DANGAUS KNYGA

http://casimir.kuczaj.free.fr/Orange/litewski.html

34 tomas 

Jėzus, mano meilės karalius ir mano dieviškoji karalienė motina.

Oi! įpink mano valią į tavo valią, kad ją padarytum.

Užrakink mane savo Širdyje, kad nerašyčiau nieko, išskyrus tave,

- bet viskas, kas yra mano Jėzaus Širdyje ir mano dangiškosios Mamos įsčiose, kad galėčiau pasakyti:

„Jėzus rašo, o mano Motina man diktuoja žodžius“.

Padėkite man ir suteikite man malonę įveikti didžiulį pasibjaurėjimą, kurį jaučiu, pradėdamas kitą tomą, jūs, kurie žinote mano prastą būklę. Jaučiu poreikį būti palaikomas, sustiprintas ir atnaujintas jūsų dieviškojo Fiato galios, kad galėčiau visuose dalykuose ir visada vykdyti jūsų dieviškąją valią.

Jaučiausi paniręs į dieviškąją Valią, kuri įgavo aktoriaus įvaizdį.

kad galėčiau patekti į intymiausias savo sielos dalis ir veikti manyje. Buvau nustebęs

Mano mielasis Jėzus, aplankęs mano mažą sielą, viso gėrio, man pasakė:

Mano palaiminta dukra,

kai tvarinys veikia ir gyvena pagal dieviškąją valią,

mūsų Aukščiausioji Būtybė nuolat meta jai iššūkį savo Šviesa.

Jo dvasia išdrįsta į tai įdėti dieviškų minčių kilnumą, kad būtybė išgirstų

savo protu, atmintimi ir valia,

šventumą, savo   Kūrėjo atminimą,

Meilė, valia to, kuris, veikdamas kaip aktorius, formuoja joje dieviškąją tvarką ir dieviškąją išmintį.

Šviesos bučiniais jis išdrįsta dieviškąją savo dvasios substanciją, kad viskas joje būtų kilnu, viskas būtų šventa, viskas būtų šventa.

šis mano valios aktorius,

- formuoja savo vietą sukurtame intelekte, savo galia ir meistriškumu,

- ten susiformuoja jo Įvaizdis.

Iššūkį jo širdžiai formuoti aukštuomenę

-meilė, troškimai, meilė, širdies plakimas Jis išdrįsta savo burna formuoti žodžių kilnumą.

Dare darbus ir žingsnius ir formuoja darbų šventumą, žingsnių kilnumą.

Išdrįsta ne tik siela, bet ir kūnas. Savo šviesa jis įneša kraują ir jį taurina,

kad būtybė pajustų pilnatvę, šventumą, dieviškojo kilnumo substanciją, tekančią jo kraujyje ir jo galūnėse.

Šis mano dieviškosios valios aktorius atlieka neprilygstamo amatininko, kurį reikia pakeisti, vaidmenį

-Dievas kaip būtybė e

- būtybė Dieve.

Kai mano Valia pasieks didžiausią veiksmą, kurį ji gali padaryti:

- suformuoti unikalų gyvenimą su Dievu ir kūrinija,

-  padaryti juos neatskiriamus vienas nuo kito,

mano Valia tada ilsisi nuo jo darbo.

Jis jaučia didelį džiaugsmą, nes užkariavo padarą. Jis suformavo savo darbą savyje ir įvykdė savo Valią.

Atrodo, kad mano dieviškoji valia su entuziazmu meile sako:

„Aš viską suvokiau būtybėje.

Viskas, ką turiu padaryti, tai turėti jį ir mylėti“.

Tai išgirdusi, susirūpinau. Tada mano gerasis Jėzus pridūrė:

Mano dukra, kam abejoti?

Saulė taip pat neatlieka savo funkcijos

- kai jis išdrįsta savo šviesos gėlę,

taip suteikiant jam spalvą ir kvapą,

- kai jis išdrįsta vaisiui suteikti saldumo ir skonio,

-metant iššūkį augalams

pranešti kiekvienam apie medžiagą ir jai reikalingą poveikį?

Jei saulė gali visa tai padaryti,

Mano dieviškoji valia gali ir žino, kaip viską padaryti dar geriau. Saulė ieško sėklos, kad suteiktų jai tai, ką ji turi.

Taigi mano dieviškoji valia

Ieškok tvarinių, norinčių gyventi pagal mano valią, nuostatų

- nedelsiant juos suimti e

- perteikti jiems esmę ir dieviškąją kilnumą, kad jie formuotų ir augtų savo gyvenimą.

Aš padariau savo ratus Dieviškosios Valios aktuose

Pasiekęs visagalio Fiato Nekaltosios Mergelės sukūrimo aktą, sustojau.

Oi! kokia neįtikėtinų stebuklų staigmena.

Dangaus, saulės ir visos kūrinijos žavesys su juo neprilygsta, ir

Oi! kiek jie lieka prastesni už Suverenią karalienę. Ir mano mielasis Jėzus, pamatęs mane tokią nustebusią, tarė man:

Mano palaiminta dukra,

turite žinoti, kad nėra jokio grožio, vertės ar stebuklo, kurį būtų galima palyginti su šios dangiškos būtybės Nekaltuoju Prasidėjimu.

Mano visagalis „Fiat“ sukūrė naują jo kūrinį, o, kur kas   gražesnį, nuostabesnį nei pirmasis.

Mano dieviškoji valia neturi pradžios ir pabaigos. Didžiausias vunderkindas buvo

- kad ši būtybė gali atgimti ne vieną kartą,

bet kad jis auga kiekvieną akimirką, su kiekvienu veiksmu ir su kiekviena malda. Šiame augime mano Valia be galo padaugino savo stebuklus.

Mes nuostabiai sukūrėme visatą.

Mes laikome jį savo kūrybinio ir konservatyvaus poelgio įtakoje, nieko prie jo nepridedant.

Tačiau šioje Mergelėje mes laikomės kūrimo akto,

išsaugojimas ir augimas. Tai stebuklų stebuklas. Joje atgimė mūsų Valios gyvenimas.

Jo augimas tęsėsi kiekviename veiksme.

Mūsų „Fiat“, kad jame atgimtų,

jis pasisakė savo pastojimo akte.

Ir mūsų poelgio prabanga, didingumas, aukštis, begalybė ir galia buvo tokie dideli.

kuris visus pagavo į savo meilės tinklą, nieko neatstumdamas. Kiekvienas gali perimti mūsų Fiat nuosavybę,

išskyrus tuos, kurie galbūt nenori.

Mūsų dieviškumas, matydamas, kad mūsų valia atgimsta šiame šventajame tvarinyje, pasidalijo savo dieviškomis teisėmis,

tiek, kad ji buvo meilužė

mūsų   meilės,

mūsų   galios,

mūsų išminties   ir

mūsų   gerumo,

ir mūsų Fiat karalienė.

Jis džiugino mus nuolatiniu mūsų Valios aktu.

Ji mus taip mylėjo, kad pamilo mus visus. Jis apėmė visas būtybes.

Jis paslėpė juos savo meilėje ir privertė mus išgirsti kiekvieno ir kiekvieno meilės aidą.

Oi! kaip jaučiamės surišti ir įkalinti šios Švenčiausiosios Mergelės meilės. Juo labiau, kad jis mus mylėjo, dievino, meldėsi ir veikė nuolat augdamas mūsų Fiat, kurį jis turėjo.

Jis turėjo savyje savo Kūrėją.

Kai jis mus taip mylėjo,

mes jautėmės įsigėrę į ją, negalėdami jai atsispirti, nes jos galia buvo tokia didelė.

kuri mus dominavo ir aptvėrė mūsų švenčiausiąją Trejybę.

Mes ją taip mylėjome, kad leidome daryti tai, ko norėjo. Kas būtų turėjęs drąsos jam ką nors paneigti?

Džiaugiamės galėdami jus patenkinti

-Nes siela, kuri mus myli, yra mūsų laimė,

-nes jautėme aidą ir jo laimės džiaugsmą.

Sutvėrimas, turintis mūsų valios gyvybę, yra mums viskas.

Tai didis stebuklas žmogaus, turinčio mūsų valią dalyvauti dieviškojoje teisėje. Tuomet būtybė pajunta, kad jos meilė niekada nesibaigia.  Ši meilė yra tokia didelė, kad ji  gali mylėti visus ir duoti meilę visiems, nes  jos   nuolatinis   augimas   niekada  nepasako  jos  šventumo  ,   kad  to  užtenka.       

Tuo labiau, kad suvereni karalienė, turinti mūsų valios gyvybę,   gali

- Visada duok mums,

- visada kalbėk su mumis,

- Visada užimk mus

Mes visada turime jai duoti ir perduoti savo meilės paslaptis, todėl be jos niekada nieko nedarome.

Pirmiausia mes jas jaučiame joje, o tada įdedame į jos motinišką Širdį.

Iš šios Širdies jie nusileidžia į laimingą būtybę, kuri turi gauti šį gėrį.

Kaip šitas

- kad nėra malonės, kuri nužengtų į žemę,

– nėra susiformavusio šventumo ir atsivertusio nusidėjėlio,

- Nėra meilės, nužengusios iš mūsų sosto, kuri nebūtų pirma nusėdusi jos Motinos Širdyje, kuri formuoja šio gėrio brendimą, jos meilės vaisingumą.

Jis praturtina jį savo malonėmis.

Jei reikia, savo kančių dorybe jis įdeda jį į tvarinį, kuris turi jį priimti.

Tiek, kad kas jį gauna, pajunta dieviškąją tėvystę ir savo dangiškosios Motinos motinystę. Galime ir be jo, bet nenorime. Kas turėtų širdies jį atidėti?

Mūsų meilė, mūsų begalinė išmintis, mūsų pačių „Fiat“ tai primeta mums, ir mes nedarome nieko, kas nepasiektų to.

Taigi pažiūrėkite, kiek toli nueina mūsų meilė tam, kuris gyvena pagal dieviškąją valią, iki to, kad be jos nieko nenorime daryti.

Tai mūsų begalinės išminties harmonija, kuri visada sukasi aplink mus, kai sukasi visatos kūrinys.

Vartydami jie tręšia žemę ir palaiko natūralią visų   būtybių gyvybę.

Taigi šis naujas Nekaltojo Prasidėjimo Kūrymas visada sukasi apie Dievą, o Dievas visada sukasi apie ją.

Jie palaiko gėrio vaisingumą.

Jie formuoja sielų šventumą ir kūrinių kvietimą Dievui.

Mano vargšė dvasia visada yra nunešama į dieviškosios valios jūrą, kuri ją daro ir veikia visa, ką ji padarė dėl meilės kūriniams.

Ilgai laukiama, kol padarai atpažins, ką jis darė, kaip juos mylėjo, ir savo veiksmais galės pasakyti: darome kartu, nebedirbame vieni.

Taigi, ką aš padariau, daryk ir tu

Galima sakyti, kad mylėjome vienas kitą vienodai.

Kaip malonu pasakyti: tu mane mylėjai, o aš tave mylėjau.

Tai atlygis už didžiausius darbus ir skaudžiausias aukas.

Mano mintys nukrypo į kūrybą, veiksme, kuriame buvo ištartas visagalis Fiatas, jis sukūrė ir skleidė mėlyną dangų, o mano amžina meilė, mano mielasis Jėzus, džiaugėsi, kad esu kartu su Juo šiame veiksme, kad palaikyčiau Jam kompaniją ir laikydamas mane. , jis man pasakė:

Mano gera dukra,

mylėti ir savęs nepažinti prieštarauja tikrosios meilės prigimčiai. Nes tikroji meilė nori skleistis, bėgti ir skristi ieškodama to, kurį myli.

O suradęs ją užrakina ir paslepia savo meilėje, kad paverstų ją savo liepsnomis, nori joje rasti savo meilę, tuos pačius darbus, kuriuos iš meilės daro mylimasis.

Sutvėrimas niekada negalės padaryti to, ką mes darome dėl jos. Taigi mūsų meilė

- paskambink padarui,

- slepia tai savo meilėje ir

- verčia jį veikti mūsų kūrybišku ir konservatyviu poelgiu,

kad padaras iš tikrųjų galėtų pasakyti:   "Aš tave mylėjau  .   Ką tu padarei dėl manęs, tą padariau ir dėl tavęs."

Ir mes tikrai jaučiamės mylimi mainais už savo meilę ir savo darbus.

Privalai tai žinoti, kai padaras pakyla su savo valia

-mūsų,

- daiktuose, kuriuos sukūrėme,

mūsų Aukščiausioji Būtybė atnaujina kūrybinį aktą Joje. Oi!

Kiek malonės, šventumo, saulės stebuklų darome jo sieloje!

Mūsų veiksmas džiugina kartodamas save.

Kai padaras paverčiamas sukurtais daiktais, mūsų meilė nori apie save atskleisti, ji nori priversti juos paliesti ranka, kaip mes ją mylime.

Ji atkartoja savo kūrybinį veiksmą, kuris niekada nepertraukiamas. Kad jis jaustųsi

visa mūsų   meilės jėga,

mūsų   darbų stiprybė.

Apimta nuostabos, ji mus myli kūrybine jėga, kurią mes į ją įpūtėme.

Ir, oh! koks pasitenkinimas matyti save pažįstamus ir mylimus to, kurį taip mylime.

Jei sukūrėme tiek daug dalykų, taip yra todėl, kad laukiame kūrinio

- kad jis žinotų, kaip mes jį mylime ir

-Suteikę jam viską, sukūrėme mūsų meilės potencialą priversti mus mylėti.

Meilė, kai ji nežinoma, yra nelaiminga. Kai to neatlygina tas, kuris myli,

- jaučiasi trukdomas savo veiksmams,

- jo gyvybė dingsta, o gražiausi jo darbai nukrenta į užmarštį.

Bet kai meilė pažįstama ir mylima,

Jo gyvenimas padaugina mūsų kūrybinį veiksmą tvarinyje, kad būtume mylimi taip, kaip mes jį mylime.

Jo veiksmas yra nemokamas, jis gali

skristi pas mylimą būtybę,

laikykite ją ant krūtinės, kad ją mylėtumėte ir priverstumėte ją mylėti. Ir mūsų meilė jaučia meilės, kurią ji mums atneša, laimę.

Todėl tvarinys negali mums sugrąžinti didesnės garbės, kaip ateiti pagal mūsų dieviškąją valią.

Kai pamatysime, kad tai ateina,

-Mes atiduodame jo žinioje visą jam priklausančią Kūriniją, nes jam viskas buvo padaryta.

Ir paversdamas save kiekvienu sukurtu daiktu, jis randa mūsų kūrybinę galią, kuri ją investuoja ir perduoda jai mūsų meilę, esančią kiekviename sukurtame daikte.

Ir jis gali mus mylėti su mūsų augančia kūrybine jėga.

Jis gali mus mylėti kaip nori ir kiek nori.

Taip Kūrėjo Meilė ir tvarinys apsikeičia bučiniu.

Vienas ilsisi kitame.

Abu jaučia meilės pasitenkinimą tiesoje. Oi! kokia graži mus mylinčių draugija.

Mūsų pasitenkinimas toks didelis, kad mūsų meilė gimsta ir išrandama

- dar gražesni darbai,

-meilės pramonės mylėti ir priversti mus mylėti.

Esu glėbyje dieviškojo Fiato, kuris taip traukia, kad mano mažytis niekas pasimeta Visumoje.

Nors ir suglumęs, jis jaučia, kad jo gyvenimą palaiko, puoselėja ir atgaivina visuma.

Jei norėčiau iš jo ištrūkti, tai būtų neįmanoma, nes nerasčiau net skylės, kurioje galėčiau prisiglausti, nerasdama savo Visko.

Ir mano mažasis nebeturėtų gyvenimo.

Jaučiau, kad dieviškoji Valia pučia į mano nieką

Jis privertė mane pajusti jo gyvenimą, meilę ir galią.

Bet kai mano protas plaukė visumoje ir begalinėje jos šviesoje,

mano mylimas Jėzus aplankė mano mažąją sielą Visa gerybė, jis man pasakė:

Mano valios dukra,

- Kaip nuostabu, nuostabu ir didinga yra veikti pagal mano dieviškąją Valią. Kai padaras atlieka savo veiksmą jame,

-Šis veiksmas atsikrato to, kas yra žmogiška ir

įgyja dieviškojo akto vienybės sąjungą.

Tada padaras užima savo tikrąją padėtį.

Jo veiksmas yra mūsų vieno veiksmo vienybėje. Jei jis myli, jis myli mūsų vienybėje

Jei jis mus dievina, jei mus laimina, jei mus supranta,

- yra mūsų padalinyje.

Jis nieko nemato, nedaro ir negirdi už mūsų ribų.

Viskas vyksta mūsų dieviškosios Esybės viduje.

Jis gali pasakyti: „Žinau, aš myliu ir nenoriu nieko, išskyrus dieviškąją Valią, ir kad jo vienybė mane sulaiko jame“.

Didžiausia laimė, didžiausia malonė kūriniui, šlovė, didžiausia garbė mums yra:

turėti žmogaus valią ir jos veiksmą mūsų vienybėje  . 

Ar žinai kodėl?

Nes

-Todėl mes galime dovanoti meilę, kai norime ir

-Mes galime save mylėti, kai norime.

-Galime ją praturtinti malone, šventumu ir grožiu.

– Galime pasidžiaugti gėrybėmis ir grožiu, kurį į jį įliejome.

Mes galime mylėti šią būtybę, niekam patikėti Viską, nes joje yra tai, kas yra mūsų.

Ji pajus Jėgą ir Meilę, kuri leis jai apginti Visumą.

Jaučiamės saugūs šiame niekuose, nes atidavėme jiems savo   ginklus

- Apsaugokite mus ir

- Gink mus.

Bet tai dar ne viskas.

Viskas, ką padaras gali,

 natūralūs veiksmai ,

abejingiausi poelgiai,

žodžiai, darbai,   žingsniai,

visi šie veiksmai turi mūsų vienybę ir yra susieti su mūsų,

Mūsų vienybė yra saulės simbolis, kuri savo šviesos efektais formuoja visos kūrinijos grožį, gėles, žavesį.

Lygiai taip pat, apsirengęs mano „Fiat“ šviesa, jis kuria efektus. Nes veiksmas ir Valia yra viena.

Taigi efektai yra nesuskaičiuojami ir gali susidaryti

rečiausios gražuolės   e

labiausiai viliojantis žavesys

Tam, kuris jį sukūrė ir turi savo Vienybėje.

Mano dukra, mūsų Aukščiausioji Esybė turi tik vieną veiksmą.

Tai reiškia, kad visa kūrinija ir kiekviena būtybė yra tik mūsų akto vienybės padarinys.

Taigi, vienijant, žmogaus valia tampa nuolatiniu mūsų poveikiu.

