Dangaus knyga 

http://casimir.kuczaj.free.fr/Orange/litewski.html

35 tomas 

Mano mielas gyvenimas, mano didysis gėris, Jėzau, ateik man į pagalbą.

Mano mažumas ir vargas yra tokie dideli, kad jaučiu didžiulį poreikį pajusti tavo įdomų ir mylintį gyvenimą savyje.

Priešingu atveju jaučiuosi negalintis tau pasakyti net šiek tiek   „aš tave myliu“.

Nepalikite manęs ramybėje, nes užduotis rašyti apie Dieviškąją valią priklauso tik jums.

Aš tik ištiesiu tau ranką ir atidžiai klausysiuosi tavo šventų žodžių. Visa kita padarysi. Taigi pagalvok apie tai, Jėzau.

Ir aš prašau savo dangiškosios Motinos pagalbos

-nes ji laiko mane ant kelių, kai rašau, el

- kad ji sinchronizuotų mane su savo motiniška Širdimi, kad pajusčiau jos saldžias dieviškojo Fiato harmonijas

kad galėčiau parašyti viską, ką Jėzus nori, kad parašyčiau apie savo žavingą valią.

Mano skrydis tęsiasi dieviškoje Valioje. Jis manęs laukia su didžiule meile.

Jis paima mane į šviesos glėbį ir sako:

 Mano dukra ,

"Aš tave myliu, aš tave myliu."

O tu, pasakyk, kad mane myli, kad galėčiau

uždėkite mano didelį   "aš tave myliu"   ant mažojo   "aš tave myliu",

išskleiskite jį mano Fiat   e

kad viskas ir viskas tave mylėtų, o tu myli mane už viską ir už viską   .

Aš esu Begalybė ir man patinka duoti būtybėms, kad gautų mano didžiulę Meilę.

Duodu ir gaunu

- harmonijos, įvairios natos,

- saldumas ir kerintys bei skanūs garsai, esantys mano Meilėje. Kai mano valia myli,

- dangus, saulė, visa kūrinija,

- angelai ir šventieji,

- visi myli mane.

Jie visi nekantriai laukia „aš tave myliu“ to, kuriam jie skyrė savo „myliu tave“.

Taigi, ant savo Valios sparnų siunčiu tavo „Aš tave myliu“ visiems.

-sumokėti jiems mainais už meilę, kurią jie turi tau, susijungusią su mano meile.

Kai mylime, turime būti mylimi mainais.

Negauti meilės mainais yra pati sunkiausia kančia, kančia, kuri priverčia nusivilti.

Būtent nagas kertasi labiausiai ir jį pašalinti gali tik priemonė – Meilės sugrįžimo balzamas.

Aš pasakiau sau:

Dieve mano, kas galėtų tau atsilyginti už tavo didelę meilę? Galbūt Dangaus Karalienė gali prisiteisti už tai, kad atsipirko savo Kūrėjui... O aš? Ir aš? Jaučiausi priblokštas.

Mano visada žavingas Jėzus mane aplankė ir, Dieve, pasakė:

Mano valios dukra, nesijaudink.

Sielai, kuri gyvena mano Valioje, meilėje yra tobula harmonija. Mano valia, turėdama savo gyvybę būtybėje, kartoja jo meilę.

Taigi, kai jis nori mylėti, jis myli savyje ir sieloje, nes turi savo gyvenimą.

Mano valioje,

meilė yra tobuloje harmonijoje,

tyros meilės džiaugsmai ir laimė visada yra pilni   .

Toks yra mūsų tėviškas gerumas sielai, gyvenančiai mūsų valioje

kad skaičiuotume įkvėpimus, širdies dūžius, mintis, žodžius ir judesius, kad taptume savais ir pripildytume Meilės.

Savo meilės pertekliumi sakome šiam padarui:

„Ji mus myli ir mes turime ją mylėti.

Ir mylėdami jį, liudijame jam dovanas ir malones, kad nustebintų   dangų ir žemę. “

Tai mes padarėme su savo karaliene.

Mes liudijome apie jį daug dalykų, bet ar žinote, ką šis liudijimas reiškia?

Mes žiūrime į save ir norime atiduoti viską, ką esame, ir visa, ką turime.

Nepanašumas mums būtų kančių priežastis.

Būtybė, matydama save kitokią nei mes, nebeturėtų mumis merginos pasitikėjimo, pasitikėjimo, kuris kyla dalijantis tomis pačiomis gėrybėmis ir tomis pačiomis dovanomis.

O gyvenimas mūsų dieviškoje valioje yra būtent toks: Valia, Meilė, bendri gėriai.

Viskas, ko būtybei gali trūkti,

Mes patys tai duodame kompensuoti ir sakome:

„Ko norime mes, to nori ir ji.

