DANGAUS KNYGA

http://casimir.kuczaj.free.fr/Orange/litewski.html

 31 tomas

Mano mieliausias Jėzau, mano dangiškasis Mokytojau, paimk mano mažą sielą į savo rankas   ir

jei nori, tęsk savo dieviškas pamokas pagal savo valią. Jaučiu didžiulį poreikį būti maitinamam tavo Žodžiu.

Tu pats prie manęs pripratai ir padovanojai man tokį gyvenimą. Tu privertei mane gyventi tavimi ir tavo mielu Žodžiu.

Žinoma, ne aš suformavau tokią egzistenciją.

Ne, tai tu, Jėzau,

tiek, kad pajutau tave labiau, nei jaučiu save patį. Kai tu tyli,

Jaučiu, kad šis gyvenimas sulaužytas ir sunkiausias iš kankinių. Jei norite nustoti kalbėti, aš pasiruošęs jums pasakyti: Fiat! Fiat! Fiat! Bet pasigailėk manęs ir nepalik manęs vienos ir   apleistos.

Jaučiausi visiškai apleistas Dieviškosios Valios glėbyje, siekiau tik   Dangaus.

Man atrodo, kad neturiu ką veikti,   tik

- užbaigti savo gyvenimą Dieviškoje Valioje žemėje   e

- pradėti danguje.

Tada mano dangiškasis Jėzus aplankė mano vargšę sielą ir   tarė  :

Mano   valios dukra,

tu per daug nerimauji, o aš nenoriu.

Matau, kad esi toks priblokštas tarp daugybės prekių.

Tai rodo, kad jūs daugiau galvojate apie save, nei apie gėrybes, kurias jums davė jūsų Jėzus. Tai taip pat rodo, kad jūs dar ne iki galo supratote

- dovanas ir prekes, kurias gavote iš savo Jėzaus.

Tu turi žinoti

-kad kiekvienas Žodis yra dovana ir

- kuriame yra daug gero. Nes mano Žodis turi kūrybinę dorybę.

Jis yra komunikabilus ir formuojantis

Kai mes jį ištariame, jis suformuoja naują Gėrį, kuris turi būti suteiktas tvariniui.

Taigi, aš jums pasakiau tiek daug žodžių

kad aš jums paskelbiau tiesas ir gėrybes, kurias jums daviau. Ir šiose Dovanose yra Dieviškų gėrybių, visos skirtingos.

Viskas yra

-iš mūsų išeinančiame Žodyje   e

-kuriame   formuojasi tas Gėris   , kurį norime iškelti.

Kai šis gėris išeina,

neabejotina, kad jis gyvens būtybėse

Nes šios Prekės yra animuotos ir suformuotos mūsų kūrybinės galios.

Jie yra  išsaugoti mūsų Žodyje

- garantuoti gėrį, kurį norime duoti. Mūsų žodis supurtys dangų ir žemę

- duoti savo turimo gėrio vaisių.

Mano dukra, tu taip pat turi sužinoti dar vieną neįtikėtiną dalyką apie mūsų Žodžius.

Tarkime  , aš kalbėsiu su jumis apie   Šventumą. 

 Šiame Žodyje yra   dieviškojo šventumo dovana

kuri turi būti padaryta su tvariniu kiek įmanoma dėl padaro.

Jei aš kalbu jums apie   Dieviškąjį gėrį  , Mano Žodyje yra   gėrio dovana  ; jei kalbu apie   Dieviškąją Valią , joje yra   mūsų Valios dovana  .      

Trumpai tariant, tai, ką mūsų žodis sako apie  grožį  ,  gėrį  ,  didybę  ar  šventumą  , apima šią dovaną.      

Dabar klausykite mūsų meilės gudrybių gesto.

Mes tarsi nesame laimingi

nei tada, kai sukuriame naujus meilės išradimus, kuriuos dovanosime būtybėms.

Dėl to

jei mūsų žodis sako  šventumą, 

-Taip yra todėl, kad norime padovanoti savo dieviškąjį šventumą

- kad būtybė prilygsta mūsų šventumui, ir

-kuris gali konkuruoti su mumis.

Oi! koks džiaugsmas matyti mūsų dieviškąjį šventumą, veikiantį tvarinyje!

Jei išgirsime padarą sakant:

„ Jaučiu manyje persmelktą savo Kūrėjo šventumą.

Oi! kokia esu laiminga, galėdama mylėti jį savo šventumu. “

Oi! tada mūsų meilė tampa kraštutinė ir išsilieja ant tvarinio

toks gausus, kad tampa per didelis.

Panašiai,

jei mūsų žodis sako  gerumą ir dieviškąją valią  , 

-Taip yra todėl, kad mes norime atiduoti savo gerumą ir savo dieviškąją valią

Dėl

- kad padaras gali būti lygus mūsų gerumui ir valiai, ir

- kuris gali atlaikyti konkurenciją su savo Aukščiausiąja Esybe.

Jūs negalite suprasti   mūsų didžiulio Džiaugsmo   , kai matote tvarinį, apdovanotą mūsų dieviškomis savybėmis, kurių nešėjas buvo mūsų Žodis.

Mūsų įprotis kalbėtis su būtybe.

Mūsų žodis yra toks derlingas, galingas ir pilnas šviesos, kad tampa kaip saulė,

su šviesos šūviu jis apšviečia ir suteikia naudos visiems ir visiems   .

Kodėl tai rūpi, kai matai, kad tavo Jėzus naudoja savo Žodį, kad priduotų vis daugiau dovanų!

Ir šios dovanos atgys tavyje, bet ir daugelyje kitų būtybių. Nes jie turi generuojančią jėgą, kuri nuolat duoda ir generuoja.

Mūsų žodis yra mūsų žarnyno vaisius. Taigi ji yra mūsų dukra. Ir kaip dukra ji neša gėrį, kurį sukūrė jos Tėvas.

Todėl, užuot priblokštas, galvok vietoj savo Jėzaus ir naujų netikėtumų, kuriuos Jis nori tau suteikti savo dieviškais žodžiais, kad būtum pasiruošęs priimti tokį Gėrį.

Vis galvojau apie dieviškąją valią, o mano mielas Jėzus pridūrė: Mano dukra,

kai siela leidžiasi būti valdoma, investuojama ir pajungta mano dieviškumo

Noriu

- kiekvienoje jo esybės dalyje,

- ir sielos, ir kūno,

tada mano operatyvinis Willas turi viską.

Tada dvasią pagyvina dieviškosios valios mokslas,

-Balsas turi apie tai kalbėti,

- rankos jį turi,

- pėdos turi savo dieviškuosius žingsnius,

- ir širdis turi savo Meilę.

Ir kiek mano Valia moka mylėti!

Kaip šitas

viskas susijungia ir sudaro dieviškąjį šventumą tvarinyje   e

 būtybėje randame visas savo teises.

Kadangi viskas mūsų, tai ir randame

kūrybos teises,

mūsų šventumo, mūsų   darbų teisės,

mūsų dieviškojo Fiato, mūsų gerumo ir mūsų   meilės teisės.

Trumpas

nėra nieko, kas mums priklausytų, ko mes nerandame e

- Todėl tai yra mūsų teisė,

ir mainais tvarinys randa ją savo Kūrėjuje.

Kadangi abiejų valia yra viena,

vieno teisės yra kito teisės.

Todėl   štai ką reiškia  gyventi pagal mano valią  : 

yra gauti teisėtai

- Mūsų šventenybė,

-mūsų meilė,

-mūsų mokslas e

-Dieve mūsų.

Mes negalime duoti mažiau

nes jie yra tvarinio nuosavybė, kaip ir mūsų Fiat nuosavybė,

nes jo gyvenimas jau nugyventas mūsų Fiate.

Be to, tas, kuris gyvena mūsų valioje, visada auga.

- šventumu, meile ir grožiu,

- kaip ir kitur.

Šis nuolatinis augimas formuoja naują veiksmą, kurį tvarinys gali duoti savo Kūrėjui.

Mes suteikiame tvariniui naują veiksmą, kurį turime iš prigimties, o tvarinys suteikia jį mums pagal mūsų valią.

Ir, oh! koks jų abiejų pasitenkinimas, koks džiaugsmas!

Kad galėtum gauti iš kūrinio, o mums – kad galėtum duoti!

 Duoti ir gauti

- išlaiko maistą derinant,

- išsaugoti sąjungą, kuri nuolat auga.

Tai tarsi kvėpavimas, kuris palaiko ugnį ir meilės liepsną   be pavojaus, kad ji užges.

Todėl  _

tai visada eina į priekį mano valioje ir viskas bus gerai.

Nors esu po savo mieliausio   Jėzaus nepriteklių svorio, esu Dieviškosios   Valios glėbyje.

Be Jėzaus valandos yra šimtmečiai, o dienos – begalinės.

Ir, oh! kaip pasiilgau švelnaus ir švelnaus jo buvimo ir jaučiu visą savo ilgos tremties kietumą.

Bet kai aš dejuoju ir atsidūstu,

dieviškasis Fiatas išlieja savo šviesą ant mano kančios, kad ją palengvintų.

Tuo pat metu jis verčia mane bėgti amžinose jo veiksmų bangose, kad sujungčiau jas su savaisiais ir tapčiau viena.

Ak! Atrodo, kad jis net neduoda man laiko kentėti, būdamas atimtas to, kurį taip myliu!

Jos šviesa viską uždeda, viską užtemdo ir sugeria.

Tai reikalauja visko ir neleidžia gaišti laiko,

net ir švenčiausiuose dalykuose, tokiuose kaip Jėzaus neturtis.

Aš plaukiau skausmo jūroje, kai Jėzus, mano Gyvybė, atėjo žaibo smūgiu, kuris iškart išnyko.

Jis aplankė mano vargšę sielą ir pasakė:

(2) Mano geroji dukra, būk drąsus  !

Leisk save vesti mano dieviškosios valios šviesai, jis   atsivers

- tavo   liūdesys,

-tavo kančia e

- mano nepriteklių

taikoje ir dieviškuose užkariavimuose.

Jos šviesos prigimtis užtemdo, patvirtina, sustiprina ir, kad ir kur beeitų, atima jėgą ir gyvybę nuo skausmo.

Tai paverčia pasiekimais ir džiaugsmais.

Nes jo šviesos stiprumas nugali šį skausmą ir užima vietą. Kiti dalykai praranda gyvybes.

Jei prieš mano dieviškosios valios šviesą tvarinys jaučia kitus padarinius ir troškimus, tai reiškia:

-kad siela neturi savo Šviesos pilnatvės e

- kad mano Dieviškoji Valia ne visiškai viešpatauja sieloje. Jo dominavimas yra absoliutus ir besąlygiškas.

Jis turi aukščiausią teisę

- viską sugerti,

- atimkite gyvybę iš visų kitų dalykų. Viskas virsta Dieviška Valia.

Turite žinoti, kad naudinga rasa nusileidžia ant padaro kiekvieną kartą, kai ji atlieka veiksmą pagal mano valią.

Tai

išlaiko savo dievišką gaivumą   e

anestezuoja viską, kas jam nepriklauso.

Ir, oh! kuris yra gražus

– visada šviežias savo veiksmuose, meilėje ir skausme,

- tikėdamasis surinkti rasą

gauk opiumą, kuris skausmą pavers mielu mano dieviškosios valios užkariavimu!

Šviežumas daro ir žmogų, ir daiktą malonų ir patrauklų. Niekam nepatinka seni daiktai.

Dėl to aš labai myliu tuos, kurie gyvena mano dieviškoje valioje

nes jame jaučiu mūsų dievišką gaivumą ir mūsų saldžius kvepalus. Trumpai tariant, tai suteikia mums tai, kas yra mūsų.

Ir aš, tavo Jėzus, uždarau šį mylimą tvarinį savo dieviškoje Širdyje. Aš jį treniruoju ir priverčiu augti tik savo valioje.

Tokiu būdu ši mano valios vaikų grupė bus suformuota mano Švenčiausiojoje Širdyje.

kaip tiek daug mažų karalienių, didžiojo karaliaus sūnų.

(3) Ir toliau esu depresijos būsenoje dėl mano mielojo Jėzaus netekties,

As maniau:

„Ir nors man atimta Tas, kuris yra mano paties gyvenimas, aš jaučiu gilią ramybę.

Net nebijau jo prarasti, jei paaiškės, kad esu kaltas, jei dangiškasis Jėzus jį iš manęs atims.

Savo mažoje sieloje girdžiu tik ramios jūros šniokštimą, kuris nepaliaujamai kartoja: „  Aš tave myliu“  , mano mažasis   „Aš tave myliu  “, kuris nieko neprašo, tik Tavo Valios Karalystės atėjimo žemėje.

Ir aš vėl ir vėl formuoju savo bangas, kad išsilaisvinčiau iš tremties ir šturmuoju Dangų, kad uždaryčiau jį dangiškoje tėvynėje.

Bet veltui!

Mano bangos veltui krenta šioje jūroje, nes vis šnabždau:   "Aš tave myliu! Aš tave myliu!"

Ir tuo pat metu prašau dangaus ir žemės, kad paprašytų jūsų „Fiat“.

Mano mintys trūkčiojo.

Tada mano nepaprastai gerasis Jėzus mane apkabino. Visiškai švelniai jis man pasakė:

(4) Mažos naujienos, gimusios iš mano valios!

Atrodo, tu nori tau trukdyti, o aš nenoriu.

Nenoriu audrų tavo sielos jūroje. Aš tik noriu amžinos ramybės.

Baimės, rūpesčiai ir abejonės yra audros.

Jie neleidžia nuolat šnabždėti tavo taikaus „  Aš tave myliu  “   , kuris visada turi tekėti ir šnibždėti, kad nugalėtų tavo Kūrėją   , kad jis siųstų savo Valią žemėje, kad   viešpatautų tau.

Turite žinoti, kad tam, kuris leidžiasi valdomas mano valios ir gyvena joje,

- blogis nebeturi gyvenimo.

- ne sėkla, kuri gimdo baimę mane įžeisti  , baimes ir sutrikimus.

Kūnas ir siela lieka patvirtinti gėriu.

Jie atsiduria tose pačiose sąlygose   kaip ir palaimintieji, kurių nebeliečia blogis.

Blogis juose nebeturi gyvybės.

Nes

- šiuose dangaus regionuose,

- Mano testamente,

blogis, blogio jėgos niekaip negali įeiti.

Taigi ji, gyvenanti mano valioje, gali būti vadinama   dangaus piliete.

ir įgyja teises.

Ir jei jis yra žemėje, tai yra

kaip pasiklydęs   dangiškosios tėvynės pilietis

kad mano Dieviškoji Valia   paskyrė tave

atsižvelgiant į jo didelę paskirtį   e

vardan apgailėtinos žmonijos.

Bet nors jis yra žemėje, jis nepraranda

– dangaus piliečių teisės,

- nei gyventi su dangiškosios tėvynės gėrybėmis.

Ir nors ji jaučiasi pasimetusi,

- Tau teisėtai priklauso dangus savo sieloje

-gyventi ne iš žemės, o iš dangaus.

Ak! gyvenimas pagal dieviškąją valią vadina dangų žemėje. Ant jo kaktos neištrinamomis raidėmis parašyta šviesa:

„Amžina meilė, nepajudinama ramybė, visų Gėrių patvirtinimas, Aukščiausiosios Būtybės dukra!

Dėl to

- Aš visada noriu tavęs savo testamente

- kad galėtumėte mėgautis savo dangiškosios tėvynės gėrybėmis, kurios yra:

---   nuolatinė meilė,

--- didžiulis ir

--- Dieviškoji Valia kaip visų palaimintųjų gyvybė.

(1) Aš galvojau apie dieviškąją valią ir tai, kaip visos teisės priklauso tam, kas jam suteikia pilną imperiją, ir kaip tas, kurias   kiti įgyja už gailestingumą ir gailestingumą, už Dievo gerumą, jis jas įgyja teise.

Jis įgyja šventumą teise, nes tai, kas jame dominuoja, yra šventa ir turi dorybę paversti kūną ir sielą šventumu, gėriu ir meile.

Be to, visos pergalės, laimėjimai ir teisės priklauso jums. Ir apgula dangų kaip kam jis priklauso.

Koks skirtumas tarp to, kuris gyvena pagal dieviškąją valią, ir to, kuris gyvena pagal savo žmogiškąją valią!

Aš galvojau apie tai, kai mano žavusis Jėzus vėl mane aplankė. Jis man pasakė:

Palaiminta   mergina,

skirtumas tarp vieno ir kito yra didelis ir neapskaičiuojamas:

-Kas negyvena mano valioje, tinginčiam yra kaip saulė.

