Dangaus knyga

http://casimir.kuczaj.free.fr/Orange/litewski.html

33 tomas 

Ragina būtybes grįžti į vietą, rangą ir tikslą

kuriems jie buvo sukurti Dievo

 Mano dangiškasis ir suverenusis Jėzus ir mano didžioji dangaus dama  ,

- Ateik man į pagalbą,

Padėkite mažuosius neišmanėlius, esančius jūsų švenčiausių Širdžių viduryje.

Rašydamas tai, mano brangus Jėzau, būk mano pūtėjas

O tu, mano dangiškoji Motina, nukreipk savo dukters ranką ant popieriaus

- kad rašydama būčiau tarp savo Jėzaus ir Motinos, kad nepasakyčiau nė žodžio daugiau, nei jie nori ir man sako.

Su tokiu pasitikėjimu širdyje pradėsiu rašyti 33-iąjį   tomą. Tai gali būti paskutinis, aš nežinau

Tačiau esu įsitikinęs, kad visas dangus pasigailės mažos ištremtos mergaitės, kuri esu, ir kad jie greitai ją grąžins namo.

Bet kitaip, Fiat! Fiat!

Po to aš ir toliau galvojau apie Dieviškąją valią, savo vargingos egzistencijos centrą ir gyvenimą, mano Jėzus, kartodamas trumpą savo trumpą vizitą, man pasakė:

 Mano drąsi dukra,

turite žinoti, kad kai siela nori vykdyti mano dieviškąją valią,   ji sudaro pasą, leidžiantį patekti į begalinius Fiat karalystės regionus.

Bet tu žinai

-kas suteikia medžiagą jai pagaminti, pvz

-Kas nori jį pasirašyti ir suteikti jam teisę įeiti į mano karalystę?

Mano dukra, noras vykdyti savo valią yra toks didelis, kad mano gyvenimas ir nuopelnai sudaro popierių ir personažus.

Ir tai tavo Jėzus pasirašo, kad suteiktų jam teisę įeiti.

Galima sakyti, kad visas Dangus bėga padėti tam, kas nori vykdyti mano Valią.

Ir aš jaučiu tiek meilės, kad užimu šios turtingos būtybės vietą ir jaučiuosi jos mylima su savo valia.

Matydama, kad esu jos mylima savo valia, mano meilė pavydi ir nenori prarasti

- vienas įkvėpimas,

-vienas šios būtybės meilės širdies plakimas.

Įsivaizduok mano rūpestį,

- gynybos priemonės, kurių imu,

- mano teikiama parama,

-Aš naudoju meilės gudrybes.

Žodžiu, noriu joje persidaryti

Ir kad perkurčiau save, aš atidengiu save, kad sukurčiau kitą Jėzų. Todėl aš naudoju visą savo dievišką meną, kad gaučiau tai, ko noriu.

Nieko netaupau.

Noriu padaryti viską, viską atiduoti ten, kur viešpatauja mano Valia.

Aš negaliu jam nieko neigti, nes atsisakyčiau jo sau.

Noras vykdyti mano valią sudaro   pasą  .

Pradinis veiksmas sudaro kelią, kuriuo reikia sekti, kelią į dangų, šventą ir dievišką.

Todėl jai, kuri įeina į mano valią, šnabždu į jos širdies ausį:   pamiršk žemę, ji nebe tavo.

Nuo šiol matysite tik dangų.

Mano Karalystė neturi ribų, todėl tavo kelias bus ilgas.

Todėl būtina, kad savo veiksmais paspartintumėte tempą, kad tai padarytumėte

suformuoti daugybę kelių   ir

paimk daug gėrybių, kurios yra mano   karalystėje. Štai   kodėl

- pradinis veiksmas sudaro kelią,

- jos įvykdymas yra palyda.

Kai matau, kad palyda apmokyta,

Aš veikiu kaip variklis, kad paspartinčiau jo žygį.

Oi! kaip gražu ir skanu vaikščioti tokiais keliais, kuriuos padaras suformavo mano Valioje.

Šie veiksmai, atlikti mano testamente, yra   šimtmečių senumo

-kuriuose yra neapskaičiuojamų    gėrybių ir nuopelnų 

Nes veikia dieviškasis variklis. Jis važiuoja tokiu greičiu, kad per minutę

-sudėtyje yra šimtmečiai ir

- tai padaro būtybę tokia turtinga, tokia graži ir tokia šventa

kad didžiuojamės galėdami tai pateikti visam Dangaus teismui

-kaip didžiausias mūsų kūrybinio meno vunderkindas.

Be to, kai tvarinys formuoja savo veiksmą pagal mano dieviškąją valią,

-sielos gyslos ištuštėja to, kas žmogiška. Galėčiau pasakyti, kad ten teka dieviškas kraujas.

– dėl to tvarinyje iš esmės jaučiamos dieviškos dorybės, pvz

-kuris turi dorybę tekėti beveik kaip paties Gyvybės kraujas, kuris gaivina savo Kūrėją, todėl jie yra neatskiriami vienas nuo kito.

Tiek to

- Kas nori rasti Dievą, gali rasti jį savo garbės padėtyje tvarinyje,

-Ir kas nori rasti tvarinį, ras jį Dieviškajame centre.

 Apžiūrėjau dieviškojo Fiato kūrinius 

Esu per maža ir jaučiau poreikį būti nešiojama ant jo rankų, nes

-Kartais pasiklystu jo begalybėje ir daugybėje jo darbų,

-Kartais nežinau kaip toliau.

Bet kaip Jis nori

Leisk man žinoti jo   darbus,

tebūnie jo žodis ir meilės darbas   e

pasakyti, kaip stipriai mane myli,

Jis paima mane ant rankų ir veda begaliniais mano Jėzaus ir mano Motinos Šventosios Valios keliais.

Bet to neužtenka. Tai įkelia mane į vidų

- kiekviename jo darbe, tiek, kiek galiu jį sutalpinti,

- meilė kiekvienam darbui.

Jis nori manyje išgirsti garsą, kurį turi kiekvienas kūrinys.

Aš taip pat esu jo darbas, jo Valios aktas. Ir visa tai padaręs dėl savo meilės, jis nori, kad tai įdėčiau į   mane

visi garsai   e

visos meilės natos,   apgaubiančios jo darbus.

Tuo tarpu mano mylimas Jėzus mane nustebino ir pasakė:

Mano mylima dukra, jūs negalite žinoti, koks aš laimingas, matydamas jus pergyvenate mūsų   sukurtus darbus.

Jie yra kupini meilės ir kai tu jais pavirsi,

perpildyti meile   ir

jie suteikia jums meilės, kurios yra   kupini.

Tai viena iš priežasčių, kodėl noriu, kad filmuotumėt mūsų darbuose.

Jie ruošia mūsų meilės stalą būtybėms.

Jie jaučiasi pagerbti, kad tarp jų yra viena iš savo mažųjų seserų,

- kas maitina ir

-kuris jame susidaro

tiek daug meilių savo Kūrėjo užrašų – kiek kūrinių sukurta.

Bet tai dar ne viskas.

Mano dieviškoji valia nesitenkina tuo, kad leidžia mūsų mergaitei pereiti per mūsų darbus.

Po to

- supažindino jį su daugybe Kūrybos darbų ir

- Už tai, kad pripildėte ją iki kraštų meile,

neša ją ant rankų Aukščiausios Esybės krūtinėje,

kad įmeta jį kaip mažą akmenuką į begalines savo atributų jūras.

O ką mažylė daro su mūsų Valia? Kaip mažas akmuo, įmestas į jūrą,

 verčia visus jūros vandenis siūbuoti ir siūbuoti

taip ji supurto visą mūsų dieviškosios Esybės jūrą.

Ir kai jis plaukia Jame, jis užlieja

- meilės, šviesos, - šventumo, išminties, gėrio ir kt.

Ir, oh! kaip malonu ją matyti ir girdėti sakant, kai jaučiasi priblokšta:

„Visa tavo Meilė priklauso man ir aš ją įgyvendinu

melstis, kad žemėje ateitų tavo Valios karalystė. Tavo šventumas, tavo šviesa, tavo gerumas, tavo gailestingumas yra mano.

Jau nebe mano mažumas tavęs maldauja,

bet tai tavo galios ir gėrio jūros

- Kas tavęs prašo,

- Kas tave laiko,

- kurie tave puola ir nori, kad žemėje viešpatautų tavo Valia. “

Taigi jūs galite pamatyti būtybės mažumą

elkis kaip karalienė mūsų dieviškoje Esybėje,

suvienyti mūsų begalybę ir mūsų galią. Ir

tai verčia mus susimąstyti, ko jis nori ir ko mes norime.

Jis supranta, kad nėra kitų prekių, išskyrus tik mūsų Valią. Ir norėdami juos gauti, priverskite juos prašyti mūsų dieviškųjų savybių begalybės,

tarsi jie priklausytų jam.

Tai suteikia jai žavesio ir grožio

kurie mus džiugina,

kurie daro mus silpnus   ir

kurios verčia mus daryti tai, ko ji nori ir ko mes   norime.

Tai tampa mūsų aidu ir nežino, kaip pasakyti ar paklausti mūsų, jei ne mūsų valios.

- įsiveržia į visus dalykus e

- jis gali sudaryti vieną Valią su visomis būtybėmis.

Taigi, kai padaras

- suprato, ką reiškia Dieviškoji Valia e

- jis jaučia, kad jo gyvenimas teka jame, jis nebejaučia nieko kito poreikio.

Nes turėdamas mano Valią, jis turi visas įmanomas ir įsivaizduojamas gėrybes.

Jis turi tik tokį karštą troškimą, kokį mano valia

- apima ir sudaro visų dalykų gyvenimą.

Ir taip yra todėl, kad jis mato, kad to nori mano Valia, todėl jo mažutė to nori.

Po to vis galvojau apie Dieviškąją Valią ir didįjį žmogaus valios blogį. Mano mylimas Jėzus atsidusęs pridūrė:

Mano dukra, būtybė, kuri vykdo savo valią, išsiskiria ir dirba viena.

Nėra kas jai padėtų, kas suteiktų jėgų ir šviesos, kad padarytų viską, ką gali.

Visi palieka ją sau, izoliuotą, neapsaugotą.

Galima vadinti apleista, kūryboje pasiklydusia siela,

– kuris kenčia, nes nori vykdyti savo valią.

Ji jaučia vienatvės svorį, į kurią atsidūrė, nesant jokios pagalbos.

Oi! kiek aš kenčiu matydamas tiek daug nuo Manęs atskirtų būtybių  .

Kad jie pajustų, ką reiškia veikti be mano valios,

- Laikiu kuo toliau,

- priversti jį pajusti visą žmogaus valios svorį

kuris nepalieka jiems ramybės ir tampa žiauriausiu jų tironu. Tai visiškai priešinga   būtybei, kuri vykdo mano valią  .

Tada visi yra su ja, dangus, šventieji, angelai. Už mano dieviškosios valios garbę ir pagarbą visi yra įsipareigoję

padėti šiam padarui   ir

palaikyti ją veiksmuose arba tarp mano   Valios.

Mano valia

- bendrauja su visais ir

- jų įsakymas jam padėti, ginti ir padaryti jį savo kuopos eisena.

Jo sieloje jau šypsosi malonė ir kibirkščiuojanti šviesa.

Mano Valia duoda jam tai, kas geriausia ir gražiausia jo veiksme.

Aš pats dirbu būtybėje, kuri vykdo mano Valią.

Jo darbuose aš leidžiu savo kūrybos garbę, meilę ir šlovę turėti kūrinio, kuris dirbo pagal mano valią.

Dėl to ir jaučiasi

- šis ryšys su visais,

- visų stiprybė, palaikymas, kompanija ir gynyba.

Todėl kas vykdo mano Valią ir joje gyvena, gali būti vadinamas Kūrybos iš naujo atradimu, dukra, seserimi, visų drauge.

Tai tarsi saulė, kuri lieja šviesą iš savo sferos viršaus ir išsiskleidžia

- apdengti viską savo šviesoje,

- dovanoti save visiems, niekam savęs neišsižadant.

Kaip ištikima sesuo, jos šviesa:

- apima visus dalykus e

- kaip savo meilės užstatą visiems sukurtiems daiktams suteikia teigiamą poveikį,

sudaro jo suteikiamo poveikio gyvavimo laiką.

Kai kuriose šalyse tai sudaro saldų gyvenimą.

Kitais dalykais kuriate kvepalų gyvenimą, kituose spalvų gyvenimą ir t.t. Taip mano Valia iš savo sosto aukštumos lieja lengvą lietų.

Ir kur ji suranda būtybę, kuri nori jį priimti, kad leistų jai dominuoti, ji supa, apkabina, sušildo, formuoja, kad subręstų.

Atrodo, tarsi jo žavingas gyvenimas tapo būtybės Gyvenimu.

Ir tada visi yra su ja, nes viskas kyla iš mano žavingosios valios.

Aš vis dar esu mažas Aukščiausiosios Būtybės neišmanėlis.

Kai Dieviškoji Valia panardina mane į Savo jūras, aš vos galiu perskaityti balses

Ir aš toks mažas, kad vos galiu praryti kelis lašus visko, ką turi Kūrėjas.

Todėl, atsigręžęs į dieviškojo Fiato darbus, likau Edene, kur pamačiau žmogaus   kūrybą.

Aš  pasakiau sau:

„Koks galėjo būti pirmasis žodis, kurį ištarė Adomas, kai Dievas jį sukūrė?

Mano didysis gerasis Jėzus trumpam aplankė mane.

Su visu malonumu, tarsi pats norėdamas man pasakyti, jis paaiškino:

Mano dukra, aš irgi noriu tau pasakyti, koks buvo pirmasis žodis, ištartas pirmosios   mūsų sukurtos būtybės lūpomis.

Turite žinoti, kad kai tik Adomas pajuto Gyvybę, Judėjimą ir Priežastį,

jis matė savo Dievą priešais save   ir

jis suprato, kad jį   sukūrė Jis.

Jis jautė savyje, visu šviežumu ir dėkingumu,

- įspūdžiai,

- jo kūrybinių rankų prisilietimas

Ir meilės įkarštyje jis ištarė pirmuosius žodžius:

„Aš myliu tave, mano Dieve, mano Tėve, mano gyvenimo autorius“.

Ir tai buvo ne tik jo žodis, bet

-kvėpavimas,

- širdies plakimas,

- jo venomis teka kraujo lašai,

– visos jo esybės judesys, kuris chore pasakė:   „Aš tave myliu, myliu tave, myliu tave“.

Taigi pirmoji pamoka, kurią jis išmoko iš savo Kūrėjo, pirmas žodis, kurį išmoko pasakyti,

pirmoji mintis, kuri atėjo į gyvenimą jo galvoje,

pirmasis jo širdyje susiformavęs smūgis buvo „  Aš tave myliu, aš tave myliu“.

“.

Jis jautėsi mylimas ir mylimas.

Galėčiau pasakyti, kad   jo „Aš tave myliu“ niekada nesibaigė.

Jis nesustojo tol, kol nepateko į nuodėmę.

Mūsų dieviškumas buvo sujaudintas, kai iš žmogaus lūpų išgirdo „aš tave myliu, aš tave myliu“.

Nes tai buvo žodžiai, kuriuos sukūrėme jo balso organuose, sakydami „aš tave myliu“.

Ir tai buvo mūsų meilė, kurią sukūrėme būtybėje, kuri mums pasakė   „aš tave myliu“.

Kaip neliesti?

Kaip neatlyginti jam mainais į didesnę, stipresnę meilę, vertą mūsų didybės, išgirdus jį sakant „aš tave myliu“.

Taigi mes kartojome   „Aš tave myliu“

Tačiau savo „Aš tave myliu“ mes leidžiame tekėti mūsų Dieviškosios Valios Gyvenimui ir darbui. Taigi mes įdėjome į žmogų, kaip į vieną iš savo šventyklų, savo Valią, kuri taip buvo uždaryta mumyse likusiame žmogaus rate.

taip kad

-žmogus gali pasiekti didelių dalykų ir

-Mūsų Valia bus žmogaus mintis, žodis, širdies plakimas, žingsnis ir darbas.

Mūsų meilė negalėjo duoti nieko šventesnio, gražesnio, galingesnio

kad   mūsų Valia   , dirbanti žmoguje,

tas, kuris vienintelis galėjo sukurti Kūrėjo gyvybę tvarinyje.