Mūsų meilė ir jos meilė yra viena meilė, ir kaip mes ją mylime, ji myli mus. “

Mano dukra

Negalėjome nepakelti tvarinio iki savo panašumo, taip pat negalėjome nepateikti savo gėrybių tam, kuris gyvena mūsų valioje.

Mano dangiškoji Motina nuo pirmos savo egzistavimo akimirkos valdė mano dieviškojo Fiato gyvybę. Mes mylėjome vienas kitą su ta pačia meile ir su ta pačia meile mylime būtybę.

Mūsų meilė jai tokia, kad

- kaip ir mes turime savo angelų hierarchiją danguje, taip pat įvairius šventųjų ordinus,

- didžioji ponia, dangiškoji imperatorienė, turinti didžiulį mūsų valios palikimą, pakvies savo vaikus paveldėti jos palikimą

kai mūsų Karalystė bus įkurta žemėje.

Suteiksime jam didžiulę šlovę formuojant naują hierarchiją, kuri bus kaip devyni angelų chorai.

Jam priklausys serafimų, cherubų ir kt. choras, taip pat nauja šventųjų tvarka, gyvenusi jo palikime.

Jis juos suformavo žemėje ir atneš į dangų, apsupdamas save nauja hierarchija, naujagimių hierarchija Dieviškajame Fiate.

gimęs jo paties meilėje, tie, kurie gyveno jo palikime.

Tai bus Kūrybos darbo išsipildymas, mūsų „consumatum is“.

Savo valios karalystę tarp būtybių turėsime dangaus įpėdinio, kuris norėjo paaukoti savo gyvybę, dėka

- kiekvienam iš jų,

– kad ateitų jo karalystė.

Kokie mes būsime šlovinti ir laimingi, kai tai turės suvereni karalienė

mūsų pačių Hierarchija, kaip ir mes turime savo.

Nuo to laiko daug daugiau

mūsų Hierarchija taip pat bus jo ir

tavo bus   mūsų.

Nes viskas, kas daroma mūsų Valioje, yra neatsiejama.

Jei tik žinotumėte, kaip ši dangiškoji karalienė myli sielas.

Ištikimą savo Kūrėjo įvaizdį ji randa savyje

meilės, malonės, šventumo, grožio ir šviesos jūros  .

Tada ji žiūri į būtybes ir nori atsiduoti visoms savo jūroms, kad būtybės galėtų turėti savo Motiną su visais jos turtais.

Jai labai skaudu matyti savo vaikus tokius vargšus, o jų motina tokia turtinga.

Ji norėtų matyti juos savo meilės jūrose, mylinčius savo Kūrėją kaip ją, pasislėpusius savo šventumu, išgražintus savo grožiu, kupinus jos malonės.

Bet ji ten jų nemato.

Jei jis nebūtų šlovės būsenoje, kur nevyksta kančia, jis mirtų iš skausmo už kiekvieną tvarinį, kuris negyvena dieviškoje valioje.

Todėl nepaliaujamai melskitės.

Jis įdeda visas savo jūras į savo maldas, prašydamas, kad dieviškoji valia būtų įvykdyta žemėje kaip danguje.

Mūsų meilė tokia didelė, kad mūsų valios dėka ji yra padalinta kiekvienam kūriniui

paruošia jo   sielos vidų,

sinchronizuoti ją su jos motiniška Širdimi, apkabindama ją, kad ji priimtų   dieviškojo Fiato gyvybę.

Oi! kiek mūsų žavingoji Didenybė meldžiasi kiekvienoje širdyje sakydama:

„Paskubėk! Aš nebegaliu sulaikyti savo   meilės.

Noriu, kad mano vaikai gyventų su manimi pagal šią dieviškąją valią, kuri sudaro visą mano šlovę, turtus ir didžiulį palikimą.

Pasitikėk manimi.

Žinočiau, kaip apginti savo vaikus ir tavo Valią, kuri yra ir mano. “

Šios Karalienės ir Dangiškos Motinos  meilė    yra   nepralenkiama.

Tik danguje padarai žinos, kaip stipriai ji juos myli ir viską, ką dėl jų padarė.

Didžiausias jos poelgis, didžiausias ir didingiausias poelgis yra norėti, kad jos vaikai valdytų mano valios karalystę, tokią, kokią turi ji.

Oi! ko dėl to nepadarytų dangiškoji ponia!

Ir tu, susivienijęs su ja, melskis dėl tokio švento tikslo.

Mano skrydis tęsiasi dieviškoje   Valioje

Tačiau jo staigmenos visada naujos, ištiktos meilės

-kas mus džiugina ir

-kurie palieka perpildytas tokio džiaugsmo, kad norėtųsi likti jame pasislėpęs, niekada jo nepalikdamas.

