Dangaus knyga 

 http://casimir.kuczaj.free.fr/Orange/litewski.html

30 tomas 



Mano Jėzus, mano mažosios sielos centras ir gyvenimas, mano mažumas yra toks, kad jaučiu didžiulį poreikį, savo meilź, būti apkabintam.

Tegul mano didelė silpnybė įkvepia jus gailėtis.

Aš esu labai maža ir jūs žinote, kad mažiems kūdikiams reikia   sauskelnių ir motinos pieno, kad galėtų maitinti krūtimi ir augti.

Jaučiu poreikį būti suvyniotam į meilės suvystymus ir prispaustam prie tavo dieviškos krūties, kad duotų man tavo Dieviškosios Valios pieno, kuris mane pamaitintų ir pakeltų.

Klausyk manźs, Jėzau, nes man reikia, kad gyvenčiau tavo gyvenim¹

Aš noriu gyventi ant tavźs. Tada tu esi tas, kuris gali rašyti k¹ nori. Aš tiesiog duosiu tau rank¹, o tu padarysi visa kita. Taip mes suprantame vieni kitus, Jėzau.

 

Po to pasidaviau glėbyje Jėzaus, kuris sušnibždėjo man į ausį:

Mano dukra, kuo labiau tu Man atsiduosi, tuo labiau tavyje jausi mano gyvenim¹, aš užimsiu pirm¹ viet¹ tavo sieloje.

Jūs žinote, kad tikras pasitikėjimas Manimi formuoja sielos rankas ir kojas, kad pakiltų prie Manźs ir sulaikytų Mane taip stipriai, kad tada negalėsiu išsivaduoti iš jūsų sielos.

Tas, kuris nepasitiki, neturi nei rankų, nei kojų, todėl lieka vargšas luošas  .

Todėl jūsų pasitikėjimas bus jūsų pergalė prieš Mane.

Tvirtai laikysiu tave  glėbyje, pririšt¹ prie krūtinės, kad nuolat duočiau tau savo Dieviškosios Valios pien¹.

 

Turite žinoti, kad kiekvien¹ kart¹, kai siela vykdo mano vali¹, aš atpažįstu save tvarinyje.

Atpažįstu savo darbus, žingsnius, žodžius ir meilź.

Tada Kūrėjas tvarinyje atpažįsta save ir savo darbus. Ir būtybė jame atpažįsta save.

Šis abipusis Dievo ir sielos pripažinimas primena pirm¹jį kūrimo veiksm¹. Dievas išeina iš savo poilsio, kad tźstų savo kūrybos darb¹ su kūriniu, kuris gyvena ir veikia pagal mano vali¹.

Nes mūsų darbas nesibaigia.

Buvo tik pertrauka poilsiui.

Sutvėrimas, vykdydamas mūsų Vali¹, kviečia mus dirbti.

Bet tai mielas skambutis.

 

Nes mums šis darbas yra

- nauja laimė,

-nauji džiaugsmai   e

- nuostabūs pasiekimai.

Štai kodėl mes tźsiame savo išsiliejim¹.

- meilės, jėgos,

nepasiekiamo gėrio ir išminties, prasidėjusios Kūryboje.

 

Sutvėrimas jaučia, kad jo Dievas nerimsta ir tźsia savo kūrybos darb¹.

Padaras veikia mūsų valioje

Pajuskite pradži¹ jo sieloje

- Dievo meilės lietus, jo galios ir išminties, kuri nelieka neveikli, bet veikia jo sieloje.

Oi! jei žinotumėte, kokį pasitenkinim¹ ir malonum¹ jaučiame, kai padaras kviečia mus dirbti.

Savo kreipimusi

- atpažįsta mus,

- atveria mums duris,

- verčia mus karaliauti ir

- suteikia mums visišk¹ laisvź daryti tai, ko norime jo sieloje. Tad dirbkime savo kūrybingų rankų vert¹ darb¹.

Jei norite, kad mūsų darbas būtų nenutrūkstamas, niekada neapleisk mūsų dieviškumo

Tai pabėgs nuo jūsų,. Tai priklausys tau

Tai bus jūsų atstovas spaudai, kai išgirsite savo bals¹ ir paskambinsite mums. Išgirsime jo miel¹ šnabždesį į ausis ir tuoj pat nusileisime į savo vali¹ tavo sieloje tźsti savo darb¹.

Nes jūs turite žinoti, kad nuolatiniai veiksmai formuoja gyvenim¹ ir užbaigtus darbus.

Tai, kas nenuoseklu, gali būti vadinama mano Valios poveikiu, o ne tvarinyje susiformavusia gyvybe

Poveikis palaipsniui išnyksta, o siela lieka pasninko. Taip pat dr¹sos ir pasitikėjimo.

Vis labiau eikite į Dieviškosios Valios jūr¹.

 

Vėliau aš sekiau darbus, kuriuos mano didžiausias gėris, kurį Jėzus padarė savo žmonijoje, būdamas žemėje.

 

Išgirdźs, jis man pasakė:

Mano dukra, mano žmogiškoji valia neturėjo nė vieno gyvybės akto, ji liko akte

- priimti nuolatinį savo Dieviškosios Valios veiksm¹, kurį turėjau kaip Tėvo Žodį.

Štai   kodėl   visi   mano   veiksmai,   kančios,   maldos,   kvėpavimas,   širdies plakimas,

- išpildyta mano žmogiškosios valios Dieviškosios Valios gyvenime, ji sudarė daug mazgų, kad sujungtų žmogaus vali¹ su   mano.

Šios žmonių valios buvo kaip gyvenamosios vietos,

- kai kurie sugriuvo,

- kiti apgadinti e

- kai kurie pavirto į griuvėsių krūv¹.

 

Taigi mano Dieviškoji Valia, veikdama mano Žmonijoje su mano veiksmais, paruošė pagalb¹ tai padaryti

- paremti tuos, kurie žlunga,

- sucementuokite pažeistus el

- ant jų griuvėsių atstatyti sunaikintas rezidencijas.

Aš nieko nedariau dėl savźs. Neturėjau poreikių.

Dariau visk¹, kad perdarytų, reabilituočiau žmogaus vali¹. Vienintelis mano poreikis buvo meilė ir norėjau būti mylima mainais  .

 

Tačiau, kad gautų vis¹ mano pagalb¹, mano kančias ir darb¹, tvarinys turi suvienyti savo vali¹ su mano.

Tada ji iškart pajus ryšį su Manimi.

Visi mano veiksmai apsups jį, kad palaikytų, sutvirtintų ir pakeltų žmogaus vali¹.

Kai tik ji prisijungė prie manźs ir nusprendė vykdyti mano dievišk¹j¹ vali¹, visi mano darbai, kaip patyrusi armija,

-ateis ginti padaro e

- sudarys gelbėjimosi valtį audringoje gyvybės jūroje.

 

Bet tam, kuris nevykdo mano valios, galėčiau pasakyti, kad jis nieko negauna.

C  ar my Will“ yra vienintelis tiekėjas

viso to, k¹ padariau dėl meilės ir meilės kūriniui.

 

 

 

Mano apleidimas dieviškoje Valioje tźsiasi. Oi! Su kokiu švelnumu ji laukia, kol mamos įsčiose man pasakysiu:

Mano valios dukra, nepalik manźs vienos. Tavo mama nori, kad tu su ja.

Noriu, kad jūsų kompanija dirbtų nenutrūkstamame darbe dėl visų būtybių.

Aš darau visk¹ dėl jų, nepalieku jų nė akimirkai, kitaip jie netektų gyvybės.

Tačiau nėra nė vieno, kuris mane atpažintų.

Priešingai, jie mane įžeidžia, kol aš visk¹ darau už juos.

Oi, kaip skaudi vienatvė! Štai kodėl aš dūsauju paskui tave,   mano dukra. Oi! kokia brangi man tavo kompanija mano veiksmais!

Įmonė supaprastina darb¹

Tai numeta svorį ir suteikia naujų džiaugsmų. “

 

Mano protas buvo paklydźs Dieviškoje Valioje.

Tada mano malonus Jėzus aplankė mane ir pasakė:

 

Mano dukra, mano valia nenuilstanti.

Norėdamas išlaikyti visų kartų ir visos visatos gyvenim¹, tvark¹ ir pusiausvyr¹, jis negali ir nenori pertraukti savo darbo.

Kiekvienas jo judesys yra gimimas, susijźs neatsiejamais saitais.

Oras   suteikia mano Valios vaizd¹: niekas jo nemato, bet jis gimdo būtybių alsavim¹ ir jis neatsiejamas nuo žmogaus kvėpavimo.

Oi! jei oras nustotų kvėpuoti, visų būtybių gyvybė sustotų vienu ypu.

 

Mano valia yra daugiau nei oras   , kuris yra tik simbolis

- kas sukuria kvėpavimo gyvybź,

mano dieviškosios valios gyvybinės dorybės.

Mano Valia yra gyvenimas ir nesukurtas gyvenimas savyje.

 

Dievas išlaiko visus kūrinių veiksmus ir jų skaičių.

Šių veiksmų pažadas, nes juos nustatė Dievas, yra paimtas iš mano dieviškosios valios: Jis įsako juos ir įveda į juos savo gyvenim¹.

Bet kas leidžia vykdyti šiuos Aukščiausiosios Esybės nustatytus veiksmus?

Padaras

- kuris bendradarbiauja ir leidžiasi dominuojamas Dieviškosios Valios e

- kad bendradarbiaudamas ir valdydamas jis jaučia ryšį ir neatskiriamum¹ su ja, o savo veiksmuose jaučia dieviškojo Gyvybės tėkmź.

Bet jei tvarinys nebendradarbiauja, ji praranda mano dieviškosios valios karalystź, užuot vykdydama mano vali¹, ji vykdo savo.

Kiekvienas žmogaus valios veiksmas sudaro tuštum¹ sieloje dieviškumui.

Šios tuštumos subjauroja vargš¹ būtybź.

Jis buvo sukurtas Dievui, ir tik Jis gali užpildyti šias tuštumas. Nes visi nustatyti veiksmai turi būti pripildyti dieviškos Esybės.

 

Oi! kad šios spragos yra siaubingos.

Jie tarsi sukti keliai, poelgiai be dieviško prado ir be gyvybės.

Dėl šios priežasties niekas nesunaikina padaro labiau nei jo valia.

 

Mano valia yra aktyvus ir nenutrūkstamas veiksmas tvarinio viduje ir išorėje.

Bet kas gauna šį operatyvinį akt¹?

Būtybė, kuri j¹ atpažįsta visuose jos veiksmuose,

- tas, kuris jį myli, kuris jį vertina ir vertina.

Būdama atpažinta, mano Valia leidžia paliesti savo veikiantį ir nenutrūkstam¹ veiksm¹. Būtybė jaučiasi savyje

- jo rankos, jo judesių stiprumas,

- gaivinanti jo kvėpavimo dorybė,

-gyvybės formavimasis plakant jo širdžiai.

 

Visur, viduje ir išorėje,

padaras jaučiasi atgaivintas, paliestas, apkabintas, apkabintas mano Valios.

 

Kai mano Valia pamato, kad padaras jaučia jos mylinčius apkabinimus, ji dar stipriau j¹ priglaudžia prie dieviškosios įsčios ir suformuoja saldžias   neatskiriamumo grandines tarp jos ir jos   mylimo kūrinio.

 

Atrodo, kad jis yra apdovanotas pripažinimu už nenuilstam¹ darb¹. Savo galia mano Valia nuima uždang¹, slepianči¹ j¹ nuo kūrinio, ir leidžia jam žinoti, kas yra Tas, kuris formuoja visų jo veiksmų Gyvybź.

Taigi, kuo labiau j¹ atpažinsite, tuo labiau pajusite, kaip ji myli, taip pat labiau j¹ mylėsite.

 

Taip pat turite žinoti, kad siela be mano dieviškosios valios yra kaip gėlė, nuskinta nuo augalo. Vargšė gėlė! Jie atėmė jos gyvybź, nes ji nebėra prisirišusi prie šaknų ir nustoja priimti gyvybing¹ humor¹, kuris cirkuliavo kaip jos kraujas ir išlaikė j¹ gyv¹, gaivi¹, graži¹ ir kvapni¹.

Ji prarado šaknis, kad kaip motina

-Aš j¹ mylėjau, pamaitinau ir

- tvirtai prispaudė j¹ prie krūtinės.

Ir kol šaknis lieka palaidota ir gyva po žeme

- padovanok savo vaikams gyvybź gėlių ir

- padaryti juos gražius, kad patrauktų žmonių dėmesį savo saldžiais kerais, nuskinta ir nuo augalo atskirta gėle,

lyg būtų praradźs mam¹,

- Atrodo, tampa melancholija,

- praranda savo šviežum¹ ir baigia išblukti. Tokia yra siela, kuri gyvena be mano dieviškosios valios.

Ji buvo atitrūkusi nuo dieviškosios šaknies, kuri j¹ mylėjo labiau nei motin¹ ir j¹

Maitinamas

 

Dieviškoji Valia gyvena palaidota

Jis gyvena visuose savo veiksmuose ir būtybės sielos gelmėse.

-Suteik jam dieviškas nuotaikas

Šios nuotaikos cirkuliuoja kaip kraujas visuose jo veiksmuose

kad jis būtų šviežias, gražus ir balzamuotas savo dieviškomis dorybėmis, kad susidarytų saldžiausias žemės ir dangaus žavesys.

 

Bet kadangi siela atsiskyrė nuo mano dieviškosios valios, ji praranda savo tikr¹j¹ Motin¹, kuri

- palaikė j¹ motinos globoje,

- apkabino j¹ prie krūtinės, gynė nuo visko ir nuo visko,

Šios sielos baigiasi

subjauroti e

prarasti visa, kas   gera,

jaučiasi liūdni ir melancholiški, nes   gyvena

be tų, kurie juos sukūrė, be gyvybės ir be jų Motinos glamonių,

 

Taigi galime pasakyti, kad jie yra:

- neturtingi apleisti ir neapsaugoti našlaičiai,

- galimai pateko į priešų rankas e

-semiamas iš jų vidinių aistrų.

 

Oi! jei šaknis būtų teisinga, kiek išaugtų sielvarto šauksmų

- pamatyti jos nuplėštos gėlės gyvenim¹, e

- priversta likti ten kaip sterili motina be savo vaikų vainiko!

Bet jei augalas neverkia, mano Valia verkia, kai matau tiek daug jo našlaičių vaikų. Jie yra savanoriški našlaičiai, kurie patiria visas našlaičių kančias.

kol jų motina gyva.

Jis nenustoja skųstis ir prisiminti aplinkinių savo vaikų karūn¹!



 

Jaučiuosi dieviškosios valios grobis, bet savanoriškas, o ne priverstinis grobis. Taip pat jaučiu didelį poreikį tapti savźs auka, o tai mane džiugina laike ir amžinybe.

Todėl stengiuosi, kad visi mano veiksmai būtų dieviškosios valios, Jo šventumo, paties Jo gyvenimo šviesos aukomis.

Štai kodėl aš jam skambinu, kad uždaryčiau jį savo veiksmuose ir galėčiau pasakyti:

Kiekvienas veiksmas, kurį darau

- tai grobis ir užkariavimas, kurį darau, grobis ir dieviškosios valios užkariavimas be Jo aš negaliu gyventi.

Štai kodėl teisinga ir gerai, kad aš tai darau savo grobiu.

Būdami vienas kito grobis, man atrodo, kad mes tai laikomės

korespondencija,

žaidimas ir meilė, kuri vis labiau įsižiebia iš abiejų pusių.  “

 

Taip galvojant man atrodė, kad mano mielasis Jėzus džiaugiasi mano kvailumu.

As maniau:

Juk aš mažas ir k¹ tik gimźs.

Jei sakau kvailai, tai nėra didelė problema, nes dažnai tai daro maži vaikai.

Jėzus mielai pasinaudoja galimybe išmokyti nedidelź pamok¹, kaip jau padarė. “

 

Aplankźs mano maž¹j¹ siel¹, jis man pasakė:

Mano valios dukra,

aišku, kad viskas, kas vyksta tarp Kūrėjo ir kūrinio,

- jo atliekami veiksmai ir tai, k¹ jis gauna iš Dievo, padeda palaikyti korespondencij¹

-  geriau pažinti ir mylėti vienas kit¹  ,

- Ir palaikykite žaidim¹ tarp dviejų, kad ten patektumėte

- į tai, ko Dievas nori iš kūrinio e

- į tai, ko jis nori iš Dievo.

 

Taigi kiekvienas veiksmas yra tam paruoštas žaidimas

- padaryti gražiausius užkariavimus e

- judėti pirmyn vienas su kitu.

 

Aktas tarnauja

- žaidimų įranga e

- pažado

turi k¹ duoti tam, kas laimės.

 

Dievas, duodamas, įvykdo savo pažad¹.

Ir būtybė savo poelgiu padaro save savit¹. Jie sukūrė žaidim¹.

Mūsų gerumas yra toks didelis, kad mes tampame silpni, kad leistume tvariniui laimėti.

Kitais atvejais mes stiprėjame ir įveikiame.

 

Tai darome norėdami suaktyvinti konkurs¹.

Atliekant daugiau veiksmų, tai suteikia daugiau įsipareigojimų e

taip jis gali laimėti, kad kompensuotų pralaimėjim¹.

 

Galų gale, kaip mes galėtume išlaikyti s¹jung¹, jei neturime k¹ duoti būtybei, o ji taip pat neturi ko duoti mums?

 

Taigi jūs matote, kad kiekvienas veiksmas yra pažadas mums. Tai leidžia mums labiau padėkoti.

Tai korespondencija, kuri atsiveria tarp žemės ir dangaus. Tai žaidimas, kuriame jūs skambinate savo Kūrėjui, kad jis atvyktų pas jus.

 

Iš tiesų, kiekvienas veiksmas, atliktas su Dieviška Valia tvarinio veiksme

tai joje dygstanti dieviška sėkla.

Šis veiksmas paruošia žemź, kur mano Valia išbarsto jos sėkl¹, kad ji išdygtų ir taptų dievišku augalu.

Nes būtent iš sėklos, įmestos į žemź, gimė šis augalas.

 

Jei tai gėlių sėkla, gimsta gėlė. jei tai vaisiaus sėkla, gimsta vaisius.

 

Dabar mano dieviškoji valia pasėja skirting¹ sėkl¹ kiekviename tvarinio veiksme:

čia šventumo sėkla, kitur gėrio sėkla ir t.t.

Kuo daugiau veiksmų tvarinys atlieka pagal mano vali¹, tuo daugiau žemės yra, kur mano valia gali paruošti atskirt¹ sėkl¹, kad užpildytų žemź šiais žmogiškais veiksmais.

Todėl būtybė, kuri leidžiasi valdoma mano Dieviškosios Valios, yra graži ir ypatinga. Kiekviename jo veiksme yra įvairių dieviškų sėklų ir jo Kūrėjo pastaba:

veiksmas, kuris sako   šventum¹,

kitas, kuris sako   gailestingum¹,

kiti, kurie sako teisingum¹, išmintį, grožį, meilź.

Trumpai tariant, dievišk¹j¹ harmonij¹ galima pamatyti su tvarka, kuri parodo, kad joje veikia Dievo ranka.

Ar todėl matote, kad tvarinio veiksmas yra būtinas, kad galėtume pasėti savo dievišk¹j¹ sėkl¹?

 

Kitu atveju kur jį deponuoti, jei neturime žemės?

Todėl mūsų dieviškosios sėklos gali sudygti tvarinyje.

Todėl galima sakyti, kad padaras

kas vykdo mūsų dievišk¹j¹ vali¹ ir

-kas jame gyvena

j¹ galima vadinti ta, kuri atkuria savo Kūrėj¹ ir išlaiko savyje t¹, kuris j¹ sukūrė.

 

Po to tźsiau savo darbus dieviškoje Valioje.

Mano mažutė norėjo visk¹ apkabinti mano mylimame glėbyje

kad galėčiau visur ir visame kame dalyvauti savo mažosios meilės lenktynėse. Mano mielasis   Jėzus pridūrė  :

Mano dukra

mylėti reiškia turėti ir norėti, kad žmogus ar objektas, kurį mylėtų, būtų savas.

Mylėti reiškia susieti  draugystės, giminystės ar kilmės ryšiu, atsižvelgiant į didesnį ar mažesnį meilės intensyvum¹.

Kaip šitas:

- jei tarp kūrinio ir Dievo nėra dieviškosios meilės tuštumos,

-Jei visi jo darbai eina pas Diev¹, kad jį mylėtų,

- jei jie turi savo pradži¹ ir pabaig¹ meilėje,

-Jei tvarinys mato kaip savo visa, kas priklauso Aukščiausiajai Esybei, visa tai išreiškia vaiko meilź savo Tėvui.

Nes tada padaras neišlenda

- ne dieviškos savybės

nei Dangiškojo Tėvo rezidencija.

Nes meilė yra tvarinio teisė:

- palikuonių teisė,

- teisź padalyti turt¹,

- Teisė būti mylimam.

 

Kiekvienas jo meilės poelgis yra gyva nata, plakanti dieviškoje širdyje ir sakonti jam:   „Aš tave myliu“ ir „Mylėk mane“.

Ce  son nesustoja, kol padaras neišgirsta garso natos

Kūrėjas

-kuris atkartoja jo sielos gars¹:   „Myliu tave, mergaite  “.

Oi! kiek mes tikimės iš būtybės „aš tave myliu“.

-kad jis užimtų savo viet¹ mūsų meilėje ir

- turėti saldų malonum¹

galėdamas jam pasakyti:   „Aš tave myliu, mažyte  “, e

kad suteiktų jam didžiausi¹ teisź mus mylėti ir priklausyti mūsų šeimai.

 

Nutrūkusi meilė Nr

-Ne tai, kad mūsų daiktai yra jo

- nei kad jie juos gina.

To negalima pavadinti vaiko meile.

Tai yra geriausia

- meilė draugystei,

- meilė aplinkybėms,

- meilė domėtis,

- meilė būtinybei, kuri nesudaro teisės.

Nes tik vaikai turi teisź turėti Tėvo gėrybes.

Ir Tėvas turi švent¹ pareig¹, net ir su žmogaus ir dieviškomis teisėmis, kad jo turtus užvaldytų jo vaikai.

Todėl   visada patinka

kurį mano valia randa tavo darbuose:

-meilė,

- susirinkimas, el

- tavo bučinys tavo Kūrėjui.

 

 

 

Jaučiu švent¹ pareig¹, nenugalim¹ jėg¹, didžiulź būtinybź

- gyventi toje rezidencijoje, kuri¹ man suteikė mano dangiškasis Jėzus

- tai jo žavingoji Valia.

Jei man atsitiktų k¹ nors padaryti išeidamas, o! kiek jie man kainavo! Tada pajuntu, kad visos blogybės krenta ant manźs.

Jaučiu vis¹ skirtum¹ tarp gyvenimo savo brangioje gyvenamojoje vietoje   , kur man paskyrė viet¹ mano mylimas Jėzus.

Ir aš laiminu t¹, kuris suteikė man toki¹ laiming¹ gyvenam¹j¹ viet¹ ir didžiulį gėrį skelbdamas savo švenčiausi¹j¹ vali¹.

Tačiau mano protas kirto didži¹j¹ Aukščiausiojo Fiato jūr¹.

Tada mano mylimas Jėzus apsireiškė mano vargšoje sieloje. Jis man pasakė:

 

Mano dukra

- būti mano dieviškosios valios rezidencijoje,

- tai turi būti garbingoje padėtyje, kuri¹ Dievas suteikė kūriniui, kai ji pagimdė.

 

Ir kas stovi savo pozicijoje, Dievas pasirūpink, kad jam nieko netrūktų,

- nei šventumo,

- Nėra šviesos,

- ne jėgos,

nei   meilės.

 

Jis padaro kūriniui prieinam¹ visk¹, k¹ jis nori paimti ir išnešti iš šio šaltinio, kad jis gyventų visų gėrybių gausoje.

 

Visi veiksmai, atliekami pagal dievišk¹j¹ vali¹   , turi veikianči¹ Dievo dorybź, kuris jaučiasi traukiamas tos pačios galios veikti tvarinio veiksme.

Todėl šie poelgiai turi dorybių.

- mesti save su entuziazmu ir galia į dieviškosios valios jūr¹, kad ji pradėtų judėti ir nusiteikti

- padvigubinti savo šlovź

- priversti jį parodyti nauj¹ gerum¹, gailestingum¹ ir meilź visoms būtybėms.

Savo veiksmais padaras nedaro nieko kito, kaip tik

- paleiskite dievišk¹jį variklį, kad jis veiktų.

Tiesa, mes esame savyje – nenutrūkstamas judėjimas

-kuris sukuria begalź darbų.

Taip pat tiesa, kad, atlikdama savo darbus pagal mūsų vali¹, būtybė įsitraukia į šį judėjim¹, kad į jį įtrauktų savo.

Ir mūsų judėjimas jaučiasi pasuktas ir juda per būtybź, kad sukurtų mūsų darbus.

Iš karto jaučiame jo veiksm¹ visais savo darbais. Jausti tvarinį su mumis ir mūsų veiksmus

- didžiausia šlovė e

- didžiausia laimė

kuriuos galime gauti.

 

Tau atrodo mažai

kad suteikiame jam dorybź paleisti vis¹ mūsų dievišk¹j¹ Esybź?

 

Mums patinka, kad ji yra savo pozicijoje ir leidžiame jai daryti tai, k¹ nori. Nes esame tikri, kad tai padarys tik tai, ko norime.

 

Jai, gyvenančiai  savo žmogiška valia,  yra visiškai priešingai . Jo veiksmai neturi dieviško impulso. 

Jie lieka apačioje ir dažnai pripildo savo Kūrėj¹ kartėlio.

Po to buvau toks: "O! Kaip aš norėčiau padovanoti savo Jėzui, parodyti jam savo meilź, tiek daug gyvybių už visus savo veiksmus!"

 

Jėzus pridūrė:

 

Mano dukra

jūs turite žinoti, kad viskam, k¹ daro tvarinys, mes suteikiame gyvybės veiksm¹, kuris išeina iš mūsų.

-Jei ji galvoja, mes suteikiame jai savo intelekto minties gyvybź,

- jei jis kalba, mes įdedame į jo bals¹ savo žodžio gyvybź.

-jei ji dirba, joje teka mūsų darbų gyvenimas.

 -Jei ji eina, savo žingsniais atiduodame jai gyvybź  .

 

Pamatyti

yra du gyvybės aktai, kurie turi sutapti kiekviename tvarinio veiksme:

- pirmiausia dieviškojo gyvenimo veiksmas,

-iš karto sekė būtybės veiksmas.

Jei viskuo, k¹ ji daro, būtybė veikia T¹, kuris atidavė jai gyvybź, susiformuoja gyvybės mainai: gyvybė, kuri¹ dovanojame, ir gyvybė, kuri¹ gauname.

 

Ir nepaisant didelio skirtumo tarp mūsų ir   tvarinio gyvenimo veiksmų,

Tačiau esame šlovinti ir patenkinti,

-nes tai gali mums suteikti e

kuri¹ ji mums duoda.

Be to, visi jos atlikti veiksmai,

- duoti mums gyvenimo mainus,

nebūkite lauke, o mumyse,

 kaip amžinojo tvarinio gyvenimo liudijimas  .

Mes jaučiame mainus

- savo gyvenimo

- prieš gyvenim¹, kurį suteikėme savo dieviškoje Esybėje. Mūsų valia ir meilė mus atneša

saldus jo minčių gyvenimo šnabždesys mūsų   protuose,

saldus jo žodžio šnabždesys mūsų balse, jo darbai švelniai šnabžda mūsų darbams ir saldus jo žingsnių garsas šnabžda mums:

Meilė ir gyvenimo liudijimai mano Kūrėjui“.

 

Ir mes sakome savo meilės bangoje:

Kas yra tas, kuris šnabžda mūsų Dieviškoje Esybėje apie mūsų veiksmų gyvybź?

Jis yra tas, kuris yra mūsų Valioje ir veikia iš tyros meilės.

 

Tačiau mūsų liūdesys nėra toks

kai nieko negaudami suteikiame gyvybź tvarinio veiksmams.

Šie veiksmai lieka už mūsų ribų ir prarandami.

Nes jiems trūksta mūsų valios ir mūsų meilės bangos, kuri juos atneša pas mus. Ir dauguma šių poelgių turi įžeidimo antspaud¹   tam, kuris davė jiems gyvybź.

 

Oi! jei padarai galėtų aiškiai suprasti

k¹ reiškia vykdyti savo vali¹, jie numirtų iš skausmo supratimo

- didelis blogis, į kurį jie veržiasi

- ir didžiojo gėrio, kurį jie praranda nevykdydami mūsų Dieviškosios Valios!

 

Būk atsargus, mano dukra  ,

- jei nenori pamesti sielos akių, tai yra mano Valios

-ir kad juos praradźs nebesupranti savo didelės nelaimės.

Kaip ir daugelis kitų būtybių, kurių jie nesupranta

- kurie iššvaistė Dievišk¹j¹ Vali¹, kad ji taptų sava. Ir už k¹? Būk nelaimingas!

 

 

Jaučiausi slegiamas savo mielojo Jėzaus nepriteklių.Pavargźs nuo ilgos tremties, pagalvojau sau: „Niekada nemaniau, kad taip ilgai gyvensiu!

Oi! jei mano gyvenimas galėtų būti trumpesnis, kaip ir daugelio, amžiumi būčiau pralenkźs ne daugelį kitų, o Fiat, Fiat. “

 

Jaučiau, kad mano protas reiškia nes¹monź

Todėl meldžiau Jėzaus, kad padėtų man, ir prisiekiau, kad visada norėsiu vykdyti jo žaving¹ vali¹.

Ir mano valdovas Jėzus, išsklaidydamas mane supanči¹ tams¹, aplankė mano siel¹. Jis man pasakė su neapsakomu švelnumu:

 

Mano geroji dukra, būk dr¹sus.

Jūsų Jėzus nori jums duoti daugiau ir gauti dar daugiau iš jūsų.

Taigi aš leidžiu laikui.

Negalima lyginti sielos, kuri man kelet¹ metų davė įrodymų, ir sielos, kuri tai darė daugelį metų.

Ilgas laikas pasako vis daugiau:

aplinkybių, išbandymų ir kančių yra   daugiau

ir reikia išlikti ištikimam, pastoviam ir kantriam ne kurį laik¹,   o ilgai.

Oi! kiek daug dalykų jis mums pasakoja!

 

Turite žinoti, kad mano dieviškosios valios imperijos gyvenimo valandos yra vienodos

- dieviškas gyvenimas,

-Ačiū,

- gražuolės ir

-nauji protėviai Dievui,

- nuo susirašinėjimo iki naujos šlovės.

 

Mes esame tie, kurie matuoja laik¹, kurį skiriame.

Laukiame apsikeitimo būtybės poelgiu, kad vėl jį duotume.

 

Būtybei reikia laiko

-suvirškinti tai, k¹ davėme e

- žengti dar vien¹ žingsnį link mūsų.

 

Jei prie to, k¹ davėme, nieko nepridėsime,

Mes netźsiame ir

laukiame, kol jūsų veiksmai atsipirks.

 

Štai kodėl tai nieko

- didesnis,

- bet dar svarbiau,

mums priimtinesnis

nei ilgaamžė ir pamaldžiai nugyventa egzistencija.

 

Kiekviena valanda jau yra tolesnis išbandymas

meilės, ištikimybės ir pasiaukojimo, kuri¹ mums suteikė tvarinys.

Taip pat skaičiuojame minutes

kad visi būtų pilni malonių ir mūsų dieviškosios charizmos.

 

Per trump¹ gyvenim¹ galime suskaičiuoti tik kelias valandas.

Ir mes negalime jam duoti didelių dalykų, nes jo veiksmų mažai.

 

Todėl leisk man tai padaryti.

Noriu, kad būtum patenkintas tuo, k¹ darau. O jei nori būti laimingas, pagalvok

-kad kiekviena tavo gyvenimo valanda yra meilės pažadas

kad tu man duodi ir kad turėsiu tau pažadėti tave mylėti labiau. Ar tai nedžiugina?

 

Po to aš sekiau savo veiksmus pagal Dievišk¹j¹ Vali¹

Pajutau jo imperij¹ ant savźs ir jo begalybź, kuri mane užvaldė viduje.

Mano mylimas Jėzus pridūrė:

 

Miela mano valios dukra, gyventi pagal mano vali¹ reiškia pripažinti jo tėvystź, o būtybė, kuri jaučiasi vaiku, nori likti Tėvo glėbyje, gyventi jo namuose ir teisingai.

Kadangi pripažįstamas jo gimimas, tai, k¹ Tėvas su tokia meile sukūrė ir iškėlė į švies¹, o visi kiti dalykai yra matomi kaip išoriniai ir be saldaus tėvystės ar kilmės ryšio. Būtybė taip gerai mato, kad išėjusi iš Tėvo namų bus pasiklydusi mergina, kuri net neturės duobės, kur susikurti savo   rezidencij¹.

 

Štai kodėl tas, kuris veikia ir gyvena mūsų dieviškoje valioje

- suplėšykite mūsų Jėgos bures ir suraskite jos Kūrėj¹, kuris

-Mylėk jį stipriai ir

- nuplėšdamas šyd¹. traukia jo būtybź stipriai jį mylėti

 

Sutvėrimas rado dieviškosios galios šventovź ir  niekada jos neberado 

baimė  .

Nes jei Kūrėjas yra galingas, jis gali jį mylėti ir būti mylimam.

 

Mylėdamas galing¹ meilź, padaras žaidžia žaidim¹. Ji nuplėšia šyd¹

dieviškoji meilė,

išmintis,

gerumas,

gailestingumas   e

dieviškasis teisingumas,

ir randa kuo daugiau jį mylinčių šventovių

- protingai ir

- su švelniausiu ir perdėtu gerumu, kartu su precedento neturinčiu gailestingumu.

Šios šventovės tai mėgsta.

Padaras suranda ši¹ perpildyt¹ meilź, su kuria jį nepaprastai myli

teisingumas

pagal dieviškosios Būtybės tvark¹.

Eidamas iš vienos šventovės į kit¹ ne išorėje, o šių burių viduje,

jis jaučia savo Kūrėjo atspindžius.

Ir myli jį išmintingai, su gerumu ir švelnumu, suvienyta su gailestingumu,

- kad yra nenaudingas savo Dievui,

Jis pakeičia jį visų kartų labui. Ji jaučia, kaip per j¹ trykšta meilė.

O, kaip ji norėtų ištirpti Meilėje, kad galėtų j¹ mylėti! Bet teisingumas laikosi.

Ji duoda jam,

- kiek įmanoma būtybei, tik meilė ir patvirtinimas gyvenime.

 

Mano dukra

kiek daug dalykų mūsų dieviškųjų savybių neslepia šios burės. Bet tam, kuris gyvena mūsų dieviškoje Valioje, ir niekam kitam duota nuplėšti šiuos   šydus.

Ji viena turi džiaugsm¹ matyti savo Diev¹ ne uždengt¹, o tokį, koks jis yra savyje.

Kadangi nesame atpažįstami už tai, kas esame savyje,

- būtybės turi žemas ir kartais iškreiptas idėjas apie mūsų Aukščiausi¹ Esybź Taip yra todėl, kad jose nėra mūsų Valios,

jie nejaučia Gyvybės To, kuris juos sukūrė.

 

Jie liečia mūsų bures, bet ne tai, kas viduje. Todėl jie randa

mūsų galia kaip didžiulė   ir

mūsų akinanti šviesa

nei tuo atveju, jei jie laikytų juos toliau nuo Mūsų ir sulaikytų juos nuošalyje.

Jie jaučia mūsų uždengt¹ šventum¹, dėl kurio jiems gėda

Nedr¹sūs jie gyvena pasinėrź į savo aistras, bet su savo kaltės jausmu.

 

Nes yra sakinys, kurį ištarėme žemiškajame rojuje:

Mes čia neiname.

Ši vieta skirta būtybei, kuri veikia ir gyvena pagal mūsų vali¹. “

 

Todėl pirmieji buvo išvaryti.

Ir mes pastatėme angel¹, kad uždraustume jiems įeiti.

Mūsų valia yra tvarinių rojus,

- žemė žemėje e

- dangus danguje.

Ir galima sakyti, kad jį stebi angelas.

 

Tai

-kuris nenori veikti ir gyventi jo glėbyje ir

-norint gyventi bendrai savo rezidencijoje būtų įsibrovėlis, jei norėtų įeiti.

 

Bet taip pat negali.

Nes mūsų burės taip įtemptos, kad ji neras, kaip ten patekti.

Ir kaip angelas laiko įėjim¹

Yra dar vienas   angelas, kuris veda ir ištiesia rank¹ tiems, kurie nori gyventi mūsų Valia.

 

Todėl būk laimingas mirźs tūkstantį kartų

- o ne gyventi mūsų Valioje.

 

Turėtumėte žinoti, kad:

Kūrėjas nenuleidžia akių nuo laimingos būtybės, kuri nori jame gyventi. Kai padaras atlieka savo veiksmus,

Dieviškoji Valia suteikia jai savo dieviškosios šviesos voni¹.

 

Ši vonia suteikia jam jėgų ir leidžia pajusti dievišk¹ poilsį.

Formuojama šviesa, sukurta savo prigimtyje, paslėpta po burėmis,

- vaisingumas, saldumas, skoniai ir spalvos.

 

Tiek, kad būdamas tik lengvas,

joje slypi tokios gražios ir nesuskaičiuojamos savybės, kad nė vienas elementas negali pasakyti, kad ji į j¹ panaši.

 

Priešingai, ji kyla iš šios Šviesos

- kad elementai geidžia vaisingumo ir gėrio

kad kiekvienas elementas turi išsipildyti tokia tvarka, kokia jį įdėjo Dievas.

 

Galite tai vadinti   siela

- Sukurtų daiktų šviesa  ,

- mūsų dieviškojo Fiat nesukurtos Šviesos simbolis, kuris visk¹ pagyvina.

Su šia dieviškos šviesos vonia,

- kai jis ruošiasi atlikti savo darbus pagal mano vali¹,

siela jaučiasi suminkštėjusi, suformuota, parfumuota, sustiprinta, išgryninta, švytinti ir graži

-kad pats Dievas džiaugiasi tokiu retu grožiu.

Ši Šviesos vonia yra tarsi pasiruošimas

- peržengti slenkstį e

-nuplėšti nuo žmogiškųjų būtybių šyd¹, slepiantį mūsų dievišk¹j¹ Esybź.

 

Taip pat mūsų interesas tas, kuris gyvena mūsų valioje

- atrodo kaip mes ir

- negali padaryti nieko, kas neverta mūsų Didenybės tris kartus švento.

 

Todėl galvok, kad mano Valia aplieja tave Šviesa kiekvien¹ kart¹, kai esi pasiruošźs atlikti savo veiksm¹ begalinėje jos šviesoje. Taigi būkite atsargūs, kad jį gautumėte.

 

 

 

Aš tźsiu savo apleidim¹ dieviškame Fiate. Jo minkštos grandinės apgaubia mane,

- bet neatimti iš manźs laisvės, ne, ne,

-bet kad būčiau laisvesnė dieviškuose laukuose e

- gintis nuo visko ir visų.

 

kad jausčiausi saugiau prirakintas Dieviškosios Valios.

darau savo darbus joje,

-Jaučiau poreikį padėti mano dangiškosios Motinos, kad palaikytų mano mažus darbus, kad jie galėtų sulaukti dieviškojo šypsenos ir pasitenkinimo.

 

Dangiškasis guodėjas, kuris žino, kaip nieko atsisakyti tiems, kurie nori jam įtikti, aplankė mano vargšź siel¹ ir pasakė:

"Mano dukra,

mūsų dangiškoji Motina   turi viršenybź prieš visus gerus kūrinių darbus.

Kaip   karalienė  , ji turi įgaliojimus ir teisź savo veiksmuose prisiimti visus būtybių veiksmus.

Jo meilė Motinai ir Karalienei yra tokia didelė

- kai padaras ruošiasi suformuoti savo meilės akt¹,

iš savo sosto aukščio jis siunčia žemyn savo meilės spindulį,

- uždengia ir apgaubia šį veiksm¹, kad galėtų atlikti savo pirm¹jį meilės akt¹.

 

Būtybės veiksmas prisikelia

šiame spindulyje ir jo meilės šaltinyje.

 

Ir jis tarė savo Kūrėjui:

Brangioji Didenybe, mano meilėje, kuri visada kyla į Tave, čia mano vaikų meilė susilieja mano ir

kad turėdamas savo, kaip karalienės, teisź pasitraukiau į savo meilės jūr¹

kad mano Meilėje rastumėte visų kūrinių meilź“.

 

Jei padarai dievina,

jei jie   meldžiasi,

jei jie   remontuoja,

jei jie   kenčia,

garbinimo spindulys nusileidžia.

Iš savo sosto aukščio karalienė

- skleidžia gaivinantį spindulį iš savo kančių jūros, pvz

-apsirengia ir supa būtybių garbinim¹, mald¹, kančias

 

Kai jie atliko ir suformavo veiksm¹, šviesos spindulį

- pakyla į savo sost¹ e

- ji susilieja dangiškosios Motinos garbinimo, maldos, atlygio, kančios šaltiniuose ir jūrose

 

Ji kartoja:

Šventoji Didenybe,

mano garbinimas apima visas būtybių garbinim¹, mano malda meldžiasi jų maldose, remontas su jų atlyginimu

Kaip Motina, mano kančios apsirengia ir supa jų kančias.

Nesijausčiau karaliene

jei nepulčiau dėti savo pirmojo veiksmo visuose jų veiksmuose.

Aš nesimėgaučiau saldumu būti mama

jei nenorėčiau supti, padėti, kompensuoti, pagražinti ir sustiprinti visų būtybių poelgių, kad galėčiau pasakyti:

Mano vaikų veiksmai yra vienodi su manaisiais, aš laikau juos savo valdžioje

Aš meldžiu Diev¹

juos apginti, jiems padėti, el

- gali būti tikras pažadas, kad jie ateis pas mane į dangų. “

 

Štai kodėl, mano dukra,   tu niekada nesi viena savo veiksmuose.

 

Jūs turite   savo dangišk¹j¹ motin¹ su savimi

-kas ne tik tave supa,

- Bet kas savo dorybių šviesa maitina tavo veiksmus, kad suteiktų jiems gyvybź.