Ar žinote, ką reiškia šis efektas?

Duok padarui visam laikui ir gauk iš jo visada.

Buvau priblokštas ir įsitvirtinęs dieviškoje valioje.

Aš tiek daug supratau apie šią sąjungą dieviškoje vienybėje. Ji apėmė visą Kūriniją

Visi tvariniai buvo įtraukti į šią vienybę, palaikomi ir susivienijo šioje vienybėje, kuri palaiko ir suteikia gyvybę viskam.

Ir aš pažvelgiau į dangų su visomis jo šviesomis ir grožiu.

kuri turėjo visą mėlynojo skliauto spalvų įvairovę.

Tačiau tiek daug šviesų sudarė vienybę

-kad prasiskverbė į dangų ir

-kuris nusileido į bedugnę, kad apšviestų visus nesustodamas.

Mano mielasis Jėzus pridūrė:

Mano dukra, šios šviesos yra mano dieviškosios valios atliktų darbų stebuklai. Kokie jie gražūs!

Jie turi savo Kūrėjo įspaudą.

Mano vargšas ir maža valia jaučia didžiulį dieviškosios Valios poreikį. Be jo aš pasninku, be jėgų, be karščio ir be gyvybės.

Kiekvieną akimirką jaučiu mirtį, nes nėra kito, kuris maitina mane savo gyvybe.

Už tai kartoju: "Esu alkanas. Ateik, Dieviškoji Valia, duok man savo gyvybę ir pripildyk mane savimi, kitaip aš mirsiu".

Deliriumas, norintis pajusti savyje Dieviškosios Valios pilnatvę.

Tada mano mielasis Jėzus pakartojo savo trumpą apsilankymą manyje. Gerai, jis man pasakė:

Mano palaiminta dukra, tavo kliedesys, tavo alkis, tavo didžiulis poreikis kiekvieną akimirką norėti jausti   mano valios gyvenimą.

- tiek daug žaizdų mano Širdžiai, žiaurių meilės ašarų, kurios verčia mane bėgti, skristi link tavęs, kad tavyje augtų Mano Valios Gyvenimas   .

Turite tai žinoti, kai tik padaras nori vykdyti mano Valią

gyventi ir skleisti savo veiksmus joje, ji vadina savo Kūrėju.

Tai vadinama jo paties Valios Jėga tvarinyje. Jis negali jai atsispirti ir nedelsdamas reaguoja.

Be to, mes niekada neleidžiame savęs įveikti Meilėje.

Mes pirmaujame. Kai tik matome, kad ji mums paskambins, mes jai neskiriame laiko, mes   jai skambiname

Ir ji veikia mūsų Dieviškoje Esybėje, taip pat savo centre.

Jis metasi mums į glėbį, o mes laikome jį taip stipriai, kad transformuojame į save.

Taip tarp Kūrėjo ir kūrinijos susidaro tobulas susitarimas.

Mūsų meilės dvasia tokia

kad mylime jį dvigubai ir su nauja meile. Bet mums to neužtenka.

Meilė, kurią jai perduoda mūsų Esybė, yra tokia gausi, kad gali mus pamilti net ir su nauja ir dviguba meile.

Jei žinotum, ką reiškia būti Dievo mylimam nauja ir dviguba meile ir mokėti mylėti Jį taip pat!

Šie stebuklai ir šie stebuklai egzistuoja tik mūsų dieviškoje valioje. Dievas myli save tvarinyje, būdamas visas savo.

Taigi nenuostabu

- kuri nuolat skleidžia savo naują   meilę,

- kad tu padvigubink, padvigubink tiek, kiek nori,

ir kad tuo pat metu jis suteikia kūriniui malonę mylėti ją savo meile.

Jei taip nebūtų, būtų per didelis skirtumas tarp vienų ir kitų. Vargšė būtybė būtų pernelyg nuolanki, sunaikinta, netektų entuziazmo ir meilės savo Kūrėjui.

Ir kai dvi būtybės negali mylėti viena kitos su ta pačia meile, ši nelygybė sukelia liūdesį, o mūsų Valia yra vienybė ir laisvai atiduoda savo meilę kūriniui, kad ji galėtų mylėti.

Jis duoda jai savo šventumą, kad ji taptų šventa, savo išmintį, kad pasirodytų.

Nėra nieko, ką mano Valia turi ir ko ji jam neduotų.

Daugiau ir daugiau

- kad gyvena mūsų Fiate,

- atidėti savo valią savo veiksmais suteikti gyvybę mūsų,

būtybė joje suformavo mažą mūsų Valios Gyvenimą, kuris prašo augti

Vienišas

- dar vienas veiksmas mano valioje, kad jis augtų,

- atodūsis alkiui numalšinti,

- iš visko mano valios troškimas

jis nusėda visa savo esybe ir sudaro pakankamai maisto, kad tvarinys jaustųsi patenkintas viskuo, kas priklauso jos Kūrėjui.

Jei ji bus atsargi,

Mano Valia padarys viską, kad sukurtų Jo gyvybę tvarinyje. “

Aš padariau savo ratus Dieviškosios Valios aktuose.

Savo meile stengiausi apvilkti dangų, saulę ir visą kūriniją. Aš atvykau į atpirkimo veiksmus.

Mano mielasis Jėzus uždarė manyje savo darbus ir pakartojo labiausiai jaudinančias scenas, kad atsilygintų mano mažajai meilei.

Nustebau ir mano mylimas Jėzus su visu švelnumu ir meile pasakė man:

Mano geroji dukra, mano valios dukra,

privalai žinoti, kad mano meilė tokia didelė, kad jos atsikratyti noriu pakartoti savo darbus

Bet kam aš galiu tai padaryti?

Kur galėčiau rasti vietą, kur juos užrakinti, kad jaustųsi mylimas? Tame, kuris gyvena mano valioje.

Kai padaras apsisuka mano darbuose, kad tai padarytu

- su jais susipažinti,

-mylėk juos   ir

- jiems paskambinti,

tai jas atgamina joje

Taip yra mūsų kūrinių teatras ir kiek judančių scenų.

Tai besiplečiantis dangus,

saulė teka visa savo   didybe,

jūra, kuri šnabžda ir formuoja savo bangas, tarsi norėtų užlieti savo Kūrėją meile.

Dabar būtybė formuoja pačius gražiausius gėlių laukus, todėl sakome jos refreną  :

„Myliu tave, šlovinu tave, dievinu tave ir leidžiu tavo Fiatui valdyti žemę“.

Nėra būtybės, kurios būtybė nepašauktų savyje

kartoti jo refreną:   „Aš tave myliu, aš tave myliu“.

Mano dukra, mūsų meilė nepatenkinta, jei negali

- duok viską e

- kartoti savo darbus tame, kuris gyvena mūsų Valioje. Bet tai dar ne viskas. Jūs tai jaučiate.

Paversdamas save   Kūrybos darbais  , jis kartoja mano darbus.

Tai mano didžiausias malonumas ir malonumas

kad būtumėte nuostabiausių kūrinijos scenų liudininkais.

Kai tai paverčiama   atpirkimo  veiksmais,  kad jie būtų savo, aš kartoju savo gyvenimą. aš kartoju

- Mano samprata,

-Mano gimimas, kurio metu angelai kartoja šlovę danguje ir ramybę žemėje geros valios žmonėms

Jei žmogaus nedėkingumas priverčia mane verkti, aš verkiu jame.

Nes aš žinau, kad mano ašaros bus atlygintos ir papuoštos jos   „Aš tave myliu“.

Štai kodėl aš kartoju savo gyvenimą, žingsnius, pamokas

Kai smūgiai, kančios, nukryžiavimas ir mirtis mane atnaujina, aš niekada nekenčiu už šios būtybės.

Bet aš įeinu į ją nešti savo kančias, kryžių ir mirtį. Nes jis nepaliks manęs vienos.

Nes

- dalyvaus mano kančiose e

- liks nukryžiuotas su manimi, ir

- Jis atiduos man savo gyvybę mainais už mano mirtį.

Taip aš randu tą, kuris gyvena mano valioje

- mano gyvenimo teatras,

- jaudinančios mano vaikystės ir mano aistros scenos.

aš radau

dangus, kuris   kalba su manimi,

vieninteliai, kurie   mane myli,

vėjai, kurie dejuoja iš meilės   man,

- Trumpai tariant, visi sukurti daiktai susirinko pasakyti man mažą žodį,   "aš tave myliu",   dėkingumo liudijimą.

Bet kas verčia juos kalbėti?

Kas priima visų dalykų balsą? Tas, kuris gyvena mano valioje.

Mano Valia ją paverčia iki esmės

-kad nėra meilės, kurios ji neduoda

- nei darbas, kurio negali joje pakartoti mano Valia.

Tada šie padarai gali pasakyti patys

- Mano valios gyvenimai e

-savo Kūrėjo darbų kartotojai.

Aš kenčiu savo mielojo Jėzaus nepriteklių ir jaučiuosi priblokštas, tarsi mano gyvenimas norėtų sustoti.

Tačiau dieviškoji Valia triumfuoja mano mažą būtybę, pakyla į mano sielą, kviečia mane gyventi savo dieną Jo Valia.

jaučiuosi kaip

-Kad kai jaučiuosi mirštantis nemirdamas, jis formuoja savo pergalę ir triumfą,

- Tegul jo gyvenimas pakyla gražesnis virš mano mirštančios valios, kupinas didybės ir dvigubos meilės.

Oi! Dieviškoji Valia, kaip tu mane myli!

Jūs priverčiate mane jausti mirtį, kad geriau sutelktumėte savo gyvenimą manyje.

Po to aš tęsiau savo dieną   jo dieviškuose darbuose.

Ateinu   į Žodžio Įsikūnijimą

Meilė buvo tokia didelė, kad jaučiausi sudeginta ir sudeginta jos dieviškosiose liepsnose.

Jėzus, mano aukščiausias gėris, paskendęs savo meilės liepsnose, man pasakė:

Mano palaiminta dukra,

Įsikūnijus mano dangiškosios Motinos įsčiose, mano Meilė buvo tokia didelė, kad dangus ir žemė negalėjo jos sulaikyti.

Mano Įsikūnijimo veiksmas įvyko per vieną meilės veiksmą, tokią intensyvią, tokią stiprią ir tokią didelę,

kurio pakako viską sudeginti su Meile.

Tu dois savoir qu'avant de m'incarner, mon celeste Père rūpinasi en Lui-même. Nesugeba atlaikyti sūnaus Amour entuziazmo,

déversa des mers et des torrents d'Amour.

Dans cet enthousiasme d'Amour, Pagarba sūnui Filsui. Je me retrouvai dans ces mêmes flammes d'Amour.

Et je me commandai à Moi-même de pouvoir M'incarner.

Tai aš norėjau.

Meilės protrūkyje, nepaliekant savo Tėvo ir Šventosios Dvasios, įvyko didysis Įsikūnijimo stebuklas.

Aš likau su savo Tėvu, o tuo pat metu leisdavausi į savo Motinos įsčias.

Trys dieviškieji asmenys buvo neatskiriami, todėl galėčiau pasakyti:

Aš pasilikau danguje ir nusileidau į žemę.

Tėvas ir Šventoji Dvasia kartu su manimi nusileido į žemę ir liko danguje.

Šiame didingame mūsų dieviškosios Esybės veiksme buvo toks Meilės perpildymas, kad

Dangus buvo priblokštas   ir

nustebę ir nebylūs angelai, visi sužeisti mūsų   Meilės liepsnose.

Įsikūnijimas tebuvo mūsų dieviškosios valios aktas.

Ar yra vienas dalykas, kurio mūsų valia negali padaryti?

Su savo galia ir   begaline meile jis taip pat gali dirbti šį neįtikėtiną stebuklingą vaiką, vis dar nežinomą,

-kad gyventume Rojuje e

nusileisti į   įsčių kalėjimą.

To norėjo mūsų Valia, ir štai kas buvo.

Mano dukra

kiekvieną kartą, kai siela nori vykdyti mūsų valią, Dangiškasis Tėve

- Pirmiausia pažvelk į save,

- Taryboje pakvieskite šventąją Trejybę

atlikti šį mūsų Valios veiksmą su visomis įmanomomis ir įsivaizduojamomis gėrybėmis.

Tada jis priverčia ją išeiti iš savęs, ir

Jis priverčia būtybę investuoti į šią aktyvią, bendraujančią ir transformuojančią valią.

Ir kaip ir Įsikūnijime – trys dieviškieji asmenys

- liko danguje ir

- Aš nusileidau į Nekaltosios Mergelės įsčias, savo Valią su savo galia,

- neša su savimi savo bendradarbiavimo veiksme dieviškąją Trejybę tvarinyje

- ir palieka ją danguje.

Tada ji formuoja savo dieviškąjį veiksmą žmogaus valioje.

Kas galės pasakyti stebuklus, įtrauktus į šį mūsų Valios veiksmą? Mūsų   Meilė pakyla ir plinta taip, kad nerandame, kur pasidėti. Kai jis viską užpildo, jis pasitraukia į mūsų šaltinį.

Ir mūsų šventumas jaučiasi pagerbtas dieviškojo mūsų Valios akto, veikiančio tvarinyje

Jis plinta stebinančiomis malonėmis

perteikti savo šventumą visoms tvariniams.

Tai neįsivaizduojami stebuklai, kuriuos mano Valia išpildo, kai padaras kviečia ją dirbti.

Todėl tegul viskas išnyksta mano valioje. Mes atiduosime viską į jūsų galią.

Ir tu gali mums duoti viską, net ir mus pačius.

Po to pajutau, kad mano mažas intelektas yra toks pilnas dieviškosios valios, kad negalėjo jos suvaldyti.

Aš tęsiau savo kelionę jo dieviškuose poelgiuose.

Atėjau į aktą, kuriame   buvo pradėta nepriekaištinga karalienė.

Supratau, kaip Aukščiausioji Būtybė,

- prieš pakviesdamas ją į gyvenimą, jis įliejo į ją tiek pat Meilės, kiek ir ji

ressentait le besoin d'aimer son Créateur   et

avait en elle-même cet Amour qu'elle exprimait. J'étais siurprizas et mon bien-aimé Jėzus ajouta   :

Bet fille, ne sois pas nustebimas.

Lorsque nous donnons le jour à une creature,

en la créant, nous lui accordins toujours une dose d'Amour.

Tokiu būdu mes suteikiame jam savo dieviškosios substancijos dalį.

Pagal brėžinius, kuriuos formuojame aukščiau, mes padidiname savo Meilės dozę.

Nors kiekviena būtybė savyje turi dalelę dieviškosios Meilės substancijos. Priešingu atveju kaip jis galėtų mus mylėti, jei nebūtume davę to, kas mums ateina, kad mus mylėtų?

Tai būtų paklausti ko nors, ko jis neturi.

Mes jau žinome, kad padaras neturi nieko iš savęs.

Todėl turime aptverti kaip į šventovę

- mūsų meilė ir mūsų valia

paprašykite, kad jis mus mylėtų ir vykdytų mūsų valią.

O jei paklaustume,

taip yra todėl, kad žinome, kad jis turi mūsų meilę ir mūsų valią,

kurį mes patys įdėjome į jo sielos gelmes.

Jei padaras mus myli, ši mūsų meilės dozė išauga, padidėja. Ir padaras jaučia poreikį

-mylėk mus stipriau ir

-gyvenk savo Kūrėjo valiai.

Jei jis mūsų nemyli, ta meilė neauga.

O žmogiškosios silpnybės, aistros suformuoja mūsų Meilės pelenus iki tiek, kad padaras nebejaučia poreikio mus mylėti.

Pelenai uždengė ir uždusino mūsų dieviškąją Ugnį. Nors ugnis egzistuoja, ji jos nejaučia.

Nors kiekvieną kartą, kai padaras mus myli, jis nedaro nieko kito, tik pučia, kad išvarytų pelenus, kad pajustų, kaip jame dega ugnis.

Ši ugnis taps tokia didelė, kad nebegalės gyventi nemylėdama mūsų.

Mano dukra

nuo pirmosios   jos pastojimo akimirkos Nekaltoji karalienė  ,

jis jautė joje savo Kūrėjo Meilę ir mūsų aktyvią Valią, labiau nei savo gyvenimą.

Jis mus taip mylėjo, kad nepraleido nė akimirkos nemylėdamas.

Taip jis šią Meilės dozę padidino iki galo

- kad galėtume mylėti save už visus kūrinius,

-duoti Meilę visiems, e

-mylėk kiekvieną iš jų visada ir be perstojo.

Turite žinoti, kad mūsų Meilė tokia didelė

-kad įdėdami į būtybę šią meilės dozę įdedame į jį Laimės sėklą.

Nes tikroji Laimė turi užimti savo karališką vietą sieloje.

Laimė, kuri negyvena sieloje, negali būti vadinama tikra laime. Tai siaučiantis vėjas

- pripildo vargšą būtybę kartėlio,

jis greitai išsisklaido, palikdamas pėdsakus, pavirtusius į spyglius,   kurie jį apkartina.

Taip nėra su Laime, kurią įdedame į sielą. Jis yra patvarus ir nuolat auga.

Jis sveikina save ir sveikina mus.

Sutvėrimas, kuris nemyli, niekada negali būti laimingas. Kas jiems nepatinka

ji niekada negali turėti jokio tikslo ar intereso užbaigti   darbą

nei jausti didvyriškumą daryti   kam nors gera

Auka, suteikianti Meilei nuostabiausius atspalvius, jai neegzistuoja.

Štai kodėl Švenčiausioji Mergelė turėjo laimės jūrą, nes ji turėjo tiek meilės gyvenimų, kiek buvo būtybių.

Be to, niekada nevykdydama savo valios ir visada mano, ji per daugelį savo gyvenimų suformavo mano valią.

Kiekvienai būtybei jis gali suteikti meilės ir dieviškosios valios gyvenimą.

Todėl teisinga, kad ji turėtų būti   Meilės karalienė ir Aukščiausios valios karalienė.

Štai kodėl suvereni karalienė mėgsta ir trokšta atskleisti šiuos gyvenimus.

- įdėkite juos į būtybes ir

- suformuoti tyros Meilės karalystę ir mūsų valios karalystę.

Tai ateis taip

maksimalus Meilės taškas savo Kūrėjui,   pvz

maksimalus Meilės taškas ir nauda būtybėms.

Aš visada esu Dieviškosios Valios jūroje, kur randu Jėgos, Ramybės ir Meilės. Nes Dieviškumas mato mano menkumą ir tai, kad aš nieko nesugebu.

Ji mane labai myli. Ir jis įgyvendina savo valią mano mažutėje.

Šviesa apgaubia mane savo šventumu, išmintimi, gerumu ir stiprybe.

kad jo valia manyje rastų savo dieviškąsias savybes, kad jis manyje atliktų savo veiksmus.