Oi! žavingoji Vilai, kaip labai norėčiau, kad visi žinotų, kad myli tave ir leisk jam karaliauti bei įklimptum į tavo meilės tinklą. Tai pagalvojau, kai mano mielasis Jėzus aplankė mano mažą sielą ir viso gėrio, jis man pasakė:

Mano valios vaikas, siurprizų, naujovių, paslapčių ir mano valios įdomybių yra nesuskaičiuojama daugybė. Tas, kuris nori patekti į atnaujintus ir įmagnetintus namus tiek, kad nebenori iš jų išeiti. Ji jaučia savo dieviškąją imperiją ir dangiškąjį balzamą, kuris, pakeisdamas jos prigimtį, pakelia ją naujam gyvenimui.

Turite žinoti, kad Dieviškoji Valia suteikia tvariniui tiek daug galios, kad ji net ir   mažiausiuose veiksmuose jaučia savo imperiją.

Jei jis myli, jis jaučia savo Meilės imperiją. Jei jis kalba, jis jaučia savo kūrybinę jėgą.

Jei ji veikia, ji jaučia imperiją ir savo darbų dorybę, kuri ją supa ir neša šią valią.

kiekvienai širdžiai, kad ji joje viešpatautų ir dominuotų. Mūsų valia

-pajunta savo imperiją būtybės veiksme e

- jis jaučia pareigą šiuo veiksmu duoti tai, ko nori padaras.

Jei ji nori mylėti,

- verčia mus mylėti šiuo veiksmu   e

-Ji mus myli. Jei jis nori  , kad  mūsų valia viešpatautų,

Jis veda mus per savo imperiją iki maldos taško, kad visi priimtų mūsų valią.

Veiksmas mūsų valioje niekada nesiliauja. Pasakyk mums:

"Aš esu tavo aktas. Privalai duoti man tai, ko noriu."

Galima sakyti, kad ji perima mūsų Jėgos kontrolę, ją dubliuoja ir daugina. Padaras, nors ir maldauja mūsų,

- neklausia, bet

- imasi visko, ko nori jo veiksmas. Juolab kad mūsų testamente

nenorime, kad veiksmas skirtųsi nuo mūsų pačių veiksmų. Todėl leidžiamės būti valdomi ir dominuojami.

Tada Jėzus   tylėjo.

Negaliu apsakyti kaip jaučiausi...

Mano mintis taip sužavėjo jo žodžiai ir jo imperija, kad norėjau paaukoti savo gyvenimą, kad visi žinotų.

Ir mano mylimas Jėzus tęsė:

Mano dukra, nėra ko stebėtis. Viskas, ką tau sakau, yra gryna tiesa.

Mano Valia yra viskas ir viskas gali.

Neverskite į mūsų būklę to, kas gyvena mūsų valioje, tai nėra mūsų Aukščiausioji Esybė.

Sutvėrimas, kuris daugiausia gali matyti mus gamtoje,

- kai jis gyvena mūsų   valioje,

jūs jį atpažįstate   kaip

malonė, dalyvavimas ir mūsų meilės bei mūsų Valios išraiška  . Tokia būtybė nori, kad būtų mano Valia.

Todėl norime, kad jis gyventų mūsų valioje, kad jo ir mūsų veiksmai galėtų tai padaryti

– būkite vieningi, e

- žaisti su vienu tembru, viena vertybe, viena meile. Negalime ir nesipriešinsime jokiems savo veiksmams.

Be to, jūs turite žinoti, kad gyvenimas mūsų valioje yra vienybė. Jei tvarinys myli, Dievas visada yra jo meilės viršūnėje.

Taigi jo ir tvarinio meilė yra viena meilė. Jei padaras mąsto, Dievas yra jo minčių viršūnėje.

Jei jis kalba, Dievas yra jo žodžių šaltinis.

Jei jis dirba, Dievas yra pirmasis veikėjas, kuris dirba jo darbuose. Jei jis eina, Dievas vadovauja jo žingsniams.

Gyvenimas mano valioje yra ne kas kita, kaip

kūrinijos gyvenimas Dieve   e

Dievo gyvenimas   jame.

Neįmanoma palikti savo meilės, galios ir veiksmų už sielos, gyvenančios mūsų Valioje.

Jei Valia yra viena, visa kita yra akivaizdi:

- meilės vienybė,

- darbų vienetai,

- dalykų vienybė.

Štai kodėl mūsų dieviškojo Fiato gyvenimas yra didžiausių vunderkindas

-   niekad nematytas ir negirdėtas vunderkindas.