Turite žinoti,  kad suvereni karalienė  nuo savo Nekalto Prasidėjimo, 

- buvo vienintelis padaras

sukurti ryšį tarp Kūrėjo ir kūrinio

- kurį sulaužė Adomas.

Jis priėmė dievišk¹ mandat¹ sujungti Diev¹ ir žmones.

Jis susiejo juos su savo pirmaisiais ištikimybės, pasiaukojimo, didvyriškumo,

- priversti jo vali¹ mirti kiekviename veiksme, ne vien¹ kart¹, o visada,

atgaivinti Dievo Gyvenim¹.

 

Iš ten   išėjo dieviškas meilės šaltinis.

kuris sujungė Diev¹ ir žmogų visuose savo darbuose.

 

Jos veiksmai, motiniška meilė, karalienės valdymas yra tvirti dalykai

- kuris sujungia būtybių veiksmus su savaisiais, kad jie būtų neatskiriami,

- išgelbėk nedėking¹ būtybź, kuri atsisako priimti savo Motinos meilės cement¹.

Taigi jūs turite būti įsitikinź

- tai aplink jūsų kantrybź,

yra   Karalienės Motinos  kantrybė,  kuri supa, palaiko ir maitina jūsų.

-Aplink savo kančias, jus supa jo kančios, kurios palaiko   ir maitina jūsų kančių kietum¹ kaip balzamiko aliejus.

Ji yra užimta karalienė

- kuris nežino, kaip likti dykinėdamas savo šlovės soste.

Ji išlipa, bėga kaip mama iš tikrųjų savo vaikų reikmėms.

 

Todėl ačiū jai už tiek daug motiniškų rūpesčių. Ačiū Dievui, kad visoms kartoms suteikė Motin¹.

-jeigu šventa   ir

- toks   malonus.

Ji taip myli, kad gali sekti visus savo vaikų veiksmus

-apsirengti juos savo, el

- kompensuoti tai, ko jiems trūksta grožio ir gėrio.

 

Po to tźsiau savo įprast¹ kelionź po sukurtus daiktus, kad sekčiau, k¹ juose padarė Dieviškoji Valia.

Oi! kokie gražūs ir skanūs man jie atrodė.

Kiekvien¹ kart¹ grįžźs randu

- staigmenos, kurios mane užburia,

- Nauja, kurios nesupratau,

- senoji ir nauja Dievo meilė, kuri niekada nebyli.

Mano mintys nuklydo  į Kūrybos horizontus. Mano Jėzus mane nustebino ir pasakė:  

 

Mano valios dukra,   mūsų darbai gražūs, ar ne? Jie negali keistis ar transformuotis.

Kūryba sako ir atskleidžia

- mūsų dieviškoji Esybė,

- mūsų tvirtumas mūsų darbuose,

-mūsų pusiausvyra ir universalumas visuose dalykuose.

 

Kad ir kokie malonūs ar nemalonūs būtų mūsų dalykai, mūsų nekintamumas visada užima savo garbės viet¹.

 

Mes nieko nepakeitėme tame, k¹ sukūrėme.

Jei padaras mato ir jaučia tokius daugybź pokyčių,

tai ji pati keičiasi ir transformuojasi bet kokiomis aplinkybėmis.

 

Kadangi keičiasi ir viduje, ir išorėje, jai atrodo, kad mūsų darbai keičiasi.

 

Tai yra jo pokyčiai

kurie jį supa ir turi jėgų pašalinti jį iš mūsų nekintamumo. Viskas mumyse yra nenutrūkstama ir subalansuota  .

Tai, k¹ padarėme Kūryboje, vis dar tźsiasi.

Viskas buvo padaryta būtybei, kuri turėjo gyventi mūsų Valioje. Kai padaras su ja susitvarko,

mūsų kūrybinis darbas atlieka savo nenutrūkstam¹ veiksm¹ būtyje.

 

Tada jis išgirsta:

- mūsų nekintamumo gyvenimas,

- tobula mūsų darbų pusiausvyra,

- mūsų meilė, kuri visada ir nuolat jį myli.

Ten, kur randame savo Vali¹, tźsiame savo Kūrinijos darb¹.

Ne todėl, kad mūsiškis buvo nutrauktas dėl to, kad padaras nevykdo mūsų Valios.

Ne, ne, greičiausiai taip neatsitiks.

 

Bet todėl   , kad trūksta priežasties, dėl kurios ji buvo sukurta, ty vykdyti savo vali¹.

 

Ir štai kodėl padarai neturi:

- ne akys, kad matytų mūsų tobul¹ pusiausvyr¹, kuri išlieka virš jų, kad subalansuotų jų darbus ir padarytų juos nepakeičiamus mūsų nekintamumui,

nei ausys, kad išgirstų, k¹   sako mūsų darbai,

nei rankų, kad juos liestume ir gautume nuolatinź meilź, kuri¹ jiems siūlome.

 

Todėl būtybės

- tapti svetimais savo Dangiškojo Tėvo namams, kai mūsų veiksmai tźsiasi ir tźsia savo keli¹.

Tačiau jiems jie lieka sustabdyti ir be poveikio.

 

 

 

Aš visada grįžtu prie Dieviškosios Valios.

Atrodo, mano mažoji siela skrenda savo Šviesoje

-suvartoti mane ir

- Prarandu jame savo gyvybź.

Bet kart¹ suvartotas aš atgimsiu iš naujo.

į nauj¹ meilź,

į nauj¹ švies¹, žinias, stiprybź ir s¹jung¹ su Jėzumi ir jo dievišk¹ja   valia.

Oi! laimingo prisikėlimo, kuris atneša tiek daug gėrio mano sielai.

Man atrodo, kad mano siela dieviškoje valioje visada miršta, kad tai padarytų

-gauti nauj¹ gyvenim¹ e

palaipsniui formuoti mano valios prisikėlim¹.

 

Tada mano didysis gerasis Jėzus aplankė mano maž¹j¹ siel¹ ir tarė:

Mano dukra, mūsų Valia yra pirmasis taškas ir nekintanti bei nepajudinama būtybės atrama.

Tada jis nešamas į mūsų begalybės glėbį, kad nei joje, nei išorėje niekas netrūktų,

bet kad viskas tampa nepralenkiama tvirtumu ir tvirtumu.

 

Tam mes norime, kad jis vykdytų mūsų vali¹ ir nieko kito, kad savo sielos gelmėje rastų mūsų šventovź.

Šis židinys, kuris visada dega ir niekada neužgźsta, šviesa, kuri sudaro dievišk¹j¹ ir amžin¹j¹ dien¹.

Jam viešpataujant, mūsų Valia išlaisvina mus nuo visko, kas žmogiška. Iš savo sielos centro tvarinys mums duoda

- dieviški darbai,

- dieviškosios garbės,

-dieviškos maldos e

- dieviška meilė

kurie turi nenugalim¹ jėg¹ ir nepralenkiam¹ meilź.

Kai mano testamente norėjai apkabinti visus darbus

tų, kurie yra danguje ir

- būtybės, esančios žemėje

kad kiekvienas galėtų prašyti, kad dieviškoji valia būtų žemėje kaip danguje,

visi darbai liko paženklinti didžiule garbe

paprašyk, kad mano Fiat būtų kiekvienos būtybės Gyvybė ir kad Jis viešpatautų ir dominuotų.

 

Mūsų dieviškumas gavo aukščiausi¹ garbź:

kad visi darbai prašo gyvybės, dieviškosios valios karalystės.

Mes nesuteikiame nė vieno malonės rašto, jei jame nėra auksinio mūsų Valios parašo.

 

Dangaus durys atviros tik tiems, kurie nori vykdyti mūsų Vali¹.

Mūsų tėviški keliai negali sutikti, kad ji paimtų j¹ ant rankų ir leistų pailsėti mūsų mylinčiose įsčiose, jei ji neateis mūsų valios dukra.

 

Todėl matote didžiulź įvairovź, kuri¹ stebi mūsų Aukščiausioji Būtybė

- sukurti dangų, saulź, žemź ir kt.

žmogaus kūrybos atžvilgiu.

 

Kurdamas daiktus  jis nurodė   „tik pakankamai“,

- kad jie negalėtų nei augti, nei mažėti, nors jis į juos įdėjo vis¹ ištaigingum¹, grožį ir didybź darbų, kurie išėjo iš   mūsų kūrybinių rankų.

Priešingai,   sukurti žmogų  , kaip ir turėjome turėti jame

- mūsų būstinė e

taigi veikia mūsų dominuojanti Valia, mūsų Aukščiausioji Esybė nepasakė „gana“. Nr.

 

Jis suteikė žmogui   daugybos dorybź

- kūriniai, žodžiai, ištraukos, visi skirtingi vienas nuo kito.

Mūsų valia žmoguje liktų suvaržyta

- jei jis nebūtų gavźs dorybės nuolat daryti naujus darbus, nepavaldus vienam ir vieninteliam,

- pakartokite t¹ patį žodį, atlikite tuos pačius veiksmus taip pat

Jį sukūrėme mes, Kūrybos Karalius

Kadangi Kūrėjas, karalių Karalius, turėjo gyventi žmoguje, buvo teisinga, kad tas, kuris sudarė mūsų dieviškosios Esybės rezidencij¹.

jis buvo mažasis karalius, kuris valdys mūsų sukurtus dalykus.

Ir jis pats iš meilės mums turėjo turėti   gali¹ nuveikti

- ne vienas darbas, bet

- daug darbų,

- nauji mokslai,

kad galėtume pradėti naujus dalykus, taip pat pagerbti Vienintelį

-kas jame gyvena ir

- kad, turėdamas pažįstam¹ pokalbį su juo,

išmokė jį daryti ir pasakyti tiek daug nuostabių dalykų.

 

Todėl mūsų meilė kuriant žmogų buvo tokia neįveikiama, kad turėjo keliauti visus šimtmečius, kad dovanotų ir gautų meilź ir formuotų žmoguje mūsų dieviškosios valios karalystź.

 

Mes neturime jokio   kito tikslo ar pasiaukojimo kūriniui  , jei ne   vykdyti savo vali¹.

- kad galėtų suteikti jai karaliaus titul¹ prieš save ir kūrinius,

-ir kad galėtume ten gyventi su padorumu ir garbe, kuri   priklauso mūsų citadelei ir mūsų rūmams.

 

Aš pasidaviau dieviškoje Valioje. Mano mylimas   Jėzus pridūrė  :

Mano geroji dukra, tu turi žinoti, kad mūsų Valia gyvuoja, viešpatauja ir yra mūsų dieviškosios Esybės centre.

Jis yra vienas su mumis ir iš jo centro sklinda jo šviesos spinduliai, užpildantys dangų ir žemź.

-Žmogaus, gyvenančio mūsų valioje, poelgiai formuojasi jo gyvenimo centre, kuris yra mūsų dieviškoji Esybė.

Kita vertus, kas daro tik mūsų Vali¹, irgi daro gera, bet ne Joje gyvena.

Jo veiksmai susidaro spinduliuose, sklindančiuose iš jo centro.

 

Yra skirtumas tarp

- tas, kuris gali dirbti šviesoje, kuri¹ saulė išsklaido iš jo sferos centro,

-ir kas gali pakilti iki šviesos centro.

 

Taip pajusite suvartojim¹ ir jo būties atgimim¹ šiame centre

šviesos taip, kad jam būtų sunku atsiriboti nuo   šios šviesos sferos.

Kita vertus, tas, kuris dirba žemź pripildančioje šviesoje, nejaučia intensyvios jį suryjančios šviesos Jėgos ir neatgimsta šioje šviesoje.

Net jei jie daro gera,   jie išlieka tokie, kokie yra.

 

Tai yra  skirtumas  tarp  

-Tas, kuris gyvena mano Testamente e

-Tas, kuris vykdo mano vali¹.

 

Tiek kartų siela veikia pagal mano vali¹,

daug kartų atgimsta dieviškajam gyvenimui ir sunaudojama mirti žmogui. Kokie gražūs šie sielos prisikėlimai!

 

Pakanka pasakyti, kad juos formuoja dieviškojo amatininko išmintis ir meistriškumas, kuris sako visk¹, vis¹ grožį ir visa, k¹ galime padaryti kūriniui.

 

 

 

Mano apleidimas dieviškame „Fiat“ tźsiasi. Jo galia primeta mane

Jis nori, kad atpažinčiau tai kaip kiekvieno mano veiksmo gyvenim¹

-su savo jėga pratźsti nauj¹ grožio ir meilės dangų,

- kad galėčiau atpažinti jo poelgį mano veiksme,

- pripažinti, kad jis nemoka daryti mažų dalykų, o tik didelius dalykus ir gali nustebinti vis¹ dangų,

ir kad galėtų konkuruoti su visais jo darbais.

 

Jei aš jo neatpažinsiu,

- mano veiksmas negali priimti Dieviškosios Valios akto Jėgos. Tai lieka būtybės, neturinčios savo Jėgos, veiksmas.

Oi! Dieviškoji Valia, leisk man visada pripažinti tai daryti

- kad galėčiau į savo veiksm¹ įtraukti diding¹ tavo žavingosios Valios darbų potencial¹.

Aš tai galvojau, kai mano   mylimas Jėzus

trumpam aplankė mano vargšź siel¹. Jis man pasakė:

 

Mano dukra

atpažinti, k¹ mano Valia gali padaryti tvarinio veiksme

- formuokite jame dievišk¹jį akt¹.

 

Šis veiksmas yra mano dieviškosios valios pagrindas, kad į jį būtų įtrauktas dieviškasis principas. Jį formuodamas jis aprengia savo nekintamumu.

 

Taip padaras jaus savo veiksm¹

-dieviška   pradžia   , kuri neturi pabaigos e

-  nekintamumas   , kuris niekada nesikeičia.

Ji pati savaime turės savo tźstinio veiksmo varpo skambesį, kuris tźsia savo eig¹.

Tai ženklas, rodantis, ar siela savo veiksmuose gavo dievišk¹jį prad¹:   tźsinį.

Vaisingas veiksmas sako, kad Dievas gyvena savo darbais, sako gėrio patvirtinim¹.

 

Nes tiek daug yra jo atliekamo nenutrūkstamo veiksmo vertės, malonės, galių.

- mažos meilės tuštumos,

- jos mažos silpnybės, kurioms priklauso žmogaus prigimtis.

Galima sakyti, kad nenutrūkstamas veiksmas, nuolatinė dorybė yra būtybės teisėjas, tvarka ir sargas.

 

Štai kodėl aš teikiu toki¹ didelź reikšmź, kad  jūsų veiksmai būtų tźstiniai  .

Nes   juose yra mano veiksmas  .

Aš pajausčiau  savo negarbing¹ poelgį tavyje  .

 

Žiūrėk, mano dukra, toks didelis mano meilės išsiliejimas

kad noriu, kad viskas, k¹ padariau, kad būtybė būtų pripažinta  ,

ir tai tik duoti.

Mane dega noras duoti  . Noriu apmokyti prižiūrėtojus

- mano gyvenimo, mano darbų,

- mano kančių, ašarų, visko.

Bet aš negaliu jų duoti, jei jie nepripažįstami.

 

Jų neatpažinimas neleidžia man priartėti, kad nusodinčiau į būtybes

k¹ noriu jiems padovanoti su tokia meile. Todėl jie liktų be pasekmių.

Jie būtų kaip akli žmonės, kurie nemato savo aplinkos.

Žinios   , priešingai, sielai yra regėjimas, gimdantis   troškim¹.

ir   meilė,

ir todėl dėkoju Man, kad taip trokštu duoti.

 

Tada sielos pavydžiai saugo mano sukaupt¹ lobį.S Atsižvelgdamos į aplinkybes, jos naudoja:

mano   vairuotojo gyvenimo,

mano darbų patvirtinti jų   darbus,

iš   mano   kančių   , kad   iškźsčiau   jų   kančias  ,  ir   iš   mano   ašarų   , kad nuplaučiau, jei jos   suteptos,

Ir, oh! koks aš laimingas, jei jie naudojasi Mane ir Mano darbais, kad padėtų sau.

Toks buvo mano tikslas atvykti į žemź:

būdamas tarp jų ir juose – mažasis brolis, kuris padeda jiems jų reikmėms.

 

Kai jie atpažįsta mane,

-Aš tai apm¹stau tik tam, kad užantspauduočiau gėrį, kurį jie atpažino, panašiai kaip saulė, atspindinti savo švies¹ ant augalų ir gėlių, perduoda skonių ir spalvų esmź,

ne išvaizda, o realybe.

 

Taigi, jei norite gauti daug, pabandykite žinoti

- k¹ mano Valia padarė ir tebedaro kūryboje,

- k¹ jis padarė Atpirkime

Ir aš jus padidinsiu, neneigdamas nieko iš to, k¹ jums pranešiau.

 

Priešingai, žinok tai, jei nesustosiu

-elkis su tavimi kaip Meistras e

- kad sužinotumėte daug kitų dalykų apie mane,

taip yra todėl, kad noriu ir toliau tau duoti tai, k¹ tau pranešiu.

 

Nebūčiau laimingas

jei neturėčiau k¹ padovanoti, o vis naujų dalykų, dukrai.

 

Todėl tikiuosi, kad įdėsite tai, ko išmokote, į savo siel¹, kad galėtumėte tai laikyti savo.

Kai j¹ nustatote ir norėdamas jums padėti, tźsiu

- paglostyti tave, formuoti tave ir

- sustiprinti jus plečiant savo įgūdžius.

Trumpai tariant, aš atnaujinu tai, k¹ padariau kurdamas pirm¹j¹ būtybź.

Dar daugiau, tai mano dalykai

kad žinojai ir

- Noriu įnešti į tave.

 

Nenoriu niekuo pasitikėti, net tavimi.

Noriu pati ir savo kūrybingomis rankomis paruošti jiems viet¹ ir įdėti juos į jus.

Ir kad jie būtų saugūs, aš juos apsupu

- mano meilės,

- iš mano jėgų   ir

- mano   šviesos

kaip sargybiniai.

 

Todėl būkite atsargūs ir neleiskite nieko pabėgti nuo jūsų.

Ir jūs suteiksite man laiko ir erdvės padaryti jums nuostabiausias staigmenas.

 

Po to mano mažasis intelektas toliau kirto begalinź dieviškosios valios jūr¹,

 

Mano aukščiausias gerasis   Jėzus pridūrė  :

Mano dukra, mes turime begalinius ir dieviškus laukus ir jūras.

Jie kupini visokių džiaugsmų, palaiminimų ir kerinčių grožybių, turi savybź visada pasiūlyti naujus džiaugsmus ir grožybes, kurios skiriasi viena nuo kitos.

Tačiau šios jūros ir laukai alsuoja daugybe palaimų. Tačiau mes nerandame pulsuojančio gyvenimo, kai esame visų dalykų, net ir savo   džiaugsmų, gyvybė ir širdis.

Trūksta būtybės širdies

-kuris pulsuoja mūsų e

-kuris pripildo mūsų begalinius laukus ir jūras gyvybe. Dabar ar norite sužinoti, kas atneša mums savo gyvybź?

Tai nėra naujas dalykas. Turime kiekius!

Ji yra  ta, kuri ateina gyventi mūsų Valioje 

Nes, užplūsta nuo mūsų, mūsų Valia formuoja mums mūsų dieviškas jūras ir laukus, pilnus visos įmanomos ir įsivaizduojamos laimės.

 

Ir būtybė patenka į šiuos laukus kaip Gyvybė.

Turime didžiulź laimź ir šlovź, kuri¹ ji gali mums suteikti gyvybź.

Ir nors šis gyvenimas ateina pas mus,

tvarinys gali laisvai būti ar nebūti mūsų dieviškuose laukuose.

O būtybė praranda ir paaukoja savo žmogišk¹j¹ laisvź, kad priimtų mūsų

Jis dievaus laisvź ir gyvens kaip Gyvybė mūsų beribiuose laukuose ir jūrose.

 

Ir, oh! kaip gražu matyti šį gyvenim¹ t¹

- tu kvėpuoji tarp kompaktiškų mūsų laimės ir džiaugsmų masių, e

- mesti jo sėkl¹, kviečio grūd¹, jo valios atvaizd¹, kuris ten formuoja jo varp¹, tokį tikrai puikų, bet iš tikrųjų, o ne išvaizda, aktyvaus ir pulsuojančio gyvenimo mūsų dangaus lauke.

Arba kaip žuvelė, taip pat jo valios simbolis, kuris tarsi gyvybė pulsuoja, plaukia mūsų jūroje, gyvena ir maitinasi, linksminasi ir žaidžia tūkstančius žaidimų su savo Kūrėju ne kaip džiaugsm¹, o kaip gyvenim¹.

 

Yra didelis skirtumas tarp

tuos, kurie gali suteikti mums mūsų džiaugsmus ir tuos, kurie gali mums dovanoti gyvenim¹.

 

Už tai galime sakyti, kad mūsų laukai apleisti, o jūros – be žuvų, kai stinga būtybių Gyvybės.

- juos užpildyti ir

- leisti mums duoti ir gauti Gyvenim¹ už gyvenim¹.

 

Bet ateis laikas, kai jie bus užpildyti, ir mes turėsime visišk¹ pasitenkinim¹ ir didelź šlovź.

- kad tarp mūsų daugybės džiaugsmų,

- turėsime gausybź gyvenimų, kurie ateis gyventi į šiuos laukus ir suteiks mums gyvenim¹ už gyvenim¹.

 

Bet jūs turite žinoti, kad šie laukai ir šios jūros yra jų žinioje

-kurie gyvena žemėje e

- kurie nori turėti mūsų dievišk¹j¹ vali¹ visam gyvenimui, o ne tų, kurie gyvena danguje

Nes šios sielos negali nė trupučio pridėti prie to, k¹ padarė.

 

Jie gyvena laimės ir džiaugsmo gyvenim¹ mūsų dieviškuose laukuose, o ne aktyvų gyvenim¹.

Apie šias sielas galima sakyti, kad tai, k¹ jos padarė, yra padaryta. Priešingai, po gyvenimų veiksmo ir užkariavimų žemėje ilgimės tų, kurie žemėje įžengia į mūsų laukus dirbti ir užkariauti dievišku būdu.

Iš tiesų, kai žmogus nusidėjo, jis išėjo iš mūsų valios ir mūsų laukų durys jam buvo teisingai uždarytos.

 

Dabar, praėjus tiek amžių, norime atverti šias duris

- tam, kuris nori įeiti, jos neverčiant, bet laisvai, apgyvendinti mūsų dieviškuosius laukus ir

-suteikti būtybei nauj¹ pavidal¹, visiškai nauj¹ gyvenimo būd¹ ir iš jo gauti nebe darbus, o kiekviename jos veiksme mūsų pačių gyvenimo suformuot¹ gyvenim¹.

 

Tai yra priežastis

Aš kalbu jums tiek daug apie savo vali¹ savo kūrybinio žodžio galia.

- Aš juos pašalinsiu,

- Išduosiu jiems palinkėjim¹,

-Pakeisiu jų žmogišk¹ vali¹ ir   žinias

kad noriu atidaryti duris, jie pasibels ir aš tuoj pat jas atidarysiu

-patenkinti save e

-Turėti savo laimingus žmones, kuriems atiduosiu save mainais už savo gyvenim¹, kurį atidaviau už juos,

jų gyvenimus už man¹jį.

Niekada nekalbėjau be priežasties ar veltui.

 

* Aš kalbėjau  Kūryboje. 

Mano Žodis padėjo suformuoti nuostabius visos visatos dalykus.

* Aš kalbėjau  Atpirkime 

Mano žodis, mano evangelija yra mano Bažnyčios vadovas, šviesa ir parama.

 

Galima sakyti, kad mano Žodis yra Substancija ir Mano Gyvenimas, pulsuojantis Bažnyčios prieglobstyje.

Ir jei aš kalbėjau ir tebekalbu apie savo Dievišk¹j¹ Vali¹. Tai nebus veltui, ne

Bet   aš turėsiu nuostabų poveikį

Mano valios gyvenimas bus žinomas, aktyvus ir įelektrinantis būtybes  .

 

Taigi palik tai Man, ir Aš sutvarkysiu dalykus taip, kad mano Žodis

tai neliks negyva raide,   bet

ji gyvens ir duos Gyvenim¹ su visais nuostabiais jo   padariniais.

 

Dar daugiau – mūsų jūros ir dangaus laukai

ji bus kaip Motina turtingoms sieloms, kurios norės jose gyventi.

 

Jie mokys juos dieviškuoju keliu,

Jie pavaišins juos pasirinktais skanėstais, paimtais nuo dangiškojo stalo. Jie augins juos kilniai ir šventai

kad visais savo veiksmais, žingsniais ir žodžiais

bus aiškiai parašyta, kad jie yra kaip jų Kūrėjas.

Dievas atpažins

- jo balso melodija jų kalboje,

- jo galia jų darbuose,

-švelnus jo žingsnių judesys, kuris patenka į jų žingsnius.

 

Felice gali pasakyti:

Kas yra tas, kuris atrodo kaip aš?

Kas gali mėgdžioti mano švelnų, harmoning¹ ir stiprų bals¹, galintį išjudinti dangų ir žemź?

Kas ji? Kas ji?

 

Ak! tai ji gyvena mūsų dieviškuose laukuose.

Teisinga, kad jis viskuo panašus į mus, kiek įmanoma į būtybź.

 

Ji mūsų dukra, ir to užtenka.

Mes leidžiame jam mus mėgdžioti, į mus panašus.

 

Sara

mūsų šlovė,

mūsų kūrybinis darbas,

tas, kuriam atsidūsta jo dangiškasis Tėvas!  “

Šios sielos sudarys nauj¹ hierarchij¹ savo Dangaus regione, kur joms bus skirta viena vieta ir niekam kitam neleista užimti.

 

 

 

Jaučiausi užtvindytas Dieviškosios Valios šviesos jūros.

Oi! kaip norėčiau būti kaip maža šios jūros žuvelė

matyti, liesti ir kvėpuoti tik švies¹, gyv¹ švies¹. Oi! kaip būčiau laimingas išgirdźs, kad esu Dangiškojo Tėvo dukra.

 

Apie tai ir dar daugiau galvojau, kai mano vargšas siela aplankė mano vargšź siel¹, atnešdamas iš savo žavingojo Asmens begalinź šviesos jūr¹, iš kurios išlindo žemėje ir danguje gyvenusios sielos.

 

Ir Jėzus man paskambino ir pasakė:

"Mano dukra,

Noriu, kad atvažiuotum čia šioje šviesoje.

Mano šviesos dorybė, jos judėjimas, kaip gyvybės šaltinis, nedaro nieko kito, tik priverčia šviesias sielas išeiti iš savo įsčių, tai yra būtybių gyvybės.

Jo galia tokia, kad jos judėjimas iškelia siel¹.

Noriu, kad mano brangioji dukra būtų čia su Manimi mano šviesoje, tai yra, mano valioje.

Nes kai sielos formuojasi ir išeina,

Nenoriu būti vienas   ir

Noriu, kad jūsų įmonė   būtų atpažįstama

didysis sielų kūrimo vunderkindas   e

mūsų   Meilės perteklius.

 

Ir kadangi aš noriu tavźs savo valioje,

Noriu juos įdėti į tave ir patikėti tau.

Kad nepaliktų jų vienų savo piligriminėje kelionėje žemėje,

bet turėti k¹ nors, kas juos saugotų ir apgintų kartu su Manimi.

 

Oi!

kokia miela yra draugija to, kuris rūpinasi gyvenimais, kurie kyla iš Manźs. Man tai labai patinka, kad aš darau t¹, kuris gyvena mano Valioje.

- sielų kūrinių saugotojas,

-kanalas, kuriuo aš juos iškeliu į švies¹, kad jie sugrįžtų į dangaus sritį.

Noriu visk¹ atiduoti tiems, kurie nori gyventi mano „Fiate“.

 

Jų kompanija būtina

-Mano meilei,

- prie mano išsiliejimo e

- prie mano darbų

kuriuos reikia atpažinti.

 

Nepripažinti veiksmai prilyginami kūriniams

- kurie nepažįsta triumfo ir šlovės,

- kurie nepretenduoja į pergalź.

Taigi neatmesk man savo kompanijos.

Tai būtų neigti savo Jėzui meilės išsiliejim¹.

Mano darbai neturėtų būtybės draugijos ir pasitenkinimo, jie liktų izoliuoti.

Mano sulaikyta Meilė pavirs teisingumu.

 

Po to galvojau apie mažo Kūdikėlio Jėzaus gimim¹,

ypač kai jis išėjo iš gimdos. Dangiškasis vaikas man pasakė:

 

Mano brangiausia dukra, tu turi žinoti

kad vos išlindo iš mamos įsčių

Jaučiau dieviškosios meilės ir meilės poreikį.

 

Aš palikau savo dangišk¹jį Tėv¹ Empirea, mes mylėjome vienas kit¹ su   dieviška meile.

Tarp dieviškųjų Asmenų viskas buvo dieviška: meilė, šventumas, galia ir kt.

Nenorėjau, kad tai pasikeistų, kai atėjau į žemź. Mano dieviškoji valia paruošė man Dievišk¹j¹ Motin¹

dieviškasis Tėvas danguje   e

Dieviškoji Motina   Žemėje

 

Išeidama iš įsčių, labai prireikus šių dieviškų jausmų, aš puoliau į savo Motinos glėbį, kad gaučiau jos dievišk¹j¹ Meilź kaip pirm¹jį maist¹, pirm¹jį įkvėpim¹, pirm¹jį gyvenimo veiksm¹ savo mažajai žmonijai.

Ji privertė išlieti mano Fiato sukurt¹ Dieviškosios Meilės jūras, kad mylėtų mane dieviška meile, kaip mane mylėjo mano Tėvas danguje.

 

Ir, oh! kokia aš buvau laiminga.

Aš radau savo rojų savo Motinos Meilėje.

Dabar jūs žinote, kad tikra meilė niekada neužtenka.

Jei jis galėtų taip pasakyti, jis prarastų tikrosios dieviškosios meilės prigimtį.

 

Štai kodėl net mano Motinos glėbyje,

- Kai aš valgiau, kvėpavau ir mylėjau, rojus, kurį ji man padovanojo,

-Mano meilė plito, tapo didžiulė, apėmė šimtmečius, sekė, bėgo, skambino, kliedėjo, nes norėjo dieviškų dukterų.

 

Mano Valia, norėdama nuraminti mano Meilź, padovanojo man dieviškas dukteris, kurios, bėgant amžiams, būtų suformavusios mane.

Aš žiūrėjau į juos, bučiavau juos, mylėjau juos ir

Aš gavau jų   dieviškosios meilės kvap¹

 

Ir aš pamačiau,   kad dieviškoji karalienė   nebus palikta viena, o ji turės mūsų dieviškųjų dukterų kartas.

 

Mano Valia tai žino

kaip atlikti pakeitimus ir transformuotis,   e

kaip kilnų žmogišk¹jį skiep¹ suformuoti į   dievišk¹jį.

Todėl, kai matau tave dirbantį joje, jaučiuosi dovanojanti ir kartojanti Rojų, kurį man dovanojo mama, priimdama vaikelį, kurį buvau jos glėbyje.

Todėl ji, kuri vykdo mano vali¹ ir gyvena joje, sukelia miel¹ ir graži¹ viltį, kad ši karalystė ateis į žemź.

Ir aš jaučiuosi laimingas būtybės, kuri jame suformavo mano Fiat¹, rojuje.

 

Kol mano protas nuolat galvoja apie tai, k¹ Jėzus man pasakė, su labai švelnia ir stipria meile, jis pridūrė:

Mano geroji dukra, mūsų meilė nuolat bėga link padaro.

 

Mūsų meilės judėjimas nenustoja veikti:

- širdies plakime,

- proto mintyse,

- plaučių kvėpavime,

- cirkuliuojančiame kraujyje,

Jis visada bėga ir bėga, kad išgyventų mūsų užraš¹ ir mūsų meilės judesį

širdis, mintis ir kvėpavimas.

Jis nori įelektrinančios meilės susitikimo

su meilės dvelksmu   ,

su mintimi, kuri mus priima ir dovanoja   meilź.

 

Ir nors mūsų Meilė bėga nepakartojamu greičiu, tvarinio meilė mūsų nesutinka.

Jis lieka už nugaros ir neseka mūsų meilės, kuri teka niekada „nesustoja“ keliu.

Ir kadangi jis mūsų nemato, jis net neseka paskui mus, kai mes toliau šaudome.

- jo širdies plakime,

- kvėpavime ir visoje būtybės būtyje.

 

Ir savo kliedesyje mes sušunkame:

Mūsų meilės tvarinys nepažįsta, nepriima ir nemyli, o jei ji j¹ priima, tai to nežinodamas.

Oi! kaip sunku mylėti ir nebūti mylimam. “

Tačiau jei mūsų meilė nustotų bėgti, jų gyvenimas sustotų dabar.

 

Tai būtų kaip laikrodis: jei yra laidas, jis tiksi ir puikiai rodo valandas bei minutes.

Ir tai padeda palaikyti darbotvarkź ir vieš¹j¹ tvark¹. Jei kabelis nustoja veikti

suka laikrodį, tiksėjimo nebegirdime, sustoja ir lieka negyvas. Ir gali kilti daug painiavos, nes laikrodis nebeveikia.

 

Būtybės virvė yra mano Meilė, kuri teka kaip dangiška virvė. Ir tada širdis plaka, kraujas cirkuliuoja ir formuoja kvėpavim¹.

Tai galima pavadinti būtybės biologinio laikrodžio valandomis, minutėmis ir akimirkomis.

Ir mes matome, kad jei aš nepabėgsiu savo   Meilės virve, padarai negalės gyventi Ir vis dėlto aš nesu mylimas.

Mano meilė tźsia savo keli¹, bet skausminga ir kliedesine meile.

 

Kas atims ši¹ kanči¹ ir pasaldins mūsų Meilės kliedesį? Tas, kuris vis¹ gyvenim¹ turės mūsų dievišk¹j¹ vali¹.

Tai jo gyvybė, kuri sudarys virvź kūrinio širdyje, kvėpavime ir eilėje.

Jis suformuos miel¹ mūsų meilės užkerėjim¹, o mūsų laidas ir jo paties žengs tuo pačiu žingsniu.

 

Mūsų nenutrūkstam¹ tiksėjim¹ seks jos, o mūsų meilė nebebus viena jos rasėje, o persekios j¹ kartu su būtybe.

Todėl tvarinyje nenoriu nieko, išskyrus savo vali¹, savo vali¹.

 

 

 

Mano apleidimas tźsiasi dieviškajame Fiate, bet man nerim¹ kėlė viena mintis:

Kaip gali ateiti ši dieviškosios valios karalystė?

 

Nuodėmės apstu, blogis daugėja, tvariniai, atrodo, nenori priimti tiek daug gėrio, kad tarp visų gerų sielų, kurios gali egzistuoti, nėra nė vieno, kuris iš tikrųjų norėtų jaudintis dėl Dievo valios paskelbimo.

Jei Dievas nepadarys stebuklo savo visagalybe, Dieviškosios Valios Karalystė galės išlikti danguje, bet žemei apie tai galvoti nenaudinga. “

 

Apie tai ir dar daugiau galvojau, kai mano mylimas Jėzus, lankydamasis mano sieloje, pasakė man:

 

Mano dukra, mums viskas įmanoma.

Neįmanomybės, sunkumai, nelaidžios būtybių nuotakos tirpsta prieš mūsų aukščiausi¹j¹ didybź kaip sniegas po ugnimi

Saulė.

Viskas yra, jei norime. Visa kita yra niekas.

 

Ar ne taip atsitiko Atpirkime?

Nuodėmės buvo apstu kaip niekad, buvo tik mažas ratas žmonių, kurie nekantriai laukė Mesijo, o tarp jų – kiek veidmainystės, kiek visokių nuodėmių ir net stabmeldystės.

 

Bet buvo nusprźsta, kad aš turiu ateiti į žemź.

Mūsų potvarkių akivaizdoje visos blogybės kartu negali užkirsti kelio tam, k¹ norime padaryti.

 

Vienas mūsų valios veiksmas mus labiau pašlovina, nei įžeidžia visomis tvarinių blogybėmis ir nuodėmėmis  :

 

Nes  mūsų Valios veiksmas yra dieviškas ir didžiulis  . 

Savo begalybe jis apima amžinybź, kiekvien¹ šimtmetį ir apima visas būtybes.

Todėl nuo mūsų begalinės Išminties neprivalo nepadovanoti gyvybės nė vienam mūsų Valios veiksmui dėl tvarinių blogybių.

Mes išimame tai, k¹ turime padaryti savo dieviškoje pusėje, ir tai darome. Mes paliekame būtybes jų žmogiškojoje pusėje ir veikiame kaip Valdovai; mes valdome visk¹ ir visk¹, net ir blogį, ir leidžiame savo potvarkius.

 

Kaip mūsų įsakymas buvo mano atėjimas į žemź, taip ir mūsų valios karalystė žemėje buvo įsakyta  .

Galima sakyti, kad abu yra tas pats dekretas ir pirmasis šio dekreto aktas, baigtas, lieka antruoju.

 

Tiesa, kad geri tvarinių nusiteikimai yra būtini, kad suteiktų didžiulį gėrį, kurį gali duoti mūsų valios veiksmas. Todėl daugiausiai gali prireikti laiko, kol žmogus veikia tarp būtybių blogybių, kad jas atsikratytų.

 

Tiesa, laikai blogi, kad ir patys žmonės pavargź.

Jie mato, kad visi keliai uždaryti ir neranda išeities net būtiniesiems gamtiniams poreikiams patenkinti.

 

Priespauda, ​​lyderių reikalavimai yra nepakeliami: teisinga kančia, nes jie išrinko vyrus lyderiais be Dievo,

blogas gyvenimas, be pateisinimo ir kurie nusipelno būti kalėjime, o ne atsakingi.

 

Daugelis sostų ir imperijų buvo nuversti, o tie, kurie liko, dreba ir netrukus bus nugalėti, todėl žemė bus beveik be karaliaus ir atiduota į   nedorėlių rankas.

Vargšai žmonės, mano vargšai vaikai, valdomi be gailesčio, be širdies ir be malonės, kad galėtų būti savo pavaldinių vedliu.

Jau kartojasi žydų tautos laikai, kai aš ruošiausi ateiti į žemź, o jie buvo be karalių ir svetimos imperijos valdžioje, barbarai ir stabmeldžiai, kurie net nepažino savo Kūrėjo.

 

Tačiau tai buvo mano neišvengiamo atėjimo tarp jų ženklas.

Yra daug panašumų tarp šių laikų ir dabartinių laikų, susijusių su sostų ir imperijų išnykimu ir pranešimu, kad mano dieviškosios valios karalystė nebėra toli.

 

Turėdami taiki¹ ir visuotinź Karalystź, jiems nereikės karaliaus, kuris juos valdytų, ir kiekvienas bus savo karalius. Mano Valia bus jiems įstatymas, vadovas, parama, gyvybė ir absoliutus kiekvieno ir visų karalius, o visi savavališki ir nepagrįsti lyderiai bus sudaužyti, o vėjas nuneš jų   dulkes  .

 

Todėl tautos ir toliau kovos tarpusavyje, kai kurios kariaus, kitos – revoliucijos, tarpusavyje ir prieš mano Bažnyči¹.

Tarp jų yra ugnis, kuri juos ryja, neduodama ramybės, ir jie nežino, kaip suteikti ramybės.

Tai nuodėmės ugnis ir veiksmų ugnis be Dievo, kuri neduoda jiems ramybės.

Jie niekada neturės ramybės, jei nepašauks Dievo kaip režimo ir s¹jungos bei taikos ryšio.

 

Ir aš leidžiu jiems tai padaryti ir leisiu jiems   pajusti, k¹ reiškia būti be Dievo.

 

Bet tai netrukdys ateiti mano Aukščiausiojo Fiato karalystei  .

Visi šie dalykai yra tvariniai iš žemiau esančio pasaulio, kuriuos mano galia apverčia ir išsklaido, kai nori. Ir iš audros iškelia labai giedr¹ dangų ir šviesesnź saulź.

Mano dieviškosios valios karalystė ateina iš dangaus viršūnės, ji formuojama ir nulemta Dieviškuose Asmenyse, ir niekas negali jos paliesti arba

dispersija.

 

Pirmiausia dirbsime su vienintele būtybe ir joje sukursime pirm¹j¹ Karalystź, tada dar keliose, o tada savo visagalybe j¹ paskleisime visur  .

 

Įsitikinkite ir   nesijaudinkite, jei negalavimai pablogės  .

Mūsų galia, mūsų užkariaujanti meilė turi dorybź visada laimėti.

Mūsų Valia gali visk¹ ir su nenugalima kantrybe moka laukti net šimtmečius.

 

Tačiau tai, ko jis nori, jis turi padaryti ir tai yra daug daugiau nei visos būtybės blogybės.

* Jo nenugalima galia ir begalinė vertė bus kaip vandens lašai.

* Jų blogis, kaip ir daugelis kitų, nieko, kas pasitarnautų mūsų meilės triumfui ir didelei mūsų įvykdytos Valios šlovei.

 

Ir kai turėsime didžiulź šlovź sukurti Jo Karalystź tvarinyje, ji bus kaip saulė, kuri¹ kiekvienas turės teisź ir malonum¹ turėti. Geriau nei saulė, jos šviesa suteiks teisź visiems kūriniams turėti toki¹ švent¹ karalystź.

Ir su begaline išmintimi mes gausime malonių, šviesos, atramų ir stebinančių priemonių, leidžiančių jiems leisti tarp jų viešpatauti mano Dieviškosios Valios Karalystei.

 

Todėl leisk man tai padaryti.

Kai tavo Jėzus tau pasakys, kad užteks, tai jau bus padaryta. Mes blogi ir visi padarai kartu

- neturi teisės ar galios mūsų valiai e

- tai negali užkirsti kelio nė vienam mūsų valios aktui, kurio norima pagal mūsų Išminties dekretus“.

 

Po to aš toliau galvojau apie dievišk¹jį Fiat¹ ir mano mielasis   Jėzus pridūrė  :

"Mano dukra, mano Valia yra Šviesa, o žmogaus valia yra tamsus kambarys, kuriame gyvena vargšas padaras. Kai mano Valia patenka į šį tamsų kambarį, ji visa tai apšviečia atokiausiuose sielos kampeliuose.

Mano Valia tampa minčių, žodžių, veiksmų ir žingsnių šviesa, bet nuostabia įvairove.