Ir, oh! kaip mums buvo malonu matyti, kaip mūsų Vilis užima aktorės pareigas,

o žmogaus valia apakinama jos šviesos,

- Mėgaukitės jo rojumi ir

– Iš visiškos laisvės daryti tai, ką norėjo, tai duodant

viršenybė visuose dalykuose   e

garbės padėtis, kuri dera šiai šventajai valiai.

Taigi matote, kad Adomo gyvenimo pradžia buvo: veiksmas, kupinas meilės Dievui, visa savo esybe.

Didinga pamoka – ši meilės pradžia – kuri turėjo perbėgti visą kūrinio darbą.

Pirmoji pamoka, kurią jis gavo iš mūsų Aukščiausiosios Esybės, keisdamasis   „Aš tave myliu  “, buvo:

Jam patiko švelniai atsakyti į ją „Aš tave myliu“.

Tuo pačiu metu jis davė jam pirmąją mūsų dieviškosios valios pamoką

- perdavė jam savo gyvenimą ir

- įkvėpė jam mokslo, ką reiškia mūsų dieviškasis Fiatas.

Kiekvienam   „aš tave myliu“,

mūsų Meilė ruošė vis gražesnes mūsų Valios pamokas. Jis buvo patenkintas, o mes džiaugėmės galėdami su juo pasikalbėti.

Mes liejome ant jo amžinos meilės ir džiaugsmo upes.

Taip žmogaus gyvybę sukūrėme Mes, įtraukti į Meilę ir savo Valią.

Todėl, mano dukra, mums nėra didesnės kančios už regėjimą

- mūsų Meilė taip sulaužyta būtybėje ir

- mūsų Valia kliudė, užduso, negyva ir pavaldi žmogaus valiai. Taip pat būkite dėmesingi ir viskas prasideda Meilėje ir mano dieviškoje valioje.

Mano vargana dvasia toliau kerta begalinę Fiato jūrą ir nenustoja vaikščioti. Šioje jūroje siela jaučia, kaip jos Dievas pripildo ją iki dieviškosios Esybės kraštų.

Taigi jis gali pasakyti: „Dievas atidavė man visą save. Ir jei tai neįdėjo į mane savo begalybės, tai todėl, kad aš per mažas ».

Šioje jūroje radau jį veikiant

- tvarka, harmonija,

- tamsios paslaptys, kaip Dievas sukūrė žmogų, ir neįtikėtini stebuklai.

Meilė kupina,

meistriškumas yra nepralenkiamas, o paslaptis tokia didelė, kad

pats žmogus

– taip pat mokslas negali aiškiai pakartoti žmogaus formavimosi.

Štai kodėl aš ir toliau stebėjausi žmogaus prigimties didybe ir prerogatyvomis.

Mano mylimas Jėzus, pamatęs mane tokią nustebusią, tarė man:

Mano palaiminta   dukra,

Jūsų nuostaba nutrūks, kai įdėmiai pažvelgę ​​į šią mano valios jūrą pamatysite   , kur, kas, kaip ir kada visa būtybė buvo visiškai   susiformavusi  .

Kur tai yra?  Amžinose Dievo įsčiose.

kieno  ? Nuo paties Dievo, kuris davė jiems kilmę.

Kaip?  Susikūrė pati Aukščiausioji Būtybė

- jo minčių serija,

- jo žodžių skaičius,

- jo darbų tvarka,

- jo žingsnių judėjimas e

- jo širdies plakimas.

Dievas davė

- šis grožis,

- šis įsakymas e

– ši harmonija

kad galėtų atsidurti būtybėje

-su tokiu pilnumu

kad ji neras kur nieko iš savęs pasidėti

-To Dievas ten nepadėjo.

Mums buvo malonu į tai pažvelgti,

- pamatyti, kad į mažą žmonių ratą mūsų galia įtraukė mūsų dieviškąjį darbą.

Savo meilės pertekliumi mes jam pasakėme:

"Koks tu gražus!

-Tu esi mūsų darbas,

Tu būsi mūsų šlovė, mūsų meilės viršūnė, mūsų išminties atspindys, mūsų galios aidas, mūsų amžinos meilės nešėjas. “

Ir mes mylėjome amžinos meilės tvarinį, be pradžios ir pabaigos.

O kada ši būtybė susiformavo mumyse? Ab aeterno.

Todėl jei jo nebuvo laike, tai visada egzistavo amžinybėje.

Jis turėjo mumyse savo padėtį, savo įelektrinantį gyvenimą, savo Kūrėjo meilę.

Taip, kad padaras visada buvo skirtas mums

- mūsų idealas,

- maža erdvė, kurioje galime vystyti savo kūrybinį darbą,

- mažoji mūsų gyvenimo viršūnė,

- mūsų amžinos meilės išėjimas.

Štai kodėl yra tiek daug dalykų, kurių žmonės nesupranta. Jie negali to paaiškinti, nes tai dieviškojo nesuvokimo darbas.

Šitie yra

- mūsų tamsios dangaus paslaptys,

- mūsų dieviškosios skaidulos, kurių paslaptingas paslaptis žinome tik mes,

- klavišus, kuriuos turime paliesti

kai norime daryti naujus ir neįprastus dalykus būtybėse.

Ir kadangi jie nežino mūsų paslapčių,

taip pat negali suprasti suprantamų būdų

- kurį mes įtraukėme į žmogaus prigimtį.

Jie gali tai vertinti savaip

Tačiau jie negali rasti priežasties, kodėl mes darome būtybėje.

kuri yra priversta nusilenkti tam, ko nesupranta.

Sutvėrimas, kuris nevykdo mūsų   Valios

sutrikdyti visus mūsų veiksmus, įsakyta ab aeterno būtybei.

Todėl   jis subjauroja save ir sukuria tuštumą mūsų dieviškiems poelgiams  , kuriuos formuojame ir sutvarkome žmogiškojoje būtybėje.

Mes mylėjome vienas kitą joje,

- tyros meilės suformuotoje ir laike išdėstytoje mūsų veiksmų serijoje.

Mes norėjome, kad padaras dalyvautų tame, ką padarėme, bet tam būtybei reikėjo mūsų valios.

Jis suteikė jai dieviškąją dorybę, kad ji laiku padarytų tai, ką mes padarėme ir be jos amžinybėje.

Nenuostabu, kad jei dieviškoji Būtybė būtų sukūrusi tvarinį amžinybėje, ta pati dieviškoji Valia ją patvirtintų ir pakartotų laikui bėgant.

Tai yra, jis tęsė savo kūrybinį darbą būtybėje.

Bet    kaip tvarinys gali be mano dieviškosios valios

- atsikelti, prisitaikyti, susivienyti,

-Panašu į tuos poelgius, kuriuos joje su tokia meile suformavome ir užsakėme?

Štai kodėl tik žmogaus valia

- sutrikdyti mūsų gražiausius darbus,

- sulaužyti mūsų meilę,

- atlikti savo darbus.

Bet jie lieka mumyse, nes nieko neprarandame iš to, ką padarėme.

Visas blogis gyvena pas vargšą būtybę, nes ji jaučia dieviškosios tuštumos bedugnę,

jo darbai be jėgos ir be   šviesos,

jo žingsniai   neryžtingi,

jo sutrikęs protas.

Taigi, be mano Valios padaras yra panašus

- maistas be medžiagų,

- paralyžiuota būtybė,

- nedirbama žemė,

- medis be vaisių,

- gėlė, kuri skleidžia nemalonų kvapą.

Oi! jei mūsų dieviškumas galėtų būti ašarotas,

karčiai gailėsimės to, kuri nesileidžia mūsų Valiai dominuoti.

Nors tu plauki dieviškosios valios jūroje, mano mažoji siela yra perverta mano mielojo   Jėzaus neturtingumo nagais.

Kokios baisios kančios, kokie kankinimai mano skausmingoje egzistencijoje!

Oi! kaip norėčiau, kad galėčiau lieti ašaras.

Norėčiau, kad Dieviškosios Valios begalybę paversti ašaromis, kad mano mielasis Jėzus pasigailėtų manęs, kai pasitrauks nuo manęs.

- Nepasakydamas, kur jis eina,

-nerodydamas man kelio, kur jo žingsnių pėdsakas galiu jį pasiekti.

Dieve mano! Mano Jėzus! Kaip negali būti gailestingas šiam mažam tremtiniui, kurio širdis plyšta dėl tavęs?

Bet nors jo nepriteklius privertė mane suklaidinti, galvojau apie dieviškąją valią, bijojau

- kad jo imperijos, jo gyvenimo nebėra manyje ir

– tegul mano amžinoji meilė Jėzus palieka mane, pasislėpk ir daugiau manimi nesirūpink.

Prašiau jo man atleisti

Mano mylimas Jėzus, visas gerumas, pasigailėjo, kai pamačiau, kad nebegaliu viso to pakęsti, ir grįžo akimirką su meile pasakyti:

Mano valios dukra, mes matome, kad tu maža, užtenka, kad tu mane šiek tiek sustabdytum, kad tave   prarastu.

Tu bijai, abejoji, esi prislėgtas.

Bet ar žinai, kur pasiklysti? Mano valioje.

Ir kadangi matau tave savo Testamente, neskubu ateiti. Nes aš žinau, kad esi saugus.

Turite žinoti, kad   kai siela vykdo mano dieviškąją valią  ,

Šioje sieloje galiu laisvai daryti ką noriu, dirbti didžiausius dalykus.

Mano Valia ištuština ją nuo visko.

Jis man sudaro erdvę, kurioje galiu patalpinti savo begalinio veiksmo šventumą. Siela atsiduoda mūsų žinioms.

Mūsų valia ją paruošė ir padarė ją pajėgia

gavęs mūsų Aukščiausios Esybės veikiančią dorybę.

Priešingai,   kai mūsų dieviškoji valia  neįvyksta, turime prisitaikyti, apsiriboti.

Užuot buvę jūra, kaip įprasta, turime gurkšnis po gurkšnio atiduoti savo malonę

-Kol mes galime duoti upes.

Oi! kaip mus slegia tai, kad turime dirbti tvarinyje, kuris neturi mūsų Valios.

Dėl to mes negalime atskleisti savęs. Nes   žmogaus protas be mūsų valios  ,

- tai tarsi debesimis uždengtas dangus, kuris - užgožia protą ir

- apakina ją mūsų žinių šviesoje.

Jis bus viduryje šviesos, bet negalės nieko suprasti. Jis visada liks neraštingas mūsų tiesų šviesoje.

Jeigu norime atiduoti jam savo šventumą, gėrį ir meilę, turime juos duoti mažomis dozėmis, fragmentais.

Nes žmogaus valia sugriauta

- jo vargai,

- jos silpnybės e

- jos trūkumai,

dėl ko jis negali ir net nevertas priimti mūsų dovanų.

Be mūsų valios vargšas žmogaus valia nežino, kaip prisitaikyti, kad gautų

- mūsų kūrybinių darbų dorybė,

- dideli jo Kūrėjo apkabinimai,

- mūsų meilės gudrybės,

- mūsų meilės žaizdos.

Dažnai padaras

-Pavargo mūsų dieviškoji kantrybė e

- priverčia mus nieko negalėti jam duoti.

Ir jei mūsų meilė priverčia mus jai ką nors duoti,

- jai tai maistas, kurio ji negali virškinti. Nes ji nesusijusi su mūsų Valia.

Jai trūksta jėgų ir virškinimo dorybių, kad galėtų įsisavinti tai, kas ateina iš mūsų. Todėl iš karto matome, kad kai mūsų Valios nėra sieloje, tikrasis gėris ne jai.

Mano tiesų šviesoje ji tapo akla ir kvailesnė. Ji jų nenori ir žiūri į juos taip, lyg jie jai nepriklausytų. Tai visiškai priešingai sielai, kuri vykdo mano valią ir gyvena Joje.

Esu lyjant dieviškojo Fiato lietui, kuris prasiskverbia į mano kaulų čiulpus. Jis man sako „Fiat“, „Fiat“, „   Fiat“.

Nuolat kviečiu jį treniruotis

- jo gyvenimas mano veiksmuose,

- Jo plakimas mano širdyje,

- Jo kvėpavimas manajame,

-jo mintis mano galvoje.

Norėčiau prisirišti prie dieviškosios Valios

- formuoti manyje jo gyvenimą, visą Dieviškąją Valią.

Man buvo neramu dėl tos minties.

Bet mano didysis gerasis Jėzus trumpam aplankė mane ir pasakė:

Mano valios dukra, tu turi tai žinoti, kai   padaras

- iškviesk ir paskambink mano „Fiat“,

- jis maldauja, kad jame susiformuotų jo gyvenimas,

skleidžia šviesą, kuri užburia Dievą.

Pažiūrėk į padarą.

Savo saldų kerėjimą jis iškeičia su tuštuma tvarinio veiksme, kad galėtų į savo veiksmą įtraukti dieviškąją valią.

Ten jis vysto savo gyvenimą ir laimingas padaras įgyja galią paversti jį savo. Kadangi tai priklauso jam, ji myli jį labiau nei savo gyvenimą.

Mano dukra

Sutvėrimas žino, kad tai yra dovana, gauta iš Dievo.

Ir ji jaučiasi laiminga ir laimėjusi ją turėdama.

Bet jam tai neįmanoma

-Mylėk mano dieviškąją valią taip, kaip ji turėtų būti,

- nei jausti jo gyvybės poreikį

Taigi mano Valia negali laisvai vystytis tvarinyje.

Taigi, paskambinę jam, jūs tam ruošiatės ir jaučiate didžiulę naudą, kad turite jo gyvenimą.

Tada mylėsite ją taip, kaip ji nusipelno būti mylima.

Pavydžiai jį saugosite, kad nepraleistumėte nė vieno įkvėpimo.

Kadangi kentėjau šiek tiek daugiau nei įprastai, pasakiau sau:

„O, kaip norėčiau, kad mano kančia suteiktų man sparnus

skristi į savo dangiškąją tėvynę. Taigi, užuot sielvartavęs, mano mažos kančios būtų man šventė. “

Aš susirūpinau ir mano mylimas Jėzus pridūrė:

Mano dukra,   nenustebk.

Kančia yra prieš šlovės šypseną  .

Jie triumfuoja matydami iškovotus pasiekimus.

Kančia patvirtina ir nustato

didesnė ar mažesnė būtybės šlovė.

Būtent pagal kančias būtybė

gauna pačius įvairiausius ir gražiausius grožio atspalvius  . Ir matydama save taip pasikeitusią, ji triumfuoja.

Žemės kančios savo amžiną šypseną, kuri nesibaigia, prasideda nuo dangaus vartų.

Žemės kančios yra pažeminimo nešėjai, bet prie amžinųjų vartų – šlovės nešėjai. Žemėje jie daro vargšą būtybę nelaimingą.

Tačiau turėdami stebuklingą paslaptį jie veikia

- intymiausiuose pluoštuose ir visame žmoguje amžinoji Karalystė.

Kiekviena kančia turi savo ypatingą vaidmenį.

Jie gali būti žirklės, plaktukas, dildė, šepetys, spalvoti. Ir kai jie baigia savo darbą, triumfuoja

- nuvesk padarą į dangų e

- jie palieka ją, kai mato, kad kiekviena kančia iškeičiama į ypatingą džiaugsmą, amžiną laimę.

Tačiau su sąlyga, kad padaras

- priimk juos su meile ir

– pajuto visas kančias

bučinys, bučinys ir mano dieviškosios valios apkabinimas.

Būtent tada kančia turi savo stebuklingą dorybę. Priešingu atveju atrodo, kad jie neturi tinkamų įrankių savo darbui atlikti.

Bet ar norite sužinoti, kas yra kančia? Aš kenčiu

Ir jame slepiuosi, kad suformuočiau giluminius savo dangiškosios tėvynės darbus. Ir grąžinti mainais ir su nusidėvėjimu už trumpalaikę viešnagę

kad būtybės man suteikė žemėje.

Esu įkalintas skurdžiame būtybės kalėjime, kad galėčiau tęsti savo kančios gyvenimą žemėje.

Todėl teisinga, kad mano Gyvenimas turi gauti

jo džiaugsmai, jo džiaugsmai, šlovės mainai Dangaus regione

Taigi,   nustokite stebėtis, jei jūsų kančia šypsosi

- prieš pergales,

– prieš triumfus ir užkariavimus.

Aš   važiavau dieviškuoju „Fiat“ .