Norėjome padaryti šį stebuklą, kurį tvarinyje gali padaryti tik Dievas, nes nebegalėjome sulaikyti savo meilės pertekliaus.

Tačiau nedėkingas padaras nepriėmė. Tačiau savo Valios nepakeitėme.

Nors mūsų meilė buvo trukdoma ir slopinama, ji mus kankina ir mes panaudosime tokius meilės perteklius, industrijas ir gudrybes, kad su kūriniu gausime savo Valią viena.

Jaučiuosi priblokštas dieviškosios Valios bangų, kurios nori giliai įsiskverbti į mano   sielą

- kad apie save žinotum e

- kad pajusčiau jo gyvenimą, jo dangiškus džiaugsmus,

didžiulės gėrybės, kurias Dieviškoji Valia nori duoti visiems joje gyvenantiems.

Mano mylimas Jėzus, atrodo, nekantriai laukia, kada galės toliau kalbėti apie dieviškąjį Fiatą. Visas gerumas man pasakė:

Mano palaiminta dukra, aš taip džiaugiuosi, kai matau, kad siela   nori

- išklausyti manęs   ,

- gauti didelę dovaną, kurią atnešė mano žodis. Kalbu tik tada, kai matau gerai nusiteikusią sielą.

Tiesą sakant, jei taip nėra, mano Žodis negali suteikti šios dovanos, kurią jis pats sukuria.

Turėtumėte tai žinoti

- kuo labiau padaras ieško mano valios,

- kuo labiau jis nori ją pažinti, mylėti

ir neleisk jai pasitraukti iš savo veiksmų,

- tuo labiau mano Valia auga, kad pasiektų savo pilnatvę.

Tik truputis dėmesio, atodūsio, noro norėti savo gyvenimo. Oi! kaip gražiai auga

kol pasieksite   dieviškosios sferos aukštumas,

kol nesužinosi aukščiausių ir intymiausių paslapčių!

Mano valia yra gyvenimas, ir gyvenimas nenori sustoti.

Jis nori nuolat augti ir to laukia

- mažiausias veiksmas,

- mažiausias meilus būtybės kvietimas.

Jis nenori, kad jo augimas būtų priverstinis

Bet jis trokšta, kad būtybė trokšta nuolatinio mano Valios augimo ir pilnatvės.

Kartu su mano valia augk jo sieloje:

dieviška stiprybė,

šventumas, grožis, laimė, žinios   e

 mano dieviškojo Fiato turimų nesuskaičiuojamų gėrybių pilnatvė  .

Taigi matote viską, kas gali reikšti

- papildomas veiksmas,

- Žagulys,

-noras,

- skambutis mano valiai.

Tai reiškia

-įgyti daugiau dieviškosios jėgos,

– ji turi būti taip pagražinta, kad mes patys tuo džiaugiamės.

Mes nuolat žiūrime į ją.Atpažįstame joje

- mūsų stiprybė ir gerumas, ir kaip mes tai mylime!

Visi esame laimingesni

kuris mums yra mūsų džiaugsmų ir gėrybių nešėjas.

Prieš šią būtybę auga mūsų Meilė. Jis persipildo ir išsilieja per ją iki taško

- jį sudaryti ir

- formuoti nekantriai meilės labirintą joje ir aplink ją,

karštas troškimas padidinti mūsų Valios pilnatvę.

Mano dukra, yra didelis skirtumas

- tie, kurie yra dėmesingi, visų akimis ir ausimis, mano Valiai   ir

– tie, kurie tiesiog to nori, bet be ypatingo dėmesio.

Atrodo, kad šių nėra

- akis tai pamatyti,

- nuoširdžiai jį mylėti

- jokio balso jam skambinti visame kame.

Jie gali turėti mano valią iš dalies. Tačiau jos pilnatvė jiems toli gražu.

Mano Jėzus tada tylėjo, o aš likau paniręs į amžinąsias dieviškosios Valios bangas, todėl mano vargšas protas nežinojo, kaip   iš jos išsivaduoti.

Norėjau pasakyti: Jėzaus kol kas užtenka. Mano protas negali apimti visko, ką tu man nori pasakyti.

Mano mielasis Jėzus, uždėjęs ranką man ant kaktos, tęsė: (4) Mano dukra, toliau klausyk.

Pažiūrėkite, kiek toli gali nueiti siela, gyvenanti mano valioje.

Mano Valia leidžia jai žinoti visus mūsų darbus.

Mūsų Aukščiausioji Būtybė nuolat veikia savo darbus.

Mums praeitis ir ateitis neegzistuoja.

Dangiškasis Tėvas nuolatos gimdo savo Sūnų. O Šventoji Dvasia eina tarp Tėvo ir Sūnaus.