 

Mintys įgauna įvairių spalvų, kurias pagyvina Šviesa.

* o kalba, veiksmas, ištraukos įgauna kitoki¹ spalvų įvairovź.

* Ir kai padaras kartoja mintį, žodį, veiksm¹, žingsnius, kuriuos pagyvina   mano Valios šviesa, taip susidaro dieviškų spalvų šešėliai.

* O geriausia tai, kad visos spalvos yra animuotos šviesos.

 

Oi! kaip gražu matyti mūsų dieviškų spalvų vaivorykštės pagyvinam¹ būtybź.

Tai viena gražiausių mums prisistatančių ir mus džiuginančių scenų. Pažiūrėkime ir pamatysime:

* kuri yra ne kas kita, kaip mūsų minčių, veiksmų ir pan. atspindys, suformavźs mūsų dieviškųjų spalvų įvairovź,   ir

* kuri yra mūsų Valia, kuri nušviečia kūrinijos veiksmus, džiugina mus savo saldžiu žavesiu ir daro mus savo veiksmų stebėtojais.

 

Ir kaip su meile laukiame, kada pasikartos tokios gražios ir tokios skanios scenos!

 

 

 

Aš ir toliau vadovaujuosi dievišk¹ja Valia. Visada jaučiu tai, kas užsidaro mano veiksmuose, kad man būtų malonu pasakyti: „Tavo poelgis yra mano, nes jame yra mano gyvenimas, kuris jį suformavo“.

 

Man atrodo, kad su nuolankiu, meiliu ir maloniu kantrybe jis stebi, kaip aš uždarau jo gyvenim¹ ir savo žingsnių judėjim¹ į man¹jį, kad galėčiau įkalinti save mano veiksme, išlikdamas toks, koks yra   .

 

Bet kas gali pasakyti, kaip aš jaučiuosi dieviškosios valios imperijoje?

Aš vis dar esu maža neišmananti mergaitė, kuri vos žino dieviškosios valios ABC. Man dažnai trūksta žodžių ir jei mintis pilna, kas žino, kiek daug dalykų norėčiau pasakyti, bet nerandu žodžių jiems išreikšti, ir praeinu. Dėl kurio mano mielasis Jėzus mane nustebino sakydamas:

 

Mano dukra, mano Valia veikia tiek daug stebinančių ir skirtingų būdų, atsižvelgiant į būtybių nusiteikim¹. Ji dažnai leidžia žmonėms žinoti, ko nori, bet palieka būtybėms tai daryti ar ne, ir tai vadinama valios jėga.

Prie to kartais pridedama įsakyta Valia, tada ji suteikia dvigub¹ malonź laikytis įsakymo, ir tai visiems krikščionims. to nepadarius reiškia, kad tu net nesi krikščionis.

Kitas kelias yra veikianti Valia, kuri veikia tvarinio veiksme ir veikia šį veiksm¹ taip, lyg ji būtų jos, ir kur todėl mano Valia deda savo gyvybź, savo šventum¹, veikianči¹ dorybź.

 

Tačiau kad ten patektų, ši siela turi būti pripratusi prie norimos ir įsakytos Valios, kuri paruošia tuštum¹ žmogaus veiksme priimti dieviškojo Fiato veiksm¹.

 

Tačiau viskas tuo nesibaigia: vaidyba vadina įvykdyt¹ veiksm¹, o atliktas veiksmas yra švenčiausias, galingiausias, gražiausias ir šviesiausias veiksmas, kurį gali atlikti mano dieviškoji valia.

 

Ir užbaigus veiksm¹ visa tai, k¹ padarė mano Valia, yra įtraukta į veiksm¹, kad dangus,   saulė, žvaigždės, jūra ir dangaus palaima, visi daiktai ir visi kūriniai.

 

Nustebusi jam pasakiau: "Bet kaip viename veiksme gali būti viskas savaime? Skamba neįtikėtinai."

Ir Jėzus pridūrė:

 

Kodėl, neįtikėtina! Argi mano Valia negali padaryti visko ir visk¹ įtraukti į didžiausi¹ veiksm¹ ir į mažiausi¹? Turite žinoti, kad įvykdytuose mano Valios veiksmuose yra   neatsiejama visa, k¹ jis padarė ir   darys.

 

Priešingu atveju tai būtų ne vienas veiksmas, o veiksmas, kuris liktų pavaldus eilės poelgiams, kurių negali būti nei mūsų dieviškoje Esybėje, nei mūsų Valioje. Kūryba yra akivaizdus to pavyzdys.

 

Pažvelkite į dangų, užbaigt¹ fiat akt¹, dangiškosios Tėvynės taburetź, kur visa laimė ir džiaugsmas teka kartu su angelais ir šventaisiais ir kuriame mes formuojame savo sost¹.

Šis dangus sudaro mėlyn¹ skliaut¹ virš būtybių galvų ir toje pačioje erdvėje pasirodo daugybė žvaigždžių, tačiau jos nesiekia už dangaus. Žemiau yra saulė, vėjas, oras, jūra, bet visada po ta pačia   dangaus erdve.

 

Ir nors kiekvienas atlieka savo užduotį, toks didelis jų neatskiriamumas, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje matome:

saulė skleidžia savo   šviesos spindulius,

vėjas švilpia ir meta gaivius kvapus.

ir oras leidžia sau   kvėpuoti,

jūra girdi šnabždesį   e

jie atrodo susiliejź, nes jų neatskiriamumas toks didelis.

Tiek, kad padaras gali tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje mėgautis dangumi, saule, vėju, jūra ir žemės gėlėmis.

Mano dieviškosios valios atlikti veiksmai nėra atskiriami, nes nuo Vienos valios, kuri juos vienija, jie yra suvienyti jėga ir vienijančia jėga.

Todėl nenuostabu, kad atliktame veiksme, kurį mano Valia atlieka būtybėje, ji apima visk¹.

 

Ir kad viskas vaizduojama taip, tarsi visi jo darbai būtų matomi lango viduje. Nors viskas lieka savo vietose. Ir visi su nuostabia galia atspindi mano valios atlikt¹ veiksm¹ tvarinio veiksme.

Štai kodėl mano valios veiksmo rezultatas tiek viduje, tiek išorėje yra toks didelis, kad k¹ duodame, visada turime k¹ duoti.

Nes padaras neturi galimybės perimti visos jame esančios vertės. Jis užpildo jį iki kraštų, išsilieja, formuoja aplinkui jūras, o ko tai paėmė?

 

Labai mažai, nes šis veiksmas apima begalybź ir tvarinys negali priimti begalinės mano   dieviškojo Fiato veiksmo vertės.

 

Būtų lengviau vis¹ švies¹ uždengti jo mokinio ratu, o tai neįmanoma. Akis gali prisipildyti šviesos, bet kiek šviesos jūrų lieka už vyzdžio ribų. Kaip tai?

Nes šioje saulėje yra dieviškas Fiat, kuris nėra duotas jo mokinių gaubtui. Būtybės galės paimti tiek šviesos, kiek norės, bet niekada jos nepritrūks.

Būtybėje niekada nebus tikrojo mano valios atlikto akto vaizdo.

Todėl būkite dėmesingi ir tegul mano valios gyvybė būna jūsų veiksmuose.

 

 

Kaip įprasta, aš apėjau Dieviškosios valios veiksmus.  Joje ir su ja man atrodė, kad galiu apkabinti visk¹, visk¹ prisiminti ir pamatyti visk¹,   k¹ padarė Dieviškoji Valia.

 

Šis begalinis teatras pasirodė mano mažam protui, kuris privertė mane mėgautis daugybe dieviškų, neapsakomo saldumo scenų ir gražiausių bei skaniausių scenų, kurias dieviškojo Fiato galia sukūrė kūrimo, atpirkimo ir pašventinimo glėbyje.

Man atrodo, kad ši kelionė buvo vykdoma per šimtmečius, ir šioje kelionėje nuveikta tiek daug gražių ir nuostabių dalykų, kad dangus ir žemė stebisi, o ši kelionė buvo padaryta tam, kad galėtume   j¹ apsukti ir visk¹ sužinoti. kad dieviškasis Fiat gali padaryti ir visk¹, k¹ jis daro dėl meilės mums.

 

Sukau begalinį dieviškosios Valios rat¹, kai mano gerasis Jėzus, aplankźs savo maž¹ berniuk¹, man pasakė:

 

Mano valios mergaite, jei galėčiau žinoti, kaip man patinka matyti Tave besisukantį begaliniame mano dieviškojo Fiat rate ir stebėti tavo nuostab¹ jo stebuklais, žavingais ir žavingais darbais, kerinčiomis ir žaviomis scenomis. mano entuziazmas dėl to. „mylėk, sakau:

 

Kaip aš džiaugiuosi, kad mano dukra yra žiūrovė ir žavisi nuostabiomis To, kuris jai jas sukūrė, scenomis!  “

Bet tai dar ne viskas.

Turite žinoti, kad norint įsigyti turt¹ turi būti kažkas, kas jį suteikia, kuris suteikia laisvź jį aplankyti tiems, kurie jį pirks, kuris veda jį beveik už rankos, kad visk¹ parodytų.

- nuosavybėje esantį turt¹,

- jai priklausantys fontanai,

- jo augalų retumas,

- dirvožemio derlingumas,

ir visa tai padeda pasukti galv¹ tiems, kas turėtų jį nusipirkti. O tiems, kurie turėtų jį įsigyti, tai būtina

* kas tikisi gauti nuosavybės teisź,

* kad jis imasi nemažų veiksmų, siekdamas suvaržyti asmenį, kuris turėtų perleisti turt¹, kad jis nebegalėtų pasitraukti.

 

Taigi, mano palaimintoji dukra, kaip aš noriu duoti savo dieviškosios valios karalystź,

būtina, kad jūs apžiūrėtumėte savo dievišk¹sias savybes.

Aš paimu tave už rankos, kad parodyčiau

jos   begalinės jūros,

prekės, stebuklai, nuostabūs stebuklai, džiaugsmai, laimė   ir

visi begalinės vertės daiktai, kuriuos ji   turi

kad pažinodamas jį, tu jį mylėtum ir taip įsimylėtum, kad ne vienas

tu nenorėtum gyventi be jo,   bet

kad atiduotum savo gyvybź, kad įgytum toki¹ švent¹, toki¹ taiki¹ ir toki¹ graži¹ Karalystź.

Bet to vis tiek neužtenka.

Iš jūsų reikia garantijų, avansų ir susitarimų.

Mūsų meilė ir mūsų gerumas yra tokie, kad norime atiduoti savo Vali¹ kaip nuosavybź kūriniui.

Mes suteikiame jam prieinam¹ tai, k¹ padarė mūsų Valia, kad būtybės panaudotų j¹ kaip pasižadėjim¹ ir įsipareigojimus gauti toki¹ puiki¹ dovan¹.

.

Taigi, kai   leidžiate savo kūrimo tur¹  , žiūrite

dangus ir tu džiaugiesi matydamas gražų mėlyn¹ skliaut¹, išklot¹   žvaigždėmis,

šviesa šviečianti saulė   .

 

Atpažinkite ir pajuskite elektrifikuojantį „Fiat“, kurį visi sukūrė dėl meilės būtybėms,

ir su maža meile, kuri kyla iš tavo širdies, tu myli tuos, kurie tave taip mylėjo.

 

Tavo meilė užantspauduota dangaus aukštumose, saulės šviesoje, ir tu duodi mums dangų kaip užstat¹, žvaigždes kaip avans¹ ir saulź kaip pasirengim¹.

 

Nes būtent jums jie buvo sukurti, todėl jums užtenka turėti mūsų Vali¹ kaip gyvybź, nes ji jau yra jūsų ir gali būti tinkama nuostata norint įgyti jo Karalystź.

 

Taigi, aplankydami visus kitus sukurtus dalykus, atpažįstate ir mylite mus.

Ir kiekvien¹ kart¹, kai kartojate savo ratus, jūs taip pat kartojate įsipareigojimus, sudarote susitarimus ir organizuojate bei tvarkote reikalus, kad suteiktumėte malones ir param¹, kad galėtumėte kaip Karalystė įteikti didžiulź dovan¹ Fiat voluntas killa žemėje kaip danguje.

 

Žinome, kad padaras neturi k¹ mums duoti. Ir mūsų meilė mus verčia

- suteikti savo veiksmus taip, lyg jie būtų jo,

- padėti mūsų darbus į jo rankas kaip dievišk¹ monet¹, kad jis turėtų pakankamai lėšų

derėtis su mūsų Aukščiausi¹ja Esybe. Bet jei ji nieko neturi,

- ji turi savo maž¹ meilź iš mūsų savo kūrybos akte ir

- tačiau ji turi dalelź begalinės Dievo Meilės.

 

O kai padaras mus myli, jis atsisako begalybės požiūrio ir mes jaučiame

- mūsų begalinės meilės dalelės magnetinė jėga,

-Šis mus mylinčios meilės širdies plakimas, kuris j¹ pakylėja, pratźsia, kad pasiektų mus ir norėtų patekti į begalybź, iš kurios ji atėjo.

Oi! kaip tai mus džiugina, ir iš savo meilės entuziazmo sakome:

"Kas gali atsispirti mūsų begalinės Meilės jėgai, kuri kyla iš kūrinio ir myli mus?"

 

Mums atrodo, kad dovanoti dangų ir žemź mažai k¹ galime atsipirkti savo maža meile, kuri, nors ir maža, turi begalybės dalelź. Ir to mums užtenka.

Oi! koks mielas ir mielas mums yra šis brangus tvarinio meilės pažadas  !

 

Ir kadangi amžių bėgyje nėra nieko, kas nebūtų susijungusi su mūsų Valia,   jūsų kelionė žmogaus kūryboje   yra vizitas, kurį jūs pažinsite .



k¹ aš nuveikiau ir

kokios malonės, šventumo ir meilės žmogui jūros buvo įdėtos į jo kūryb¹

 

Tada norėtumėte, kad ši meilė mylėtų mus.

Ir jūs sudarote susitarimus su mumis, tais pačiais veiksmais, kuriais mes sukūrėme žmogų.

Ir kai   pasiimi savo eilź Mergelės kūryboje  ,

- savo malonės jūrose,

- mano atėjimu į žemź e

- už visk¹, k¹ aš padariau ir kentėjau,

pasiūlyti kaip susitarim¹ Dangaus Karalienź, savo gyvenim¹ ir visus mano darbus.

 

Mano valia yra viskas.

Kad atsiduotų būtybei, Alle nori būti pripažinta

Jis nori turėti k¹ veikti, nori derėtis su būtybe.

Kuo daugiau padaras j¹ aplanko jos veiksmuose,

kiek dar mano Valia Jame randa įkeitimų ir dispozicijų ir prasideda Jo kapitalo išmokėjimas.

 

Argi ne visas Tiesos ir Žinios, kurias jums daviau Dieviškosios Valios sostinėje, kurias įdėjau į jūsų siel¹?

Ir mano Valia tokia gausi, kad gali užpildyti vis¹ pasaulį.

-šviesa, meilė, šventumas, padėka ir ramybė.

Ir ar ne po ekskursijos po jo darbus aš jau laukiu tavźs su visa savo meile, kad duočiau tau savo pažadus ir pažang¹, kad jo Karalystė ateitų į žemź?

 

Jūs davėte savo įsipareigojimus, o mano „Fiat“ davė jums savo.

Galima sakyti, kad kiekviena Tiesa ir kiekvienas Žodis, apie kurį kalbėjo mano Valia, buvo jos nusiteikimas formuoti ši¹ Karalystź,

- duoklė, kurios jis paprašė apmokyti savo kariuomenź,

- kapital¹, kuris sumokėjo už jį išlaikyti,

- džiaugsmai ir malonumai pritraukti būtybes,

-dieviška jėga juos užkariauti.

 

Nes prieš veikdami visk¹ užsakome.

Tada parodykime

kad mes pranešėme apie savo veiksmus.

 

Ir kadangi mes norime duoti šį gėrį būtybėms,

reikia, teisinga ir protinga to norėti su bent vienu padaru, kad jis iš tos būtybės pereitų kitam.

 

Mes neatliekame savo darbų ore,

bet norime, kad nedidelis piliakalnis suformuotų didžiausius mūsų darbus.

 

Argi ne Dangaus karalienė buvo mūsų mažasis piliakalnis, sudarantis mūsų didįjį atpirkimo darb¹, kuris vėliau pasklido visiems ir visiems, kurie to nori?

 

Todėl tegul jūsų skrydis mano valioje ir toliau keičia jūsų atlyginim¹ į jo kapital¹ ir paspartina jo Karalystės atėjim¹ ant žemės paviršiaus.

 

Po to jaučiausi labiau nei įprastai panirźs į dievišk¹jį Fiat¹, o mano valdovas Jėzus pridūrė:

 

Mano dukra

kai mano Dieviškoji Valia veikia sieloje, ji iš karto žinoma.

Veikdamas jis apima žmogų:

švelnumas, nuolankumas, ramybė, tvirtumas, tvirtumas  .

 

Prieš šį darb¹ jis pučia ir įspūdį jam savo   visagalį Fiat, kuris išskleidžia jo rojų aplink darb¹, kurį jis nori atlikti.

 

Atrodo, kad be jo dangaus mano Valia nemoka veikti. Dirbdamas jis priverčia savo miel¹ ir harmoning¹ aid¹ skambėti trijuose dieviškuose Asmenyse, kviečiančius juos į švies¹ to, k¹ jis daro sieloje.

 

Valia yra viena su dieviškaisiais asmenimis tiek, kiek ji išsipildo sieloje.

Tai, k¹ ji daro dieviškuose Asmenyse, sukelia galing¹ atgarsį tvarinyje.

Mano valia įtraukia jį į šį aid¹:

nuostabios   paslaptys,

- neapsakomas saldumas,

neatskiriama meilė, kuri¹ myli dieviškieji asmenys,

ir malonų susitarim¹ tarp   jų.

Šis aidas yra intymiausių Aukščiausiosios Būtybės dalykų nešėjas tvarinyje.

Ten, kur veikia mano Valia, vienos aidas susilieja su kitu.

Aukščiau esantis yra dieviškasis apreiškėjas, bedugnių, skambančių Dieve, dorybė galingai kalbėti dieviškais būdais kūrinių labui ir tos pačios meilės, kurios nori dieviškieji asmenys.

 

Mano Valia savo galia formuoja saldžias grandines ir identifikuoja bei pakeičia Diev¹ tvarinyje taip, kad Dievas jaustųsi perdarytas tvarinyje, o tvarinys – perdarytas Dieve. Mano valia  , koks tu žavus ir galingas.

Ištempkite minkštas grandines

Tu suriši Diev¹ ir tvarinį, kad viskas grįžtų į mano dievišk¹sias įsčias  .

 

 

Mano mažoji siela ir toliau kerta begalinź dieviškojo Fiato jūr¹.

 

Ir, oh! kokia nuostaba išgirdusi, kad nuėjau ilg¹ keli¹, suprantu, kad žengiau tik kelis žingsnius, palyginti su tuo, k¹ dar turiu padaryti.

Kelias toks begalinis, kad net jei eičiau šimtmečius, vis tiek būčiau pradžioje.

Apie Dievišk¹j¹ Vali¹ reikia žinoti tiek daug, kad būdamas šioje jūroje visada jaučiuosi kaip mažas neišmanėlis, k¹ tik išmokźs Dieviškosios Valios balses.

Galbūt išmoksiu priebalsių Dangiškoje Tėvynėje, kuri¹ tikiuosi tuoj pat pasiekti.

Oi! kaip norėčiau įkvėpti dangaus gailestingum¹, kad užbaigčiau mano ilg¹ tremtį.

Bet iš esmės Fiat, Fiat, Fiat!

 

Mano visada gerasis Jėzus, iš užuojautos man, mane apkabino ir pasakė:

 

Mano palaiminta dukra, dr¹sa, neliūdėk savźs tiek daug.

 

Kol kas noriu, kad tavo dangus būtų mano dieviškoji valia  .

Tai bus tavo dangiškoji tėvynė žemėje.

Jis nenudžiugins jūsų ir suteiks jums tyrų džiaugsmų iš aukštybių.

 

Ten, kur ji karaliauja, mano Valia turi gali¹ panaudoti tiek daug madų, kad suteiktų naujų džiaugsmo ir pasitenkinimo staigmenų.

kad j¹ turinti siela turėtų savo dangų žemėje.

 

Ji vykdo plačiai paplitusi¹ viešpatavim¹

- mintyse, žodžiais, visa širdimi ir būtybe,

- net ir mažiausiu judesiu.

 

Oi! kad jo valdžia maloni. yra

- domenas ir gyvenimas,

- sritis ir stiprumas,

-domenas ir šviesa, kuri išsklaido tams¹.

Tai pašalina kliūtis, kurios gali užkirsti keli¹ gėriui. Ir jo karalystė paleidžia priešus.

 

Trumpai tariant, tvarinys jaučiasi nešamas dieviškosios valios viešpatavimo.

Jam valdant padaras išlieka šeimininkas

- savaime,

- jos veiksmai e

tos pačios Dieviškosios Valios

kad nors jis valdo ir karaliauja, jis yra

saldumo   ,

jėgos   e

tiek   saldumo _  

kuris prisijungia prie būtybės ir nori, kad jiedu valdytų kartu.

 

Nes jo viešpatavimas taikus,

mano Valia suteikia Ramybės bučinį visiems kūrinio veiksmams.

Šis bučinys, mielas ir mielas,

- įkalina žmogaus vali¹ dieviškoje Valioje.

Kartu jie pratźsia savo viešpatavim¹

sielos gelmėse suformuoti Dievišk¹j¹ Karalystź.

 

Nėra nieko gražesnio, brangesnio, didesnio ir šventesnio, kaip jausti visuose darbuose tekanči¹ savo Valios viešpatavim¹.

Ir visa būtybės būtybe, galėčiau pasakyti

- Kad dangus yra antras

po mano valios karalystės kūrinio širdyje, kuris vis dar yra kelyje,

 

Nes mano Valia neturi k¹ daugiau pridėti prie šventųjų. Belieka juos pasveikinti amžinai.

 

Priešingai, sieloje, kuri vis dar yra pakeliui,

- Yra darbai, kuriuos mano valia gali atlikti sieloje,

- naujas gyvenimas, kuris gali įkvėpti,

- nauji pasiekimai, kuriuos reikia pasiekti

siekdamas toliau plėsti ir plėsti savo imperij¹.

 

Visiškas mano dieviškosios valios viešpatavimas tvarinyje yra mūsų nuolatinė pergalė. Kiekvienas veiksmas, kurį jis atlieka būtybėje per savo viešpatavim¹, yra mūsų pergalė.

Ir tvarinys savo darbuose lieka nugalėjźs prieš mano dievišk¹j¹ vali¹.

 

Kita vertus, danguje mes nebeturime k¹ užkariauti, nes viskas priklauso mums, o kiekvienas palaimintasis baigė savo darb¹ iškvėpdamas. Štai kodėl mūsų užkariavimo darbas yra žemėje, sielose, jų kelyje, o ne danguje. Danguje mes neturime nei k¹ prarasti, nei   įsigyti.

 

Kai mano dieviškoji valia yra įsitikinusi, kad ji visiškai viešpatauja tvarinyje, ji pradeda kalbėti. Jūs turite žinoti, kad kiekvienas jo žodis

tai kūryba. Mano Valia negali likti tuščia ten, kur ji viešpatauja, ir kadangi ji turi kūrybinź dorybź, ji nemoka kalbėti nekurdama. Bet k¹ tai sukuria?

Ji pati nori kurti tvarinyje, ji nori puikuotis savo dieviškomis savybėmis ir daro tai žodis po žodžio, beveik kaip aš dariau visatos kūrime, kai pasakiau ne vien¹ žodį, bet tiek pat žodžių. nes buvo atskiri dalykai.kurį norėjau sukurti.

Siela mums kainuoja brangiau nei visa visata, ir kai mano Valia   yra užtikrinta dėl savo karalystės, ji negaili   žodžių.

 

Kai ji gauna savo kūrybinio žodžio akt¹, mano Valia išplečia būtybės galimybes ir paruošia j¹ kitiems darbams.

.

kad mano Valia kalbėtų ir kurtų švies¹, kalbėtų ir kurtų saldum¹,

kalba ir kuria dievišk¹j¹ tvirtovź, kalba ir kuria savo ramybės dien¹,

kalba ir kuria savo žinias, e

kiekvienas jo žodis yra gėrio, kurį jis turi ir atskleidžia, kūrinio nešėjas

Jo žodis yra gėrio, kurį jis nori sukurti sieloje, pranašas.

 

Kas galės pasakyti jums vieno mano dieviškosios   valios žodžio vertź?

O kiek dangaus, turtų jūrų, kokios grožybės jis turi turtingoje būtybėje, kuri valdo savo miel¹ ir laiming¹ viešpatavim¹?

O po darbo ateina džiaugsmas, laimė. Mano Valia iš prigimties kupina nesuskaičiuojamų džiaugsmų.

 

Jis stebi būtybź, kuri pasiskolino priimti savo žodžių kūrinius Ir, o! koks jis laimingas.

Nes jis mato, kad kiekvienas kūrinys, kurį jis gauna, sukuria begalinį džiaugsm¹ ir laimź.

Tada perjunkite iš balso režimo į sveikinimo režim¹.

O kad būtybė būtų dar laimingesnė, mano Valia nenuleidžia savźs į šalį.

Ne, jis sveikina padar¹.

O kad dar labiau j¹ nudžiugintų, mano Valia jai paaiškina sieloje sukurtų džiaugsmų prigimtį ir įvairovź tik todėl, kad ji j¹ myli ir nori matyti laiming¹.

 

O nuo džiaugsmų ir džiaugsmų, kai būna vienas,

- jie nėra pilni ir atrodo, kad miršta,

Palieku save jums, kad visada galėčiau jus pasveikinti ir paruošti naujus džiaugsmus, savo kūrybinio žodžio darbus.

 

Todėl vienintelė šventė ir laimė, kuri¹ turime žemėje, yra siela, kuri leidžiasi užvaldoma mano Aukščiausios Valios karalystei.

 

Jame mūsų žodis, mūsų gyvenimas ir džiaugsmai randa savo viet¹.

 

Galima sakyti, kad mūsų kūrybinių rankų darbas yra tokia tvarka, kokia jį įtvirtino mūsų begalinė išmintis, tai yra, garbės vietoje mūsų Dieviškoje Valioje.

Kita vertus, tvarinys, kuris leidžiasi valdomas žmogaus valios, yra netvarkoje ir nuolat apleidžia mūsų kūrybinį darb¹.

Todėl būk dėmesinga, mano dukra, ir padaryk laiming¹ t¹, kuris nori tavo laimės laike ir amžinybėje.

 

Po to toliau plaukiau Dieviškojo Fiato šviesos jūroje.

Jaučiausi užlietas šviesos, o jo pažįstamų buvo tiek daug, kad dėl savo mažumo nežinojau, prie kurio prisirišti.

Nežinojau, kur juos dėti, ir jie išsisklaidė jo šviesoje. Nustebau ir nežinojau k¹ pasakyti.

Tada mano mielasis mokytojas   Jėzus pridūrė  :

 

Mano dukra, mano Valia yra visus jo darbus vienijanti jėga. Jis visk¹ slepia savo šviesoje.

Būtent jo šviesoje jis juos gina ir saugo. Ko ši šviesa nepadarys

-užtikrinti būtybź, gražiausi¹ mūsų kūrybinių rankų darb¹ ir

-kad ji vėl atrodytų gražiai ir ryškiai, kol j¹ kūrėme?

 

Mano Valia surenka tave į savo krūtinź ir apgaubia šviesa, kad visos blogybės išnyktų.

Jei padaras aklas, jo šviesa suteikia jam regėjim¹.

Jei ji nebyli, mano Valia suteikia jai žodį savo šviesa. Šviesa įsiveržia į j¹ iš visų pusių e

tai suteikia jums klausos, jei esate kurčias.

Šlubas, ji ištiesina.

bjaurus, jo šviesa daro jį   gražiu.

Motina nedaro tiek daug, kiek mano dieviškoji valia, kad jos tvarinys būtų gražus ir atkurtų.

Jo ginklai yra lengvi.

Nes nėra jėgos, kurios neturėtų šviesa, ir gėrio, kurio ji neturėtų.

 

K¹ darytų mama, pagimdžiusi gražų vaik¹, užburianti j¹ savo grožiu ir, deja, pamačiusi jį akl¹, nebylį, kurči¹ ir suluošint¹. vargšė mama, ji žiūri į sūnų ir jo nebeatpažįsta. Jos nuobodu akis, kuri nebemato, jos sidabrinis balsas, kurio skambutis privertė mam¹ drebėti iš džiaugsmo, jos nebegirdi. jos mažos pėdutės, kurios anksčiau bėgo susirangyti įsčiose, dabar   sunkiai tempiasi.

 

Šis vaikas vargšei mamai yra pats nepakeliamas skausmas. ir ko jis nepadarytų, jei žinotų, kad jo sūnus vėl gali būti toks, koks jis yra?

Ji būtų apvertusi vis¹ pasaulį aukštyn kojomis ir jai būtų miela atiduoti gyvybź, kad mažylis atgautų pirmykštį grožį.

 

Tačiau, vargšė mama, ji negali gr¹žinti šio grožio savo brangiam vaikui. Ir tai amžiams bus jai kenčiantis ir skausmingas spygliukas, tekantis motiniškoje širdyje.

Tokia yra būtybės, kuri vykdo savo vali¹, būsena: aklas, nebylys, suluošintas

 

Mūsų Valia dejuoja ir lieja degančios šviesos ašaras. Bet ko motina negali padaryti dėl savo suluošinto vaiko, mano dieviškoji valia.

 

Labiau nei motina, mano Valia jai pateiks šviesos sostines, kurios turi atkūrimo dorybź

- visos prekės el

- visas būtybės grožis.

 

Dieviškoji Valia, švelni Motina, akylai myli tvarinį, savo rankų darb¹ labiau nei labai brangų vaik¹, kurį ji atidavė pasauliui.

apverskite ne tik vis¹ pasaulį aukštyn kojomis, bet ir kiekvien¹ šimtmetį, kad tai padarytumėte

paruošti   ir

 duoti _

galingos šviečiančios priemonės, kurios atgaivina, transformuoja, ištiesina ir pagražina.

Ji sustos, kai mamos įsčiose, gražioje kaip gimusi, pamatys savo kūrybingų rankų darb¹, kuris jai atlygins už daugybź kančių ir džiugins amžinybź.

 

Ar visos šios žinios apie mano vali¹ nėra vaistas?

Kiekvienas mano pasireiškimas ir kiekvienas mano ištartas žodis yra jėga, kuri supa žmogaus valios silpnum¹, tai maistas, kurį ruošiu, masalas, skonis, šviesa, padedanti jam rasti prarast¹ regėjim¹.

 

Todėl būk dėmesingas ir nieko neprarask iš to, k¹ tau reiškia mano Valia, nes laikui bėgant viskas pravers ir nieko nebus prarasta.

Ar tikite, kad mano valia neatsižvelgia net į žodį, kurį ji jums sako? Viskas suskaičiuota ir nieko neprarasta  .

 

Jis sukūrė savo viet¹ tavo sieloje, kad išdėstytų savo tiesas,

Pirmoji sėdynė saugo juos kaip didžiausi¹ jai priklausantį lobį,

Taip, kad pasimetus apraiška ar jai priklausantis žodis, originalas jau išsaugomas savyje.

Nes viskas, kas liečia mano dievišk¹j¹ vali¹, yra begalinės vertės, o begalybė nėra ir negali būti išsklaidyta.

Priešingai, jis pavydžiai saugo savo Ties¹ dieviškuose archyvuose.

 

Todėl ir mokykis

- pavydus ir budrus, e

- vertina jo šventas pamokas.

 

 

 

Jaučiausi visiškai susirūpinźs dėl daugybės tiesų, kurias mano palaimintasis Jėzus man pasakė apie dievišk¹j¹ vali¹.

Jutau savyje švent¹ jo tiesų nuodėmź, taip pat jaučiau švent¹ baimź dėl to, kaip išlaikiau jas savo vargšoje sieloje, dažnai labai atviroje ir be tinkamo dėmesio tiesai, kurios vertė yra begalinė.

Ir, oh! kaip norėčiau mėgdžioti palaimintuosius, kurie, nors tiek daug žino apie dievišk¹j¹ vali¹, niekam nieko nesako.

Šie palaimintieji visk¹ laiko savyje, vieni kitus skelbia palaimintaisiais ir sveikina, bet nieko nesakydami dar pakeliui esančioms vargšėms.

Jie nesiunčia nė žodžio, kad žinotų vien¹ iš daugelio jų žinomų tiesų. Aš galvojau apie tai, kai mano   gerasis Jėzus, visas gerumas ir aplankźs mano maž¹j¹ siel¹, man pasakė:

Kiekvienas žodis, kurį tau pasakiau apie savo dievišk¹j¹ vali¹, buvo ne kas kita, kaip mažas apsilankymas, kurį padariau pas jus, kad palikčiau jums gėrio, kurį turi mano Žodis, esmź.

 

Negalėdamas tavimi pasitikėti, nes nemokėjai laikytis vieno iš mano žodžių, aš likau sau žiūrėti begalinź savo tiesų, kurias įdėjau tavo sieloje, vertź.

Taigi jūsų baimės nėra pagrįstos. Visk¹ stebiu.

Šitie yra

- dangiškos tiesos,

- daiktai iš dangaus,

- mano Valios nuslopintos meilės išsiliejimas, ir tai daugelį amžių.

 

Ir prieš kalbėdamas su jumis, aš jau nusprendžiau likti jūsų viduje ir stebėti, k¹ ten įdėsiu. Jūs įeinate į antr¹jį režim¹, o aš esu pirmasis mokytojas.

 

Šie maži apsilankymai yra dangiškų dalykų nešėjai,

pasiimsi juos su savimi į dangišk¹j¹ Tėvynź kaip mano Valios triumf¹ ir

kaip garantija

- kad ne tik jo Karalystė ateis į žemź,

- bet tai nustatė jo valdymo pradži¹.

 

Žodžiai, kurie liks ant popieriaus, paliks amžin¹ atmintį, kad mano Valia nori viešpatauti tarp žmonių kartų.

 

Šie žodžiai   bus

strypai,

paskatos,

 dieviški prašymai ,

nenugalima jėga,

dangiškieji pasiuntiniai,

mano dieviškojo Fiato karalystės galvų.

 

Jie taip pat bus stiprus priekaištas tiems, kurie

-kas turėtų stengtis, kad būtų žinomas toks puikus gėris e

- kas iš tinginystės ar tuščių baimių,

nekeliaukite po vis¹ pasaulį, kad atneštumėte gerų naujienų apie palaiming¹ Mano Valios Karalystės amžių.

 

Taigi   pasiduokite Man ir leiskite Man tai padaryti.

Po to aš tźsiau savo darbus pagal Dievišk¹j¹ vali¹, kur viskas, k¹ jis padarė kurdamas, tarsi kurdamas, vyksta,

duoti juos kaip savo meilės būtybei apraišk¹.

 

Aš per mažas.

Taigi man visko paimti neįmanoma, o po truputį progresuoju tiek, kiek galiu. Dieviškoji valia manźs laukia visame kame, kas sukurta tam, kad pakartočiau ir atkartočiau kūrybinį veiksm¹ ir pasakytų man:

 

Ar matai, kaip aš tave myliu? Aš visk¹ padariau tau.

Ir būtent tau aš laikau kūrybinį veiksm¹

pasakyti tau ne žodžiais, o darbais:   "Aš tave myliu!" Myliu tave tol, kol esu kupinas meilės, karštų troškimų, noro būti mylimam kliedesio.

 

Tiek, kad dar prieš kūryb¹ ruošiausi tau

- kelias, visa meilė,

Vykdydami kūrybinį veiksm¹, kuris visada jums sako:

„ Aš tave myliu ir noriu meilės. “

 

Po to išgyvenau kūrinius, kad nenukentėčiau Amatininko Meilė, nes galbūt nebūčiau gavusi meilės, kuri¹   jis man paliko sukurtuose daiktuose.

Aš atėjau į kupin¹ meilės akt¹,  sukurt¹ žmogaus  , kad atsidurčiau šios intensyvios meilės lietuje. Ir mano visada malonus   Jėzus man pasakė  :  

 

Palaiminta mergaite, mūsų elgesys su būtybėmis niekada nesikeičia. Tai prasidėjo kūryboje, tźsiasi ir visada išliks.

Ji, įžengusi į mūsų Vali¹, savo rankomis paliečia mūsų kūrybinį veiksm¹, visada veikiantį, ir mūsų vis nauj¹ meilź, kuri atsiduoda kūriniui.

 

Tai ne tik mūsų Meilė, bet ir mūsų didžioji Meilė, kuri išeina iš mūsų įsčių ir eina link jos.

- naujas gėris, jėga, šventumas ir grožis, nes mes laikome tvarinį lietuje

- mūsų naujų ir visada veikiančių veiksmų.

 

Tiek, kad visa kūrinija kartojasi ir atsiduoda būtybėms.

Mūsų veikimo būdai visada yra tokie patys ir niekada nesikeičia.

Palaimintųjų palaim¹ danguje nuolat maitina mūsų naujas veiksmas, kuris nesiliauja.

T¹ patį darome su tvariniu, kuris gyvena mūsų dieviškoje valioje žemėje.

 

 

Mes maitiname jo siel¹

- naujo šventumo,

- naujo gėrio,

- vėl meilė

Mes tai laikome savo naujų veiksmų lietuje. Mūsų valia visada veikia.

 

Su tuo skirtumu, kad palaimintieji neįgyja nieko naujo ir pasineria tik į vis naujus savo Kūrėjo džiaugsmus.

Priešingai, laimingas keliautojas žemėje, gyvenantis mūsų valioje, visada siekia naujų užkariavimų.

 

Dėl šios priežasties padaras, kuris nevykdo mūsų Valios ir negyvena Joje, tampa svetimas dangiškajai šeimai.

Jis nepažįsta savo dangiškojo Tėvo gėrybių ir vos surenka savo Kūrėjo Meilės ir gėrybių lašus.

Ji tampa nesantuokine dukra, kuri neturi teisės į savo dieviškojo Tėvo gėrybes.

 

Tik mano Valia jam tai suteikia

- kilmės teisź, e

Laisvė pasiimti tai, ko nori į Dangiškojo Tėvo namus.

Tas, kuris gyvena mūsų valioje, yra kaip gėlė, kuri lieka ant augalo. Jo motina žemė jaučia pareig¹

suteikite viet¹ gėlės šaknims savo   namuose,

pamaitinti jį   turimomis gyvybingomis nuotaikomis

kad jį apšviestų saulės spinduliai, kad suteiktų   spalvų.

 

Ir laukia nakties rasos, kad įsitikintų, ar jos gėlė gali

- atsispirti saulės bučinių šilumai,

-išsiugdyti ir gauti intensyviausių ir gražiausių kvepalų charakterį.

Todėl galima sakyti, kad Motina Žemė yra gėlės maistas ir gyvybė.

 

Tai siela, kuri gyvena mūsų Valioje  .

Turime suteikti jai viet¹ mūsų namuose ir geriau nei motina

- šerti, auginti ir

- Suteik jam malonių, kad viduje ir išorėje būtų apšviesta karšta mūsų valios begalybės šviesa ir j¹ ištvertų.

 

Kita vertus, kas nevykdo mūsų Valios ir negyvena Jame, tas yra kaip gėlė

kuris buvo surinktas ir įdėtas į vaz¹.

Vargšė gėlytė, ji jau neteko mamos, kuri j¹ maitino tiek meile, rodė saulei, kad sušildytų ir suteiktų spalvų.

Nors indelyje yra vandens, jį jam duoda ne mama, todėl tai nėra maitinamasis vanduo.

Net ir laikoma vazoje, gėlė linkusi nuvyti ir žūti.

 

 Tokia yra siela be mūsų valios.

Jai trūksta dieviškosios Motinos, kuri j¹ sukūrė. Trūksta maitinančios ir apvaisinančios dorybės,

jai trūksta motiniškos šilumos, kuri j¹ šildo ir savo šviesa   suteikia jai grožio, kad ji būtų graži ir raudona.

Vargšas padaras be švelnumo ir meilės tų, kurie davė jam gyvybź, ir kuris savo tremtyje užaugs be grožio ir be tikrojo gėrio!

 

Po to aš leisčiausi į kelionź po Dievišk¹j¹ vali¹, kad surasčiau visus kūrinio veiksmus.

-padėti savo   "Aš tave myliu  " e

- klauskite kiekviename veiksme

dieviškosios valios karalystė žemėje.

 

Mano mielasis   Jėzus pridūrė  :

"Mano dukra,

kai mano dieviškoji valia iššaukiama tvarinio veiksme,

- pašalina žmogaus valios kietum¹,

- sušvelnina jo   būdus,

- slopina savo smurt¹   e

-savo šviesa įkaitina žmogaus valios šalčio sustingusius darbus.

Taigi, kas gyvena mano dieviškoje valioje

ji rengia prevencines malones žmonių kartoms, kad tai žinotų.

Kiekviename veiksme, atliktame mano valioje,

padaras suformuoja laiptelį į jį įkopti.

Ir aš galiu suteikti būtybėms žinias apie „Supreme Fiat“. Taigi tam, kuris gyvena joje, mano Dieviškoji Valia suteikia dorybių

motinos, kurios priverčia jas atlikti tikrosios motinos vaidmenį artindamosi prie Dievo ir kūrinių.

Todėl mano valioje įžvelgti savo veiksmų būtinybź, kad būtų suformuotos ilgos kopėčios

- Tai turėtų pakilti į dangų

kaip smurtu įgyti savo dievišk¹j¹ jėg¹,

- Mano Fiat nusileis į žemź, kad suformuotų jo karalystź.

 

Sutvėrimai, kurie bus tokio masto, bus pirmieji

- jį gauti ir

-leisti jam karaliauti tarp jų.

 

Be laiptų niekas negali pakilti. Todėl būtina, kad padaras jį pastatytų, kad kiti galėtų lipti.

 

Kad ši būtybė galėtų jai pasiduoti, turime suteikti jai motinos vaidmenį,

- Mylėti būtybes kaip dukteris, duotas jam mano dieviškosios valios, priimkite šį mandat¹ ir

negaili nei darbo, nei aukų, el

- jei reikia, jis siūlo savo gyvybź ir dėl savo vaikų meilės.