Nors jos spinduliai aprengia juos savo šviesa ir šiluma,

- Jie nieko nedaro,

– jie nesimoko ir

- jie nieko neuždirba.

Saulės šviesa jiems tampa sterili, kol jie nieko nedaro,

- jie pavargsta,

- trikdo jos šviesa ir

- jie ieško tamsos kaip poilsio savo nelaimingam tinginiui.

Tiems, kurie dirba vietoj

- dega lemputė.

- akims lengva matyti viską, ką reikia padaryti.

Nes kad ir kiek šviesos būtų už akies,

jei akis neturi gyvenimo šviesos,

jį supanti šviesa bus nenaudinga.

Ir jei akis neturi išorinės šviesos,

šviesa visam gyvenimui jo akyse nebus jam naudinga.

Mano tėviškas gerumas pastatė šią sąjungą ir šią harmoniją į vidurį

- išorinė būtybės šviesa e

- jo akių šviesa.

Vienas negali veikti be kito.

Mano Valia yra lengva rankoms

- jei jie nori dirbti,

- jei jie nori rašyti,

- skaityti ir kt.

Taigi pirmąją aktyviąją tvarinio dalį sudaro šviesa.

Be jo tai būtų beveik neįmanoma

-kad galėtum padaryti ką nors gero e

-užsidirbti duonos riekę pragyvenimui.

Tai yra mano Valios šviesa tam, kuris Jame negyvena. Ji šviečia ir egzistuoja visiems.

bet tai neveikia ir nedominuoja būtybės veiksme.

Nepaisant visos šviesos,

- padaras lieka   tingus,

- ji nieko nesimoko iš dieviškosios   e

- nieko nelaimi.

Gražiausi dalykai šiam padarui vargina ir nuobodu. Valia, kuri nori gyventi mano yra

-kaip akis pilna šviesos ir

- kuris sugeba susijungti su mano Valios šviesa. Kaip sutinku,

jie atlieka didelius ir nuostabius darbus, kurie stebina dangų ir žemę.

Ar matai, ką reiškia gyventi pagal mano valią? Tai nėra tingėjimas.

Maža sielos šviesa dera su amžinojo Fiato šviesa

- daro jį veiksmingą Fiat e

-suformuoja jųdviejų neatskiriamumą.

Daugybė minčių apie Dieviškąją Valią ir toliau kėlė mano mintis, o mano dangiškasis Jėzus pridūrė:

(4) Palaimintoji mergina,

- Mano Valia sukuria šviesą sieloje.

-Šviesa savo ruožtu generuoja žinias  .

Šviesa ir žinios  , abipusiai keičiantis meile,

sukurti Dievo meilę  .

Taigi visur, kur viešpatauja mano Aukščiausioji Valia, Švenčiausioji Trejybė viešpatauja ir veikiant.

Mūsų žavingas Dieviškumas yra skatinamas savo prigimties ir nenumaldomai kurti nuolat ir be pertrūkių.

-Pirmąjį generacinį veiksmą atliekame mes.

-Tėvas mane nuolat generuoja ir

Aš, jo Sūnus, jaučiuosi nuolat kuriamas jame.

Dangiškasis Tėvas mane sukuria ir myli, aš pagimdžiau ir myliu Jį.

Meilė kyla iš abiejų.

Šis generacinis veiksmas, kuris nesiliauja, apima

- visas mūsų nuostabias žinias,

- mūsų paslaptys,

- mūsų laimės,

-visada,

- visas mūsų atsargas,

- mūsų galia e

– mūsų išmintis.

Visa amžinybė glūdi generaciniame veiksme, kuris sudaro mūsų dieviškosios Esybės vienybę.

Todėl   ši abipusė meilė

-kuris sudaro mūsų aukščiausios būtybės trečiąjį asmenį,

- neatsiejamas nuo mūsų,

- nepatenkintas šiuo generuojančiu veiksmu,

-  bet jis nori generuoti sielose už mūsų ribų.

Ir dabar ši užduotis patikėta mūsų Valiai, kuri yra įkvėpta mūsų Meilės

ji nusileidžia į sielas ir su savo šviesa

sudaro mūsų dieviškąją kartą.

Bet tai gali realizuoti tik   tie, kurie gyvena mūsų Valia  . Nėra vietos už mūsų valios, kuri galėtų formuoti mūsų dievišką gyvenimą.

Mūsų žodis nerastų ausų, galinčių klausytis.

Ir be mūsų žinios Meilė nerastų medžiagos, su kuria galėtų kurti.

Tada mūsų Švenčiausioji Trejybė tvarinyje yra sutrikusi.

Todėl   tik mūsų Valia gali suformuoti mūsų dieviškąją kartą.

Taip pat būkite dėmesingi ir klausykite, ką ši šviesa nori jums pasakyti, kad suteiktų jai savo generuojamojo akto veikimo lauką.

Aš padariau savo ratus, vykdydamas dieviškąją valią ir, o! kiek norėjau jam duoti mainais už savo   poelgius.

Kadangi esu per maža ir negaliu atlikti panašių į ją veiksmų, kad galėčiau jais pasikeisti, ateinu su savo mažuoju   "aš tave myliu  ".

Nors Jėzus yra mažas, jis to nori. Jis laukia, kol aš pasakysiu:

Mažasis mano valios naujagimis įdėjo į mūsų veiksmus tai, kas jam priklauso. Mūsų veiksmai nebėra vieni ir turime kompaniją to, kuriam jie buvo   sukurti. Mūsų valia buvo ir tebėra mūsų veiksmuose suteikti būtybei veikimo lauką, kad galėtume pasakyti:   „Mes mylime ir veikiame viename ir vieninteliame lauke   “.

Pagalvojau: „Kuo ypatingas mano mažasis?“ Aš tave myliu, „nes Jėzus jį myli ir labai jo nori?

Ir mano mylimas Jėzus, viso gero, man pasakė:

Mano valios vaikas, tu turi   žinoti

-kad aš myliu tavo   "aš tave myliu  " e

-kad vis dar laukiu.

Aš myliu tave ir niekada nenustosiu tavęs mylėti, o jei tu nustosi būti "  Aš tave myliu  ", jaučiuosi taip, lyg dovanočiau tau savo nuolatinę meilę ir

- Negrąžink man jo.

Ir mano meilė atrodo taip, lyg tu ją pavogei.

Kita vertus, kada

-mano "  Aš tave myliu  " trumpas ir

surask  savo   pasirengusią duoti ir priimti mano   „Aš tave myliu  “,

– mano meilė jaučiasi apdovanota.

Ir nėra laiko tarpo tarp mano „aš tave myliu“ ir jūsų „aš tave myliu“. Tarp Kūrėjo ir kūrinio vyksta lenktynės, meilės varžybos. Be to, kai matau, kad tu pasakysi   „aš tave myliu“,

– mano Valia įdeda tavo mažąjį „aš tave myliu“, kad būtų puiku, ir

Aš randu savo meilę tavojoje. Kaip aš galiu nenorėti jo mylėti?

Mano dukra, tai mano įprasti gudrybės.

Duodu gauti  . Tai mano verslas:

- Myliu, dovanoju meilę

-gauti meilę, e

- Jei nesu mylimas,

mano verslas   bankrutuoja.

Ir kadangi meilė yra mano aistra,

-Niekada nepavargstu

- Niekada neatsigręžiu.

Pradedu iš naujo ir atnaujinu savo verslą.

Turiu daugybę gudrybių ir švelnumo, kad atnaujinčiau savo meilės nesėkmę būtybėje.

Oi! jei žinotum

-kaip mano Širdis sužeista ir

– kiek kenčia

kai sakau „aš tave myliu“ ir pan

padaras nejaučia mano   meilės kvietimo

gauti jo   meilę.

Be to  , jūs turite žinoti, kad meilė yra sielos kraujas. Mano Valia yra gyvenimas  natūralia tvarka.

-Gyvenimas negali veikti be kraujo,

- Ir kraujas negali cirkuliuoti, jei jame nėra gyvybės.

Ir džiaugiasi gyvenimu pagal kraujo gausą.

Taip pat ir antgamtinėje tvarkoje.

Mano dieviškoji valia negali veikti be meilės kraujo.

Kuo daugiau meilės, tuo stipresnis, sveikesnis ir aktyvesnis būsite.

Priešingu atveju jis sirgs mažakraujyste ir gali susirgti.

Taigi, kai nėra pakankamai meilės kraujo, nors tai yra gyvenimas,

- mano Valia susirgo ir neaktyvi siela

-nes norint funkcionuoti trūksta meilės kraujo.

Visos dorybės tampa anemiškos ir

- kantrybės,

- jėga ir

- šventumas nuvysta ir virsta trūkumais.

Štai kodėl pasaulyje yra daug mažakraujystės, nes   trūksta mano meilės kraujo grynumo ir dėl   to

pasaulis artėja prie baisaus trūkumo, kuris prives prie kūno ir sielos žlugimo.

Štai kodėl aš taip myliu tavo „myliu tave“ ir to noriu

visi mano   veiksmai,

visuose sukurtuose daiktuose   ir

kiekviename   būtybių veiksme

kad susidarytų pakankamai kraujo, kuris būtų priešnuodis ir vaistas nuo esamos anemijos.

Tai bus mano dieviškosios valios karalystės paruošimas.

Štai kodėl aš jaučiu tavo meilės poreikį.

Tiesa, kad jis mažas, bet aš jo nematau nei mažo, nei didelio. Matau, kad tai duota mano Valios galia

- Kuris paverčia mažiausius veiksmus į labai didelius

– pridengia juos tokiu grožiu, kad aš tuo džiaugiuosi.

Taigi, tiesiog darykite tai žinodami

- Kad aš to noriu,

-kad aš jį myliu, ir

-Tai padaro mane laimingu.

Pabandysiu padaryti jį didelį ar mažą.

Ir tavo „aš tave myliu“,    aš  to noriu

- Tavo   širdies plakime,

- ore, kuriuo kvėpuojate,

-saulėje,

-dangus,

- visuose dalykuose.

Oi! kaip norėčiau matyti jūsų „Aš tave myliu“ investiciją

Dangus   ir

žemė   ,

būtybės   ir

 Kūrėjas . 

Mano mažasis protas ir toliau praleidžia save dieviškojoje Valioje.

Man atrodo, kad jis negali egzistuoti nepasinerdamas į jo bangas, kad pamatytų, ką padarė dėl mūsų meilės.

Tačiau tarp šios didžiulės meilės mano meilė skaudžiai dejavo dėl mano mielojo Jėzaus netekties.

Jaučiu jo gilią tylą savo sieloje

net jei oras labai   švarus,

giedras dangus ir nusagstytas įvairių spalvų putojančiomis žvaigždėmis   e

Tegul saulė nuolat šviečia mano mažytei, kad viskas manyje taptų   Dieviška Valia.

Viskas yra ramybė ir ramybė.

Net negirdėti vėjo dvelksmo.

Visa tai – amžinojo „Fiat“ efektas ir savybė.

Vis dėlto pagalvojau sau:

„Man atrodo, kad aš pasiilgau karaliaus,

-Tas, kurio meilė neapsakoma,

-Tas, kuris padarė ir užsakė viską manyje,

ir kad jaučiuosi vieniša, nes jo nėra.

Bet pasakyk man, kodėl tu mane palikai? Kodėl tu nekalbi? Ir mano brangusis Jėzau, sujaudintas mano dejonių,

jis paėmė mane ant rankų ir pasakė:

Mano dukra, nenustebk.

Po darbo dažniausiai noriu pailsėti tarp darbų

- kurios yra daugiau nei saldi lova,

-kurie tinka gilaus garbinimo veiksmui, pvz

-kurie savo tyloje duoda man pailsėti.

Poilsis po darbo yra atlygis už darbą.

Tai malonumas ir laimė, ką gali duoti auka.

Ar ne tai aš padariau Kūryboje?

Pradėjau kurti su savo Fiat, nes mūsų žodis yra darbas. Tai praėjimas.

Ji yra viskas.

Kai viskas buvo padaryta ir užsakyta, radau patį gražiausią ir mieliausią poilsį. Mūsų Aukščiausioji Esybė kaitalioja darbą ir poilsį.

Darbas reikalauja poilsio, o poilsis kviečia į darbą. Be to, ar nenori, kad pailsėčiau tavo sieloje?

Viskas, ką matote savyje, yra ne kas kita, kaip jūsų Jėzaus darbas.

Kiekvienas žodis, kurį tau pasakiau, buvo darbas, kurį padariau Savo žodžiu aš sukūriau tavyje naują kūrinį,

gražesnė už pačią kūrybą. Kūryba turėjo tarnauti kūnui.

Nors šis naujas kūrinys turėjo tarnauti sieloms, kad suteiktų joms mano valios gyvenimą.

Jei nekeisčiau darbo ir poilsio, tai būtų ženklas, kad neturiu laisvės dirbti tavo sieloje su savo kūrybine jėga.

Tada tęsčiau savo darbą, kol gausiu tai, ko norėjau, ir tada ilsėjausi.

Kol nebaigiu darbo, nepailsiu.

Jei po poilsio vėl dirbu, tai todėl, kad imuosi naujų darbų.

Jūs nenorite, kad aš ilsėčiausi po šiuo giedru dangumi, šiomis žvaigždėmis ir šia saule, dėl kurios šis švelnių ir gaivių lašų lietus krenta ant manęs

-Kas mane kviečia pailsėti su savo mielomis dainomis?

Tylėdami jie man sako: „Kokie gražūs tavo darbai, tavo darbinga Valia ir kurianti gyvybės jėga, kurią tu mums davei!

Mes esame tavo darbai, ilsėkis mumyse, o mes sukursime tavo šlovę ir tavo amžiną garbinimą. “

Šiais mielais žodžiais,

- Aš ilsiuosi ir atsibundu tuo pačiu metu,

- Išlieku savo darbą e

-Ruošiu kitus darbus, kuriuos atliksiu.

Jei tik žinotum, koks mano pirmasis darbas po poilsio! Savo darbą pradedu sakydamas būtybei mielą   „Aš tave myliu“.

Noriu iš naujo pradėti savo darbą, atiduodamas savo Meilę.

kad būtybė, sujaudinta ir sužavėta nenugalimos mano   Meilės jėgos, leistų man daryti ir veikti savo sieloje.

Aš prašau jo aukų, visada per meilę. Mano meilė ją investuoja, daro laimingą, sugeria ir svaigina.

Apsvaigęs, apsvaigęs padaras leidžia man daryti tai, ką noriu, net paaukodamas savo   gyvybę.

Nes mano „Aš tave myliu“ iš mano Dieviškumo gelmių yra

begalybė, kuri yra visur, kuri yra   begalinė,

Jėga, kuri gali   viską

Išmintis, kuri turi   viską.

Viskas, kas egzistuoja, jaučia mano „aš tave myliu“ jėgą. Visi tai kartoja su manimi.

Dangus tai kartoja su visu dangaus teismu.

Žvaigždės tai sako ir jų mirgėjimas virsta „aš tave myliu“. Saulė, vėjas, oras ir vanduo sako: „Aš tave myliu“.

Nes iš manęs kilęs mano „aš tave myliu“ skambėjo visur ir visur.

Viskas kartojasi su manimi.

Šiuo metu padaras jaučiasi lyjant didžiuliam „aš tave myliu“. Ir paskendusi mano meilėje, ji leidžiasi, nepratarusi nė žodžio.

Ir tai tinka, kad padaryčiau pačius gražiausius darbus.

Padaras taip pat jaučia poreikį man pasakyti „aš tave myliu“.

Jis supranta, kad jo „Aš tave myliu“ yra per mažas prieš manąjį, nes jis neturi begalybės, Jėgos ir Begalybės ginklų.

Jis nenori likti nuošalyje ir naudojasi paslaptimi, sakydamas tai mano valios galia.

Oi! kaip tai mane džiugina!

Be to, tai skatina dirbti, betarpiškai ir ypatingai kartoti savo „aš tave myliu“. Tiesa, kad myliu visus. Mano meilė yra visiems.

Bet kai noriu padaryti ką nors išskirtinio, naujų darbų, ypatingų tikslų, prie savo bendros meilės pridedu ypatingą ir išskirtinę meilę.

Tai ne tik žavi būtybę, bet ir tarnauja Man kaip reikalas, kaip žemė, kur

dirbti ir plėsti savo   darbus.

Taigi  leisk man  tai padaryti.

Žinau, kada dirbti, kalbėti, tylėti, o kada ilsėtis. Fiat!