Toks yra gyvenimas mumyse,

kurie kaip širdis ir kvėpavimas formuoja mūsų gyvenimą, nuolat generuoja ir tęsiasi.

Priešingu atveju

pasiilgtume gyvenimo

lygiai taip pat, kaip būtybei trūktų gyvybės

-jei jo širdis neplakė e

- jeigu jis nenutrūkstamai kvėpavo.

Šioje kartoje ir nuolatinėje procesijoje mes sukuriame didžiulius ir didelius džiaugsmus, laimę ir pasitenkinimą.

kad nesugebame jų savyje sutalpinti. Jie persipildo ir sudaro viso dangaus džiaugsmą ir laimę.

Būtent iš šių milžiniškų prekių gaminama

-nuo nuolatinio Žodžio generavimo e

-iš išėjusios Šventosios Dvasios procesijos

- visos kūrinijos variklio prabanga ir didybė,

- žmogaus kūryba,

- Nekaltosios Mergelės Prasidėjimas e

Žodžio nusileidimas į   žemę.

Visa tai ir daug daugiau visada atsikartoja mūsų dieviškoje Esybėje, nes Tėvas nuolatos gimdo savo Sūnų, o Šventoji Dvasia   išeina.

Ji, gyvenanti mūsų valioje, yra šių dieviškų stebuklų stebėtoja. Ji nuolatos priima Sūnų, sukurtą Tėvo, ir Šventąją Dvasią, kuri visada eina toliau. Oi! kiek daug džiaugsmų, meilės ir malonių jis gauna! Tai suteikia mums šios   nuolatinės kartos šlovę.

Mes visada sukuriame savo valią ir randame visą Kūriniją veikiant.

Šiam kūriniui mes teisėtai suteikiame visas kūrinijos gėrybes. Ji yra pirmoji šlovintoja viso to, ką sukūrėme.

Surask pradėtą ​​Mergelę veikiant,

jos meilės jūros, visas jos   gyvenimas.

Mergelė suteikia jam viską

Ši būtybė visa tai šlovina už didžiulį gėrį, kurį padarėme kurdami šią dangiškąją būtybę.

Tai veikia

 Žodžio nusileidimas  ,

- jo gimimas,

- jo ašaros,

- jos įelektrinantis gyvenimas ir

– net jo kančios.

Mes suteikiame jai viską, o ji viską pasiima.

Ji mus šlovina ir myli už visus kūrinius ir už viską.

Mūsų testamente padaras gali pasakyti:

„Viskas yra mano, ir pats Dievas, ir dieviškoji valia“. Todėl jis jaučia pareigą

– pašlovinti save ir

- mylėk mus

visame kame ir kiekvienoje būtybėje.

Neįmanoma neduoti tam, kuris gyvena mūsų Valioje

ką mes padarėme   ir

kurią ir toliau   darome.

Mūsų meilė negalėjo to pakęsti. Tai priverstų mus kentėti. Juolab kad duodami nieko neprarandame.

Priešingai, jaučiamės labiau pašlovinti ir džiaugiamės, jei padaras su juo gyvena.

mus, žinančius apie visus savo darbus ir juos visus turinčius.

Galimybė pasakyti: „Viskas, kas yra mūsų, yra tavo“, yra mūsų didžiausia laimė.

Nesusitarimas niekada neduoda nieko gero  :

„tavo“ ir „mano“ sugriauna meilę ir sukelia nelaimę. Mūsų testamente „tavo“ ir „mano“ nėra. Nes viskas tobulai dera.

Mano skrydis dieviškoje Valioje   tęsiasi.

Jo patrauklumas ir žavesys tampa vis atkaklesni. Jo noras gyventi sieloje toks, kad jis skolinasi

 kartais maldos požiūris  ,

kartais   ji maldauja,

kartais   pažadas,

iki pažado būtybei naujų dovanų,

– nuostabesnis ir netikėtesnis, jei leisi jai viešpatauti.

Tik nedėkingi žmonės galėjo atsispirti tiek dėmesio.

Mano protą užvaldė visi Dieviškojo Fiato prašymai ir atodūsiai.

Mano mielasis Jėzus, mano brangus gyvenimas, sugrįžo manęs aplankyti. Ir tarsi norėdamas išlieti visą savo meilę, visą savo gerumą, jis man pasakė:

Mano palaimintoji dukra, jei žinotum, kokiame meilės labirinte esame patalpinti tie, kurie negyvena mūsų   Valioje.

Galiu pasakyti, kad už kiekvieną jų   atliktą veiksmą

- kiekvienas žodis, mintis, širdies plakimas,

- kiekvienas kvėpavimas, kurio nematome tekančio savo Valioje, mūsų Valios gyvenimas ir mūsų meilė lieka užslopintas.