 

Dar daugiau, suteikdamas jai motinos, mano Dieviškosios Valios, vaidmenį

- apdovanokite jo siel¹ motiniška meile savo širdimi ir

-suteikia jam dieviško ir žmogiško švelnumo nugalėti Diev¹ ir kūrinius

- suvienyti juos ir priversti juos vykdyti Dievišk¹j¹ Vali¹.

 

Nėra didesnės garbės, kuri¹ galime suteikti motinystės kūriniui.

Tai kartų nešėjas.

Suteikiame jam malones formuoti išrinkt¹j¹ taut¹.

 

Ir nors motinystė reiškia kanči¹, ji patirs dievišk¹ džiaugsm¹ matydama, kaip iš jos kančios išeina mano Valios vaikai.

 

Todėl visada kartokite savo veiksmus ir nesusilaikykite. Atsitraukimas yra bailių, tinginių, nepastovių žmonių darbas.

Tai ne stipriųjų ir juo labiau mano valios vaikų.

 

Aš sekiau dieviškojo Fiato darbus.

Man atrodė, kad kiekvienu savo poelgiu jis paruošė man Meilės dvelksm¹.

-kuris savyje talpino e

-kad jis norėjo iš jo išeiti ir įkalinti jį mano vargšėje sieloje.

Ta meilė, kuri¹ jaučiau,

-Pats nusiunčiau Tam, kuris mane taip mylėjo kaip nauj¹ meilės dvelksm¹, kad pasakyčiau jam su didžiausia meile: "  Aš tave myliu!   "

Man atrodo, kad Dieviškoji Valia turi tokį troškim¹ būti mylima, kad pati įdeda ši¹ meilės dozź į siel¹ mylėti.

Tada jis laukia, kol būtybės meilė jam pasakys:

Kokia aš laiminga, kad tu mane myli“.

Apie tai galvojau, kai mane aplankė mano mylimas Jėzus ir pasakė:

 

Mano dukra, tu turi žinoti, kad mūsų meilė yra neįtikėtina.

Mūsų dieviškoji valia yra tvarinio šnipas ir stebi j¹, kad žinotų, kada ji yra pasirengusi priimti savo sulaikyt¹ meilės impuls¹.

Nes jis žino, kad tvarinys neturi didelės dieviškosios meilės. Taip nėra, jei ji turi begalinź meilės dalelź, su kuria buvo sukurta.

Jei jis nebuvo prižiūrimas, tai kaip ugnis

-kuris išsirita po pelenais,

ir kad jei yra ugnis, tai pelenai taip uždengia

-kad net nejaučiame karščio.

 

Mes nenorime žmogiškos meilės  .

Taigi mūsų valia naudoja meilės gudrybes:

šnipai, kad surastų atsargų, o tada pučia.

Jo kvėpavimas tarsi lengvas vėjelis išsklaido žmogaus valios suformuotus pelenus.

Mūsų begalinės Meilės dalelė atgyja ir užsidega. Mano dieviškoji Valia tebepučia ir prideda dieviškosios Meilės.

 

Siela jaučiasi išlaisvinta ir sušilusi. Jis jaučia, kad šie įsimylėjėliai atsinaujina.

Iš begalinės meilės dalelės, kuri¹ jis turi,

-mylėk mus ir

- duok mums mūsų dievišk¹j¹ meilź kaip jo.

Turite žinoti, kad mano Dieviškosios Valios meilė yra tokia didelė, kad ji naudoja visas priemones.

Jis yra šnipas ir kvėpuoja.

Kaip motina, ji laiko padar¹ ant rankų,

Kaip sargas, saugok j¹, kaip karalienė, valdyk j¹,

kaip saulė j¹ apšviečia ir pasiekia tarnavimo tašk¹

 

Kai mano valia nori įnešti į tave

- jo žinios,

- jos tiesos ir

-Net vienas jo žodis, k¹ jis daro?

 

Jis pučia tol, kol jumyse susiformuoja meilės ir šviesos kalnelis,   kad apgaubtų savo tiesas mažame meilės kalne, kurį suformavo jumyse.

 

Nes būtent šiai meilei jis patiki savo tiesas ir švies¹, žinodamas, kad tik jo Meilė turi tikr¹ troškim¹ jas išlaikyti, kad paskatintų tave, kad jos neliktų tavyje paslėptos.

 

Oi! jei ne šis mano meilės piliakalnis, kuriame yra visos mano Fiato žinios,

-kiek dalykų liktų palaidota tavo sieloje

- Niekam apie tai nieko nežinant.

 

Todėl mano Valia pirmiausia turi atskleisti jums savo tiesas. Jis dirba aplink jus, kad paruoštų ir įkeltų į jus ši¹ nauj¹ meilź, kad suformuotų nauj¹ piliakalnį, kad užtikrintų savo tiesas ant savo   dieviškosios Meilės kranto.

 

Jei laukiu tavźs jo darbuose su tokia meile, tai todėl, kad esu

- mūsų įprasti pretekstai,

- galimybė mums ieškoti šio intervalo, šio kūrinio taško, kad galėtume jį duoti

-Nauja meilė,

- naujas   ačiū.

Tačiau daug labiau nei trokštame jo draugijos, mes nežinome, kaip nebūti su būtybe, kuri nori vykdyti mūsų vali¹.

Kadangi mūsų valia jau laiko j¹ savo glėbyje mūsų veiksmuose, kad ji būtų su mumis ir su viskuo, k¹ darome.

 

Po to aš sekiau savo kelionź Dieviškosios Valios aktuose.

Kai  pasiekiau tašk¹, kur buvo sukurtas žmogus  , likau ten, kad būčiau žiūrovas. 

Su kokia meile sukūrė dieviškasis amatininkas!

 

Jėzus, mano didžiausias gėris, pridūrė:

Mažoji mano valios dukra,

mes atskleidžiame savo nenusakomas ir begales paslaptis mažiesiems. Norime dar labiau atskleisti, kad būtybė nuo pat pradžių buvo tarp mūsų.

 

Kad būtybė galėtų prisiliesti prie neįsivaizduojamos meilės, kurios mažumas buvo mylimas ir vis dar mylimas.

 

Kadangi ji buvo, ji jau buvo mumyse žmogaus kūrimo veiksme. Kad ji galėtų švźsti ir mes kartu švźstume iškilming¹ jos kūrybos akt¹.

Dabar jūs turite žinoti, kad mūsų Aukščiausioji Būtybė, kurdama tvarinį, atsidūrė tam tikroje gilioje ekstazėje.

Mūsų meilė užburia mūsų dievišk¹j¹ Esybź.

Mūsų meilė mus džiugina, o „Fiat“ privertė veikti savo kūrybine dorybe.

 

Būtent šioje meilės ekstazėje, kuri išėjo iš mūsų:

dovanos, malonės, dorybės, grožis, šventumas ir kt., kuriais turėjome apdovanoti ir praturtinti kūrinius.

Mūsų meilė nebuvo patenkinta, kol jis nesutvarkė visko už mūsų ribų, kad tarnautų kiekvienam,

vis¹ šventumo, grožio ir dovanų įvairovź, kad kiekvienas būtų savo Kūrėjo atvaizdas.

Šie palikimai ir turtai jau prieinami kiekvienai būtybei.

Tiek, kad kiekvienas gimźs jau turi kraitį, kurį Dievas išėjo iš jo, sukūrźs žmogų.

Bet tie, kurie to nepaiso ir nesinaudoja Dievo jiems suteiktomis teisėmis ir, nors ir yra turtingi, gyvena skurdžiai ir taip toli nuo tikrojo šventumo, tarsi nebūtų būtybės, atplėštos nuo trigubai švento Dievo ir nežinotų. kaip padaryti švent¹ būtybź, graži¹ ir laiming¹, kaip pats Dievas.

Tačiau šimtmečiai nesibaigs ir ateis paskutinė diena, jei visa tai, k¹ sukūrėme meilės ekstazėje, paėmė būtybės, nes galima sakyti, kad jie pasiėmė labai mažai to, k¹ mes jiems suteikėme.

 

Bet žiūrėk, mano brangioji dukra,  dar vienas mūsų karštos meilės perteklius  . Atimdamas dovanas, malones, dovanas, 

Mes jų nuo mūsų neatskyrėme

kad padarai,

-Priimdami savo dovanas, savo neatskiriamumu galime gauti nuolatinį maitinim¹

- saugoti savo dovanas, šventum¹, grožį.

 

Savo dovanomis padarėme tvarinį nuo mūsų neatskiriam¹, nes jis neturi reikiamo maisto ir šventumo

pamaitinti mūsų dovanas.

Mes apsireiškiame, kad maitintume ir dovanotume savo šventum¹ ir dangiškas malones.

 

Taigi mes nuolat gyvename su kūriniu,

kartais duoti jam maisto, kuris maitintų mūsų   šventum¹,

kartais tas, kuris pamaitins mūsų   jėgas,

kartais ypatingas maistas, kuris pamaitins mūsų   grožį.

.

Trumpai tariant, mes esame arti jos,

-Visada pasiryžźs dovanoti jam įvairų maist¹ už kiekvien¹ jam įteikt¹ dovan¹, kurios jam reikia

- būti prižiūrimi,

- augti ir

- vainikuoti mūsų dovanas.

Ir su mumis laimingas padaras lieka vainikuotas mūsų dovanomis.

 

Štai kodėl teikdami dovan¹ būtybei, mes jai įsipareigojame,

- ne tik jį pamaitinti.

Bet mes taip pat duodame jam pažad¹

- mūsų darbas,

- mūsų neatskiriamumas e

mūsų pačių gyvenimo.

 

Nes jei norime savo panašumo, turime atiduoti savo gyvenim¹, kad galėtume jame sukurti savo panašum¹.

Mes tai darome su malonumu Mūsų Meilė

-pakartoja mūsų ekstazź mums e

-Jis verčia mus atiduoti visk¹, kad priverstume paimti būtybės menkum¹

-kuris taip pat yra mūsų ir

-kuris išėjo iš mūsų.

 

Taigi jūs galite suprasti, kas jie yra

- mūsų prašymai,

- mūsų meilės ekstazės, kai dovanojame

- ne dovana,

- bet pati mūsų Valia kaip būtybės Gyvybė, viena vertus, maitinti mūsų dovanas ir

kita vertus, maitinti mūsų Vali¹.

 

Jau būtybė mūsų valios dėka nuolat mus džiugina pati. Ir patiriame nuolatines meilės ekstazes.

Šiose ekstazėse mes tiesiog išsiliejame

- meilės upeliai, - šviesos vandenynai, - neapsakoma padėka.

 

Niekas neduodamas su saiku. Kodėl mes turime

- ne tik maitinti mūsų Vali¹, bet

- kad būtybėje j¹ pamalonintų ir pagerbtų dieviškais pagyrimais.

 

Todėl, mano dukra, būk dėmesinga ir neleisk, kad iš tavźs išeitų nieko žmogiško, kad ir tu galėtum   pagerbti mano Vali¹   dieviškais darbais savyje.

 

 

Mano apleidimas dieviškoje Valioje tźsiasi.

Aš visada jaučiuosi kaip mažas atomas, kuris ateina ir išeina jo veiksmuose, kad surastų mano ir jo gyvenim¹.

O mano atomas vis bėga ir bėga

Nes jaučiu didžiulį poreikį atrasti Life in Fiat!

 

Kitaip jaučiu, kad negaliu gyventi be jo Gyvenimo. Be jo veiksmų jaučiuosi lyg pasninkauju.

Ir todėl turiu skubėti ieškoti gyvybės ir maisto.

 

Dar daugiau, Dieviškoji Valia laukia manźs su neapsakoma meile savo veiksmuose ruošiant maist¹ savo vaikui.

Mano protas pasiklydo savo šviesoje.

Tada mano mielas ir dangiškasis Valdovas Jėzus išvyko pas savo maž¹ mergaitź. Jis man pasakė:

 

Palaiminta mergaite, kokia graži tavo rasė mano valioje.

 

Nors esi mažas atomazgas, galime tave auginti taip, kaip   norime. Maži vaikai gali augti įgaudami į mus panašių bruožų.

Mes mokome savo dieviškųjų kelių, dangiškojo mokslo.

 

Taip padaras pamiršta šiurkščius kelius ir žmogaus valios nežinojim¹. Tie, kurie yra aukšti, jau apmokyti.

Mes galime padaryti tik mažai arba nieko.

Jie įpratź gyventi suaugź pagal žmogaus vali¹. Ir reikia stebuklų, kad sulaužytume įpročius, jei tik galime.

Tačiau su mažaisiais mums tai paprasta ir pigu. Nes jie neturi radikalių įpročių.

 

Jie turi daugiausia trumpų impulsų.

Užtenka mažo žodžio, mūsų šviesos dvelksmo, kad padaras jo nebeprisimintų.

Todėl visada būk mažas, jei nori, kad mano dieviškoji valia tau būtų tikra Motina, kuri iškelia tave mūsų ir tavo šlovei.

 

Bet jūs turite žinoti   , kad nuolat atnaujinamas veiksmas formuoja įprotį  .

 Veiksmas, kuris niekada nesiliauja, yra tik Aukščiausiosios Būtybės.

Jei tvarinys jaučiasi turįs veiksm¹, kuris nuolat kartojasi, tai reiškia, kad Dievas įdėjo savo gyvybź ir keli¹ į t¹ veiksm¹.

 

Nuolatinis veiksmas yra dieviškasis gyvenimas ir dieviškasis veiksmas

Tik tas padaras, kuris gyvena mano dieviškoje valioje, gali jausti

- niekada nesiliaujančio veiksmo galia, dorybė, stebuklinga jėga.

 

Nes užaugintam mūsų, jam nelengva

- pasitraukti iš mūsų kelių e

- nejausti joje Gyvybės ir nenutrūkstamų To, kuris   j¹ užaugino, poelgių.

 

Todėl jūsų skubėjimas ir jausmas, kad visada jaučiate poreikį vėl rasti savo ir savo gyvenim¹

- Fiate,

- savo veiksmuose,

tai Mes bėgame tavyje

kad visada liktų mūsų nenutrūkstamuose veiksmuose. Šiose lenktynėse mes bėgame kartu

Mūsų veiksmai, esantys   jūsų viduje,   turi bendr¹ gyvenim¹ su mūsų veiksmais, kurie yra   jūsų viduje  .

 

Kai jaučiate šį didžiulį poreikį, mes jaučiame didžiulį meilės poreikį

kad jūsų mažumas sukasi visuose mūsų „Fiat“ veiksmuose. Kodėl tu negali jų visų užrakinti savyje?

transformuodami save į juos galite pasiimti tai, k¹ galite pasiimti. Todėl, žinoma, be paliovos bėgau

Sakau, mes vis dar bėgame.

Nes nėra didesnės malonės, kuri¹ galiu suteikti būtybei, kaip   priversti j¹ jausti savyje nuolatinio veiksmo dorybź.

Po to aš ir toliau sekiau dieviškosios valios darbus, mano mylimas   Jėzus pridūrė  :

 

Mano dukra

kiekviename žingsnyje jūs formuojate savo veiksm¹ pagal mano Dieviškosios Valios veiksm¹.

Tai visi kiti ryšiai, kuriuos susikuriate savyje.

Jie patvirtinami tiek kartų, kiek veiksmai, kuriuos atliekate Dieviškajame Fiate.

Tai daug kartų tavyje pasitvirtina. Ir su kiekviena nuoroda bei patvirtinimu,

-Mano Valia išplečia savo jūras aplink tave. Mano testamentas pateikia jus kaip patvirtinimo antspaud¹

- viena iš jos tiesų,

vienas iš jo pažįstamų.

Tai jums parodo tolesnį mano valioje esančios vertės laipsnį.

 

Bet ar žinai, k¹ darai savo sieloje?

šios nuorodos, šie patvirtinimai,

- šios tiesos, šios žinios,

-Šias didžiausias vertybes, kurias tu žinai? Jie priverčia mano Valios Gyvenim¹ augti tavyje  .

 

Ne tik tai.

Kartodami savo veiksmus suteiksite tiek daug papildomų vertės laipsnių

iš tų, kuriuos pažinojote.

 

Jūsų veiksmai yra Dievo Vertybės pusiausvyroje

yra verti to, k¹ žinojai   ir

jie turi tiek pat vertės, kiek tai, k¹ mes jums perdavėme jūsų poelgiu.

Taigi tavo vakarykštis veiksmas, kartojamas šiandien,

neturi tokios pačios vertės   kaip vakar,

bet jis įgyja nauj¹ vertź, kuri¹ mes paskelbėme   .

 

Štai kodėl pasikartojantys veiksmai,

- lydimas tiesos ir naujų žinių,

kasdien įgyti naujus begalinės ir vis didėjančios vertės laipsnius.

 

Į savo amžin¹j¹ pusiausvyr¹ mes ne tik įtraukiame kūrinio veiksmus, įvykdytus mūsų valioje.

gr¹žinti jiems begalinės reikšmės svorį.

Bet mes laikome juos savo Dieviškajame banke, kad šimt¹ kartų gr¹žintume.

 

Todėl kiekvien¹ kart¹, kai kartojate savo veiksmus,

kiek kartų įdedi savo maž¹ monet¹ į mūsų dievišk¹jį bank¹.

Taigi jūs įgyjate daug teisių gauti dar daugiau.

 

Taigi pažiūrėkite, kaip toli gali nueiti mūsų meilės perteklius,

iki to, kad norime tapti padaro skolininkais, gaudami mažas jo darbų dalis mūsų dideliame   banke

Kas turi tiek daug.

 

Ir mums patinka gauti pokyčius, kad suteiktume jam teisź gauti mūsų.

Mūsų meilė bet kokia kaina nori, kad ji būtų panaudota būtybei

 

Jis nori nuolat su ja bendrauti ir panašiai

-galėti duoti, e

gal net pralaimėti.

Kiek kartų, kodėl mes norime jam tai duoti,

Leisdami jai žinoti tiek daug mūsų nuostabių dalykų, norime, kad ji pajustų, koks saldus ir galingas yra mūsų žodis, šaltas, abejingas, į   mus net nesikreipiant.

 

O mūsų meilź užvaldo žmogiškas nedėkingumas.

Bet mažoji mūsų Valios niekada to nepadarys, ar ne?

 

Jūsų mažumas verčia jausti didžiulį poreikį

- tavo Jėzaus, - jo Meilės ir - jo Valios.

 

 

 

Mano mielasis Jėzus savo kerinčia jėga visada įtraukia mane į savo žaving¹ vali¹, kad perkeltų mane per daugybź Jo darbų, kurie, atrodo, manźs laukia.

duoti man k¹ nors be to, k¹ jie man jau davė.

 

Mane stebina tiek daug dieviško gerumo ir dosnumo. Įteigti man

- Didesnź meilź ir nor¹ sekti dieviškosios valios darbus, mano mylimas Jėzus man pasakė:

 

Palaiminta mano valios dukra, kiekvien¹ kart¹

-kad tu atsikeltum mano valioje, kad susijungtum su kiekvienu jo darbu, ir

- kad tu sujungi savo veiksmus su jo, dieviškasis veiksmas kyla ir tau suteikia

- malonės, meilės ir šventumo laipsnis,

- gyvybės ir dieviškosios šlovės laipsnis.

Šie laipsniai kartu sudaro substancij¹, būtin¹ dieviškajam Gyvenimui tvarinyje suformuoti.

 

Kai kurie formuoja širdies plakim¹,

kiti – Dievo žodis, akis, grožis ar šventumas   sielos gelmėse.

Mūsų veiksmai kyla, kai būtybė artinasi duoti tai, k¹ turi.

Jie nekantrauja tai padaryti

- pabusk ir

- formuoja jų dieviškuosius išsiliejimus

kad juos deponuotų ir kartotų būtybės veiksmuose.

 

Tai, kas prisijungia prie dieviškosios valios veiksmų, suteikia mums galimybź dirbti, bet kokiu tikslu? Tai, kad   mes formuojame savo gyvenim¹ per savo darb¹ tvarinyje.

 

Jūs turite žinoti, kad padaras,

- prisikėlimas mūsų dieviškoje valioje,

jis visk¹ palieka ir išvirsta į savo niek¹.

Tai niekas nepripažįsta savo Kūrėj¹ Kūrėjas atpažįsta

- Niekas, kuris atsiskyrė nuo savo šviesos,

- Ir niekas nėra užgriozdinta ne jo daiktais.

 

Neradźs būtybėje nieko, jis užpildo j¹ viskuo.

 

Štai k¹ reiškia gyventi pagal savo vali¹  : ištuštinti save nuo visko.

Ir, šviesa, šviesa, skrisk į dangiškojo Tėvo krūtinź   , kad ši niekis priimtų Gyvybź To, kuris j¹ sukūrė.

Mūsų valia yra mūsų gyvenimas ir maistas  . Mums nereikia materialaus maisto. Ji duoda mums savo šventų darbų maitinim¹.

Būtybė yra viena su mūsų darbais,

Taip norime joje rasti savo Vali¹ kaip Gyvybź.

Taigi ne tik ji, bet ir visi jos darbai mums tarnauja kaip maistas. Mainais duodame jiems savo maist¹.

Maitinant vienas kit¹ tuo pačiu maistu, sukuriamas susitarimas tarp Dievo ir kūrinijos.

 

Šis susitarimas sukuria taik¹, prekių bendravim¹, neatskiriamum¹. Atrodo

- kad dieviškas kvėpavimas pučia į būtybź e

- kad būtybės pučia į Diev¹.Jie susijungia iki pojūčio

-kad vieno kvėpavimas būtų vienas su kito.

 

Štai kada tai atsitinka

- valios susitarimas,

- meilės susitarimas,

- darbų sutartis.

 

Mes jaučiame t¹ kvėpavim¹

-kurį įdėjome į žmogaus kūryb¹, ir

-kurį jis supjaustė savo noru, atgimsta būtybėje.

Mūsų valia turi dorybź

- atgaivinti joje tai, k¹ ji prarado dėl nuodėmės e

- pertvarkyti tai, kas išėjo iš mūsų kūrybinių rankų.

 

Po to   aš turėjau savo tur¹ „Kūrimas ir atpirkimas“  . Mano valdovas Jėzus pridūrė:

 

Mano dukra, mūsų darbai kenčia nuo izoliacijos

jei jie nepripažįstami darbais, padarytais dėl meilės būtybėms.

 

Nebuvo jokios kitos priežasties daryti tokius nuostabius darbus   Kūryboje, kaip tik duoti juos kaip tiek daug mūsų Meilės liudijimų.

Nereikėjo, ir viskas buvo daroma su didžiule meile būtybėms.

Bet mūsų meilė neatpažįstama visame, kas sukurta,

mūsų darbai lieka vieni, be procesijos, be pagyrimų ir tarsi atskirti nuo būtybių. Kad dangus, saulė ir kiti sukurti dalykai būtų saulė.

Tai, k¹ padariau per Atpirkim¹, mano darbai, kančios, ašaros   ir visa kita lieka izoliuoti.

 

O kas sudaro mūsų darbų kompanij¹? Padaras

- Kas juos atpažįsta,

- Kas apeina juos ir ten atranda mūsų pulsuojanči¹ meilź jai,

- Kas trokšta mano Valios draugijos duoti ir priimti Meilź.

 

Kai atliksite savo tur¹ Mano valioje

rasti ten mūsų   darbus,

pripažinti mūsų Meilź   ir

įdėti   savo,

Mane taip traukia, kad beveik kiekviename savo darbe laukiu tavźs

-Turėkite savo kompanij¹, savo procesij¹.

 

Jaučiuosi apdovanota už visk¹, k¹ padariau ir kentėjau.

O kai kartais delsti ateiti, aš laukiu ir žiūriu į savo darbus

kad pamatytumėte, kada ateisite suteikti man savo draugijos malonumo. Taigi  būk atsargus ir neversk manźs laukti.

 

 

Aš tźsiau savo veiksmus Dieviškoje Valioje, kad surasčiau visus jos veiksmus ir sujungčiau juos taip, kad galėčiau pasakyti: „Aš darau tai, k¹ ji daro“.

Oi! koks džiaugsmas galvoti, kad darau tai, k¹ daro Dieviškoji Valia. Mano malonus Jėzus, aplankźs savo maž¹j¹ dukr¹, man pasakė:

 

Mano geroji dukra, jei tu pažintum tuštum¹

-kuris susidaro tvarinio veiksme, kai jo neįvykdo mano Valia.

Tiek, kad šiame veiksme trūksta šventumo pilnatvės ir begalybės pilnatvės.

O kadangi trūksta begalybės, mes matome tuštumos bedugnź, kuri¹ užpildyti galėtų tik begalybė.

Nes būtybė visuose savo poelgiuose buvo sukurta begalybei.

Kai mano Valia veikia savo veiksmuose, ji įdeda į j¹ begalybź. Ir mes matome jo akt¹, piln¹ šviesos.

Nes mano Valia laiko jį savo Šviesos krūtinėje. Ir ji užbaigia veiksm¹ su jame esančia begalybe.

 

Bet kai mano Valia neįeina į tvarinio veiksm¹

- kaip gyvenimas, pradžia, vidurys ir pabaiga,

veiksmas yra tuščias ir niekas negali užpildyti tos tuštumos bedugnės. Ir jei ten randama nuodėmė,

šiame veiksme galima įžvelgti tamsos ir vargo bedugnź, suteikianči¹ jaudulio.

 

Dabar, mano dukra,

kiek jų yra per šimtmečius šių tuščių begalybės veiksmų!

Žmogaus veiksmas atmetė begalybź.

 

Mano Valia turi teisź į kiekvien¹ būtybės veiksm¹. Kad ateitų ir valdytų, jis nori būtybės

- Kas joje gyvena,

-Kas gali eiti ir atsekti visus savo tuščius veiksmus, kad tai padarytų

melsti mano   vali¹,

pastūmėti j¹ ateiti ir kiekviename veiksme įdėti begalybź, kad Dieviškoji Valia   galėtų tai padaryti

-atpažinti jo poelgį kiekviename jo poelgie e

kad jo karalystė išsipildytų.

 

Ir nors jo darbai galėjo praeiti,

Galimybė daryti ir taisyti mano valioje gyvenanti būtybė visada egzistuoja.

 

Nes mano valioje yra galia visk¹ perdaryti ir taisyti.

su s¹lyga, kad mano Valia suras būtybź, kuri Jai pasiduoda.

 

Kadangi tai yra tvarinio veiksmai, atlikti be mano valios,   kitas padaras, susijungźs su mano valia, gali visk¹ pataisyti ir pertvarkyti.

 

Štai kodėl, dukra, aš tai pasakiau ir kartoju: mes visk¹ darome gerai.

- kad būtų žinoma Dieviškoji Valia e

- kad ji karaliautų.

Mums nieko neturėtų trūkti:

- malda,

- pačios gyvybės auka,

- paimti į rankas visus padaro veiksmus taip sakant

pakviesk jį įdėti savo, kad jis būtų   mano „myliu tave“ ir tavo  , mano malda ir tavo, kurie šaukia:

Mes norime Dievo valios“.

 

Taigi visa kūryba ir visi veiksmai bus apimti dieviškosios   valios. Jis jausis pašauktas

- už kiekvien¹ būtybės veiksm¹,

- visų taškų ir kiekvieno sukurto daikto.

 

Kadangi jūs ir aš pašaukėme gyvybės aukos kaina,

- visame kame ir kiekviename veiksme,

kad ateitų ir viešpatautų Dieviškoji Valia.

Sara

- galia prieš Dievo sost¹,

- magnetinė jėga,

- nenugalimas patrauklumas,

kad visi šie poelgiai šaukia kartu

kurie nori, kad dieviškoji valia ateitų ir viešpatautų tarp kūrinių.

 

Bet kas gi taip rėkia?

Tai aš ir mano valios vaikas.

Tada, laiminga, mano Valia nusileis viešpatauti.

 

Tada pakartotinės ekskursijos

Kūryboje,

- mano paties veiksmais,

dangiškosios Motinos atveju buvo atlikti šie dieviški veiksmai

- į ši¹ švent¹j¹ Karalystź, e

- Nukopijuokite būtybių aktus, kad sudėtumėte tai, ko gali trūkti.

 

Bet visi turi skambinti vienu balsu, tiesiogiai ar netiesiogiai.

- per t¹, kuris nori pasiaukoti būdamas prašytoju ir remontininku, kad mano Valia viešpatautų tarp kartų.

 

Štai kodėl aš priverčiu tave daryti ir k¹ darau su tavimi

- veiksmai, pasiruošimas, mokymas,

- reikalingos medžiagos ir kapitalas.

 

Kai iš jūsų ir manźs padarėme visk¹ teisingai, kad nieko netrūktų, galime pasakyti:

Mes padarėme visk¹ ir mums nebelieka k¹ daryti“,

kaip sakiau Atpirkime:

 

Aš padariau visk¹, kad atpirkčiau žmogų.

Mano meilė nebežino, k¹ sugalvoti, kad būtų saugu “,

 

Ir aš iškeliavau į dangų laukdamas, kol žmogus pasiims gėrį, kurį sukūriau ir daviau savo Gyvybės auka.

 

Taigi, kai nėra k¹ veikti mano Valios Karalystei žemėje, jūs taip pat galite pakilti į dangų ir laukti Dangiškojoje Tėvynėje, kol tvariniai pasiims substancijas, sostinź, Karalystź, kuri jau bus suformuota Aukščiausias Fiat.

 

Štai kodėl aš visada jums sakau:   „Būk atsargus“.

Nieko nepamirštame, darome savo dalį, kai nėra k¹ veikti.

Aplinkybės, įvykiai, dalykai, žmonių įvairovė padarys visa kita.

 

Ir kadangi ši karalystė jau suformuota, ji išeis iš savźs ir padarys savo karalystź. Būtinas vienas dalykas:

nebereikia aukų jį mokyti, kad jis greitai būtų paleistas.

 

Tačiau norint jį išmokyti, kažkas turi pasiūlyti save

- savo gyvenim¹ e

- valios auka, paaukota nuolatiniais veiksmais mano valioje.

 

Po to jis tylėjo ir   tźsė  :

"Mano dukra,

jūs turite žinoti, kad   kiekvienas kūrinio veiksmas turi savo viet¹ aplink Diev¹.

 

Kaip ir kiekviena žvaigždė turi savo viet¹ po dangaus skliautu. Taigi kiekvienas jų veiksmas turi savo viet¹.

Kas yra tie, kurie palieka karališk¹jį keli¹ kaip dangiškosios Tėvynės nuosavybź ir užima aukščiausi¹ garbės viet¹ bei gr¹žina dievišk¹j¹ šlovź savo Kūrėjui?

 

Tai mano testamente atlikti veiksmai.

Kai vienas iš šių veiksmų palieka žemź, pats dangus nusilenkia. Visi palaimintieji išeina jo pasitikti, kad palydėtų šį veiksm¹ į garbės viet¹ aplink Aukščiausi¹jį sost¹.

Kiekvienas šiame veiksme jaučiasi pašlovintas. Nes amžina Valia

- triumfuoja būtybės veiksme

- ir įdėjo į tai savo dievišk¹ veiksm¹.

 

Kita vertus,   veiksmai, kurie nėra padaryti pagal mano vali¹  ,

- o gal net gerieji,

neikite karališkuoju keliu.

Jie keliauja vingiuotais keliais ir labai ilgai sustoja eidami per skaistykl¹, kur laukia, kol padar¹ apvalys ugnis.

Baigź apsivalyti, jie eina į dangų užimti savo viet¹,

ne aukščiausiose, o antrinėse gretose.

 

Ar matote didelį skirtum¹?

Pirmajam, kai tik susiformuoja aktas, jis nepasilieka su tvariniu, nes būdamas dangaus daiktas negali gyventi žemėje ir tuoj pat skrenda tėvynės link.

 

Be to, visi   angelai ir šventieji reikalauja kaip savų to, k¹ suformavo dieviškoji valia.

Nes viskas, kas kyla iš mano valios, žemėje kaip danguje, yra dangiškosios Tėvynės nuosavybė.

 

Todėl visas Dangus reikalauja mažiausio mano valios akto.

Nes kiekvienas veiksmas yra jam priklausančio džiaugsmo ir palaimos šaltinis. Tai visiškai priešinga būtybei, kuri neveikia pagal mano vali¹.

 

 

 

Aš visada esu Dieviškosios Valios glėbyje, geriau nei Motina

jis tvirtai laiko mane glėbyje, apsuptas savo šviesos, kad įkvėptų man gyvybės iš dangaus.

 

Man atrodo, kad jis man skiria vis¹ savo dėmesį

turėti didžiulź šlovź turėti dukterį, visiškai iš Dievo valios,

- kuris nevalgė jokio kito maisto,

- Kuris nežino jokio kito mokslo, jokio įstatymo, skonio ar malonumo, kaip tik jo Valia.

Todėl, kad būčiau užsiėmźs ir nesusisiekčiau su viskuo, man yra tiek daug staigmenų.

Jis man pasakoja tiek daug gražių dalykų,

- visi gražesni už kitus,

- bet visada dalykų

dėl kurių mano vargšė dvasia lieka sužavėta ir panardinta į jo Šviesos glėbį.

 

Ir nors jo veiksmai yra baigti, jis vis dar yra centralizuotas savyje

visk¹, k¹ jis padarė. Kaip šitas

pažvelgus į jo vali¹, yra vienas veiksmas,

jei kas žiūri į lauk¹,

yra begalė darbų ir poelgių, kurių neįmanoma suskaičiuoti.

 

Dieviškoje valioje pajutau savo egzistencijos pradži¹ taip, lyg šiuo metu turėčiau išeiti į Švies¹. Buvau nustebźs.

Mano mylimas   Jėzus   trumpam aplankė mane ir pasakė: Mano dukra, gimusi ir atgimusi mano valioje, kiekvien¹ kart¹.

-kad tu su visu supratimu atsidurtum jo šviesos glėbyje ir

- Priversk mus ten apsigyventi, atgimti mano valioje

Visi šie atgimimai yra gražesni už kitus.

 

Štai kodėl aš tave tiek daug kartų vadinau mažuoju savo Valios naujagimiu, kad atgimźs vėl galėtum sugrįžti atgimti.

Nes mano Valia nežino, kaip likti neveikli tam, kuris gyvena su Ja.

Jis visada nori, kad būtybėje nuolat gimtų nauja,

- nuolat jį sugerdamas savyje

Tiek, kad mano Fiat atgimsta būtybėje, o padaras atgimsta mano Valioje.

 

Šie atgimimai iš abiejų pusių yra gyvenimas, kuris keičiasi. Tai didžiausias liudijimas, tobuliausias poelgis,

nei būti naujagimiu   ir

apsikeisk savo gyvenimu, kad galėtum pasakyti kitam:

Matai, kaip stipriai tave mylėjau nuo tada, kai tau tai padovanojau

- ne vaidina, o gyvenimas tźsiasi. “

 

Štai kodėl, mano dukra,

- Mano Dieviškoji Valia joje gyvenanči¹ laiming¹ būtybź patalpina į pirm¹jį Kūrimo veiksm¹

- tvarinys jaučia savo pradži¹ Dieve,

kūrybing¹, gaivinanči¹ ir išsauganči¹ jo visagalio kvėpavimo dorybź,

-Ir padaras jaučia, kad atsitraukdamas grįžta į savo nebūtį iš ten, kur išėjo.

Todėl jis jaučia savo nuolatinį atgimim¹ savo Kūrėjo glėbyje.

Būtybė jaučiasi savo atsiradimo metu

Taip jis gr¹žina Dievui pirm¹jį iš jo gaut¹ Gyvybės akt¹, kuris yra pats švenčiausias, iškilmingiausias ir gražiausias   paties Dievo poelgis.

 

Po to tźsiau  savo kelionź Dieviškosios Valios aktuose 

 

Ir, oh! kaip labai norėčiau visk¹ apkabinti,

taip pat tie, kuriuos padarė visi palaimintieji,

tam, kad

- duoti garbź ir šlovź Dievui ir šventiesiems už kiekvien¹ poelgį, pvz

- pagerbti juos jų atliktais veiksmais. Mano mylimas   Jėzus pridūrė  :

Mano dukra

kai padaras prisimena, gerbia ir šlovina

k¹ jos Kūrėjas ir Atpirkėjas padarė dėl jos, kad ji būtų saugi,

- ir tai, k¹ padarė šventieji,

tampa visų šių veiksmų gynėju.

 

Dangus, saulė ir visa kūrinija jaučiasi apsaugoti kūrinio. Mano žemiškas gyvenimas, mano kančios ir mano ašaros

-jausdamasis joje apsaugotas e

- rasti jų gynėj¹.

 

Šventieji ne tik randa apsaug¹ jo atmintyje, bet ir mato savo veiksmus atgyjančius, atnaujintus tarp būtybių. Trumpai tariant, jie jaučia, kad gyvenimas grįžo į jų veiksmus.

 

Oi! kiek gražių darbų ir dorybių liko palaidota šiame žemame pasaulyje

nes nėra kas juos prisimintų ir gerbtų.

Atmintis primena praeities kūrinius ir daro juos dabartimi.

Bet ar žinai, kas vyksta? Vyksta mainai: būtybė tampa saugančia savo atmintimi.

 

Visi mūsų darbai, kūryba, atpirkimas ir visa, k¹ padarė šventieji,

visi tampa savo gynėjo gynėjais.

Jie susirenka aplink j¹

- saugok, gink,

- Žiūrėti kaip sargybiniai.

Kai jis randa prieglobstį, kad apsaugotų,

- kiekvienas mūsų darbas,

- visos kančios,

-Visi mano šventųjų darbai ir dorybės yra jo garbės sargyba tokiu būdu

kad j¹ gina viskas ir visi.

 

Kai kiekvieno veiksmo metu prašote Dieviškosios Valios Karalystės, nėra didesnės garbės, kuri¹ galite suteikti.

 

Kiekvienas jaučiasi pašauktas ir būti tokios šventos Karalystės pasiuntiniais tarp dangaus ir žemės.

 

Turite žinoti, kad viskas praeityje, dabartyje ir ateityje, viskas turi tarnauti Dieviškojo Fiato karalystei.

 

Kai jūsų atmintis prašo šios Karalystės per

- apie mūsų darbus, apie kiekvieno dorybes ir poelgius, apie visus

- jaustis tarnauti savo valiai e

- užimti savo funkcijas ir garbės viet¹.

 

Jūsų apsilankymai būtini,   nes jie padeda paruošti Dieviškosios Valios Karalystź. Todėl būkite dėmesingi ir nuolatiniai.

 

 

Aš tźsiau savo kelionź dieviškuose darbuose.

Jaučiu, kad mano varganas protas yra susietas su mano Kūrėjo darbais.

Jos bėgimas beveik nenutrūkstamas, nes būdamas mano meile sukurti darbai, jaučiu pareig¹

juos atpažinti,

panaudoti jas kaip kopėčias, kad užkoptume į T¹, kuris mane taip mylėjo, kuris   mane myli,

ir duok jam savo maž¹ meilź, nes jis nori būti mylimas. Bet darydamas aš pagalvojau:

Ir kodėl mano protas visada turėtų lenktyniauti?

Atrodo, jaučiu ant savźs galing¹ jėg¹, kuri palaiko mano lenktynes.

Mano mielasis   Jėzus   mane aplankė ir pasakė:

 Mano dukra, viskas sukasi aplink būtybź  .

 

Dangus   pasisuka ir neišlenda iš mėlyno skliauto.

Saulė   pasisuka ir savo mažais šviesos bokšteliais suteikia jai šviesos ir šilumos.

Vanduo, ugnis, oras, vėjas ir visi elementai   sukasi aplink būtybź, suteikdami jai savo savybes.

Mano gyvenimas ir visi mano darbai   sukasi nenutrūkstamame ratu aplink būtybes, kad galėčiau nuolat joms atsiduoti.

Iš tiesų, jūs turite žinoti, kad kai tik   vaikas pastojo,

mano samprata   sukasi apie vaiko samprat¹, kad jį mokyčiau ir apginčiau.

Ir   kai jis gimsta  ,   mano gimimas   sukasi apie naujagimį.

kad padėtų jam mano gimimo, mano ašarų ir dejonių pagalba.

Ir   mano kvėpavimas   slenka aplink jį, kad jį sušildyčiau.

Kūdikis manźs nemyli, nebent nes¹moningai, o aš jį jau beprotiškai myliu.

Man patinka jo nekaltumas, mano vaizdas jame  . Man patinka, kaip turi būti.

Mano žingsniai   sukasi aplink jo pirmuosius žingsnius, kad juos sustiprinčiau   , ir toliau einu iki paskutinių jo gyvenimo žingsnių, kad išlaikyčiau juos mano   žingsniuose.

 

Trumpas

- mano darbai sukasi aplink jo darbus,

- mano žodžiai aplink j¹,

-mano kančios aplink jo kančias e

kai jis ruošiasi duoti paskutinį gyvenimo kvap¹,

- mano agonija sukasi aplink jį, kad jį palaikyčiau, ir

- mano mirtis su savo neįveikiama galia sukasi aplink jį, kad padėtų

netikėtas, e

- visa dieviška pavydu glaudžiasi aplink jį

kad jo mirtis būtų ne mirtis, o gyvenimas dangui.

Ir galiu pasakyti, kad   mano paties Prisikėlimas   sukasi aplink jo kap¹.

laukia tinkamo momento, kad kartu su mano Prisikėlimo imperija pašaukčiau jo kūno prisikėlim¹ amžinajam gyvenimui.

 

Visi darbai, kurie kyla iš mano Valios, nieko nedaro, tik sukasi ir sukasi. Nes būtent tam jie buvo sukurti.

Sustoti reiškia neturėti gyvybės ir neauginti vaisių, kuriuos sukūrėme.

Taip negali būti.

Nes dieviškoji Būtybė nemoka daryti mirusių darbų ar darbų, kurie neduoda vaisių.

 

Štai kodėl padaras, kuris įeina į mano Vali¹

- vyksta Kūrimo ir

-jaučia poreikį keliauti su visais sukurtais daiktais.

 

Jis jaučia poreikį apvažiuoti greit¹ rat¹

- apie mano pastojim¹, gimim¹,

- apie mano vaikystź ir visk¹, k¹ dariau žemėje.

 

Ir grožis yra tas, kad nors būtybės sukasi aplink visus mūsų darbus,

mūsų darbai sukasi aplink juos.

Visi jie varžosi tarpusavyje, kad suktųsi vienas aplink kit¹.