Tai Ji ateina, kad suteiktų kūriniui malonės, kad ji joje veiktų.Po to aš sekiau Dieviškosios Valios darbus.

- Kas nešė mane ant rankų, palaikė,

- kad jis man įskiepijo, kad dalyvaučiau jo veiksmuose.

Atvykau į Mergelės prasidėjimo aktą   ir  atsidūriau pradėtoje Mergelės Širdyje   .

Dieve mano, aš nebežinau, ką pasakyti, nežinau, kaip tęsti. Mano mielasis Jėzus, priversdamas mane suprasti, pasakė:

Palaimintoji mano valios dukra, tu teisi,

- tave užlieja mano valios bangos,

-Tu skęsti ir tavo mažas pajėgumas prarandamas ir tau reikia tavo Jėzaus

geriau paaiškinti tai, ką matai, bet nežinai, kaip tai   pasakyti.

Žinok, mano dukra,

-Kad mūsų Meilė tokia didelė

tiems, kurie nori gyventi ir gyventi mūsų Dieviškoje Valioje

– kad padarytume juos visų savo darbų dalininkais tiek, kiek tai įmanoma kūriniui, ir atiduotume Jam savo dieviškųjų darbų nuopelnus.

Kai padaras patenka į mūsų valią,

jis atlieka savo dieviškąjį darbą taip, tarsi elgtųsi dabar.

Suvienija tvarinį su savo veiksmu,

Jis parodo jam savo darbo stebuklus,

Jis patvirtina, kad būtybė yra gera ir priverčia ją pajusti naują savo poelgio gyvenimą.

Jūs matėte   Suverenios Karalienės sampratą.

Pasilikdamas mano valioje, pamatei save pastojusį jos įsčiose.

Pažiūrėkite, kokie skirtingi yra neįtikėtini Nekaltojo Prasidėjimo stebuklai tiems, kurie gyvena mano valioje, kuri paskatino šią Prasidėjimą, kuriai visi yra pavaldūs.

Jis pakvietė visus padarus dalyvauti, kad jie galėtų

- likti pastojusi mergelės įsčiose e

- gauti jos motinystę, pagalbą, gynybą, el

- surask šios dangiškosios Motinos prieglobstį ir palaikymą.

Tas, kuris gyvena mūsų valioje, atsiduria veiksmuose, kuriuos jis įsivaizduoja.

Ji yra mergaitė, kurios valia spontaniškai ieško savo Motinos ir išsipildo, uždaryta jos įsčiose, kad Dangaus Karalienė galėtų būti jos Motina.

Šis padaras turės dalį

- suverenios karalienės turtai,

- pagal savo nuopelnus,

- savo Meilei. Jis pajus joje šios karalienės kilnumą ir šventumą, nes ji žino, kam jie priklauso.

Ir Dievas padarys ją begalinių gėrybių ir kupinos Meilės, esančios šios šventosios būtybės prasidėjimo, dalyve.

Taigi, kai padaras

- ieškoti mūsų darbų el

- ragina juos savo valioje pažinti ir mylėti, savo valią pastatykime į jo veiksmų centrą.

ir mes tai jaučiame

- visa mūsų meilė,

- mūsų kūrybinės jėgos galia.

Ir būtybės mažumas

– jas patiria ir

-užpildo tai, ką gali talpinti jo talpa

Mano dukra

būtų neįmanoma į savo darbus neįtraukti to, kuris gyvena mūsų Valia.

Taip pat tai nebūtų mūsų   tikroji Meilė, nes mes iš prigimties turime komunikacinę jėgą ir norime visiems perduoti savo dieviškąsias gėrybes.

Būtent padarai juos atbaido.

Bet tam, kuris gyvena mūsų Valia, mes apsireiškiame perteikdami savo gėrybes, nes iš jo pusės nėra pasipriešinimo. Jei to nepadarytume, neleisime savo Dieviškajai Esybei veikti.

Juk mūsų didžioji laimė yra mylėti, gausiai dovanoti savo mylimiems padarams.

Dabar jūs suprantate didelį skirtumą tarp tų, kurie gyvena mūsų valioje

o kiti?

Kiti padarai rasti

mūsų   darbuose,

Švenčiausiosios   Mergelės prasidėjimo metu,

Žodžio įsikūnijime   ,

mano   kančiose,

mano mirtyje ir   taip pat

mano   prisikėlime,

bet jie ten dėl mūsų galios ir mūsų neaprėpties,

Sakyčiau, beveik iš reikalo, o ne iš meilės, nei todėl, kad jie žino mūsų prekes, ar todėl, kad mėgsta leisti tau pasilikti, kad rastum savų.

džiaugsmas.

Iš tikrųjų taip yra todėl, kad niekas negali pabėgti nuo mūsų dieviškosios Esybės.

Nors būtybė, gyvenanti mūsų Valioje, ieško mūsų darbų, juos pažįsta, myli ir vertina.

Jis ateina užimti savo vietą juose, myli ir dirba su mumis.

Štai kodėl ji yra dalyvė ir įgyja naujų Žinių ir Meilės. Nors kiti nežino mūsų darbų, jie mūsų nemyli ir neturi ką mums pasakyti. Galima sakyti, kad jie apsunkina mūsų neaprėptį, ir yra daug tokių, kurie mus įžeidžia;

Todėl mūsų karštas troškimas, kad siela gyventų mūsų valioje. Mes visada turime su ja ką nors bendro ir jai duodame.

Jis visada su mumis, vienas poelgis reikalauja kito ir mes vienas kitą gerai pažįstame. Mūsų Valia leidžia mums ją pažinti ir mylėti ir taip sudaro amžiną kūrinio sąjungą mūsų valioje.

Mano vargšas protas vis sukosi Dieviškosios Valios veiksmuose.

Pagalvojau sau: koks skirtumas

tas, kuris savo darbuose vadina Dieviškąją Valią e

ta, kuri daro gerus darbus jos nepašaukusi?

Mon doux Jésus me fit sa petite visite et Il me dit:

Bet užpildykite, negalima palyginti vieno ir kito. Pirmas,

-en apeliantas ma Volonté dans ses actes, se débarrasse de ce qui est humain

-et jis formuoja le vide dans son vouloir human pour faire de la place au   mien. Mon Vouloir

- pagražinti, pašventinti,

-formos sa Lumière dans ce vide avant de prononcer son Fiat   créateur.

Savo dieviškąjį darbą jis vadina gyvybe šiame žmogiškajame darbe.

Ir būtybė ne tik dalyvauja šiame veiksme.

Tapk dieviškojo veiksmo savininku

kuris turi neišsemiamą galią, beribį, šventumą ir dieviškąją vertę.

Štai kodėl tame, kuris gyvena mūsų Valioje, mes atsiduriame su savo darbais, kurie mus garbina ir vainikuoja.

Kita vertus, tiems, kurie daro gerus darbus be mūsų valios,

randame ne save, o atliktą tvarinio veiksmą. Mes nieko nerandame tame, ką jie   daro

Taigi mes suteikiame jiems kreditą kaip   mokėjimą

Tačiau šis mokėjimas nėra tas turtas, kurį jie visada gali pagaminti.

Štai kodėl šios būtybės jas simbolizuoja

- kurie gyvena diena,

ir sunku gauti mokėjimą.

Bet jie niekada netampa turtingi.

Jie vis dar jaučia poreikį mokėti už savo darbus, kad galėtų gyventi.

Ir jei jie nedirbs, jie rizikuoja badauti, tai yra

- ne pasitenkinimas gėriu, dorybių gyvenimas, o niūrūs aistrų vargai.

Vietoj to, tam, kuris gyvena mūsų Valioje, viskas yra gausa.

Mes patys jiems sakome: imk ką nori ir kiek gali.

Pateikiame jūsų   žinioms

- mūsų turtai, mūsų   šviesa,

– mūsų šventumas ir meilė

nes tai, kas yra mūsų ir tavo, ir kas tavo, yra mūsų.

Mums belieka gyventi ir dirbti kartu.

Po to lydėjau   Jėzaus žengimą į dangų  . Buvo taip gražu, visa didenybe,

apsupta ryškiausios šviesos, kuri džiugino ir pavergė širdis.

Mano mielasis Jėzus, visas gėris ir meilė, man pasakė:

Mano palaiminta dukra,

mano gyvenime nėra nieko, kas nesimbolizuotų mano dieviškosios valios karalystės.

Šią savo Žengimo į dangų dieną jaučiausi pergalingas ir triumfuojantis. Mano kančios baigėsi.

Palikau juos tarp savo vaikų žemėje, kad jiems padėčiau ir palaikyčiau kaip prieglobstį

pasislėpti savo kančiose e

įkvėpk mane didvyriškumui jų   aukose.

Galiu pasakyti, kad palikau savo kančias, pavyzdžius ir patį gyvenimą kaip sėklą, kuri auga ir sudaro mano Dieviškosios Valios karalystę.

Taigi aš išėjau ir pasilikau tuo pačiu metu. Aš pasilikau dėl savo kančių.

Aš pasilikau jų širdyse, kad būčiau mylimas.

Kai mano švenčiausioji žmonija pakils į dangų,

Mane labiau slėgė žmonių šeimos ryšys.

Ir kaip aš nebūčiau prisitaikęs

priimti savo vaikų ir brolių meilę, kurią palikau žemėje,

Aš pasilikau   Švenčiausiajame Sakramente   tai padaryti

-kad galėčiau jiems visada atsiduoti e

-qu'ils puissent me recevoir tęsinys

pour trouver le repos, le soulagement et le remède à tous leurs besoins.

Nos œuvres ne souffrent pas la mutabilité.

Ce que nous faisons une fois, nous le faisons toujours.

J'avais aussi en ce jour de mon Ascension une double couronne.

La Couronne de mes enfants que j'amenais avec moi dans la céleste Patrie, et la Couronne de mes enfants que je laissais sur la terre.

Jie simbolizavo mažą skaičių, kuris bus mano dieviškosios valios karalystės pradžia.

Visi, kurie matė mane kylantį į dangų, gavo daug malonių

- pašvęsti savo gyvenimą Atpirkimo Karalystės pažinimui e

– padėti savo Bažnyčios pamatus

kad jos motinos įsčiose surinktų visas žmonių kartas.

Štai taip

mano valios karalystės pirmųjų vaikų bus nedaug.

Tačiau malonės, kuriomis jie bus suteiktos, bus tokios didelės ir tiek daug, kad jie paskirs savo gyvenimą tam, kad kviestų visas sielas gyventi šioje šventoje Karalystėje.

Šviesos debesis paslėpė mane nuo mano mokinių, kurie sustingo žiūrėdami į mano Asmenį, žvilgsnio.

Mano grožio kerėjimas buvo toks didelis

kad jų apsidžiaugusios akys nebegalėjo nusileisti pažvelgti į žemę.

Tiek, kad prireikė angelo, kad juos supurtytų ir sugrįžtų į viršutinį kambarį.

Jis taip pat   yra Mano Valios Karalystės simbolis  .

Šviesa bus tokia didelė, kad ji investuos jos pirmuosius vaikus, kurie atneš mano dieviškojo Fiato grožį, žavesį ir ramybę, kad jie norėtų pažinti ir mylėti tiek gero.

Pats gražiausias simbolis   yra   mano Motinos, esančios tarp mano mokinių   , liudininkės mano išvykimo į dangų.

Todėl ji yra mano Bažnyčios karalienė, padedanti, saugoti ir ginti ją. Jis bus tarp mano valios vaikų.

Tai visada bus variklis, gyvybė, vadovas, tobulas modelis, dieviškojo Fiato karalystės didybė, taip brangi jo Širdžiai.

Jos karšti troškimai, motiniškos meilės kliedesiai:

jis nori   , kad jo vaikai gyventų žemėje toje Karalystėje, kurioje gyveno jis.

Ji nepatenkinta tuo, kad jos vaikai yra danguje, dieviškosios valios karalystėje. Jis taip pat nori jų žemėje.

Ji galvoja

– Motinos ir Karalienės misija, kurią jai davė Dievas, nebuvo įvykdyta,

- kad jis nebus baigtas tol, kol Dieviškoji Valia neįsiviešpataus žemėje tarp kūrinių.

Ji nori, kad jos vaikai atrodytų kaip ji ir gautų mamos palikimą.

Tam didžioji ponia atiduoda visą savo širdį ir meilę, kad padėtų būtybei, kuri, jos manymu, nori gyventi dieviškoje valioje.

Todėl ištikus sunkumams galvok, kad ji su tavimi

- paremti tave,

-suteikti stiprybės e

- paimk savo valią į jos motiniškas rankas, kad ji gautų Aukščiausiojo Fiato gyvybę.

Mano menkas protas sekė mano mielojo Jėzaus gyvenimą pagal Dieviškąją valią. Ten aš radau jį tęsiant savo gyvenimą, kai jis buvo žemėje.

Oi! Kiek stebuklų, kiek neįsivaizduojamų meilės staigmenų!

Tiek daug, kad dieviškajame Fiate yra visi Jėzaus gyvenimo veiksmai, kaip ir jų kartojimas dėl meilės kūriniams.

dovanoti kiekvienam visą savo gyvenimą, kančias, karštą meilę.

Mano mielasis Jėzus, visas gerumas, man pasakė:

Mano valios dukra, mano Meilė nori išsilieti

Jis jaučia poreikį leisti tiems, kurie nori gyventi mano valioje, žinoti, ką aš padariau ir ką darau,

kad mano Valia sugrįžtų viešpatauti ir viešpatauti tarp būtybių. Turite žinoti, kad   visas mano gyvenimas buvo tik

nuolatinis mano Valios šauksmas tarp būtybių,   pvz

mano Aukščiausiojo Fiato būtybių atminimas.

Taigi suprojektuota,

mano Fiat simbolizavo skambutį, jo plano sugrįžimą būtybėse, tą aukščiausią Fiatą, kurio būtybės išėjo iš savo sielų su tokia milžiniška didybe.

Jis priminė būtybėms, kad jos buvo pradėtos jame.

Taip sumanytas „Supreme Fiat“ atgaivino mano valią

– visuose žmogaus darbuose,

– visose mano vaikų ašarose, dejonėse, maldose ir atodūsiuose.

Jis prisiminė

- su ašaromis ir atodūsiais,

mano Valia būtybių ašarose, kančiose ir atodūsiuose.

Taip yra todėl, kad nėra nieko, kuriame būtybės negalėtų pajusti mano valios jėgos ir imperijos, kuri galėtų juose viešpatauti.

Ši Valia, pasigailėdama mano ir kūrinių ašarų, suteiktų jiems malonę grįžti į savo Karalystę.

Mano tremtis   taip pat simbolizavo tai, kaip būtybės buvo ištremtos iš manosios

Noriu.

Norėjau būti ištremtas, kad prisiminčiau savo valią tarp vargšų tremtinių, kad tai padarytu

- sugebėti juos prisiminti ir

- paversti tremtį į tėvynę, kur jų nebegąsdina priešai, svetimi žmonės, niekšiškos aistros,

bet kur jie turėtų mano Valios gėrybių pilnatvę.

 Mano grįžimas į Nazaretą simbolizuoja mano dieviškąją valią!

Aš ten gyvenau pasislėpęs  .

Šventojoje šeimoje jo karalystė įsibėgėjo.

Jis buvo Žodis, Dieviškoji Valia asmeniškai, uždengtas mano Žmonijos

Ta pati Valia, kuri karaliavo manyje

pasklido visoms   būtybėms,

pabučiavo juos,

tai buvo kiekvieno   iš jų judėjimas ir gyvenimas.

Pajutau savyje kiekvienos būtybės judėjimą ir gyvybę

- nuo kurio   kenčia mano Fiat aktorius,

- kurių kančia   nepripažįstama,

- Kas negauna padėkos, aš tave myliu, dėkingumo akto nei iš viso pasaulio, nei iš paties Nazareto,

kur tarp būtybių gyveno ne tik mano Valia, bet ir mano šventoji žmonija.

Mano žmogiškumas   , kuris niekada nenustojo davęs Šviesos tiems, kurie norėtų mane pamatyti ir priartėti prie Manęs.

Tačiau   mano kančioje  Dievas visada buvo paslėptas.

Tai yra mano dieviškosios valios likimas.

Žmogus buvo sukurtas su Fiat kūrybine jėga.

Jis gimė ir išminkomas, persmelktas Fiat

kuri administruoja jame judėjimą, šilumą, gyvybę.

Žmogus baigs savo gyvenimą „Fiat“. Tai vis dar,

- Štai tu juos pažįsti,

-qui est reconnaissant de cet acte divin toliau qui

-sans jamais se lasser et

-su meile

ar tai prasiskverbia į būtybės gyvenimą, kad atiduotų jai savo gyvybę? Beveik nieko, mano dukra.

Daryk gerą,

-būti pagrindine išsaugojimo priežastimi, e

- duoti kūriniui amžinąjį gyvenimą,

- išlaikyti visų aplink ją ir tik jai sukurtų daiktų tvarką,

ir būti nepripažintam,

-tai kančios kančia!

Ir mano valios kantrybė yra neįtikėtina!

Bet ar žinote šios nuolatinės ir nepajudinamos kantrybės priežastį? Taip yra todėl, kad mano Valia tai žino

- Tegu ateina jo karalystė,

-kad jo elektrifikuojantis Gyvenimas bus atpažintas tarp būtybių.

Ji skirta didelei šlovei, kurią gaus, kai bus pripažinta

- kad mano Valia yra kiekvieno gyvenimo Gyvybė ir

-Kadangi jis yra Gyvenimas, jis gaus kiekvieną iš šių gyvenimų, kad juose viešpatautų.

Ji nebebus paslėpta, o atskleista ir atpažinta. Čia todėl

- Mano Valia ištveria tiek daug atsisakymų būti pripažinta ir tiek

Tik dieviškoji kantrybė galėjo ištverti tiek šimtmečių žmogaus nedėkingumo.

Iš Nazareto patekau į dykumą   ir į didelę vienatvę,

- dažniausiai su žiaurių gyvūnų riaumojimu aplink mane, mano dieviškosios valios simboliu

kuri nežinoma, forma

- dykuma aplink būtybę e

vienatvė, kuri sukelia siaubą ir baimę.

Gėris tampa apleistas.

Ir sielą supa žiaurūs gyvūnai, kurie yra jos žiaurios aistros   , sukeliančios įniršio, žvėriško pykčio, žiaurumo ir visokio blogio riaumojimą.