Mano vargšas protas sustojo ties keletu dieviškų veiksmų

pamatyti joje Dieviškosios Kuriančiosios Valios grožį, jėgą, begalybę.

Atrodo, kad visos aukščiausios savybės buvo atskleistos visoje Kūrinijoje.

Dėl

- mylintys   padarai,

- atskleisti save   ,

- prisijungti prie jų e

-atvesti juos į Kūrėjo, iš kurio viskas išėjo, krūtinę.

Visi Dieviškosios Valios veiksmai yra galingi pagalbininkai, atskleidžiantys ir tampantys sielų nešėjais net dangiškoje tėvynėje.

-tiems, kurie leidžiasi jai dominuoti.

Sustojau toje vietoje, kur   dieviškasis Fiatas užbaigė iškilmingą žmogaus kūrimo aktą,   mano mylimas Jėzus mane nustebino ir pasakė:

 Mano palaimintoji dukra, sustok ir žiūrėk su mumis 

- meistriškumas, prabanga, kilnumas,

- galia ir grožis

su kuria buvo sukurtas žmogus.

Visos mūsų dieviškos savybės persiliejo į žmogų.

Kiekvienas norėjo tekėti gausiau už kitą ir prisijungti prie jo. Mūsų šviesa aplenkė žmogų, kad padarytų jį savo šviesos broliu,

- mūsų gerumas, kad padarėme jį savo gerumo broliu,

-mūsų meilė

pripildyti juos mūsų meile ir

suformuoti savo meilės, galios, išminties, grožio, teisingumo brolį

Ir mūsų Aukščiausioji Būtybė apsidžiaugė pamačiusi mūsų dieviškas savybes.

- visi darbe

susijungti su žmogumi.

Ir mūsų valia, gimusi žmoguje,

– išlaikė savo dieviškųjų savybių tvarką, kad būtų kuo gražesnė.

Pagrindinis mūsų užsiėmimas buvo žmogus

Mūsų žvilgsnis buvo nukreiptas į jį, kad jis galėtų mus mėgdžioti ir prisijungti prie mūsų,

- ir tai ne tik ją   kuriant,

– bet visam   gyvenimui.

Mūsų savybės visada buvo darbe

palaikyti brolybę su žmogumi, kurį taip mylėjo.

Ir po šios sąjungos su juo žemėje jie ruošėsi

– didžioji brolystės šventė dangiškosios tėvynės šlovei.

Džiaugsmų, palaimos, begalinės laimės brolija.

-Aš myliu žmogų, nes jį sukūrėme mes ir jis yra mūsų.

-Aš jį myliu, nes mūsų dieviškoji Esybė lieja jį vis labiau nei veržlus srautas.

-Aš myliu jį, nes jis turi tai, kas kyla iš manęs, todėl aš myliu save jame.

-Aš jį myliu, nes jam lemta apgyvendinti dangų ir, kaip mano brolis šlovėje, šlovinsime vienas kitą.

Aš būsiu jo šlovė kaip gyvybė, o jis bus mano šlovė kaip darbas.

Jei aš taip myliu, kad mano valioje gyvena padaras,

-yra todėl, kad su ja mano dieviškosios savybės randa savo garbės vietą ir

- ir kad jie gali palaikyti bendrystę su būtybe.

Be mano valios būtybėje,

- jie neranda vietos e

- jie nežino, kur eiti.

Brolystė nutrūko ir mano gyvenimas uždusęs.

Mano dukra

koks mirtinas pasikeitimas, kai padaras pasitraukia iš mano Valios. Neberandu jame augančio nei savo įvaizdžio, nei gyvenimo.

Mano savybėms gėda prie jos prisijungti.

Nes kai žmogaus valia atsiskiria nuo dieviškosios, viskas sutrinka ir sustingsta.

Todėl   būkite labai atsargūs, kad neišeitumėte iš mano Valios  . Su ja,

- būsite susijungę su viskuo, kas šventa,

-būsi visų mūsų darbų sesuo, ir

-Tu turėsi savo Jėzų savo valdžioje.

Po to aš tęsiau savo darbus pagal dieviškąją valią, mano valdovas Jėzus pridūrė:

Mano dukra, viskas, ką padaras atlieka mano valioje, yra tapatinamas su ja. įgyja vienijančią, bendraujančią ir   skleidžiančią jėgą.

Kadangi mūsų dieviškieji veiksmai apima visus, kiekvienas padaras iš jų turi naudos.

Taigi tvarinys, kuris veikia pagal mūsų valią, savo darbais daro gera kiekvienam ir yra gerbiamas bei šlovinamas už tai, kad yra visuotinis gėrio nešėjas viskam ir kiekvienam.

Aš pats:

Tačiau, mano meile, šio visuotinio gėrio vaisiaus būtybėse nematome. Oi! Jei kiekvienas galėtų jį gauti, kiek transformacijų būtų šiame žemame pasaulyje.

Jėzus atsakė:

Taip yra todėl, kad jie to nepriima su meile. Jų širdys yra nederlinga žemė

Jie neturi pakankamai sėklų, kad mūsų šviesa galėtų apvaisinti. Tai tarsi saulė, kuri apšviečia ir šildo visą žemę

Bet jei ji neranda sėklų, kurias galėtų apvaisinti, ji negali suteikti jai savo generatyvinės ir produktyvios dorybės.

Nepaisant šviesos ir šilumos, nebuvo gauta nei vieno gėrio.

Tačiau saulė vis dar yra pagerbta ir šlovinama už tai, kad ji visiems suteikė savo šviesą. Niekas negalėjo nuo jo pabėgti.

Jis išlieka triumfuojantis, nes visuotinai suteikė savo šviesą viskam ir   viskam.

Taip yra su mūsų darbais ir veiksmais. Nes jie turi   dorybę

-galėti visuotinai atsiduoti visoms būtybėms e

- daryk gera visiems.

Tai mums didžiausia garbė ir šlovė. Nėra didesnės garbės ar šlovės už galimybę pasakyti:

„Aš esu gėrio nešėjas visiems. Savo   veikloje apkabinu visas būtybes.

Turiu dorybę kiekviename kurti gėrį.

Mano idealas yra padaras. Taigi aš vadinu ją savo valioje, kad su manimi ji apimtų visas būtybes,

- kad jie žinotų, kaip ir su kokia meile veikia mano Valia.

Mano apleidimas tęsiasi Dieviškoje   Valioje.

Matydama viską, kas joje buvo daroma, mano sielos atomas apsisuko ir atsisuko, kad atiduočiau jai ir savo mažąjį „  Aš tave myliu  “ už visa, ką ji padarė amžinybėje dėl visų būtybių meilės.

Mano mylimas Jėzus sustabdė mane begalinės   mano dangiškosios Motinos Prasidėjimo Meilės bangose.

Iš gerumo  jis man pasakė:

Mano valios vaikas, tavo „  Aš tave myliu  “, kad ir koks mažas jis būtų, paliečia mūsų Meilę.

Per žaizdas, kurias jis mums daro, jis suteikia mums galimybę

- parodyti savo paslėptą Meilę,

- atskleisti savo intymias paslaptis ir tai, kiek mes mylime būtybes.

Turite žinoti, kad mes mylime visą žmoniją

Bet mes buvome priversti visą didžiulį meilės entuziazmą paslėpti savo dieviškoje būtyje.

Nes mes neradome šioje žmonijoje

- grožis, kuris džiugino mūsų meilę,

- nei meilės, kuri mus paliečia,

tai paskatintų mus užplūsti žmoniją, atskleisti save, mylėti ją ir būti mylima.

Sutvėrimai buvo panirę į kaltės jausmo mieguistumą iki tokio lygio, kad mums pasidarė baisu juos matyti.

Bet mūsų meilė degė

Mes juos mylėjome ir norėjome, kad mūsų Meilė pasiektų visus kūrinius.

Kaip tai padaryti?

Turėjome daug manevruoti, kad ten patektume, ir štai kaip. Mes pašaukėme į gyvenimą mažąją Mergelę Mariją.

Mes jį sukūrėme:

viskas tyra, visa šventa, viskas gražu, visa   meilė,

be gimtosios    nuodėmės  užduoties

Mūsų dieviškoji valia buvo pradėta su juo. Taigi tarp jos ir mūsų

buvo laisva prieiga, amžina sąjunga ir neatsiejamas dieviškumas.

Dangaus karalienė mus pradžiugino savo grožiu.

Jos meilė mus palietė ir mūsų perpildyta Meilė pasislėpė joje. Mūsų meilė gali pasireikšti matant jos grožį ir meilę visoms būtybėms.

Ir aš mylėjau visus kūrinius su meile, slypinčia šioje dangiškoje karalienėje. Mes joje mylėjome visą žmoniją.

Ir dėl savo grožio ji mums nebeatrodė negraži.

Mūsų meilė mumyse nebebuvo ribota.

Bet jis išplito tokios šventos būtybės širdyje.

Perteikdami jam savo dieviškąją tėvystę ir mylėdami visus joje esančius kūrinius,

ji įgijo dieviškąją motinystę.

Taigi jis galėjo mylėti visus kūrinius kaip savo vaikus, kuriuos pagimdė jo dangiškasis Tėvas.

Ji jautė, kad mes mylime visus joje esančius padarus.

Ji pamatė, kad mūsų meilė suformavo naują žmonijos kartą jos motiniškoje Širdyje.

Galime įsivaizduoti   didesnę Meilės priemonę nei mūsų tėviškas gerumas   mylėti kūrinius, net tuos, kurie mus įžeidė,

palyginti su:

-  pasirinkite padarą iš tos pačios rasės,

- padaryti jį kuo gražesnį, kad mūsų Meilė

– nebegali joje rasti kliūties mylėti visus kūrinius   ir priversti ją mylėti visą žmoniją?

Visos būtybės gali rasti mūsų paslėptą Meilę šioje dangaus karalienėje.

Ypač nuo tada, kai turime dieviškąją valią,

jis mus dominavo, kad mylėtume visus kūrinius.

Ir mes, savo meiliausia Motina iš visų  . Tikra meilė nemoka nemylėti.

Jis naudojasi visais menais, išnaudoja visas galimybes – tiek didžiausias, tiek ir mažiausias, kad galėtų mylėti.

Mūsų meilė kartais paslėpta, kartais atskleista.

Kartais tai yra tiesioginė, kartais netiesioginė, norint suprasti, kad su nepaliaujama meile mylime tą, kurį išėjome iš savo Meilės gelmių.

Negalėtume visoms kartoms padovanoti didesnės dovanos nei ši nepakartojama būtybė.

-kaip visos žmonijos Motina e

- joje paslėptos mūsų meilės nešėja, kad ją atiduotų visiems savo vaikams.

Po to vis galvojau apie Dieviškąją   Valią.

Mintis, kad mano dangiškoji Motina savo motiniškoje Širdyje turėjo paslėptą Meilę, kuria mane mylėjo Kūrėjas, pripildė mane džiaugsmo.

Ir galvoti, kad Dievas pažvelgė į mane per mano dangiškąją Motiną, per jos šventumą, jos nuostabų grožį!

Oi! Kaip apsidžiaugiau sužinojusi, kad manęs nebereikia mylėti ir žiūrėti į vieną, o mylėti ir žiūrėti per mamą.

Oi! ir tegul mano Jėzus mane myli dar labiau,

- Jis aptrauks mane savo dorybėmis,

-aprengs mane savo grožiu ir

- paslėps mano vargus ir silpnybes.

Man pasirodė, kad tai galima padaryti tik tada, kai Dangaus Karalienė gyveno žemėje ir kai ji buvo priimta į dangų, ši dieviškosios meilės gudrybė nutrūko.

Mano mielasis Jėzus grįžo man pasakyti:

Mano palaiminta   dukra,

mūsų darbai visada tęsiasi ir yra neatsiejami nuo Mūsų.

Mūsų paslėpta Meilė tęsiasi Dangaus Karalienėje ir visada tęsis.

Tai nebūtų Dievo darbas, jei viskas, ką mes darome, galėtų tai padaryti

-būk atskirtas nuo mūsų ir

- neturėti Amžinojo Gyvenimo.

Mūsų meilė gali atrodyti iš mūsų, bet iš tikrųjų ji lieka su mumis. Ir Meilė, kuri liejasi ant būtybių

-yra neatsiejamas nuo mūsų ir

- tai daro tą, kuris gavo mūsų meilę, neatskiriamą.

Kaip šitas

- visi mūsų darbai danguje ir žemėje,

-Visi padarai, kurie atsirado, nepalik mūsų dėl viso to.

Bet jie visi nuo mūsų neatsiejami,

dėl mūsų begalybės, apimančios viską. Nėra vietos, kur jo nebūtų.

Ir tai daro viską, ką darome, neatskiriama.

Mes negalime būti atskirti nuo savo darbų, nei mūsų darbai nuo mūsų. Galima sakyti, kad jie su mumis sudaro vieną kūną

Mūsų begalybė ir galia yra kaip kraujas

-kuris cirkuliuoja ir palaiko viską gyvą.

Dažniausiai kūriniai gali būti atskirti, bet niekada neatskirti.

Tai išgirdusi nustebau ir sakau:

„Ir vis dėlto, mano meile, yra netekčių, kurie jau atskirti nuo tavęs. Jie taip pat yra jūsų darbai. Kodėl jie tau nebepriklauso? “

Ir Jėzus   pasakė:

„Tu klysti, mano dukra. Jie man priklauso ne meilėje, o teisingumo srityje, mano begalybė išlaiko savo galią virš jų.

Ir jei jie nepriklausytų mano baudžiamajam teisingumui, tu neturėjai jų bausti. Nes netekę gyvybės jie man nepriklausytų.

Bet jei šis gyvenimas egzistuoja, yra kažkas, kas jį saugo ir nubaudžia teisingumu.

Suvereni Ponia   visada turi mūsų paslėptą Meilę kiekvienai dangaus būtybei.

Tai didžiausias jo triumfas ir džiaugsmas:

savo motiniškoje Širdyje jausti visus savo Kūrėjo mylimus kūrinius.

Ir kaip tikra Motina, kiek kartų ji juos slepia

- Jo meilė priversti juos mylėti,

- jo kančiose, kad jis atleistų,

- savo maldose, kad jie gautų didžiausias malones.

Oi! kaip jis moka pridengti savo vaikus ir atleisti juos prieš mūsų didenybės sostą.

Todėl tegul tavo dangiškoji Motina tave dengia, kuri pasirūpins savo dukters poreikiais.

Jaučiuosi mažas, bet toks mažas, kad jaučiu didžiulį poreikį, kad Dieviškoji Valia, o ne mano   Motina,

- Neša mane ant rankų, maitina savo žodžiais,

- valdyti mano rankų judesius, palaikyti mano žingsnius,

- formuoja mano širdies plakimą ir mano proto mintį. O Dieviškoji Valia, kaip tu mane myli!

Jaučiu, kaip tavo gyvenimas liejasi į mane

- duoti man gyvybę,

- Palaukite, kol mano veiksmų atomai įneš savo kūrybinę jėgą ir pasakykite man:

Mano dukters atomai yra mano, nes jie turi mano nenugalimą jėgą.

Mano protas nustebo išvydęs mylinčias ir motiniškas Dieviškosios Valios gudrybes.

Tada mano visada gerasis Jėzus, kuris visada nori būti stebėtojas to, ką manyje daro dieviškoji Valia, man pasakė:

Mano vaike, tu turi žinoti, kad mano Aukščiausioji Valia visada ieško tvarinio

-kas nori gimti jame ir augti jo glėbyje jo motinos globoje

Ir kai ji pamato, kad jos maža mergaitė nori atsiduoti savo mažais darbais, kad pasakytų jai, kad ji ją myli, ši dieviškoji motina

- spaudimas prie krūtinės,

- sustiprina judesį, žodį ir dukros žingsnį.

Jo Jėga jį visiškai investuoja, pakeičia. Nors ir maža, ji save laiko stipria ir pergalinga

Ir ši Motina džiaugiasi, kad ją nugalėjo jos vaikas. Kad ši būtybė pamatytų save

- stiprus meilėje,

- stiprus kančiose,

- stiprus darbuose.

Ji yra nenugalima Dievui.

Prieš ją dreba jos silpnybės ir aistros.

Pats Dievas šypsosi ir pakeičia savo teisingumą į Meilę ir Atleidimą prieš šio kūrinio stiprybę ir savo Motinos, kuri daro ją stiprią ir nenugalimą, stiprybę.

Taigi, jei norite laimėti viską,

- užaugo mano Valios glėbyje.