 

Bet visa tai yra mano dieviškosios Valios padarinys ir vaisius, nes nuolat judanti būtybė, esanti jame, jaučia šio judėjimo poveikį ir todėl poreikį bėgti su juo.

 

Ties¹ sakant, sakau jums, jei nejaučiate nuolatinio poreikio apeiti mūsų darbus, tai yra ženklas, kad jūsų gyvenimas nėra amžinai mano valioje, o jūs darote išėjimus, pabėgimus, todėl lenktynės sustoja, nes suteikia gyvybės lenktynėms trūksta.

 

Ir kai vėl įeini į mano vali¹, susitvarkai save ir tźsi lenktynes, nes vėl į tave įžengė Dieviškoji Valia. Todėl būkite dėmesingi, nes jūs susiduriate su visagale Valia, kuri visada veikia ir apima visk¹.

 

Po to aš sakyčiau sau: „Kokia mano rasės nauda ir kokia bus iš šių dieviškosios valios posūkių naudos?

 

O dangiškasis   Jėzus pridūrė  :

Mano dukra, tu privalai žinoti, kad kiekvienas būtybės veiksmas turi tiksl¹, kuris pagyvina jos veiksm¹.

Dizainas yra kaip sėkla, kuri įdedama į žemź ir užberiama žeme,

ne mirti, o gimti ir suformuoti augal¹, piln¹ šakų, žiedų ir vaisių, priklausančių šiai sėklai.

Sėkla jos nemato, o paskirtis lieka paslėpta jos augale. Tačiau iš vaisių atpažįstame sėkl¹, nesvarbu, ar ji gera, ar bloga.

Tai yra tikslas.

Tai šviesos sėkla ir, galima sakyti, ji lieka tarsi palaidota ir uždengta būtybės akte.

 

Ir jei planas yra šventas, visi veiksmai, kylantys iš to plano, bus šventi. Kadangi yra pradinis dizainas, pirmoji sėkla, kuri pagyvina ir suteikia gyvybės pirmos paskirties veiksmų sekai.

Ir šie veiksmai sudaro tikslo gyvenim¹, kuriame matome   tikro šventumo gėles ir vaisius.

 

Ir net tada padaras, visiškai žinodamas savo vali¹,

-nesunaikina pirminės paskirties e

- jis gali būti tikras, kad jo veiksmai yra susijź su šiuo pagrindiniu tikslu.

 

Taigi jūsų rasė visuose mūsų veiksmuose turės jūsų trokštam¹ tiksl¹ – suformuoti jos Karalystź.

 

Todėl visi jūsų veiksmai bus sutelkti į mano „Fiat“ – jie taps šviesos sėkla

ir jie visi taps mano Valios veiksmais.

 

Iškalbingai ir paslaptingais bei dieviškais balsais,

Jis prašo tokios šventos Karalystės ateiti į žmonių kartų širdis.

 

 

 

Mano apleidimas „Fiat“ tźsiasi.

Bet aš jaučiu savo didžiulį skurd¹, savo niek¹, nuolatinź   savo mielojo   Jėzaus nepriteklių kanči¹.

Jei ne jo   dieviškoji Valia

-kas mane palaiko ir

tai dažnai mane sieja su dangumi, kad įkvėptų naujo gyvenimo,

Nebūčiau galėjźs tźsti be To, kuris dažnai slepiasi, slepiasi. Ir aš lieku ten, meilės ugnyje jos laukdamas, nes ji    mane  suryja

lėtai.

kai jie patenka į šiuos kraštutinumus, Jėzus atnaujina savo trump¹ vizit¹. Štai kodėl aš pagalvojau:

„ Jėzus sustabdė mane ir surakino grandinėmis, kurios vargu ar nutrūks. Aš tikrai vargšas kalinys.

Oi! kaip labai norėčiau turėti savo dangiškosios Motinos draugij¹, kad jai vadovaujamas galėčiau gyventi taip, kaip reikia Dieviškoje valioje. “

 

Tai pagalvojau, kai Jėzus mane aplankė ir švelniai pasakė:

 

Mano brangus kalinys! Kaip aš džiaugiuosi, kad tave prikaustė ir prirakino grandinėmis.

Nes mano ryšiai ir grandinės išreiškia mano meilź, leisdamos tave savo žinioje.

Naudojau grandines ir grandines, kad padaryčiau tave kaliniu tik man.

Bet tu žinai?

Meilė nori savo artimo. Jei aš tave įkalinčiau,

Pirmiausia tapau kaliniu tavo širdyje.

Nenorėdamas būti vienas, įkalinau ir tave, kad galėtum pasakyti:

Esame du kaliniai, kurie nežino, kaip gyventi vienas be kito“.

Taip galime paruošti Dieviškosios Valios Karalystź. Dirbti vienam nėra malonu, o kompanija

- kad darbas būtų malonus,

- kvietimai į darb¹,

- sušvelnina auk¹ e

-formuoti gražiausius darbus.

Ir matydamas, kad prašai  mūsų Dangiškos Motinos  vadovavimo , 

jūsų kalinys džiaugėsi, galvodamas, kad mūsų darbe bus jo miela kompanija.

 

Turite žinoti, kad ji buvo tikroji ir  dangiškoji mano dieviškumo kalinė 

Will  .

Todėl jis žino visas paslaptis, visus būdus. Ir ji turi savo Karalystės raktus.

Ties¹ sakant, kiekvienas įkalintos karalienės poelgis paruošė joje viet¹, kur priimti kūrinio veiksmus, įvykdytus pagal dievišk¹j¹ vali¹.

Ir, oh! ko nekantriai laukia dangiškoji suvereni dama

- pažiūrėti, ar padaras veikia mano „Fiate“, kad tai padarytų

-kad galėtų paimti šiuos veiksmus iš savo motiniškų rankų e

- įdėti į juos savo darbus kaip pažadus ir pažadus trokšti Dieviškosios Valios Karalystės žemėje.

 

Ši¹ Karalystź aš jau sukūriau dangiškoje Ponioje.

Jis jau egzistuoja  , o dabar viskas, kas lieka, yra atiduota būtybėms. Kad tai būtų duota, būtina tai žinoti.

Ji yra švenčiausia iš būtybių, didžiausia.

Ji nežino jokios karalystės, išskyrus mano dievišk¹j¹ vali¹. Jis jame užima pirm¹j¹ viet¹.

Taigi   Dangaus karalienė bus teisi

- pranešėjas,

- pasiuntinys,

- vairuotojas

tokios šventos karalystės.

 

Taigi melskis jam, skambink jam.

Jis bus tau vadovas, mokytojas. Su motiniška meile

-Ji gaus visus tavo darbus ir

- Jis įdės juos į savo žodį:

Mano dukters poelgiai yra kaip mamos veiksmai.

Taigi jie gali likti su mano

padvigubinti teisź suteikti kūriniams Dieviškosios Valios Karalystź. “

 

Kadangi ši Karalystė yra Jo, Dievas turi j¹ duoti, o tvarinys turi j¹ priimti.

Norint pasiekti ketinim¹, reikia abiejų pusių veiksmų.

Štai kodėl tas, kuris laikosi

- labiausiai kylantis,

- didžiausia galia,

- labiausiai imperija

ant dieviškosios Širdies yra   suvereni dangaus dama.

Jo veiksmai išliks pirmaujantys kartu su kitų būtybių poelgiais

- paverčiama dieviškais veiksmais

pagal savo vali¹ suteikti jiems teisź priimti ši¹ Karalystź.

 

Dievas, matydamas šiuos poelgius, jaus pareig¹ juos leisti.

-Dėl šios meilės, kuri¹ jis turėjo Kūrinijoje, kai sukūrė visk¹

taip kad

-Tebūna Jo Valia kaip danguje ir žemėje

-Kiekviena būtybė yra karalystė, kurioje jo valia gali turėti savo absoliuči¹ karalystź.

 

Todėl   jis ir toliau dirba ir gyvena „Supreme Fiat“.

 

Po to mano protas pasiklydo dieviškoje Valioje. Mano mielasis Jėzus pridūrė:

 

Mano dukra, siela, kuri įeina į mano Vali¹, paverčiama Šviesa. Visi jo veiksmai,

- neprarasdami savo įvairovės, prigimties ir to, kas jie yra patys savaime,

šios šviesos juos pagyvina ir pagyvina.

 

Taigi kiekvienas veiksmas, nors ir atskiras savaime, turi mano „Fiat for Life“ švies¹.

Mano „Fiat“ džiaugiasi galėdamas treniruotis savo šviesos gyvenimu, mintimi, žodžiu, darbu ir kt.

O siela, pirmoji Fiato animuota saulė, formuojasi savo veiksmais

- saulė, žvaigždės, jūra, kuri visada šnabžda,

- vėjas, kuris dejuoja, kalba, rėkia, švilpia, glosto ir formuoja savo poilsį

 

Siela suteikia dievišk¹ švies¹

savo   Kūrėjui,

sau pačiam   .

Netgi nusileidžia į būtybių gelmes.

Kadangi šviesa yra derlinga ir turi savybź skleistis visur, ji formuoja gražiausias gėles, visas padengtas šia šviesa.

 

Ir čia yra mano Dieviškoji Valia

- pakartoja savo brangi¹ Kūrinij¹ sieloje, kuri gyvena šioje šviesoje,

-Kūrinys dar gražesnis, nes jei kūrinija tyli ir kalba iškalbingai, tai visada kalba be žodžių.

Tačiau kūryba, kuri¹ mano dieviškoji valia formuoja sieloje, yra tik žodis. Jo darbų saulė kalba,

jo minčių jūra,

jo žodžių vėjas, jo žingsnių garsas,

jo gėlių dorybės, kurias jis palieka eidamas ir viskas, k¹ jis daro, kalba,

- kaip ryškios žvaigždės, kurios mirga

melskitės, mylėkite, girkite, laiminkite, atnaujinkite ir dėkokite nuolat, nesustodami,

Supreme Fiat“ džiaugiasi galėdamas su tokia meile suformuoti nuostabi¹ Kūrybos kalb¹ ir visa tai pagyvina dieviškoji šviesa.

 

Štai kodėl nenuostabu, kad jūsų Jėzus sudaro savo nuolatinź buveinź.

šioje Kūrinijoje, kuri kalba ir formuoja mano dievišk¹j¹ vali¹ man. Būtų labiau stebina, jei tavźs ten nebūtų.

 

Nes Mokytojas, Karalius, nebūtų norėjźs to, kuris kūrė su tokia meile. Kokia prasmė jį formuoti, jei aš negyvenu ten, kad galėčiau mėgautis savo kalbančia kūryba?

 

Dar daugiau, šioje Kūrinijoje kalba,

-Visada turi k¹ veikti,

- yra k¹ pridurti.

 

Kiekvienas jo veiksmas yra balsas, kuris įgauna ir kalba su manimi

- apie mane ir

- apie jo meilź man iškalbingai.

Turiu jo klausytis

Taip pat noriu mėgautis jo suteikiamais skoniais.

Myliu juos tol, kol atsidūstu dėl jų, o tada negaliu jų atidėti.

 

Taigi visada yra k¹ duoti ir imti. Taigi aš negaliu jos nė akimirkai palikti be Manźs.

Dažniausiai tai atsitinka taip

-kartais kalbu ir

- Kartais aš tyliu,

-kartais save išgirstu   ir

-Kartais   pasislėpsiu.

Bet palikti t¹, kuris gyvena mano valioje, aš negaliu.

Taigi įsitikinkite, kad jei nenusigrźžsite nuo Jo, jūsų Jėzus jūsų nepaliks. Aš visada būsiu su tavimi, o tu visada būsi su manimi.

 

 

Galvojau apie Dievišk¹j¹ Vali¹ ir galvojau sau: „Jei mūsų Viešpats taip mėgsta skelbti toki¹ švent¹ vali¹ ir jei nori, kad ji viešpatautų tarp kūrinių, kodėl Jis nori, kad jos melstume? kai Jis kažko nori.

Jis taip pat gali tai duoti, niekam taip nesimelsdamas. Ir mano mielasis Jėzus mane nustebino sakydamas:

Mano dukra

Mano Valios pažinimas yra didžiausias dalykas, kurį galiu duoti ir tvarinys gali gauti.

Ir jo Karalystė yra

- jo didžiulės dovanos patvirtinimas,

- jo Valios įvykdymas, kai jis yra žinomas.

Todėl būtina jo paklausti. prašydamas jo valios,

- būtybė įgyja meilź, kad j¹ mylėtų,

- įgyja pasiaukojimo savybes, būtinas jai turėti

 

Prašydama žmogaus valia praranda pagrind¹.

Jis nusilpsta, praranda jėgas ir yra pasirengźs priimti Aukščiausios Valios Karalystź.

Ir todėl Dievo prašoma pasirengti tai duoti.

Norint suteikti šias dangiškas dovanas, reikia abiejų pusių susitarimų.

 

Kiek aukų norime paaukoti,

-bet mes pasiliekame,nes neprašo.Palaukiame prieš duodami ko mūsų prašoma.

 

Klausimas yra tarsi Kūrėjo ir kūrinio mainų pradžia. Jei padaras neprašo, prekyba bus uždaryta ir mūsų dangiškos dovanos necirkuliuoja žemės paviršiuje.

Todėl   pirmasis iš būtinų dalykų norint įgyti   dieviškosios valios karalystź yra jos prašyti nepaliaujamos maldos.

 

Nes kai meldžiamės, laiškai kartais ateina pas mus su rūpesčiu,

kartais su prašymais,

kartais su paktu dėl mūsų Valios, kol ateina paskutinis su galutiniu susitarimu.

 

Antroji būtinybė, labiau nei pirmoji, norint įgyti   ši¹ Karalystź, yra žinoti, k¹ galima pasiekti.

Kas kada nors gali

- pagalvok apie ger¹,

- nori ir myli jį,

jei jis nežino, k¹ gali gauti? Niekas.

Jei vyresnieji nebūtų žinojź, kad ateis būsimas Atpirkėjas,

- Niekas apie tai nebūtų pagalvojźs,

niekas nebūtų meldźsis ir tikėjźsis išganymo

Nes išganymas ir šventumas tuo metu išliko fiksuoti ir sutelkti į būsim¹ dangišk¹jį Gelbėtoj¹.

Išskyrus tai, nebuvo jokios geros vilties.

Žinojimas, kad žmogus gali turėti gėrį, formuoja tvarinyje to gėrio esmź, gyvybź, maitinim¹.

 

Iš čia tiek daug žinių apie mano vali¹, kuri¹ jums apreiškiau, nes žinome, kad galime turėti mano valios karalystź.

Kai žinoma, kad prekź galima gauti, jai gauti pasitelkiami menai, pramonės šakos ir priemonės.

 

Trečias būtinas būdas – žinoti, kad Dievas nori duoti ši¹   Karalystź.

Būtent tai padeda pamat¹, patikim¹ viltį jį gauti ir sudaro paskutinius pasiruošimus priimti mano dieviškosios valios karalystź. Nes žinodamas, kad tas, kuris turi gėrį, kurio nori ir kurio ilgiesi, jau yra pasirengźs jį atiduoti.

Galima sakyti, kad tai paskutinė malonė ir paskutinis veiksmas prieš gaunant tai, ko nori.

 

Ties¹ sakant, jei nebūčiau jums parodźs, kad galiu ir noriu atiduoti   savo Dievišk¹j¹ Vali¹, kad Jis viešpatautų tarp būtybių, jūs, kaip ir visi, būtumėte abejingi tiek daug gėrio.

 

Kad jūsų susidomėjimas ir maldos būtų priežastis ir pasekmė to, k¹ žinojote.

 

Ir aš pats, kai atėjau į žemź per trisdešimt savo paslėpto gyvenimo metų, galima sakyti, kad niekam gero nedariau ir niekas manźs nepažino.

 

Likau tarp būtybių nepastebėtas.

Viskas, kas gera, buvo padaryta tarp manźs ir Dangiškojo Tėvo, mano Dangiškos Motinos, ir brangaus šventojo Juozapo, nes jie žinojo, kas aš esu.

Visi kiti apie tai nieko nežinojo.

T¹ akimirk¹, kai išėjau iš pensijos ir  paskelbiau save, sakydamas, kad esu tikras Mesijas, jų Atpirkėjas ir gelbėtojas.

Taigi, nepaisant to, kad buvau žinomas, aš prisitraukiau šmeižtu, persekiojimais, prieštaravimais ir pykčiu, neapykanta žydams, aistra ir pačia mirtimi.

Visos šios blogybės, kurios mane užgriuvo lavina, prasidėjo tada

- Aš išpažinau save,

Aš patvirtinau, kas aš iš tikrųjų esu, amžinasis Žodis nužengė iš dangaus, kad jų išgelbėtų.

Tai tokia tiesa, kad kai aš buvau Nazareto namuose ir jie nežinojo, kas aš toks, niekas manźs neapšmeižė ir nenorėjo įskaudinti.

Atskleidžiant save, visos blogybės užgriuvo mane.

 

Bet reikėjo apie save pranešti, kitaip būčiau išvykźs   į dangų, neįvykdźs to, dėl ko atėjau į žemź.

Atvirkščiai, paskelbdamas apie save, pritraukiau visas blogybes

Šioje nelaimės bedugnėje sukūriau savo   apaštalus, skelbiau Evangelij¹, dariau stebuklus.

Mano žinios paskatino mano priešus sukelti   man visas šias kančias, iki nužudymo ant kryžiaus.

Bet aš gavau tai, ko norėjau: kad daugelis mane pažintų tarp daugelio kitų, kurie nenorėjo manźs pažinti, ir kad jie suvoktų mano Atpirkim¹.

Žinojau, kad supažindindami mane su žydų klastingumu ir išdidumu, jie visa   tai padarys.

Bet man buvo būtina apie save pranešti.

Atrodo  , kad nežinomas asmuo ar turtas   negali būti gyvybės ar turto nešėjas.

Geros ir nežinomos tiesos lieka užsisklendusios savyje kaip tos sterilios mamos, kurios miršta su savo karta.

 

Taigi matote, kaip mums reikia žinoti

- kad galiu duoti savo Dieviškosios Valios karalystź ir

kad noriu duoti.

Galiu pasakyti, kad toks pat poreikis žmonėms žinoti, kad aš buvau Dievo Sūnus, kai atėjau į žemź  .

 

Taip pat tiesa, kad daugelis tai žinančių kartos tai, k¹ padarė, kai aš paskelbiau, kas esu, ilgai lauktas Mesijas:

šmeižtai, prieštaravimai, abejonės, įtarinėjimai, kaip jau prasidėjo publikacijoje, kuri paskelbė mano Dievišk¹j¹ vali¹.

Bet tai nieko, o gėris turi jėgų pakenkti

-Velnias,

- būtybės ir

-pragaras

PSO

- įskaudintas jausmas,

- jie apsiginklavo prieš nuosavybź ir

jis norėtų j¹ sunaikinti kartu su tais, kurie norėtų tai paskelbti

Tačiau nepaisant visko, k¹ jie norėjo padaryti pirm¹ kart¹,

- nes mano Valia norėjo, kad gimtų jo žinios ir troškimas karaliauti,

jie j¹ uždusino ir vis dėlto ji žengė pirmuosius žingsnius.

Kuo vieni netikėjo, tuo patikėjo kiti.

Pirmasis leidimas iškvies antr¹jį, tada treči¹ ir pan. Nepaisant to, kad prieštaravimų ir abejonių kelti tikrai netrūks.  ..

Bet tai būtinai būtina

- kad mano dieviškoji valia žinoma,

-kad žinome, kad galiu duoti ir kad noriu duoti.

Tokios s¹lygos

-be kurių Dievas negali duoti to, k¹ nori duoti, pvz

kitaip padaras negali jo priimti.

 

Todėl melskitės ir nenustokite skelbti mano Dieviškosios Valios. Keičiasi laikai, aplinkybės ir žmonės.

Jie ne visada vienodi.

Tai, ko negalima pasiekti šiandien, gali būti pasiekta rytoj, nepaisant sumaišties tų, kurie užgniaužė tokį didelį gėrį.

Bet mano valia triumfuos ir turės savo karalystź žemėje.

 

Po to toliau galvojau apie Dievišk¹j¹ Vali¹.

Visk¹ atidaviau jo dieviškoje glėbyje, o mano mylimas Jėzus pridūrė:

Mano geroji dukra, tu turi žinoti, kad mano Dieviškoji Valia turi ir slypi joje viskas:

- visi džiaugsmai,

- visos gražuolės,

Viskas išeina iš mano Valios, kuri nieko neprarasdama talpina visk¹ savyje.

 

Galima sakyti, kad mano Valia neša visk¹ į savo didžiulź šviesos glėbį.

Nes joje gyvena kiekvienas padaras

 

Su šiuo skirtumu

- kas iš visos valios nori gyventi mano Valioje ir

-kuris leidžiasi pajungtas savo karalystės, ten gyvena kaip mergina. Iš dukters ji tapo įpėdine

- Jo Motinos, Dieviškosios Valios, džiaugsmų, grožybių ir gėrybių, kad ši dieviškoji Motina būtų visiškai išsprźsta

- j¹ pagražinti, praturtinti ir pradžiuginti dukr¹.

Kita vertus, padaras

-kas nori gyventi pagal žmogaus vali¹ e

- kas nesileidžia pajungtas savo Karalystei, irgi gyvena šioje Šventojoje Valioje, išskyrus tai, kad jis ten gyvena ne kaip mergaitė, o kaip svetimas.

 

Visi džiaugsmai šiai būtybei paverčiami kartuviu,

- turtas skurde,

- grožis bjaurybėje. Nes gyvendamas kaip užsienietis,

- atsiskiria nuo gėrybių, kurias turi mano Dieviškoji Valia e

- teisingai nusipelno nieko neturėti.

 

Jį pajungusi žmogaus valia suteikia jai tai, kas joje yra: aistras, silpnybes ir kančias.

Niekas neaplenkia mano dieviškosios valios, net ir pragaras.

Kadangi šios būtybės gyvenime jo nemylėjo, jos gyveno   kaip atskirtos šakos, bet visada mano dieviškosios valios viduje, niekada išorėje.

Dabar šiuose tamsiuose kalėjimuose mano dieviškosios valios džiaugsmai, džiaugsmai ir laimės paverčiami amžina kančia ir kančia.

 

Todėl gyvenimas mano valioje nėra naujas, kaip kai kurie mano.

Visi jau gyvena mano valioje, ir gėris, ir blogis. Jei norime kalbėti apie naujum¹, tai yra gyvenimo būdas.

 

Sutvėrimas, kuris mano Vali¹ pripažįsta kaip nenutrūkstam¹ Gyvenimo veiksm¹, suteikia jam pirmenybź visuose jo veiksmuose.

Nes gyvenimas mano valioje yra kiekvienos tvarinio gaunamos akimirkos šventumas.

Galima sakyti, kad jis nuolat auga šventumu, bet šventumu maitinamas mano Valia ir auga kartu su Ja.

kad jis pajustų mano vali¹ kaip gyvybź, didesnź už savo gyvybź.

 

Kita vertus, būtybė, kuri negyvena mano valioje,

- Net jei ji ten pasiliks,

jis neatpažįsta jos visuose savo veiksmuose Ir ji gyvena

-tarsi ji būtų toli ir negalėtų priimti nuolatinio savo gyvenimo veiksmo,

net jei ji jį gauna.

Taigi gyvenimo šventumas nėra suformuotas mano Valioje.

Kad šios būtybės prisimintų mano dievišk¹j¹ vali¹ tik tada, kai jas slegia poreikis, skausmas, kryžius, ir būtent tada jie sušunka: „Tebūna dieviškoji valia“. O kur likusį jų gyvenim¹ yra mano Valia?

Ar tai jau ne su jais, prisidedant prie visų jų veiksmų? Jis buvo ten, bet padarai jo neatpažino.

 

Tai tarsi mama, kuri gyvena savo rūmuose ir pagimdė daug vaikų.

Kai kurie vis dar stovi aplink savo motin¹, kuri

- įkvepia juos savo kilniomis manieromis,

- maitinti juos geru ir subtiliu maistu,

- aprengia juos tinkamais drabužiais,

patiki jiems savo paslaptis e

yra jos turto paveldėtojas.

Galima sakyti, kad mama gyvena vaikuose, o vaikai – motinoje. Jie sveikina vienas kit¹ ir gyvena su neatskiriama meile.

Kiti vaikai taip pat gyvena mamos name, bet ne visada šalia jos.

Jiems malonu gyventi kambariuose, esančiuose atokiau nuo mamos, todėl neišmoksta jos kilnių manierų ir nesirengia

tinkamai.

Maistas, kurį jie valgo, daro jiems daugiau žalos nei naudos, ir jei   jie kartais eina pas mam¹, tai ne iš meilės, o iš būtinybės.

 

Iš čia ir didelis skirtumas tarp vienų ir kitų, nors jie visi gyvena motinos rūmuose. Taigi visi gyvena mano valioje

Bet tik tas, kuris nori j¹ gyventi pagal mano vali¹, gyvena joje kaip vaikas su savo Motina.

Kitiems, net jei jie gyvena mano valioje,

- Kai kurie to net nežino,

- kiti ten gyvena kaip svetimi ir

kiti j¹ vis dar pažįsta tik norėdami įžeisti.

 

 

 

Jaučiausi visiškai panirźs į dievišk¹jį Will e

Oi! kiek minčių prisipildė mano galvoje. Jo šviesa suformavo bangas, kurios sekė viena kit¹ ir virto dangiškais balsais, šnabždesiais ir muzika, bet kaip sunku prisiminti šios begalinės šviesos kalb¹!

Kai žmogus yra joje, atrodo, kad daug k¹ supranti, bet kai tik ji atsitraukia, belieka tik lašeliai, o saldus ir nepamirštamas prisiminimas, kad buvote amžinojo Fiato šviesoje.

Jei palaimintasis Jėzus nebūtų padarźs stebuklo – pasilenkźs, kad atitiktų žmogaus prigimtį, nebūčiau turėjźs k¹ pasakyti.

Tačiau turėjau omeny Dieviškosios Valios Karalystės įvaizdį ir norėjau, kad Jėzus man pasakytų, kokios yra Jo s¹lygos, kad būčiau tikras dėl Jo atėjimo.

Ir mano dangiškasis Mokytojas aplankė jos maž¹ savo valios naujagimį ir tarė man: Mano palaimintoji dukra,

būtinas ir itin svarbias s¹lygas

-kurie formuoja gyvybź ir maist¹, kad užtikrintų mano dieviškosios valios karalystź,

jie turi prašyti tvarinio ilgos aukos laipsnių ir tźstinumo    .

Štai kodėl mūsų gerumas,

- dėl aukos, kurios tam reikia,

Jis turi suteikti tiems, kurie prašo šios aukos, stebėtinų malonių.

 

Tokiu būdu, kad šiam padarui

- sužavėtai mano meile, mano dovanomis ir malonėmis jai atrodys, kad ši auka yra niekis.

 

Bet ji žino:

-kad jo gyvenimas baigėsi ir

-kuris nebeturės jokių teisių į save.

Visos teisės priklausys Tam, kuris jo prašo šios aukos.

 

Jei jis nežinotų visos aukos, kuri¹ jis priima, intensyvumo,

ji neturėtų visos savo   vertės.

 

Nes kuo daugiau jis žino aukos dydį ir svorį, tuo didesnź kain¹ jis uždirba.

Žinios lemia tiksli¹ ir piln¹ aukos vertź. Bet tiems, kurie nežino aukos svorio, o!

kiek sumažėja vertė, malonė, gėris, kurį reikėtų gauti.

 

Mūsų meilė sužeista.

Mūsų galia jaučiasi bejėgė prieš būtybź

- kuriems prašome didelių aukų,

- pranešti jam, kokį svorį jis turi įveikti.

Ir kad jis visk¹ priima tik dėl mūsų meilės ir tam, kad įvykdytų mūsų Vali¹.

Ilgalaikis aukojimas apima maldos tźstinum¹.

Oi! kol mūsų ausys lieka dėmesingos, mūsų žvilgsnis džiaugiasi, matydamas, kad po aukos ugnimi, kurios prašome, ji meldžiasi.

 

ko tu prašai?

Ko mes norime: kad mūsų Valia būtų žemėje, kaip danguje. Ak! jei galėtų, apverstų žemź ir dangų.

Jis norėtų turėti visk¹, kas jo galioje, kad kiekvienas prašytų to, ko nori, kad jo auka pasiektų tiksl¹ ir duotų Dievo trokštamus vaisius.

 

Mūsų tėviškas gerumas toks, kad negalime nepriimti prašymo ilgai aukoti ir nuolat melstis.

 

Tai yra būtybių s¹lygos, ir mes tai padarėme su jumis, norime, kad žinotumėte.

Kodėl šių dalykų neduodame akliesiems, kurie dėl savo aklumo nepažįsta gėrybių ir patys jų neduodame.

O dar mažiau nebyliams, nes savo tyloje jie neturi žodžių   apreikšti mūsų tiesas ir malones.

Pirmas dalykas, kurį mes suteikiame, yra

- žinojimas, k¹ norime su juo daryti

O mes duodame ir tada darome tai, k¹ esame sutarź.

 

Galite tai vadinti

žinios: pradžia, tuštuma: sėkla

-kur padėti auk¹, savo daiktus ir

-kur pagimdyti graži¹ mald¹, kuri mus silpnina, suriša   grandinėmis, neatskiriamais saitais ir verčia pasiduoti tam, ko ji nori.

 

Iš tiesų, mūsų Valia yra gyvenimas ir darbas, kuris suteikia gyvybź viskam ir viskam,

jis reikalauja karaliauti žemėje

-iš žmonių šeimos jos žinioje esančios būtybės gyvybė

kad tam nesipriešindamas šis padaras liktų savo dieviškosios valios valdžioje, kuris su šiuo gyvenimu galės daryti tai, k¹ nori.

Tvarinių vardu tai bus vieta ir s¹lyga jam užtikrinti savo Karalystź. Tada ateis s¹lygos iš Dievo.

Bet kas gali jų paklausti

jei ne būtybei, iš kurios jis prašė aukų? Taigi, kad

- šis ilgas tiek daug tiesų apie mano dievišk¹j¹ vali¹ pasireiškimo laikas,

- vis¹ laik¹, praleist¹ kalbant apie savo Karalystź ir gėrį, kurio jis nori ir turi padaryti,

- jo ilgos, maždaug šešis tūkstančius metų trukusios kančios nuo tada, kai jis norėjo karaliauti, o būtybės jį atstūmė,

- daugybė pažadų apie gėrybes, kurias jis nori duoti, apie laimź ir džiaugsmus, jei jie leis jam karaliauti,

visa tai buvo tik   patikinimai   , kuriuos daviau būtybei dėl šios mano Fiato karalystės.

 

Šie patikinimai buvo padaryti ir užantspauduoti šiame labai šventame ir brangiame dalyke, kuris yra jūsų mūsų norimos aukos ugnies centre.

 

Galiu pasakyti, kad niekada nepavargstu drausti. Galima sakyti, kad aš visada grįžtu su manimi

- naujų būdų,

- naujos tiesos,

- naujos formos ir stebinantys vaizdiniai mano dieviškoje valioje.

Niekada nebūčiau pasakźs tiek daug, jei nebūčiau tikras, kad mano Karalystė gali turėti savo karalystź žemėje.

 

Štai kodėl tai praktiškai neįmanoma

-mano išplėstinė kalba e

- tokia nuolatinė jūsų auka   neduoda ilgai lauktų vaisių

- Dievo vardu e

- iš būtybių  .

 

Todėl  tźskite skrydį šiuo „Fiat“. 

kuris turi gali¹ atverti   keli¹,

įveikti visus sunkumus,   e

kuris su meilės galia gali suformuoti savo ištikimiausius draugus ir   gynėjus nuo negailestingiausių   priešų.

 

Tada jis pridūrė:

Mano dukra

- mano pastojimas, mano gimimas, mano paslėptas gyvenimas,

- Mano Evangelija, mano stebuklai, mano kančios, mano ašaros,

- mano kraujas išsiliejo ir mano mirtis

Aš visk¹ surinkau, sukūriau nenugalim¹ kariuomenź, kad įvykdyčiau savo Atpirkim¹.

Kaip šitas

visos mano dieviškosios valios apraiškos,

-Nuo pirmo iki paskutinio žodžio pasakysiu, jis turėtų būti naudojamas treniruojant kariuomenź

- su meile, su nenugalima jėga,

- su nenugalima šviesa, su perkeičiančia meile. Ši armija užmes tinkl¹ ant būtybių.

Jei jie nori iš jo išeiti, jie į tai įstrigs taip, kad nežinos, kaip išeiti.

 

Kai jie bando   išeiti,

daugybė mano Valios apraiškų toliau juos puls ir dar labiau pratźs tinkl¹.

 

Matydama save vis¹ įsipainiojusi¹, būtybė mėgausis visomis tiesos grožybėmis ir jausis laiminga, kad pakliuvo į mano apreikštų tiesų tinkl¹. Taigi šios tiesos išpildys mano dieviškosios valios karalystź! Todėl kiekvienas mano Valios pasireiškimas yra ginklas, kurį reikia panaudoti tokiai   šventai Karalystei įvykdyti.

 

Jei aš tai parodysiu, o tu apie tai nekalbėsi, atimsi iš jos reikalingus ginklus. Būk atsargus.

 

Taip pat turite žinoti, kad kiekviename žodyje, kuris išeina iš nesukurtos Išminties   , yra gyvybė, medžiaga, darbas ir mokymas.

Taigi   kiekviena tiesa, pasireiškusi apie mūsų dievišk¹j¹ vali¹, atlieka savo funkcij¹ mūsų Karalystėje  :

Daugelis tiesų padės formuoti ir plėsti dieviškosios valios gyvybź tvarinyje

- kiti turės užduotį jį maitinti.

- kiti bus atsakingi už jo gynyb¹, formuodami kariuomenź aplink būtybź,

kad niekas jo nepaliestų. Taigi matote poreikį

-mano tźstinės kalbos e

iš daugybės tiesų, kurias išreiškiau.

 

Tai   karalystė, kuri¹ turėjau suformuoti.

Jis negali būti sudarytas iš:

-Keli žodžiai,

kai kurie veiksmai ir kai kurios funkcijos. Reikia daug  !

Ir kiekviena mano tiesa turi toki¹ dorybź, kad ji atlieka tobulos tvarkos, amžinos ramybės palaikym¹.

Tai bus dangaus aidas, o padarai maudysis malonių   ir laimės jūroje, po debesuota saule. Dangus visada bus   giedras.

Mano tiesos apie mano dievišk¹j¹ vali¹ bus vieninteliai įstatymai, kurie viešpataus  . Nes tvariniai įeis gyventi pagal šios Karalystės įstatymus.

- jokios priespaudos,

- bet   meilė  .

 

Tai bus įstatymai, kurie bus maloniai mylimi.

Nes būtybės juose ras stiprybės, harmonijos, laimės   ir visų gėrybių gausos.

Todėl būk dr¹sus ir visada eik į priekį mano dieviškoje valioje.

 

 

 

 

Visada grįžtu prie šventosios dieviškosios Valios ir negaliu kitaip, nes būdamas Gyvenimu, žmogus visada jaučia gyvybź, kvėpavim¹, judėjim¹ ir šilum¹.

Taip yra ir su Dieviška Valia,

- Kai pajusi,

tai jo gyvybė, šiluma, judėjimas ir viskas, k¹ jame jaučiame.

Tik į šį skirtum¹ atkreipiame dėmesį

kartais į dalyk¹, kuriame yra   gyvybė,

kartais ir kitam.

 

Ir aš pagalvojau sau:

Kaip gali būtybė, išėjusi iš kūrybingų Dievo rankų, vėl tapti graži ir šventa, kad žmonių šeimoje suvoktų Fiato karalystź? “

 

Mano mylimas Jėzus nustebino mane sakydamas:

Mano dukra, visi mūsų Aukščiausios Esybės darbai yra tobuli ir užbaigti. Nė vienas nėra įpusėjźs.

Kūrimas yra užbaigtas ir tobulas.

Ties¹ sakant, absoliučios būtinybės dalykų nėra daug palyginus

- prabanga,

- mūsų galios, mūsų meilės ir didybės spindesiui.

 

Ar žmogus, kuriam viskas buvo sukurta, turėtų būti vienintelis klaidingas ir nebaigtas darbas?

Kas tai?

Tegul mūsų Fiatas turi savo karalystź kiekviename padare.

 

Nes žmogus   nusidėjo,

- liko purvinas ir   bjaurus,

ir kaip griūva gyvenamoji vieta,

- susiduria su vagimis ir jo priešais.

 

Tarsi mūsų Galia galėtų būti apribota, be galios daryti

- ko jis nori,

-kaip nori, e

- kiek nori.

 

Kas tiki, kad mūsų Valios Karalystė negali suabejoti pačia Aukščiausi¹ja Esybe.

Mes galime padaryti bet k¹. Galime to nenorėti.

Bet kai mes to norime, mūsų Galia yra tokia didelė

kad k¹ norime daryti, t¹ ir darome, Niekas negali atsispirti mūsų   Galiai.

 

Štai kodėl mes turime Gali¹

- reabilituoti vyr¹,

- kad jis būtų gražesnis nei anksčiau, stipresnis nei anksčiau, ir

-Mūsų Jėgos dvelksmu įkiškite vagis ir žmogaus priešus į bedugnės tams¹.

 

Tiek, kad tas vyras,

tiek, kad tai prasidėjo nuo mūsų dieviškosios valios, tai nenustojo būti   mūsų darbu.

 

Net jei tai netvarkinga,

mūsų Jėga, kuri nori užbaigto ir tobulo darbo aplink save, nustatys rib¹

- žmogaus negalavimai,

- jo silpnybės,

 

Jis pasakys jam su savo imperija:

Užteks! Susitvarkyk!

Atsiimkite savo garbės viet¹ kaip vert¹ savo Kūrėjo darb¹. “

Jie yra mūsų visagalybės stebuklai, kuriems veiks mūsų Valia ir prieš kuriuos žmogus neturės jėgų   atsispirti.

Tačiau nepriverstas to padaryti jis bus   spontaniškai suviliotas ir patrauktas.

- aukščiausia jėga, nenugalima meile.

 

Ar atpirkimas nebuvo mūsų galios stebuklas?

trokštama mūsų valios ir mūsų meilės, kuri žino, kaip visk¹ nugalėti,

- net tamsiausias nedėkingumas,

- rimčiausi gedimai,

ir atsakyti su meile ten, kur nedėkingas žmogus jį labiausiai įžeidė?

 

Jei mano karalystė trauktų žmogų,

neabejotina, kad jis negalėjo grįžti net padedamas mano Atpirkimo

Nes žmogus nenori jų imti.

Daugelis nenustoja būti nusidėjėliai, silpni, suteršti didžiausių nuodėmių.

 

Bet mane traukia   mano galia  ,   mano meilė  ,

kai jiedu persipila dar šiek tiek, kad   jį paliestų,

su savo valia  j¹ nugalėti,

-vyras jausis sukrėstas ir nusiminźs.

 

Taigi, kad

-atgims iš blogio į gėrį ir

- jis grįš į mūsų Dievišk¹j¹ Vali¹, iš kur atėjo, atsiimti savo prarast¹ palikim¹.

 

Ar žinote, kas tai yra?

Viskas yra to, ko   nori mano Valia, ir taip ji nusprendė savo dieviškais potvarkiais  .

Jei yra, viskas padaryta.

Ir šis sprendimas yra toks teisingas, kad yra faktų.

Turite žinoti, kad kai aš atėjau į žemź kaip Atpirkėjas,   mano šventoji žmonija tuo pačiu metu apėmė visus mano valios veiksmus.

- kaip užstatas, kurį reikia atiduoti padarui.

 

Aš neturėjau poreikių, nes buvau ta pati Dieviškoji Valia.

 

Mano žmogiškumas tada elgėsi kaip labai švelni Motina.

įtraukdamas į save tiek daug mano valios gimimų, tiek Jo padarytų veiksmų

duoti jiems dien¹ ir gimim¹ būtybių veiksmuose, kad jų veiksmuose būtų mano Fiato veiksmų karalystė.

Štai kodėl mano Fiat yra ten, kaip mama,

- laukti su meile, kuri jį kankina, pagimdyti šiuos dieviškus gimimus.

 

Kitas faktas yra tai, kad  aš pats mokiau Pater Noster  , 

kad visi melstųsi, kad ateitų mano karalystė ir kad mano valia būtų kaip danguje, taip ir žemėje.

 

Jei mano Karalystė neateitų, būtų buvź nenaudinga mokyti šios maldos. Nežinau, kaip daryti nenaudingus dalykus. be to, ar visos šios tiesos, išreikštos apie mano dievišk¹j¹ vali¹, aiškiai nepasako, kad ši karalystė ateis į žemź ne žmonių, o mūsų visagalybės dėka?

Viskas įmanoma, kai to norime.

Mes palengviname ir mažus, ir didelius dalykus, nes visa dorybė ir galia yra mūsų veiksme, o ne gėrie, kurį gauna mūsų jėgos veiksmas.

 

Ties¹ sakant,  kai buvau žemėje  , mano galia veikė visuose mano veiksmuose. 

 

Mano rankų prisilietimas   tapo galia  , kaip   mano balso imperija ir  pan.

 

Ir taip pat lengvai sugr¹žinau gyvenim¹ į gyvenim¹.

-  jauna mergina   , kuri mirė prieš kelias valandas e

-  Lozorius mirė keturias dienas  ,

ta, kurios kūnas jau skleidė nepakeliam¹ smarvź. Liepiau nuimti tvarsčius

Ir aš jį šaukiau savo balso imperija:   "Lozarai, eik iš ten  !"

 

Mano balso šaukimu Lozorius prisikėlė, sugedimas išnyko su smarve, ir jis atgijo tarsi nemirźs.

Tikras pavyzdys, kaip mano galia gali atgaivinti mano Fiato karalystź tarp būtybių.

 

Tai apčiuopiamas ir tikras mano galios pavyzdys,

-kad nors žmogus yra korumpuotas,

-kad jo nuodėmių smarvė jį užkrečia labiau nei lavonas e

-kurį galima apibūdinti kaip nelaiming¹ žmogų, aprišt¹ tvarsčiais

kuriam reikia dieviškosios imperijos, kad išvaduotų jį iš savo aistrų tvarsčių.

 

Bet jei mano Jėgos imperija tai įdeda ir to nori,

jo korupcija nebeatgys.