Mūsų Valia jaučia tiek skausmo, kad puola į ašaras.

Ji dejuoja ir dūsauja, nes tvarinyje neranda savo gyvenimo, darbų, širdies plakimo, žodžių ir mūsų sumanumo šventumo.

Ji jaučiasi atstumta ir atstumta iš būtybės ir viso to, ką daro.

Jis jaučia, kad jo meilė uždususi, o rankos surištos, negali dirbti tvarinyje.

Mano dukra, koks skausmas.

- Gebėjimas duoti gyvybę ir jos neduoti

- mokėti kalbėti žmogiškais žodžiais ir nuo jų tylėti, nes padaras nepalieka jam vietos savo žodžiuose;

- sugebėti mylėti su savo meile savo širdyje ir nerasti vietos, kur ją įdėti.

Oi! kiek mūsų meilė lieka suvaržyta, beveik negyva, nes padaras negyvena mūsų Valioje!

Dabar jūs turite žinoti, kad kai siela veikia pagal mūsų dieviškąją   valią,

-Dievas tampa jo pavyzdžiu ir

– veiksmas tampa būtina materija dieviškajam modeliui priimti.

Todėl mūsų gerumas, labiau nei tėviškas, yra dėmesingas tam, kad pamatytų, ką daro siela, gyvenanti mūsų valioje.

Jei ji ketina galvoti, kalbėti ar dirbti, mūsų Valia joje yra užantspauduota

jo   išminties pavyzdys,

jo kūrybinio žodžio modelis ir darbų šventumas   . Mūsų meilė yra tokia, kokia norime   tapti

- jo gyvenimo gyvenimas,

- jo širdies širdis ir

- jo meilės meilė.

Mūsų meilės troškimas yra toks, kad norime ją paversti savo įvaizdžiu.

Tai galime gauti tik su tuo, kuris gyvena mūsų valioje.

Nes medžiagos, reikalingos savo įvaizdžiui sukurti, netrūksta.

Po to Jėzus tęsė daug reikalaudamas: (5) Mano dukra, mūsų meilė tokia   didelė.

kad mes nieko nedarome, tik dovanojame kūriniui dovanas.

Pirmoji dovana buvo visa Kūryba. Tada tai buvo žmogaus kūryba.

Kiek aukų jis negavo! Intelekto dovana

-kuriame įdėjome modelį, mūsų Švenčiausiosios Trejybės atvaizdą; regėjimas, klausa, kalba yra dovanos, kurias mes jam įteikėme.

Mes ne tik jam skyrėme šias aukas

Tačiau mes taip pat įsipareigojame juos išsaugoti, visada jiems dovanodami.

Mūsų meilė yra duoti

kad neatsiribotume nuo jos.

Mes liekame su šia dovana, kad ją išlaikytume ir saugiai pristatytume.

Oi! kokia kupina mūsų meilė, kokia ji mus visur sieja! Mūsų meilė leidžia mums dovanoti šias dovanas, bet nepalieka jų kūrinio malonei, nes ji neturėtų dorybės jų išlaikyti.

Štai kodėl mes siūlome sau juos išsaugoti.

Norėdami dar labiau mylėti tvarinį, mes stengiamės juos nuolat dovanoti.

Ką dar galiu tau pasakyti, mano dukra,

– apie didžiulę dovaną, kurią suteikėme būtybei, kurdami jo žmogiškąją valią?

Pirmiausia sukūrėme erdvę,

tada dangus, žvaigždės, saulė, oras ir vėjas ir t.t.

Ši erdvė turėjo būti skirta visų kitų darbų realizavimui.

Nebūtų mūsų išminties vertas darbas kurti daiktus, neturint vietos juos išdėstyti.

Panašiai kurdami žmogaus valią sukūrėme tuštumą, erdvę.

-kur dėti didžiulę mūsų SS dovaną. Ar mes davėme žmogui.

Ši erdvė turėjo būti panaudota mūsų aktyviajai valiai. Turėjome jį užsidėti

- didžiausias dangus,

- ryškiausios saulės.

Ne tik vieną,   bet po vieną už kiekvieną veiksmą, kurį žmogus atliktų  .

Dėl to

-Jei kūrinija tarnautų žmogui,

- ši žmogaus valios erdvė turėjo tarnauti jo Dievui ir formuoti jo malonumus, visada palikdama jam galimybę suformuoti savo sostą, savo dieviškąją kamerą.

Aš daviau žmogui dovaną suformuoti jame šią erdvę, kad būtų vieta

- bendrauti su juo,

- būk vienas su juo, jo mieloje kompanijoje. Norėjau turėti savo slaptą kambarį.

Mano meilė norėjo jam pasakyti daug dalykų. Bet aš norėjau turėti aplinką, apie kurią galėčiau su juo pasikalbėti.