Esu nuolat panardintas į dieviškosios Valios vandenyną, kuris išplečia visą Kūriniją prieš mane. Koks didžiulis teatras!

Judančios scenos

- aiškiai atskleisti didelę Dievo meilę kūriniui e

- paskatink širdį priversti jį mylėti!

Pagalvojau apie didžiulį žmogišką nedėkingumą, kuris lieka nejautrus jo meilei ir jo nemyli. Tada Jėzus nustebino mane kupina meilės širdimi ir pasakė:

Mano geroji dukra, mūsų Aukščiausioji Būtybė, skirta   Kūriniui

duok Meilę   ir

mainais gauti   tvarinių meilę.

Nebuvo sukurta nieko, kas neturėtų šios priežasties: gauti meilės mainus.

Kitaip mūsų darbai nebūtų buvę komunikabilūs, vaisingi, maitinantys ir kupini gyvybės, kad padarytų žmogų laimingą.

Tai būtų buvę gražūs paveikslai, kuriais galima grožėtis, niekam nieko neduodantys.

Norėdamas šių mainų,

- Mes davėme jam  šviesą  , kad suteiktume jam šviesos gyvenimą.  

oro   , kad suteiktų jai kvėpavimo gyvybę,

vandens, maisto ir ugnies   , kad suteiktų jam gyvybę ir turtą,

- ir taip toliau dėl viso kito.

Kiek gyvybės veiksmų mes sudėjome aplink tvarinį

- kad jis augtų, maitintų ir išliktų gyvas!

Iš tiesų, mūsų meilei reikėjo sugrįžimo.

Nieko negaunantys darbai yra darbai be procesijos ir be įvertinimo.

Kad ir kaip būtybės jais naudotųsi, jie lieka izoliuoti ir neįvertinti darbai, tarsi nebūtų laukiami.

Sutvėrimas, grįžęs, ne tik imasi darbo, kad jį panaudotų,

bet jis įeina į vidų, kad atpažintų Tą, kuris jį sukūrė iš meilės. Mainai sukelia pripažinimą, dėkingumą. Galima sakyti, kad mainai palaiko ryšį, draugystę ir susirašinėjimą tarp Dovanojančiojo ir Priimančiojo.

Mano dukra, įsiklausyk į kitą mūsų didžiulės meilės žmogui aspektą. Tam, kad šis sugrįžtų, kurdami žmogų, į jį įdėjome savo veikiančią Valią, susijungusią su   jo.

Kūrimo veiksme mūsų Valia sukūrė daug dalykų iš meilės Jam. Savo sieloje jis turėjo dieviškąją valią. Taigi vyras gali turėti tiek pat jėgų ir suteikti mums mainų, kurių norėjome.

Mūsų „Fiat“ veikė kūryboje ir būtybėje.

Jis turėjo pasitelkti žmogaus valią, kad panaudotų visus šiuos veiksmus, didelius ar mažus.

Tai turi būti teisinga visų šių kūrinių, atliktų Kūryboje, grąžinimas. Juolab kad žinojo visų mūsų darbų skaičių, įvairovę, grožį ir vertę.

Mūsų Fiat turėjo  veikti  būtybėje  

- su tuo pačiu gausumu, prabanga ir grožiu, su kuriuo jis sukūrė viską visatoje.

grąžinti jo išorinius darbus,

– iš savo vidinių darbų, atliktų sielos gelmėse.

Dieviškoji valia   turėjo panaudoti žmogaus valią kaip materiją savo rankose , kad tęstų savo kūrimą .      

Štai kodėl žmogus, atsisakęs mūsų Valios, sustabdė mūsų gyvenimą savo veiksmuose, kuriuos mūsų Valia būtų panaudojusi paversdama juos dangumi, žvaigždėmis, saulėmis, jūromis ir pan.

Tai trukdė mūsų darbui, sustabdė jį, sujaukė mielas harmonijas ir brangius mainus, kurie galėjo egzistuoti mūsų valios dėka. Jame būtume galėję padaryti viską, jei mūsų Valia būtų turėjusi Jame veikiančią jėgą.

Tai yra mūsų skubėjimo, atodūsių, atkaklumo ir kančių priežastis, kad žmogaus žemė taptų   veiksmų lauku, kuriame mūsų Valia turi visišką laisvę daryti tai, ko nori.

Ir nemanykite, kad mainų savo darbuose nori tik Aukščiausioji Būtybė. Nes pirmoji jo darbų priežastis taip pat yra apsikeitimas su būtybe.

Jei yra šie mainai arba bent jau yra noras keistis,

padaras turi

- rankos ir kojos judėti,

- burna kalbėti,

-jėga pasiaukoti e

- laikas veikti.

Bet jei nėra prekybos, atrodo, kad padaras to neturi

- rankos, kojos, burna, jėga ir laikas. Jis mano, kad šio darbo gyvenimas yra miręs.

Atrodo, kad mainai yra nieko, bet tai netiesa. Priešingai, tai yra kiekvieno kūrinio pradžia ir gyvybė. Todėl mainai yra būtini mano Meilei. Ir tai leidžia man tęsti Kūrybos darbą.

Aš tęsiau savo apleidimą dieviškame Fiate

Mintyse kilo daugybė minčių, abejonių ir sunkumų. Mano dangiškasis mokytojas pridūrė:

Mano dukra

mano Valia turi dorybę sutelkti visą žmogaus esybę viename veiksme. Mano Valia veikia tvarinyje su savo vienijančia dorybe.

Centralizuokite mintis, širdį, žingsnius ir viską taip, kad padaras jaustų

- ne tik jo veiksmai,

- bet ir visą jo esmę investavo jo operacinės pajėgos.

Jo veiksmai jaučia mano operatyvinės Valios įsakymą. Viskas daro tik vieną dalyką.

Ši vienijanti jėga padaro tvarinį dominuojančiu ir tvarkingu.

Nes pirmoji mano „Fiat“ auka yra ta

-  užsisakyti   ir

-  savikontrolė  . Vadinasi, padaras

- paima savo dieviškąją imperiją ir

- Mano Valios rankose ji tampa kali medžiaga ir pasiduoda Jo nuostabiems darbams.

Priešingai, be mano valios,

- būtybė savo veiksmuose net neturi vienijančios jėgos.

Todėl   mes tai matome

- dingo, - be eilės,   el

-kaip sukietėjusi materija, kuri neįgauna tokios formos, kokią jai nori suteikti mūsų Valia. Fiat!

Mano mažasis protas visada yra šalia

- dieviškosios Valios viduje ir išorėje.

Kad ir kiek besisukčiau ir sukčiau, niekada nepavargstu.

Jaučiu, kaip paslaptinga Jėga mane stumia ir niekada neliepia sustoti. Jis man pasakė:

„Kursai,

- ieškoti jo veiksmų,

-mylėk, dievink, apkabink, pakeisk savo veiksmus į jo

- ir   visą savo gyvenimą formuokite Dieviškoje Valioje  . “

Ir jei aš nežinau, ką pasakyti per savo ratus, papasakosiu savo istoriją:

„Myliu tave, myliu tave, dievinu tave, laiminu tave arba žaviąją Vilą visuose tavo darbuose“.

Ir kadangi šiandien yra Dangaus Karalienės gimimas, sustojau pagalvoti apie didįjį jos gimimo stebuklą.

- kur dangus ir žemė buvo garbinami prieš šį dieviškąjį vunderkindą.

Mano didžiulis gėris, Jėzus, su neapsakoma meile ir švelnumu, man sako:

Palaimintoji mano valios dukra,

mano dangiškosios Motinos gimimas apima viską kartu

-Visi stebuklai ir visi stebuklai Ar žinai kodėl?

Ne tik ji gimė tyra, šventa, graži ir nepriekaištinga. Nr.

Su dangiškuoju vaiku gimė mano Dieviškoji Valia,   jau pradėta ir įtraukta į ją, kad suformuotų Jos darbingą gyvenimą ir augtų šiame maloniame vaike.

Mano valia buvo uždaryta gimti su dangiška būtybe. Jis naudojo savo kūną darbui ir dieviškojo gyvenimo formavimui. Tai buvo tiesiog stebuklas

 Amžina meilė ,

Dieviškoji išmintis ir galia galėtų veikti!

Buvo duotas ne tik gyvenimas,

nei tiesiog dovana, kuri išlaisvintų jį nuo pradinės dėmės.

Mūsų valdžiai tai būtų buvę nieko

kuris patraukė visų dėmesį ir sukėlė nuostabą.

Bet  tai yra mano Valia, kuri gimė su ja į pasaulį. 

Tiek, kad dangus ir žemė apvertė aukštyn kojomis.

Visi buvo dėmesingi

jie jautė paslaptingą jėgą,

ta pati jėga, kuri dominavo ir išsaugojo visą Kūriniją.

Tai buvo mūsų Valia, kuri suteikė judėjimą viskam, ji pastatė save ir visą kūriniją

šio naujagimio paslaugoms ir žinioje.

Todėl mano valios gimimas su ja buvo pradžia, kuri paskatino sutelkti joje visus kitus stebuklus.

Kur karaliauja mano Fiat,

- Nėra nieko gero, kad jo nėra,

- Ir nėra stebuklo, kuris nebūtų įvykdytas.

Jis nori

-išreikšti savo Meilę ir savo jėgą formuodamas savo operatyvinį Gyvenimą e

- nusodinkite jį kiek įmanoma, kad padaras jį sulaikytų.

Todėl žavėkitės ir dėkokite mūsų Aukščiausiajai Esybei, kuri labai myli šį naujagimį, kuri padarė mūsų Valią, kuri neturi pradžios, pabaigos, ribų ir sugebėjo Jame atgimti.

Tada visuose sukurtuose dalykuose sekiau Dieviškosios Valios darbus. Mano gerasis Jėzus pridūrė:

Mano dukra, mūsų sukurti daiktai buvo pagaminti taip, kaip buvo pasiūlyta daugeliui būdų, kaip žmogui ateiti pas mus.

Mes palikome visas duris atviras, kad visada

-Jei jis norėtų ateiti,

Jis neturėjo jų belstis ar atidaryti, kad ateitų pas mus.

Jis buvo mūsų sūnus

Buvo teisinga ir pagrįsta, kad jam visi keliai būtų atviri

- eik pas jo dangiškąjį Tėvą e

- Likite su juo, kad jį mylėtumėte ir būkite mylimi,

- mokėti prašyti malonių ir malonių kaip vaikas.

Bet ar žinote, ką padarė šis nedėkingas sūnus? Pats uždarė kelią.

Jis sudarė kliūtis ir uždarė duris su nuodėme.

Jis nutraukė visus susirašinėjimus su Tuo, kuris davė jam gyvybę.

Ar norite sužinoti, kas grįžta atidaryti durų ir sudeginti užtvarų? Kas mane myli ir gyvena mano dieviškoje valioje.

 Meilė ir mano Fiat yra galingos Jėgos, kurios viską sudegina ir ištuština. Tai atveria visus kelius sugrąžinti vaiką į dangiškojo Tėvo glėbį.  

Turėtumėte tai žinoti

- visos dorybės, geri darbai,

-Meilė ir gyvenimas mano dieviškoje valioje formuoja žmogaus kilnumą.

Tačiau šio kilnumo esmė yra mano malonės turtas. Viskas, kas gera, priklauso nuo jos

-kuris tampa viso gero, kurį galima padaryti, šaltiniu ir sergėtoju.

Kitaip galima sakyti, kad žmogus, nors ir kilmingos kilmės, neturi turto.

Be to, iš reikalo jis mato save atliekantį savo kilnumo nevertus veiksmus. Tiesą sakant, jei žmogus yra kilnus, nebūdamas turtingas, jis negali apsirengti kilminguoju ar gyventi rūmuose.

Taip jo kilnumas sumažinamas iki jo būklės priminimo.

Taigi tiems, kurie neturi mano malonės turtų, visa gėris paverčiama niūria dorybe.

Jie mums tai dažnai rodo

- neturtingas kantrybės, maldos, labdaros,

ir taip toliau dėl visų kitų dorybių.

Gėris, kurį formuoja mano kilnumas

- tai išsaugo mano malonės turtingumas, mano Valia formuoja Karalių

- kuris dominuoja ir

-kuris su dievišku meistriškumu valdo ir įsako viską.

Mano pasidavimas Dieviškajai Valiai tęsiasi

Jaučiuosi paslėpta jo amžinųjų bangų, kurios apima viską. Niekas neaplenkia jos begalybės.

Kas nori viską rasti, viską apkabinti ir klausytis visko istorijos, turi įžengti į šią Aukščiausiojo Fiato jūrą.

Mano protas jame buvo pamestas

Tada mano mielasis Jėzus aplankė mano mažą sielą ir pasakė:

Mano palaimintoji dukra, mano valioje yra viskas, tiksliau, kiekviena būtybė turi savo puslapį, kuriame rašoma, kaip turi klostytis jo istorija ir gyvenimas.

Ir šis puslapis yra ten, parašytas nuo amžinybės mūsų Valios šviesoje. Kiekvieno tvarinio gyvybė prasidėjo laiku, bet ji neprasidėjo mūsų Aukščiausioje Esybėje ir buvo mūsų mylima meile be pradžios ir pabaigos. Kūrinys, kurį mylėjome, dar neegzistavo, nes jis jau buvo mumyse.

Kiekvienos būtybės gimimas buvo įtrauktas į mūsų Dieviškumo šventyklą. Kiekviename matėme jo parašytą puslapį, įvykius ir jo mažą istoriją. O mes tą padarą mylėjome stipriausiai, antra

-kas buvo parašyta, ir

- būdas, kuriuo mūsų Švenčiausioji Valia turėjo būti daugiau ar mažiau įvykdyta ir pašlovinta.

Tavęs dar nebuvo, bet mūsų testamentas tave sutalpino.

Su meile suteikėme tau vietą, poilsį ant mūsų tėviškų kelių. Mes davėme jums įvairių pamokų apie mūsų „Fiat“.

Ir, oh! Koks buvo malonumas matyti, kaip klausotės ir rašote savo sieloje, tarsi kopijuodami tai, kas parašyta mūsų amžinajame puslapyje.

Turite žinoti, kad tai, ką norime, kad tvarinys darytų mūsų valioje, pirmiausia darome ir formuojame savo valioje.

Tada, išeinant iš mūsų, mano Valia nori ją suvokti ir suformuoti tvarinyje bei turėti savo veikimo lauką šiai dieviškajai veiklai.

Mūsų meilė tokia didelė

kad norime, kad padaras darytų tai, ką darėme mes, ir nieko kito.

Pateikiame jai savo poelgio modelį, kad ji galėtų jį kopijuoti.

Kiek pagalbos ir pagalbos suteikiame jums kopijuodami! Mes suteikiame jam savo testamentą kaip asmeninį aktą ir žaliavą, kad kopija išeitų atitinkanti mūsų paskirtį!

Kiekvienam, kuris vykdo savo valią, kiekvienas jo veiksmas tai daro

- sugadinti mūsų dizainą,

- ištrinti tai, kas parašyta mūsų puslapyje. Kiekvienas užrašytas žodis

- ypatinga ir amžina meilė,

- jo gyvenimo raida pagal mūsų panašumą, į kurią būtybė turėjo įtraukti

- jos meilės istorija ir

- Dieviškosios Valios įvykdymas savo Kūrėjo atžvilgiu.

Tik žmogaus valia

- suklastoti šį puslapį,

- pakeisti mūsų panašumą.

Užuot sukūręs mūsų su meile parašyto puslapio atvaizdo kopiją, padaras suformuoja savo rašytinį puslapį

-su kančios ir sumaišties natomis, e

-Istorija tokia niūri ir tokia žema, kad šimtmečiai jos neišsaugos.

Ir Jehova neranda savo istorijos atgarsio, parašyto jo puslapyje, kur turėjo būti pasakojama apie jo dieviškąją istoriją apie tvarinį.

Mano dukra, šiame žemame pasaulyje yra nesusipratimas, kuriame tikime, kad padaras gali gyventi ir už mūsų ribų; kokia klaida, kokia klaida!

Visa kūryba yra ne kas kita, kaip mūsų palikimas. Todėl jis yra mūsų, jis priklauso mums

Nors mes ją sukūrėme, padarėme ją neatsiejamą nuo mūsų.

Mes norime savo paveldo šlovės ir garbės.

Norime, kad kūriniai nebūtų bailūs tarnai, o mūsų vaikai, mūsų Karalystės princesės.

Ir šį kilnumą būtybei suteikė mūsų Valios neatskiriamumas.

Tiek, kad padaras be jos nieko negali padaryti ir gyventi atskirai nuo jos. Pats pragaras negali būti nuo jo atskirtas.