Mano šventoji žmonija sekama žingsnis po žingsnio

- kančios, kurias išgyveno mano dieviškoji valia

ją atkurti ir sugrąžinti karaliauti tarp būtybių.

galiu pasakyti

- Kiekvienas mano širdies plakimas,

- Kiekvienas įkvėpimas,

- kiekvienas žodis e

- bet kokios kančios

tai buvo nuolatinis mano Valios prisiminimas

kad apie save žinotų būtybės ir   jose viešpatautų

kad jie pažintų didįjį gėrį, šventumą, gyvenimo „Fiate“ laimę   .

 Iš dykumos nuėjau į viešąjį gyvenimą

kur mažai kas tikėjo Manimi, kad Aš esu Mesijas.

Norėjau panaudoti savo Jėgą, sėti stebuklus, mokyti savo žmones.

Jei jis netikėtų mano žodžiais,

gali patikėti mano stebuklų galia.

Tokios buvo mano dieviškos ir mylinčios pramonės šakos,

pour que, à n'importe that prix, je fasse connaître que j'étais leur Sauveur.

Car sans me connaître, elles ne pouvaient pas recevoir le bien de la Redemption.

L'était donc nécessaire de me faire connaître

pour que ma venue sur la terre ne soit pas nenaudinga pour elles.

Oi! M  a viešasis gyvenimas simbolizuoja tiek daug

mano Fiato karalystės triumfas tarp būtybių

  Aš Jį paskelbsiu stebinančiomis  tiesomis  . Kad ten patekčiau,   aš darysiu stebuklus  , stebuklus.

Su savo valios jėga,

-Prisiminsiu Gyvenimą, kad gyvenčiau lavonus.

Pakartosiu Lozoriaus prisikėlimo stebuklą. Nepaisant to

- kurie suiro į blogį,

- kad jie tapo dvokiančiu kūnu kaip Lozorius, mano Fiat jiems primins Gyvenimą.

Sustabdys nuodėmės smarvę, iškels jas visam laikui.

Trumpai tariant, aš panaudosiu visas savo dieviškas veiklas, kad mano Valia viešpatautų tarp žmonių.

Kaip tu matai:

kiekviename mano pasakytame žodyje ir kiekviename stebukle, kurį padariau,

- Aš pašaukiau savo Valią viešpatauti tarp būtybių

– Pakviečiau juos apsigyventi mano „Fiate“.

Iš viešojo gyvenimo nuėjau į aistrą  ,

Tai   mano valios aistros simbolis.

Tiek šimtmečių jis kentėjo nuo visų tų maištingų   būtybių valios, kurios, atsisakydamos paklusti mano valiai,

- Uždarytas dangus,

- nutraukė ryšį su savo Kūrėju.

Ir jie tapo nelaimingais pragariško priešo vergais.

Mano sudraskyta žmonija ieškojo mirties.

Nukryžiuota, ji atstovavo nelaimingą žmoniją be mano valios prieš dieviškąjį teisingumą.

Kiekvienoje kančioje jis skambino mano Fiatu, kad duotų ramybės bučinį   būtybėms, kad jos būtų laimingos.

Paskambinau jiems savo „Fiat“, kad užbaigčiau skausmingą   mano valios aistrą.

Pagaliau Mirtis, kuri paruošė mano Prisikėlimą  .

Jis pakvietė visas būtybes prisikelti mano dieviškame Fiate.

Ir, oh! nes   tai simbolizuoja mano valios karalystės prisikėlimą.

Mano sužeista, iškreipta, neatpažįstama Žmonija prisikėlė visapusiškai sveika su kerinčiu, šlovingu ir triumfuojančiu grožiu.

Jis paruošė triumfą, mano valios šlovę,

- šaukdamas į jį visas būtybes ir

- prašyti, kad kiekvienas galėtų vėl prisikelti mano valioje, kad praeitų

- iš lavono būsenos į gyvenimą,

- nuo bjaurumo iki grožio,

- nuo nesėkmės iki laimės.

Mano prisikėlusi žmonija užtikrina Mano Valios Karalystę žemėje.

Tai buvo vienintelis mano triumfo ir pergalės veiksmas. Ji man buvo svarbi.

Nes aš nenorėjau išvykti į dangų, kol negalėjau duoti visko, kas leistų būtybėms vėl sugrįžti.

- mano Valios karalystėje e

- visoje šlovėje, laimėje, mano aukščiausiojo Fiato triumfas, kad jis juose dominuotų ir viešpatautų.

Todėl prisijunk prie Mane.

Įsitikinkite, kad nepatirtumėte jokio veiksmo ir nepatirtumėte kančios, nepašaukę mano valios užimti karališkąją ir dominuojančią vietą.

Jūsų pergalė bus padaryti jį žinomą, mylimą ir geidžiamą visų būtybių.

Dieviškoji Valia su jėga kviečia mane į begalinę savo Valios jūrą. kokie mes geri!

Kiek staigmenų!

Kiek nuostabių dalykų suprantame, ką gaminame

- begaliniai džiaugsmai,

- dieviškas gyvenimas,

- Meilė, kuri niekada nepasako pakankamai, bet kuri verčia tave pamatyti ir jausti

- kad viskas yra dieviškoji valia,

- kad visa kūrinija sudaro vieną Aukščiausios Valios aktą.

Mano protas buvo paklydęs Jame

Tada mano mielasis Jėzus aplankė mane su neapsakoma meile ir pasakė:

Palaimintoji mano valios dukra, tu turi tai žinoti

 mano Dieviškosios Valios karalystės galva yra pats Dievas.

 Mūsų dieviškumas tęsia tik vieną savo veiksmą.

Mes niekada nevykdome kieno nors valios, bet visada savo.

Mūsų atributikos karūna dominuoja mūsų Fiat.

Jo karalystė yra mumyse ir tęsiasi už mūsų ribų

- mūsų begalybėje,

- mūsų meilėje, galioje ir gerumoje,

- visuose dalykuose.

Tiek, kad mums viskas yra mūsų Valia.

Antra – kūrinija,   dangus, saulės, žvaigždės, vėjai ir vandenys, taip pat mažiausia žolė.

Jie nedaro nieko kito, išskyrus nuolatinį mūsų „Fiat“ veiksmą.

Tarp jų ir mūsų vyksta kvėpavimo veiksmas.

Mes skleidžiame savo Valios kvėpavimą, o Kūrinija jį priima.

Jį išskirdami savo ruožtu suteikiame kvėpavimą, kurį jam suteikėme. Visa tai yra mūsų Valios poveikis.

Tai prisijungia prie mūsų vieno veiksmo.

Kiek šlovės ir kiek pagyrimų negauname, kokia išaukštinta yra mūsų Aukščiausioji Esybė

– tiesiog to, ką mūsų Valia įpūtė į visą kūriniją, kuri žino, kaip grąžinti mums kvėpavimą, kurį jai suteikėme.

Yra   tokia Valios vienybė su visa Kūrinija

- kad viskas, kas išeina iš mūsų ir patenka į Kūriniją, sudaro vieną Aukščiausios Valios aktą.

Daiktų įvairovė ir įvairovė

– ką matai ir

- tai atsiranda

jie yra tik mūsų vieno veiksmo sukeliami padariniai.

Nes mūsų Fiat niekada nesikeičia ir net nesikeičia.

Visa jo galia slypi gebėjime atlikti   tik vieną veiksmą

sukurti visus įmanomus ir įsivaizduojamus efektus.

 Trečia ateina visi angelai, šventieji ir Švč.

dangiškosios Tėvynės.

Jie sukasi aplink mūsų Aukščiausiąją Esybę.

Jie dvelkia stiprybe, šventumu, meile, begaliniais džiaugsmais ir nesuskaičiuojama dieviškosios valios laime.

Jie sudaro unikalų gyvenimą su Juo.

Jie jaučia šį Gyvenimą savyje kaip savo gyvenimą.

Ils la ressentent à l'xtérieur, kai Elle leur atneša la mer d'un bonheur divin toujours nouveau.

- Aktas, kurį dieviškoji valia formuoja danguje, yra unikalus,

- vienas yra kvėpavimas.

Reikia tik vieno – dieviškosios valios. Jei kada nors reikės patekti į dangų

- vienas veiksmas, vienas įkvėpimas, kuris nebuvo dieviškoji valia, prarastų dangiškąją Tėvynę

- visas jo žavesys, visas grožis ir visas žavesys, į kuriuos jis investuotas. Bet negali būti.

Taigi matote, kad   mano „Fiat“ turi visą pirmenybę.

Vienintelis įkvėpimas pripildo palaimintuosius neprilygstamų džiaugsmų ir laimės jūromis. Išleisdamas kvėpavimą, mūsų Dieviškumas jaučia laimę   , kuria mėgaujasi visi šventieji.

Mes didiname savo Aukščiausiąją Valią

kaip visų prekių pradžia, šaltinis ir kilmė.

 Ketvirtoje vietoje yra žmonių šeima.

Aplink mus sukasi padarai

Tačiau jų valia nėra viena su mūsų.

Taigi jie nekvėpuoja mūsų valia, kuri atneša tvarką, šventumą, sąjungą.

ir harmoniją su savo Kūrėju.

Dėl to jie lieka išsibarstę, netvarkingi ir toli nuo mūsų. Jie yra nelaimingos būtybės.

Ramybė, laimė, gėrybių gausa jiems toli ir visos blogybės kyla iš to, kad mūsų Valia ne jų.

Mes nesikeičiame įkvėpimais ir tai neleidžia

bendravimas su mūsų   turtu,

tobula sąjunga su mūsų Aukščiausiąja Esybe.

Mūsų kūrybinė ranka

- tam, kas turi sukurti savo gražiausią šedevrą kiekvienoje būtybėje, tam trukdo mūsų Valios nebuvimas.

Jis nemano, kad jų sielos būtų paruoštos, pritaikytos, kad mūsų dieviškasis menas būtų įgyvendinamas.

Ten, kur trūksta mūsų Valios, mes nežinome, ką daryti su šia būtybe.

Dėl šios priežasties mes taip trokštame, kad mūsų dieviškoji valia viešpatautų ir formuotų joje gyvybę.

Kadangi mūsų kūrybinis darbas yra apsunkintas,

- mūsų darbai sustabdyti,

– mūsų Kūrinijos darbas neužbaigtas.

Norėdami tai pasiekti,

- turi būti dangaus ir žemės Valia,

-gyvenimas,

-viena meilė,

- vienas įkvėpimas.

Tai yra didelis gėris, kurio norime būtybėms.

Mes vis dar norime padaryti daug nuostabių darbų. Bet žmogaus valia

- trukdo mūsų žingsniams,

- suriškite rankas ir

- tai daro mūsų kūrybines rankas neaktyvias.

Tam tvarinys, kuris nori vykdyti mūsų Valią ir joje gyventi, suteikia mums darbo.

Ir darome su juo ką norime.

Turite žinoti, kad kai tvarinys nusprendžia gyventi pagal Dieviškąją valią, ji užtikrina savo išganymą, savo šventumą.

Mes joje kaip savo namuose. Jo valia mums tarnauja kaip medžiaga

- kuriame Fiatas ištariamas kiekviename veiksme, kad sudarytų kūrinius, vertus Jame gyvenančiojo.

Mes elgiamės kaip karalius, kuris naudoja akmenis, tufą ir skiedinį, kad sukurtų ištaigingus rūmus, kad nustebintų visą pasaulį.

Vargšas karalius, jei jam trūksta akmenų ir medžiagų, reikalingų rūmams statyti. Nors jis turi tam geros valios ir pinigų, dėl medžiagų trūkumo,

liks be rūmų.

Tai yra mūsų atvejis, jei mums trūksta sielos valios. Nepaisant mūsų galios ir valios,

negalime sieloje suformuoti nuostabių rūmų, vertų mūsų rezidencijos, jei mums trūksta sielos valios.

Bet kai padaras duoda mums savo valią ir paima mūsų,

mes saugūs,

randame viską, kas yra mūsų   žinioje,

maži dalykai, kaip puikūs, natūralūs ir dvasingi dalykai, viskas yra mūsų ir mes galime viską panaudoti savo visagalio „Fiat“ darbui atlikti.

Ir kadangi mūsų Valia nemoka likti dykinei, ji prisimena savo darbus rūmuose, kuriuos su tokia meile suformavo būtybėje.

Jis supa jį visais Kūrinijos darbais

Dangus, saulė ir žvaigždės pagerbia jį.

Jis sutvarko tvarinyje viską, ką aš padariau atpirkdamas, savo gyvenimą, gimimą, mano Sūnaus ašaras, kančią ir   maldas.

Mano valiai nieko neturi trūkti, nes viskas iš jos išėjo. Viskas priklauso jam pagal teisę.

Todėl jis ten, kur karaliauja, formuoja visų savo kūrinių centralizaciją.

Ir, oh! grožybės, tvarka, harmonija, dieviškos gėrybės, kurios formuojasi šioje būtybėje!

Dangus priblokštas ir visi žavisi Dieviškosios Valios meile ir galia, ir dievina ją drebėdami.

Todėl tegul veikia mano valia

Tai padarys didelių dalykų, kurie jus nustebins.

Be mūsų meilės, buvo įtvirtinta mūsų amžinoji Išmintis

- visas malones, kurias turime suteikti kūriniui,

šventumo laipsnius, kuriuos jis turėtų   įgyti,

grožis, kuriuo turėtume   jį puošti,

meilė, su kuria jis turėtų mus mylėti,   ir

tų pačių veiksmų, kuriuos ji turėtų   atlikti.

Ten, kur karaliauja mūsų Fiat, viskas realizuojama.

Dieviškoji tvarka pilna, net kablelis nejuda.

Mūsų darbas visiškai dera su būtybės darbais Oh! kas mus džiugina.

Ir kai laiku padovanojome jam paskutinę meilę ir

kuri savo mirtingajame gyvenime atliks paskutinį mūsų dieviškosios valios veiksmą, mūsų meilė leis jai skristi į mūsų dangiškąją tėvynę, o mūsų Valia priims ją į dangų kaip savo aktyvios ir užkariaujančios valios triumfą,

su didele meile, nugalėta žemėje.

Kad paskutinis jos veiksmas būtų įėjimas, kurį ji pateks į dangų, kad gyventų begalinę laimę mūsų valioje.

Kita vertus, ten, kur mūsų Valia neviešpatauja, nėra dieviškos tvarkos,

- bet kiek mūsų darbų sulaužyti ir be jokio poveikio,

- kiek dieviškų tuštumų, kartais pilnų aistrų ir nuodėmių. Nėra grožio, o deformacija, kuri verčia jausti gailestį.

Todėl būkite atidūs ir tegul mūsų Valia viešpatauja ir gyvena jumyse.

Mano vargšas protas negali nesisukti ir skristi dieviškoje valioje, mano vargana žmogaus valia pajuto dieviškosios valios spaudimą ir aš pasakiau sau:

Ak, taip, nuostabu jausti triumfą, karalystę, laimę, nuostabius gyvenimo pasiekimus dieviškoje Valioje.

Tačiau žmogaus valia turi nuolatos mirti.

Tiesa, labai didelė garbė, kad Dievo meilė nusileidžia į kūrinijos valią ir kad su savo didingumu ir galia jis daro tai, ką nori.

O žmogaus valia lieka savo vietoje ir gali daryti tik tai, ką daro Dievas, bet ji turi sustabdyti viską, kas iš jos kyla, o tai yra aukų auka, ypač tam tikromis aplinkybėmis.

Oi! kaip jam kartais gyvenimas gali atrodyti skausmingas, tarsi jo nebūtų, nes dieviškasis Fiatas nepakenčia, kad jame gali veikti net žmogaus valios pluoštas.

Ir daugybė minčių apėmė mano vargšą protą, kai mano mielasis Jėzus iš užuojautos dėl mano nežinojimo ir skausmingos būsenos, kurioje atsidūriau

Jis mane surado, su neįtikėtinu švelnumu atėjo uždėti savo švenčiausią ranką man ant galvos ir tarė:

Mano palaiminta dukra, drąsa, nekankink savęs. Mano dieviškoji Valia nori visko, nes žino, kad vienas mažas poelgis, noras, žmogaus valios pluoštas sugadintų gražiausius jos darbus. Dieviška tvarka ir jo šventumas būtų trukdomi, jo meilė ribota, jo galia   ribota.

Dėl šios priežasties jis netoleruoja, kad net žmogaus valios fragmentas gali turėti savo gyvybę.

Tiesa, tai yra aukų auka.

Jokia kita auka negali turėti gyvenimo be jo valios aukos svorio, vertės ar intensyvumo.

Tiek, kad būtina turėti

-amžinas gyvenimas,

- nuolatinis mano dieviškosios valios stebuklas, kad galėčiau kentėti šią auką.

Palyginimui, galima vadinti kitas aukas

šešėliai,   vaizdai,

paveikslai, žaidimai vaikams, kurie verkia dėl   nieko.

Nes tada, kai yra žmogaus valia

- kentėdamas,

- skausmingose ​​situacijose,

nesijaučiame vieniši, be gyvenimo, be pasitenkinimo

Todėl aukos atrodo daug lengvesnės. Bet jie tušti

Dievo, šventumo,   meilės,

šviesos, tikros   laimės,

ir galbūt net neturintis nuodėmių. Žmogaus valia, be mano,

jis niekada negali daryti gerų ir šventų dalykų.

Jei mano Fiat nebūtų dorybės

- sulaikyti savyje žmogaus valią, nesuteikiant jai gyvybės arba

-uždaryti jį savyje, kad jis neatrastų nei vietos, nei laiko veikti,

Jis negalėtų dirbti

- su tuo dievišku spindesiu, prabanga ir puošnumu, su kuriuo jis įprastai atlieka mūsų darbus.

Jei kūryboje būtų kita valia,

tai būtų užkirtę kelią dieviškam ištaigingumui, puošnumui ir pompastikai, kuriuos įdėjome į visą Kūriniją.

Jis būtų užkirtęs kelią

- dangaus išplėtimas, žvaigždžių gausa,

- saulės šviesos begalybė, daugybė sukurtų dalykų įvairovė. Jis būtų apribojęs mus.

Štai kodėl mūsų Valia nori būti viena

kad galėtų daryti tai, ką moka ir nori daryti.

Tam jis nori turėti savyje žmogišką valią,

-bendradarbiaujantis, žiūrovas, gerbėjas to, ką Jis nori joje padaryti.

Bet ji turi būti įsitikinusi, jei nori gyventi pagal mano valią,

-kad jo paties nebegali veikti e

- Kuris turi padėti mano valiai įtraukti į jos valią, kad ji atliktų savo darbus visiškai laisvai,

- su visu prabanga,

-su malonių prabanga ir

- su savo dieviškų veislių spindesiu.

Pirmas dalykas, kurio norime, yra absoliuti laisvė  . Mes norime būti laisvi, mano dukra, kad ir kas ji būtų

– aukų, kurių prašome e

– darbas, kurį norime atlikti.

Be jo gyvenimas mano Valioje bus kalbėjimo būdas, bet iš tikrųjų jo nebus.