Jis atsikels sveikesnis ir gražesnis nei anksčiau.

 

Todėl galima daugiausia abejoti

- kad mano Dieviškoji Valia to nenori

nes vyrai gali nenusipelnyti tokio didelio gėrio.

 

Bet abejoju, kad mano Jėga niekada negalės.

 

 

Mano apleidimas dieviškoje Valioje   tźsiasi.

Jaučiuosi kaip vaikas, mažais gurkšneliais maitinamas šio dangiškojo maisto, kurį jis gamina mano   sieloje

-stiprumo ir lengvumo, ir neapsakomo saldumo.

 

Kiekviena tiesa, kuri¹ mano mylimas Jėzus apreiškia savo naujagimiui, yra scena

- labiausiai liečianti ir gražiausia

kuri¹ jis mano mintyse deda kaip dangiškosios Tėvynės palaimos nešėj¹.

 

Jaučiausi taip pasinėrusi į daugybź Aukščiausiojo Fiat tiesų ir mano malonus   Jėzus  , aplankźs savo maž¹jį sūnų,   man pasakė  :

 

Mano valios dukra,

jūs turite žinoti, kad jei mūsų Aukščiausioji Būtybė atidavė kūriniui vis¹ dangų, saulź, žemź ir jūr¹,

jis neduotų tiek daug, kiek perduodamas jam tiesas apie Dievišk¹j¹ Vali¹

 

Nes visi kiti dalykai liktų už tvarinio ribų, o tiesos prasiskverbia į giliausias jo esybės skaidulas.

Aš formuoju širdį, jausmus ir troškimus, intelekt¹, atmintį ir vali¹ visa tai paversti tiesos gyvenimu.

Ir juos formuodamas kartoju žmogaus kūrybos stebuklus. Mano rankų prisilietimu,

-Aš naikinu blogio sėklas e

-Atgaivinu naujos gyvybės sėkl¹.

Padaras jaučia mano prisilietim¹ ir, formuodamas jį, nauj¹ gyvybź, kuri¹ aš jam gr¹žinu.

Nors dangus, saulė ir jūra neturi transformuojančios dorybės – sukurti dangų, saulź ir jūr¹ būtybei.

Viskas, kas gera, priklauso nuo to, kas yra išorinė, ir nieko daugiau.

Ar tuomet matote visas gėrybes, kurias jis turi iš visų jums pasireiškiančių tiesų?

Todėl būkite atsargūs, kad atitiktumėte tokį puikų turt¹.

 

Po to aš vis galvojau apie visas šias tiesas apie Dievišk¹j¹ Vali¹. Kiek džiaugsmų, kiek daug dieviškų virsmų!

Jie tikrai buvo Aukščiausiosios Esybės atskleidėtojai.

 

Niekada nebūčiau pažinźs savo Kūrėjo, savo Dangiškojo Tėvo, jei šventos tiesos nebūtų buvź kaip pasiuntiniai, atnešź man tiek nuostabių naujienų apie savo žaving¹ Didenybź.

Ir nors mano galvoje buvo tiek daug tiesų, manyje kilo abejonė:

Ar tikrai Jėzus man parodė tiek daug tiesų, ar tai priešas ar mano fantazija? O Jėzus mane nustebino ir pasakė:

 

Mano geroji dukra, kaip tu gali abejoti?

Vien daugybė tiesų apie mano dievišk¹j¹ vali¹ yra tikras įrodymas, kad tik jūsų Jėzus galėjo taip ilgai kalbėti šia tema tokiomis įvairiomis ir galingomis temomis.

Kad turėčiau Dieviškosios Valios šaltinį, nenuostabu, kad galėčiau, sakyčiau, tiek daug būdų atskleisti jums savo žavingosios Valios pažinimo Šviesos lašelius.

 

Aš sakau, kad jie man yra lašai, palyginti su   didžiule ir begaline jūra, kuri¹ dar galėčiau tau pasakyti

Nes jei norėčiau jums papasakoti vis¹ amžinybź, apie savo „Supreme Fiat“ žinias būtų galima pasakyti tiek daug, kad niekada nebaigčiau.

Bet tau tai, k¹ aš tau parodžiau, buvo kaip jūros, nes tu esi ribotas padaras.

Štai kodėl mano kalbos trukmė yra pats tikriausias ir įtikinamiausias įrodymas.

-Kad tik tavo Jėzus galėjo iškelti tiek daug argumentų,

- kad tik jis galėjo tiek daug žinoti apie mano Vali¹ asmeniškai.

 

Priešas neturi šaltinio. Jam paragavźs dar labiau apdegtų. Nes mano Dieviškoji Valia yra tai, ko jis labiausiai nekenčia ir kas jį labiausiai kankina.

 

Ir jei tai būtų jo galioje,

- būtų apvertźs žemź aukštyn kojomis,

Jis panaudotų visus menus ir visas gudrybes, kad nė vieno

-Aš nežinau

- nei mano valia.

Tai būtų dar mažiau jūsų vaizduotė, tokia ribota ir tokia maža.

 

Oi! nes proto šviesa greitai užges.

Nurodźs dvi ar tris priežastis, būtum taip padarźs

Kas nori pasikalbėti

- ir staiga juos užklumpa tyla, negalėdama toliau kalbėti. Ir sumišźs būtum buvźs nutildytas.

 

Tik tavo Jėzus turi Žodį

- visada naujas, skvarbus,

-pilnas dieviškos jėgos, žavingo švelnumo, stebinančių tiesų, prieš kurias žmogaus protas priverstas nusilenkti sakydamas:

Čia matome Dievo piršt¹“.

 

Todėl jis pripažįsta tokį turt¹.

Ir tebūnie tavo centras visame kame vienintelė mano Valia.

 

 

Aš vis dar esu Dieviškosios Valios glėbyje kaip vaikas, apkabintas Motinos.

-kuris taip stipriai laiko mane savo šviesos glėbyje

- leisk man pamatyti ir paliesti tik Dievišk¹j¹ Vali¹.

 

Ir aš sakiau: "O! Jei galėčiau būti paleistas iš savo kūno kalėjimo,

-Mano skrydžiai į Fiat galėjo būti greitesni,

- Būčiau išmokźs daugiau,

-Su ja būčiau padarźs tik vien¹ veiksm¹.

Bet man atrodo, kad mano prigimtis verčia mane pertraukti, tarsi būtų

-Dėti kliūtis e

- Man buvo sunku visada bėgti Dieviškoje Valioje. “

 

Apie tai galvojau, kai dieviškasis Mokytojas aplankė mano siel¹ ir pasakė:

 

Palaimintoji mergaite, tu turi žinoti, kad ji, gyvenanti mano dieviškoje valioje, turi dorybź palaikyti tvarinio prigimtį.

Užuot trukdźs, jis padeda jam atlikti dieviškesnius veiksmus.

 

Jis skirtas gėlėms kaip žemė,

kuri leidžia jam formuoti nuostabius žiedus

-kurie apima beveik savo grožio įvairovź, ir

- kuriai saulė perduoda gražiausių spalvų įvairovź, todėl jos spindi savo šviesa.

 

Jei ne žemė, gėlėms nebūtų vietos

- kur formuoti savo gyvenim¹,

- kur gimsta jų grožis.

Saulė neturėtų kam pranešti apie ekran¹

- jo nuostabios spalvos ir

- gryno saldumo.

 

Tokia yra žmogiškoji prigimtis sielai, gyvenančiai Dieviškoje Valioje. Tai derlinga ir gryna žemė, kuri siūlo veiklos lauk¹

- kad susidarytų ne tik nuostabūs žiedai,

bet ištraukti tiek saulių, kiek nuveikta.

 

Mano dukra

yra grožio kerai: žmogaus prigimtis, kuri gyvena mano dieviškoje valioje,

- uždengtas ir paslėptas,

kaip po gėlių lauku, visas dengtas ryškia šviesa.

 

Vien siela negalėjo sukurti tokios grožio įvairovės. Bet susijungźs su mano Dieviška Valia, surask

- maži kryžiai,

- gyvenimo poreikiai,

- įvairios aplinkybės, kartais skausmingos, kartais laimingos, kurios mėgsta sėklas

- pasitarnauti pasėti žmogaus prigimties žemź, suformuoti jos gėlių lauk¹.

 

Siela neturi žemės ir negali žydėti. Susivienijź su kūnu, o! kokius gražius dalykus jis gali padaryti!

Dar daugiau, ši¹ žmogišk¹j¹ prigimtį suformavau   aš.

Modeliavau po gabalėlį suteikdama gražiausi¹ form¹.

Galiu pasakyti, kad pasielgiau kaip dieviškas amatininkas

suteikdamas jam tokį meistriškum¹, kurio niekas kitas negalėtų pasiekti. Man tai patiko ir vis dar matau savo kūrybingų rankų prisilietim¹

- atspausdinta ant jo žmogiškos prigimties.

Štai kodėl ji taip pat yra mano ir priklauso man.

Viskas tobulai dera: gamta, siela, žmogaus ir dieviškoji valia  .

 

Kai žmogaus prigimtis taip pasiduoda tapti žeme,

- žmogaus valia priima Dieviškosios Valios Gyvenim¹

savo veiksmuose,

- Jis leidžiasi visame kame dominuojamas,

- ir ji nežino nieko, išskyrus mano gyvenimo vali¹, aktorė, visų dalykų nešėja ir sergėtoja.

Oi! kad tada viskas yra šventa, tyra ir didinga!

 

Mano „Fiat“ yra virš jos su savo šviesos šepetėliu

- tobulai,

- Dievina tai,

- sudvasinti.

Jo prigimtis nebegali būti kliūtis skrydžiams mano valioje.

 

Daugiausia tai gali būti kliūtis jūsų valiai,

- Kuriam niekada nevalia atiduoti savo gyvenimo

kad tavo šalyje nebūtų baimės.

Nes jei jis yra, tavo žemė gauna ir duoda tai, k¹ gavo.

 

Tikrai, tavo žemė

-duoda dar daugiau e

- pakeisti sėklas į gėles, augalus ir vaisius.

Priešingu atveju jis lieka tyloje ir lieka sausa žemė.

Padėkojau Jėzui už graži¹ pamok¹

Man buvo malonu žinoti, kad mano žmogiškoji prigimtis negali man pakenkti.

 

Vietoj to jis galėjo man padėti, kad mano sieloje augtų dieviškoji valia, ir aš tźsiau savo ratus, savo skrydžius Jo veiksmuose.

 

Mano mielasis   Jėzus   pridūrė:

"Mano dukra,

mano dieviškoji valia turi visų savo veiksmų ir padarinių neatskiriamum¹,

- kai ji dirba viena viduje ir išorėje,

-kad jei jis veikia būtybėje. arba kai padaras dirba

-joje

- arba įvykdyti tai, ko nori mano Dieviškoji Valia.

 

Tokiu būdu, mano valia

produktas, kas yra jo   e

jis išlaiko j¹ kaip savo veiksmų ir savybių dalį, neatsiejam¹   nuo Aš.

 

Jei padaras gyvena mano dieviškoje valioje,

šie veiksmai tampa bendra abiejų nuosavybe.

Jei padaras išlipa, jis pralaimi

- jo pirmosios teisės į tas, kurios buvo padarytos mūsų namuose,

tada esmė, veiksmo gyvybė, šventumas, grožis, būtinos prerogatyvos, kad galėtume suformuoti mūsų dieviškosios Valios sukurt¹ veiksm¹.

Padaras nieko daugiau nedarė

padėti ir konkuruoti su jo noru dirbti su mūsų. Tačiau iš esmės iš jos nieko nėra.

Štai kodėl, atkakliai gyvendamas mūsų Valia, jis dominuoja su Ja.Jei ji išeina, tai su Teisingumu ji nieko neliečia.

Bet jei sugrįžta, vėl įgyja dominavimo teisź.

 

Tačiau yra didelis skirtumas tarp

-  ta, kuri gyvena mano dieviškoje valioje ir dirba su ja,

- ir kuris, negyvendamas mano dieviškoje valioje, daro veiksm¹ tokiomis aplinkybėmis, kokiomis nori mano Fiatas.

Pastarasis įgyvendina mano ribot¹ vali¹. Atliktas veiksmas išlieka toks, koks yra, netźsiant savo veiksmo

Nors šie poelgiai taip pat neatsiejami nuo mano valios, vis dėlto aišku, kad šie poelgiai neveikė nuolat:

- Apribodami save, jie paėmė mano dievišk¹j¹ vali¹

-ir jų lieka ribota.

 

Vietoj to  , ta, kuri gyvena ir dirba pagal mano vali¹,  įgyja   nenutrūkstamo nuolatinio darbo veiksm¹  .  

Šie veiksmai visada bus mano „Fiat“ agentai ir niekada nepraras savo požiūrio.

 

Mano valios darbas niekada nesibaigia, šie veiksmai tampa tvarinio veiksmais.

 

Štai kodėl aš visada noriu tavźs savo „Fiate“, jei nori jį pasiimti

- ne ribotai ir lašeliais,

- Bet kaip jūra

kad būtų jų taip pilna

-nepamatysite e

- Tu nepaliesi nieko kito, tik mano Dievišk¹j¹ Vali¹.



 

Mano apleidimas dieviškame „Fiat“ tźsiasi.

Jaučiu jo pašaukim¹ visuose jo veiksmuose

- danguje, saulėje, jūroje,

- vėjyje e

- Išpirkime atliekamuose veiksmuose.

Nes nėra nieko, kas nebūtų išėjź iš dieviškosios Valios. Ir jis man paskambina, kad pasakytų:

Aš visk¹ padariau dėl tavźs

- Ateik ir mėgaukis viskuo, kas tau priklauso ir k¹ tau sukūriau,

- nebūk svetimas viskam, kas tavo ir

- nepalieka mūsų prekių vienų ir izoliuotų.

Ateikite ir išgirskite savo bals¹, kad skambėtų visuose sukurtuose dalykuose.

 

Išgirskime malonų tavo žingsnių gars¹.

Vienatvė mus slegia, jūsų kompanija verčia švźsti ir atneša malonių džiaugsmų, kuriuos mums gali suteikti mūsų mylimas padaras, staigmenas.

 

Mano mintys sukosi jo darbuose.

Tada mano gerasis Jėzus aplankė mano vargšź siel¹ ir tarė:

 

Palaimintoji mano valios dukra,

visi sukurti daiktai buvo sukurti būtybėms.

Taip kiekviename iš jų liko mano Dieviškoji Valia vadinti tvarinį.

Nes ji nenorėjo būti viena.

Bet jis norėjo matyti tave t¹, kuriam daiktai buvo sukurti

- suteikti jam teises e

- nenusimink dėl tikslo, kuriam mano Valia juos sukūrė.

 

O kas klauso šio skambučio? Tas, kuris turi mano vali¹ kaip gyvybź.

Mano valios aidas, randamas sukurtuose daiktuose, sudaro t¹ patį aid¹ jį turinčioje sieloje.

Jis neša j¹ ant rankų ten, kur jį vadina mano Valia.

 

Ir kadangi siela turi teises, kurias jai daviau,

-Jei jis myli, visi sukurti daiktai sako meilź.

-Jei jis dievina, sako adoracija.

-Jei jis dėkoja, jie sako ačiū. Taigi jūs galite pamatyti voltiger

- danguje, saulėje, jūroje, vėjyje ir visame kame, net giedančiame paukščie,

- tvarinio, turinčio mano dievišk¹j¹ vali¹, meilė, garbinimas, padėka.

 

Kokia ji plati

- Meilė ir

- viskas, k¹ siela gali pasakyti ir padaryti

kai dangus ir žemė yra jo valdžioje! Bet tai vis tiek nieko.

 

Turite žinoti, kad sielai, kuri turi mano dievišk¹j¹ vali¹,

dieviškoji visagalybė patenka į jo darbus   e

tikroji galia nori sklisti visur ir visuose   , kad šiame veiksme visk¹ prisimintų   .

 

Kadangi jo imperij¹ jaučia visi, mano Valia patraukia visų dėmesį. Kad visi galėtų pajusti mano Fiat aktyvi¹j¹ gali¹ padaro veikime. Nes šį poelgį galiu vadinti ne jo, o savo.

Angelai ir šventieji turi mano vali¹. Visi

-jausdamas savo Jėgos srovź, tekanči¹ į Kūrinij¹ e

- pabandykite jį gauti

Lenkdamiesi jie dievina, dėkoja ir myli Dieviškosios   Valios darb¹.

Mano valios veiksmas   yra didžiausias ir gražiausias   dalykas

- danguje ir

-žemėje.

Tik vienas iš jo veiksmų turi vis¹ gali¹!

 

Kaip šitas

 vykdyti mano vali¹ vienas arba žmogaus veiksmais,

 

Gali

įnešti   naujovių,

visų dalykų transformacija   e

pagimdyti naujus dalykus, kurių dar nebuvo.

Mano dieviškosios valios veiksmas yra įtrauktas į dievišk¹j¹ tvark¹. Savo visagale imperija ji valdo visk¹.

Jis karaliauja

- iš jos viliojančios meilės, nuo žavaus grožio,

-su savo džiaugsmais ir begaliniu saldumu.

Tai veiksmas, apimantis visk¹ savaime.

 

Ir tie, kurie nejaučia grožio

- jie priversti jausti teisingumo svorį ant savźs.

 

Bet tarp būtybių, kurios jaučia mano valios akto gali¹, niekas nebus atstumtas.

Ir tik šie veiksmai atitinka nuolatinź pagarb¹ Dievui.

Nes veiksmai, kurie suteikia daugiau   šlovės ir nuolatinės duoklės Dievui

tai  tik „Fiat“ atliekami veiksmai. Nes tai yra paties Dievo atkartoti veiksmai ir jie dalyvauja jo nenutrūkstamame veiksme.  

 

Po to, kai aš padariau savo darbus pagal dievišk¹j¹ vali¹, mano mielasis   Jėzus pridūrė  :

 

"Mano dukra,

siela, kuri gyvena  mano Valioje  , yra nuolatiniame atgimimo veiksme, kuriuos ji atlieka Joje.  

 

 Jei tau patinka,

tai nuolatinis atgimimas dieviškoje meilėje

-Tada jame formuojasi Meilės gyvenimas

kuris perima pirmenybź visoje savo esybėje

- tavo širdies plakimas,

-kvėpavimas,

- jo judesiai,

- jo išvaizda,

- jo žingsniai   ir

- jo   valia

O visa kita tampa Meile.

Kiekvien¹ kart¹, kai ji atgimsta, Meilė auga, ši Meilė, kuri yra Gyvenimas  . Visada atgimimo ir augimo akte yra stiprybė

- Koks malonumas ir skaudu,

-Ir tai, tuo pat metu, kai mus žeidžia, džiugina, bet mūsų pačių dieviška galia.

Jausdamiesi sužeisti, mes leidžiame savo Meilei išsiveržti iš   mūsų žaizdų ir pakenkti mūsų mylimai būtybei.

Su kiekvienu naujagimiu mes padvigubiname savo meilź jai.

 

Taigi  , kada jis remontuoja   ir kiek kartų taiso  pagal mūsų testament¹  , 

- atgimźs dieviškame atlygyje e

-sudaro jo sieloje atlygio gyvenim¹.

Taip tas kvėpavimas, judėjimas, valia ir visa jo esybė įgauna atlygio gyvenim¹.

 

Ir kaip nėra

- nė vieno veiksmo mus pataisyti,

- bet su visu gyvenimu,

šis gyvenimas turi nuginkluojanči¹ gali¹

Nuginkluodamas mus, jis žaizdas paverčia malonėmis.

 

 Taip yra su viskuo, k¹ tvarinys gali padaryti mūsų dieviškoje valioje.

 Tai yra gyvenimai, kurie maitinasi mūsų dieviškaisiais šaltiniais.

 

Taigi  , kai jis mus giria  , jis  dėkoja  ,  palaimina mus    

Dieviškoji Valia  formuoja vis¹ veiksmo gyvenim¹

- iš malonės, padėkos

- pagirti ir

palaiminimas savo Kūrėjui.

 

Kiekvien¹ kart¹, kai jis tai daro, atgimdamas ir augdamas savo veiksmuose, jis formuoja Gyvenimo pilnatvź.

 

Kaip šitas

- kiekvienas jo širdies plakimas,

- Kiekvienas įkvėpimas,

- kiekviena mintis ir kiekviena svetainė

- kiekvienas jo žingsnis,

- kraujas, kuris cirkuliuoja jo venose,

kiekviena jo esybės dalelė sako:  Aš tave myliu, dėkoju, giriu, sakau 

 palaimintas“.

 

Oi! kaip gražu matyti tiek daug savo gyvenimų.

Kiek kartų jis atgimsta savo darbais, atliktais mūsų   dieviškajame Fiate, e

už kiek gyvybių jis turi,

 

Jo širdies plakimu girdime:

- kaip tiek daug ritmų,

- kuo daugiau įkvėpimų, judesių ir žingsnių.

 

Kai kurie sako, kad myli mus,

Kiti – atlyginimas, padėka, pagyrimas ir palaiminimas.

Šie atgimimai ir šie gyvenimai sudaro gražiausi¹ harmonij¹ palaimintoje būtybėje, kuri turėjo naudos juos įgyti.

Ir mūsų pasitenkinimas toks   didelis

- Mūsų žvilgsnis visada nukreiptas į   jį,

-Mūsų ausys visada dėmesingos jo klausytis

 

Mūsų valios stiprumas reikalauja nuolatinio mūsų dėmesio.

Kai ji sako  : „Aš tave myliu“,   mes sakome: „  Mes tave mylime, o mergaite  “.

Kai ji mus taiso, mes j¹ laikome savo širdyse. Kai ji mums dėkoja ir laimina, kartojame jai:

 

Dėkojame jums, nes jūs mums dėkojate, mes dėkojame   jums, nes jūs mums dėkojate, laiminame jus, nes jūs mus laiminate“.

 

Galima sakyti, kad su ja konkuruojame  . Dangus ir žemė nustemba pamatź

-Kūrėjas varžosi su savo mylima būtybe. Dėl to aš visada noriu tavźs savo valioje.

 

Nes būtent joje tu mums duodi

daryti, sakyti ir formuoti mūsų Meilės išliejim¹.

 

 

 

Jaučiausi visa panirusi į dievišk¹j¹ Vali¹.

Nerim¹ kėlė daugybė minčių, bet visada dėl paties „Fiat“.

Nes jam daugiau nieko neateina į galv¹:

jo saldus kerėjimas, jos šviesa, kuri perima visk¹   ,

jos daugybė tiesų, supančių mus iš visų pusių, išstumia visk¹, kas jai nepriklauso.

Laiminga būtybė, esanti Dieviškoje Valioje, atsiduria dangiškoje atmosferoje: laiminga, šventųjų ramybės pilnatvėje.Jei ji ko nors nori, tai kad visi galėtų džiaugtis jos laime.

 

As maniau:

Kaip įmanoma, kad tvariniai gali gyventi dieviškajame?

Ar jam pavyks sukurti savo švent¹j¹ karalystź? Mano mylimas Jėzus mane nustebino ir pasakė:

 

Mano dukra, kokia tu maža!

Matome, kad tavo mažumas nemoka atsirasti

- galia,

- begalybė,

-gerumas e

- jūsų Kūrėjo didingum¹

Ir savo mažumu jis matuoja mūsų didybź ir mūsų liberalum¹.

Vargše mažute, tu sklaidosi į mūsų begalines galias.

Ir jūs nežinote, kaip suteikti reikiam¹ svorį mūsų dieviškiems ir begaliniams būdams. Tiesa, kad būtybei, žmogiškai kalbant,

- apsuptas blogybių,

gyventi mano Valioje, kuri formuoja jo Karalystź tarp būtybių, tarsi norėtų pirštu paliesti dangų, o tai neįmanoma.

 

Bet   kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui.

 

Turite žinoti, kad   gyvenimas mūsų valioje yra dovana

k¹ mūsų didvyriškumas nori padaryti būtybėms. Su šia dovana padaras jausis pasikeitźs:

- vargšas, ji taps turtinga,

-silpnas, bus stiprus,

- neišmananti, ji bus išmokta,

- niekšiškų aistrų vergas,

ji taps miela ir savanoriška šios šventos valios kaline

kas nepadarys jos belaisve, bet padarys j¹ valdove:

- savaime,

- dieviškieji turtai e

- iš visų sukurtų dalykų.

 

Jis bus kaip  šis vargšas 

-apsirengźs prastais skudurais e

-gyvenimas lūšnyne be durų, atvirame vagims ir priešams.

Jis neturi pakankamai duonos alkiui numalšinti ir yra priverstas elgetauti.

 

Jei karalius duotų jam milijon¹,

- pasikeistų jo likimas ir

nebebūčiau tas vargšas elgeta,

bet jis būtų džentelmenas, kuriam priklauso rūmai ir vilos,

- padoriai apsirengźs ir su pakankamai maisto, kad   padėtų kitiems.

 

Kas pakeitė šio nelaimingo žmogaus likim¹? Dovanų gautas milijonas.

 

Auksas, jei niekšiška moneta

turi pranašum¹, nes gali pakeisti vargšo nelaimingojo likim¹, daug daugiau

 didžioji mūsų valios dovana, duota kaip dovana,

- gali pakeisti nelaiming¹ žmonių kartų likim¹,

išskyrus tuos, kurie mielai norės likti savo nelaimėje.

 

Juo labiau, kad ši dovana žmogui buvo įteikta kūrybos pradžioje.

Su nedėkingumu jis atsisakė vykdyti jo vali¹ ir pasitraukti iš mūsų.

 

 Būtybė, kuri dabar pasiryžusi vykdyti mūsų Vali¹, ruošiasi pati

vieta, dekoracija,

bajorai

kur įdėti ši¹ toki¹ puiki¹ ir begalinź dovan¹.

Mūsų žinios apie „Fiat“ padės   ir paruoš jį stebėtinai

 gauti ši¹ dovan¹

Ko negalėjo gauti šiandien, gaus rytoj.

 

Todėl darau tai, k¹ darytų karalius

-kuris norėtų sukurti šeim¹ iki giminystės su savo tikra šeima.

Tam karalius pirmiausia paima šios šeimos narį,

- pasodina jį į savo rūmus, augina, pamaitina prie stalo,

- jis pripratino j¹ prie savo kilnių būdų, patikėjo jai savo paslaptis

Kad ši būtybė būtų verta savźs, jis verčia j¹ gyventi pagal savo vali¹.

Dėl didesnio saugumo, kad jis nenusileistų į savo šeimos niekšybź,

Jis dovanoja jai savo valios dovan¹, kad ji ten rastų savo jėg¹.

 

Ko negali padaryti karalius,

Galiu tai padaryti, pakartodamas savo Vali¹, kad atiduočiau j¹ būtybei.

 

Čia todėl

- Karalius įsmeigźs akis į j¹,

-toliau j¹ puošti, rengtis gražiais ir brangiais drabužiais

Kad jis jį įsimylėtų

Negalėdamas atsispirti, jis susieja jį su savimi nuolatiniu santuokos ryšiu.

Kad jie taptų dovana vienas kitam.

 

Taigi abi šalys turi teisź valdyti Ši šeima įgyja giminystės ryšius su karaliumi Karaliumi,

- už meilź tos, kuri atsidavė jam,

-o kadangi jis taip pat jai atidavė save, vadina ši¹ šeim¹ gyventi jos rūmuose

padovanojo jam t¹ pači¹ dovan¹, kuri¹ padovanojo tam, kurį taip myli. Tai mes padarėme.

Pirmiausia pakvietėme žmonių šeimos narį, kad jis atvyktų apsigyventi mūsų Valios rūmuose. Po truputį davėme jam jo žinias, jo slapčiausias paslaptis.

Taip elgdamiesi patiriame neapsakom¹ pasitenkinim¹ ir džiaugsmus. Jaučiame, kaip miela ir brangu turėti būtybź, gyvenanči¹ mūsų Valioje.

Ir mūsų meilė mus skatina, ties¹ sakant, įpareigoja padovanoti jam mūsų visagalį Fiat.

Dar labiau kodėl

- kuris padovanojo mums savo valios dovan¹,

- kad tai jau buvo mūsų galioje ir kad mūsų Dieviškoji Valia buvo pajėgi

-būk saugus ir jo garbės vietoje būtybėje.

 

Padovanojźs mūsų „Fiat“ šios žmonių šeimos nariui, jis įgyja šios dovanos ryšį ir teisź.

Nes

- niekada nedarome darbų ar dovanų vienai būtybei, pvz

šie darbai ir šios dovanos visada atliekami universaliai.

Štai kodėl ši dovana bus paruošta visoms būtybėms tol, kol ji bus

- Kas to nori ir

- išmesti.

 

Taigi gyvybės dovana   mano valioje

- nėra būtybės nuosavybė ir

-netgi tai ne jo galioje

 

Bet yra dovana, kuri¹ darau tada, kai noriu,

-kam noriu ir

- kai noriu.

Tai Dievo dovana

-dėl mūsų didelio didingumo ir

-iš nenumaldomos Meilės.

 

Su šia dovana žmonių šeima jausis tokia susijusi su savo Kūrėju.

-kas nesijaus toliau nuo jo,

- bet ji jausis arti reikalo

- galėti priklausyti savo šeimai e

-kad galėtų gyventi kartu savo rūmuose.

Su šia dovana jos nariai matys save tokie turtingi

- Kas nebejaus kančių, silpnybių, karingų aistrų,

- bet kad viskas bus stiprybė, ramybė, malonės gausa.

 

Atpažindami Dovan¹, visi sakys:

Dangiškojo Tėvo namuose,

- nieko netrūksta,

-Aš viskuo disponuoju ir visada pagal gaut¹ dovan¹. “

 

Mes visada aukojame dėl efekto

- mūsų didelės meilės ir

mūsų didžiausio dosnumo.

 

Jei taip nebūtų.

Arba jei norėtume nerimauti

- Nesvarbu, ar padaras to nusipelnė, ar ne,

- jei jis aukotųsi,

tada tai būtų jau ne dovana, o mokėjimas.

Ir mūsų dovana taptų kaip teisė ir tvarinio vergas.

 

Bet mes ir mūsų dovanos nesame niekieno vergai. Iš tikrųjų žmogus dar neegzistavo

Ir jau, ir prieš tai, mes jau buvome sukūrź dangų, saulź, vėj¹,

jūr¹, gėlėt¹ žemź ir visa kita, kad j¹ atiduotum žmogui. K¹ jis padarė, kad nusipelnė tokių didelių ir amžinų dovanų? bet ko.

Jo kūrybos veiksmu mes davėme jam ši¹ didelź dovan¹, kuri nuėjo toliau

visi kiti, mūsų visagalio Fiato.

 

Ir nors jis atsisakė, mes nenustojome jam duoti. Nr.

Bet pasilikime ši¹ dovan¹ rezerve

dovanoti vaikams toki¹ pat dovan¹, kurios tėvas atsisakė.

 

Dovana įteikiama perteklinėje mūsų meilėje, kuri yra tokia didelė

-kas nežino k¹ gali padaryti e

kam nerūpi s¹skaitos.

 

Suteikdamas mokėjim¹, jei padaras

daro gerus darbus,

 aukoja save

Tada jis duoda su tinkamu saiku ir pagal savo nuopelnus. Dovanojimo atveju taip nėra.

 

Štai kodėl padaras, galintis abejoti, k¹ tai reiškia, nesupranta

mūsų Dieviškoji    Esybė 

nei mūsų   didybė,

nei kiek toli gali nueiti mūsų meilė.

 

Vis dėlto norime

- būtybės korespondencija,

- dėkingumas e

- jos mažoji meilė.

 

 

 

Vis galvojau

- Dieviškajai Valiai e

- iki sunkių žmogaus valios blogybių ir kaip be Fiat gyvybės

- be gyvybės, be vadovavimo, be šviesos,

- be jėgų, be maisto,

- neišmanantis, nes neturi šeimininko, kuris mokytų jį dieviškojo mokslo.

Taigi, be dieviškosios valios tvarinys nieko nežino apie savo Kūrėj¹. Galima sakyti, kad jis neraštingas.

Jei k¹ nors žino, tai vos balsės šešėlis, bet be aiškumo

Nes be Dieviškosios Valios niekada nebūna diena ir visada naktis.

 

Štai kodėl Dievas taip mažai žinomas.

Dangiškoji kalba, dieviškosios tiesos nesuprantamos, nes Dieviškoji Valia nevaldo kaip pirmojo veiksmo gyvybė. aš

Atrodė, kad prieš savo prot¹ matau žmogaus vali¹

- alkanas, skuduruose, trūkčiojantis, purvinas, luošas ir

apgaubta tiršta tamsa.

Kadangi ji nėra įpratusi gyventi su šviesa ir žiūrėti į j¹,

-Kiekviena maža tiesos šviesa uždengia jo regėjim¹, dar labiau supainioja ir apakina.

Oi! kaip turime gedėti dėl didelės žmogaus valios nelaimės. Be Dieviškosios Valios, atrodo, kad jos trūksta

geras gyvenimas   e

maisto, reikalingo   gyventi.

 

Apie tai galvojau, kai   mane aplankė dangiškasis Mokytojas   ir pasakė:

 

Mano palaiminta dukra,

vykdyti savo vali¹ yra taip blogai, kad blogis nebūtų toks didelis

jei padaras kliudė saulės, dangaus, vėjo, oro ir vandens eig¹.

 

Tačiau ši rasė sukeltų tokį siaub¹ ir netvark¹, kad žmogus nebegalėtų gyventi.

Tačiau šis didelis blogis būtų niekis, palyginti su savo valios vykdymu.

Nes tvarinys tada trukdo kurtiems daiktams eiti, o pačiam Kūrėjui.

 

Atsitraukdamas nuo mūsų Valios,   Adomas   sutrukdė dovanoms, kurias Kūrėjas turėjo suteikti savo mylimai būtybei.

Jei būtų galėjźs, jis būtų privertźs Diev¹ nutilti.

 

Mūsų Aukščiausioji Būtybė, kuri j¹,

- jis norėjo nuolat susirašinėti su būtybe,

Kartais jis norėjo jai padovanoti ši¹ dovan¹, kartais – kit¹.

Jis norėjo pateikti jai daug gražių staigmenų, niekada netrukdydamas.

 

Tačiau, vykdydama savo vali¹, būtybė tyliai pasakė savo Kūrėjui:

Išeik į pensij¹, aš neturiu kur dėti tavo dovanų. Jeigu tu kalbi, aš tavźs nesuprantu.

Jūsų staigmenos ne man, aš esu savarankiška. “

 

Ir teisingai sako.

Nes be mano valios, kaip savo pirmojo gyvenimo, jis prarado gyvybź ir savo pajėgum¹.

- kad galėčiau paaukoti,

- suprasti mūsų dangišk¹j¹ kalb¹

Ir tai daro sau svetim¹ gražiausioms mūsų staigmenoms.

 

Nevykdydamas mūsų Valios, padaras pralaimi

- Dieviškas gyvenimas,

- gražiausi, įdomiausi veiksmai

ir reikalingesnis už jo sukūrim¹ ir būd¹, kaip jį sukūrė Dievas.

 

Pasitraukdamas iš mūsų Fiato, žmogus taip susitvarkė, kad kiekvienas jo žingsnis dvejojo, nes

- kuris atsisakė gyvybiškai svarbio savo gyvenimo veiksmo,

- kad jis atsiriboja nuo stabilaus ir nuolatinio veiksmo, kurį turėjo gyventi su juo kaip viename gyvenime, tai yra mūsų Dieviškosios Valios.

 

Taip, kad jaučiamės žmogaus nejudinami. Nes norime duoti ir negalime.

Mes norime pasikalbėti, o jis mūsų neklauso.

Tarsi iš tolo leistume išgirsti savo skausming¹ dejonź sakydami:

O! Žmogau, sustok, prisimink savyje šit¹ Vali¹, ko atsisakei. Jam tavo blogybės nerūpi.

Ji pasirengusi tave užvaldyti ir suformuoti jumyse savo Karalystź, Karalystź

- karalystės,

- ramybė,

- laimė,

- šlovės,

-Pergalė man ir tau.

 

Oi! Sustabdyti

-nori būti vergu e

-gyvenk savo blogybių ir kančių labirinte. Nes ne tam aš tave sukūriau,

- Bet  būk sau ir visų dalykų karalius  . 

 

Todėl  vadink mano vali¹ gyvenimu  . 

Jis jums praneš apie jūsų kilnum¹ ir aukštumas tos vietos, kur Dievas   jus paskyrė.

Oi! koks tu būsi laimingas ir kaip patenkinsi savo Kūrėj¹. “

 

Po to   jis pridūrė  :

"Mano dukra,

tvarinys, kuris patenka į mano Dievišk¹j¹ Vali¹, tada pajunta tikr¹jį gyvenim¹ savyje.

Nes mano valioje jis aiškiai mato

- tai nieko, ir

- kiek šiam niekam reikia visumos, kuri j¹ iš nieko ištraukė, kad galėtų gyventi. Ir kai ji atpažįstama, Visuma j¹ užpildo savimi.

Tada šis niekas atrodo kaip tikras gyvenimas

Ir būtybė jame iškart randa kontakt¹

šventumas, gerumas, galia, meilė ir dieviškoji išmintis. Jis atpažįsta save savyje

- kūrybinio darbo galia,

- jos įelektrinantis gyvenimas ir

- didžiulis šio dieviškojo gyvenimo poreikis,

be kurio atrodo, kad joje nėra gyvybės.

 

Tik mano Valia priverčia būtybź atpažinti savo tikr¹jį niek¹. Ir mano Valia ir toliau pučia šit¹ niek¹

-išlaikyti gyv¹ dievišk¹jį Gyvenim¹, kuris ten užsidegė, kad jis augtų kaip darbas, vertas mūsų kūrybinių rankų.

 

Vietoj to, be mūsų Valios padaras jaučia, kad tai gali būti kažkas

Ir visuma lieka už šio nieko.

 

Po to aš sekiau savo veiksmus pagal Dievišk¹j¹ Vali¹.

 

Mano vargšas protas pasiklydo jo darbų gausybėje.

-kuris bėgo ieškoti padaro pabučiuoti ir apsupti, kad galėtų

- tai apginti,

- pasiūlyti savo pagalb¹,

-Pasveikinti jus ir

- kad jis pajustų jos meilingas dejones, jos skausmingas natas giliai jos širdyje,

Visame, k¹ daro dieviškasis Fiatas, jis ieško būtybės ir nori j¹ rasti bei mylėti.

Nors padaras

- Neieškokite jo, neapsupkite ir neleiskite jam girdėti jo meilės natų ar saldžių dejonių, sakančių, kad nori To, kuris jį labai myli ir kad jis turėtų mylėti.

 

Pasiklydau jo dieviškuose darbuose. Tada mano mielasis Jėzus vėl prabilo:

Dukra, visi mūsų skelbimo papildomi darbai buvo ir bus daromi tik būtybėms ir jiems, nes neturime poreikių.

 

Štai kodėl padaras visada spindi ir bėgioja mūsų veiksmuose, kurių priežastis ji yra. Ir kadangi kiekvienas veiksmas turi tiksl¹, priežastis, verčianti mus veikti, yra būtybė.

Būtent ji visuose mūsų veiksmuose užima pirm¹j¹ viet¹

Todėl galime pasakyti:

Tu buvai su mumis, kai ištiesėme   dangų ir formavome saulź  . Mes skyrėme tau garbės viet¹ šioje mėlynoje ir šioje šviesoje, o tu   jas peržengei.

Kiekviename Žemėje atliktame Žodžio   veiksme, kiekvienoje kančioje, kiekviename žodyje jūs turėjote savo centrinź viet¹ ir perėjote juos kaip šeimininkai.  “

 

Tačiau mes savo veiksmuose padarėme ne šiai būtybei skirt¹ viet¹, kad padarytume j¹ nenaudingas ir beveik nenaudotos. Devintas. Dykinėjimas niekada nieko nepašventino.

 

Mes įtraukėme jį į savo veiksmus, nes galėjome į juos įtraukti jo.

Mūsų veiksmai turėjo būti pavyzdys, vieta, kurioje galime užtikrinti didesnį savo veiksmų saugum¹.

Mes taip pat dirbame. Mylėti – tai dirbti.

Tai mūsų darbas, nes mylėti – tai dirbti, duoti energijos, kurti ir išlaikyti visk¹, visus ir visus.

Ir nepaisant to, kad padaras užima ši¹ viet¹ mūsų darbuose, o! kiek jų lieka tušti nuo būtybių darbų.

 

Ties¹ sakant, padaras jų net nepažįsta. Ji gyvena taip, lyg mes jai nieko nebūtume davź.

 

Štai kodėl mūsų darbai kenčia ir nuolat to prašo. Nes nepaisant to, kad jie turi ši¹ garbing¹ viet¹,

padaras jų nenaudoja

Jis taip pat nedirba su meile savo Kūrėjo darbui.

 

Tačiau šimtmečiai nesibaigs.

Nes mūsų darbai nepasiekė tikslo, dėl kurio jie buvo sukurti, ty būtybės, dirbančios centre.

Ir šie padarai bus tie, kurie paliks mano Dievišk¹j¹ Vali¹

 

 

 

Aš visada grįžtu prie „Supreme Fiat“.

Jaučiu savyje saldų jos šviesos, ramybės ir laimės žavesį.

Oi! kaip norėčiau, kad visas pasaulis žinotų tokį ger¹ dalyk¹, kad kiekvienas melstųsi už jo Karalystės atėjim¹ žemėje.

 

Taip galvodamas aš pagalvojau sau:

Gyvenimas dieviškoje valioje yra dovana, kuri¹ Jėzus nori įteikti žmonių kartoms.

Ir Jėzus taip karštai trokšta, kad ši dieviškoji valia viešpatautų. Kodėl neskubu įteikti mums šios dovanos?  “

 

Jėzus, mano didžiausias gėris, aplankźs mano siel¹, visas gėris man pasakė:

Mano dukra, tu turi žinoti

Jeigu aš degau troškimu pamatyti, kaip viešpatauja mano Dieviškoji Valia, aš dar negaliu duoti šios dovanos.

 

Nes visų pirma būtina,  kad tiesos  , kurias išreiškiau, žinomos kūriniams,  

jie turi didelź naud¹  formuodami vizij¹, kuri padarys juos pajėgius  

- tai suprasti e

- nusiteikźs gauti tokį puikų gėrį.

 

Galima sakyti, kad dabar padarai dingo

-akis matyti ir

- gebėjimas suprasti Dievišk¹j¹ Vali¹.