Daugiausia,

- būtybė gali priversti mano valią veikti

- kad kitam teks tik išlaikyti savo esybę, nesuteikdamas galimybės mano Valiai daryti gera.

Gyventi be mano valios reikštų turėti gyvą kūną be sielos.

Kas yra neįmanoma.

Akivaizdu, kad kai vienas iš kūno narių yra nupjaunamas,

- nebeturi judėjimo,

- praranda šilumą ir suyra, nes nėra sielos.

Taip atsitiktų, jei trūktų mano Valios; viskas grįš į nieką. Štai  koks yra gyvenimas mano valioje  : 

pajusti tėkmę savo esybėje, visuose savo veiksmuose,

- šviesa, dieviškoji jėga ir mano Valios gyvybė

Nes ten, kur nėra veiksmo, kuris veikia, veiksmas išlieka

- be gyvybės, be šilumos, be jėgos ir be dieviškos šviesos.

Tai tarsi miręs visam laikui

Kai ji neturi savyje gėrio, susiformuoja blogis ir siela baigia pūti.

Oi! jei būtybė galėtų matyti save be mano Valios operatyvinės galios. Jis pamatytų save tokį iškreiptą, kad būtų pasibaisėjęs!

Dėl to

leiskite save visada nunešti amžinųjų mano Valios bangų, kuriose rasite:

-Jūsų parašytas puslapis, jūsų istorija, austa jums su tokia meile.

Taigi jūsų nebevargins tai, ką jums suorganizavome.

Pamatysite, kad visa tai priklauso jums. Iš absoliučios būtinybės jie privalo

- formuoti savo gyvenimą,

-užpildykite savo istoriją, el

- patenkinti mūsų Meilės poreikį

kurio mes troškome nuo amžinybės, tai yra  , kad mūsų Valia būtų žinoma. 

Turėk vilties,

- netrukdo mūsų meilei ir

- palikite mums laisvę plėtoti mūsų nuostabius projektus, sukurtus jums.

Po to aš tęsiau savo apleidimą dieviškajame Fiate, o mano mielas Jėzus pridūrė:

Mano geroji dukra, kuri vykdo mano Valią ir gyvena Jame, pakyla į mano Valios vienybę ir nusileidžia į ją visame kame, kad mylėtų Mane visame kame, visuose kūriniuose ir kiekviename jų   darbe.

Ir aš: "Mano meile, kad ir ką aš daryčiau, kad mylėčiau tave visais ir visais jų veiksmais, ir norėdamas uždengti kiekvieną savo meilę, kad gautum meilę iš visų, matau, kad ne visi tave myli. Tai liūdesys aš, nes jaučiu, kad mano meilė neturi gyvybinės jėgos ir todėl nežinau, kaip priversti visus tave mylėti ».

Ir   Jėzus  : Mano dukra, mano valios vienybės stiprybė verčia tave į viską ir viską mylėti mane ir duoti man keistis meile visiems. Ir jei visi jie nedovanos man savo meilės, aš negaliu pasakyti, kad aš negausiu jūsų; tiksliau, aš jaučiu tavo meilėje meilės raštelį, kurį man turėtų duoti visi, ir, o! kokia aš laiminga.

Turite žinoti, kad tai yra  mūsų dieviškoji funkcija  : 

Nuo mūsų vieno veiksmo, kurio niekada nepertraukiame, viršūnės nusileidžia mūsų šviesa, mūsų meilė, mūsų galia ir mūsų gerumas.

Jie eina iš paskos

- iš visų veiksmų, širdies plakimų, žingsnių, žodžių ir minčių, kad galėtume juos formuoti, investuoti ir užantspauduoti savo meile.

Jaučiame nenugalimą poreikį Meilei eiti ieškoti visko ir visko, Niekas neaplenkia mūsų, net širdies plakimas, atiduoti savo „aš tave myliu“. Vis dėlto padarai mūsų nemėgsta.

Tiksliau, yra tokių, kurie bėga mūsų meilės lietuje.

Bet eikime toliau, mes nesustojame.

Nes mūsų dieviškoji prigimtis yra Meilė ir privalo mylėti.

Jaučiame pasitenkinimą, laimę, kurią meilė mums suteikia mylėdami.

Ji turi dorybę mylėti visus ir plisti visiems ir visur.

Mumyse nebūtų laimės pilnatvės, jei kentėtų mūsų meilė

- jėgos mylėti trūkumas ar net

- sustoti, jei jis nieko negaus mainais.

Taigi tęsk

-meilė visiems e

- užgožti viską savo meile.

Ir nors tu negausi visko, ko nori,

išgirsite mūsų meilės, norinčios mylėti mus visus, laimės natas.

Aš vis dar esu dieviškosios Valios glėbyje kaip vaikas, kuris nori būti lopšyje motinos glėbyje, kad užmigtų saldų miegą. Ir jei mama jos negloboja,

- vargšas mažylis nesijaučia saugus,

- nusiminęs,

- verkia ji ir maldauja mamos paimti ją ant rankų, kad ji pailsėtų. Ir nusiramina, kai gauna tai, ko nori.

Aš kaip tas kūdikis, kuris ką tik gimė

Labai jaučiu poreikį būti saugiam „Fiat“ glėbyje, kad būčiau prigludusi ir apsaugota.

O kadangi neturiu patirties,

Jaučiu poreikį vadovautis ir žinoti, ką turiu daryti pagal jo valią.

Jaučiausi slegiamas savo mielojo Jėzaus nepriteklių ir kitų nelaimingų atsitikimų. Tada Jėzus, mano didžiulis gėris, visas gėris, man pasakė:

Mano mažasis mano valios naujagimis, ateik į mano rankas. Tu teisus, kad esi saugus tik mano glėbyje.  Mano valioje nėra jokio pavojaus 

Geriau už motiną Ji stipriai laiko tave prie krūtinės. Jis maitina jus savo šviesa ir meile.

Nėra priespaudos, liūdesio ar baimės.

Šie dalykai nepriklauso mano valiai.

Mano valioje yra tik ramybė, džiaugsmas ir nuolatinis nusiteikimas.

Mano Valia turi tiek daug nuveikti, kad siela neturi nei laiko, nei priemonių būti engiamai.

 Priespauda yra ne kas kita, kaip apleistumo trūkumas mano rankose.

Pasidavimas sukuria saldų miegą

Šiame miege siela svajoja apie tą, kuris myli, ir apie tą, kuris ją myli tol, kol ji tvirtai laiko sielą prie savo įsčių.

Priešingai  , priespauda ir baimė atsiranda dieną prieš tai

Padaras domisi savimi, o  ne tuo, kuris jį myli ir prižiūri. 

Tu turi žinoti

- ką daryti mano Valia ir gyventi Jame formuojasi mano Gyvenimas tavyje ir

-tai visiškas apleidimas vadina mano darbais.

Sutvėrimas, kuris negyvena Manyje apleistas, trukdo mano gyvenimui ir darbams.

Ir aš nepatenkintas, jei negaliu išvystyti to, ko noriu būtybėje.

Todėl   visiškai palikite save Manyje ir aš viskuo pasirūpinsiu.

Po to aš sukūriau savo ratą

-Įdėkite mano meilės mainus į viską, ką Dievas sukūrė ir išsaugojo iš grynos meilės.

Mano mylimas Jėzus pridūrė:

Mano dukra

didžioji  pasaulio platybė,  prijungta prie didžiosios Dieviškumo platybės, nuolat sukasi, skatinama mūsų nenutrūkstamo judėjimo.  

Ji sukasi aplink mus, kad sugrąžintų mums šlovę, garbę ir meilę, su kuria ji atėjo iš mūsų.

Todėl esame savo darbo viduryje

Sukdami aplink mus jie užburia mūsų Aukščiausiąją Esybę slaptais ir paslaptingais balsais.

Jaučiame, kad mūsų gyvenimas išsisklaidė sukurtuose daiktuose ir grįžta pas mus

- mūsų meilės pulsas,

- mūsų kulto gilumas,

- mūsų šlovės šlovė,

- mūsų žėrinčio grožio aureolė e

- mūsų šviesos gyvenimas.

Mūsų darbuose besisukanti būtybė vienija

-duoti mums viską, ką mums duoda Kūryba.

Mano Dieviškoji Valia suteikia jai vietą visuose sukurtuose dalykuose daryti tai, ką jie daro.

Ir darydamas savo turą jis įgyja

- daugiau meilės ir daugiau šviesos ir daugiau žinių, kurios ją dar labiau pagražina.

Tai malonu matyti

- Kuris atima savo Kūrėjo gyvybę, sukdamas ratus ir jį kopijuoja. Ir mano dieviškasis Fiatas suteikia jam teisę savo darbuose užimti savo garbės vietą.

Kas gyvena mūsų valioje, yra neatskiriamas

- apie mus, ir

- nuo didžiausio iki mažiausio iš mūsų Kūrinijos kūrinių.

Kūrybinė mūsų Valios jėga sujungia ją su viskuo neišardoma ir amžina vienybe.

Mano apleidimas „Fiat“ tęsiasi

Kuo daugiau pasiduodu, tuo labiau jaučiuosi Jo stiprybės įgalintas. Jo gyvenimas pagyvina manąjį.

Jo šviesa mane nuramina.

Jis aiškiai atskleidžia man Tą, kuriame aš visiškai atsisakau.

Tai suteikia man didelį norą atsekti jo darbus

Savo meilėje jis nori, kad jo maža mergaitė būtų to, ką jis padarė, stebėtoja

Meilė būtybėms.

Buvau kelionėje, kai mano valdovas Jėzus sustabdė mane  žmogaus kūrimo veiksme  . 

Jis man pasakė:

Mano dukra

koks mielas prisiminimas: žmogaus kūryba!

Jis buvo sukurtas vienoje iš mūsų Meilės ekstazių.

Mūsų meilė buvo tokia didelė, kad bijojome atrasto darbo.

Mus sužavėjo grožis, kuriuo jį aprengėme, šventumas, kuriuo užpildėme, forma ir harmonija.

Jo prerogatyvos, kiekviena jos savybė mums buvo meilės ekstazė, kuri mus džiugino.

Mūsų Meilė buvo sukrėsta, prislopinta ir ekstazės.

Ji pagimdė mumyse valdingą ir aktyvią meilę žmogui. Ir šioje Meilės ekstazėje mes džiaugėmės.

Į nieką nekreipėme dėmesio.

Mes neribojame savo Meilės pasireiškimo. Mes jį praturtinome visu turtu.

Mes nepalikome jame jokios tuštumos, kad jo meilė mums būtų   pilna ir žavėtų, kad galėtume jį mylėti nuolat.

Prisiminimas apie žmogaus kūrybą atgaivina mūsų meilės jam ekstazę.

Būtybė, kuri atlieka savo eilę mūsų valioje ir randa mūsų darbus

-rengiantis žmogaus kūrybai

suskamba varpas, kuris šaukia visus padarus

-atpažinti šią Dievo Meilę žmogui.

Ir šis saldus garsas pažadina mūsų dėmesį, pažadina mūsų meilę. Jis priverčia mumyse išryškėti šią Meilės žmogui ekstazę.

Ekstazė reiškia išliejimą be apribojimų tam, kuris yra mylimas.

Tas, kuris gyvena mūsų valioje, turi jėgų, kad mumyse kiltų meilės ekstazė, kuri liejasi ant kūrinio.

Savo Jėga padarome tvarinį   mus ekstazę

kad jam nieko nebeliko ir kad viskas gali įtekėti į mūsų Aukščiausiąją Esybę.

Viduryje yra išsiliejimas.

Todėl mums niekas taip nepatinka, kaip matyti būtybę toje pačioje Valioje.

kur jis buvo sukurtas.

Pažiūrėkite į mūsų darbus. Susipažinkite su jais.

Pajuskite mūsų Meilės pulsą, kurį turi kiekvienas sukurtas daiktas.

Tai buvo rinkinys, kurį mes paruošėme ir davėme žmogui kuriant viską.

Kas tada gauna gėrio, esančio sukurtuose daiktuose, gyvybę?

Kam naudingas toks nuostabus kelnaitės ir turi teisę jį turėti? Tas, kuris juos atpažįsta.

Žinodamas juos, jis mano, kad mūsų Meilė pulsuoja, mūsų valia veikia, ir Jis juos myli. Mylėkite juose šią Aukščiausiąją Būtybę, kuri jį taip myli.

Todėl būkite dėmesingi ir nuolatiniai mūsų darbuose

kad galėtume prisidėti prie kito meilės.

Tarp mūsų bus Meilės ekstazė  .

Galėsite džiaugtis puikia apranga, kurią Kūrėjas jums padovanojo su tokia meile.

Po to mano mažoji dvasia perėjo per darbus, atliktus pagal Dieviškąją valią.

Pereidamas nuo vieno prie kito, aš priėjau prie  Švenčiausiosios Mergelės Prasidėjimo. 

Marija  .

Dieve mano. Dangus tylėjo prieš šį veiksmą, atliktą pagal   dieviškąją valią.

Atrodė, kad angelai mikčioja, negalėdami pasakyti visko apie šį nuostabų vaiką. Ak! Tik Dievas gali apie tai kalbėti.

Todėl, kad jis yra šio stebuklo autorius, dirbęs šioje koncepcijoje. Ir aš buvau nustebęs.

Tada mano malonus Jėzus mane nustebino ir pasakė:

Mano dukra

Nekaltosios Mergelės pradėjimas buvo naujas mūsų valios veiksmas,

tai yra laikui bėgant

naujas   būdas,

naujas laike,   e

naujas   malonėje.

Joje atnaujinta visa kūryba.

Savo Žvilgsniu, kuris apima viską, ir mūsų Begalybėje mes vadiname visus kūrinius ir visus jų gerus darbus.

dabartis, praeitis ir ateitis, tarsi jie būtų   viena,

kad   ši Koncepcija galėtų susiformuoti

- ant kiekvienos būtybės ir ant visko

- suteikti šią teisę kiekvienam,

- Ir suteik jiems šią teisę į viską ne žodžiais, o darbais.

Kai mūsų Valia atlieka veiksmą, kuris turi būti naudingas

kaip visuotinis gėris visiems, niekas nepaliekamas nuošalyje.

Mano Valia su savo visagalybe sujungia viską: būtybes ir jų darbus

(išskyrus tuos, kurie išsipildo nuodėmėje, nes blogis neįeina į mūsų veiksmus).

Jis atlieka veiksmus, kuriuos nori daryti.

Matote, jūsų veiksmai yra to dalis. Tu padarei savo dalį. Todėl pagal įstatymą tu esi jo dukra.

Ir Mergelė karalienė yra tavo Motina.

 Ar žinote, kodėl mes taip sukūrėme šią šventą būtybę?

Tai buvo skirta

- atnaujinti visą Kūriniją,

-mylėk jį nauja meile ir

– apsaugoti visas būtybes ir viską po šios dangiškos būtybės ir Motinos sparnais.

Mūsų darbai niekada nėra izoliuoti.

Mes visada pradedame nuo vieno veiksmo.

Jei šis veiksmas yra vienas,

- derina viską ir

-viską atlieka taip, lyg visi veiksmai būtų vienas.

Tai mūsų visagalybė, mūsų kūrybinė jėga  :

- padaryti viską vienu veiksmu,

- rasti viską,   ir

- Daryk   visiems gerai.

Dieviškoji Valia su savo saldžiais kerais ir toliau pina savo dievišką gyvenimą mano sieloje. Priverčia jį augti, formuoti, maitina, apdengia šviesos sparnais ir taip gerai paslepia, kad nė vėjo dvelksmas negali sutrukdyti jo gyvybei augti mano sieloje.

Oi! be Dieviškosios Valios, kuri, geriau nei motina, yra švelni ir mylinti ir laiko mane savo glėbyje, apšviestą šviesa visomis mano gyvenimo aplinkybėmis, o! be jos butu per skaudu ir nezinau ka   daryciau.

Bet jos šviesa mane ramina ir stiprina, ir aš tęsiu.

Oi! mielasis Vilai, kaip aš tau dėkoju už tokį gerumą.

Siūlau jums begalybę jūsų valios padėkoti jums taip, kaip nusipelnėte.

Mano protas apėmė šviesą, kai mano mylimas Jėzus vėl trumpai apsilankė ir pasakė:

Mano palaiminta dukra,

kaip gražu matyti būtybę po savo Valios Šviesos sparnais! Šios šviesos apimtas padaras nemato, negirdi ir neliečia nieko kito, išskyrus ją dengiančią Šviesos motiną.