Mano Jėzus tylėjo.

Pagalvojau apie viską, ką jis man pasakė, ir pagalvojau:

Jis teisus sakydamas, kad žmogaus valia negali veikti prieš savo dieviškosios Valios šventumą ir galią.

Žmogaus valia jau atsidūrė šioje nebūtyje.

Per daug dalykų reikia veikti prieš dieviškąją valią. Jautiesi nepajėgus.

Ir aš pats meldžiuosi, kad nepatirtų didelės nelaimės, kad susikūriau judėjimą, pluoštą savo valia.

Bet mano kryžius, ir tu tai žinai, yra būti labirinte, kuriame tu mane padėjai. Jaučiuosi trukdoma ir pažeminta net dulkėse.

Tu žinojai, kam man reikia.

Negaliu sau padėti, nei dienos, nei metų O! kaip sunku.

Aš žinau

- kad tik tavo Valia man suteikia stiprybės ir malonės, ir

-vienas to nebūčiau ištvėręs. Jaučiausi taip kartūs, kad jaučiausi taip, lyg mirštu.

Mano visada malonus Jėzus su užuojauta pakartojo savo kalbą:

Mano dukra, mano dieviškoji valia, nori atlikti visišką veiksmą tvarinyje. O   ar žinai, ką reiškia visiškas mano Valios veiksmas?

Tai reiškia visišką Dievo veiksmą

kuriame jis įdeda šventumą, grožį, meilę, jėgą ir šviesą iki stulbinančio dangaus ir žemės.

Pats Dievas turi džiaugtis iki susiformavimo taško

- jo sėdynė, jo šlovės sostas šiame pilname akte

-tarnaus vienas ir

- ji nusileis kaip naudinga rasa visų būtybių labui.

Štai kodėl, norint atlikti šį pilną veiksmą,

Turiu padėti ant tavęs naują kryžių, niekam kitam neduotą,

-kad namuose atsirastų reikiamų atsargų

- priimti ir atlikti šį pilną savo valios aktą namuose.

Be nieko nieko negalima padaryti.

Todėl jūs gaunate, o mes duoti naujų,

turėjome turėti naujus kryžius,

– suvienyta su nenutrūkstamu mūsų Valios darbu, ji paruoštų viską, ko reikia tokiam dideliam veiksmui.

Turite žinoti, kad mano „Fiat“ niekada jūsų nepaliko.

Štai kodėl jaučiate saldų įspūdį ir jo dėsnį

kiekvienas   pluoštas,

- kiekvienas jūsų valios judesys ir noras.

Pavydėdamas jums ir viso poelgio, kurį Jis norėjo padaryti, mano „Fiat“ išlaikė savo karališką valdymą.

Bet ar žinai kodėl?

Išgirskite mielą ir mylimą paslaptį:

Kai mano Valia dominavo tavo mintyse, tavo žvilgsnyje, tavo žodžiuose, taip ji susiformavo

- tavo Jėzus tavo dvasioje,

- Jo žvilgsnis tavo,

- jo žodžiai tavo.

Kai jis dominavo pluoštuose, judesyje, širdyje,

Taip jis tavyje suformavo pluoštus, tavo Jėzaus Širdies judėjimą.

Kai jis dominavo darbuose, žingsniuose, visoje tavo esybėje,

Taip jis suformavo savo darbus, savo žingsnius, Jėzų visa tavyje.

Ir jei mano valia būtų suteikusi tau laisvę daryti savo darbus,

Net ir mažiausiuose ir nekalčiausiuose dalykuose jis negalėjo tavyje suformuoti tavo Jėzaus.

Ir aš negaliu ir nenoriu gyventi pagal žmogaus valią.

Mano Valia nebūtų priėmusi sprendimo formuoti mane sieloje, jei nebūčiau tikra, kad būčiau radęs tą pačią valią, kuria buvo įkvėptas mano Žmogiškumas.

Tai tikrai bus Jo Karalystė žemėje

– kuo labiau formuoti Jėzų

tiek daug būtybių, kurios nori gyventi pagal dieviškąją valią su Jėzumi savo sieloje.

Jo karalystė turės savo ištaigingumą, didingumą, negirdėtų dalykų prabangą, ir tai bus užtikrinta.

Būtent tada savo dieviškojo Fiato karalystėje turėsiu tiek pat gyvų Jėzų

kurie mane myli, šlovinkite mane ir suteiksite man visišką šlovę. Štai kodėl aš ilgiuosi šios Karalystės.

Ir tu per ilgai jo sekėte. Nieko kito nerūpi.

Leisk man tai padaryti.

Pasitikėk manimi. Ir aš viskuo pasirūpinsiu.

Po to aš toliau galvojau apie Dieviškąją Valią ir mano mielas Jėzus pridūrė: Mano dukra, šviesa yra mano dieviškosios Valios simbolis.

Jo prigimtis yra skleisti kuo daugiau ir kur gali.

Mano Dieviškoji Valia niekam neneigia jos šviesos, norime to ar ne.

Viskas, kas gali atsitikti,

- Kas nori naudoti šviesą, naudoja ją dideliems darbams, o kas nenori, nedaro gero.

Tačiau jis negali neigti, kad gavo šviesos gėrį.

Tai mano Valia daugiau nei šviesa

- plinta visur,

- jis investuoja į kiekvieną būtybę ir viską.

Ir ženklas, kad siela turi mano valią, yra tai, kad ji jaučia jos poreikį

- kartu su tavimi atsiduoti kitiems,

- daryk gera visiems,

- paleisti visus savo veiksmais

padaryti daug Jėzaus ir atiduoti juos visiems.

Mano Valia priklauso visiems. Aš esu visų Jėzus.

Taigi aš laimingas

kai padaras padaro mano Valią ir mano Gyvenimą sava,   ir

kai ji nori man duoti   viską.

Tada tai mano nuolatinis džiaugsmas ir šventė.

Aš tęsiu savo apleidimą „Fiat“.

Mano vargšė dvasia plaukia dieviškoje jūroje ir supranta dangiškąsias arkanas Bet aš nežinau, kaip jas pakartoti, nes čia, žemėje, nėra tam žodžių.

Kai esu šioje dieviškoje jūroje ir žiūriu į jos begalybę, nėra būtybių ar daiktų, kurie galėtų nuo jos pabėgti.

Visos būtybės ir viskas formuoja savo gyvenimą ir priima jį dieviškoje valioje. Bet ką padaras gali pasisemti iš šios beribės?

Keli lašai, nes jis toks mažas.

Paimdamas lašus, jis negali išsivaduoti iš šios beribės.

Jis girdi, kaip bėga

viduje ir   išorėje,

jo kairėje ir   dešinėje,

Visur

net akimirką negalėdamas jos atsikratyti. Oi! Dieviškoji Valia, kokia tu nuostabi!

Jūs visi esate mano, pakeliate mane savyje. Aš tave randu visur.

Jūs visada mylite mane taip, kad suformuotumėte mano gyvenimo gyvenimą.

Mano dvasia pasiklydo šioje jūroje, kai mano mielasis Jėzus, visas gėris, išėjo iš šios jūros.

Jis priėjo prie manęs ir pasakė:

Mano valios dukra, jūs matėte, kad mano „Fiat“ begalybė yra nepasiekiama. Jokia sukurta dvasia, kad ir kokia šventa būtų, negali jos apkabinti ir pamatyti, kur baigiasi jos apribojimai. Kiekvienas turi vietą Jame.

Kiekvienas tvarinys turi savo mažą lauką mano dieviškosios valios begalybėje.

Bet kas dirba šį mažą lauką, priskirtą būtybei? Tas, kuris gyvena mano valioje.

Nes tu paimi padarą jos įsčiose.

Jis imasi j darbo, vienijantis darbui, kurio nori atlikti Rlle.

mažame lauke, kuris buvo duotas būtybei mano testamente.

Ji turi savo kūrybinę jėgą.

Taigi, ką būtybė galėjo padaryti šimtmetį, ji tai padaro per valandą su mano valia.

Taigi per valandą jis gali įgyti šimtmetį

iš meilės,

darbai,

aukos,

dieviškas žinojimas,

gilios adoracijos.

O po darbo mano Valia kviečia sielą pailsėti, kad pailsėtume ir pasveikintume vienas kitą.

Tada pamatęs mažo lauko grožį, jaučiamą džiaugsmą, labiau save pasveikinti,

jie grįžta į darbą.

Tai darbo ir poilsio kaitaliojimas.

Nes tarp daugelio savybių, kurias turi Dieviškoji Valia, yra nuolatinio judėjimo nuostata.

Ji nėra neaktyvi.

Kiekvienam sukurtam daiktui jis atidavė savo nuolatinį darbą, kad šlovintų save ir darytų gera visiems.

Mano valioje nėra dykinėjimo. Joje viskas yra darbas.

Jei tau tai patinka, tai darbas,

jei ji pasiryžusi žinoti, tai darbas,

jei jis dievina, jei kenčia, jei meldžiasi, tai dieviškas, o ne žmogaus darbas.

Šis darbas paverčiamas begalinės vertės pinigais, kuriuos jie gali įsigyti norėdami išplėsti savo nedidelį lauką.

Mano dukra

jūs turite žinoti,   kad mano valia yra tokia, kad padaras vykdytų mano valią.

Kaip ilgai laukiu, kada ji joje viešpataus ir dirbs, kaip labai noriu išgirsti ją sakant:

„Dievo valia yra mano,

ko Dievas nori, aš noriu.

ką Dievas daro, tą darau aš.  “

Kadangi jame gyvena mano Valia,

jis turi suteikti jam reikiamas priemones ir pagalbą.

Ir štai mano Žmogiškumas, kuris tampa prieinamas tvariniui labai mažame mano Valios begalybės lauke, priskirtame kūriniui,

kad galėčiau parodyti

- Mano stiprybė palaikyti jo silpnumą,

- mano kančios, kad padėčiau jam,

- Mano meilė paslėpti savąją savajame,

- Mano šventumas jį uždengti,

– mano gyvenimas – palaikyti ją ir suteikti jai modelį.

Trumpai tariant, mano dieviškoji valia turi rasti tiek Jėzų, kiek yra būtybių, norinčių gyventi iš mano Valios.

Tada mano Valia neberas kliūčių, nes padarai

bus paslėpta Manyje   ir

jie turės valios daryti daugiau su Manimi nei su   savimi.

Ir būtybės gausybėje ras visą pagalbą, reikalingą gyventi pagal mano valią.

Taip visada būna su Dievu, kai Jis kažko nori:

Jis duoda viską, ko reikia, kad įvyktų tai, ko nori.

Štai kodėl man patinka, kad padarai žino, ką duodu tiems, kurie nori gyventi iš mano valios.

Jie suras mano gyvenimą, kuris suteiks jiems viską, ko reikia, kad jie   gyventų mano dieviškosios valios jūroje.

Priešingu atveju jų mažas laukas mano begalybėje bus be darbo.

...   todėl be vaisių, be laimės ir be džiaugsmo.

Jie bus kaip tie, kurie gyvena po saule ir niekada nieko nedaro. O saulė juos tik sudegins ir sukels svilinantį troškulį iki tokio lygio,   tarsi jie miršta.

Visos būtybės, dėl kūrinijos, randamos šioje neaprėpiamoje erdvėje.

Bet jei jų valia neveikia mano, jie gyvena vieni.

Jie jaus, kaip dega visos gėrybės, ir trokš nuodėmės aistrų bei juos kankinančių silpnybių.

Štai kodėl nėra didesnio blogio, kaip negyventi iš savo valios.

Po to tęsiau savo kelionę

veiksmuose, kuriuos kūryboje atlieka dieviškoji valia.

Atėjau iki Švč. Mergelės prasidėjimo. Mano mielasis Jėzus mane sustabdė ir pasakė:

Mano dukra,   didžiausias kūrinijos vunderkindas yra Mergelė  .

Dieviškoji Valia pajungė jo žmogiškąją valią nuo pat pirmos jo pastojimo akimirkos, o šios šventos būtybės valia pajungė dieviškąjį Fiatą.

Vienas laimėjo kitą. Jie abu buvo nugalėtojai.

Dieviškoji Valia įžengė į dominuojantį Karalių jo žmogiškoje valioje.

Šioje didingoje būtybėje prasidėjo šio didžiojo dieviškojo vunderkindo grandinės.

Nesukurta jėga įsiliejo į sukurtą jėgą taip, kad galėtų palaikyti visą Kūriniją, tarsi tai būtų tik šiaudinis fetu.

Visi sukurti daiktai jautė sukurtą jėgą nesukurtoje Jėgoje, kuri juos palaikė ir prisidėjo prie jų išsaugojimo.

Kokie pagerbti ir laimingi jie jautėsi, nes sukurta Jėga įsiliejo į viską kaip jų karalienė, kad palaikytų ir saugotų.

Jo stiprybė buvo tokia, kad jis valdė viską ir net savo Kūrėją. Jis buvo nenugalimas.

Nes dieviškojo Fiato jėga jis nugalėjo viską ir viską.

Visi jie leidosi užkariauti šios dieviškosios imperatorienės, nes ji turėjo galingą ir kerinčią Jėgą, kuriai niekas negalėjo atsispirti.

Patys demonai jautėsi nusilpę ir žinojo, kur pasislėpti   nuo šios neprilygstamos jėgos.

Visa Aukščiausioji Būtybė tekėjo šioje sukurtoje valioje, kuri buvo pavergta dieviškosios valios.

Begalinė Meilė išsiliejo į ribotą Meilę.

Visa tai jautėsi mylima šios šventosios būtybės.

Jo meilė buvo tokia didelė, kad visi ja kvėpavo geriau už orą. Kad ši Meilės karalienė jaustų poreikį mylėti visus

būtybės visų motinoje ir karalienėje.

Ji apsivilko mūsų grožiu tiek, kad turėjo jėgų, meilės, gerumo, kerinčios malonės, dėl kurių visi ją mylėjo,

net nuo netinkamų dalykų.

Taip, kad nebuvo veiksmo, maldos, garbinimo, atlygio, kuris nepripildė dangaus ir žemės.

Jis valdė viską, o jo meilė ir viskas, ką jis darė, liejosi danguje, saulėje, vėjyje ir visame kame.

Mūsų Aukščiausioji Būtybė jautėsi mylima ir dievinama visuose šio šventojo kūrinio sukurtuose dalykuose.

Į viską įsiliejo naujas gyvenimas. Jis mylėjo mus visus ir privertė visus mus mylėti.

Nesukurta Valia buvo užėmusi garbės vietą sukurtoje Valioje. Jis mokėjo viską padaryti, duoti mums mainus, kuriems atidavėme visą   Kūriniją.

Su šios puikios karalienės dizainu,

Tikrasis Dievo gyvenimas prasidėjo tvarinyje ir

- kūrinio gyvenimas Dieve.

Oi! meilės, drąsos, grožio, šviesos mainai tarp vienų ir kitų!

Todėl stebuklai, kurie joje keitėsi, buvo nuolatiniai ir negirdėti. Dangus ir žemė buvo nustebinti.

Angelai džiaugėsi mano dieviškosios valios darbu tvarinyje.

Mano dukra

gyvendama dieviškoje Valioje, ši Didžioji Ponia jautėsi de facto

Visų dalykų ir visko karalienė   e

taip pat Didžiojo dieviškojo karaliaus karalienė,

tiek, kad sudarytų dangaus duris, kad amžinasis Žodis griūtų.

Ji paruošė kelią ir kambarį savo įsčiose, kur apsigyvens, ir su savo meilės entuziazmu man pasakė:

Nusileisk, o amžinasis Žode, manyje atrasi savo dangų, savo džiaugsmus, tą pačią Valią, kuri viešpatauja Trijuose Dieviškuose Asmenyse.

Tačiau tai taip pat sudarė duris ir kelią sieloms patekti į dangiškąją tėvynę.

Ir tik todėl, kad Mergelė gyveno dieviškosios valios žemėje taip, tarsi gyventų danguje, palaimintoji galėjo

- patekti į dangaus sritis e

- Mėgaukitės jo malonumais.

Nes dangiškoji Motina juos slėpė

- savo šlovėje ir

– visuose veiksmuose, kuriuos jis daro pagal dieviškąją valią, palaimintieji jaučia savo džiaugsmus,

šios Motinos ir Karalienės meilė, darbai, galia, kuri daro juos laimingus.

Ką gali padaryti mano valia? Visos įmanomos ir įsivaizduojamos prekės.

Būtybėje, kurioje jis karaliauja,

Tai suteikia galios, galinčios pasakyti:

„Daryk, ką nori, liepk, imk, eik. Niekada tau nieko neneigsiu

Tavo jėga nenugalima, tavo galia mane silpnina.

Viską atiduodu į jos rankas, nes ji vaidina meilužę ir karalienę.

Turėtumėte tai žinoti

ši šventa būtybė nuo pat prasidėjimo pajuto joje mano Fiato plakimą.

Jis mylėjo mane kiekvienu širdies dūžiu.

Ir Dieviškumas padvigubino savo Meilę su kiekvienu širdies plakimu. Jis pajuto dieviškosios valios kvapą.

Ji mylėjo mus kiekvienu įkvėpimu ir mes jai atsilyginome savo

meilė padvigubėjo kiekviename jo įkvėpime.

Jis pajuto „Fiat“ judėjimą rankose, žingsniuose, kojose.

Jis visa savo esybe jautė Dieviškosios Valios Gyvenimą.

Jis mylėjo mus viskuo, už save ir už visus. Ir mums tai visada patiko ir kiekvieną   akimirką.

Mūsų meilė liejosi kaip greita srovė.

Jis visada mus budrus ir švęsdavo.

priimti jo meilę ir atiduoti jam savąją.

Tiek, kad jis atėjo mūsų meile pridengti visų nuodėmių ir kūrinių.

Štai kodėl mūsų Teisingumas liko be ginklo šio nenugalimo meilužio. Galime sakyti, kad su mūsų Aukščiausiąja Esybe jis padarė tai, ko norėjo. Oi! kaip norėčiau

– kad kiekvienas galėtų suprasti, ką reiškia gyventi Dieviškoje Valioje, kad galėtų visus padaryti laimingus ir šventus.

Aš vis dar esu Dieviškosios Valios glėbyje.

Savo viduje ir išorėje jaučiu jo kūrybinę galią, kuri neduoda laiko niekam daugiau.

Nieko kito nenoriu ir neprašau sau ir visiems, išskyrus   Dieviškosios valios karalystę žemėje.

Dieve mano, kokią magnetinę jėgą jis turi. Viską duoda, smogia iš visų pusių.

Bet tuo pačiu reikia visko

kuri priklauso vargšo padaro smulkumui.