Ji tekės jūsų viduje, pajusite jos įelektrinančią gyvybę ir pakels jus savo panašumu.

Tu būsi jo garbė, triumfas ir šlovė.

Po to vis galvojau apie Dieviškąją   Valią.

Į galvą atėjo nuostabiausios dieviškojo kūrinio scenos.

dovanodamas save man, paskelbdamas apie save

gauti mano mažą meilę, dėkingumą ir dėkingumą. Mano mylimas Jėzus pridūrė:

Mano palaimintoji dukra, Tam, kuris gyvena mano valioje, visi laikai priklauso jai

Ir man patinka klausytis, kaip jis man kartoja tai, ko padarai dėl manęs nepadarė,

kurie jiems dirbo su tokia   meile.

Todėl ji, kuri gyvena mano Valioje, suranda Kūriniją veikiantį. Jis randamas mėlyname danguje, spindinčioje saulėje, mirgančiose žvaigždėse. Jis dovanoja man savo bučinius, savo sūnišką meilę.

Kaip džiaugiuosi atradęs visuose šiuose sukurtuose dalykuose

- bučiniai, mano dukters pripažinimas.

Visa tai paverčiu jos džiaugsmu ir paverčiu ją jos nuosavybe.

Oi! kaip gražu būti pripažintam šiuose darbuose, kuriuos padarėme ir mylėjome.

Padaras suranda mažą nekalto Adomo amžių ir apdovanoja mane kartu su juo savo nekaltus apkabinimus, skaisčius bučinius, vaikystės meilę.

Kaip džiaugiuosi matydamas, kad mano tėvystė pripažįstama, mylima ir gerbiama

Savo ruožtu duodu jiems savo bučinius, tėviškus apkabinimus ir jų nuosavybės teises. Ko aš neduosiu savo vaikams, kai būsiu mylimas ir pripažintas Tėvu  ?

Aš jiems nieko neneigiu, nes žinau, kaip bet ko atsisakyti tam, kuris gyvena mano valioje.

Joje vyksta mainai kūriniais, abipuse meile, jaudinančiomis scenomis, kurios sudaro Dievo ir sielos rojų.

Oi! Tebūnie palaiminta ta, kuri tūkstantį kartų ateina apsigyventi dangiškoje mano Valios buveinėje.

Būtybė, kuri vykdo dieviškąją valią

- įeina į ją kaip karalienė ir

- jis prisistato prieš mus apsuptas visų savo darbų.

Mergelės prasidėjimą jis daro   savo   .

O būtybė, susijungusi su Mergele, duoda mums tai, ką mes jam duodame.

Ir mes gauname meilę, šlovę, didžiules jūras

kuriais mes apdovanojome šią Mergelę, tarsi ji jas kartotų. Kokios malonės bedugnės atsinaujina tarp dangaus ir žemės. Siela Dieviškojoje Valioje tampa savo darbų kartotoja.

Sutvėrimas negali mums duoti vienu veiksmu to, ką mes sukūrėme vienu vieninteliu veiksmu.

Taip jos mažumas teka per mūsų Valią ir dabar atlieka vieną darbą, dabar kitą  , o su imperija, kurią jai suteikia mūsų Valia, ji nusileidžia   į Žodžio Įsikūnijimą.

Kaip malonu tai matyti

- investavo į savo meilę,

- papuošta savo ašaromis ir žaizdomis,

turėdamas jo   maldas.

Visi Žodžio darbai supa jį viduje ir išore.

Paversk juos jai

- džiaugsmuose,

- palaimoje ir

-sielos stiprybe su savo Jėzaus, kaip šventos šventyklos, neatskiriamumu

jo širdį

kad tai būtų jo Gyvenimo pakartojimas.

Oi! kokias jaudinančias scenas ji pateikia prieš Dievą

kai su Jėzumi širdyje jis meldžiasi, kenčia, myli su Jėzumi. Ir kai savo kūdikystėje jis sako:

„Aš turiu Jėzų, jis valdo mane, o aš jį.

Aš atiduodu jam tai, ko jis neturi, savo kančias, kad manyje susiformuotų visas jo gyvenimas.

Jis neturtingas kančių, nes yra šlovingas, negali turėti. Aš duodu jam tai, ko jis neturi, o jis man – tai, ko man trūksta. “

Taigi mūsų valioje būtybė yra tikroji karalienė.

Viskas priklauso jai ir mus stebina savo darbais. Kas mus džiugina ir formuoja mūsų laimę,

štai ką tvarinys gali mums duoti mūsų švenčiausia valia.

Aš tęsiau savo kelionę Dieviškoje   Valioje

Jo miela imperija, jo nenugalima jėga, jo meilė ir jo neužgęstanti šviesa liejosi mano mažumui.

Jis džiaugėsi atsidūręs Dieviškosios Valios jūroje

- jos mielos staigmenos,

- tai vis nauji būdai,

- jos žavingas grožis,

- jos begalybė, kuri viską nešioja savyje kaip savo krūtinėje.

Tačiau labiausiai jį stebina jo meilė būtybei. Atrodo, kad ji neturi

- akis tik pažiūrėti,

- Iš širdies mylėti jį,

- rankas ir kojas, kad tik prispaustų ją prie krūtų ir parodytų kelią.

O, kaip labai jis nori atiduoti savo gyvybę būtybei, kad gyventų pagal ją.

Atrodo, kad

- kliedesys, kuris ją sulaiko, noras, kurį ji išreiškė,

- pergalė, kurią jis nori laimėti bet kokia kaina, kad jo Gyvenimas gali formuoti tvarinio gyvenimą.

Mano protas buvo pamestas tarp šio dieviškosios valios meilės pasirodymo. Mano mielasis Jėzus, visas švelnumas, man pasakė:

Mano dukra

vykdydamas savo valią žmogus pralaimėjo

- galva, dieviškoji priežastis,

– režimas, jo Kūrėjo tvarka. Ir kadangi jis nebebuvo viršininkas,

visi nariai norėjo užimti šį postą.

jie neturi nei dorybių, nei pajėgumų,

jie nežinojo, kaip palaikyti režimą ar tvarką tarp jų. Ir kiekvienas narys stovėjo prieš kitą.

Jie pasiskirstė tarpusavyje, todėl liko   išsibarstę, kurie neturėjo lyderio vienybės.

Bet mūsų Aukščiausioji Būtybė mylėjo žmogų. Matydami jį be vadovo, mes kentėjome.

Tai buvo didžiausia mūsų kūrybinio darbo negarbė.

Negalėjome pakęsti tokių didelių kankinimų toje, kurią taip mylėjome.

Tačiau mūsų dieviškoji valia valdė mus.

Mūsų užkariaujanti meilė nuleido mane iš dangaus į žemę

- padaryk mane žmogaus galva e

- renkasi visi nariai, išsibarstę po vyr.

O nariai įgijo viršininko režimą, ordiną, sąjungą ir kilmingumą. Taigi, kad

- mano įsikūnijimas,

– viskas, ką aš padariau ir kentėjau, ir

- mano paties mirtis,

tai buvo tik mano būdas ieškoti šių išsibarsčiusių narių

bendrauti  pagal    mano dieviškąjį vadovavimą,

gyvenimas,

šilumos   ir

prisikėlimas

į negyvas galūnes

–  paversti visas žmonių kartas vienu kūnu   pagal mano dievišką vadovavimą.

Kiek man tai kainavo! Bet mano meilė man tai leido

- viską įveikti,

-susidurti su bet kokia kančia, e

- triumfuoti prieš viską.

Žiūrėk, mano dukra, ką tai reiškia

- Nevykdyk mano valios,

- pamesti galvą,

-atskirtas nuo mano Kūno e

- tapti atskirtais nariais

kad sunkiai ir čiupinėdamas žengia pabaisų būdu ir įkvepia gailestį.

Visas tvarinio gėris yra sutelktas į mano dieviškąją valią ir formuoja mūsų bei žmonių kartų šlovę.

Tai mūsų kliedesys ir mūsų pažadas tai gauti

už meilę ir   neįtikėtinas aukas,

padaras gyvena mūsų Valioje.

Todėl būk dėmesingas ir laimingas su savo Jėzumi.

Mano varganas intelektas visada kreipiasi į dieviškąjį Fiatą, kad sutiktų Jį Jo veiksmuose ir susijungtų su jais, kad jiems patiktų, mylėtų juos ir galėtų jiems pasakyti:

„Mano galioje yra meilė tavo darbams

Todėl myliu tave taip, kaip tu mane myli, ir tai, ką tu darai, aš taip pat darau“.

Oi! kaip malonu pasakyti:

„Aš dingau Dieviškoje Valioje.

Todėl jo stiprybė, jo meilė, šventumas, jo darbas yra mano. Mes turime tą patį tempą, tą patį judėjimą ir tą pačią meilę. “

Ir Dieviškoji Valia, švenčianti, tarsi sako:

„Kokia aš laiminga.

Aš nebe vienas, jaučiu savyje širdies plakimą, judesį, valią, kuri bėga su manimi. Esame vieningi.

Jis niekada nepalieka manęs vienos ir daro viską, ką darau“.

Mano protas buvo pasimetęs dieviškoje valioje ir tariau sau:

Bet ką daro visi mano darbai Dieviškoje Valioje, kai aš nieko nedarau. Tai ji, kuri daro viską ir kaip aš joje,

Dieviškoji Valia man sako, kad darau tai, ką ji daro.

Taip yra dėl geros priežasties. Nes būti Dieviškoje Valioje ir nedaryti to, ką ji daro, yra neįmanoma.

Nes jos galia yra tokia didelė, kad ji neinvestuoja mano nieko, kas daro tai, ką daro visi jo veiksmai. Be to, jis nei žino, nei gali elgtis kitaip“.

Ir mano mielasis Jėzus, nustebinęs mane vienu iš savo trumpų apsilankymų, pasakė man:

Mano valios dukra, kokia ji graži.

Padaras negali gauti daugiau garbės, nei būti priimtas į Ją.

Maži veiksmai, atlikti mano valioje, apima šimtmečius, nes jie yra dieviški,

į juos investuota tokia galia, kad su jais gali daryti ką nori ir visa tai gauti.

Dieviškoji Būtybė lieka susaistyta šiais veiksmais, nes jie yra jo. Ir tai turi suteikti jiems vertę, kurios jie nusipelnė.

Be to, jūs turite žinoti, kad veiksmai, atlikti pagal mano valią, sudaro būdus, kuriais sielos turi patekti į mano valią.

Ir šie būdai yra labai reikalingi.

Jei didvyriškos sielos neatsidurs pirmoje vietoje ir negyvens mano Valioje

- formuoti didžiuosius savo Karalystės kelius, kartas, nerandant   prieigos,

- Aš nežinosiu, kaip įvesti savo testamentą.

Mano dukra, prieš statydama miestą,

- Pirmiausia atsekame gatves, kurios turi sudaryti miesto tvarką. Būtent po to klojame pagrindus jo statybai.

Jei nesusidarys keliai, išvažiavimai ar susisiekimo maršrutai, kyla pavojus, kad vietoj miesto

piliečių stato kalėjimą, iš kurio negali ištrūkti. Pažiūrėkite, kaip reikalingi būdai.

Šis miestas be kelių, žmogaus valia savo kalėjime uždarė visus   kelius

kurios veda į dangiškąjį mano Dieviškosios Valios miestą.

Siela, kuri patenka į mano valią

- sulaužo kalėjimą,

-Sunaikinti nelaimingą miestą, kuris neturi nei kelio, nei išeities.

Ir dieviškasis Inžinierius, susijungęs su mano valios galia,

- suformuoti miesto planą,

-maršrutų ir susisiekimo tvarka.

Ir kaip nepralenkiamas amatininkas,

-Stato naują sielos citadelę meistriškai ir

- Stebėkite bendravimo kanalus, kurie leidžia kitoms sieloms

įeiti ir pastatyti citadeles, kad suformuotų Karalystę. Ir pirmasis bus visų kitų modelis.

Todėl pažiūrėkite, kam pasitarnaus darbai, atlikti mano valioje. Jie tokie reikalingi, kad be jų aš neturėčiau lėšų priversti ją karaliauti.

Todėl aš visada noriu tavęs vykdyti savo valią ir niekada nesitraukti iš jos, jei nori padaryti   savo Jėzų laimingą.

(1) Atrodo, girdžiu nuolatinį Dieviškojo Fiato aidą, kuris aidi mano sieloje.

Savo nenugalima galia jis į savo kūrinius įtraukia mano mažus veiksmus, kad padarytų tik vieną. Atrodo, kad šis padaras jam patinka.

Jis nebesijaučia vienišas ir randa kam papasakoti apie savo džiaugsmus ir vargus.

Trumpai tariant, jis nebepažįsta vienatvės ir nėra nutildomas. Priešingai, kai būtybė negyvena dieviškoje Valioje, ji jaučia vienatvės svorį.

Jis nori kalbėti ir patikėti savo paslaptis, bet nesupranta, kodėl jam trūksta savo Valios šviesos

dėl kurios padaras supranta savo dangiškąją kalbą.

Liūdna, nes kol jis tik balsas ir žodžiai, jis neranda kam pasakyti nė žodžio.

Oi! Žavinga valia, leisk man gyventi tavyje

kad galėčiau palaužti tavo vienatvę ir suteikti tau vietos, kur galėtum kalbėtis. Bet kol mano dvasia pasiklydo didžiuliuose dieviškojo Fiato horizontuose, mano mielasis Jėzus, kartodamas savo mažą apsilankymą, man pasakė savo gerumu:

(2) Mano valios dukra, tiesa, kad padaras

kas negyvena mūsų Valioje, laiko ją vienumoje ir nutildo.

Turite žinoti, kad kiekviena būtybė mums yra naujas ir skirtingas darbas,

ir todėl turime ką pasakyti.

Jei ji negyvena mūsų valioje, jaučiame ją nutolusią nuo mūsų, nes jos valios nėra mūsų.

Todėl jaučiamės vieniši, trukdomi dirbti Kai norime ką nors pasakyti,

tarsi kalbėtume su kurčnebyliais.

Štai kodėl kas negyvena mūsų valioje, yra mūsų kryžius. Tai trukdo eiti į priekį, suriša rankas, griauna gražiausius mūsų darbus.

Ir aš, kuris esu Žodis, esu jo nutildytas.

(3) Dabar jūs turite žinoti,  kad siela malonėje yra Dievo šventykla  . Bet kai siela gyvena   mūsų valioje  , tai pats Dievas tampa   Sielos šventykla  .   

Ir   koks didelis skirtumas tarp

Dievo kūrinijos šventykla ir Dievo sielos šventykla.

pirmoji   yra šventykla, kuriai gresia pavojus, priešai, aistros.

Dažnai mūsų Aukščiausioji Esybė randama šiose šventyklose kaip apleistoje akmeninėje šventykloje, kur jis nėra mylimas taip, kaip turėtų.

Tai maža jo nuolatinės meilės lemputė, kurią siela turėtų turėti pagarbiai Dievui

kuris ten yra, užgesinamas, nes trūksta gryno aliejaus.

Ir jei ši siela patenka į sunkią nuodėmę,

-mūsų šventykla griūva e

- sielą okupuoja vagys ir priešai, kurie ją išniekina ir tyčiojasi.

- Antrajai šventyklai  , kuri yra  sielos Dievo šventykla,  pavojus negresia. 

Priešai negali prisiartinti, aistros užgęsta.

Ir siela šioje dieviškoje šventykloje yra tarsi mažoji Ostija, kuri neša Jėzų savyje.

Iš jos kylanti amžina meile siela maitinasi ir tampa maža gyva lempa.

kuris visada dega neišeinantis.

Ši šventykla užima karališką vietą, o siela yra mūsų šlovė ir triumfas.

O ką mažoji šeimininkė veikia mūsų šventykloje?

Melskitės, mylėkitės, gyvenkite pagal dieviškąją valią.

- Jis užima mano Žmoniškumo vietą žemėje ir

- užima mano kančios poziciją;

- ragina visus mūsų darbus, kad jo procesija, Kūryba, taptų

Išpirkimas

- jis visus padaro savo ir įsako.

Jis visus juos sustato kaip kariuomenę aplink savo maldos, garbinimo ir šlovinimo veiksmą.

Tačiau ji visada galvoja, kad mūsų darbai atliktų tai, ko ji   nori, ir ji visada baigia savo mažą refreną, kurį mes taip mėgstame:

„Tegul tavo Valia bus žinoma ir mylima, viešpatauja ir viešpatauja visame pasaulyje“.