- kad mano meilė būtų visiškai atiduota žmogui, kad jis visiškai atsiduotų   Dievui.

Štai kodėl aš taip trokštu, kad Jis gyventų mano valioje: nes noriu turėti tik tai, ką   sukūriau.

Aš noriu turėti savo vietą, savo sostą, savo dieviškąjį kambarį.

Negaliu užbaigti kūrimo, kol žmogus negrįš prie mano dieviškosios valios ir nesuteiks man karališkosios vietos savo valioje.

Turime tiek daug kitų gražių dalykų nuveikti, tiek daug kitų dalykų, kuriuos galime pasakyti šioje žmogaus valios erdvėje.

Bet mes negalime jų nei pasakyti, nei padaryti

- nes nėra mūsų Valios, ir

-nes mūsų erdvė netvarkinga.

Neturime kur dėti savo darbų. Jei norime pasikalbėti,

- nesupras mūsų,

- net neturės galimybių klausytis.

Todėl mes darysime neįtikėtinus stebuklus, kad susigrąžintume tai, kas mūsų: erdvę ir mūsų dieviškąją kamerą.

O jūs, melskitės ir kentėkite, kad aš rasčiau tai, kas mano. Neatmesk man savo žmogiškosios valios erdvės

-kad ten lietųsi mano meilė ir

– kad galėčiau tęsti Kūrybos darbą.

Aš esu Dieviškosios   Valios glėbyje.

Jis mane taip myli, kad neleidžia man palikti jo daugiau nei tėviškų rankų, kad galėčiau mane laikyti ir auginti taip, kaip nori.

Ir jei jis išgirs mane sakant   , kad aš jį myliu  ...   O kaip jis džiaugiasi ir apgaubia mane savo meilės jūromis, kurios kas akimirką man kartoja, kaip stipriai jis mane myli.

O mano mielasis Jėzus, aplankęs mano vargšę sielą ir suradęs mane savo Valios glėbyje, su džiaugsmu man pasakė viską:

Mano palaiminta   dukra,

kaip man patinka matyti tave visada paliktą jo glėbyje.

Jūsų likimas garantuotas, būsite maitinti mūsų pačių Maistu. Turėsime tokias pačias prekes.

Turite žinoti,   kad vienintelis Kūrimo tikslas buvo būtent toks:   kūryba turėjo tarnauti kaip žmogaus ir

vyras turėjo būti mūsų rezidencija.

Norėjome suformuoti tiek savo gyvenimo, kiek buvo būtybių, kurias   pagimdėme. Kiekvienas iš jų turėjo turėti mūsų gyvenimą, veiksmo ir žodžio gyvenimą, nes negalime būti be kalbėjimo ar veikimo.

Priešingu atveju tai būtų kalėjimų kūrimas sau,

-carceri, kuris primestų mums tylą ir nenaudingumą.

Mūsų Aukščiausioji Būtybė kalba ir veikia:

- žodis skelbia darbus,

- Ir darbai parodo, kas mes esame, formuodami palaiminimus ir džiaugsmus, kuriuos jie daro

-mūsų malonumai e

- tų būtybių, kurios gyvena su mumis.

Todėl kiekvienas žodis ir kiekvienas mūsų darbų darbas yra skirtas mums.

-naujas džiaugsmas e

-naują laimę, kurią sukuriame patys.

Tam mes norime sukurti žmoguje gyvenimą, kuris kalba ir veikia: mes turėjome sukurti šiuos savo dieviškosios Esybės stebuklus.

-kurti vis daugiau naujų ir nuostabių kūrinių.

Norėjome tai parodyti visiems

- ką galime ir žinome, kaip daryti,

- kelias į naują džiaugsmą ir laimę. Ir kur visa tai mus palieka?

Mūsų rezidencijoje, kas yra vyras.

Bet ar norite sužinoti, kas yra mūsų žodis? Tai yra mūsų Valia.

yra

mūsų darbų operatorius,

mūsų dieviškosios Esybės pasakotojas,

mūsų Gyvybės nešėjas ir sergėtojas   tvarinyje.

Be jos nepaliekame savo sosto ir

mes nekuriame gyvenimo jokioje rezidencijoje.

Ar matote didelį poreikį?

- turėti mūsų Dieviškąją Valią e

- gyveni tavyje?

Su jumis galime padaryti bet ką:

- sukurti gražiausius mūsų darbus,

- išlaikyti savo veiksmų apimtį,

- formuoti mūsų Esybės gyvenimą tiek, kiek norime.

Be mūsų valios viskam užkertamas kelias:

- Mūsų Meilė, mūsų Galia, mūsų darbai, viskas yra sustingusi.