Mano vargšas protas buvo panardintas į daugybę minčių   apie dieviškąjį Fiatą, kai mano visada malonus Jėzus aplankė mano mažą sielą. Dieve, jis man pasakė:

Mano palaiminta dukra, mūsų begalinė meilė visada yra per didelė ir   neįtikėtina. Pakanka pasakyti, kad jis toks didelis, kad

Mes tik galvojame apie būtybę  .

Mūsų nenutrūkstamas judėjimas atsispindi joje, kad suteiktų gyvybę. Mūsų meilė atsispindi joje nuolat sakyti „aš tave myliu“. Jame atsispindi mūsų galia ją palaikyti.

Trumpai tariant, mūsų išmintis joje atsispindi ir ją nukreipia. Mūsų šviesa joje atsispindi ir ją apšviečia.

Mūsų gerumas atsispindi joje ir ji jos gailisi. Mūsų grožis atsispindi joje ir jį pagražina.

Mūsų Aukščiausioji Esybė nuolat liejasi ant tvarinio. Bet tai dar ne viskas.

Nes joje atsispindėdamas jis atsispindi ir mumyse. Taigi, jei jis mano, kad girdime jo minčių atspindį,

- kalbėdamas, atspindi jo žodį mumyse. Mes pasikalbėsime

- jo širdies plakimo atspindys mumyse,

- jo darbo judėjimas,

- jo kojų trypimas.

Tarp dieviškosios Būtybės ir žmogiškosios būties yra toks neatskiriamumas, kad vienas nuolat liejasi į kitą.

Mūsų meilė tokia didelė, kad atsiduriame tokioje padėtyje

negalėdamas būti be padaro.

Bet tai dar nesibaigė.

Jei mūsų meilė nepasiduoda per daug, ji ​​nėra patenkinta.

Žinant, kad jei tvarinys neturi mūsų dieviškosios Valios Gyvybės, yra didelis skirtumas

tarp jų,

 tarp jo ir mūsų atspindžių  .

Taip mūsų dieviškoji Valia tampa maldaujančia meile.

Jei ji galvoja, meldžia, kad jos mintyse viešpatautų mūsų Valia, jei kalba, meldžia, kad savo žodžiais padarytų jį viešpatauti.

jei jis liečia, dirba ir vaikšto,

Ji maldauja jos, kad mano dieviškoji valia viešpatautų visur su ja. Visame, ką jis daro,

- ar tai būtų dejonė, atodūsis, malda,

Jis nuolat jai sako:

„Gaukite mano Fiat, tegul mano Fiat investuoja! O! Jam priklauso mano Fiat!

Leisk man pamatyti, kaip mano Fiat karaliauja, dominuoja ir džiaugiasi tavo gyvenimu. Prašau, neatmesk man savo valios ir aš tau duosiu   savo.

Ir jei jis gaus,

- tarsi būtų gavęs brangiausią daiktą,

Jis apgaubia tvarinį savo meile, savo šviesos šydu. Jis budi.

Triumfuojantis, Il ressent en le notes de son   Amour. Ils disent tous deux:

„Nous nous aimons d'un même amour

Mes turime tą patį gyvenimą, tavo Fiat, kuris priklauso tau ir man.

Taip jame atsiranda harmonija, jos Kūrėjo tvarka. Mūsų Valia, mūsų Meilė pasiekė savo tikslą.

Jam tereikia džiaugtis savo mylima būtybe.

Todėl, mano dukra,

- mūsų valios gyvybės atidavimas būtybei yra prie širdies. Mes tiek dūsavome šimtmečius, iš tikrųjų nuo   amžinybės, kad su malonumu apmąstome savo gyvenimo stebuklą jame.

Jautėme džiaugsmą, laimę

tiek daug gyvybių daugėjo ir susiformavo būtybėse.

Kitaip kūryba nebūtų buvę puiku.

Jei tiek daug dalykų sukūrėme ir iškėlėme į dienos šviesą, taip yra todėl, kad tai turėjo tarnauti stebuklų vaikinui.

- formuoti mūsų gyvybę būtybėje mūsų Fiat dėka,

kitaip mums būtų buvę taip, lyg būtume nieko nedarę.

Taip pat prašau, tavo Jėzau

Suteik ramybę mano visada kliedesiai meilei. Prisijunk.

Atsiduskite, melskitės ir prašykite, kad mano Valia viešpatautų jumyse ir visuose kūriniuose.

Ir tai sakydamas jis pasiėmė šviesos šydą, kad mane visiškai uždengtų. Nežinojau, kaip ištrūkti iš šio šydo.

Po to toliau galvojau apie Dieviškąją Valią.

Oi! kiek daug mielų ir mielų netikėtumų kilo mano galvoje. Ak! Jei mokėčiau juos išreikšti žodžiais, galėčiau nustebinti visą pasaulį. Kiekvienas norėtų turėti dieviškąją valią.

Bet dangaus kalba netinka žemės kalbai. Todėl privalau praeiti.

Mano mylimas Jėzus grįžo pas savo vargšę ir neišmanėlą dukrą. Su neapsakoma meile jis man pasakė:

Mano valios dukra, klausyk manęs, būk dėmesinga. Noriu su tavimi pasikalbėti apie meilės aktą

-pats gražiausias,

- švelniausias ir

- intensyviausias mano „Fiat“.

Turite žinoti, kad visi buvę, esami ir būsimi veiksmai, mintys ir žodžiai,

jie visi yra prieš Aukščiausiąją Būtybę. Tiek, kad padarai

-jie dar neegzistavo laiku ir jų veiksmai jau švietė prieš   mus.

Ir už tai, nes mano „Fiat“ atlieka veiksmą prieš padarą,

nėra nei minties, nei žodžio, nei darbo, kurio mano „Fiat“ neprasidėtų.

Galima sakyti, kad

- pirmiausia viskas formuojasi Dieve su visais veiksmais, ir

-kad tada iškeltume padarą į dienos šviesą.

Dabar būtybė, vykdydama savo valią, pasitraukė nuo dieviškų veiksmų. Tačiau tai negali sunaikinti šių veiksmų Gyvybės.

-kuris kilo iš Fiat e

- kas buvo jo nuosavybė,

ta, kuri pati dieviškus veiksmus pavertė žmogiškais.

Bet jei žmogus atsisako pripažinti tą, kuris davė gyvybę jo darbams, mano Valia neatsisako jų pripažinti.

Dėl šios priežasties tvarinys jaučia maksimalų Mano Valios Meilės perteklių, kai apsisprendžia su nekintamu tvirtumu.

- Noriu gyventi pagal savo valią,

-kad ji joje karaliautų ir dominuotų.

Mūsų begalinis gerumas yra toks didelis.

Mūsų meilė negali atsispirti tikram būtybės sprendimui, juolab kad ji nenori matyti kitų veikėjų, išskyrus mūsų.

Ar supranti, ką tai daro?

Todėl jis apima visus mano Valios kūrinio veiksmus. Ji jas formuoja, paverčia savo šviesa.

Ainsi The voit

-que tout est transformed par le prodige de son amour,

-que tout devient sa Volonté dans la créature.

Su dieviška meile jis ir toliau kuria savo gyvenimą ir veiksmus tvarinyje.

Argi tai nėra nuostabi ir perdėta mano valios meilė?

- kad nusprendžiau net pačius nedėkingiausius priversti gyventi pagal mano valią. Jis žino, ko nori

atidėk viską į šalį,

- uždengti viską ir pateikti tai, ko mano Valiai jose trūksta?

Tai taip pat parodo mūsų Valios absoliutą. Jis nori karaliauti tarp būtybių,

- į nieką nekreipdamas dėmesio,

– ne tai, ko būtybei trūksta. Ji nori duoti

-ne už atlygį, ko būtybė nusipelnė, o ne, bet

-nemokamai aukojant mūsų didžiulį dosnumą e

– mūsų pačių Valios išsipildymui.

Ir kad vykdytume savo valią, visa tai skirta mums.

Mano vargšas protas buvo panardintas į dieviškąjį Fiat

Jis atrado Nekaltosios Karalienės prasidėjimą. Viskas vyko šventėje.

Jis susirinko aplink save angelus ir šventuosius,

jiems parodyti

- šis neįtikėtinas vunderkindas,

- malonės, meilė, su kuria dieviškasis Fiatas iš nieko pavadino šią didingą būtybę, kad kiekvienas galėtų

- žinok e

- išaukštink ją kaip visų būtybių karalienę ir motiną.

Nustebau ir būčiau ten likęs,

- Dievas žino, kiek laiko

jei mano mielasis Jėzus nebūtų manęs pakvietęs pasakyti:

Noriu pagerbti savo dangiškąją Motiną.

Noriu papasakoti jos Nekalto Prasidėjimo istoriją.

Tik aš galiu apie tai kalbėti, kas yra tokio puikaus vunderkindo autorius.

Mano dukra

pirmasis šios koncepcijos veiksmas buvo mūsų ištartas Fiat

- su iškilmingumu ir malonių pilnatve, galinčia aprėpti viską ir visus kūrinius.

Mes esame sutelkti šioje Mergelės sampratoje mūsų Dieviškajame Fiate

„praeitis ir ateitis“,

Žodžio Įsikūnijimas   .

Mes tai suvokėme ir įkūnijome tame pačiame savęs įsikūnijime,

būsimas   Atpirkėjas

Mano Kraujas, kuris veikė taip, tarsi aš jį išliečiau pats

- pamaitino ją,

- jis jį papuošė,

– patvirtino ir

– jis nuolat jį dieviškai stiprino.

Bet mano meilei to nepakako.

Visi jo veiksmai, žodžiai ir žingsniai iš pradžių buvo sumanyti.

- mano veiksmuose,

- mano žodžiais ir

- mano pėdomis.

Būtent tada jie turėjo gyvenimą.

 Mano žmonija buvo šios dangiškos tvarinio prieglobstis, slėptuvė, inkorporacija  .

Kai jis mus mylėjo, jo meilė įsikūnijo ir užsimezgė mano   meilėje. Oi! kaip stipriai mus mylėjo jo meilė!

Jis užblokavo viską ir viską.

Galiu pasakyti, kad jis mylėjo kaip Dievas moka mylėti.

Jis taip pat beprotiškai mylėjo mus ir visus kūrinius. Ir kai ta meilė myli vieną kartą, ji myli amžinai, nesiliaudama. Jo malda buvo pradėta mano maldoje, todėl jis tai padarė

- didžiulė vertė,

- galia mūsų Aukščiausiajai Esybei.

Kas galėtų jam ko nors atsisakyti?

Jo kančios, skausmai, daugybė jo kankinių,

- buvo pradėtos pirmą kartą mano žmonijoje, ir

Tada jis pajuto savyje kenčiančių ir žiaurių kankinių gyvenimą, kuriuos visus pagyvino dieviškoji jėga.

Štai kodėl galime pasakyti

- Kas buvo pradėtas   manyje,

– kad jo   gyvybė atėjo iš manęs.

Viskas, ką aš padariau ir dėl ko kentėjau, supo šią šventąją būtybę

- padaryti jam procesiją e

- nuolat apliekite mane ant jos, kad galėčiau jai pasakyti:

"Tu esi mano gyvenimo gyvenimas,

- Jūs visos gražios

- tu esi pirmasis išpirktas.

Mano dieviškasis Fiat suformavo tave, sukūrė tave savo kvėpavimu.

Jis suprato tave mano darbuose, mano Žmonijoje. “

Mano dukra

šio dangiškojo tvarinio sampratą Įsikūnijusiame Žodyje padarėme mes su

- aukščiausia išmintis,

- nepasiekiama galia,

- neišsenkama meilė e

- mūsų darbams būdingas padorumas.

Kaip man reikėjo, Tėvo Žodis,

Aš nusileidžiu iš dangaus, kad įsikūnyčiau Mergelės įsčiose, jos nekaltybės nepakako mano Dieviškumo šventumui.

Todėl tai buvo būtina mūsų meilei ir šventumui.

- atleisti jį nuo gimtosios nuodėmės užduoties e

- kad ši Mergelė pirmiausia pradėta manyje su visomis prerogatyvomis   , dorybėmis ir grožybėmis, kurias turi turėti Įsikūnijęs Žodis.

Tada aš galėčiau būti pradėtas tame, kuris buvo pradėtas Manyje. Aš radau joje

- Mano rojus,

- mano gyvenimo šventumas,

- Mano kraujas

kuris daug kartų buvo sukūręs ir laistęs savo.

Ten radau savo testamentą,

- perteikdamas jam savo dievišką vaisingumą, jis suformavo savo ir Dievo Sūnaus gyvenimą.

Pirmadienis dieviškas Fiat, pour la rendre digne de Me concevoir,

jis laikė jį apsirengęs savo nuolatinėje imperijoje, kuri valdo visus veiksmus, tarsi jis būtų tas, kuris jam duotų viską.

Jis ragino imtis veiksmų

- Mano laukiami nuopelnai,

-visas mano gyvenimas.

Ir jis nuolat liejo tai į savo gražią sielą. Čia todėl

Tik aš galiu papasakoti tikrą Nekaltojo Prasidėjimo istoriją ir visa kita

jo gyvenimas. Nes aš tai suvokiau savyje ir esu visų dalykų šviesa.

Jei Šventoji Bažnyčia kalba apie dangiškąją Karalienę,

jie gali pasakyti tik pirmąsias abėcėlės raides

- Jūsų šventenybe,

- jo dydis ir

– jį praturtinusios aukos.

Jei žinotumėte, kokį pasitenkinimą jaučiu kalbėdamas apie savo dangiškąją Motiną! Jūsų prašymai būtų nesuskaičiuojami.

Suteiktumėte man tiek daug džiaugsmo, jei priverstumėte mane kalbėti apie tą, kurį taip myliu ir kuris mane taip mylėjo.

Mano labai gerasis Jėzus laiko mane panardintą į didįjį   Valdovės Karalienės stebuklą.

Man atrodo, kad jis nori toliau kalbėti apie tai, ką Dievas padarė šioje didžiojoje damai. Ir su švente ir neapsakomu džiaugsmu jis man pasakė:

Paklausyk manęs...

Mano palaiminta   dukra, neįtikėtini stebuklai, staigmenos, kurias jums pasakysiu, nustebins visus.

Jaučiu poreikį mylėti, kad pasirodyčiau

-Ką mes padarėme dėl šios dangiškos Motinos   ir

– didysis gėris, kurį gavo visos kartos   .

Turite žinoti, kad šios Švenčiausiosios Mergelės prasidėjimo akte yra mūsų dieviškoji valia

-kam priklauso viskas ir

- kuri savo begaliniu aprėpia viską,

turi visų įmanomų ir įsivaizduojamų būtybių aiškiaregystę.

Ir jo dorybė, kad kai ji veikia,

- visada atlieka universalų darbą,

 jis pašaukė visas būtybes prasidėti šios Mergelės Širdyje  .

Tačiau mūsų meilei to nepakako.

Pasidavusi neįtikėtiniausiems perteklius, mūsų Valia privertė šią Mergelę pastojo kiekviename padare

kad visi galėtų

- turi mamą e

- pajusti jos motinystę savo sielos gelmėse.

Motina, kuri

- jis myli juos kaip savo vaikus ir

- Išlaiko juos skirtus

būti jų   žinioje,

pakelk juos   ,

vadovauti jiems   ,

les proteger contre les périls ir kt

les nourrir

avec sa puissance maternelle

-du lait de son amour   et

- maisto, kurį ji pati gavo, tai yra   dieviškojo Fiato.

Mūsų Valia turi savyje

- jo visišką laisvę,

- jo visiškas dominavimas e

- jos galia.

Jis pašaukė visas šios dangiškos būtybės būtybes džiaugtis.

- pamatyti juos visus, esančius joje, ir išgirsti ją sakant:

„Jūsų vaikai jau yra manyje.

Todėl myliu tave už kiekvieną iš jų. “

Tada mūsų Valia patenka į kiekvieną sielą

jauti mūsų dukters meilę, gražią ir visą meilę.

Ir mes galime pasakyti, kad nėra tokio kūrinio, dėl kurio jis neįsipareigoja mūsų mylėti. Mūsų Fiatas užaugino ją atiduoti viską ir nuo pat pirmos gyvenimo akimirkos padarėme ją savo Fiato karaliene, mūsų meilės karaliene, o kai ji mus pamilo, jos meilėje atsirado motinystė ir harmonizavo visų būtybių meilę. .

Oi! kokia graži yra ta meilė, kuri tapo viena, kaip ji mus palietė, pasveikino taip, kad privertė merdėti dėl šios meilės, kuri mus nuginklavo ir privertė pamatyti viską, dangų, saulę, žemę, jūras   ir būtybes . apimtas ir paslėptas savo meilėje.

Oi! kaip gražu buvo ją matyti, jausti jos visų būtybių Motiną. Ir suformavęs juose savo meilės jūrą, jis siuntė savo raštelius, strėles, meilės įgėlimus savo Kūrėjui.

Elgdamasi kaip tikra Motina, ji atvedė juos pas mus prieš mūsų sostą savo meilės jūroje, kad galėtume žiūrėti į juos, kad padarytume palankius, o mūsų dieviškos valios jėga ji mums primetė save. juos mūsų glėbyje, glamonėti. , pabučiuoti ir suteikti jiems nuostabių malonių. Kokio šventumo šitaip suformavo ir prašė ši   dangiškoji Motina, o jos meilė liko budri.

Taip pat turite žinoti, kad nuo pat pirmos šios dangiškosios būtybės gyvenimo akimirkos mūsų meilė buvo tokia didelė, kad suteikėme jai visas savo dieviškas savybes.

Taip, kad ji suteikė mums galią, išmintį, meilę, gėrį, šviesą ir visas kitas mūsų dieviškas savybes.

Mes jau suteikiame šią dovaną visoms būtybėms, kurias iškeliame į šviesą. Nė vienas tvarinys negimsta be savo Kūrėjo apdovanoto, bet kadangi jie pasitraukė iš mūsų Valios, galima sakyti, kad jie to net nežino.

Tačiau ši Švenčiausioji Mergelė niekada nepaliko mūsų valios ir turi savo amžinąjį gyvenimą begalinėse mūsų   Fiat jūrose.

Dėl to ji suaugo su mūsų savybėmis ir, formuodamas savo veiksmus mūsų dieviškomis savybėmis, suformavo jėgos, išminties, šviesos ir kt. Galima sakyti, kad gyvendami su savo mokslu teikėme jam nuolatines pamokas apie jo   Kūrėją.

Ji išaugo mūsų žiniose ir taip gerai pažinojo Aukščiausią Esybę, kad nei angelo, nei šventojo su ja nebuvo galima palyginti. Visi jie buvo neišmanėliai prieš ją, nes nė vienas iš jų neužaugo ir nepragyveno su mumis.