Nes šios mažosios šeimininkės, gyvenančios mūsų dieviškoje šventykloje, troškimai, atodūsiai, pomėgiai, rūpesčiai ir maldos yra mūsų Fiat.

apima viską   ,

išlaiko visas blogybes nuo būtybių   e

savo visagaliu kvėpavimu jis užima savo vietą   būtybių širdyse, kad sukurtų visų gyvenimą   .

Ar yra kažkas gražesnio, šventesnio, svarbesnio ir naudingesnio danguje ir žemėje už tai, ką daro ši mažoji mūsų Šventykloje gyvenanti šeimininkė?

Be to, mūsų meilė naudoja visas gudrybes būtybei, kurioje ji gyvena

mūsų valia  . Jis daro save mažą ir užsidaro savo sieloje, kad suformuotų savo gyvenimą.

Tapkite ištaiginga šventykla, kad ji būtų saugi ir mėgaukitės jos draugija. Siela, kuri gyvena mūsų Valioje, visada galvoja apie mus ir mes visada apie tai galvojame. Todėl rūpinkitės, kad visada būtumėte mūsų   valioje.

Po to vis galvojau apie dieviškąją valią ir mano mylimas Jėzus pridūrė:

Ženklas, kad siela gyvena mano valioje, yra tai, kad visi daiktai, tiek vidus, tiek išorė, yra mano Valios nešėjai.

Nes sakyti, kad nešioji gyvybę savyje ir nejauti, kad tai neįmanoma. Todėl ji pajus mano valią savo širdies plakimu, kvėpavimu, krauju, tekančiame jos gyslomis, mintyse, kurios   ateina į galvą, balse, kuris suteikia gyvybės jos žodžiui ir   pan .

Vidinis aktas, skambantis išoriniame akte, įvykdo mano Valią

- ore, kuriuo kvėpuojate,

- vandenyje, kurį jis geria,

- maiste, kurį jis valgo,

- saulei, kuri suteikia jai šviesos ir šilumos.

Trumpai tariant, vidus ir išorė ima vienas kitą už rankos ir savo veiksmuose formuoja mano Valios gyvenimą.

Gyvenimas susideda ne iš vieno veiksmo, o iš nuolatinių ir pasikartojančių veiksmų.

Mano valioje visi mūsų veiksmai yra kaip viename veiksme ir

Sutvėrimas patenka į mūsų dabartinių veiksmų galią ir daro tai, ką mes darome.

Į jį mūsų kūrybinę jėgą investuoja nuolat auganti meilė. Jis supranta, kad iš tikrųjų viską daro dėl jos.

Ir, oh! kiek jis myli savo Kūrėją ir nori dėl jo padaryti viską.

Vietoj to padarui, kuris gyvena ne mūsų Fiat,

viskas, ką padarėme, yra laikoma praeitimi, padaryta visiems, o ne tik jai.

Todėl meilė jame nežadinama.

Jis miega ir gyvena tarsi žiemos miegu su tolima meile, kuri neveikia.

Todėl skirtumas tarp tvarinio, kuris gyvena mano Valioje, ir to, kuris gyvena už Jo ribų, yra toks didelis, kad neįmanoma palyginti.

Taip pat būkite dėmesingi ir dėkokite man už didžiulį gėrį, kurį jums padariau, leisdamas jums žinoti, ką reiškia mano Valios gyvenimas.

Atrodo, kad mano vargšas protas negali padėti tik ieškoti darbų, atliktų pagal Dieviškąją   Valią.

Jei galėtų, man atrodo, kad pasiilgčiau

- pastatą, kuriame gyvensite,

- maisto man pamaitinti,

- oras kvėpuoti,

– žingsniai, kaip naršyti begaliniuose domenuose.

Kai aš einu ieškoti Dieviškosios Valios veiksmų, būtent jie ieško manęs ir vienijasi su manimi.

Jie tarsi šnabžda man į ausį: „Esame tavo valdžioje ir šių veiksmų galia tau užtenka prašyti, kad mūsų Aukščiausiasis Fiat viešpatautų“.

Dieviškajai Valiai įgyti reikia dieviškų veiksmų.

Nes tvarinys, kuris ateina į mūsų valią, mūsų darbai supa ją ir veda į triumfą prašyti mūsų valios karalystės žemėje.

Mano protas džiaugėsi

- kerinčioje mano mažų veiksmų šviesoje, apsuptoje dieviškų veiksmų jūrų, - mano mažoje meilėje, apsuptoje dieviškosios Meilės jūros, kuri

paslaptingu ir nenutrūkstamu balsu paklausė tik „Fiat voluntai nužudyti žemėje kaip danguje“.

Tada mano valdovas Jėzus mane nustebino ir su visa meile tarė:

Mano palaimintoji dukra, kaip miela ir paguodžiama klausytis mano valios,

- su visais savo veiksmais,

- mažame meilės ir tvarinio garbinimo veiksme paprašykite Fiat karalystės žemėje.

Mano „Fiat“ kaip atstovas naudoja mažą padaro meilę

kad mano Valia skambėtų visuose jo darbuose ir kad jis prašytų savo Karalystės.

Jis nenori to daryti vienas ir nori, kad jūs būtumėte tarpininkas. Bet ar norite sužinoti, koks yra šios maldos, kurioje yra dieviškoji galia ir ginklai nenumaldomai kariauti prieš mus, tikslas?

Tai tarnauja

- kviesti Dievą žemėje,

- duok gyvybę visoms būtybėms,

- kad ateitų mano dieviškoji valia ir visi jos darbai viešpatautų žemėje.

Jis padeda paruošti kūrinio vietą Dieve.

Tai dieviška ir nuostabi malda, kuri žino, kaip viską pasiekti.

Po to aš ir toliau atsidūriau Jėzaus glėbyje, Jo dieviškoji Širdis šokinėjo su džiaugsmu, meile ir laime. Jis pridėjo:

Mano dukra, visi mano žmogiškumo poelgiai turi generuojančią dorybę.

Štai kodėl dvasia, kuri mąsto ir kuria šventas mintis, mąsto ir kuria mokslą, išmintį, dieviškąsias žinias, naują tiesą.

Visa tai kaip srovelė teka būtybės galvoje, nenustoja generuoti.

Taigi, kiekviena būtybė visa tai turi tarsi jo proto rezervą. Yra skirtumas:

- Kai kurie gerbia šias dorybes ir palieka jiems laisvę gaminti gėrį, kurį jie turi

– kiti jais nesirūpina ir smaugia.

Mano išvaizda   generuoja

meilės, užuojautos, švelnumo ir gailestingumo žvilgsniai. Nenuleidžiu akių nuo niekuo.

Mano žvilgsnis nukrypsta į visas būtybes, kaip gailiuosi žvelgiu į žmonių vargus.

Man labai gaila   , kad išgelbėti padarą,

- mano žvilgsnis užstoja jį vyzdyje

- tai apginti,

- apsupti jį meile ir neapsakomu švelnumu, iki kurio stebina visas dangus.

Mano kalba   kalba ir generuoja žodžius, suteikiančius gyvybės ir didingų mokymų.

Generuokite maldas, meilės strėles, kad padovanotumėte mano karštą meilę visoms būtybėms, kad mane mylėtų visi.

Mano rankos   generuoja darbus, žaizdas, nagus, kraują, apkabinimus, kad dovanočiau visoms būtybėms

- balzamas jų žaizdoms suminkštinti,

- nagus sužaloti ir išvalyti,

- kraujas jiems nuplauti,

-bučiuoja, kad paimčiau juos triumfu į rankas.

Visa mano žmonija nuolat kuria, kad daugintųsi kiekviename tvarinyje.

Mūsų dieviškoji meilė susideda būtent iš to:

daugintis kiekviename padare  .

Ir jei neturėtume generatyvinės dorybės,

tai gali būti ne tikrovė, o kalbėjimo būdas. Bet pirmiausia veiksmus atliekame   savyje

Jei vartojame žodžius, tai yra faktų patvirtinimas.

Juolab kad mano žmogiškumas yra neatsiejamas nuo dieviškumo, kad

-iš prigimties turi generatyvinę dorybę, e

- ji stovi virš būtybių kaip Motina išskėstomis rankomis, kad sukurtų jose žavingą gyvenimą.

Bet ar norite sužinoti, kas gauna poveikį, visi šios kartos vaisiai tęsiasi?

Tai yra padaras

- kuriame viešpatauja mano Valia ir

-kuris ne tik priima mano kūrinius, bet ir puikiai juos atkuria.

Jie vis dar yra brangiame „Fiat“ pavelde.

Jaučiu jo mielą imperiją, kuri mane sugeria ir investuoja taip, kad aš jos nebeturiu

laikas verkti dėl savo mylimo Jėzaus, kuris, deja, man toks skausmingas, netekties.

Jo nuolatiniai, daugialypiai ir begaliniai veiksmai primeta mane

- dalyvauti jame esančiomis prekėmis ir dalyvauti jose,

-Pasakyti, kaip stipriai jis mane myli, ir paklausti, ar aš jį myliu.

Mano protas buvo pamestas ir apsidžiaugiau, kai pamačiau, ko jis visada norėjo

- Papasakok apie save ir

– prisidedu prie jo darbų. Kaip skanu!

Kuri meilė!

Ir mano valdovas Jėzus mane nustebino sakydamas:

Mano   valios dukra,

tavo Jėzus turi misiją atskleisti mano Dieviškosios Valios paslaptis.

Jo meilė tokia

-kuris nemoka būti e

– kad Jis negali būti

nuolat neatsiduodamas būtybei.

Turite žinoti, kad kai mano valia atlieka veiksmą,

-Ji vadina visas būtybes šiame veiksme, ir

- Jis atiduoda viską, kad kiekvienam duotų šio akto turimą gėrį.

Taigi, kad visi   padarai

-yra jos Akte   e

-Priimkite šio dieviškojo paveldo gėrį.

Su tuo skirtumu, kad   tas, kuris yra   mūsų  valioje   savo noru ir iš meilės,  pasilieka šio gėrio nuosavybę.

Tvarinio, kurio nėra mūsų Valioje, gėris

- nepasiklysta,

- bet laukia savo įpėdinio,

tas, kuris nuspręs turėti gyvybę mūsų valioje, kuris duos jam nuosavybę.

Ir su dievišku dosnumu,

Mes suteikiame tvariniui, kuris nėra mūsų valioje, šio gėrio interesus,

- tai yra poveikis,

kad nebaduotų savo Kūrėjo gėrybių. Mūsų Valia iš esmės turi visuotinę dorybę.

Todėl kiekviename veiksme

- Apkabink visus padarus,

-Jis sušaukia juos visus ir kiekvienam siūlo savo dieviškąsias gėrybes.

Saulė   yra mūsų dieviškosios valios atvaizdas ir simbolis. Sukurtas mano „Fiat“ su savo universalia dorybe,

ji siūlo savo šviesą visoms būtybėms, niekam jos neneigdama.

Ir jei kas nenorėtų pasinaudoti jos šviesa, saulė šios šviesos nesunaikintų. Jis negali.

Palaukite, kol žmogus nuspręs pasinaudoti šviesa ir tuoj pat atsiduoti,

-net ir tiems, kurie nesiryžta tiesiogiai paimti turto.

Vieniems jis suteikia vaisingumo ir brendimo, kitiems vystymąsi ir saldumą.

Nėra sukurtų dalykų, kuriems saulė nepasiduoda. Kad padaras, naudodamas augalus kaip maistą,

- turi poveikį ir interesus

kuri duoda šviesą ir kuri savo noru nepriima.

Mano Valia daro daugiau nei saulė   visuose savo darbuose ir siūlo savo dieviškąsias gėrybes visiems kūriniams.

Ji, gyvenanti mūsų valioje, turi ją ir turi tą gėrį, kurį mano Valia jai davė kiekvienu jos   poelgiu.

Jis jaučia savyje gėrio prigimtį, nes gėris yra jo valdžioje.

Gerumas, kantrybė, meilė, šviesa, aukos didvyriškumas, viskas yra jo žinioje.

Jei turite galimybę, praktikuokite juos be pastangų.

Priešingu atveju ji visada juos laiko kaip kilnias princeses, kurios sudaro garbę ir šlovę gėrybėms, kurias jai suteikė mano Valia.

Tai tarsi būtybės, kuri turi regėjimą, akis.

Jei reikia pažvelgti ir padėti su turimu vaizdu, tai daro. Jei tai nėra būtina, jis nepraranda regėjimo ir išlaiko akį, kuri formuoja jo garbę ir šlovę.

Turėti savo valią ir neturėti jos dorybių beveik neįmanoma.

Būtų kaip

- saulė be šilumos,

- maistas be medžiagų,

- gyvenimas be ritmo.

Todėl ji, kuri turi mano valią, turi viską,

- kaip dovanas ir savybes, kurias jam atneša mano Dieviškoji Valia.

Aš esu po aukščiausiomis dieviškojo Fiato bangomis, kurios verčia mane matyti ir   paliesti tuos dalykus ir visus dieviškus veiksmus savo ranka

- jų kilmė yra dieviškoji Valia ir

– jie visi yra šios šventosios Valios nešėjai.

Taigi pagrindinis Dievo tikslas tiek kūrimo, tiek atpirkimo metu buvo ne kas kita, kaip

- formuoti pulsuojančią Dieviškosios Valios gyvybę kiekviename tvarinyje ir visame kame.

Jis norėjo

- jo tikroji vieta ir

– visų dalykų ir kiekvieno veiksmo perkėlimas į jo valią.

Tai su teisingumu ir protu.

Būdami visko ir būtybių autoriumi, kaip galime nustebti, kad visame kame jis nori tos vietos, kurios nusipelnė?

Jos veiksmuose sekiau Dieviškąją Valią. Aš atėjau į atpirkimą.

Mano Jėzus atsidusęs man pasakė:

Mano dukra, mūsų nuomone, pagrindinis atpirkimo tikslas buvo   atgaivinti dieviškosios valios karalystę tvarinyje. 

Tai buvo gražiausias ir kilniausias poelgis, kurį ten padarė mūsų valia. Būtent dėl ​​šio poelgio mes beprotiškai mylėjome padarą.

Jis turėjo tai, kas atėjo iš mūsų.

Mes mylėjome vienas kitą joje.

Todėl mūsų meilė buvo tobula, vientisa ir nepaliaujama.

Atrodė, kad mes negalėjome jos atsikratyti.

Mes jautėme šią Valią būtybėje, kuri prašė jį mylėti.

Jei aš nužengiau iš dangaus, tai buvo imperijos ir mano Fiato galios valdžioje, jis man paskambino, reikalaudamas savo teisių.

- atgaivinti ir užtikrinti jo kilnų ir dievišką poelgį, e

-atstatyti jo karalystę būtybėse.

Nebūtų tvarkos ir veiktume prieš savo prigimtį

- jei  , nužengęs iš dangaus,

Buvau išgelbėjęs būtybes ir

mūsų   valios

kuris yra dieviškas ir gražiausias veiksmas, kurį mes juose padarėme   ,

visų dalykų pradžia, kilmė ir pabaiga   -

nebuvo apdraustas,

- ir jei   jo karalystė nebūtų atkurta   būtybėse.

Kas negalvoja apie savęs gelbėjimą prieš gelbėdamas kitus? Niekas.

O nesugebėjimas išgelbėti savęs yra ženklas, kad to neturite

- nei dorybės, nei galios išgelbėti kitus.

atkurdamas   mano valios karalystę tvarinyje  ,

Aš padariau didžiausią veiksmą, veiksmą, kurį gali padaryti tik Dievas,

-tai yra užtikrinti savo gyvybę būtybėje.

Ir gelbėdamas save, aš išgelbėjau visus padarus.

Jiems nebegresia pavojus, nes jie turėjo dieviškąjį Gyvenimą, kuriame jie rado visas reikalingas gėrybes.

Štai kodėl tarnaus mano Atpirkimas, mano gyvenimas, mano kančios ir mirtis

- nukreipti būtybes šio gėrio link, pvz

- Pasiruoškite didžiajam Mano Valios Karalystės stebuklui per žmonių kartas.

Ir jei jie dar nemato Mano Valios Vaisių ir Gyvybės, tai nieko nereiškia. Nes mano Fiato sėkla ir gyvybė yra mano žmonijoje.