 

Čia todėl

 Pradėjau atskleisdamas visas šias tiesas apie savo dievišk¹j¹ vali¹.

 

Kai padarai žino mano tiesas,

- jie suformuos orbit¹, kurioje bus pastatytas vyzdys, ir pagyvins jį pakankamai šviesa, kad būtų galima pažvelgti į dovan¹ ir j¹ suprasti,

-kad daugiau nei saulė jiems bus duota ir patikėta.

 

Jei norėčiau padovanoti šiandien,

- tai būtų saulės dovanojimas aklui.

Vargšas mažylis, nors ir turėjo vis¹ saulź, visada būtų aklas. Jo likimas nepasikeis ir jis neturės iš to jokios nuosavybės.

 

Atvirkščiai, jis patirtų skausm¹ gavźs saulź net neturėdamas

- kad būtų galima jį pamatyti arba gauti teigiam¹ jo poveikį.

 

Kita vertus, padaras, kuris nebūtų aklas,

-Koki¹ naud¹ jis gautų padovanodamas saulź, kuri būtų jo žinioje!

Jai tai būtų nuolatinis vakarėlis

-kas leistų jai suteikti Švies¹ kitiems

Ji būtų visų jų apsupta ir mylima

- kurie nori įgyti turimos Šviesos gėrį.

Todėl šiandien padarykite didelź mano dieviškosios valios dovan¹,

-kad labiau nei saulė pakeis žmonių kartų likim¹, tai būtų dovanoti neregiams nereikalingas dovanas

Nežinau, kaip duoti nenaudingų dalykų.

 

Todėl apimtas kliedesio ir su dieviška kantrybe laukiu, kol tvariniai sugebės

- ne tik  pamatysite   mano „Fiat“ auk¹, 

bet kad jie  galėtų priimti jį savo viduje, kad  sukurtų jo karalystź ir išplėstų jo karalystź.   

 

Tada kantrybės

Ir viskas bus padaryta laiku ir pagal mūsų suverenitet¹.

 

Mūsų Aukščiausioji Būtybė   elgiasi kaip tėvas, kuris norėtų padovanoti savo anūkui puiki¹ dovan¹.

 

Tėvas paskambina vaikui ir parodo jam dovan¹ sakydamas:

Ši dovana tau paruošta ir ji jau tavo“ Bet jis jos jam neduoda.

Vaikas, nustebźs ir apsidžiaugźs pamatźs ši¹ dovan¹, kuri¹ tėvas nori jam padovanoti,

- būk šalia jo tėvo, maldaudamas, kad duotų jam.

Ir negalėdamas nuo to pabėgti, jis meldžiasi ir vėl meldžiasi sakydamas, kad nori turėti ši¹ dovan¹.

 

Tuo tarpu tėvas, pamatźs sūnų šalia savźs, tuo pasinaudoja.

- jam pavesti

- ir leiskite jam suprasti šios dovanos prigimtį, gėrį ir laimź, kuri¹ jis gaus iš jos.

 

Vaikas brand¹ įgyja per tėvo apraiškas. Tapk pajėgus

- ne tik gauti dovan¹,

- bet suprasti visk¹, kad dovana, kuri¹ jis turi gauti, turi gėrio ir didybės.

 

Tada vis labiau apkabina tėv¹. Melskis ir dar kart¹ melskis.

Jis ilgisi šios dovanos, kol jos verkia ir nebegali be šios dovanos gyventi.

 

Galima sakyti, kad jis susiformavo savyje,

- su jo maldomis ir atodūsiais,

- ir įgyti žinių apie dovan¹, kuri¹ jam paruošė jo tėvas, apie gyvenim¹ ir erdvź, kurioje bus galima gauti dovan¹ kaip švent¹ indėlį.

 

Šis tėvo delsimas įteikti dovan¹ sūnui turėjo didesnź meilź.

Degė noras padovanoti ši¹ dovan¹ sūnui.

Bet jis norėjo, kad Jis suprastų dovan¹, kuri¹ jis gauna.

 

Kai tik pamatė jame būtin¹ brand¹ gauti tokį gėrį, jis iš karto jam tai suteikė.

Taip mes tai darome

Labiau nei tėvas, mes siekiame savo vaikams padovanoti didelź mūsų valios dovan¹.

Tačiau norime, kad jie žinotų, k¹ gaus. Mūsų valios žinojimas

-auginti savo vaikus e

leisti jiems gauti toki¹ puiki¹   dovan¹.

 

Visos apraiškos, kurias padariau, tikrai bus sielos akys

-kas leis jam pamatyti ir suprasti, k¹ mūsų tėviškas gerumas tiek amžių norėjo duoti būtybėms.

 

Ypač dėl žinojimo, kad aš apreiškiau savo dievišk¹j¹ vali¹,

- būti žinomiems būtybių,

jis pasės juose sėkl¹, kuri sėja palikuonių meilź dangiškajam Tėvui.

 

Jie pajus mūsų tėvystź

Jei Dangiškasis Tėvas nori, kad jie vykdytų Jo vali¹, Jis yra

-nes jis juos myli ir nori mylėti kaip savo vaikus, kad jie galėtų dalyvauti jo dieviškuose gėriuose.

 

Dėl to

Mūsų žinios apie dievišk¹jį Fiat išmokys juos gyventi kaip vaikai. Tada nustos stebėtis mūsų Aukščiausiosios Būtybės troškimu duoti savo vaikams didžiulź savo Valios dovan¹.

 

Vaiko teisė gauti turt¹ iš tėvo

O tėvo pareiga atiduoti savo turt¹ savo vaikams.

 

Sutvėrimas, kuris nori gyventi kaip svetimas, nenusipelno tėvo gėrybių.

 

Tuo labiau, kad mūsų Tėvystė trokšta, trokšta ir dega noru daryti

ši dovana

kad Tėvo ir jo vaikų Valia būtų viena.

Tada taip, mūsų tėviška meilė nurims

kai matome, kad darbas išeina iš mūsų kūrybinių rankų

- mūsų testamente,

- mūsų namuose,

ir kad mūsų karalystź apgyvendins mūsų brangūs vaikai.

 

Po to aš toliau galvojau apie Dievišk¹j¹ Vali¹ Man atrodo, kad negaliu nustoti apie tai galvoti.

Mano dangiškasis mokytojas pridūrė:

 

Palaiminta mergina,

visi veiksmai, kuriuos atlieka mano Dieviškoji Valia, yra taip gerai susijź vienas su kitu, kad yra neatsiejami.

Taigi, jei norima juos rasti, iš pradžių atrodo, kad yra tik vienas veiksmas, bet einant toliau, matosi, kad visi šie skirtingi aktai susilieja taip, kad neįmanoma atskirti vieno nuo kito.

Ši vienybės ir neatskiriamumo jėga sudaro dieviškojo darbo prigimtį.

 

Pati kūryba sako:

-Jei viena žvaigždė atsiskirtų nuo savo užimamos vietos ir jungiančios j¹ su visais kitais sukurtais daiktais, ji nukristų ir visur apimtų sumaištį, kad ir koks didelis būtų neatskiriamumas ir juos palaikanti s¹junga.

 

Visi kartu sukurti daiktai turi gyvybź, nors ir skiriasi vienas nuo kito ir sudaro graži¹ Kūrybos harmonij¹.

Išsiskyrź, galima sakyti, netenka gyvybės ir visur sėja sumaištį. Taip yra  su žmogaus valia, atskirta nuo savo Kūrėjo Valios. 

Ne tik krenta.

Bet visur sėja sumaištį.

Jei būtume nustebinti, tai nuliūdintų, jei jis galėtų pagal savo Kūrėjo įsakym¹.

 

Mūsų sukurta žmogaus valia yra atskirta nuo mūsų

- tai būtų tarsi žvaigždė, atitrūkusi nuo savo vietos

kur jis turėjo dievišk¹j¹ jėg¹, sandoros s¹jung¹ ir visas gėrybes su savo Kūrėju.

Atsiskyrźs pralaimi

- stiprybė, s¹junga ir gyvenimui reikalingos gėrybės.

Todėl jos likimas būtinai yra visur sukelti painiav¹.

Siela, kuri gyvena mano Dieviškoje Valioje

savo pirmajame veiksme jis pajunta visų dieviškojo Fiato veiksmų jėg¹ ir s¹jung¹.

Taigi, kad vienas veiksmas apima ir apima visus kitus veiksmus.

Siela jaučia poreikį tźsti savo veiksmus, kad susijungtų

ugdyti joje jaučiam¹ Dieviškosios Valios, kaip gyvybės, jėg¹

-kas negali likti neišgirstas e

-Nori kvėpuoti, pulsuoti ir dirbti.

 

Vienas veiksmas

- prašo dar e

- sudaryti veiksmų sek¹ su šių veiksmų s¹junga mano valioje.

 

Tačiau susikurti gyvenim¹ to neužtenka

- vaidmuo,

- vienas įkvėpimas,

- širdies plakimas.

Ne, būtina tźsti kvėpavim¹, širdies plakim¹ ir darb¹. Gyvendama mano dieviškoje valioje, siela kvėpuoja ir pulsuoja.

Ir mano „Fiat“ sudaro vis¹ jo darbinį gyvenim¹,

už visk¹, k¹ būtybė gali savyje turėti.

Dėl to

jei nori, kad tavyje jo gyvybė, tegul tavo veiksmai nuolat būna mano valioje.

 

 

 

Mano vargšė dvasia maudosi didžiulėje Dieviškosios Valios jūroje. Ši jūra šnabžda nuolat, bet k¹ ji šnabžda?

Meilė, šlovė, ačiū.

 

Aukščiausioji Būtybė

- Jo šnabždesys sutampa su būtybės šnabždesiu,

- ir dovanoja meilź, kad gautų meilź.

 

Koks mielas Kūrėjo ir kūrinio susitikimas

- kurie dovanoja vienas kitam meilź

Šiame mainuose jie susidaro

-meilės, šviesos ir nenusakomo grožio bangos

kurioje būtybė, negalėdama jų sulaikyti savyje, jaučiasi paskendusi.

 

Jei jis galėtų paimti, Dievas žino kiek,

- jausmas, kad esi juo užtvindytas

tai neleidžia jai pakartoti to, k¹ jaučia savyje

nenusakomos meilės, šviesos, dieviškojo pažinimo paslaptys, kurias Jehovos šnabždesys apglėbė jo sieloje.

 

Bet prarado tiek žinių

- iki tol, kol nemokėjau jų pakartoti, pajutau, kad mikčioju.

Dėl tinkamo žodyno trūkumo ir už tai, kad nedariau klaidų, išlaikau.

 

Mano gerasis Jėzus, apimtas užuojautos dėl mano neveiksnumo ir menkumo, apkabino mane ir tarė:

Mano palaiminta dukra,

tiesa, kad tavo mažuma jaučiasi paskendusi begalybėje

- mano šviesos,

- mano meilės ir

- iš nesuskaičiuojamų tiesų, esančių mūsų šventoje ir žavioje Esybėje.

 

Tačiau mūsų galia ir begalybė džiaugiasi tokiu būdu pripildydami būtybź.

- šviesa,

-iš meilės,

-skirtingos žinios e

- šventumas

iki galo jį priblokšti.

 

Tai tikrai žavinga scena:

Pamatyk padar¹, besimaudantį mūsų begalybėje,

- Kas nori pasikalbėti,

-bet jis paskźstas Šviesoje, Meilėje ir stebinančiose Tiesose.

 

Oi! kaip malonu, kad ji nori kalbėti apie tai, kaip jaučiasi. Mūsų bangos j¹ uždengia ir nutildo.

Tačiau tai yra savźs demonstravimas savo mylimai būtybei. Mes elgiamės kaip mokytojas, kuris nori puikuotis savo mokslu prieš savo maž¹jį mokinį.

Jis parodo visas savo žinias, o mokinys klauso, pripildo jo prot¹ ir širdį.

Mokytojas yra pasakźs tiek daug dalykų, kad mokinys negali nieko pakartoti. Bet tarnauja

-kad jis vertintų ir mylėtų mokytoj¹, e

- tikėtis pasiekti savo mokslo aukštumų.

Kadangi mokinys yra jo vadovaujamas, tai leidžia mokytojui

- kad apie save žinotum e

- Priimkite mokinio dėmesį, meilź ir ištikimybź.

 

Štai k¹ mes darome:

padaryti mus žinomus ir mylimus, kai matome

padaras ištuštėjźs nuo   visko,

kuris nenori nieko, išskyrus mūsų dievišk¹j¹   vali¹,

Esame tokie laimingi, kad apipilame šviesa, meile ir tiesa apie mus.

 

Tada dalis po dalies supjaustėme tai, k¹ iš karto jame įkvėpėme,

Ir mums patinka prisitaikyti prie mažų jo galimybių.

 

Turite žinoti, kad tvarinys, gyvenantis dieviškoje valioje, atgaus,

- be kitų prerogatyvų,

 Mokslo dovana įkvepia,

auka

- Kuris bus vadovas, padėsiantis pažinti mūsų dievišk¹j¹ Esybź,

- kuri palengvins Dievo valios karalystės įgyvendinim¹ jo sieloje.

 

Ši dovana jai bus gairė natūralių dalykų tvarka. Tai bus ranka, kuri jus visuose reikaluose vadovaus

Jis tai paskelbs

- visuose sukurtuose daiktuose pulsuojantis dieviškosios Valios gyvenimas e

- gera tai jam nuolatos atneš.

 

Ši dovana buvo įteikta Adomui, kuris savo kūrimo pradžioje su mūsų dieviška valia turėjo įliet¹ mokslo dovan¹.

 

Kad jis tai aiškiai žinotų

- ne tik mūsų dieviškosios tiesos,

- bet ir visas naudingas dorybes

kurie valdė visk¹, kas sukurta būtybės labui, nuo didžiausio iki mažiausio žolės.

 

Kai jis atsisakė mūsų dieviškosios valios, mūsų „Fiat“ pasitraukė

- jo gyvenimas ir

- dovana, kuri¹ gavo Adomas.

Jis išliko iki šiol

-tamsoje,

-be grynos ir tikros visų dalykų pažinimo šviesos.

 

Ir už tai,

- su mano valios gyvybės sugrįžimu tvarinyje,

jam bus gr¹žinta įlieto mokslo dovana.

 

Ši dovana neatsiejama nuo mano dieviškosios valios, kaip šviesa neatsiejama nuo šilumos.

 

Kur viešpatauja mano Valia

jis susiformuoja sielos gelmėse, akis prisipildo Šviesos. Siela, žiūrinti šia dieviška akimi,

įgyja žinių

Dievo ir

sukurti daiktai

kiek įmanoma būtybei.

 

Bet kai mano valia pasitraukia, akis lieka akla

nes mano Valia, kad siela j¹ paliko ir nebėra aktyvus tvarinio gyvenimas.

 

Štai kas atsitinka su kūnu:

Sutvėrimas, kurio akis sveika, gali matyti, skirti spalvas ir žmones. Bet jei vyzdys tampa tamsus, jis praranda švies¹ ir lieka aklas.

Jis nebegali nieko atskirti.

Padaras geriausiu atveju galės naudoti prisilietim¹, kad k¹ nors žinotų ir suprastų. Bet šviesa užgeso ir užgeso.

 

Padaras gali turėti akis.

Jie nebebus pilni gyvybės šviesos, o tiršta tamsa, atnešančia prarasto gyvenimo kančias.

Tai mano Valia.

 

kur ji karaliauja,

Sukoncentruokite sieloje ši¹ perpildyto mokslo dovan¹, kuri geriau nei akis mato ir supranta,

be vargo,

dieviškos tiesos   e

sunkiausias mūsų   Aukščiausiosios Esybės pažinimas,   bet nuostabiai lengvai ir be   tyrimo.

Juo labiau dėl gamtos dalykų, kurių niekas nežino

- medžiaga,

- gėris juose, jei ne tas, kuris juos sukūrė.

 

Todėl nenuostabu, kad mūsų   dieviškoji Valia   atsiskleidžia.

mūsų Dieviškosios Esybės e

dalykų, kuriuos jis pats sukūrė sieloje, kurioje karaliauja. Ir jei Jis nevaldo, vargšams   padarams viskas yra tamsa.

 

Mūsų vaikai akli.

Jie nežino ir nemyli The One

- kas juos sukūrė,

-kas juos myli labiau nei tėvas e

- kuris trokšta savo vaikų meilės  .

 

Mano dieviškoji valia nemoka savźs tuščiomis rankomis pateikti ten, kur ji karaliauja, bet neša visas turimas gėrybes.

Ir jei iš nedėkingumo jos vaikai privers j¹ išeiti į pensij¹,

Jis pasiima visk¹ su savimi, nes yra neatsiejamas nuo savo turto.

Tai kaip saulė.

Ryte jis atneša į žemź savo švies¹ ir visus naudingus padarinius. O vakare eidamas miegoti pasiima savo švies¹.

O nakvynei neliko nė lašo.

 

Ir kodėl?

-Nes ji negali atsiskirti nuo vienos šviesos dalelės, nes ji yra neatsiejama nuo jos šviesos

-Ir ten, kur jis eina su savo šviesos pilnatve, sudaro vis¹ dien¹.

 

Todėl būkite atsargūs.

Nes ten, kur karaliauja mano Valia, jis nori daryti didelius dalykus

 

Jis nori duoti visk¹. nesugeba prisitaikyti prie smulkmenų. Jis nori paskelbti didži¹j¹ dien¹ ir puikuotis savo dovanomis bei didybe.

 

 

Mano mažoji dvasia ir toliau kerta dieviškojo Fiato jūr¹.

Man atrodo, kad Jis užima pirm¹j¹ viet¹ ir viešpatauja viskam, taip pat ir Aukščiausiajai Būtybei.

 

Jis pasakė: „Veltui bandai nuo manźs pabėgti“.

 

Viskuo, k¹ Jis gali pasakyti: „Aš esu čia. Esu ir esu čia, kad suteikčiau tau gyvybź.

Aš esu Neįveikiamas. Niekas negali manźs pranokti,

- neįsimylėjźs,

- nei šviesoje,

- nei mano begalybėje

kur aš formuoju tiek gyvenimų, kiek noriu duoti būtybėms. “

 

Oi! dieviškosios Valios galia.

Savo begalybėje jūs ieškote būtybių darbų, formuojančių jūsų gyvenim¹ kiekviename iš jų.

Jie jų nei priima, nei atmeta

Ir šis gyvenimas lieka uždusźs tavyje, tavo begalybėje.

 

Ir tu

- niekad nepavargdami, e

-su meile, galinčia visk¹ nugalėti,

Jūs ir toliau ieškote žmogaus veiksmų

- padovanok jiems savo gyvenim¹ e

- bet kada įterpti!

 

Bet mano protas paklydo „Fiat“ jūroje.

Taigi   mano dangiškasis Mokytojas  , aplankźs savo maž¹j¹ dukr¹,   man pasakė   : Palaimintoji mano valios dukra,

kiekvienas veiksmas, atliktas mano valioje

-tai žingsnis, kurį tvarinys žengia, kad priartėtų prie Dievo, o Dievas savo ruožtu žengia žingsnį link jo.

 

 Galime sakyti, kad Kūrėjas ir tvarinys

 jie visada juda vienas kito link, nesustodami  .

 

Mano Valia nusileidžia tvarinio veiksmui, kad suformuotų jos dieviškojo gyvenimo žingsnį,

Ji važiuoja „Fiat“ į dieviškuosius regionus, kad taptų užkariautoja

- šviesa,

-iš meilės,

- sveikata ir

- dieviškas žinojimas.

Taigi kiekvienas veiksmas, žodis, kvėpavimas, pulsavimas mano Valioje yra dieviškojo gyvenimo žingsnis, kurį žengia tvarinys.

 

Ir mano „Fiat“ atsidūsta po šių   veiksmų

-kad jis taptų jo veiklos lauku   e

- sukurti tvarinyje daug dieviškų gyvenimų.

 

Tai buvo Kūrimo tikslas:

- formuoti mūsų gyvenim¹ būtybėje,

- turėti savyje mūsų dievišk¹jį veikimo lauk¹

 

Dėl to mes taip mylime, k¹ daro mūsų Valia

-užtikrinti   mūsų Gyvenim¹ joje,   o ne mumyse

Nes mums niekam nereikia ir esame savarankiški.

 

Tai buvo didysis vunderkindas



-kad norėjome ir

- kuriuos norime įvykdyti pagal savo vali¹:

ji formuoja mūsų Gyvenim¹ tvarinio gyvenime  .

 

Todėl, jei to nedarytume, Kūrinija liktų.

be pagrindinio tikslo,

- kliūtis mūsų meilei,

- nuolatinis kartėlio žvilgsnis

 

Taigi, pažiūrėkime į jį

- toks puikus ir tokio didingumo kūrinys, kuris nebuvo įgyvendintas,

-ir mūsų trūkstamas dizainas.

 

Ir jei mumyse nebūtų tikrumo

- kad mūsų Valia galėtų turėti savo karalystź tvarinyje

- formuoti joje savo gyvenim¹,

mūsų meilė sudegintų vis¹ Kūrinij¹ ir sumažintų j¹ į niek¹.

 

Ir jei mūsų valia pakelia tiek daug dalykų,

taip yra todėl, kad matome savo tiksl¹ išsipildžiusį po laiko.

 

Bet kai padaras vykdo savo vali¹,

- ženkite kelis žingsnius atgal ir

- jis atsiriboja nuo savo Kūrėjo

 

Ir Dievas atsitraukia ir sudaro begalinį atstum¹ tarp jų. Taigi matote poreikį

–  nuolat ištverti, dirbti pagal savo dievišk¹j¹ vali¹   , kad sumažinčiau žmogaus valios sukurt¹ atstum¹ tarp Dievo ir kūrinio.

Ir nemanykite, kad tai asmeninis atstumas. Aš esu visuose dalykuose, visame kame, danguje ir žemėje.

 Atstumas, kuris formuoja žmogaus vali¹ be mano Valios

tai atstumas

- šventumas,

- grožis,

- gerumas,

- galia,

-iš meilės,

kurie yra begaliniai atstumai

 

Tik mano Valia, veikianti būtybėje, gali

rinkti

prisijungti,   ir

padaryk mano Vali¹ ir tvarinį neatskiriamus vien¹ nuo kito.

 

Taip atsitiko  Atpirkime. 

 

Kiekvienas pasireiškimas, kurį padarėme apie Žodžio nusileidim¹ žemėje

tai buvo tarsi tiek daug žingsnių

k¹ padarėme žmonijai, kuri meldėsi ir to laukė.

 

Šie žingsniai   davė rezultat¹

- mūsų   renginiai,

-mūsų pranašystės e

- mūsų apreiškimai

tvariniams, kurie taip galėjo pajudinti savo žingsnius Aukščiausiosios Būtybės link.

 

Kad jie ir toliau eitų link Mūsų, o Mes – jų link. Kai ateis laikas nusileisti iš dangaus į žemź,

- padidinome pranašų skaičių  

kad galėtume padaryti daugiau apreiškimų ir paspartinti mūsų susitikim¹.

Nes  pirmosiomis pasaulio  dienomis 

- nebuvo pranašų,

- Ir mūsų demonstracijos buvo tokios retos

kad galime sakyti, kad žengėme tik vien¹ žingsnį per šimtmetį.

 

Šių žingsnių lėtumas turėjo įtakos

-atvėsinti būtybių įkarštį

-kad jie beveik visi buvo pasirengź pasakyti, kad mano nusileidimas į žemź buvo absurdas, o ne realybė.

Kaip šiandien sakoma apie Mano valios karalystź: būdas pasakyti ir tai, ko beveik neįmanoma pasiekti.

 

Štai kodėl su  pranašais, kurie atėjo po Mozės  , 

Beveik visai neseniai, prieš man nusileidus į žemź, žygį iš abiejų pusių paspartino mūsų demonstracijos.

 

Tada atėjo  suvereni Dangaus ponia,  kuri  

- ne tik vaikščiojo,

- Bet   jis bėgo

paspartinti susitikim¹ su savo Kūrėju

kad jis nusileistų ir įvykdytų Atpirkim¹.

 

Pažiūrėkite, kaip mano dieviškosios valios pasireiškimai yra tam tikri įrodymai

- kad mano Dieviškoji Valia yra žygyje, kad ateitų ir viešpatautų žemėje, ir

- kad būtybė, kuriai šie pasireiškimai buvo padaryti, su geležiniu pastovumu,



net vaikščioti ir bėgioti

- kad šis pirmasis susitikimas e

- paaukoti savo siel¹,

kad mano Dieviškoji Valia galėtų

- ten karaliauja ir

- Taigi ženk žingsnį, kuris privers j¹ karaliauti tarp būtybių.

 

Štai kodėl jūsų veiksmai turi būti tźstiniai.

 

Nes tik  tźstiniai veiksmai  gali  

- pagreitinti ėjim¹,

- kliūčių įveikimas, e

- būti vieninteliais nugalėtojais, galinčiais nugalėti Diev¹ ir tvarinį  .  

 

Po to tźsėsi minia mano minčių apie Dievišk¹j¹ Vali¹   .

 

Priėmźs švent¹j¹ Komunij¹ tariau sau:

 „Kuo skiriasi sakramentai ir dieviškoji valia?

Mano Valdovas Jėzus, nuplėšdamas eucharistinius šydus, pasirodė matomas ir skausmingai atsidusźs man pasakė:

 

Mano palaiminta dukra, skirtumas tarp jų yra didelis   . Sakramentai yra mano   valios padariniai.

Vietoj to, mano valia yra gyvenimas

Savo gyvybź kuriančia galia ji formuoja ir suteikia Sakramentams gyvybź.

Sakramentai neturi dorybės suteikti gyvybź mano valiai, nes ji yra amžina ir neturi pradžios ar pabaigos.

 

Mano žavingoji Valia visada užima pirm¹j¹ viet¹ visame kame.

Kurti daiktus ir patį gyvenim¹

- kur tik nori,

- kada ir kaip nori.

 

Galima sakyti, kad skirtumas yra tai, kas egzistuoja

tarp saulės ir saulės sukeliamų   padarinių  .

 

Tai nesuteikia gyvybės saulei,

-bet gauk gyvybź iš saulės ir

- turi likti jūsų žinioje.

Kadangi efektų gyvybź gamina saulė.

 

Sakramentai priimami

- per tam tikr¹ laik¹,

-tam tikroje vietoje e

- tam tikromis aplinkybėmis.

 

Krikštas   duodamas tik vien¹ kart¹, ir viskas.

Atgailos sakramentas   suteikiamas, kai tvarinys įpuola į nuodėmź.

Mano pačios sakramentinis gyvenimas   suteikiamas kart¹ per dien¹.

Ir vargšas padaras joje nesijaučia šioje laiko erdvėje

- jėga,

- krikšto vandens, kuris nuolat jį atgaivina, pagalba,

nei sakramentiniai kunigo žodžiai, kurie j¹ nuolat guodžia sakydami:

Aš atleidžiu tave nuo tavo nuodėmių“.

 

Taip pat būtybė savo silpnybėmis ir dienos išbandymais neranda sakramentinio Jėzaus, kurį galėtų nešiotis su savimi visomis paros valandomis.

Vietoj to, mano Dieviškoji Valia turi pirminį Gyvybės akt¹.

Ji sugeba duoti gyvybź.

Savo viešpatavimu ji ir ji laiko j¹ aukščiau tvarinio. Kiekvien¹ akimirk¹ jis atiduoda save   kaip   Gyvenim¹:

šviesos gyvenimas,

 šventas gyvenimas  ,

 meilės gyvenimas  ,

gyvenimas tvirtas, sielos stiprybė. Trumpai tariant, tai yra   gyvenimas.

Jums nėra laiko, aplinkybių, vietų ir valandų.

Nėra jokių apribojimų ar įstatymų.

 

Ypač kai kalbama apie „gyvybės dovanojim¹“.

O gyvenim¹ formuoja nuolatiniai veiksmai, o ne poelgiai laikas nuo laiko.

 

Savo Meilės aistringoje būtybėje yra nuolatinė jo imperija ir ji gauna

- nuolatinis krikštas,

-a niekada nenutrauktas išteisinamasis nuosprendis e

- kiekvienos akimirkos bendrystė.

 

Be to

Mūsų Valia buvo duota žmogui jo kūrimo pradžioje kaip amžinasis gyvenimas, kuris gyvena jame.

Iš šios substancijos, iš kūrinijos vaisiaus mūsų Valia formuotų mūsų gyvenim¹ tvarinyje. Per šį gyvenim¹ mes atidavėme visk¹.

Ir vyras joje galėjo rasti visk¹, ko jam reikia. Viskas buvo jo žinioje. : pagalba, stiprybė, šventumas, šviesa.

Viskas buvo atiduota jo galiai. Ir mano valia yra įsipareigojusi duoti jam visk¹, ko jis norėjo, su s¹lyga, kad jis leisis dominuoti ir gyventi savo sieloje.

Kai žmogus buvo sukurtas  , sakramentai nebuvo būtini. Nes jis turėjo mano vali¹, visų gėrybių kilmź ir gyvenim¹.

Jie neturėjo jokios priežasties egzistuoti kaip pagalbininkai, gydymo ir atleidimo priemonės.

 

Bet kai žmogus atsisakė mūsų Valios, jis atsidūrė.

-be dieviškojo gyvenimo ir todėl

- be maistinių savybių,

-be nuolatinio veiksmo, kuris atnaujino ir privertė augti jo gyvenim¹.

Jei jis visiškai nemirė, tai dėl tų padarinių, kuriuos jam suteikė mano dieviškoji valia.

pagal jo nuostatas, aplinkybes ir laik¹.

 

Matydamas, kad tas žmogus vis labiau blogėja,

- palaikyti ir padėti jam,

mūsų tėviškas gerumas nustatė įstatym¹ ir kaip jo gyvenimo norm¹.

 

Kurdamas jis neturėjo nieko, išskyrus mano dievišk¹j¹ Vali¹, kuri

- Kol mūsų gyvenimas tźsiasi,

- atnešė jį į gamt¹, mūsų dievišk¹jį įstatym¹.

Mums nereikėjo jam nieko sakyti ar įsakyti. Nes jis tai jautė savyje kaip savo gyvenim¹.

Juolab kad ten, kur viešpatauja mano Valia, nėra įstatymų ar įsakymų.

Įstatymai skirti tarnams, maištininkams, o ne mūsų vaikams.

 

Tai Meilė, kuri palaiko ryšį tarp Mūsų ir tų, kurie gyvena mūsų Valia.

Nepaisant įstatymų, žmogus nepasikeitė.

 

Žmogus buvo mūsų Kūrinijos idealas ir tik jam viskas buvo sukurta! Taigi aš renkuosi pats ateiti į žemź tarp jų, atnešti juos

- vertingesnė parama,

- naudingesnės priemonės,

- saugesnės priemonės e

- galingesnis gelbėjimas.

 

Aš įsteigiau šventuosius sakramentus. Šie veikia

-priklausomai nuo laiko ir aplinkybių, el

- pagal būtybių nuostatas,

kaip mano Dieviškosios Valios padariniai ir darbai.

 

Bet jei siela neįsileidžia mano dieviškosios valios kaip gyvybės, ji visada išliks

- jo   vargai,

- sugadintas    gyvenimas 

-bus savo gyvų aistrų malonei.

Jo paties šventumas ir išganymas visada svyruos. Vien dėl nenutrūkstamo Mano Valios Gyvenimo

- užburia aistras, vargus ir

formuoja priešingus veiksmus

- šventumas,

- sielos stiprybė, tvirtumas

- šviesus ir

-iš meilės

būtybių blogiuose,

Taigi žmogus savo saldžiajame kerėjime jaučia tėkmź savo blogiuose:

nenutrūkstamo gyvenimo veiksmo grožis, gėris ir šventumas,   perduodamas saldaus ir mielo mano   Valios viešpatavimo.

Ir padaras leidžia jai daryti k¹ nori.

 

Už nuolatinį veiksm¹, suteikiantį amžin¹jį gyvenim¹

- niekada negali būti pasiektas naudojant

- kiti veiksmai,

- kita pagalba arba

- kitos priemonės, kad ir kokios stiprios ir šventos jos būtų.

 

Didesnio blogio nėra

- k¹ padaras gali padaryti sau,

nei daugiau žalos, kuri¹ tai gali padaryti mūsų tėviškam gerumui,

-kad neleistų joje viešpatauti mūsų Valiai.

 

Jei tai galėtų, tai paskatintų mus sunaikinti vis¹ kūrinij¹.

ne tik   ji,

bet visa sukurta, dangus, saulė, žemė, visi šie darbai.

Sukurti mūsų Aukščiausios Didybės, mes turime teisź juose gyventi.

Gyvendamas juose,

-Mes juos saugome oriai. Mes juos laikome

-Visada gražūs ir visada nauji, ir kaip mes juos įdedame

pasaulis..

Dabar padaras, kuris nevykdo mūsų Valios, iškelia mus iš mūsų   gyvenamosios vietos.

Tai taip pat kaip turtingas Viešpats, kuris nori pastatyti didelius ir nuostabius rūmus. Kai rūmai bus pastatyti, jis nori juose pasilikti.

Bet jie uždaro duris jam į veid¹ ir taip gerai mėto į jį akmenis

- kas ten negali įkelti kojos, e

- kurie negali likti savo pastatytoje rezidencijoje.

Argi ši rezidencija nenusipelnė, kad j¹ sunaikintų tas, kas j¹ pastatė?

 

Bet jis to nedaro, nes myli savo darb¹. Palaukite ir vėl laukite

Nes jis žino

-kas gali laimėti su meile ir

- kad jo gyvenamoji vieta atveria jam duris įleisti ir suteikti jam laisvź ten gyventi.

Būtent tokiomis s¹lygomis tvarinys mus pastato, neleisdamas mūsų valiai viešpatauti jos sieloje:

-uždaro duris mums į veid¹ ir

- meta į mus savo nuodėmių akmenis.

 

O mes su nenugalima ir dieviška kantrybe laukiame.

Kadangi padaras nenori priimti mūsų Valios kaip gyvybės joje. su tėvišku gerumu suteikiame jam savo valios padarinius:

-  skaityti,

- Sakramentai,

- Evangelija,

-padėkite mano pavyzdžiais ir maldomis.

 

Bet visa tai   negali prilygti dideliam gėriui, kurį mano Valia suteikia   kaip amžin¹jį kūrinijos gyvenim¹.

 

Nes mano Valia yra tuo pačiu metu

- Įstatymai, Sakramentai, Evangelija, Gyvenimas.

Ji yra viskas: ji gali duoti visk¹, nes turi visk¹  .

 

To pakanka, kad suprastum didžiulį skirtum¹ tarp  mano nuolatinio gyvenimo tvarinyje valios  ir  

tarp  padarinių  , kurių jis negali sukelti tvariai,  

bet pagal aplinkybes, laikui bėgant, pačiuose Sakramentuose.

Ir nors poveikis gali atnešti puikių gėrybių, jiems niekada nepavyks pagaminti visų gėrybių, kurios yra mano dieviškosios valios gyvenime.

- apvaisinti ir dominuoti būtybėje gali gaminti.

 

Todėl būkite dėmesingi, mano dukra.

Suteik jai švent¹ laisvź daryti tai, ko ji nori tavo sieloje  .



 

Mano maža siela visada sukasi dieviškame Fiate. Jis jaučia nenugalim¹ poreikį gyventi   jame.

Nes jame viskas man prieinama, viskas yra mano.

 

Tai tarsi slaptas kvietimas, kad visi sukurti dalykai giliai širdyje mane verčia.

tyliu balsu man sako:

Ateikite į mus, pasinaudokite savimi ir mėgaukitės visais gražiais   Kūrėjo darbais.

tau   ir

duoti mus tau.  “

Oi! koks saldus kerėjimas apima Kūrinij¹, matom¹ per Dieviškosios Valios bures!

 

Mano mažoji siela buvo visa įtraukta į saldų Kūrybos kerėjim¹. tada mano mylimas Jėzus vėl apsilankė  . Jis man pasakė  :

 

Mano palaimintoji dukra, tvariniui, gyvenančiam mano dieviškoje valioje, viskas yra. Praeitis ir ateitis neegzistuoja nei jai, nei mums. Viskas veikia,   šiuo metu.

 

Įveskite dievišk¹j¹ tvark¹.

Mūsų tėviškas gerumas nenori dovanoti ankstesnės meilės, jaučiamos Kūrimo momentu, nei būsimos meilės, kuri nepaliečia jo širdies.

Kalbant apie pirm¹jį, padaras man būtų pajutźs, kad meilė, išlindusi iš mūsų įsčių, nebūtų skirta tiesiogiai jam. Dėl antrosios, kuri būtų apie meilź ir darbus, kurių galima tikėtis.

Juolab kad mums praeitis ir ateitis neegzistuoja.

Praeitis ir ateitis skirtos būtybei, kuri gyvena už mūsų valios ribų, nes ji žiūri tik į mūsų kūrinių išvaizd¹, o ne į vidų. Nors būtybė, gyvenanti mano Valioje, mato mumyse mūsų darbus.

Ir jis mato mūsų nuolatinź kūryb¹ kiekvienam kūriniui.

 

Laimingas padaras, gyvenantis mūsų valioje,

Mes jam parodome ir paliečiame   savo veiksm¹   traukinyje

- pratźsti dangų,

-sukurk saule, vėj¹, or¹, jūr¹ ir t.t., viskas jai

Jis aiškiai mato ir supranta

- mūsų didžiulė meilė kuriant visk¹ jai,

- mūsų galia ir išmintis, užsakydami juos dėl jos. Ji jaučiasi apgaubta ir tarsi bangų užvaldyta

- už mūsų meilź,

- mūsų   galia,

- mūsų išmintis   ir

mūsų gerumo

kiekviename sukurtame daikte.

Ir kai ji jaučiasi priblokšta, ji mato t¹ savo Kūrėj¹

- Kūryba nesibaigia,

- Kuris niekada nepasako pakankamai,

bet tźsk ir visada tźs jai savo kūrybinį veiksm¹. Jis mato, kad mūsų kūrybinis ir operatyvinis veiksmas nesiliauja,

Ir tai atkartoja mūsų meilź ir niekada nenustoja mūsų mylėti.

 

Oi! kaip gražu tvarinyje rasti nuolatinź meilź, kuri nesiliauja, kaip ir mūsų.

 

Ji mato save paskendusioje mūsų nuolatinėje Meilėje

-kuris palaiko kūrybinį veiksm¹ iš meilės jai. Atsiliepti į mūsų meilź,

naudoja savo gudrybes, kad mus mėgdžiotų ir mums sako:

 

Aukščiausioji Didenybė,

Oi! Jei galėčiau, daryčiau ir aš

- dangaus, saulės ir visko, k¹ galite padaryti jūsų labui

Bet aš negaliu tau duoti dangaus ir saulės su visa, k¹ tu man davei. Taigi aš noriu tave labai labai mylėti. “

 

Ir, oh! kaip patenkinti ir sumokėjź jaučiamės, kai padaras

- Pasinaudokite mūsų meile ir

- Jis dovanoja mums mūsų meilź, savo poelgį, kad mus mylėtų.

 

Mūsų Valioje tarp Kūrėjo ir kūrinio nėra panašaus dalyko.

Jei jis myli, pasinaudokite mūsų meile, kad mus mylėtų. Jei jis dirba, jis dirba mūsų darbuose,

Ji nemyli ir neveikia už mūsų meilės ar darbų ribų. Mes galime pasakyti

- kad mūsų meilė yra jo,

-kad jo meilė yra mūsų, ir

kad savo darbus atlikome kartu.

 

Taigi Gyvenimas mūsų valioje sveikina mus ir tvarinį Kodėl

-Mes tai sukūrėme mums ir

- Mes norime k¹ nors padaryti dėl to,

-Norime būti kartu, dirbti kartu, pasveikinti vieni kitus ir

-Mes norime mylėti vienas kit¹ kartu.

 

Mūsų tikslas nebuvo sulaikyti jį nuošalyje, ne, ne, tai buvo būti kartu ir sujungti jį su mumis.

Kad jis įsisavintų,

davėme jam savo kūrybinį veiksm¹ ir vaidyb¹, kuri kuriant daiktus

-suformavo savo Meilės bangas ir

- būtybėje atviros Laimės gyslos.

 

Taigi jis jautė

- ne tik mūsų valia jame, mūsų jaudinantis ir aktyvus gyvenimas,

- bet ir didžiulź mūsų džiaugsmų ir laimės jūr¹ iki pat rojaus saugojimo sieloje.

Kūrimas, bet ir Atpirkimas nuolat veikia, kartojasi.

 

Būtybė, kuri gyvena mano dieviškoje valioje

Jaučiu nuolatinį savo nusileidim¹ iš dangaus į žemź.

Tai tikrai dėl jos, dėl jos

kad einu žemyn, aš pastoju, gimstu, kenčiu ir mirštu.

 

Atsiliepti,

- priima mane, yra pradėtas manyje,

- atgimsta manyje, gyvena su manimi ir miršta su manimi, kad prisikeltų su manimi.

Aš nepadariau nieko, ko ji nenorėtų dar kart¹ su manimi daryti.

 

Tiek, kad yra

neatsiejamas nuo   kūrybos,

neatsiejamas nuo Atpirkimo ir nuo visko, k¹ aš   padariau.

Jei tai neatsiejama nuo visų mūsų darbų, nuo mano paties Gyvenimo, ko aš neduotų tam, kuris gyvena mūsų Valioje?

 

Kaip negalime visko centralizuoti?

Mano meilė negalėtų to pakźsti, jei to nepadarysiu.

Taigi, jei nori turėti visk¹, gyvenk mano valia.

Nes niekada negailiu, bet atiduodu visk¹.

Taip patirsite didžiulź laimź jausti savyje visk¹, k¹ darome, nuolat veikiant.

Jūs suprasite

- kiek tave mylėjo tavo Kūrėjas ir

- kiek tu esi įpareigota jį mylėti.

 

Po to aš atsidūriau Dieviškosios Valios glėbyje.Mano mintis vargino skausmingi prisiminimai.Mano mielasis Jėzus, paliestas užuojautos man, atėjo   manźs palaiminti.

 

Jo palaiminimas buvo naudinga rasa, suteikusi man visišk¹ ramybź. Jaučiausi kaip vaikas, visiškai drovi, paleistas ir išlaisvintas iš audros Mano mylimas Jėzus, visas gerumas, man pasakė:

 

Mano geroji dukra, dr¹sa,   nebijok

Nes dr¹sa yra galingas ginklas, kuris žudo nenor¹ ir išsklaido visas baimes. Visk¹ atidėkite į šalį.