Ji pateko į mūsų dieviškąsias paslaptis, į intymiausias mūsų Dieviškosios Esybės slėptuves be pradžios ir pabaigos, į mūsų amžinus džiaugsmus ir palaiminimus, o turėdama savo galią, ji   mus dominavo ir valdė.

Ir mes leidžiame jiems tai padaryti. Tiesą sakant, džiaugėmės jos meistriškumu ir, kad ji būtų dar laimingesnė, skaisčiai apkabinome, meiliai šypsojomės, nuolaidžiavome, sakydami: daryk, ką nori.

Mūsų valia taip myli tvarinį ir toks didelis jo troškimas matyti jį gyvą jame, kad jei jis tai įgyja, jis įstumia jį į malonės ir meilės bedugnę, kad užvaldytų jį, o žmogaus menkumas bus priverstas. sakyti: Užteks, jau paskendau, jaučiuosi prarytas tavo meilės, nebegaliu pakęsti.

Turite žinoti, kad mūsų meilė nėra patenkinta ir niekada nesako pakankamai. Kad ir ką duotų, jis visada nori duoti daugiau

Kai dovanojame, mums tai yra vakarėlis. Ruošiame stalą tiems, kurie mus myli, ir raginame likti su mumis gyventi kartu.

Mano dukra

Klausyk dabar

dar vienas mūsų Fiato stebuklas šioje šventoje   būtybėje.

kaip ji mus mylėjo ir išplėtė savo motinystę visoms būtybėms. Kiekviename   veiksme,

- jei jis mylėjo, meldėsi ar dievino,

- jei jis kentėjo, viskas,

- ir kvėpavimas, širdies plakimas, žingsnis, nes viskas buvo mūsų Fiatas, viskas buvo triumfas ir pergalė

kurią mūsų Aukščiausioji Esybė gavo Mergelės veiksmuose.

Dangiškoji ponia triumfavo ir laimėjo Dieve.

Kiekviena jo gyvenimo akimirka žavi ir nuostabi

jie buvo triumfai ir pergalės tarp Dievo ir Mergelės. Bet tai nieko.

Elgdamasi kaip tikra motina,

- jis pašaukė visus savo vaikus,

- jis juos pridengė ir slėpė visuose savo poelgiuose,

- jis padengė juos savo pergalėmis,

atiduodamas jiems visus savo darbus su visomis pergalėmis ir triumfais.

Tada su švelnumu ir meile

sudaužyti širdį   ir

norėdama jaustis užkariauta, ji mums sako:

„Brangioji Didenybe, pažvelk į juos,

jie visi yra mano vaikai, mano pergalės ir triumfai yra   mano vaikai,

tai mano pasiekimai ir aš   jiems juos duodu.

Jei Motina laimėjo ir triumfavo, vaikai laimėjo ir triumfavo. “

Ir visus jo patirtus triumfus ir pergales Dieve

jie visi yra veiksmai, kuriuos būtybės būtų   atlikę.

Taigi kiekvienas gali pasakyti:

„Savo karalienės motinos poelgius gavau kaip kraitį.

Kaip antspaudas jis aprengė mane pergalėmis ir triumfais, kuriuos patyrė su savo Kūrėju. “

 Tiek, kad suranda save pašventinti  norintis padaras  

- jo dangiškosios Motinos kraitis,

- jo triumfai ir pergalės,

pasiekti aukščiausią šventumą.

Silpniausi  Radiniai

- jo Motinos šventumo stiprybė e

- jo triumfuoja tapti stipriu.

Nukentėjusieji ir kenčiantys   randa

 jo dangiškosios Motinos kančių kraitis

pasiekti atsistatydinimo triumfą ir pergalę.

Nusidėjėlis   randa pergalę ir atleidimo triumfą.

Trumpai tariant, kiekvienas padaras randa suverenioje karalienėje

- kraitis, parama, pagalba valstybei, kurioje ji yra.

Kaip gražu, jaudinanti ir skanu

- pamatyti šią dangiškąją Motiną kiekviename tvarinyje,

- pajusti, kaip jis myli savo vaikus ir meldžiasi už juos.

Jis yra didžiausias stebuklas tarp dangaus ir žemės.

Mes negalėjome suteikti būtybėms didesnės naudos.

Turiu tau pasakyti, mano dukra, tavo dangiškosios Motinos kančia yra: tvarinių nedėkingumas prieš tokią didelę meilę.

Šis kraitis, kuris su tiek daug aukų iki jo Sūnaus aukos didvyriškumo ir tiek žiaurių kančių,

- Kai kurie nežino,

– kiti vargu ar domisi. Ir jie gyvena skurde.

Combien elle souffre de voir que ses enfants

-sont pauvres ir kt

-ne possèdent pas ces immenses richesses d'amour, de grace et de Sainteté

Nes

- jie nėra materialūs turtai,

-bet šios dangiškosios Motinos turtai ir už kurią ji atidavė savo gyvybę.

Ir matydamas, kad jos vaikai jų neturi,

- jis turi saugoti savo turtus be jokios priežasties, kodėl juos įsigijo, tai yra nuolatinė kančia.

Štai kodėl jis nori, kad šis puikus gėris būtų žinomas visiems. Nes jei tu to nežinai, tu negali jo turėti.

Šias savybes jis įgijo dėl dieviškojo Fiato.

-kuris joje karaliavo,

- kuris ją mylėjo taip, kad leido daryti tai, ko ji norėjo, kad būtybėms būtų naudinga.

Štai kodėl tai bus mano dieviškoji valia

-kuris iškels į dienos šviesą šias dangiškas dovanas ir

– kas jį užvaldys.

Todėl melskitės, kad kūriniai pažintų ir norėtų tiek daug gėrio.

Tęsiu tą pačią temą apie Švč. Šviesa, kuri nusileidžia iš šešių

n iš Viešpaties įveda mano vargšą dvasią, bet tai šviesa, kuri tiek daug kalba ir sako apie dangiškąją ir suvereniąją ponią, kad aš nežinau apie ją visko. Bet mano mylimas Jėzus su savo įprastu gerumu man pasakė:

Drąsos,   mano dukra,   aš tau padėsiu, perduosiu tau žodžius   . aš jaučiu      

nenugalimas poreikis atskleisti, kas yra ši Motina, jos dovanas, privilegijas ir didelį gėrį, kurį ji daro ir gali padaryti visoms kartoms.

Taigi klausykite manęs ir aš jums pasakysiu dalykus, kurie jums niekada neatėjo į galvą nei jums, nei kitiems, kad supurtytų netikinčius ir nedėkingiausius nusidėjėlius, taip pat pasakysiu, kiek toli gali nueiti mūsų meilė.

Meilė, kuri niekada nedavė ramybės, bėgo greitai ir privertė mūsų dieviškąją Esybę leistis į tokius perteklius, kurie apstulbino dangų ir žemę taip, kad visi sušuko: ar įmanoma, kad Dievas taip mylėjo kūrinius?

Štai kodėl, mano dukra, pajusk, ką daro mūsų didžioji meilė. Kūriniai turėjo dangiškąjį Tėvą ir tai nepatenkino mūsų meilės.

Meilės troškime ir beprotybėje jis norėjo suformuoti jai dangiškąją Motiną ir žemiškąją Motiną, kad jei dangiškosios Tėvystės rūpesčio, meilės ir švelnumo nepakaktų jai mylėti, tai meilės, neapsakomo švelnumo šio dangiškojo. o žmogaus Motina būtų jungiamoji grandis, kuri panaikintų bet kokį atstumą, baimę ir baimę, jei padarai atsiliktų jos glėbyje, kad būtų užkariauti jos meilės mylėti tą, kuris ją suformavo, kad įgytų meilę ir būtų mylimas.

Todėl reikėjo pačių nepaprastiausių stebuklų ir meilės.

neišsemiamas, kad tik Dievas gali duoti šiam projektui įgyvendinti. Mes pavadinome šią šventą būtybę iš nieko ir naudodami tą pačią žmonių kartų sėklą, bet išgrynintą, suteikėme jai gyvybę.

Nuo pat pirmos šio gyvenimo akimirkos dangiškoji mūsų dieviškojo Fiato dorybė susijungė su ja, kad suformuotų dievišką ir žmogišką gyvenimą, kuris auga dieviškai ir žmogiškai, ir, dalyvaudamas dieviškame vaisingame, suformavo joje didį sugebėjimo stebuklą. įsivaizduoti žmogų ir Dievą.

Jis žinojo, kaip su žmogaus užuomazga suformuoti Įsikūnijusio Žodžio žmoniją, o su Fiato užuomazga jis suvokė Dieviškąjį Žodį. Tada nebuvo jokio atstumo tarp Dievo ir žmogaus.

Mergelė, būdama žmogiška ir dangiška, suartino žmogų ir Dievą ir suteikė sūnystę visiems savo vaikams, kad jie ateitų pas jį ir apmąstytų tuos pačius jo ir jos bruožus, matytų juos aprengtus ta pačia žmogiška prigimtimi. Tada jie turėtų pasitikėjimo ir meilės leisti save užkariauti ir mylėti tiems, kurie juos taip mylėjo.

Kokios meilės gera Motina nesulaukia iš savo vaikų?

Juolab kad ji buvo galinga ir turtinga ir būtų paaukojusi gyvybę, kad išgelbėtų savo vaikus.

O ko jis nepadarė, kad jie būtų laimingi ir šventi?

Žodžio žmogiškumas ir dangiškoji bei žmogiškoji Motina yra tarsi indėlis, kur gali patikėti meilę visiems kūriniams ir su meile pasakyti: Nebijok, ateik pas mus, mes viskuo panašūs, ateik, kad galėtume tau viską duoti. .

Mano rankos visada bus pasirengusios tave pabučiuoti, o ginti, užrakinsiu tave savo Širdyje, kad atiduočiau tau viską. Tau užtenka pasakyti, kad aš esu tavo Motina ir kad mano meilė tokia didelė, kad aš laikau tave pradėtą ​​savo Širdyje.

Bet visa tai dar niekas. Jis buvo Dievas, jis turėjo dirbti Dieve. Mūsų meilė bėgo sugalvoti kitus perdėtos meilės modelius.

Jūs patys nustebtumėte juos pažinę ir, kai apie juos išgirs žmonių kartos, jie mus taip mylės, kad grąžins mums daug mūsų meilės.  Būk atsargus, mano palaimintoji dukra, ir padėkok man už tai, ką ketinu tau pasakyti.

Kaip sakiau:

mūsų meilei neužteko to, kad mūsų Fiat dėka viskas galėjo būti pradėta šios Mergelės Širdyje.

Tam, kad būtų tikra motinystė ne žodžiais, o darbais, ji buvo sumanyta kiekviename tvarinyje, kad kiekvienas galėtų turėti savo Motiną. Ir kad turėtume visišką teisę, kad kiekviena būtybė gali būti jo dukra, mūsų meilė įveikė dar vieną perteklių.

Turite žinoti, kad   ši dangaus karalienė  , turėdama mūsų dieviškojo Fiato pilnatvę, kuri iš prigimties turi savo generavimo ir išsidėstymo dorybę, su dieviškuoju Fiatu gali sukurti ir perkelti viską, ko nori jos Sūnus Dievas.

Mūsų meilė apėmė šią dangiškąją būtybę ir, jos troškimu, su mano Fiato dorybe, kurią ji turėjo, suteikė jai galios leisti savo Jėzui gimti kiekviename tvarinyje, pagimdyti jį, auklėti, daryti. bet ką jam.sutiko formuoti savo brangaus Sūnaus gyvenimą.

Kompensuokite už viską, ko padaras negali padaryti. Jei jis verkia, ji nušluosto jo riksmus; jei jam šalta, jis jį sušildo. Jei jis kenčia, ji kenčia su juo.

Būdama Motina, ji augina Sūnų, ji taip pat yra Motina savo auginamai būtybei.

Tiek, kad galime sakyti, kad jis juos augina kartu, kad myli juos ta pačia meile, kad vadovauja, maitina, aprengia; ir suformavusi du šviesos sparnus iš savo motiniškų rankų, ji juos dengia ir paslepia savo Širdyje, kad suteiktų jiems gražiausią poilsį.

Mūsų meilei neužteko to, kad Žodis galėtų įsikūnyti, kad sukurtų Jėzų kiekviename tvarinyje ir suteiktų Motiną visoms žmonių kartoms; ne, ne, mūsų meilė nebūtų per didelė.

Jo bėgimas buvo toks greitas, jis nežinojo, kaip sustoti ir kiek nurimo, kai savo jėga sugeneravo šią Motiną kiekvienoje sieloje, kad kiekvienas galėtų savo žinioje turėti Motiną ir Sūnų.

Oi! kaip gražu matyti, kaip ši dangiškoji Motina su meile sukuria savo Jėzų kiekviename tvarinyje, kad sukurtų meilės ir malonės stebuklą. Tai garbė ir didžiulė šlovė, kurią jam suteikė Kūrėjas, ir didžiausia meilė, kurią Dievas gali parodyti kūriniams.

Tačiau tai nenuostabu, nes mūsų „Fiat“ gali padaryti viską, o tai, ko nori, jau padaryta. Greičiau stebina, kokius perteklius pastūmėjo jos meilė vyrui.

Aš siekiu tos pačios temos.

Pagalvojau apie tai, ką ką tik parašiau, ir pagalvojau:

Ar įmanoma ši perdėtos meilės grandinė, kuri, atrodo, niekada nesibaigia?

Žinau, kad mūsų Viešpačiui nėra nieko neįmanomo, jei neleisti šiai dangiškajai Motinai nusileisti iš savo šventumo aukštumos į mūsų sielos gelmes, kad išaugintų mus kaip švelniausias savo dukteris, sukurtų mumyse savo Sūnų Jėzų ir mus prikeltų. su juo yra neįtikėtina.

Ir nors mano širdis perpildyta meilės ir džiaugsmo, kai jaučiau, kad neapsakoma meile ji augina mane kaip dukrą su savo brangiu Sūnumi, man atrodė, kad nemoku to pasakyti ir parašyti taip, kad sunkumai ir abejonės. neaugti.

Bet mano brangus Jėzus, prisiimdamas įspūdingą aspektą, kuris neleido jam pasipriešinti, pasakė man:

Mano dukra, noriu, kad parašytum tai, ką tau sakiau. Tai, ką tau pasakiau, yra meilės būtybėms jūros, ir aš nenoriu būti uždusęs.

Tad jei neparašysi, atsitraukiu.

Ar pamiršai, kad aš turiu užkariauti žmogų su meile, bet su meile, kuriai jam bus sunku atsispirti?

Aš iš karto atsakiau „Fiat“ ir mano mylimas Jėzus atsiėmė savo nuolankumą ir malonumą ir su meile, kuri sudaužė mano širdį, pridūrė:

Mano palaiminta dukra, nėra jokių abejonių. Mano Esybė yra visa meilė, ir kai atrodo, kad aš atsidaviau tokiems meilės perteklius, kad daugiau nebeįmanoma, seka kiti meilės pertekliai.

Tačiau šios naudos nebuvo sunaikintos. Jie egzistuoja ir egzistuos, o kai gėrybė nesunaikinama, visada yra tikrumas, kad ji pasieks tą, kuriai   buvo skirta.

Didžioji Karalienė pradėjo savo gyvenimą šios Dieviškosios Valios paveldėjime su tokia gausa, kad jautėsi priblokšta savo Kūrėjo gėrybių, o iš savo Fiato paveldėjo dieviškąjį ir žmogiškąjį vaisingumą bei motinystę, paveldėjo dangiškojo Tėvo Žodį, jie visi paveldėjo žmonių kartas, o šios paveldėjo visas šios dangiškosios Motinos gėrybes.

Ji, kaip Motina, turi teisę gimdyti savo vaikus savo motiniškoje Širdyje, bet mūsų ir jos meilei to nepakako.

Jis norėjo gimdyti kiekviename tvarinyje, ir, būdamas dieviškojo Žodžio paveldėtojas, turėjo galią sukurti jį kiekviename iš savo vaikų. Jei   jie gali paveldėti blogybes, aistras, silpnybes, kodėl jie negali paveldėti nuosavybės?

Štai kodėl dangiškoji įpėdinė nori atskleisti palikimą, kurį nori duoti savo vaikams. Ji nori paaukoti savo Motinystę būtybėms, kad ją sukurdamos jos būtų kaip Motinos ir mylėtų ją taip, kaip ji ją mylėjo.

Ji nori savo Jėzuje suformuoti daug motinų, kad atvestų jį į saugumą ir kad niekas daugiau jos neįžeistų.

Nes šios Motinos meilė labai skiriasi nuo kitų meilių.

Tai meilė, kuri visada dega, tai meilė, kuri suteikia gyvybę jos brangiam Sūnui. Ji nori apdovanoti būtybes savo motiniška meile ir padaryti juos savo Sūnaus paveldėtojais. Oi! Kokia pagerbta ji jausis matydama, kad kūriniai myli jos Jėzų su jos, kaip Motinos, meile.

Turite žinoti, kad jo meilė man ir būtybėms yra tokia didelė, kad jis jaučiasi paniręs ir nebegali jo sulaikyti, jis paprašė manęs atskleisti tai, ką jums sakiau, jo didžiulį palikimą, dėl kurio jis laukia savo įpėdinių ir ką gali padaryti. jiems sakydamas:

"Mano sūnau, daugiau nelaukite, veikite greitai, parodykite savo didžiulį palikimą ir tai, ką aš galiu padaryti būtybių labui. Jaučiuosi labiau pagerbtas, labiau pašlovintas, kai tu sakai, ką gali tavo mama, nei tada, kai aš tai sakau, bet visa tai turės visišką poveikį, įelektrinantį šios Valdovės ponios gyvenimą, tik tada, kai bus žinoma mano Valia ir tvariniai perims savo Motinos palikimą.

Po to mano mielasis Jėzus pabučiavo mane ir pasakė:

Būtent bučinyje perduodamas kvėpavimas, todėl aš norėjau tave pabučiuoti, kad perteiktų savo visagaliu kvėpavimu tikrumą

prekių ir didžiojo stebuklo, kurį mano Motina atneš žmonių kartoms. Mano bučinys yra patvirtinimas to, ką noriu daryti.

Nustebau ir   pridūriau  :

O tu, pabučiuok mane, kad gaučiau visų šių prekių užstatą ir dar kartą patvirtinčiau savo valią manojoje. Jei nėra kas duoda ir kas negauna, negali sukurti ar turėti gėrio.

Aš galvojau apie Žodžio įsikūnijimą ir apie Dieviškumo meilės perteklių, kurie atrodė kaip jūros, apgaubiančios visus kūrinius. Jie norėjo priversti juos pajusti, kaip labai juos myli, kad būtų   mylimi.

Jie jiems nuolat šnabždėjo viduje ir išorėje: meilė, meilė, meilė, meilė, kurią mes dovanojame, ir meilė, kurios norime.