Ši sėkla turi dorybę

- suformuoti ilgą daugelio kitų sėklų kartą širdyse, kad jose atsinaujintų

- Mano Valios Gyvybės atnaujinimas būtybėse.

Todėl nėra mūsų Aukščiausiosios Esybės veiksmo, kuris neišeitų iš mūsų Valios.

Jo meilė tokia, kad ji pasireiškia mūsų veiksmuose. Kadangi Jis yra Gyvenimas, Jis reikalauja savo teisių vystytis.

Be to, kaip galėčiau ateiti ir išpirkti

Ką daryti, jei neatkursiu šių teisių savo testamente?

Šios teisės buvo sugrąžintos mano Dangiškajai Motinai ir mano žmogiškumui. Tą akimirką galėjau ateiti ir atkurti.

Kitaip nebūčiau radęs nei kelio, nei vietos išlipti.

Ir mano žmonija patikėjo save Aukščiausiajai Būtybei su jos kančiomis,

atkurti savo   teises,

kad jis viešpatautų laike ir žmonių šeimoje. Todėl melskis ir prisijunk prie   Manęs.

Negailėkite savo   gyvybės aukos

– tokiam šventam ir dieviškam reikalui, e

– už tokią didvyrišką ir didelę meilę visoms būtybėms.

Tai, ką ką tik parašiau, man sukėlė nerimą ir aš pasakiau sau:

Kaip gali būti taip, kai jis sako, kad jo pagrindinis atėjimo į žemę tikslas buvo įkurti Dieviškosios Valios karalystę?

– kol gausu Atpirkimo vaisių,

- bet kad beveik nieko iš jo Fiato karalystės nesimato? Jėzus pridūrė:

(3) Mano dukra, būtų absurdiška ir prieštarautų dieviškajai įsakymui nesuteikti viršenybės mūsų valiai, kaip tai padarėme.

Prasidėjo Dieviškosios valios karalystė

-  pirmiausia mano dangiškoje Motinoje

-  tada mano Žmonijoje   , kuri turėjo Aukščiausios Valios pilnatvę.

Kartu su Dangaus Karaliene atstovavau visai žmonių šeimai.

Dėl šios Karalystės, kurią turėjome surinkti visus išsklaidytus narius, Atpirkimas galėjo ateiti.

Kaip tik iš mano valios karalystės išėjo Atpirkimas.

Jei mano Motina ir aš nebūtume turėjusios mano valios,

Jo karalystė liktų svajone mūsų dieviškoje Dvasioje.

Kadangi aš esu Vyriausiasis, Karalius ir tikrasis žmonijos Gelbėtojas  ,

šios žmonijos nariai turi teisę į tai, kas yra Galvoje,   pvz

vaikai turi teisę paveldėti motinos turtą.

Štai kodėl atėjo Atpirkimas.

Bosas   nori

- išgydyti galūnes ir surišti jas per kančią ir mirtį

mėgautis juose Galvos dorybėmis.

Motina   nori suvienyti savo vaikus, kad paskelbtų apie save, kad jie taptų to, ką ji turi, paveldėtojais.

Prireikė laiko, kol Mano Valios Karalystė tai padarė

-Atpirkimas pasirodo kaip pirmasis jo veiksmas.

Atpirkimas bus galinga priemonė

pranešti nariams apie karalystę, kurią turi vadovas.

Ir aš, kuris taip reikalauju, kad padarai prasidėtų nuo mano valios,

Aš, turintis šios valios gyvybę ir turėjęs nusileisti iš dangaus į žemę ir sumokėti šią kainą, ar neturėčiau suteikti pirmenybės savo valiai?

Oi! mano dukra, vadinasi, mes tikrai nežinome

- kad mano valios veiksmas yra vertingesnis už visus kūrinių veiksmus kartu   ir kad yra visiškai tikras, kad Atpirkimas turėjo mano valios gyvybę,

tuo tarpu Atpirkimas nepasižymėjo dorybe suteikti gyvybę mano Valiai.

Mano Fiat yra amžinas, neprasidėjo nei amžinybėje, nei laike. Nors Atpirkimas atsirado laike.

Kadangi mano Valia neturi pradžios ir gali tik suteikti gyvybę viskam, ji iš prigimties turėjo pirmenybę prieš visus dalykus.

Ir nieko nedarome, jei mūsų Valia viešpatauja ir dominuoja. Bet   jūs sakote, kad atpirkimo vaisius galima pamatyti, o   Dieviškosios Valios karalystės vaisiai dar nematomi.

Tai reiškia, kad mes nesuprantame savo dieviškų veikimo būdų.

Nes mes pirmiausia darome mažus dalykus, prieš užleisdami vietą savo dideliems darbams ir įgyvendindami savo pagrindinį tikslą.

Klausyk manęs, mano dukra, nes kūryboje mūsų pagrindinis tikslas buvo žmogus. Tačiau užuot pradėję nuo žmogaus kūrimo,

Mes sukūrėme dangų, saulę, jūrą, žemę, jūrą ir vėjus kaip savo namus.

-kur įdėti šį vyrą ir priversti jį rasti viską, ko reikia gyventi.

Kuriant patį žmogų,

Pradėjome nuo kūno sukūrimo, prieš įkvėpdami jo sielą,

- vertingesnis,

- kilnesnis, el

-kuris turi didesnę vertę nei kūnas.

Dažnai pirmiausia reikia padaryti smulkmenas, kad paruoštume orią vietą mūsų didingiems darbams.

Tad kodėl turėtume stebėtis, kad mums nusileidus iš dangaus į žemę pagrindinis mūsų tikslas buvo sukurti   mūsų valios karalystę žmonių šeimoje?

Tuo labiau, kad pirmasis žmogaus nusikaltimas buvo nukreiptas prieš mūsų Valią.

Todėl teisingumo požiūriu tai turėjo būti pirmasis mūsų tikslas

- pataisyti įžeistą mūsų testamento dalį,

- grąžinti jai karališkąją vietą.

Po  to atėjo Atpirkimas 

- per daug e

- su meilės pertekliumi, kurie gali nustebinti dangų ir žemę.

Bet kodėl pirmiausia?

Kadangi jis turėjo būti tinkamas ir prabangus pasiruošimas,

- dėl mano kančios ir mirties,

karalystę, kariuomenę, būstą kaip procesiją, kur viešpatauja mano Valia.

Kad išgyčiau vyrą, prireikė mano kančių. Kad suteikčiau jam gyvybę, prireikė mano mirties.

Tai vis dar,

- tik viena iš mano ašarų,

- Tik vienas mano atodūsis,

-Užtektų vieno lašo mano kraujo, kad išgelbėtum visus.

Nes viskas, ką aš padariau, buvo sukurta Mano Aukščiausiosios Valios. Galiu pasakyti, kad būtent Ji bėgo mano Žmonijoje

– visuose mano veiksmuose,

- mano žiauriausiose kančiose,

ieškoti vyro, kad nuvežtų jį saugiai.

Kaip galima paneigti pirmapradį valios tikslą, kuris yra toks šventas, toks galingas, kad apima visus dalykus, kuriuose be šios Valios nėra gyvybės ar gėrio?

Ta pati mintis yra absurdiška.

Todėl noriu, kad visame kame pripažintumėte mano Valią kaip pirmapradį veiksmą.

Taip pateksite į mūsų dieviškąją tvarką

kur nėra nieko, kas nesuteiktų viršenybės mūsų Valiai.

Mano varganai širdžiai labai    reikia 

– pasiduoti „Fiat“.

-jausdamas savo dieviškąją tėvystę ir motinystę.

Šviesiomis rankomis jis stipriai laiko mane prie krūtinės, kad įlietų į mane kaip švelniausią Motiną

-kuris myli savo dukrą su neatskiriama meile, iki troškimo sukurti joje savo gyvenimą.

Atrodo, kad tai kliedesys, dieviška šios Šventosios Motinos aistra, kurios žvilgsniai, dėmesys, rūpestis ir širdis nuolat veikia.

- projektuoti ir

- kad jo gyvenimas augtų dukteryje, visa apleistas jo glėbyje.

Tiek, kad apleidžiu save Dieviškoje Valioje

- palengvina priežiūrą e

– džiaugiasi šios dangiškosios Motinos rūpesčiais

kad tvarinyje suformuotų visą savo Dieviškosios Valios gyvenimą.

Mano gražioji mama, oi! Neatplėšk manęs nuo savo šviesos krūtinės, kad galėčiau jausti tavo Gyvenimą savyje

tai nuolat man leidžia žinoti

-kaip stipriai tu mane myli,

-Kas tu esi ir koks tu gali būti gražus, malonus ir žavingas.

Bet nors mano protas buvo visiškai pasimetęs dieviškajai valiai, mano mielasis Jėzus, atnaujindamas trumpą vizitą, man pasakė:

Mano palaimintoji dukra, juo labiau   bus suprantama mano valia,

galima geriau mėgautis jos grožiu ir šventumu ir dalyvauti jos gėrybėse. Mano valios apleidimas naikina visas kliūtis ir be pastangų sulaiko sielą įtemptą mano Fiat glėbyje, kuri gali atkurti savo dieviškąjį gyvenimą tvarinyje.

Štai ką sako tikras ir visiškas atsisakymas:

"Daryk su manimi ką nori. Mano gyvenimas priklauso tau ir aš nebenoriu dėl to jaudintis  ."

Taigi tas apleidimas turi dorybę

kad atiduočiau tvarinį į mano Dieviškosios Valios galią.

Nes jūs turite žinoti, kad visi daiktai ir pati žmogaus prigimtis dalyvauja amžinajame Dievo judėjime, kad viskas sukasi aplink Jį.

Visa kūryba, kvėpavimas, širdies plakimas, kraujotaka yra veikiami Amžinojo Judėjimo, suteikiančio jiems gyvybę.

Kadangi visi daiktai ir tvariniai gyvena iš šio judėjimo,

jie neatsiejami nuo Dievo.

Kadangi jie turi gyvybę, jie visi sukasi aplink Aukščiausiąją Būtybę.

Dėl to kvėpavimas, širdies plakimas, žmogaus judėjimas nuo jų nepriklauso, nori nenori.

Galima sakyti, kad jie turi Gyvenimą Dieve su visais sukurtais daiktais.

Tik žmogaus valia, sukurta su didele laisvos valios dovana, galėtų mums laisvai pasakyti, kad ji „myli mus“.

Ne todėl, kad yra priverstas, nes kvėpavimas gali būti priverstas kvėpuoti,

širdis plakti, o tvarinys priimti savo Kūrėjo judesį.

Nebūdamas tau įsipareigojęs, jis gali mus mylėti ir būti su mumis, kad priimtų aktyvų mūsų Valios gyvenimą.

Tai buvo garbė ir didžiulė dovana, kurią įteikėme padarui, kuris su dėkingumu pasitraukė.

- mūsų sąjungos ir šio neatskiriamumo, taigi

- jo sąjungos su viskuo.

Būtent tada jis buvo prarastas, pablogėjęs ir susilpnėjęs. Padaras prarado šią unikalią jėgą.

Ji vienintelė visoje Kūrinijoje prarado

- jo būdas, vieta, garbė, grožis, šlovė.

Ji nukrypsta nuo vietos, kurią išlaiko mūsų valioje, kuri ją šaukia, ir trokšta pastatyti ją į savo garbės vietą.

- kad niekas neprarastų nepaliaujamo judėjimo gyvybės,

- kad ji jaustųsi ne vargšė ir silpna, o turtinga amžiname savo Kūrėjo judėjime.

Kadangi ji nenori užimti karališkosios vietos mūsų dieviškoje Valioje, prarasta žmogaus valia yra pati skurdžiausia.

Kadangi ji jaučiasi vargša ir nelaiminga, ji daro žmonių šeimos nelaimę.

Todėl, jei norite būti turtingas ir laimingas, niekada nenusileiskite nuo savo garbės vietos, kuri yra mūsų valioje.

Tada turėsite viską, kas yra jūsų galioje, Jėgą, šviesą ir mano valią.

Jaučiausi vargšas, vargšas   įsimylėjęs. Bet aš norėjau jį   be galo mylėti.

Aš priėmiau savo mieląjį Jėzų sakramentiškai ir jį užplūdo meilė. Turėjau tik kelis lašus, bet jis paprašė meilės, kad galėčiau man ją duoti. Bet kaip suderinti jos?

Tada pasakiau sau, kad mano dangiškoji Motina nori, kad aš labai mylėčiau savo Jėzų ir jos Jėzų.

Tada aš išpilsiu savo meilės lašelius į jo meilės jūrą ir tada pasakysiu Jėzui:

„Aš tave taip myliu, kad myliu tave taip, kaip tave myli tavo mama“.

Atrodė

- kad Valdovė apsidžiaugė matydama, kad jos dukra mylėjo Jėzų savo   meile ir dar labiau apsidžiaugė sužinojusi, kad jis buvo mylimas   jos   Motinos meile.

Laimingas, jis man pasakė:

Mano valios dukra, tu turi žinoti, kad mano Fiate gyvenanti būtybė niekada nėra viena savo   veiksmuose.

Jis įtrauktas į viską, ką mano „Fiat“ padarė, daro ir darys, kaip ir visose būtybėse.

Taip, kad savo Motinos meilėje jaučiau dukters meilę, o dukters meilėje – savo dieviškosios Motinos meilę.

Oi! kokie gražūs tavo maži meilės lašeliai

- mano Motinos meilės jūrose.

Kai mano valioje gyvena padaras, jaučiu, kaip dangus grimzta

- savo veiksmuose,

- jo   meilėje,

– jo valioje   .

Jaučiu, kad būtybė yra danguje ir jos veiksmai, jos meilė, ji investuos imperiją, kad sudarytų vieną veiksmą, vieną meilę ir vieną valią su visais.

Visas dangus jaučiasi mylimas,

- šlovinamas tvarinyje, kuris jaučiasi visų mylimas danguje.

Mano valioje viskas yra vienybė.

Nėra tokio dalyko kaip išsiskyrimas, nėra atstumų, nėra laiko.

Šimtmečiai išnyksta mano valioje

Savo galia jis suryja viską vienu įkvėpimu ir sudaro vientisą nenutrūkstamą visų dalykų veiksmą.

Kokia laimė būtybei, kuri gyvena mano valioje ir gali pasakyti:

„Aš darau tai, ką darome danguje

Ir mano meilė niekuo nesiskiria nuo jų meilės. “

Tik tiems, kurie negyvena mano valioje, poelgiai yra atskirti, o jų kančios – pavienės. Jų veiksmai skiriasi nuo mūsų veiksmų

- nes jie nėra investuoti mano Valios Jėgos, kuri turi dorybę paversti šviesa tai, kas Jame daroma.

Kadangi šie veiksmai nėra lengvi,

jie negali būti įtraukti į mūsų valios aktus,

neprieinama šviesa, kuri žino, kaip viską paversti šviesa. Taigi nenuostabu, kad šviesa ir šviesa yra sujungtos.

Tada aš atsidaviau į glėbį Kūdikėlio Jėzaus, kuris parodė save pilnas meilės, jis atsisakė mano, kad galėtų mėgautis meile, kurią jam daviau iš jo ir jo motinos. Ir jis pridūrė:

Mano dukra

jei matai mane kaip Vaiką, tai mano dieviškosios valios dėka

kuri savyje turi visus mano žemiškojo gyvenimo laikotarpius, mano ašaras, mano kančias ir visa, ką nuveikiau.

Mano Valia kiekvieną akimirką kartoja skirtingus mano gyvenimo laikotarpius, kad būtybėms suteiktų nuostabų poveikį.

Tai mane treniruoja

kartais kaip mažas vaikas   , kad  neštų mano vaikystės vaisius, mano labai švelni meilė verkia tai daryti

-gauti, kad būtybių e

- leisti man priimti švelnumą ir užuojautą dėl savo ašarų,

  kartais kaip kerinčio grožio vaikas tai daro

-supažindinti mane su e

- pradžiuginti būtybę,

kartais jaunystėje   surišti jį į neišskiriamą sąjungą, pvz

kartais Nukryžiuotoje   , kad leistų man pataisyti.

Ir taip toliau likusiai mano žmonijai žemėje.

Oi! mano Valios galia ir nenugalima meilė.

Tai, ką aš padariau šioje mažoje erdvėje 33 metus, po to, kai pakilau į dangų, mano Valia darys šimtmečius ir šimtmečius.

- kad mano gyvenimas būtų paruoštas kiekvienam kūriniui.