Jei kitiems padarams skauda, ​​mušk ir pripildyk tą padarą kartėlio,

pasinerti giliau į šviesos glėbį e

norintiems ją įskaudinti ji atsako Šviesos šypsena ir išjuokia juos supainiodama jų žmogišką ištvirkimą.

Oi! mano operatyvinės valios galia.

Tai pabėga nuo visko. Ji triumfuoja prieš viską

Savo šviesa ji sieloje formuoja imperinės šlovės sostą, suteikiantį laisvę veikti.

Turite žinoti, kad jo galia yra tokia

kad juo tapti reikia kiekvieno šimtmečio.

Jo karalystė tęsiasi visur.

Visi geri būtybių darbai yra ne kas kita, kaip atomai, kurie kartu sudaro vieną veiksmą.

Jie atpažįsta jo galią ir nusilenkia jam prie kojų,

jie sudaro šios Aukščiausios Valios žmonių kartų šlovę ir kultą.

Saulė yra to simbolis, o tai ne kas kita, kaip šviesos atomai, kurie, susikaupę, sudaro saulę, kuri apšviečia žemę.

Tačiau šie atomai yra ginkluoti dieviška jėga. Kiekvienas iš jų turi nuostabią galią

Tiek, kad jis tiesiog turi liesti žemę

- pranešti augalams apie nuostabią kiekvieno augalo ir gėlės atskiros gyvybės formavimo naudą ir poveikį.

Lygiai taip pat būtybių, nors ir atomų, aktuose yra nuostabi mano Valios galia.

Todėl jie kupini nuostabių efektų.

Turite žinoti, kad kai padaras nori atlikti veiksmą pagal mano valią, mano Valia yra jo Jėgos ginklas ir jį supaprastina.

Jis formuoja tuštumą, formuoja dieviškąją prigimtį žmogaus valioje. Pergalinga, mano Valia formuoja savo gyvenimą tvarinio valioje.

Tai visada tęsiasi.

Jis sustoja tik tada, kai žmogaus valia užkerta kelią jam, vykdydama savo, o ne mano valią.

Koks įžeidimas užblokuoti kelią mano valiai būtybės valioje!

Sukūriau būtybes, kad šie keliai būtų žmogaus valioje nuolat keliauti ir kad mano veiksmas veiktų juos.

Ir bet kas

- trukdo man kelią

- Noriu sustabdyti savo kūrybos tąsą,

-trukdyti mano žingsniams e

- jis suriša man rankas, kad neleisčiau vaidinti.

Oi!

nevykdyti savo Valios atrodo nereikšmingas dalykas.

Tačiau tai yra didžiausias įžeidimas ir ji šaukiasi keršto prieš Dieviškąją Didenybę   už vargšus padarus,

ypač kai žinai, kad mano Valia nori darbo ar aukos.

kad nevykdau mano valios,

yra suvokti   Tiesą,

kuri yra nuodėmė prieš Šventąją Dvasią, kuri šaukiasi keršto prieš   Dievą.

Žinoti savo valią ir jos nedaryti yra

uždaryti   dangų,

nutraukti dieviškus santykius   e

nepripažindamas dieviškojo mandato, kad kiekviena būtybė turi pareigą   žinoti,   e

kuriai jis turi paklusti net ir savo gyvybės kaina.

Todėl būkite dėmesingi,  garbinkite mano valią ir tai, ką aš disponavau 

tau,   jei nori padaryti savo Jėzų laimingą.

Aš visada esu dieviškojo Fiat grobis. du kartus atkartoti Meilę, kurią jis man sukūrė tiek daug dalykų. Atrodo, kad dieviškoji Valia atsidūsta savo mylimų būtybių meile, kad surastų vietą savo didžiajai meilei.

Dangus, saulė ir vėjas yra ne kas kita, kaip skubūs raginimai mums pasakyti: „Aš aplenkiau tave savo meile ir neatimk iš manęs savosios“. Mačiau, kad viskas mane ragina mylėti savo Kūrėją.

Tada mano mylimas Jėzus nustebino mane ir pasakė:

Mano dukra

Aš sukūriau žvaigždėtą dangų, kuris tęsiasi   virš tavo galvos  ,

Aš taip pat sukūriau rojų   tavyje  . Ir šis dangus yra tavo siela, besitęsianti visur, nuo tavo galvos iki kojų galo. Tavyje nėra vietos, kur šis dangus nesitęstų.

Taigi jūs turite dangų virš jūsų ir kitą dangų, kuris yra dar gražesnis.

Ir visa tai, ką šis dangus daro jūsų prigimtimi, tai yra mąstymas, kalbėjimas,   vaikščiojimas ir kančia, yra ryškios žvaigždės jūsų sielos danguje.

Saulė, kuri šviečia šiame danguje, yra mano Valia. Tekanti jūra yra mano malonė

Vėjas yra mano didingos tiesos, kurios sudaro   nuostabiausių dorybių gėlių laukus.

Nebūtų buvę verta mūsų Išminties ar   Meilės Jėgos kurti kūrinį tik išorėje, o ne kūrinio viduje,

- taip paliekant interjerą, gyvybiškai svarbią ir esminę dalį, be žvaigždžių ir saulių dangaus.

Ne, ne, kai atliekame darbą, mes jį užpildome tiek išorėje, tiek savo kūrybos ir savo gyvenimo viduje.

Tiek, kad neturi būti jo būtybės dalelės, kuri nejaustų mūsų kūrybinių darbų Gyvybės ir Jėgos.

Štai kodėl mes taip mylime būtybę, kad tai yra mūsų darbas.

Mes paliekame jame savo Gyvenimą, kad išsaugotume tai, ką sukūrėme.

Todėl kas nejaučia savyje mano valios gyvybės,

-Jis žino teoriškai, bet ne praktiškai.

Kai gėris yra žinomas ir įgyvendinamas, jis turi dorybę

- suformuoti žinomo gėrio gyvenimo substanciją. Priešingu atveju gėris liktų neįgyvendintas,

- kaip paveikslas, kuriame nėra gyvenimo,

ji neturi dorybės formuoti savo gyvenimą žiūrinčiojoje.

Mano valia yra gyvenimas.

Mūsų darbai yra gyvi, o ne mirę darbai.

Bet tiems, kurie jų nepažįsta, nesistengia pažinti ir netaiko praktikoje, tie darbai jam be Gyvybės, kaip ir mirę darbai.

Todėl praktiškai laukiu, kol padaras tai padarys

-pasiekti,

- į traukinį,

- kad mano Valios Gyvenimas augtų e

- kad mūsų darbai būtų gyvi būtybėje.

Po to pajutau baimę savo sieloje, abejonę dėl mano mielojo Jėzaus buvimo mano sieloje,

arba jei jis būtų pasitraukęs palikdamas mane vieną ir apleistą. Dieve mano!

Koks žiaurus spygliukas mus perveria ir verčia jausti žiaurią mirtį! Bet mano visada malonus Jėzus mane nustebino ir pasakė:

Mano dukra, nebijok.

Norėdamas jus nuraminti,

Noriu pasakyti, koks ženklas rodo, kad aš gyvenu tavo sieloje ir kada iš jos paliksiu.

Jei siela paklūsta mano Valiai, ją myli, skiria jai pirmąją vietą, tai yra ženklas, kad aš ten esu.

Nes mano buvimas turi tokią dorybę, kad žmogaus valia pavaldi manajai.

Kita vertus, jei siela maištauja prieš mano valią, tai yra tikras ženklas, kad aš pasitraukiau.

Todėl būkite ramūs ir nebijokite.

Dieviškosios valios jūra ir toliau šnabžda mano sieloje. Oi! kad jo šnabždesys mielas, veriantis ir jaudinantis.

Ji mane taip neša, kad šnabždu kartu, tarsi ši dieviška jūra   būtų mano.

Pasinėręs į Ją, aš nebežinau, kaip daryti ką nors kita, išskyrus tai, ką daro Aukščiausioji Valia. Aš sušnibždėjau: „  Meilė, garbinimas, džiaugsmas, laimė ir grožis  “, sužadindamas įkvėpimus, kurie mane aplankė.

Tada mano mielasis Jėzus aplankė savo mergaitę ir pasakė jai:

Mano palaiminta dukra,

tavo mažumas   begalinėje mūsų valios jūroje yra didžiausias mūsų džiaugsmas.

Turite žinoti, kad tas, kuris gyvena pagal mūsų valią, skleidžia tris veiksmus:

 bendradarbiauti, padėti ir gauti.

Pirmajame jis bendradarbiauja savo Kūrėjo veiksmuose, nes vieno Valia yra kito Valia.

Nėra nieko, ką ši dieviškoji valia daro, kas neskirtų tvarinio bendradarbiauti savo veikloje.

Štai kodėl mano Valia nebėra viena. Jis jaučia tų, kurie jame gyvena, neatskiriamumą.

Savo veiksmuose jis jaučia valią, kuri yra baigtinė begalybėje, kuri myli ir   daug bendradarbiauja nepaliaujamame mūsų darbų veikime.

Taigi, kas gyvena mūsų Valioje, sulaužo mūsų vienatvę, mes jaučiame jo dalyvavimą mūsų dieviškoje jūroje.

Jo mažumui nuolat liejant mumyse,

ji įgyja mūsų Valios teises daryti tai, ką daro.

Oi! Jūs negalite suprasti mūsų laimės, mūsų džiaugsmo, jausti, kad padaras bendradarbiauja, kad nedarytų nieko kito, išskyrus tai, ką darome mes.

Bendradarbiavimo aktas lemia pagalbos aktą

Siela bendradarbiauja ir padeda.

Mes nieko nedarome, jai nežinant ir su mumis nebendradarbiaujant. Kaip paslėpti kažką nuo vieno

- Kas jau yra su mumis,

- kas bendradarbiauja ir

– Ar ji turi savo vietą mūsų Testamente?

Bet ar jis bendradarbiaus ir tik padės?

Oi! Ne. Iškyla kitas veiksmas. Tai   priimti kaip savo ir kaip savo

mūsų meilės ir darbų begalybė,

- tiek, kad jo mažutė nežino, kur dėti tiek daug meilės ir tiek didelių darbų.

Ir todėl ji yra mūsų testamente su visomis gautomis prekėmis, ir tai yra teisėta, nes šiame testamente yra tai, kas yra jos.

Turite žinoti, kad viskas, kas daroma pagal mūsų valią, yra labai puiku

kad padaras negali jo turėti ir apsiriboti savimi.

Todėl jis turi naudoti tą patį Testamentą, kuriame dirbo, kad jį saugotų.

Be to, viskas, ką padaras daro mūsų valioje mūsų valios galia, maži jos veiksmų pasiūlymai,

- jo mažumą ir

net mažasis "aš tave myliu"

visos jos yra mūsų valios erdvės.

Kuo daugiau vietos jis užima, tuo daugiau teisių įgyja,

ir ji jaučia savyje dieviškas teises ir dieviškąją jėgą, kurios   ją nuolat džiugina ir suteikia pabėgimui.

kad jo gyvenimas būtų visiškai suformuotas Dieviškoje Valioje.

Ir kadangi toks gyvenimo būdas turėjo būti visų tvarinių, tai buvo mūsų Kūrinijos priežastis.

Bet tai su didžiuliu kartėliu

kad matome, kad beveik visi gyvena savo žmogiškos valios niekšybe.

Mano mažasis protas jautėsi kupinas mielų mano maloningo Jėzaus pamokų. Susirūpinęs jis norėjo sužadinti abejonių ir baimių.

Žinau, kad kai Jėzus nori, jis leidžia sielai

-kad patektų ten, kur nori e

-Kaip tu mėgsti.

Jam nėra įstatymų ir niekas nėra, kuris jam juos diktuotų.

Jis nekreipia dėmesio į žmogaus požiūrį į dalykus.

Jis visada padaro ką nors naujo, kad juos suklaidintų.

Nė viena siela nepranoksta savo meilės galios.

Nesvarbu, kiek abejonių ir baimių jie praneša.

Jis nesirūpina ir palieka juos plepėti, kai veikia pasirinktoje sieloje.

Ir net žinant visa tai, mano silpnumas priminė mano skaudų likimą. Jaučiausi sukrėstas ir tariau:

„Kas žino, kiek bus abejonių dėl viso to kalbėjimo apie Jėzų! Jaučiausi labai nelaiminga ir sutrikusi.

Bet Jėzus prižiūrėjo mano vargšę sielą ir, pakartodamas savo mažą apsilankymą, viso gero, tarė man:

Palaiminta mergina, nesijaudink. Mano valia turi dorybę:

nužudyti viską, kas jam nepriklauso   e

pačias   būtybės silpnybes ir vargus paversti šviesa.

Viskas, ką tau sakau:

- tai ne tvarinio dorybė,

- bet mano Valios dorybė ir galia, kuri gali viską.

Mano valią simbolizuoja saulė, kuri tekant išmeta ir sukuria tamsą bei miršta. Ir kai jis atsiduria žemėje, jis viskam suteikia šviesos gyvybę.

Taip yra ir su mano valia.

Ir kai padaras leidžiasi aprengtas savo šviesos galia:

tamsa palieka jį   ir

jos blogis miršta, kad būtų paverstas   šviesos gyvenimu.

Tie, kurie nesupranta, rodo, kad yra neraštingi.

Todėl jis negali suprasti, kas yra mano Valia ir ką jis gali padaryti.

Jis taip pat negali suprasti, ką galima pasiekti.

-Tas, kuris gyvena mano Testamente e

- į jį galima investuoti savo šviesa.

Todėl leiskite jiems kalbėti. Aš veiksiu, o jie toliau kalbės. Jei jie iki galo neišstudijavo mano valios, ką norite, kad jie suprastų?

Jie gali būti išmokę gydytojai kituose dalykuose, bet ne mano

Valio, jie visada bus maži neišmanėliai.

Todėl palikite juos nuošalyje ir galvokite apie veikimą darbais, o ne   žodžiais.

Turite žinoti, kad tam, kuris dirba pagal mano dieviškąją valią:

jo   darbai,

jo veiksmai   e

- jo Dievo garbinimas

jie išsipildo ir formuojasi amžinybėje, nes mano Dieviškoji Valia yra amžina.

Ir viskas, ką joje galima padaryti, neišeina iš amžinybės ir lieka patvirtinta kaip dieviški ir amžini darbai, garbinimas ir meilė.

Galima sakyti, kad tai kūriniai kūrinio, perpilto į Dievą ir kuriuose veikė pats Dievas.

Kas žmogiška, neįeina nei į dieviškąją valią, nei į amžinybę. Kad įeitų, žmogus turi prarasti gyvybę, kad atgautų gyvybę pagal paties Dievo darbus   .

Todėl kas gyvena pagal mūsų valią, ateina pasižiūrėti:

ne   laiku,

bet   amžinybėje.

Už mūsų eiseną ir mūsų garbę:

jo veiksmai turi būti mūsų   veiksmai,

jo meilė, mūsų   meilė.

Jaučiame, kad padaras ateina į mūsų valią, kad suteiktų mums galimybę:

kad galėtume imtis veiksmų, e

duok jam mūsų meilę, kad būtume mylimas mūsų pačių meile.

Viskas turi būti mūsų.

Viskas, ką tvarinys daro, turi būti persmelktas jos Kūrėjo įvaizdžio.

Kita vertus, kas dirba ne pagal mano dieviškąją valią, dirba laiku.

Viskas, kas padaryta laiku, yra darbai:

be patvirtinimo,   tiksliau

– kad jie turi palaukti, kol bus priimtas sprendimas

patvirtino   arba

Pasmerktas

arba išgrynintas   Skaistyklos ugnies.

Jie laikomi tvarinio darbais, kuriems gali pritrūkti pilnatvės:

- šventumas,

- meilė ir

- begalinė vertė.

Tam, kuris dirba pagal mūsų valią, yra visiškai priešingai. Kadangi tai yra mūsų veiksmai, jie visi turi pilnatvę:

- šventumas,

-iš meilės,

- grožis,

- malonės,

- šviesus ir

- begalinės vertės.

Yra toks atstumas vienas nuo kito, kad jei visi   tai suprastų, o! kokie dėmesingi jie būtų gyvendami mūsų Valia tai daryti

likti laisvas nuo bet kokio žmogaus poelgio   e

-pilnas dieviškosios valios veikimo.

Todėl būkite dėmesingi ir nedarykite nieko, kas nėra apvaisinta ir ištuštinta mano Valios šviesos.

Tu padarysi mane nepaprastai laiminga

- leisti man veikti tokiame Dieve, koks esu.

