelaidojame gyvųjų.

Tiesą sakant, mano tiesos yra šviesos, nešančios ir valdančios Gyvenimą.

Dėl to

-Kadangi jie nepavaldūs mirčiai, ateis laikas

– kiti juos įvertins ir

– pasmerkti tuos, kurie juos laikė užmarštyje ir palaidojo. Jei žinotum

- kiek šviesos yra visame kame, ką aš jums apreiškiau savo Dieviškajame

Will, e

-Kokia šviesa mirgėtų, jei šios tiesos būtų perskaitytos ir perskaitytos, jūs pats nustebtumėte tuo, ką gero jos padarytų.

Tada aš tęsiau savo darbus dieviškoje Valioje.

Galvojau apie Jėzaus vienatvę jo Motinos įsčiose. Jėzus pridūrė:

Dukra, kokia man miela ir maloni būtybės draugija. Kaip tiksliai buvo mano nusileidimas iš dangaus į žemę

-jai

-Surasti jį, padaryti jį mano, išlaikyti jį mano draugijoje. Jaučiuosi apdovanota.