O mūsų dangiškoji Motina, jausdama sužeista nuolatinio meilę dovanojančio ir meilės trokštančio Viešpaties šauksmo, pamatė save visiškai dėmesingą grąžinti šią meilę savo brangiam Sūnui, Įsikūnijusiam Žodžiui, sudarant meilės staigmeną. Dangiškasis Kūdikis, kurio laukiau, išėjo iš mano įsčių ir metėsi man į rankas,

visi laimingi, jis man pasakė:

Ar žinai, mano dukra, kad mano mama paruošė man gimimo šventę? O ar žinai kaip? Meilės jūrose, nusileidusiose iš Dangaus amžinojo Žodžio nusileidimui, ji girdėjo nuolatinį Dievo šauksmą, kuris norėjo būti   atsakyta.

Įsčiose ji jautė mūsų nerimą, ugningus atodūsius, mano dejones.

Ji dažnai jautė mano ašaras ir verkšlenimą, o kiekvienoje dejonėje – meilės jūrą, kurią siunčiau kiekvienai širdžiai, kad ją mylėtų.

Ir matydami, kad manęs nemyli, ji ir aš verkėme ir verkėme. Kiekvienas verksmas padvigubino mano meilės jūrą, kad nugalėtų būtybes dėl meilės. Bet jie šias jūras pavertė man kančia.

Aš panaudojau kančias, kad jas paversčiau daugybe kitų meilės jūrų.

Mano mama norėjo priversti mane nusišypsoti gimdydama ir paruošti šventę jos anūkui. Jis žinojo, kad negaliu šypsotis, jei manęs nemyli, ar eiti į jokį vakarėlį, jei meilės nėra.

Todėl, kadangi ji mane mylėjo tikra Motinos meile ir dėl mano Fiato turėjo meilės jūrą ir būdama visos kūrinijos karalienė, ji savo meile pakvietė dangų ir ant kiekvienos žvaigždės uždėjo „  Aš “ antspaudą. myliu tave, Sūnau  „dėl manęs ir už visus.

Jis pakvietė saulę į savo meilės jūrą ir kiekviename šviesos laše įspaudė savo   „myliu tave, Sūnau“,   ir paprašė saulės apvilkti jo Kūrėją savo šviesa ir sušildyti jį, kad jis jaustųsi kiekviename. šviesos lašas jo Motinos „  Aš tave myliu  “.

Jis  įkvėpė  savo meilės   vėją ir su kiekvienu įkvėpimu užantspaudavo „myliu tave, sūnau“, tada pašaukė jį paglostyti ir pajusti  

„Myliu tave, Sūnau, myliu tave, Sūnau“.

Jis  pakvietė visą orą  į savo meilės jūras  

kad kvėpuodamas jaustų Motinos meilės alsavimą.

Jis apėmė visą jūrą savo meilės jūra  , kiekvienu žuvies potėpiu.

Jūra šnabždėjo: „  Aš myliu tave, sūnau  “,

o žuvis drebėjo: „  Aš myliu tave, sūnau  “.

Nėra nieko, kad mano mama nebūtų apsirengusi su savo meile

Karaliene ji įsakė visiems priimti jos meilę, kad sugrąžintų jo Motinos meilę Jėzui.

Štai kodėl paukščių čiulbėjimas, trilėjimas ir čiulbėjimas, net kiekvienas žemės atomas buvo apvilktas jo meile.

Žvėrių dvelksmas atėjo su Mamos „myliu“, šienas buvo apvilktas jos meile.

Nieko negalėjau pamatyti ar paliesti nepajutęs jos meilės saldumo.

Taip jis man paruošė gražiausią iš mano gimimo švenčių – šventę.

- meilė ir

- apie apsikeitimą mano didžiąja meile, kurią mano miela Motina privertė mane rasti.

 Tai jo meilė 

- Nuramink mano   ašaras,

-Jis šildė mane ėdžiose, kur man buvo šalta. Jo meilėje radau visų būtybių meilę.

Ji mane pabučiavo,

Jis prispaudė mane prie savo Širdies ir

Ji mylėjo mane su Motinos meile visiems savo vaikams.

Ir aš jaučiau jos motinišką meilę kiekviename padare.

Mylėjau juos kaip jo vaikus ir kaip savo brangius brolius ir seseris.

Mano dukra, ar yra kažkas, ko negali padaryti visagalio „Fiat“ animuota meilė?

Jis tampa magnetu, kuris nenumaldomai traukia ir pašalina bet kokius skirtumus.

Savo šiluma jis transformuoja ir patvirtina mylimą žmogų.

Jis neįtikėtinai puošia dangų ir žemę. Nemylėti būtybės, kuri mus myli, neįmanoma.

Visa mūsų dieviškoji galia ir stiprybė tampa silpna ir bejėgė prieš mus mylinčiojo pergalingą jėgą.

Štai kodėl tu man dovanoji šventę, kurią man padovanojo mano Motina, kai aš gimiau. Kreipkitės į dangų ir žemę su savo „  Myliu tave, Jėzau  “.

Neleisk, kad kas nors tave pabėgtų.

Priversk mane nusišypsoti, nes ne vieną kartą gimiau, bet visada atgimstu.

Dažnai mano atgimimai būna be šypsenos ir be vakarėlio.

Ir aš lieku vienas su savo ašaromis, verkšlenimu ir aimanomis, šaltyje, dėl kurio dreba ir nutirpo visas galūnes.

Taigi laikykite mane prie savo širdies, kad sušildytumėte mane savo meile.

Su savo valios šviesa formuoju drabužį, kad mane aprengtų. Kad ir tu padarysi Mane šventę, o Aš ją tau padarysiu, suteikdamas tau naują meilę ir naują savo valios pažinimą.

Aš esu dieviškojo Fiato glėbyje

supa mane savo   šviesa.

Prisimink mano varganą egzistavimą nuolatinį jo   valios aktą,

Šis veiksmas

- Kas suteikia man gyvybę,

-kas mane myli ir

-Be kurio negalėčiau gyventi ar rasti, kas mane tikrai myli.

Dėl to jis nori, kad būčiau dėmesingas, kad priimčiau šį jo valios gyvenimo aktą.

ne tam, kad užkirstų kelią

- daryti tai, ką jis nori daryti, pvz

-Leisk man atsistoti jam ant kelio.

Kadangi Dievo Valia ir Meilė konkuruoja, vienas negali būti be kito.

Atsidūriau po šio Fiato akto, kai mano mylimas Jėzus neapsakomu gerumu apkabino mane prie savo dieviškos Širdies ir švelniai pasakė:

Mano palaiminta dukra, mano Valia yra visa būtybei ir be jos tu net neturėtum gyvenimo.

Turite žinoti, kad kiekviena būtybė nuo pat savo egzistavimo pradžios turi veiksmą, kurio troško ir nusprendžia mano valia

Mano Valia neša savyje intensyvios meilės aktą tam, kuris pradeda gyventi.

Taigi pažiūrėkite, kaip tvarinio kūrimas prasideda pagal meilės ir dieviškosios valios dėsnį, kuriam reikia visapusiško pažinimo.

Tiek, kad šie du veiksmai, Meilė ir Dieviškoji Valia, yra numatyti

iš visų   malonių,

-jėga, išmintis, šventumas e

- grožis

su kuria būtybė gyvens ir pildys savo gyvenimą.

Mano Valia, suformavusi savo pirmąjį veiksmą, neatsiskiria nuo tvarinio. Ji jį kuria, formuoja, išaukština, plėtoja jo veiksmą, kad patvirtintų jį numatytame veiksme.

kad mano Valia ir mano Meilė

- paleisti kiekvieną žmogaus veiksmą e

- formuoja būtybės gyvybę, palaikymą, gynybą ir prieglobstį ir supa ją savo galia,

- jie maitina ją gyvybe.

Mano meilė ją bučiuoja ir laiko prispaustą prie krūtinės.

Mano valia supa jį iš visų pusių, kad išlaikytų trokštamą veiksmą, kurį mano „Fiat“ paskelbė, kad jis egzistuotų.

Tokio poelgio norėjo mūsų „Fiat“.

- didžiausias ir galingiausias, ir

- tas, kuris labiausiai šlovina mūsų dieviškąją Esybę,

poelgis, kurio net dangus negali sutalpinti ar suprasti.

Tau atrodo mažai, kad mūsų Valia veikia kiekviename tvarinio veiksme ir sako ne žodžiais, o darbais:   Aš esu tavo, tavo žinioje  .

Oi! Atpažink mane.

Aš esu gyvenimas, tavo veiksmas.

Jei atpažinsi mane, ar sugrąžinsi man savo mažą meilę, kad ir kokia maža,

-Noriu,

- Aš tvirtinu

kad mane nuraminti

-mano nuolatiniame darbe e

-gyvenime, kurį įdėjau į tave.

O mano meilė, norėdama neatsilikti nuo savo Fiato, jaučia nenumaldomą poreikį

- bėgti ir mylėti kiekvieną būtybės poelgį   e

- kiekviename iš jų pasakyti: „  Aš tave myliu, o tu myli mane  “.

Be to, jei padaras atpažins šį tyčinį mano „Fiat“ poelgį,

Tada jis daro iš jos neįtikėtinus šventumo ir grožio stebuklus, kurie bus suformuoti

- nuostabiausi dangiškosios Tėvynės papuošalai, el

- šviesiausi gyvenimai savo Kūrėjo panašumu. Nes mūsų Valia nemoka sukurti būtybių, kurios nebūtų panašios į mus.

Pirmas dalykas, kuris sukuria mūsų „Fiat“, yra   mūsų panašumas  .

Nes jis nori atsidurti veiksme, kuris vystosi būtybėje. Priešingu atveju jis gali pasakyti:

– Tu neatrodai kaip mes, todėl ir nepriklauso man.

Jei jis nėra atpažįstamas ir nemylimas, tai sudaro kančią mano valiai. Net jei ji bėga kiekviename padaro, kuris be jos neturėtų gyvenimo, veiksmas.

Savo skausme ji jaučia mano Valią

- jo dieviškas gyvenimas atsisakė,

- šventumas, kurį jis nori išsiugdyti, atmetamas ir jis jaučiasi užblokuotas norimam poelgiui

- malonių jūros, kuriomis tvarinys norėtų užtvindyti, ir

- grožis   , kuriuo jis turėtų jį pridengti.

Todėl mano valia gali pasakyti:

„Nėra tokio skausmo kaip mano. Kodėl

- Nėra to gėrio, kurio nenorėjau jam duoti,

- Nėra akto, kur aš nebūčiau padėjęs savo.

Todėl, mano dukra, būk dėmesingas.

Pagalvokite, kad kiekviename jūsų veiksme yra Dieviškoji Valia, kuri formuoja ir suteikia jai gyvybę, nes ji jus myli.

Mano Valia nori, kad jūs žinotumėte, kokį gyvenimą ji jums suteikia, ir tai patvirtina jos veiksmus jumyse.

Todėl verčiau rinkitės mirti, o ne užkirsti kelią šiam   mano valios veiksmui nuo pat savo egzistavimo pradžios.

Kaip malonu pasakyti:

„Aš esu Dievo Valia, nes Jis padarė viską manyje. Jis mane sukūrė.

Jis mane išmokė.

Jis neš mane savo Šviesos glėbyje dangiškuose regionuose kaip savo visagalio Fiato ir savo Meilės pergalę ir triumfą. “

Po to mano mintys toliau plaukiojo „Fiat“ jūroje.

Oi! kaip buvo gražu matyti jį tokį dėmesingą savo kvėpavimą ir savo meilę savo dieviškuoju kvėpavimu ir savo dieviškąja širdimi, kad suformuotų savo Meilės jūrą ant mano mažosios meilės, tokia laiminga, kad jis su nerimu laukė mano mažų žmogiškų poelgių. Dieviškas darbas.

Ir mano mylimas Jėzus mano mažoje sieloje šventė fiat operos triumfą.

Gerai, jis man pasakė:

Mano valios dukra,

- Kaip aš džiaugiuosi matydamas, kad mano Dieviškoji Valia veikia tvarinio veiksmą.

Šis veiksmas yra mažas. Taigi mano Valia džiaugiasi praradusi jį dėl jo puikaus poelgio

kuri neturi ribų ir triumfuoja:

„Aš laimėjau. Pergalė yra mano.

Su kiekvienu savo valios aktu aš švenčiu joje. “

Turite žinoti, kad mūsų Aukščiausiosios Esybės pasitenkinimas yra toks didelis

matydamas, kaip mažas žmogaus poelgis pasimetęs, susitapatinęs su mūsų   poelgiu, tarsi jis būtų praradęs gyvybę, kad suteiktų gyvybę   mūsų,

- kad mes pakeltume šį veiksmą,

- Mes tai vadiname savo poelgiu mūsų amžinojo akto įkarštyje.

Amžinybė supa šį veiksmą ir viskas, kas buvo padaryta ir bus daroma aplink jį   , bus tapatinama su šiuo aktu.

Taip, kad šiam veiksmui priklauso visa amžinybė. Šis veiksmas gyvena Jehovos įsčiose

Sukurkite kitą partiją mūsų Aukščiausiajai Esybei,

-taip vis tiek vakarėlis visam dangui e

pagalba, stiprybė ir gynyba visai   žemei.

Būtybė, kuri vykdo mūsų Valią, verčia ją gyventi joje. Tai unikalus pasitenkinimas, kurį žinome.

Tai yra tikrieji mainai, kuriuos gauname kurdami Kūriniją. Tai meilės konkurencija tarp Kūrėjo ir kūrinio.

Tai mūsų judėjimas

- dovanoti naujas padėkos staigmenas, o būtybei jas gauti.

Todėl, jei padaras įbėga į mūsų Fiatą, kad suteiktų jam laisvą lauką veikti mūsų meilės entuziastingai, sakome:

„Padaras mums atlygina už viską, ką padarėme“.

Galų gale, argi mes nesukūrėme visko ir pačios būtybės, kad ji visame kame galėtų vykdyti mūsų Valią?

Štai ką jis daro, ir mums to užtenka. Net jei tai nedaro nieko kito.

Jei mums to užtenka, tai   turėtų pakakti ir jai, kad ji visada gyventų mūsų valioje.

Todėl tai yra mūsų, o mes jūsų.

Jums atrodo mažai, kad galėtumėte pasakyti: „Dievas yra mano, viskas mano ir jis negali nuo manęs pabėgti, nes jo visagalis Fiatas laiko jį surištą manyje“.

Aš esu po amžinosiomis Fiat bangomis ir mano vargšas protas visada bėga ir bėga, kad mane apimtų šios bangos, kurios bėga uždengti Manęs.

Šis žaidimas sudaro gražiausią mūsų poilsį.

Bet man bėgant, mano didžiausias Gerasis Jėzus mane sulaikė ir pasakė:

Mano dukra, kaip gražus mano Fiat važiavimas su mano dieviškosios valios dukra. Šie du susipina ir visuose sukurtuose dalykuose, kur veikia mano Valia, matome žmogaus valios giją, kuri susipina su mano Fiatu.

Ir atrodo, kad mano Fiatas nepatenkintas, jei nemato šios   žmogaus valios gijos danguje, saulėje ir visame kame.

Tai tarsi konkurencija tarp dieviškosios valios, kuri nori investuoti žmogaus valią, ir žmogaus valios, kuri nori apsivilkti dieviškąja valia.

Su nuostaba sakau: „Bet kaip tai gali būti išplėsta visai žmogaus valiai, tokiai mažai ir su „Fiat“, apimančiu visos kūrinijos begalybę?

Mano mielasis Jėzus pridūrė:

„Dukra, nesistebėk, kadangi viskas sukurta būtybei, tai buvo teisinga ir teisinga, kad žmogaus siela ir valia galėjo investuoti ir apkabinti.

viskas, valdanti viską ir turinti stebuklų, didesnių už pačią kūrybą.

Ko tvarinys negali suvokti, ypač susijungęs su mano Valia?

Ji negali apimti mūsų begalybės, nes ji niekam neduota.

Bet mes suteikėme jam teisę

eik visur, į viską, kas dėl jos buvo padaryta   ,

apkabinti viska?

pasisavinti mūsų darbus, jei jie yra mūsų „   Fiat“.

Mano „Fiat“ pamatytų, kad jo planas sulaužytas, ir negalėtų pakęsti, kad jo darbuose nerastų žmogaus valios.

Jis nori gyventi su būtybe, atpažinti savo darbus savajame. Jie jam primena, kaip stipriai jis ją mylėjo ir kaip labai nori būti mylimas.

Todėl mano valia yra labai dėmesinga.

Tai panašu į šnipą, kuris stebi padarą, kad pamatytų, ar jis ruošiasi atlikti mažą veiksmą, meilės veiksmą, įkvėpimą, širdies plakimą, kad galėtų panaudoti savo Kvėpavimo jėgą ir pasakyti:

Aš padariau savo darbus už tave, o tu turi dirbti už mane.

Taigi tai, ką jūs darote, yra mano

Tai mano teisė, kaip mano darbai yra jūsų teisė.

Tai yra gyvenimo dėsniai mano valioje, „tavo“ ir „mano“ iš abiejų pusių nutrūksta, sudaro vieną veiksmą ir turi tas pačias gėrybes.

Bet tai dar ne viskas.

Nes tiems, kurie gyvena mūsų Fiate, eina ši žmogaus valios gija

- mano pastojimo metu, mano gimimo metu,

- mano verksme vaikystėje ir kančiose.

Klausykite labai švelnaus dalyko:

Kai ši žmogaus valios gija susipina su mano, kad aprengčiau visus tavo Jėzaus veiksmus ir kančias,

-Jaučiu džiaugsmą ir priežastį pastoti ir gimti,

Džiaugiuosi, kad verkiau iš meilės jam   ir

mano ašaros nebelieja mano veidu, matant, kad   žmogus   nori

- apvaisina juos savo meile,

- bučiuoja juos, dievina ir myli.

Oi! kokia aš laiminga ir pergalinga jaučiuosi

kad mano ašaros ir mano kančios nugalėjo žmogaus valią.

Jaučiu, kaip ji teka visuose mano veiksmuose ir net mano mirtyje.

Nėra nieko, ko nepadarėme dėl meilės jam,

Todėl nėra nieko, kur mano Valia nevadintų šios žmogaus valios. Kad būtų saugu, ji susipina savo darbus su savaisiais.

Tai ne apie jo palikimą.

Su neapsakomu meilės entuziazmu ji jam pasakė:

Mano Valia tavo, mano darbai tavo, atpažink juos, mylėk. Nesustok. Kursas. Neleisk, kad kas nors tave pabėgtų.

Jų nepripažindami rizikuojate prarasti savo teises į tai, ko nepažįstate ir neturite.

Tu mane įskaudintum, jei mano valia