Todėl laukiu tavęs pagal savo dieviškąją valią:

visada ateik pas tave,

- ištiesiu rankas link tavęs, kad veiktų tavyje, pvz

- kad galėčiau pasikalbėti ir būti su jumis, mielai pabendrauti ir

- atskleisk jums mano Aukščiausiojo Fiat paslaptis.

Po to galvojau apie viską, ką Jėzus, mano begalinis gėris, man pasakė. Ir manyje tarsi nori kilti abejonių ir sunkumų.

Ir jis su neapsakomu meistriškumu man pasakė:

Mano geroji dukra, nesistebėk viskuo, ką tau sakau. Viskas įmanoma Mano valia.

Neįmanoma neegzistuoja.

Jei būtybė leidžiasi mano Valios vedama, viskas padaryta.

Turite žinoti, kad viskas, ką jums sakau, padeda formuoti, sutvarkyti ir harmonizuoti Dieviškosios Valios Karalystę.

Kartoju tai, ką dariau „Kūryboje“: ištariau „Fiat“, tada stojo tyla.

Ir nors mes kalbame apie dienas, tais laikais dienų nebuvo.

Todėl galime kalbėti ir apie laikotarpius, kuriais treniravausi

didžioji visatos mašina.

Kalbėjau, dirbau ir buvau taip patenkinta darbu, kad mano žodis pasiteisino, kad mano „Fiat“ mane sutiko ištarti kitą „Fiat“, paskui kitą.

Ir mano „Fiat“ sustojo tik jį pamačius

- kad mano darbe nieko netrūko,

-kad viskas buvo prabanga, grožis, tvarka, harmonija ir

-kad norėdamas mėgautis savo darbais gyvenau ten kaip gyvenimą.

Mano Fiatas liko vartininku, tas pats Fiatas kaip ir su savo galia

- susieti mane su mano darbais e

- padarė mane nuo to neatsiejama.

Visa tai yra mano pirmojo „Fiat“ formuluotėje. Vedu pirmąsias pamokas,

Įdėjau savo Fiato jėgą ir darbą savo sieloje. Pradėjęs galiu pasakyti, kad nesustoju, kol nepabaigsiu savo darbo.

Ką pasakytume, jei kūryba būtų įpusėjusi?

Tai nebūtų manęs vertas darbas, o mano meilė nebūtų kupina.

Štai kodėl vienas „Fiat“ mane traukia ir džiugina kitą.

Suformuokite tuštumą būtyje

kad įneščiau tvarką ir harmoniją mano dirbančiame „Fiat“.

Jis atsikrato padaro ir verčia mane duoti kitų pamokų, kad kartu sukurčiau daugybę veiksmų.

Susivieniję jie sudaro naują Kūriniją, gražesnę ir harmoningesnę

nei visatos mašina, kuri turi tarnauti mano valios karalystei.

Štai kodėl kiekvienas žodis yra

-darbas,

- dar vienas mūsų meilės išsiliejimas. Tai suteikia mano pirmajam „Fiat“ užbaigtumo

Sujungus rankas, pirmasis ir paskutinis ištartas „Fiat“ susipyns su nauja mano karalystės kūryba.

giliai sieloje.

Perduota palikuonims ši Karalystė bus daugiau nei pati visata, gėrybių, šventumo ir malonių nešėja žmonių kartoms.

Taigi pažiūrėkite, ką tai reiškia

- žodis daugiau ar mažiau,

- daugiau ar mažiau pamoka.

Tai darbai, kurie, jei negauti, nieko nereiškia.

Tada mano „Fiat“ manęs netraukia ir nežavi tarti kitus „Fiat“.

Todėl darbas nebaigtas. Noriu palaukti ir kartoti pamokas.

Jei pakartosiu, tai ženklas, kad ignoravote tai, ką pasakiau. Ir aš noriu, kad nieko netrūktų, nes viskas, ką turiu pasakyti apie savo valią, yra nustatyta.

Taigi  būk atsargus ir leisk Man daryti tai, ką noriu.

Po to pagalvojau apie tai, kas buvo parašyta šios pastraipos pradžioje, kad kas veikia pagal Dieviškąją Valią, veikia amžinybėje, o kas veikia už jos ribų, veikia laike.

Pagalvojau: „Kodėl toks didelis skirtumas? Jėzus, mano didžiulė meilė, pridūrė:

„Mano dukra, tai lengva suprasti.

Tarkime, kad gavote aukso, iš kurio galėjote padaryti daug gražių aukso dirbinių.

Bet jei būčiau tau davęs varį ar plieną, tu nebūtum galėjęs vario ar plieno paversti auksu, todėl būtum gaminęs daiktus iš vario ir plieno.

Dabar palyginkite šiuos vario ir plieno gaminius su aukso dirbiniais. Koks skirtumas tarp jų vertės!

Vis dėlto tu jam skyrei tą patį darbą. Sukūrėte identiškus elementus.

Tačiau dėl metalo skirtumo aukso dirbiniai yra stebėtinai pranašesni už kitus savo verte, grožiu ir elegancija.

Tiems  , kurie veikia pagal savo žmogišką valią, 

-netgi darydamas gera, kaip ir laiku, galima sakyti, kad viskas, ką ji daro, yra laikini darbai ir tūkstančiai   kančių.

Jie visada bus minimalios vertės žmogiški darbai, nes jiems trūksta aukso siūlų,   mano Valios šviesos.

Bet  kas vykdo mano valią  , turės šį auksinį siūlą savo galioje. Jo veiksme taip pat veiks Kūrėjas.  

Jo valdžioje bus amžinybė, o ne laikas.

Štai kodėl nėra pakankamai palyginimo, kad išreikštų skirtumą tarp šių dviejų.

Gyvenimas mano dieviškoje valioje yra būtent toks:

mano Valia turi pirmąjį ir veikiantį veiksmą būtybėje.

Jai patinka mokytojas, kuris nori plėtoti temą, kurią davė savo mokiniui.

Jis duoda jam popierių, įdeda rašiklį į ranką ir uždeda ranką ant mokinio.

Ir plėtoti temą kartu rašančio mokinio ir mokytojo ranka.

Ar negalima sakyti, kad tai mokytojavo?

ir kas savo mokslą ir gražią rašyseną įdėjo į šią temą, kad niekas negalėtų rasti defekto šešėlio!

Bet studentas nepajudėjo. Jis pats turi savo šeimininko darbą. Tai leido jam nukreipti ranką be jokio pasipriešinimo.

Jis net apsidžiaugė matydamas gražias idėjas, brangias idėjas, kurios jį džiugino.

Ar negalima sakyti, kad studentas turi savo magistro darbo vertę ir nuopelnus?

Štai kas nutinka tam, kuris gyvena mano valioje:

padaras turi atlikti veiksmą, kurį nori padaryti mano Valia. Jo negalima nustumti į šalį.

Ir jis turi įdėti tai, kas būtina ir verta jo dieviškojo poelgio.

Mūsų gerumas yra toks, kad mes patys padarome savo veiksmų savininką.

Vietoj to  , tas, kuris negyvena mūsų valioje 

– panašus į mokinį, kuriam mokytojas davė temą, bet nebūdamas šios temos veikėju.

Leisk mokiniui, kuris gali klysti.

Todėl, kad jis elgiasi pagal savo mažas galimybes ir nejaučia virš savęs savo šeimininko pajėgumo ir operatyvinio veiksmo.

Ir tema yra ne kas kita, kaip mūsų malonė.

Jis niekada nepalieka sutvėrimo, net ir mažame gėrime, kurį daro. Pagal būtybės nuostatas jis pasiduoda

- kaip operatyvinis veiksmas arba pagalbos veiksmas,

Nes nėra gėrio, be kurio galėtume apsieiti

- dieviškosios malonės pagalba ir palaikymas.

Esu giliai savo nebūtyje.

Jausdamasis atimtas iš savo mielojo Jėzaus, jaučiau, kad mano niekis tuščias nuo Jo gyvenimo ir be jėgų ar paramos. Priėmusi šventąją Komuniją jaučiausi prislėgta ir susijaudinusi.

Jėzus, pasigailėdamas manęs, tarė man:

Mano dukra, drąsa, tavo niekas su Jėzumi yra viskas.

Tu gali man duoti viską, nes turi žinoti, kad aš nusileisiu ne vienas, kai priimi mane sakramentiškai, o nusileisiu su visais savo darbais.

Aš darau tave savo sakramentinio gyvenimo šeimininku.

Taip pat aš padarysiu tave visų savo darbų savininku.

Todėl, jei nori, turi man daug ką duoti, nes tavo galioje yra mano darbai.

Taip pat mano sakramentinis gyvenimas

kurį gaunate Šventojoje Ostijoje, yra apsuptas

– veiksmai, atlikti mano Žmonystėje, kai priėmiau mane įsteigdamas Švenčiausiąjį Sakramentą,

- su veiksmais, kuriuos atliko mano dangiškoji Motina, kai ji priėmė mane sakramentiškai,

- ir su visais veiksmais tų, kurie gyvena mano valioje.

Taip yra todėl, kad šie poelgiai yra neatsiejami nuo Manęs ir lieka manyje kaip mano paties gyvenimo dalis.

Todėl galite man duoti viską, nes jų reikia

- uždengti savo kančias,

-kompensuoti savo meilę e

-kad beveik neleistų tau gėdytis Nes kitaip tu neturėtum ką man duoti.

Tačiau duodami juos Man, jie dubliuojasi ir tampa

- mano darbai ir tavo veiksmai,

- suverenios karalienės e

- tų sielų, kurios gyvena mano Valioje, kad aš jas turėčiau du kartus, o ne vieną kartą. Ir mano sakramentinis gyvenimas lieka apsuptas

- du veiksmai,

-du kartus meilės ir

- didesnė šlovė.

Tai yra profesija, kuria užsiimu bendraudama su sielomis: duodu tai, kas mano, kad gaučiau ją dviem egzemplioriais

Mano sakramentinis gyvenimas išlieka aktyvus, kad galėčiau turėti šiuos mainus. Bet deja! Kiek jų nesinaudoja!

Ir šios sielos lieka man nieko neduoti.

Iš manęs atimtas naujas teismas, be jų veiksmų ir su skausmu, kad negaliu vykdyti savo meilės profesijos.

Tu man to nepadarysi.

Nes jei ateinu, tai ir dėl to, kad noriu save atiduoti. Ir priimti mane, kad ir ką padaras man duos,

-suformuokite mano pasitenkinimą, laimę ir mano rojų Švenčiausiajame Sakramente.

Nieko neduoti ir negauti iš būtybių formų

- mano skaistykla mažame Sakramentinės Ostijos kalėjime,

-skaistykla, dėl kurios aš esu nedėkingas padaras.

Taigi būkite dėmesingi, drąsiai ir be jokių atsargų, duok man tai, kas mano, ir   atiduok man visą save, kad galėčiau pasakyti:

„Aš jai atidaviau viską, o ji atidavė viską man“.

Tokiu būdu jūs suformuosite mano laimę ir mano meilės amatą.

Po to aš padariau savo eilę Dieviškoje Valioje

Man atrodė, kad visi sukurti daiktai vienas po kito mane kvietė.

- pažinti juos kaip visagalio Fiato kūrinį, kur laukė mano maži apsikeitimai meile.

Ir kad ir koks mažas jis buvo, jis to norėjo, paklausė jis

sužinoti priežastį, kodėl sukūrė visą kūriniją. Bandžiau sekti Dieviškąją Valią

Tada mano malonus Jėzus pakartojo savo nedidelį apsilankymą. Jis man pasakė:

Mano palaiminta dukra,

visa tai, ką mūsų tėviškas gerumas padarė sukūrime ir atpirkime, dar negavo mainų iš tvarinių.

Taip yra todėl, kad tikslas, kuriam buvo sukurta kūryba, buvo:

kad žmogus visame kame įvykdytų mūsų Valią.

Kūrinijoje veikianti Valia turėjo gauti savo nuolatinį operatyvinį veiksmą tvarinyje.

Taip, kad vieno aidas turėjo suformuoti kito aidą, kad juo taptų.

Tačiau veikianti mano Valios dorybė lieka viena su visa savo didybe, galia, išmintimi ir grožiu.

Jis gyvena dangaus sferoje, bet žmoguje yra slopinamas.

Žmogus savyje neturi mano veikiančios Valios.

Taigi jis neturi ausies išgirsti savo dorybę, veikiančią kūryboje.

Todėl, nepasiekę savo tikslo, mūsų darbai lieka be mainų.

Tikslas yra keitimasis kiekvienu užbaigtu darbu, nesvarbu, ar jis didelis, ar mažas.

Turite būti įsitikinę, kad niekas neveikia pagal dieviškąją ar žmogiškąją tvarką, neturėdamas tikslo gauti mainų.

Šį tikslą galima pavadinti kūrinio gyvenimo pradžia. Mainai yra išsipildymas.

Oi! kiek darbų nebūtų prasidėję, jei nebūtų piešimo.

Ir jie liktų pusiaukelėje, jei nebūtų apsikeitimo tikrumu!

Keitimasis atneša neįtikėtinų aukų.

Tai suteikia Dievui ir tvariniams perdėtą didvyriškumą.

Auksas

- jei mano Valia nesudarys Jo Karalystės sielose

- ir jei jie nesuteikia jam laisvės dominuoti jose savo   kūrybine ir darbine dorybe,

tikrieji mainai mums neduoti.

Todėl visada lauksime, pamatysime nuostabius mūsų darbus

- viduryje ir

– nepasiekus savo tikslo.

Todėl jo trūksta

- Pats šauniausias dalykas,

- svarbiausias veiksmas,

- tikslas, kuriam visi daiktai buvo sukurti.

Kaip tu matai

kaip reikia, kad ateitų mano dieviškosios valios karalystė!

Daugiau negu, kad,

- negauni mainų,

mūsų kūrybinis darbas

- lieka sustabdytas e

- negali tęsti Kūrybos darbo.

Nes yra nustatyta

-  kad iš išorinės kūrinijos   , kurią turi tvariniai,

–  Vidinė kūryba sielos gelmėse

jis turėjo būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Tai galima padaryti, jei mano valia pasitvirtins

-Pirmoji vieta,

– laisvė veikti žmogaus valia.

Jei mano testamentas jo neturi,

- negali tęsti savo kūrybinio darbo,

– neleidžiama to daryti, negali kurti

- naujas dangus, žvaigždės ir saulės,

- kaip ir visa kita.

Negalėdami tęsti savo darbų ir negalėdami tęsti

- ką mes nusprendėme daryti būtybėms pagal savo valią,

kaip mes galime apsikeisti

-jei dar nebaigėme daryti to, ko norime, pvz

-Jei prieš daugelį šimtmečių pradėtas Kūrimo darbas dar nėra baigtas?

Nes Kūrybos darbas

- Jis turi suprasti, ką mano „Fiat“ turėjo padaryti visi kartu Kūryboje, kad galėtų pasakyti, kad mūsų darbas baigtas.

Ir jei mūsų valia dar nepadarė visko, ko nori, kaip tai gali padaryti?

- pasakyti, kad baigiau savo darbą,

- Ar atsipirks už viską, ką jis padarė?

Kai pasieksime tvarinio tikslą

- daryk viską pagal savo valią ir gyvenk Ja,

- kad jo karalystė paliktų lauką atvirą savo darbų didybei,

kai vieno valios tikslas bus kito tikslas,

tada mes galime gauti mainus viskuo, ką padarėme dėl meilės tvariniams.

Todėl būkite dėmesingi ir visada eikite į priekį pagal mano valią.

Visada iš naujo pradedu savo kelionę Dieviškosios Valios aktuose. Net jei man atrodo

- Apsilankęs jo darbuose ir

- Supratau grožį,

šventumas ir jame esančios begalinės gėrybės,

Dar kartą einu į ratą, jaučiuosi neraštinga, šiek tiek neišmananti.

Matau, kad dar daug

- supranti,

-imti   ir

 - išmokti_ 

Aukščiausios valios darbai.

Atrodė, kad mano mažas intelektas buvo sužavėtas jo darbų didingumo. Tada mano dangiškasis Jėzus aplankė mano vargšę sielą ir tarė:

Mano palaimintoji dukra, mano darbuose yra begalinė vertė ir gėrybės.

- Kai grįši, tai žinai

kad dar daug, daug ką reikia suprasti.

Begalinis negali būti įtrauktas į baigtinį.

Pabaigą daugiausia galima užpildyti.

Tačiau atitverti viską nuo begalybės bus neįmanoma.

Ir kadangi jūsų intelektas yra ribotas, jis sunaudojamas priešais begalybę. Pilnas.

Ir atrodo, kad viską supranta.