Dabar jūs turite žinoti, kad Šventajai Bažnyčiai tenka didžiulė garbė turėti sielas, kurioms duota matyti mane,

išgirsti save kalbant, tarsi vėl gyvenčiau su jais.

Taip yra dėl mano dieviškosios valios

-kuris formuoja mano išvaizdą, padarydamas mane matomą būtybėms

Mano žmogiškumas yra įtrauktas į savo begalybę ir jūsų dėka turi dabartinį veiksmą, kuris suteikia man išvaizdą

- nuo mažo iki gimimo,

- kad vaikas, kai jis užaugs. Jo rankose visas mano gyvenimas.

Jis nusprendžia, kaip nori atrodyti kaip aš, ir formuoja mano išvaizdą bet kuriame amžiuje.

Laikykite mano gyvenimą dabartyje tarp būtybių. Mano Valia išlaiko tavo Jėzų gyvą.

Formuoti mano išvaizdą pagal jų nuostatas. Ji duoda mane jiems

- priversti juos išgirsti, kad aš verkiu,

- priversti juos pajusti, kad aš kenčiu, kad toliau gimstu ir mirštu, kad degu noru būti mylima.

Ko nedaro mano Valia? Ji viską daro,

Ji turi

- viršenybė prieš viską,

-konservatyvi dorybė e

- tobula ir nenutrūkstama visų mūsų darbų pusiausvyra.

Deja, mano dukra, ir su didžiuliu skausmu kartoju,

nepakankamai žinoma

mano žavingoji   Valia,

- ką jis daro,

naudą, kurią ji nuolat dalina   būtybėms.

Štai kodėl ji nori būti žinoma.

Nes ji nėra nei vertinama, nei mylima ir ji neturi viršenybės mūsų atžvilgiu

darbai.

Nors mūsų Valia yra pirminis šaltinis.

Mūsų darbai – kaip daugybė mažų fontanėlių

kurie semiasi ir gauna Gyvybę ir gėrybes, kurias vėliau atiduoda būtybėms.

Oi! jei kas žinotų

- Ką reiškia Dievo Valia,

- gėris, kurį jis siūlo būtybėms,

žemė būtų transformuota ir taip stipriai trauktų

kad mes pasiliekame savo žvilgsnį nukreiptą į ją, kad gautume jos amžinąsias gėrybes.

Bet kadangi ji nėra žinoma ir yra daug tokių, kurie jos nepažįsta,

padarai visiškai taip nemano ir ne iki galo išnaudoja savo gėrybes,

Bet net jei,

- ar jam tai patinka, ar ne,

- ar jie tai žino, ar ne,

- Tikėkite ar ne, tai mano FIAT Divina

-kuris suteikia gyvybės, judėjimo ir visa kita e

– kuri yra visos Kūrinijos priežastis.

Ir būtent dėl ​​šios priežasties mano dieviškasis Fiat labai mėgsta būti žinomas

– ką daro e

- ką tai gali padaryti,

kad galėtų dovanoti naujas dovanas ir parodyti savo meilę būtybėms su didesne gausa.

Už tai norėjau paaukoti tavo gyvybę,

- auka, kurios aš niekam neprašiau,

- auka, kuri tau tiek kainuoja,

net jei neskaičiuoji šios aukos

atsižvelgiant į tai, kada atsiranda kliūčių ir aplinkybių. Išskyrus mane

- Aš skaičiuoju kiekvieną dieną,

- Matuoju jūsų kasdieninio gyvenimo intensyvumą, sunkumus ir praradimus.

Drąsi mergina,

tavo auka buvo būtina, kad mano Valia pasireikštų.

Suteikdama savo žinias ir paskelbdama, kad nori

naudoti tave kaip   kanalą,

padarykite savo auką galingu ginklu tam

- užkariauti,

- atskleisti save,

-atverkite jos šviesos krūtinę e

- parodyti, kas jis yra.

Ypač todėl, kad padaras,

- vykdydamas savo žmogišką valią, jis atsisakė ir prarado Dieviškosios Valios gyvybę.

Todėl būtybei buvo būtina priimti

- gyvybės praradimo ir savitvardos auka, kad mano Valia galėtų tai padaryti

-veikti, -būti žinomam e

- grąžinti savo dievišką gyvenimą.

Mūsų darbuose taip yra visada.

Kai norime su pertekliumi elgtis prieš būtybes, kaip preteksto prašome paaukoti būtybę.

Tada mes skelbiame Gėrį, kurį norime padaryti.

Šis Gėris suteikiamas pagal žinias, kurias įgyja tvariniai.

Todėl būkite atidūs ir nesistenkite užimti savo minčių bereikalingomis mintimis apie savo būsenos priežastį. Tai buvo būtina mūsų Valiai. To pakanka, ir jūs turėtumėte jai džiaugtis ir padėkoti.

Aš tęsiu savo apleidimą   dieviškame Fiate.

Jo veiksmai yra maistas, dėl kurio jo gyvenimas auga manyje. Jo stiprumas

- primeta save mano žmogiškai valiai,

- malonumas užkariauja ją joje Ji sako jai:

„Gyvenkime kartu ir tu būsi patenkintas mano laime.

Aš sukūriau tave

- Nelikti nuošalyje nuo Manęs

- Bet būk su Manimi, mano valioje.

Jei aš tave sukūriau, tai todėl, kad man reikėjo mylėti ir būti mylimam.

Kūryba buvo būtina mano Meilei, mažai viršūnei mano Valios veikimo lauke.

O žavingasis Vilai, koks tu malonus ir nuostabus.

Tu nori, kad aš tavyje duočiau valią tavo meilei ir nori, kad kūriniai gyventų tavo dieviškoje valioje, nes tu nesukūrei mūsų be valios kaip dangus ir saulė, kad galėtum daryti tai, ką nori.

Apie tai galvojau, kai mano mielasis Jėzus mane nustebino. Gerai, jis man pasakė:

Palaimintoji mergaite, privalai žinoti, kad iš visų mūsų sukurtų dalykų   žmogaus valia yra pati gražiausia,   labiausiai į mus panaši. Taigi galime vadinti ją   karaliene  , nes ji yra tokia, kokia   yra.

Visi dalykai yra gražūs.

Saulė graži savo gaivinančia šviesa, kuri džiugina, šypsosi visiems ir daro akį, ranką ir žingsnį. Gražus yra dangus, kuris viską dengia žvaigždėta mantija.

Bet kad ir kaip viskas būtų gražu, niekas negali pasigirti dėl mūsų padaręs mažiausią tikros meilės aktą.

Mainų nėra.

Viskas yra tyla ir tai, ką darome, darome vieni.

Niekas neatsako į visas mūsų meilės jūras.

Nė menkiausio atsakymo. Nes ji turi susiformuoti tarp dviejų valių, kurios turi protą ir žino, ar daro gera, ar bloga.

Žmogaus valia   buvo sukurta kaip karalienė kūrinijos viduryje, karalienė savęs ir meilės mainų su Kūrėju.

Visų sukurtų dalykų karalienė, ji gali laisvai kurti pasaulį

-Gerai,

- vertingus produktus,

- didvyriškumas ir

- aukos

jei pastatysi save į gėrio pusę.

Bet   jei jis stoja į blogio pusę,

kaip karalienė ji gali sukurti griuvėsių pasaulį

ir bėgti iš didžiausio aukščio

net ir pačiame žemiausiame ir giliausiame varge.

Mes mylime tarp visos žmogaus valios, nes padarėme ją karaliene. Jis gali mums pasakyti, kad mus myli.

Tai gali patenkinti mūsų poreikį mylėti. Jis gali konkuruoti su mumis meilėje

Nes mes suteikėme jai šias išimtines teises, taip pat suteikdami jai savo panašumą.

Tai ne kas kita, kaip paprastas veiksmas.

Tačiau ji yra jo žmogaus ranka, koja, balsas.

Jei padaras neturėtų valios,

būtų

- kaip žvėrys,

- visų vergas,

– be dieviškojo kilnumo, labai tyros mūsų dieviškumo dvasios įspaudo.

Mumyse nėra nieko materialaus

Tačiau mes investuojame visus padarus ir viską.

Mes esame

- gyvenimas, judėjimas,

- visų būtybių kolona, ​​ranka ir akis.

Žmogaus gyvybė teka iš mūsų pirštų

Ir mes esame kiekvienos širdies kvėpavimas ir plakimas  .

O kas mes esame dėl visko ir dėl visko, žmogaus valia yra sau.

Galima sakyti, kad dėl jo turimų prerogatyvų

tai matoma mumyse ir jame randame savo veidrodį.

Jėga, išmintis, gerumas ir meilė mūsų Dieviškumui gali suformuoti savo atspindžius vienu žmogaus valios aktu.

Oi! žmogaus valia, kokia graži buvai iš savo Kūrėjo!

Dangus ir saulė yra gražūs, bet grožiu juos pralenkiate. Ir net jei neturi kito grožio.

Dėl tos paprastos priežasties, kad galite mums pasakyti, kad mylite mus, kad turite

- didžiausia šlovė,

- kerėjimas, galintis pradžiuginti jūsų Kūrėją.

Jaučiuosi glėbyje Dieviškosios Valios, kuri su neprilygstamu gerumu parodo man viską, ką padarė dėl   tvarinių meilės.

O kadangi viskas buvo padaryta iš tyros meilės, atrodo, kad ji nėra laiminga, jei jos paeiliui nepažįsta ir nemyli tie, kurie yra visų jos darbų ir neapsakomo didingumo priežastis.

Mano dvasia pasiklydo daugybėje dieviškų darbų ir mano   visada malonus Jėzus, kartodamas trumpą vizitą, man pasakė:

Mano vaikas, mūsų meilė ir mūsų darbai nori atgyti tvarinyje.

Jie nori, kad jaustume jų širdies plakimą, kad suteiktume jiems meilę ir vaisius, esančius mūsų darbuose, kurie

- gimę tvarinyje jie gamina dievišką meilę ir vaisius.

Viskas, ką padarėme, vis dar veikia. Ir mes vadiname būtybę dabartiniame veiksme, kad leistume jam tai žinoti

- mūsų darbai,

- visa juose esanti meilė,

- su kokia išmintimi ir galia jie buvo suformuoti ir kad mes visada elgiamės dėl jos.

Mes nieko nedarėme, tik privertėme mus mylėti tvarinį.

Mums nieko nereikia.

Nes mes savyje, savo dieviškoje Esybėje, turime visas įmanomas ir įsivaizduojamas gėrybes.

Kadangi turime kūrybinę dorybę,

galime sukurti visas norimas prekes.

Todėl visi mūsų išorės darbai buvo atlikti

- būtybėms,

- duok jiems meilę, leisk jiems žinoti, kas juos taip myli, kad tai galėtų jiems tarnauti kaip kopėčios

- kad pakiltų pas mus ir padovanotų mums savo mažą meilę.

Jaučiamės apiplėšti ir išduoti būtybės, kuri mūsų nemyli.

Mano dukra, tu nori žinoti, kas gali

- Priimk mūsų Meilę, esančią sukurtuose daiktuose,

- žinoti savo tikslą,

-gauti žinias e

- Duok mums savo meilę mainais?

Tas, kuris gyvena mūsų valioje.

Kai padaras patenka į mano valią,

Jis šviesos sparnais laiko ją prie krūtinės. Kadangi jis valdo nepaliaujamą veiksmą, jis jam pasakė:

„Pažiūrėkite į mane ir elkitės kartu, kad žinotumėte, ką aš darau“.

Mano meilė skiriasi nuo vieno sukurto daikto iki kito.

Priimk visus mano karštos Meilės laipsnius iki galo

-būkite apimtas ir užlietas Meilės e

-Pakartoti tik   tai   , kad myli mane, kad myli mane, kad myli mane  .

Bet jei padaras nežino, jis yra nepajėgus

-gauti Meilės pilnatvę o

- ragaukite mūsų darbų vaisių.

Bet aš jums pateiksiu dar vieną staigmeną. Kai padaras įžengia į mūsų Valią žinoti viską, ką padarėme

– Kūryboje,

- Išpirkimo e

- visame kame,

Ji ne tik nuostabiai praturtinta savo Kūrėjo darbais,

bet taip pat suteikia mums naują šlovę, tarsi mūsų darbai galėtų   kartotis.

Tai, ką padarėme, eina per tvarinio kanalą, kuris yra mūsų valioje.

Mes jaučiame šlovę, kartojamą šios Valios galia, tarsi plėstume naują dangų ir kurtume naują Kūriniją.

Kai girdime Jį ateinant į mūsų Valią, mes Jį sveikiname. Mes jai perpildome nauja Meile. Mes jam sakome:

„Ateikite, patys pamatysite, ką mes padarėme.

Mūsų darbai tau gyvi, nemirę.

Tai žinodami, pakartosite naują šlovę ir naujus meilės mainus. “

Tiesa, mūsų darbai patys mus šlovina ir šlovina.

Iš tiesų, mes patys nuolat giriame ir šloviname  .

Tačiau mūsų Valios būtybė suteikia mums kai ką daugiau. Suteikia mums

Jo valia veikti mūsų darbuose,

jo intelektas juos pažinti   e

jo meilė, kad myli mus.

Tada mes jaučiame šlovę

- Tegul žmogus pakartoja šią šlovę už mus,

-tarsi mūsų darbai kartotųsi.

Todėl noriu, kad mano dieviškajame Fiate visada tai darytumėte

-gauti jos paslaptis e

- Gerkite jo žavingas žinias dideliais gurkšniais.

Kai pastebiu,

gyvenimas   bendrauja pats,

darbas kartojamas e

tikslas   pasiektas.

Dieviškoji Valia niekada nepalieka manęs ramybėje ir atrodo, kad visada žiūri į mane, kad investuotų savo mintis, žodį, mažiausią mano   poelgį.

Tai reikalauja mano dėmesio. Jis nori, kad aš žinočiau

kas nori investuoti mano akcijas   el

kad žiūrėdami vienas į kitą Jis duoda, o aš   gaunu.

Jei leidžiu sau nuklysti, jis mane priekaištauja,

bet su malonumu, galinčiu sudaužyti mano širdį. Jis man pasakė:

Dėmesys yra sielos akis,   kuri

-žino dovaną, kurią noriu padovanoti e

- liepia jį gauti.

Nenoriu atiduoti savo prekių akliesiems. Noriu, kad pamatytum ir žinotum.

Bet ar žinai kodėl?

Matydami mano dovaną jūs ją vertinate ir žinodami, kad ją mylite. Aš priverčiu tave jausti mano Šviesą, mano jėgą, mano meilę

Jaučiu, kad tavo mažoje mintyje kartojasi Meilė, kurią Dieviškoji Valia moka duoti.

Todėl pirmas dalykas

- ką mano dieviškoji valia daro tiems, kurie nori joje gyventi,

tai   suteikia jam galimybę pažvelgti į mus ir mus pažinti.

Ir kai mus pažins,

- viskas padaryta, ir

- mano Dieviškosios Valios gyvybė yra užtikrinta visu savo griežtumu.

Po to mano protas pasiklydo šviesos ir minčių jūroje. Mano mielasis Jėzus mane nustebino sakydamas:

Ak! mano dukra, gyvenimas mano valioje yra dangaus gyvenimas! Tai jausti   sieloje

- šviesos gyvenimas,

- meilės gyvenimas,

- dieviškojo veikimo gyvenimas,

- maldos gyvenimas.

Viskas savo veiksmais elektrifikuoja gyvenimą.

Turite žinoti, kad tvarinys, vykdantis dieviškąją valią ir joje gyvenantis, tampa dieviškų veiksmų magnetu.

Jos judesiai, mintys ir darbai yra tokie magnetiniai, kad įmagnetina Kūrėją, kuris ją traukia tol, kol nebegali nuo jos atsiskirti.

Aukščiausios Esybės žvilgsnis yra įmagnetintas ir lieka į jį nukreiptas,

- jo įmagnetintos rankos tvirtai laiko padarą prie krūtinės.

Ji taip pritraukia mūsų meilę, kad mes ją išliejame ant jos tiek, kad jaučiame, kad ji mus myli taip, kaip mes mylime save.

Kai padaras mums tampa šiuo magnetu, mūsų meilė pasiekia perteklių. Kurdamas savo darbus, net ir pačius mažiausius, jis įspaudžia juose mūsų dieviškąjį antspaudą.

Ir mes perduodame juos savo poelgiams su savo Aukščiausiojo įvaizdžio įspaudu.