Ateik į mano dievišk¹j¹ vali¹, kad suformuotum savo vėj¹, kuris pūstų visus mūsų darbus. Visi jie užsakyti mūsų Fiat

 

Bet jie nejuda patys.

Jie nori, kad būtybių vėjas eitų link jų.

Jei pučia stiprus vėjas, jie bėga, skrenda būti kiekvieno mūsų kūrinio gėrybių nešėjais.

Tiek, kad siela, kuri patenka į mūsų Vali¹

jis prisijungia prie mūsų veiksmų, kad jie taptų savo veiksmuose.

 

Susijungźs padaras sudaro vėj¹

Ir su pačia mūsų Valios jėga ji pajudina, kviečia, užburia, stiprina visus mūsų darbus savo saldžiu ir skvarbiu vėjeliu. Ir tai priverčia juos judėti būtybių link.

Oi! kokie mes laimingi

Kaip labai trokštame šio saldaus ir gaivinančio vėjelio, kurį būtybė įneša į mūsų vali¹.

 

Taigi būkite atsargūs, nepraraskite ramybės! Priešingu atveju jūs negalėsite patekti į mūsų vali¹ formuoti

tavo vėjelis, - miela   paguoda,

Jūsų karštos meilės šviežumas ir judėjimas mūsų darbams. Nes jie patenka į mūsų Vali¹ tik   per šias   taikias sielas.

Kitiems vietos nelieka.

Jei mūsų valia negirdi, kad eini jo pėdomis ir jei jo darbų nežavi tavo vėjas, mes su liūdesiu sakome:

"Oi! mūsų valios dukra pasilieka ir palieka mus vienus be savo draugijos“.

 

Mano dukra

turite žinoti, kad kurdama žmogų, mūsų dieviškoji Esybė išpylė šventumo, šviesos, meilės, grožio, gėrio ir t.t. lietų.

Šis lietus liovėsi, kai tik žmogus pasitraukė iš mūsų dieviškosios Valios.

 

Jame gyvenanti siela, kuri sujungia jos veiksmus su mūsų,

Tai taip pat atneša mums šį švelnų vėj¹

pajudina visus mūsų darbus,

 

Pataisykime šį lietų ir iškraukime

pirmiausia ant šios laimingos būtybės   e

po ir tada ant visų   kitų.

 

Palankus vėjas mūsų Fiat

- prašo lietaus,

- šaukiasi jo ir merdėja po to

mūsų Aukščiausios Esybės vardu,

 

Kita vertus, žmogaus valios veiksmai už mūsų pačių formos prieštarauja ir

išvaikyti mūsų nauding¹jį lietų, kuris turi likti ore.

 

Štai kodėl tiek daug būtybių matome kaip sausas žemes, be gėlių ir vaisių.

Bet tai nekenkia tam, kuris gyvena mūsų dieviškoje valioje. Nes tai toli gražu ne visiems.

Atvykusi gyventi su savo dieviška šeima, ji nuolat jaučiasi ant jos krentanti

nuolatinis mūsų Dieviškumo lietus.

 

 

Mano apleidimas dieviškoje Valioje tźsiasi.

Jaučiu, kad jo visagalė jėga mane sukrėtė ir mano maža siela nugalėjo.

taip, kad nieko nenoriu, nieko nejaučiu ir neliečiu nieko, išskyrus Dievišk¹j¹ Vali¹,

 

Jei mažas debesėlis įsiveržia į mano prot¹, jo dieviška šviesa iškart užplūsta mane ir beveik neleisdama man laiko priverčia pakilti. Aš randu prieglobstį   savo dangiškosios Motinos   ar mieliausio Jėzaus glėbyje, kad atgaučiau savo brangų gyvenim¹. .

 

Kartais prašau jų abiejų išlaikyti mane savo veiksmuose, kad būčiau saugus ir apsaugotas nuo visko ir visko.

 

Galvojau apie tai ir kitus dalykus.

Tada mano didžiausias Gerasis Jėzus mane apkabino ir   tarė  :

 

Palaiminta mergina,

- mano ir mano karalienės motinos veiksmai,

- mūsų meilė, mūsų šventumas,

Aš nuolat laukiu, kada galėsiu sujungti jūsų veiksmus su mūsų, kad suteikčiau jiems mūsų poelgių pavidal¹ ir uždėčiau savo antspaud¹

Kaip   mūsų suverenios Dangaus ponios veiksmai  ,

jie yra susipynź su mano veiksmais ir todėl neatskiriami.

 

Sutvėrimas, kuris ateina gyventi mūsų dieviškoje Valioje

- ateina į darb¹ mūsų audimo e

- jo veiksmai lieka užblokuoti mūsų veiksmuose

kur mūsų Valia juos saugo kaip dieviškojo Fiato triumf¹ ir darb¹. Į mūsų veiksmus neįeina niekas, kas nebūtų kilź iš mūsų „Fiat“.

Kaip tu matai

kad tam, kuris gyvena mūsų valioje,

- šventumas formuojasi mūsų šventumu, kurį jis myli mūsų meilėje ir

kuri veikia mūsų darbuose.

 

Kas veikia mūsų valioje, tarsi iš prigimties jaus savo neatskiriamum¹ nuo mūsų veiksmų, o mes – nuo ​​jo.

Kaip ir šviesa, ji neatsiejama nuo šilumos ir šiluma nuo šviesos.

Todėl šios sielos yra

- mūsų nuolatinis triumfas,

- mūsų šlovė,

-Mūsų pergalė prieš žmogaus vali¹.

 

Tai yra dieviškos savybės, kurias formuojame juose, o jos mumyse. Žmogaus valia ir dieviškoji valia nuolatos apkabins vienas kit¹. Jie susimaišo.

Dievas plėtoja savo gyvenim¹ tvarinyje, o tvarinys plėtoja savo gyvenim¹ Dieve.

Be to, tam, kuris gyvena mano testamente, nėra nieko, kas būtų susijź su mano Fiat, dėl kurio padaras įgyja savo teises:

- teisź į mūsų dievišk¹j¹ Esybź,

- teisė į savo dangišk¹j¹ Motin¹, į angelus, į šventuosius,

tiesiai virš dangaus, saulės, visos kūrinijos.

 

Dievas, Mergelė ir visi kiti įgyja teisź į tvarinį. Taip atsitinka, kai du jaunus sutuoktinius vienija neišardomas ryšys,

kad abi šalys įgytų teisź

- apie savo asmenį e

apie visk¹, kas liečia juos abu.

Tai teisė, kurios niekas iš jo negali atimti.

Taigi tvarinys, gyvenantis mūsų Valioje, sudaro nauj¹, tikr¹ ir tikr¹ santuok¹ su Aukščiausi¹ja Būtybe.

 

Taip sudaroma santuoka su viskuo, kas jam priklauso. Oi! kaip gražu matyti ši¹ būtybź ištekėjusi¹ už visų.

Ji yra visų numylėtinė, mylimoji, todėl visi j¹ myli, tikisi ir trokšta jos draugijos.

 

Jie visi juos myli ir suteikia kiekvienam teisź į j¹.

Ir nauji ir ilgi santykiai, kuriuos jis įgijo su savo Kūrėju, o! jei būtų galima pamatyti iš žemės, tai būtų matoma

- Tegul Dievas neša j¹ ant rankų,

- kad suvereni karalienė maitina j¹ išskirtiniais dieviškosios valios patiekalais,

- kad angelai ir šventieji j¹ globoja,

- kad dangus tźsiasi virš jos, kad j¹ pridengtų ir apsaugotų, ir pultų, kas j¹ paliestų.

Saulė j¹ apšviečia ir apglėbia šiluma, vėjas glosto.

Nėra sukurta nieko, kas negalėtų atlikti savo funkcijos aplink jį.

 

Mano Valia j¹ supa, kad viskas ir viskas galėtų jai tarnauti ir mylėti. Taigi mano Valioje gyvenanti būtybė suteikia kiekvienam k¹ veikti.

Ir visi jaučiasi laimingi, galėdami išplėsti savo aprėptį šioje laimingoje būtybėje ir iš jos.

Oi! jei visos būtybės suprastų, k¹ reiškia gyventi mano dieviškoje valioje, o! kiek jie to siektų ir kartu varžytųsi, kad jame atsirastų dangiškieji namai.

Po to jaučiausi labiau nei bet kada buvźs apleistas dieviškosios valios šviesoje.

 

Mačiau ir pajutau savyje savo miel¹ Jėzų, vis¹ dėmesing¹ mano vargšės sielos menkumui. Jis viskuo pasirūpino.

 

Jis norėjo man duoti visk¹, padaryti visk¹

- kad pamatytume tai palietus jo piršt¹

 

Suformavo širdies plakim¹,

- animavo kvėpavim¹, judesį,

- sutvarkyti mintis, žodžius ir visk¹,

bet   su tokia meile ir švelnumu, kad tai buvo malonumas  .

 

Pamatźs mano nuostab¹,   Jėzus man pasakė  :

Mano vaike, nesistebėk dėl visų šių dėmesio ir meilės švelnumo, kurį rodau tavyje ir už tavźs.

Turite žinoti, kad sieloje, kurioje viešpatauja mano dieviškoji valia, tarnauju aš pats. Todėl dėl savo dieviškumo ir savo šventumo aš atlieku savo darbus taip, lyg tai būtų mano paties gyvybė.

 

Taip ir įdėjau

- mano meilės intensyvumas,

- mano minčių tvarka,

mano darbų šventumas.

Matyti paklusnum¹ būtybės, kuri, kaip mergaitė, pasiduoda   priimti

-  jo Tėvo funkcijos, jo mylintis švelnumas, Tėvo gyvenimas dukroje,   o! koks laimingas ir pagerbtas jaučiuosi galėdamas tau tarnauti.

 

Tada aš tźsiau savo palikim¹ Jėzaus glėbyje ir Jis pridūrė:

Palaiminta mergaite, mano Žmonija taip myli žmonių šeimos narius, kad aš juos nešiojau ir tebenešiuosi savo Širdyje. Tvirtai juos laikau.

Visos mano kančios, maldos ir darbai buvo nauji s¹jungos ryšiai tarp Manźs ir jų.

 

Visa mano Esybė ir visa, k¹ padariau,

viskas leidosi žemyn, nusileido kaip veržli srovelė kiekvienos būtybės link.

- ištirpsta meilėje e

- užmegzti vienybės, šventumo ir gynybos ryšius, kurie, sudarydami neaiškų balsų koncert¹,

- meilės kliedesyje pamalonintas ir lepinamas sakydamas kiekvienam:

Myliu jus, mano vaikai, labai jus myliu ir noriu būti mylimas. Mano žmogiškumas

jis pertvarkė ir sukūrė tikr¹j¹ Kūrėjo ir tvarinių s¹jung¹ ir sujungė juos visus kaip galūnes, sujungtas su galva  .

 

 Tai aš tapau visos žmonių šeimos galva.

Dorybė savyje talpina jėg¹ susijungti ne tik su Tėvu, bet ir su kūriniais.

Jei naudojamasi kantrybe, jo kantrybė užmezga ryšį su visais, kurie turi kantrybź, ir skatina kitus turėti kantrybės.

Taigi klusni, nuolanki, geranoriška būtybė kartu sudaro skirtingas mano Bažnyčios kategorijas.

 

O kaip tada yra ryšių, kuriuos užmezgė tvarinys, gyvenantis mano dieviškoje valioje?

Kaip jis yra danguje ir žemėje, jis turi savo ryšių visur. Savo veiksmais jis sujungia dangų ir žemź ir kviečia visus kūrinius gyventi pagal dievišk¹j¹ vali¹.

 

 

Aš apvažiavau Dievišk¹j¹ vali¹, kad atsekčiau visk¹, k¹ jis padarė, kad paversčiau savo darbus man pačiais ir galėčiau pasakyti:

Aš buvau ir esu su tavimi ir darau tai, k¹ darai tu. Kad tai, kas mano, būtų tavo.

Tai, k¹ šventieji padarė tavo dorybe, yra ir mano, nes tu esi šaltinis, kuris visur cirkuliuoja ir gamina visas gėrybes.

 

Ir aš priėjau prie istorijos taško, kai Dievas  paprašė Nojaus paaukoti 

arkos statyba  . Ir aš aukojau auk¹ taip, lyg tai būtų mano prašymas Dieviškosios Valios karalystės žemėje.

Aš tai dariau.

Tada mano palaimintasis Jėzus, sulaikźs mane šiuo istorijos momentu, man pasakė:

Mano dukra

visas pasaulio istorijos gėris yra pagrįstas auka, kurios reikalaujama iš kūrinių pagal mano aukščiausi¹ vali¹.

Kuo didesnės aukos prašome, tuo daugiau gėrio į j¹ įdedame.

Ir mes prašome šių didelių aukų

- kai kūriniai už savo nuodėmes nusipelno pasaulio sunaikinimo. Tokiu būdu iš aukos, o ne sunaikinimo, išgauname nauj¹ būtybių gyvybź.

Turite žinoti, kad šiuo pasaulio istorijos tašku būtybių nusipelnė nebeegzistuoti. Visi turėjo žūti.

 

Priimdami jam suteikt¹ mandat¹ ir prisistatydami didelei aukai

- arkos statyba daugelį metų  ,

 Nojus atpirko pasaulį ateities kartoms.

 

Ilg¹ laik¹ aukodamas save už sunkumus, skausmus ir prakait¹, jis sumokėjo monetas ne iš aukso ar sidabro, o visa savo esybe, vykdydamas mūsų vali¹.

Jis pagamino pakankamai monetų, kad išpirktų tai, kas netrukus bus sunaikinta.

 

Taigi  , jei pasaulis vis dar egzistuoja, jis skolingas Nojui  ,  

-iš jo aukos e

- Vykdydamas savo Vali¹, kaip mes norėjome, jis išgelbėjo žmogų ir visa, kas buvo skirta tarnauti žmogui.

Ji skelbia apie ilgalaikź Dievo vali¹ auk¹

- puikūs dalykai, universalios prekės

Tai saldi grandinė, jungianti Diev¹ ir žmones.

Mes patys

- tol, kol padaras formuoja ilgalaikź auk¹ už mus, mes nepaliekame šios grandinės saitų

-Tai mums taip miela ir taip brangu

kad leidžiamės būti jos susaistyti tiek, kiek ji nori.

Taigi Nojus su savo ilgalaike auka,

jis atpirko žmonių kartų t¹s¹  .

 

Po kito laiko tarpo pasaulio istorijoje atėjo  Abraomas. 

 Ir mūsų valia įsakė jam paaukoti savo sūnų.

 

Tai buvo sunki auka nelaimingam tėvui.

Galima sakyti, kad Dievas išbandė žmogų ir paprašė nežmoniško išbandymo, kurio beveik neįmanoma atlikti.

Tačiau Dievas turi teisź prašyti to, ko nori, ir visų aukų, kurių nori.

 

Vargšas Abraomas atsidūrė tokioje sunkioje situacijoje, kad jo širdis pradėjo kraujuoti ir jis pajuto mirtin¹ smūgį, kurį turėjo smogti savo vieninteliam sūnui.

Auka buvo per didelė, todėl mūsų tėviškasis gerumas prašė j¹ įvykdyti, bet ne jos įvykdymo, žinodamas, kad Abraomas jo neišgyvens.

Po tokio bjauraus poelgio, kaip nužudźs savo sūnų, jis mirtų iš skausmo. Nes tai buvo veiksmas, peržengźs gamtos jėgų ribas.

Bet Abraomas priėmė visk¹.

Jis negalvojo apie niek¹ nei apie savo sūnų, nei apie save, nes jį slėgė jo paties sūnaus skausmas.

Jei mūsų valia, kaip buvome įsakź,

- neužkirto kelio jo mirtinam poelgiui,

jis aukotųsi taip, kaip mes norėjome, net jei mirtų su savo mylimu sūnumi.

Bet ši auka buvo

-didelis,

- per didelis,

-Pasaulio istorijoje norime tik mes.

 

Na,   ši auka jį taip aukštai iškėlė.

kuris buvo padarytas žmonių kartų galva ir tėvu.

 

Ir su savo sūnaus auka,

- jis sumokėjo kraujo monet¹ ir didžiulį skausm¹, kad išpirktų būsim¹ Mesij¹

- žydų tautai e

- visiems vyrams  .

Iš tiesų,   po Abraomo aukos  ,

Mes dažnai jaučiamės tarp būtybių, ko anksčiau nebuvome darź.

Auka turėjo dorybź priartinti mus prie būtybių.

Ir mes   formavome pranašus   iki   laukiamo Mesijo atėjimo   .

 

Tačiau praėjus dar vienam ilgam laikui,

- norėdami padovanoti savo Valios karalystź, norėjome aukos, kuria galėtume   pasikliauti.

Nors žemė pilna nuodėmių ir nusipelno būti sunaikinta, tvarinio auka j¹ atperka.

Su jos auka tvarinys vis dar vadina Dievišk¹j¹ Vali¹

-atkurti ir

- atgaivinti pasaulyje nauj¹ savo Valios gyvenim¹ tarp būtybių.

Čia todėl

Prašiau ilgai paaukoti tavo gyvybź, padegt¹ kančios patale.

Tai buvo naujas kryžius, kurio niekam neprašiau ir nedaviau,

-Tai turėjo suformuoti jūsų kasdienź kankinystź.

Žinai, kodėl tiek kartų privertei mane verkti.

Mano dukra

kai noriu duoti didelio gėrio, naujo gėrio būtybėms, duodu nauj¹ kryžių. Ir aš noriu naujos ir nepakartojamos aukos. Kryžius, kurio priežasties žmogus nepaaiškina, bet ši priežastis yra dieviška.

Ir žmogus turi pareig¹

- nenagrinėti to,

-bet nusilenkti jai ir j¹ dievinti. Tai buvo Mano Valios Karalystė

Mano meilė norėjo ir turėjo sugalvoti naujus kryžius ir aukas, kurių anksčiau niekada nebuvo.

rasti

- apsimesti, parama, stiprybė,

- pinigų suma ir ilgiausia grandinėlė, kuri¹ turi surišti padaras.

 

Ir tikras ženklas, kad norime duoti pasauliui didelį ir visuotinį gėrį, yra kūrinio prašymas didelės ir ilgos aukos.

 

Tai yra gėrio, kurį norime duoti, garantijos ir tikrumai. Kai randame padar¹, kuris priima,

-Padarome jai malonės stebukl¹.

Jo auka formuojame Gyvenim¹ gėrio, kurį norime duoti.

 

Taigi mano Valia nori sukurti savo Karalystź per kūrinių auk¹.

- apsisuka juo, kad būtų saugu.

Ir šia auka jis nori sugriauti žmogaus vali¹ ir pastatyti sav¹j¹.

 

Taip prieš mūsų Dieviškum¹ suformuojama dieviškosios šviesos moneta, kad atpirktų mūsų dieviškosios valios karalystź.

atiduoti j¹ žmonių kartoms.

Todėl nenustebkite

- jūsų aukos trukmė

- nei k¹ mes padarėme ir organizavome už jus.

 

Tai buvo būtina mūsų valiai.

Taip pat negalvok apie fakt¹

kad nematote ir nejaučiate savo aukos padarinių kituose.

 

Būtina, kad savo auka įsigytumėte mūsų Dieviškum¹.

O pasiderėjus su Dievu pirkinys apdraustas.

Ir laiku Dieviškosios Valios Karalystė gyvens užtikrintai.

Nes pirkimas įvyks paaukojus žmonių šeimai priklausanči¹ būtybź.

 

 



 

Aš esu dieviškojo Fiato glėbyje.

Jo imperija apima visk¹, kas susijź su mano mažumu. Bet tai ne vergija, ne.

Tai s¹junga, transformacija.

Padaras jaučia, kad jis dominuoja su juo.

Leisdamasis dominuoti, jis įgyja dorybź dominuoti pačiai Aukščiausiajai Valiai.

 

Mano protas maudėsi dieviškojo Fiato jūroje, kad būčiau panardintas jos bangų

Tada mano dangiškasis Jėzus aplankė mano vargšź siel¹ ir tarė:

 

Mano palaiminta dukra,

gyvenimas mano valioje turi tiek daug stebuklų ir paslapčių

kad dangus ir žemė apsvaigź.

Turite žinoti, kad kai būtybės mažumas patenka į mano Vali¹, jis plinta savo begalybėje.

Dieviškoji Valia priima j¹ į rankas, kad nugalėtų. Žmogaus valia tampa Dieviškosios Valios nugalėtoja.

Tačiau šiuose abipusiuose užkariavimuose

Dieviškoji Valia švenčia žmogaus valios užkariavim¹ ir naudoja j¹ kaip nori.

 

Žmogaus valia švenčia didįjį Dievo valios nugalėjim¹. Norėdamas tuo pasinaudoti, jis siunčia j¹ į dangų kaip užkariautoj¹ ir naujų džiaugsmų bei laimės, kuri¹ ji turi, nešėj¹.

 

Mano sielos nugalėta Valia vėl nerasta

Išsiskilusi ji lieka ir išvyksta į savo dangišk¹j¹ tėvynź, kad atitiktų j¹ užkariavusio žmogaus troškim¹.

Atneša

- naujasis užkariavimas, kurį jis taip pat padarė iš žmogaus valios

- džiaugsmai ir džiaugsmai, esantys užkariaujančioje Dieviškoje Valioje.

 

Mano šlovinga ir palaiminta valia   , kuri yra danguje, ir   mano užkariaujanti valia   , kuri yra žemėje,

- pabučiuoti ir

- užlieja dangaus regionus naujais džiaugsmais   , kuriuos užvaldo mano užkariaujanti Dieviškoji Valia  .

 

Turėtumėte tai žinoti

mano užkariaujančios    Valios  džiaugsmai

jie skiriasi ir labai skiriasi nuo mano palaimintosios valios.

 

Užkariaujanti valia

- nepasilieka palaimintojo valdžioje,

- Bet tai yra tvarinio, kuris turi jį išsiųsti iš žemės, galioje. Yra suformuotas

-kančios ir meilės ugnyje, e

dėl savo valios sunaikinimo.

 

Kita vertus, palaimingi džiaugsmai

- likti palaimintojo valdžioje e

jie yra dangaus buvimo ten, kur yra, vaisiai ir padariniai.

 

Yra didelis skirtumas tarp:

 mano užkariaujančios Valios džiaugsmai ir mano Valios džiaugsmai

 Švč.

 

Galiu pasakyti, kad mano užkariaujantis džiaugsmas

- neegzistuoja danguje,

- bet tik žemėje.

Ir, oh! kaip gražu matyti

- būtybė, kuri daug kartų prisiverčia mano valios užkariautoja

  -kad ji daro  savo darbus jame, kad jį atsiųstų

- kartais   danguje,

- kartais skaistykloje,

- kartais tarp žemiškų būtybių, pagal jo troškim¹.

 

tuo labiau, kad mano valia yra visur,

negali nedubliuoti savźs

atnešti vaisius, džiaugsmus ir naujus užkariavimus, kuriuos būtybė padarė su juo.

 

Mano dukra

Nėra scenos, kuri būtų labiau jaudinanti, žavingesnė ar naudingesnė už tvarinio, įžengiančio į mūsų dievišk¹j¹   vali¹, mažum¹.

-atlikti savo smulkius veiksmus e

- kad jo saldus užkariavimas didžiulis, šventas, galingas ir

nemirtingas

kuriame yra viskas, jis gali visk¹ pasiekti ir turi visk¹.

 

Padaras mažumas, matydamas save užkariaujant tokį nesibaigiantį dievišk¹jį Fiat¹,

lieka apstulbźs

Jis nežino, kur jį dėti

Norėtų jį savyje uždaryti, bet jai trūksta vietos.

Tada ima kiek gali, kol visiškai prisipildo.

Bet jis mato, kad dar yra didžiulės jūros.

Ji yra dr¹si ir nori, kad jie visi galėtų pasisemti tokio puikaus gėrio.

Už tai jis siunčia j¹ į dangų kaip švent¹ dangiškosios Tėvynės teisź tiems, kurie to nori.

Jis skuba atlikti kitus veiksmus mano valioje

kad būtų galima j¹ atpirkti su kiekvienu atliktu veiksmu.

Tai yra tikroji dieviškoji prekyba, kuri¹ Dievas ir tvarinys vykdo tarp dangaus ir žemės.

 

Po to mano mintys vis pasimesdavo šiame „Fiate“.

-kuris visada nori atsiduoti būtybei e

-kad dovanodamas save jis nenustoja duoti.

 

Mano mielasis Jėzus pridūrė:

Mano dukra, žmogaus valia yra tvarinio gyvybės šaltinis ir esmė.

Iš jos jis semiasi savo darbų gyvybės, proto minčių, žodžių įvairovės ir gausybės.

Jei žmogaus gyvenimas neturėtų laisvos valios,

tai būtų gyvenimas be šaltinio ir be esmės.

 

Tada jis prarastų vis¹ grožį, specifiškum¹,

nuostabus susipynimas, kurį gali nupinti žmogaus gyvenimas.

 

Taigi ten, kur viešpatauja dieviškoji valia, yra vykdoma dieviškoji valia

- Šaltinis,

- Medžiaga e

-Gyvenimas

joje atliktų veiksmų.

 

Štai kodėl kai jis galvoja, kalba ir dirba, šis šaltinis

- plinta būtybės veiksmuose,

- visada atlieka naujus veiksmus e

-sudaro dieviškojo darbo harmonij¹ tvarinyje.

Dabar jūs turite žinoti, kad visas mūsų rūpestis yra susijźs su šiais veiksmais, nes juose mūsų dieviškieji poelgiai formuojasi kūrinijos gelmėse.

 

Ir, oh! koks pasitenkinimas, kad galime tźsti savo veiksmų kartos. Šioje kartoje

-Jaučiame veikiantį Diev¹,

Dievas netrukdė mums vystyti savo veiksmų kartos, nes joje nėra mūsų Valios.

 

Todėl prie mūsų rūpesčio pridedamas šių poelgių sargas ir pavydas.

Jūsų Jėzus gyvena tvarinyje ir aplink jį, kad j¹ saugotų. Mano pavydas nukreiptas į j¹, kad pažiūrėtų į j¹, kad galėčiau

-pasveikinti mane ir

-Paimk už mane

vis¹ malonum¹, kurį turi jo darbų karta, atlikta mūsų valioje.

 

Juk mūsų Valia turi begalinź vertź.

Jei nesilaikytume nė vieno iš jos veiksmų, būtų elgiamasi prieš mus pačius.

 

Jūs turite žinoti, kad būdamas mūsų Aukščiausios Esybės šaltinis ir substancija,

- mūsų galia, mūsų   šventumas,

- mūsų gerumas ir visos mūsų   savybės

suformuoti karūn¹ aplink mūsų vali¹ ir visus Jo darbus, kad tai padarytume

- nuo to priklausyti e

- pagerbti jį e

- išsaugoti visus veiksmus, kuriuos jis atlieka mumyse kaip būtybėje.

 

Todėl būkite dėmesingi ir sutikite, kad mane valdytų mano Valia, jei nenorite amžiams prarasti savo Jėzaus, to, dėl kurio merdi ir kurį taip myli bei trokšti.

 

 

 

Jaučiuosi po Dieviškosios Valios imperija.

Jei minutź to nebejaučiu, aš negyvas, be maisto,

be šilumos, tarsi dieviškasis gyvenimas būtų sustojźs.

Nes ten niekas netreniruoja ir maitins.

Savo skausme kartoju: „Jėzau, padėk man, be Tavo valios mirštu iš bado“.

Mano mylimas Jėzus pasigailėjo manźs visos meilės ir švelnumo, apkabino mane ir tarė:

 

Mano valios dukra, dr¹sa, netapk kankine.

Mano Valios suformuotas ir maitinamas dieviškasis gyvenimas negali mirti

Jei esate alkanas, taip yra todėl, kad ne visada girdite mano kalb¹ apie kitus stebuklus ir naujoves, kurias turi mano valia.

Mano žodžio pertraukimas verčia jausti vis nauj¹ turimo maisto alkį.

Tačiau jis paruošia jus pačiam gauti nauj¹ jos žinių maitinim¹.

ugdyti ir maitinti tik dievišk¹j¹ vali¹.

Nieko kito nepriimtum ir verčiau mirti iš bado, nes tie, kurie taip dažnai ragavo savo maist¹, nežino, kaip prisitaikyti prie kito.

 

Tačiau šis alkis taip pat yra palaima.

Nes tai gali būti jūsų vartai į dangišk¹j¹ tėvynź.

Turite žinoti, kad vienintelis maistas šiuose dangaus regionuose yra

naujas ir niekada nenutrūkstamas mano dieviškosios valios veiksmas.

 

Šis maistas turi visus skonius, visus malonumus, tai kasdienis ir nuolatinis maistas dangiškoje Jeruzalėje.

O būti alkanam reiškia gyvenim¹, o ne mirtį.

Todėl jis su beribe kantrybe laukia mano Valios maitintojo

kuri numalšins alkį tokia gausa, kad nespėsi visko sugerti.

 

Pertraukiau jį sakydama:

Mano meile, mano širdis kraujuoja, kaip tau sakau.

Bet man atrodo, kad tu nebejauti man šios nuolatinės meilės

- visada versdavo tave kalbėti ir

- Tai padarė man tiek daug gražių tavo Esybės ir tavo valios staigmenų.

 

Pajutau ir paliečiau tavo širdį, kuri plaka iš meilės man tiek, kad buvau priverstas pasakyti: „  Kaip tu mane myli, mano   Jėzau “'

 

O dabar dėl tavo trukdžių man atrodo, kad ne visada esu mylimas. Nuo nuolatinės meilės pereiti prie nutrūkusios   meilės

žiauriau nei kankinimai. Ir aš nuolat kartoju: „Aš nemylimas! Manźs nemyli tas, kurį taip myliu! “

 

Jėzus mane pertraukė sakydamas:

 

Mergina, apie k¹ tu kalbi?

Turite žinoti, kad kai padaras mus myli,

- Jo nemylėti reikštų pasielgti prieš mūsų dieviškosios Esybės prigimtį. Jei tai galėtų atsitikti.

 

Ir jei galėtume kentėti, meilė kūriniui

- pasmerkti mus kankinančiam gyvenimui e

taptų mūsų persekiotojas.

Ramybės nebūtų iki tol

- tegul susijungia jų meilė mums abiem,

- kad jie bučiuojasi

kad jie kartu rastų ramybź.

 

Ak! tu nezinai kas tai yra:

„  Mylėti ir nebūti mylimiems tų, kuriuos mylime“.

 Kas myli, atneša kitam kanči¹

nes lieka savo vietoje ir atlieka švenčiausias pareigas.

 

Šioje būsenoje yra mūsų dieviškoji Esybė.

Nes mes per daug mylime, o vyras mūsų nemyli. Mūsų meilė persekioja tvarinį, kurį mylime

Jis įkalina j¹ iki gyvos galvos, kankina ir nepalieka   ramybės.

 

Nerasti poilsio yra tikras    ženklas 

- kad būtybė buvo mūsų meilės taikinys,

-kas nori laimėti būtybės meilź j¹ persekiodamas. Todėl užsičiaupk.

Jeigu tu mus myli, mūsų meilė tave mylėjo anksčiau nei tave. Mūsų ir jūsų meilės neatskiriamumas   yra toks

- Tegul jūsų meilė formuoja maž¹ šilum¹ ir

- kad mūsiškis, maitindamas tavo, formuoja šviesos begalybź. Taip, kad abu netenka skiriamosios dorybės.

Tarsi jie būtų viena ir vienintelė gamta.

Ir jie visada gyvena kartu, kad vienas formuotų kito gyvenim¹.

Todėl, jei mano žodis nėra tźstinis, tai nereiškia, kad meilė sulaužyta.

 

Ne, jis būtų nutrauktas, jei to neišgirstumėte

- Nori vykdyti mano vali¹ net savo gyvybės kaina,

Tai reikštų, kad jūs to nebeturite savo galioje.

Jei mano gerumas atėjo, kad   mūsų valia būtų jūsų valdžioje  ,   tebūnie mano Meilė jums.

 

Nes jūs turite žinoti, kad tvarinys, kuris vykdo mūsų dievišk¹j¹ vali¹ ir gyvena joje, yra ne kas kita, kaip   paties Dievo aktyvus gyvenimas tvarinyje.

Mūsų meilė tam, kuris leidžiasi valdomas mūsų dieviškosios Valios, yra tokia didelė, kad ji maloniai yra jos įkalinta.

Jis riboja save, susitraukia ir   jaučia malonum¹ mylėdamas ir dirbdamas savo sieloje.

Tačiau nors ji riboja save, ji išlieka didžiulė ir veikia be galo daug, nes mes mylime ir dirbame savyje.

Nes mūsų prigimtis yra begalybės, begalybės.

Viskas, k¹ darome, lieka didžiulis ir begalinis

 

Oi! Koks pasitenkinimas, kad apribodami save savo mažumu duodame laisvź savo meilei ir darbams.

Jo pilna, perpildyta. Jis užpildo dangų ir žemź.

Ir mes turime didelź šlovź ir garbź

mylėti ir dirbti kaip Dievas savo mažumu. Jei žinotumėte, k¹ tai reiškia

- vienas   meilės aktas,

-vien¹ Mūsų atlikt¹ darb¹ tavyje, tu numirtum iš   džiaugsmo.

Ir neužtektų visos amžinybės padėkoti už tokį didelį gėrį.

Taigi, leisk man veikti, leisk man daryti tai, k¹ noriu. Įsitikinkite, kad būsime laimingi jūs ir aš.

 

 

 

Aš visada esu įsitraukźs į dievišk¹j¹ Vali¹.

Su juo visada yra k¹ veikti, bet tai niekada nevargina darbas.

Atvirkščiai, tai suteikia jėgų, priverčia augti dievišk¹jį gyvenim¹ ir užplūsta džiaugsmu ir ramybe, o savyje ir išorėje jaučiama rojaus atmosfera.

Buvau panirźs į amžin¹sias dieviškosios Valios bangas

Tada mano didžiausias gėris Jėzus aplankė mano maž¹j¹ siel¹ ir pasakė:

 

Palaiminta mergina,

tai aš formuoju dangišk¹j¹ atmosfer¹ tvarinio viduje ir išorėje. Nes kai tik ji patenka į mano dievišk¹j¹ vali¹,

- Stebiu jo veiksmus, kuriais jis formuoja lauk¹.

Ir aš formuoju dievišk¹j¹ sėkl¹, kad įmesčiau j¹ į tvarinio veiksm¹.

Taigi jo veiksmai yra pagrindas.

Ir aš, dangiškasis ūkininkas, pripildydamas jį savo sėklomis,

Jį naudoju savo Testamente atliktų darbų surinkimui.

Pažiūrėkite, kam jis skirtas

Dieviškoje valioje atliktų veiksmų t¹sa?

Tai suteikia man užduotį ir galimybių niekada nepalikti būtybės, nes ji visada suteikia man k¹ nors padaryti.

O aš nenoriu ir negaliu palikti tokios brangios žemės tuščios,

-suformuota mano Testamente e

- veikiami gyvybź teikiančių dieviškosios saulės spindulių.

Štai kodėl mano „Fiat“ kviečia jus dirbti pagal mano vali¹. Tu ir man skambini.

Ir, oh! kaip miela dirbti kartu su mano „Fiat“. Tai darbas, kuris nepavargsta

Greičiau tai atneša poilsį ir nuostabiausius pasiekimus.

 

Tada   jis pridūrė  :

Mano dukra

turite žinoti, kad veiksmas, kurį atliekame su būtybe, susideda iš trijų veiksmų viename:

- apsaugos aktas,

- mitybos aktas, e

pirmapradis kūrybos aktas.

Šiais trimis poelgiais, sujungtais į vien¹, mes suteikiame savo veiksmams amžin¹jį gyvenim¹.

Juos turinti būtybė savyje jaučia  kūrybinź jėg¹  , kuri pašalina visas žmogiškosios prigimties silpnybes.  

Mitybos veiksmas   visada yra užimtas duodant jam maist¹

-kad jis nepaimtų kito, pvz

- apsaugoti jį nuo visų blogybių.

Šis maistas yra panašus į balzamavim¹, kuris apsaugo nuo korupcijos

Apsaugos aktas   dar kart¹ patvirtina ir išsaugo   nuosavybės grynum¹ ir grožį  .

Mūsų trys veiksmai, sujungti į vien¹, yra   neįveikiamos tvirtovės

- kuri¹ atiduodame būtybei, kuri leidžia joje viešpatauti mūsų Valiai, kuri daro j¹ toki¹ stipri¹, kad niekas negali jos pakenkti.

 

Po to mano mažoji dvasia tźsė mano žygius pagal Dievišk¹j¹ vali¹, ieškodama jos veiksmų

- kad mano veiksmai būtų įtraukti į j¹

- kad jie būtų vienas.

Tai visas mano ilgos tremties pasitenkinimas,

- mokėti dirbti su   Aukščiausia Valia,

- priversti mano veiksmus dingti   jo.

Noriu paimti dangų į rankas.

Jaučiu amžinus palaiminimus, liejančius mano veiksmus.

Nesijaučiu nutolźs ar atskirtas nuo savo brangios ir dangiškos tėvynės.

 

Mano protas buvo pilnas minčių apie Dievišk¹j¹ Vali¹.

Tada Jėzus, mano didžiausias gėris, vėl apsilankė ir man pasakė:

 

Mano valios dukra, noriu, kad žinotum

- kad kiekvienas tavo veiksmas mano valioje tave kaskart atgaivintų.

-kad jūs augate visiškai nauju būdu mūsų „Fiat“, kad pajustumėte dangų

ir Aukščiausioji Būtybė turi didžiulį džiaugsm¹ atsinaujinti tvarinio veiksme. Formuoti savo gyvenim¹ savo veiksmu yra mūsų šventė, mūsų troškimas.

Mes sujungiame visus savo meilės modelius.

Ir mes gauname vis¹ šlovź, kuri¹ mums suteikia tvarinys.

 

Bet jūs turite žinoti, kad auka šaukia Diev¹ savo galingais balsais.

Ir vykdydami mūsų vali¹, jis nusileidžia į siel¹, kad pradėtų veikti kaip esantis Dievas.

 

Ir aš:

"Mano meile, nors aš visada stengiuosi dirbti pagal Tavo vali¹ ir vis dar meldžiuosi, kad Jo Karalystė ateitų žemėje, nieko nematyti".

 

Ir Jėzus:

Mano gera dukra, tai nieko nereiškia.

Nes jūs turite žinoti, kad maldos, veiksmai, atlikti pagal mūsų vali¹,

- kai jie įžengia į mūsų dievišk¹jį veiksm¹,

jie turi toki¹ gali¹, kad turi nešti gėrybes būtybėms.

Jie eina ieškoti, norėdami stebėti šimtmečius ir juos valdyti

-Su meile,

- su neišsenkančia kantrybe,

Jie vis dar laukia ir laukia

Ir su savo turima šviesa jie beldžiasi į širdžių duris,

Jie leidžiasi perskaityti mintyse, ir tai niekada nepavargdami. Nes jie nėra linkź pavargti ar prarasti jėgų.

Jie veikia kaip globėjai ir ištikimi sargybiniai.

Ir jie neišeina tol, kol neatiduoda turimo gėrio. Šie veiksmai yra mano valios turėtojai.

Jie labai nori tai duoti būtybėms. Ir jei vienas jų pabėga, taikosi į kit¹.

 

Jei šimtmetis jų nepriima, jie nesustoja ir neišnyksta, nes šimtmečius atidavėme jų valdžiai.

Jie formuoja ir sudarys mūsų dievišk¹j¹ kariuomenź tarp žmonių kartų, kad sudarytų mūsų valios karalystź.

 

Šiuose veiksmuose žmogus vainikuojamas dieviška galia

Ir jie suteikia būtybėms teisź turėti toki¹ Karalystź. Šiuose aktuose veikia mūsų Valia

Duok Dieve teisź

-atkurti ir

- dominuokite būtybėje su mūsų visagaliu Fiat.

Jie yra užstatas ir kapitalas, kurį Dievas moka už kūrinius

Ir jie turi teisź duoti žmonių kartoms tai, už k¹ buvo sumokėta.

Kaip saulė, kuri niekada neatsitraukia ir nepavargsta

uždenkite žemź savo šviesa, kad duotų joje gėrį.

 

Net labiau nei saulės, jos aplenkia kiekvien¹ širdį, sukasi per   šimtmečius,

jie visada juda ir niekada nesutinka nugalėti, net ir dėl tų

kuriems jie nedavė mano aktyvios valios, kuri¹ turi.

Ir tuo labiau, kad jie tikrai žino, kad gaus tai, ko nori, ir pergalź.

Todėl, jei nieko nematote, nesijaudinkite. Tźskite savo gyvenim¹ ir veiksmus Mano Valia.

Tai yra labiau nei bet kas kita reikalinga: surinkti pinigų, kad sumokėtų už toki¹ švent¹ karalystź savo broliams.

Be to, jūs turėtumėte žinoti, kad mano gyvenimas žemėje ir mano veiksmai yra tomis pačiomis s¹lygomis.

Sumokėjau už visus. Ir mano gyvenimas ir tai, k¹ aš padariau

-lieka prieinama visiems e

- Jis nori atsiduoti kiekvienam, kad pasiūlytų savo turim¹ gėrį  .

 

Nors išvykau į dangų, išėjau ir likau šaudyti

- širdyse ir

- per šimtmečius

duoti visiems mano Atpirkimo gėrį.

 

Praėjo apie dvidešimt šimtmečių, o mano gyvenimas ir darbai toliau   keičiasi. Bet ne visk¹ paėmė padarai

Taigi kai kurie regionai manźs dar nepažįsta.

Taigi mano gyvenimas, mano gėrybių ir mano veiksmų pilnatvė nėra atimama.

Jie visada bėga ir sukasi.

Jie apima šimtmečius taip, tarsi būtų tik vienas, kuris duotų kiekvienam jo turimas gėrybes.

 

Todėl reikia melstis mokėti ir formuoti kapital¹. Likusi dalis ateis savaime.

Taip pat būkite dėmesingi ir pasirūpinkite, kad jūsų skrydis mano „Fiat“ būtų nenutrūkstamas.

 

Ačiū Dievui

http://casimir.kuczaj.free.fr/Orange/litewski.html