Bet tai netiesa.

Atvirkščiai, būdamas pripildytas, jis nebegali pateikti kito dieviško žinojimo. Tačiau Žinių perdirbimo ir permąstymo faktas

sukurti naują erdvę savo   intelekte.

Atsidūręs tarp mūsų darbų, padaras randa naujų dalykų, kuriuos reikia suprasti ir išmokti.

Štai kodėl iš pradžių jaučiatės neraštingi kiekvieną kartą, kai   atsiduriate priešais mūsų dieviškų darbų didybę.

Tu turi žinoti

– kaip ir Kūrybos darbuose

-kad Atpirkimo darbuose mes įdėjome į viską

- laimės, šviesos, malonės, gėrio pilnatvė,

– ir taip toliau dėl visų kitų dieviškų savybių.

Visos šios prerogatyvos yra nustatytos

- užpilti ant būtybės, kad ji būtų laiminga.

Mūsų darbų laimė tarsi dangiškas oras neša su savimi

- jo kvepalai, dieviškas balzamas

tiems, kurie kreipiasi norėdami suprasti.

Perpildyti, mūsų darbai perduoda turimas prekes.

Savo darbais padarėme būtybes po smarkiu mūsų laimės lietumi, kad padarytume juos laimingus.

Bet kadangi jie nelabai supranta,

– yra nelaimingi ir

– jie jaučia užnuodytą savo žmogiškos valios orą.

Niekas neveikia su tikslu

- padarykite save nelaimingu e

- nenaudoti savo darbo turto.

Dar mažiau Aukščiausioji Būtybė, kuri padarė viską, kad sukurtų tvarinio laimės kopėčias.

Vienintelis mūsų pasitenkinimas yra matyti būtybę tarp savo darbų, kad galėtume tai padaryti

- būti vieningiems su jais,

- pasimėgauti ir

- suprasti juos ir

-suformuokite normą, kad žinotumėte, kaip jose elgtis.

O kadangi mūsų Valia nemoka kurti nepanašių kūrinių, ji būtybėje atkartoja mūsų darbų faksimilę.

Po to ir toliau jaučiausi visiškai paniręs į Dieviškąją Valią.

Mano visada malonus Jėzus pridūrė:

Mano dukra, nenustebk.  Mano valioje viskas įmanoma.

 Su Ja padaras turi viską ir gali padaryti bet ką.

Jis jaučiasi valdantis savo esybę

Niekas neišeina iš kūrinio, kuris nebūtų aprengtas dievišku veiksmu, jėga ir galia.

Kas yra žmogus, miršta mūsų valioje, bet tai yra laiminga ir šlovinga mirtis. Žmogaus valia miršta, kad prisikeltų su faktų gyvenimu

-dieviška galia e

- Valios, kuri nėra tvarinio valia.

Ir būtybė, esanti po imperijos, kuri jaučiasi joje viešpataujanti,

- jei jis turėjo daryti kitus dalykus savo noru,

-Jie niekada nepadarytų net šventų ir gerų dalykų.

Jis mielai išliks net šimtmečius nieko nedarydamas, o ne vienas atliktų vieną veiksmą, nepajausdamas mano   Valios operatyvinio akto imperijos šiam veiksmui.

Nes mano Valioje padaras aiškiai supranta, ką reiškia mano veikiančios Valios veiksmas.

Palyginti su vienu mano valios aktu, tūkstančiai veiksmų, atliktų be dieviško veiksmo, būtų beveik niekas.

Turite žinoti, kad kai padaras patenka į mūsų valią,

- mūsų gerumas toks didelis ir

- Mes labai džiaugiamės, kad turime jį su mumis

kad mes jam patikėtume savo darbus, žingsnius, savo meilę tiek, kiek tai įmanoma kūriniui.

Taigi kiekvieną kartą, kai jis atlieka veiksmą pagal Dieviškąją valią, jis įgyja mūsų žingsnį, mūsų darbą.

Tada reikia mūsų meilės, mūsų gerumo, mūsų jėgos. Labai laimingas jis mums sako:

„Tavo valioje turiu tavo meilę savo valdžioje

kad galėčiau mylėti tave taip, kaip tu myli save.

Aš turiu tavo  darbus  galioje tave šlovinti  

Turiu  tavo žingsnius  , kad keliučiau tuo pačiu keliu, ieškodamas visų būtybių, kad visas jas pristatyčiau tavo žavingajai Didenybei. “  

Mūsų Aukščiausioji Esybė savo begalybe yra visur.

Tai yra kiekvieno darbo, kiekvieno žingsnio ir kiekvieno širdies plakimo gyvenimas.

Kai jis mato, kad padarai mus įžeidžia, ah! Ištikimas, jis norėtų paslėpti mus savo mažumu ir pastatyti savo gyvybę į mūsų vietą, į mūsų gynybą.

Oi! kaip nemylėti šio padaro. Mūsų valioje yra neįtikėtinų stebuklų

Kadangi ji nėra žinoma, nenuostabu, kad jie nesupranta, ką aš jums sakau.

Bet tu, nesustok. Sekite jos šviesą ir būk jos palaimintas grobis.

Aš visada esu dieviškojo Fiat grobis.

Mano mažutė nepavargsta virsti ja su tvirta viltimi būti suvalgytam jos šviesoje ir noro vis labiau įsiskverbti į jos žinias, kad paragauti naujų skonių.

Nes kiekvienos papildomos žinios yra naujas skonis,   kurį gauname ir kuris skatina apetitą jomis daugiau paragauti.

Kartais jaučiate nepasotinamą alkį, niekada nepatenkinate.

Ir mes norime būti nustebinti gavę šį dangišką maistą.

Mano mintyse tiek daug knibždėte knibžda apie Dieviškąją Valią. Jei norėčiau viską užsirašyti, nežinau, kur rastum tą lapą.

Taigi apsiriboju tuo, ką galiu parašyti. Mano galvoje sklido tam tikros abejonės.

Tada mano dangiškasis mokytojas Jėzus aplankė savo mažą berniuką ir pasakė man:

Palaiminta mergina,

aktas įgyja didesnę vertę, kai yra žinomas jame esantis turtas.

Turėdamas daugiau žinių, padaras įgyja daugiau, nes atlieka šį veiksmą remdamasis žinoma verte.

O mūsų tėviškas gerumas moka bet ką apgauti ar tyčiotis. Jei atskleisime veiksmo vertę,

-Taip yra todėl, kad norime suteikti vertę, kurią parodome

Tikras ženklas, kurį norime jums duoti, yra šio poelgio vertės suvokimas.

Elkimės kaip karalius, kuris paima bevertį popierių ir ant vieno užrašo šimtą, ant kito tūkstantį, ant kito – milijoną.

Kortelė yra tokios pat kokybės, tokios pat formos, bet pagal joje nurodytą numerį,

štai ko verta. Taigi, kas suteikia kortelės vertę? Karaliaus numeris ir įvaizdis, kurį jis naudoja kaip savo valdymo valiutą.

Mes darome tą patį.

Korta yra būtybės veiksmas,

pažinimas yra mūsų dieviškasis paveikslas,

o reikšmė yra skaičius, kurį užrašome ant jo.

Tad ko stebėtis, jei sakysime, kad mūsų valios veiksmas savo verte pranoksta visus bendrus visų tvarinių veiksmus, atliekamus už mūsų valios ribų?

YRA

- mūsų atvaizdas, atspausdintas ant žmogaus poelgio popieriaus,

- Žinių reikšmė, išgraviruota ant jos skaičiaus.

Mes nesame savininkai

kas uždeda norimą vertę ant žmogaus valios popieriaus?

Jei savininkas yra karalius, kuris ant šio niekšiško popieriaus užrašo norimą vertę, jau nekalbant apie tai, kad sudarytų pinigus, kurie turi cirkuliuoti mūsų dangiškoje tėvynėje.

Be to, mūsų valia buvo nemokama dovana, kurią davėme žmogui. Jis mums už tai nieko nemokėjo

Jis neturėjo nei pinigų, nei lėšų mums sumokėti,

neskaitant labai niekšiško žmogaus valios popieriaus, kurio, savo nelaimei, jis net nenorėjo mums paskolinti, kad išlaikytume mūsų didelę dovaną.

Tačiau mes buvome Jo labai švelnus ir labai mylintis tėvas.

O tarp Tėvo ir vaikų nėra jokios atsakomybės, nes yra žinoma, kad Tėvas turi duoti vaikams ir kad jie teisumu įpareigoti mylėti ir vertinti tai, ką jiems duoda Tėvas.

Tai yra Dieviškosios Valios pažinimo būtinybės priežastis; ir darome tai po truputį, kad padaras įvertintų šią puikią dovaną, kurią norime jam įteikti laisvai. Žinios sukels apetitą, norą geriau pažinti savo Valią, o žmogaus valia pamažu bus pasirengusi transformuotis ir suvienyti Dieviškąją valią.

Ir mes, nesijaudindami, ar padaras gali mums sumokėti, ar ne, įdėsime į jį savo atvaizdą ir neapskaičiuojamą dievišką vertę. Ir mes džiaugsimės matydami savo vaikus turtingus ir laimingus mūsų dievišku turtu ir laime.

Ir mano mielasis Jėzus pridūrė:

Mano dukra, tu turi žinoti, kad kai tvarinys veikia pagal mūsų valią, jos veiksmas patiria dieviškąjį vaisingumą, kurio metu dieviškoji sėkla formuojasi kiekviename jos veiksme ir kuri, cirkuliuojanti sieloje, formuoja dieviškąją sėklą jos mintyse, joje.žodyje ir visame kame.

Taip, kad jo mažame veiksme pamatytume saldų jo Kūrėjo žavesį, kuris džiaugiasi galėdamas suteikti gyvybės kūrinio veiksmui savo mylinčiu buvimu.

Oi! jei visi pamatytų mielą staigmeną, neįtikėtiną vunderkindą: Aukščiausiąją Esybę, įtrauktą į trumpą žmogaus veiksmo apžvalgą.

Jie būtų taip priblokšti, kad didysis visatos vunderkindas jiems atrodytų niekis, palyginti su juo.

Mano apleidimas „Fiat“ tęsiasi.

Tai jaudina, investuoja ir pasisavina jėgas, o mano mažoji siela jaučiasi tokia maža, vos atomas. Ir jis taip pat jaučia neaprėptį, kurios neįmanoma uždaryti į tokį mažą ratą.

Tačiau, nepaisant savo mažumo, mano siela nenori likti neveikli.

Jis nori mylėti, laiminti, šlovinti ir dėkoti tiems, kurie taip myli, kurie   atidavė jo dieviškąją valią sielos žinioje.

Mano siela pasiklydo jame, kai mano valdovas Jėzus aplankė mano mažąją sielą ir pasakė jam:

Jūs nenorite suprasti veiksmo, atlikto pagal mano dieviškąją valią, vertės. Jo vertė tokia didelė, o dydis toks, kad jį sukūręs padaras pats negali jo sutalpinti. Kadangi pati siela prisipildo negalėdama jos sulaikyti, veiksmas persipildo ir įlieja į amžinojo Fiato begalybę.

Ir viskas, ką „Fiat“ panardina ir įtraukia į savo begalybę, pakartoja šį   padaro veiksmą.

Taigi, kai tu mane myli, dievini, palaimink ir padėkok, duok puikų lauką visiems sutvertiems daiktams, kad galėtum pakartoti tavo veiksmą, kad dangus ir žemė, saulė ir vėjas, jūros ir upės, augalai ir gėlės sakytų choru. :   "Mes tave mylime, mes tave dieviname, meldžiamės.   "

Tai tarsi aidas, kuris skamba visur ir visame kame.

Ir su savo turimomis jėgomis mano Valia sugeria šį aidą ir priverčia viską atnaujinti veiksmą, kurį padaras padarė mano valioje.

Ir tada, kokia miela staigmena, koks nuostabus užkeikimas, kad veiksmas gali karaliauti virš visko ir užtikrinti, kad viskas pasikartotų.

Mažas atomas, kuris patenka į mūsų valią

- yra galingas virš visko ir

- švelniai maitina kiekvieną jo poelgį, kad jo Kūrėjas būtų mylimas.

Todėl mūsų Aukščiausioji Būtybė jaučia

kad mūsų Valią įžengusi būtybė gali viską pajudinti. Jo balsas sklinda visur.

Nenorėdamas būti vienas,

- Investuoti,

-Ji karaliauja ir

- Tu priversi ją sakyti, ką ji nori

į viską, ką investavo „Fiat“.

Ar   padaras nori mylėti  ? Tada jis priverčia visus pasakyti: meilė. Ar jis nori   garbinti, palaiminti  ? Tada viską galima garbinti ir palaiminti.

Mūsų Valia nori, kad tai daryčiau.

Ir būtybė turi savo galią ir savo imperiją.

Ir mes džiaugiamės matydami tvarinio mažumą, besiliejantį mūsų neaprėpiamoje erdvėje.

Jaučiame būtybės palydą.

Nes būti jo draugijoje reiškia būti kartu su būtybe,

-atpažinti jo padarytą veiksmą ir jo vertę, kad galėtų   pasakyti, kaip stipriai mus myli.

Kuo daugiau padaras žino, kad tai jo veiksmas, tuo daugiau jis mums duoda, tuo labiau jaučiamės mylimi, tuo labiau jį mylime.

Taigi, tik padaras ateina iš žemės, kad palaužtų mūsų vienatvę.

Ji vienintelė yra aktorė

kuris gali viską pajudinti  , kad mylėtume, palaimintų ir dėkotume. 

Tiesa, kad mūsų dieviškoje valioje yra ir kitų tvarinių, bet jų yra.

nežinant

- kad mes juose,

kam jie dirba   e

nežinodami savo darbų vertės,

Jie gyvena kaip svetimi ir toli nuo mūsų. O mums tai didelis kančia:

-turėti vaikų,

- turėti juos savo namuose, o tai yra mūsų Valia, ir būti taip, tarsi mes jų neturėtume.

Jie nepripažįsta, kas jiems suteikia gyvybę ir juos taip myli.

Taip nenutinka  tiems, kurie žino, kad gyvena mūsų 

Will  .

Atpažįstame save Mes gyvename kaip Tėvas ir vaikai

O tiksliau, jie gyvena mumyse, o mes juose. Ir mes sudarome vieną Valią.

Mano pasidavimas Dieviškajai Valiai tęsiasi.

Nors amžinojo Fiato šviesa manęs nepalieka,

Esu sapne besikartojančių savo mylimo Jėzaus nepriteklių. Jo šviesos bangos įtraukia mane į vidų ir išorę.

Jie tapo

širdies plakimas, kvėpavimas,

- mano mažosios sielos judėjimas ir maitinimas.

Ak! kitaip

- Dieviškosios Valios, kurios gyvenimas pakeičia viską, pvz

– paties Jėzaus,

vienas smūgis užbaigtų gyvenimą ir ta šviesa nuneštų mane į dangų.

„Bet, – tariau sau, – mano tremtis ilga! Ką aš darau?

Ir net jei tai padaryčiau, koks svarbus gėris, kurį galėčiau padaryti? Tai pagalvojau, kai mano brangus gyvenimas, mielasis Jėzau, kartodamas savo nedidelį apsilankymą, man pasakė:

Mano dukra, drąsos!

Mano Valia suryja jus savo Šviesoje, kad sudarytų jumyse savo dieviškąją Kopiją  .

Ir jo pavydas toks didelis, kad jis nė akimirkai nesiliauja siųsti tau savo šviesos, kad neleistų tau laiko vykdyti savo valios, bet visada

mano.

O kuo ypatingas šis turtas? Viskas yra turto eksploatacijoje:

– yra šventumo substancija,

-tai saulė, kuri šviečia tarp būtybių per kūrinių žingsnius, žodžius ir šventus darbus   .

Kai šviesa suteikia šilumą ir šviesą būtybei, ji suteikia šviesos ir šilumos visiems aplinkiniams. Gėris teikia amžiną šlovę žemėje ir   danguje.

Kas gali atimti padaryto gėrio šlovę? Niekas. Nei Dievas, nei padaras.

Ir iš šio gero poelgio natūraliai kyla šlovė, kurią turi šis veiksmas.

Taigi kartais padarai pamirštami, bet gėris – ne. Ir tai gyvena kaip gyvenimas tarp jų.

Taigi, kiekvienas pasiektas gėris

-giedojo šlovę ir

-tampa tai padariusio pasakotoju.

Taigi, net jei likdamas gyvas padarytum tik vieną gėrį, visa amžinybė tau neš didesnę šlovę.