Ir mes dedame juos į savo dieviškuosius lobius kaip valiutą, kurią mums davė tvarinys.

O kas, jei žinotum, ką tai reiškia

- kad galėtume pasakyti, kad mūsų Aukščiausioji Būtybė gavo mūsų monetas iš būtybių

ant šių monetų įspaudus mūsų atvaizdą, kad jos būtų autentiškos, jūsų širdis sprogtų iš džiaugsmo.

Mes turime galią duoti būtybėms. Tai ne kas kita, kaip mūsų   meilės išėjimas.

Tačiau kai padaras tampa pajėgus duoti ir

kurie yra mūsų pačių veiksmai, o ne jo, kuriuos jis mums duoda, monetos, nukaldintos pagal mūsų   atvaizdą,

Meilės, kuri pranoksta viską, nebegalima suvaldyti. Ir iš savo entuziazmo mes sakome:

„Tu palietei mus.

Tavo veiksmų meilė mus užbūrė. ir tu padarei mus mielais savo sielos kaliniais. Mes taip pat paliesime jus, kad pradžiugintume jus ir įkalintume jus kartu su mumis. “

Todėl, mano dukra,

Noriu, kad būtumėte tik akimis ir ausimis

gerai matyti ir gerai žinoti, ką mano Dieviškoji Valia nori tavyje padaryti.

Man atrodo, kad dieviškoji Valia nuolat užtikrina,   kad pirmasis Jo žavingosios Valios veiksmas visada sklandytų manyje.

Su žavingu ir dievišku pavydu jis investuoja ir supa viską. Nesvarbu, ar veiksmas mažas, ar didelis, patikrinkite, ar jis turi savo valios gyvenimą.

Nes poelgio vertę ir didybę patvirtina   jame esanti Valia.

Visa kita, kad ir koks puiku būtų, yra sumažintas iki labai plono šydo, kurio užtenka uždengti ir paslėpti didžiulį lobį – nepakartojamą dieviškosios valios gyvenimą.

Mano protas buvo visiškai užimtas Dieviškosios Valios.

Jėzus, mano didžiausias gėris, jaučia neapsakomą malonumą kalbėdamas apie savo Valią. Gerai, jis man pasakė:

Mano palaiminta   dukra,

-kad veiksmas man patiktų e

- Kad mano Valia jame suformuotų visą jo Gyvenimą, visas būtybės vidus turi būti centralizuotas mano Fiate!

Valia turi to norėti,

- jo troškimas turi būti karštas, pagal valią

- meilės ir polinkiai turi   tik trokšti gauti mano valios gyvybę   savo veiksmu,

- širdis turi jį mylėti ir į jo širdies plakimą įtraukti mano valios gyvenimą,

-atmintis turi atsiminti tai ir

- Intelektas turi tai suprasti.

Kad viskas būtų sutelkta į veiksmą, kuriame mano Valia nori formuoti savo gyvenimą.

Nes norint susikurti gyvenimą, reikia turėti

- valia, noras, širdis, meilės,

- tendencijos, atmintis ir intelektas.

Kitaip negalėtume sakyti, kad tai pilnas ir tobulas gyvenimas.

Štai kodėl mano Valia sukuria tobulą tuštumą, kad galėčiau daugintis

- Jo meilės gyvenimas tvarinio meilėje,

- jo dieviškuosius troškimus ir tendencijas tvarinio troškimuose,

-jo juosta nesukurta sukurtoje juostoje,

- jo begalinė atmintis baigtinėje atmintyje.

Trumpai tariant, jis nori būti visiškai laisvas, kad galėtų formuoti pilną, o ne pusiau suformuotą gyvenimą.

Kai padaras atsisako savo gyvybės, mano dieviškoji valia mainais suteikia jam savąją.

Štai tada jo gyvenimas

- tampa vaisingos e

-generuoja po jį dengiančiu šydu

Meilė, troškimas, tendencijos, mano valios atmintis

kad būtybėje suformuotų didįjį savo Gyvenimo vunderkindą.

Kitaip būtų galima kalbėti ne apie gyvenimą, o tik apie mano valios laikymąsi,

- ir net ne visuose dalykuose,

- ir iš dalies

Nes tai neatneštų pasekmių ar gėrybių, kurias turi mano Valia.

Tai būtų kaip saulė:

jei jo šviesa neturėtų šilumos, saldumo, skonių, kvapų, ji negalėtų susidaryti

gražūs spalvų atspalviai   ,

 saldumynų, skonių ir aromatų įvairovė  .

Jei saulė gali juos duoti žemei, tai todėl, kad ji juos turi, o jei neturi,

tai būtų ne tikra gyvenimo šviesa, o sterili ir sterili šviesa.

Tai tas pats sutvėrimui.

Jei jis nepasiduos mano valiai, jis negali turėti

- Jo meilė, kuri nesibaigia,

- dieviškų skonių saldumas, pvz

- viskas, ką daro mano Valios gyvenimas.

Taigi nelaikykite nieko sau ir sau.

Tu suteiksi mums didžiulę šlovę gyventi žemėje pagal savo valią po savo mirtingosios būtybės šydu. Turėdami jį turėsite didelį pranašumą.

Jūs pajusite, kaip įtekate į savo būtį, kaip greitą tėkmę,

- laimė, džiaugsmai, gėrio tvirtumas,

- meilė, kuri visada myli.

Jūsų Jėzaus saldumas, skoniai, užkariavimai visada bus jūsų.

Jūsų esybė ir toliau kentės čia, žemėje

Bet jis turės Dieviškosios Valios gyvybę, kad palaikytų jį.

Jis panaudos savo kančias

plėtoti savo dieviškųjų laimėjimų ir pergalių gyvenimą žmogiškuoju pavidalu.

Todėl visada eik į priekį mano valioje.

Dariau savo ratą Dieviškoje   valioje.

Mano mažo žmogaus valia degė noru susieti visus savo veiksmus ir padaryti juos mano.

kad galėčiau valdyti viską ir turėti savo galią

- begalinė šlovė, amžina meilė,

- nesuskaičiuojama daugybė vienas nuo kito skirtingų veiksmų, kurie niekada nesibaigia tam, kad visada duotų

-meilė,

- šlovė ir

- dirbk su mano Kūrėju.

Kaip jo valios dukra, jaučiu poreikį turėti viską, kad galėčiau turėti

-meilė, kuri niekada nesako, kad to užtenka, e

-dieviški darbai, verti Aukščiausiosios Didenybės. Ir mano visada žavingas Jėzus,

tarsi patvirtindamas tai, ką galvojau, jis man pasakė:

Mano dukra, viskas priklauso būtybei, kuri vykdo mano valią ir gyvena Jame. Kai mano Valia ką nors duoda būtybei, ji atneša jam ne vieną kūrinį, o visus jo   darbus.

Nes jie neatsiejami nuo mano Valios.

Jis naudoja jį erdvei kurti

ir maitinti, pasveikinti, praturtinti joje gyvenančią būtybę savo didžiuliais turtais ir priversti juos visada juos gauti.

Jei mano Dieviškoji Valia to nenorėtų

- viską ir visada duoti, el

- visada gaunate iš tų, kurie gyvena Elėje,

tai nebūtų tikrai laimingas gyvenimas mano Valioje.

Nes laimės substancija susideda iš

-naujų staigmenų, aukų mainų,

- skirtingi ir keli darbai

kiekvienas turi skirtingą džiaugsmo šaltinį

kad mes keičiamės ir liudijame apie jų abipusę meilę.

Padaras ir mano valia

- tekėti vienas į kitą ir perduoti vienas kitam paslaptis. Jis daro naujus dieviškumo atradimus.

Ir įgyja daugiau Aukščiausiosios Būtybės Žinių.

Gyvenimas mano valioje – ne pokštas, o darbas ir nenutrūkstamos veiklos gyvenimas.

Turite žinoti, kad nieko nepadaryta

-Dievo,

-iš šventųjų ir

- iš visų kitų

tai nėra duota tam, kuris gyvena mano valioje

Nes nėra nieko gero, kas jam nepriklausytų.

Lygiai taip pat, kaip jūs jaučiate poreikį turėti viską, visi jaučia poreikį atsiduoti jums.

Bet ar norite sužinoti, kodėl jie nori eiti žmogaus valios kanalu?

Ir už

- duoti jiems priklausantį gėrį e

- atgaminti savo darbų gėrį ir šlovę savo Kūrėjui.

O jei nori rekonstruoti mūsų ir viso dangaus darbus, jie tarsi vienas po kito sako:

„Aš negaliu to padaryti vienas,

- Tada priimk mane į savo valdžią,

- Suburk mus visus,   taigi

- tu esi visų meilė,

- šios Aukščiausios Būtybės šlovei

kuris pagimdė mus jos viduryje ir padovanojo mums gyvybę. “

Štai kodėl mano Dieviškoje Valioje yra gyvybė

-   stebuklų vunderkindas  ,

- visų   dalykų vienybė.

Tai yra visko turėjimas, visko gavimas ir visko davimas.

Visada noriu duoti būtybei.

Noriu, kad įeitumėte į mano „Fiat“.

kad galėčiau jam duoti tai, ko noriu, ir patenkinti savo norus.

Tada pasakiau sau:

Bet kokia iš to nauda, ​​kokią šlovę aš duosiu savo Dievui?

visada klausia, kad jo Valia būtų žinoma ir užimtų Jo karališką vietą būtybėse?

Man atrodo, kad jis nemoka klausinėti apie kitus.

Man atrodo, kad pats Jėzus pavargo girdėti man kartojamą istoriją:

Noriu, kad jo „Fiat“ gyvybė man ir visiems kitiems. Aš galvojau apie tai, kai mano mielasis Jėzus pridūrė:

 Mano dukra, tu turi žinoti

kai tvarinys nuolat meldžiasi gėrio, jis įgyja gebėjimą turėti tą gėrį.

Tada jis turės dorybę, kad jį turėjo kiti.

Melstis yra tarsi mokėjimas pinigus, kad gautum tai, ko nori.

Malda   formuoja pagarbą, dėkingumą, meilę

kuri yra būtina norint jį turėti.

Malda sudaro sieloje tuštumą, į kurią galima įdėti trokštamo gėrio.

Priešingu atveju, jei norėčiau jai duoti šitą gėrį, ji neturėtų kur jo dėti.

Taigi jūs negalite suteikti man daugiau šlovės, nei manęs paprašyti

mano Valia bus žinoma ir viešpataus  .

Tai yra malda, kurią darau, karštas mano Širdies troškimas.

Turite žinoti, kad mano meilė tokia didelė, kad noriu paskelbti savo valią.

Negalėdamas sulaikyti šios Meilės, ji užplūsta tave ir aš priverčiu tave pasakyti:

„Ateik tavo Fiat, tavo valia bus žinoma“.

Taigi tavyje meldžiuosi aš, o ne tu.

Tai mano Meilės perteklius, kuris jaučia poreikį susijungti su tvariniu

- nebūti vienam melstis už šį gėrį,

- ir suteikti šiai maldai daugiau vertės,

Atiduodu tai tavo valdžiai

- Mano darbai, visa kūryba, mano gyvenimas, mano ašaros, mano kančios, kad ši malda galėtų

- tai ne tik žodžiai,

- bet   patvirtinta malda

už mano darbus, gyvenimą, kančias ir ašaras.

Oi! Kaip miela girdėti, kaip tavo choras kartoja mano maldą:

„Ateik tavo Fiat, tavo valia bus žinoma   “.

Jei to nepadarytum, uždusintum savyje mano maldą ir aš likčiau vienas karčiai melstis.

Bet jūs taip pat turite žinoti, kad jaučiu poreikį

-  atsekti visus mano darbus ir kančias

prašyti manęs, kad mano Valia būtų žinoma ir kad jis viešpatautų.

Tas, kuris žinojo mano valią ir myli šį puikų gėrį, negali susilaikyti

- nuolat prašyti, kad visi jį žinotų ir turėtų.

Taigi galvok, kad aš čia, ir melskis su tavimi, kai tau atrodo, kad mažiausia gali padaryti,

tai melstis už mano Valios triumfą.

Mano mažasis intelektas jaučia nenugalimą   dieviškosios valios jėgą

kuris jai skambina ir nori, kad ji atsidurtų tarp visos kūrinijos, kad ji matytų ir   suprastų

-visų sukurtų dalykų harmonija ir tvarka, e

– kaip kiekvienas atneša duoklę savo Kūrėjui.

Tai nėra sukurtas dalykas, kad ir koks mažas ar didelis jis būtų,

-ketinta užimti didžiulę atmosferos erdvę, kuri nekelia išskirtinės duoklės ją sukūrusiam.

Ir nors ji nėra teisi ir nebyli, bet niekada neapleisdama Dievo jai skirtos padėties, ji atneša savo amžinąją šlovę.

Tada maniau, kad ir aš užimau vietą didžiulėje kūrinijos tuštumoje, bet ar galiu pasakyti, kad esu Dievo valioje?

Ar mano valia visada vykdo Dievo valią, kaip ir visa kūrinija? Tai pagalvojau, kai mane nustebino mano mylimas Jėzus

Gerai, jis man pasakė:

Mano palaiminta   dukra,

viskas, kas išeina iš mūsų Aukščiausios Esybės, yra nekalta ir šventa.

Tai negali kilti iš mūsų šventumo ir begalinės būtybių išminties arba dalykų, kurie turi menkiausią dėmę ir kuriuose nėra gėrio naudingumo.

Visi sukurti daiktai

- jų prigimtyje yra kūrybinė dorybė e

-Todėl nuolat duok mums duoklę ir šlovę, kuri priklauso mums.

Nes mes suteikėme jiems dieną.

Ir mes nežinome, kaip daryti dalykus, kurie turi menkiausią dėmę arba yra nenaudingi.

Taigi viskas, kas mūsų sukurta, yra šventa, tyra ir gražu. Mes gauname visų dalykų duoklę, o mūsų Valia gauna savo užbaigtą veiksmą.

Mano dukra, nėra sukurto, gyvo ir negyvo daikto, kuris   nepradėtų savo gyvenimo

vykdydamas mūsų Valią ir atiduodamas jai pagarbą  .

Visa kūryba jau yra ne kas kita, kaip vienas mūsų   Valios veiksmas.

Jis užima tikrą vietą ir išlaiko

- jos gyvenimas lengvai veikia saulėje,

- jo gyvenimas veikia jėga ir imperija vėjyje,

- jo gyvenimas, kuris erdvėje veikia be galo.

Kiekviename sukurtame daikte mano Valia plėtoja savo gyvenimą ir viską išlaiko savyje.

Tada nieko

- negali judėti vienas

- nei judesio, jei mano Valia to nenori.

Ir sukurtų dalykų šydas mums nuolat suteikia

- duoklė,

- didžioji šlovė e

– didelė garbė

kad dominuotų mūsų Valia.

Ir   kai nuodėmė buvo panaikinta iš   kūrinio  , ar naujagimis nėra nekaltas ir šventas?

Ir su   krikšto laikotarpiu   vaiko gyvenime – kol dabartinė nuodėmė neįeis į jo sielą –  ar vaikas nėra mano valios veiksmas?

Ir jei jis juda, jei kalba, jis mąsto ir judina savo mažas rankytes, visus šiuos mažus veiksmus noriu ir mano valia.

ar ne duokles ir šlovę gauname?

Galbūt jie pamiršta

bet mano Valia iš savo mažos prigimties gauna tai, ko nori.

Tik gaila

- sukelia Šventumo praradimą e

- išimk iš būtybės aktyvų mano Valios gyvenimą

Nes jei nėra nuodėmės,

- nešiojame jį įsčiose,

- apsupame jį savo Šventenybe ir

- jis gali tik savyje pajusti aktyvų mano Valios gyvenimą.

Todėl žiūrėk, kad   visi kūriniai ir viskas turi savo pradžią ir gimimą pagal mano valią.

– nekalti, šventi ir verti To, kuris juos sukūrė.

Bet kas išlaiko šį nekaltumą ir šventumą,

ji, kuri visada yra savo pozicijoje mano Valioje, ji vienintelė triumfuoja visatos erdvėje.

Ji yra standarto nešėja,

- tai, kas suburia visą Kūrinijos armiją

atneškite Dievui balsu ir visu žinojimu

- kiekvieno daikto ir kiekvienos būtybės šlovė, garbė ir duoklė.

Todėl galime pasakyti

- kad mano Valia yra visa būtybei ir