Aš tęsiau savo kelionę dieviškoje Valioje kaip įprasta. Aš animavau visus sukurtus dalykus su savo mažuoju "  Aš tave myliu  ".

Norėjau palikti jį viskuo sužavėtą, kad jis taptų balsu, reikalaujančiu Dieviškosios Valios Karalystės ateiti į žemę.

Palaimintasis Jėzus mane dar kartą nustebino. Jis pridūrė: Mano valios dukra,

turėtum tai žinoti

- Mano nekantrumas ir kliedesys, kai noriu būti mylimų būtybių, yra tokie dideli, kad

- slaptai, nematant,

Aš įdedu dozę savo Meilės į jų sielos gelmes.

Pagal jų nurodymus didinu dozę, o jie.

Jausdami juose mano meilę, jie man sako iš visos širdies:

"Aš myliu tave, aš tave myliu   " .

O aš, jausdamasi mylima, triumfuoju meilėje būtybei.

Taigi kiekvienas   kūrinio „ Aš tave myliu “ yra Man triumfas. Ir nors aš pats tai ten paslėpiau,

Man nerūpi, kad mane mylėti yra mano gudrybė.

Be to, noriu, kad tai būtų kilusi iš būtybės valios, iš jos balso. Jausdamasis sujaudintas, jaučiu tai kaip meilę būtybei.

Todėl kiekvienas „aš tave myliu“ yra dar vienas triumfas, kurį tu praneši savo Jėzui.

Jūs bandote pridengti

- dangus ir žemė, e

- viskas, kas yra gyva ir negyva pagal jūsų   „aš tave myliu“,

Taip matau viską apibarstytą būtybės meilės grožiu.

Ir, laimingas, su savo meilės jėga sakau:

„O! Taip, kokia aš laiminga. Jau esu mylima.

Ir jei aš triumfuoju meilėje kūriniui, tai triumfuoja ir mano meilėje. “

Tai pasakęs, jis tylėjo. Jo meilės entuziazmas toks didelis, kad stulbinantis jis ieškojo poilsio mano glėbyje.

Po to, atgaivintas, jis atkakliai pakartojo:

Mano brangioji dukra, tu turi žinoti, kad aš trokštu ir man labiausiai įdomu leisti žmonėms suprasti, kad  myliu tą būtybę  . 

Kiekvienai širdžiai noriu pasakyti:   „Mano dukra, aš tave myliu  “ Būčiau laiminga, jei išgirsčiau, kad ir man atsakytų:

"  Jėzau, aš tave myliu  ".

 Jaučiu nenugalimą poreikį mylėti ir būti mylimam.

Oi! kiek kartų man leista uždusti savo Meilėje. Nes kai myliu nesijausdamas mylimas,

mano meilė neranda išeities ir mane uždusina!

Štai kodėl aš taip myliu tavo "  aš tave myliu "   .

Kai tu tai sakai, ji įgauna gaivios liepsnos pavidalą, kuri   , įžengusi į mano didžiąją meilės ugnį, verčia mane pailsėti ir paskleisti naudingą rasą ant   mane deginančių liepsnų.

Atnešk ramybę mano meilei, mano nusivylimams ir meilės šėlsmui.

Kadangi esu mylima, galiu duoti tai, kas yra mano.

Galėdamas duoti tai, kas yra mano, mano meilė išsilieja.

Mano dukra, dangus ir žemė yra pilni ir užtvindyti mano meilės.

Nėra vietos, kur mano meilė nejaustų poreikio perpildyti, kad bėgtų ieškoti širdžių ir ištartų savo mažus žodžius:

"Mano dukra, aš tave myliu, myliu tave  .   O tu, pasakyk man, kad myli mane."

Ir mano meilė yra visos ausys, kad galėčiau išgirsti, kaip padaras ištaria savo

"Aš tave myliu."

Jei ji tai patvirtina, mano meilė jaučiasi rami būtybėje ir mielai atsipalaiduoja. Priešingu atveju jis bėga, keliauja per dangų ir žemę ir nesustoja tol, kol suranda žmogų, kuris sako „  Aš tave myliu  “.

Kiekvienas „  aš tave myliu  “ yra mano meilės išėjimas.

Ši meilė, patenkanti į manąją, yra įtraukta į mano meilę, kuri turi dorybę skleistis ir likti vientisa.

Ir formuojant plyšius, tvarinio meilė atsiveria, kad iškrautų mano meilę. Ši meilė yra tyra, kai mano Valia ją pagyvina.

Ar matai, kokia yra tavo ilga daina   „Aš tave myliu  “? Jie visi yra išėjimai, kuriuos duodate savo Jėzui

Jie kviečia mane ateiti ir pailsėti tavo sieloje.

Todėl noriu, kad visada man sakytumėte savo „aš tave myliu“. Aš noriu tai matyti visame kame, ką dėl tavęs padariau.

Man visada patinka tai girdėti, visada.

O kai tu to nepasakai, atsidusęs sakau:

"O! Netgi mano valios vaikas neduoda man nuolatinio išėjimo, leidžiantis man išlieti jos mažą meilę."

Ir aš stoviu ten savo skausme ir laukiu tavo brangaus refrenavimo:

"Aš myliu tave, aš tave myliu  ".

Mylėk mane, dukra, mylėk mane  .

Pasigailėk mano sužeistos širdies, kuri miršta.

Man neberūpi, kliedesiai, ir kaip meilužis prašau tavo meilės.

Ir skubėdamas bučiuoju tave, stipriai laikau tave prie širdies

-kad pajustumėte, kokia karšta mano meilė ir

-Kad sąlytyje su mano liepsnomis pasigailėtum manęs ir mylėtum.

Oi! padaryk mane laiminga ir mylėk.

Kai nesu mylimas,

-Jaučiuosi apgailėtinai savo meilėje ir

- Ateinu į kliedesį.

Ir kai gailestinga širdis Mane užjaučia ir mane myli, aš jaučiu, kad mano nelaimė virsta laime  .

Tada kiekvienas jūsų   „Aš tave myliu  “ tampa dar vienu mažu medžio gabalėliu

-kad tu įmeti į didžiulį mano meilės vandenyną ir

- kuri, virsdama maža liepsna,

vienu laipsniu padidink savo meilę   kenčiančiam Jėzui  .

Jaučiuosi kaip vaikas Dieviškosios Valios glėbyje. Oi! kaip tiesa, kad aš esu mažas kūdikis.

Man tuoj gimstant, ant manęs išsilieja kitas dieviškosios valios veiksmas arba man apsireiškia kitas žinojimas, ir aš atgimstu šiame veiksme ir žinioje kaip naujame gyvenime Dieviškoje Valioje, kurią ir padariau. neturiu savo.jėgos ir ko anksčiau nežinojau.

Priimdamas šį naują gyvenimą jaučiuosi atgimęs.

Ir kol aš atgimsiu, Dieviškoji Valia duoda man dar vieną savo poelgį. Jis pervažiuoja mane su kitu savo pažįstamu

Aš visada atgimstu iš naujo. Oi! Supreme Fiat galia!

Niekada nežinai, kaip palikti būtybę. Atrodo, greičiau tu mane pastatyk

- Tavo didžiulės šviesos labirinte,

- Visada suteikdamas man naują gyvenimą.

Ir aš jaučiu, kad poreikis priimti savo gyvenimą ir toliau jumyse pasiklysta. Oi! kokia laiminga netektis!

Nes tai ne praradimas, o naujo dieviškojo gyvenimo užkariavimas, kurį tvarinys atneša.

Mano protas pasiklydo Dieviškajame Fiate, kai mano dieviškasis mokytojas, aplankęs savo mažą naujagimį, man pasakė:

Mano kūdikis,

mano meilė tokia didelė, kad norint gauti kūrinio valios dovaną,

Visada stengiuosi dovanoti jai savo valią visuose jos veiksmuose.

Aš pirmas įteikiu savo Dovaną.

Aš visada šnipinu, kad žinočiau, ar padaras ruošiasi atlikti veiksmą, kad atiduočiau savo valią.

Taigi padaras, matydamas didžiulę dovaną, kurią jam duodu, padovanos man mažą savo valios dovaną. Turėdamas šią savo valios dovaną, kurią taip dovanoju visuose kūrinijos veiksmuose,

-tvarinys gauna naują dieviškojo Gyvenimo aktą, pvz

-Aš priverčiu ją atgimti šiame dieviškame gyvenime, kurį ji įgyja.

Ir kadangi jis susiformavo šiame dieviškame gyvenime,

Aš nelaukiu ir iškart padovanoju jam savo valią. Taigi,

- dovanoju e

- Norėdamas gauti tvarinio, aš kuriu tvarinio gyvenimo kaitą

Taip jis   patiria nuolatinį savo   dieviškojo gyvenimo augimą ir atgimimą.

Ši dovana, kurią dovanoju, yra tokia puiki

-Kai aš ketinu tai padaryti,

dangus priblokštas ir pagarbiai nusilenkia

- Dievina tokią puikią dovaną ir giria savo Kūrėją už tokį dosnumą.

Ir visi yra atsargūs, kad būtų stebėtojai, kaip ši dovana vystosi būtybės veiksme.

Ir naujo tvarinio atgimimo Dieviškame Gyvenime liudininkai, jie dreba išvydę didįjį atgimusios tvarinio stebuklingą vaiką.

į naują dievišką Gyvenimą kiekvieną kartą, kai bus suteikta ši mano Valios dovana.

Ir, oh! kaip jie Man dėkoja už tokį gerumą

Nes visi jaučiasi laimingesni matydami, kaip veikia ši Mano Valios dovana

būtybės veiksme.

Taip galima pasakyti

– šiame apsikeitime testamentais,

- šioje abipusėje dovanoje,

santuoka vyksta tarp sielos ir Dievo.

Tai visada nauja.

O kai yra santuoka, visi

- švęsti jaunavedžius ir

-gieda liaupses Kūrėjui

Nes duodu ne tik savo „Fiat“.

Tačiau su šia dovana  aš dovanoju savo gyvenimą, kuris sudaro neatskiriamumo ryšį 

kokia yra tikros santuokos tarp žmogiškojo ir dieviškojo esmė?

Oi!  didžiulis nedėkingumas

 to, kuris nepriima šios mano valios dovanos savo darbuose,

ypač atsižvelgiant į mano skubėjimą, kad noriu tai jam duoti!

Maldauju ir prašau juos priimti. Labai dažnai stengiuosi kurti

- naujos avarijos,

- nenumatytos aplinkybės turėti naujų   galimybių

duoti savo Fiat dažniau.

Ir kai matau, kad jie to nepriima,

-Jaučiu, kaip mano meilės verslas virsta skausmu, galiu pasakyti, kad dangus verkia su manimi.

Nes kai mano Valia veikia tvarinio veiksmą, dangus yra įtrauktas į mano Valią.

Ir visi švęskite, jei mano Valia bus priimta, arba kenčia, jei ji atmetama.

Todėl būkite atsargūs.

Tavo mažuose poelgiuose nenoriu nieko kito, tik nuolatinio apsikeitimo priėmimu

- mano testamento dovana e

- tavo dovana

Visame, ką darote, ką meldžiatės, ką kenčiate, ką dirbate, visame kame.

Oi! kaip tu padarysi mane laimingą!

Aš ieškosiu tavo akto

kad jis galėtų reikalauti poelgio, verto mano Dieviškosios Valios.

Jaučiausi visiškai investuotas į dieviškąją Valią. Jaučiau, kaip tai tvinkčioja mano mažoje sieloje.

Jo dangiškas ir švelnus oras suformavo manyje dangų, kad pajutau laimę iš viršaus.

Jaučiausi net laimingesnis už dangaus piliečius.

 Nes jie neturi Dieviškosios Valios akto Dovanos

- kaip užkariavimo veiksmas,

- kaip naujai gimęs Dieve.

Jie turi tik šventimo ir šlovinimo dovaną, bet ne užkariavimo dovaną.

Vietoj to aš,

– Galiu pasiekti naujų laimėjimų

- Į savo veiksmą galiu įtraukti veikiančią Dieviškąją Valią.

Kai mano mintys klajojo, mano mielasis Jėzus mane nustebino ir pasakė:

Palaiminta mergina,

Aš noriu tau pasakyti, kodėl aš noriu

- kad būtybė visuose savo darbuose gautų mano Valios dovaną, ir

-kuris man kaskart suteikia jo valią.

Nes jei viename veiksme buvo mainai, o kitame ne,

-kad ten, kur nėra mainų, sieloje susidarytų tuštuma ir ši tuštuma būtų pripildyta kančių, silpnybių ir aistrų.

Tai darant, Dieviškasis Gyvenimas lieka sulaužytas, tarsi atskirtas.

Todėl tikri atgimimai negali įvykti, nes jų trūktų

- maistas,

- pagrindinė nuolatinio mano Fiato veiksmo, kuris formuoja jos naujagimius Dieve, esmė.

Iš tiesų, be nuolatinio mano Valios akto neįmanoma gauti

– jo didžiosios dovanos ir didžiosios gėrybės, kurios stebina dangų ir žemę.

Tai išgirdusi sakau:

„Pasakyk man, mano meile, kodėl tu taip susidomėjai?

-valia padaro e

- duok savo? “

Jėzus sako:

„Ar norite sužinoti kodėl?

Nes, paėmęs padaro valią, aš jį įdėjau į saugumą

Duodamas savąjį  , griebiu jį iš visų pusių ir   saugiai įdedu savo gyvybę į   tvarinį  .

Nėra nieko ir nėra ten, kur mano Valia nebūtų siejama su karalystės ir išsaugojimo saitais

Taigi aš jaučiu, kad tvarinys yra laimingas su Manimi viskuo ir viskuo.

Ir tada galiu pasakyti iš tikrųjų, o ne žodžiais:

„Tai, kas mano, yra tavo, ir aš padariau viską dėl tavęs“.

 Taip mano tikslas įvykdytas.

Padaras, kuris yra mano kūryba, nebekelia nerimo, nes jai nebegresia pavojus.

Kadangi mano Dieviškoji Valia įsitaiso begalinėje Savo erdvėje. Taigi, yra tiesiog

- pasidžiaugti šia būtybe ir

- Pradžiuginkite vienas kitą laime, kurios niekada netrukdo nė vienas iš mūsų.

Štai kodėl aš neturėsiu poilsio

nei tada, kai matau padarą, investavusį į mano Fiato dovaną.

Aš nuolat stebiu

nes žinau, kad jo valia gali mus išduoti.

Todėl turiu pasitelkti gudrybes ir meilės pastangas. Aš visada turiu būti darbe.

Man nėra poilsio. Iš kitos pusės

- kai būtybės valia yra mano Galioje e

- Kai mano Valia yra tvarinio valdžioje, aš ilsiuosi nuo jos likimo.

Pavojaus nebėra.

Ir jei  aš noriu nuolatinio mainų tarp tvarinio ir Manęs,  tai turiu galimybę  

veikti,

kad būtų galima pasikalbėti ir tęsti mielą pokalbį. Aš visada noriu duoti tai, kas yra mano.

 Naudojuosi pretekstu, kad noriu keistis būtybės valia

 kad galėčiau grąžinti jam savo Valią.

Bet tvarinio valia jau buvo mano, o mano Valia jau buvo tvarinio.

Vienišas, vėl atiduodamas savo valią,

Pridedu naujų dieviškų gyvenimų ir nuostabių malonių.

Todėl aš visada noriu tavęs savo valioje. Todėl galime būti tikri, kad jūs visada būsite su manimi, o aš su jumis.

Mano apleidimas „Fiat“ tęsiasi.

Šiandien Kalėdos ir aš praleidau naktį nemačiusi Dangiškojo Kūdikio. Man skaudėjo širdį, kad be To, kuris formuoja mano gyvenimą ir mano visumą.

Oi! gyventi be jo,

tai tarsi gyvenimas be gyvo, kankinamo, be jėgų ir be paramos. Tai pati baisiausia mano vargšės sielos mirtis

Nerimas ir baimė meldžiausi Aukščiausiajai Esybei, kad ji atskleistų Tą, kuris mane taip mylėjo ir suformavo mano sunkią kankinystę.

O, tą akimirką   mano protą džiugino didžiulė šviesa, pripildžiusi dangų ir žemę. Nuostabu!

Aš mačiau dieviškąjį Kūdikį atgimstantį kiekviename sukurtame daikte ir kiekvienoje širdyje.

Kūdikis Jėzus buvo visur dauginamas, dubliuojamas,

atgimti begaliniu būdu, visame kame ir visame kame.

Todėl viskas ir visi turėjo gera pajusti dangiškojo Kūdikio gimimą.