Galima sakyti, kad būtybėms mes esame nebylus Dievas. Koks nedėkingumas!

Koks nusikaltimas mus nutildyti!

Mes norėjome pagerbti būtybes savo gyvenimu juose,

- paverskite juos mūsų malonumų ir stebuklų rezidencijomis.

Ir jie mus atstūmė, nesuteikdami laisvės formuoti šį gyvenimą. Vietoj to jie suteikė rezidenciją.

- į baisiausias aistras, nuodėmes ir ydas.

Vargšas, be mūsų valios. Be dieviško dizaino!

Jis tarsi norėtų gyventi nekvėpuodamas, be plakančios širdies ir be kraujotakos, kurios yra žmogaus gyvenimo pagrindas.

Kokį gyvenimą jis galėjo turėti? Ar tai nepanašu į akimirksniu nusižudymą? Tai būtų mūsų gyvenimas būtybėje:

- Jokio širdies plakimo, jokio judesio ir be žodžių.

Kankinantis ir slegiantis gyvenimas, kuris baigiasi mirtimi.

Tiesa, kad visi padarai egzistuoja mūsų galioje ir mūsų begalybėje. Mes esame visur ir visur

Bet be mūsų dieviškosios valios juose,

- padarai niekada negirdi mūsų kalbant.

Jie nieko nesupranta apie mūsų Aukščiausiąją Esybę. Jei jie gyvena mūsų begalybėje,

taip yra todėl, kad nieko negali būti už mūsų ribų.

Vyrai nesijaučia esantys mūsų vaikai, bet mums svetimi...

Koks skausmas! Turi tiek daug ką pasakyti ir tylėk!

Kad galėtum padaryti tiek daug stebuklų ir nesugebėti jų padaryti, nes juose neviešpatauja mūsų Valia!

Tačiau mūsų meilė tokia, kad ji nesiliauja.

Nenuleidžiame nuo jų akių, kad pamatytume, kas nori gyventi mūsų Valioje, klausomės to, kas jiems skambina.

Mes visi mėgstame savo didžiulę meilę skirti mažajai būtybės meilei. Kai tik pamatysime, kad jis pašalintas,

- formuojame savo žodį ir

- pasakojame jam savo Valios istoriją, ilgą mūsų amžinos meilės istoriją. Kaip mes jį mylime. Kiek dūsaujame po Meilės  ...

Turite žinoti, kad kai mylime neradę mus mylinčio žmogaus, mūsų meilė nežino, kur kreiptis, kad būtume mylimi mainais.

Jis visur eina drebėdamas iš nekantrumo ir kliedesio.

Ir jei jis neranda nė trupučio „aš tave myliu“ iš būtybės, ant kurios galėtų pailsėti,

pasitraukia į save į mūsų meilės centrą.

Tačiau tai daro su kančiomis, kurių sukurtas protas negali suprasti.

Meilės kančios be grąžos yra neapsakomos. Jie pranoksta visus kitus.

Mes visada norime duoti, mes nuolat dovanojame. Bet mes norime tvarinyje rasti valią gauti:

noras,   atodūsis,

maža erdvė, kurioje dedame savo Valią ir viską, ką norime duoti ir daryti.

Šie norai ir atodūsiai yra kaip

- ausys, kurios mūsų klauso,

- mus stebinčios akys,

- širdys, kurios mus myli,

- žmonės, kurie mus supranta.

Jei nerandame šių mažų erdvių, nieko negalime duoti būtybei, kuri lieka akla, kurčia, nebyli ir beširdė.

Todėl mūsų Valia yra išmesta.

Ir grįžkite į mūsų dangaus regionų erdvę.

Visiškai investuotas į Dieviškąją Valią, aš ir toliau galvojau tik apie Ją.

Maldauju savo brangaus Jėzaus padėti man ir laikyti mane uždarytą savo Širdyje, kad galėčiau ten gyventi ir žinoti nieko kito, išskyrus jo valią.

Jis grįžo ir man pasakė:

Mano dukra, visos būtybės gėrybės yra susijusios su mano valia. Jei jis išnyks iš mano valios, visas turtas bus   prarastas.

Turite žinoti, kad kiekvieną kartą, kai jis vykdo savo žmogišką valią,

- jis praranda Dieviškąją Valią ir visą savo turtą.

-Praranda visa, kas gražu, kas šventa ir kas gera.

Tai neapskaičiuojamas nuostolis.

Vargšas padaras yra įmestas į baisiausią vargą.

Jis netenka teisių į visa, kas gera, ir nuolat yra nelaimingas.

Nors atrodo, kad ji turi turto, tai tik išvaizda: jie ją visiškai kankina.

Vietoj to, kai jis nusprendžia tvirtai vykdyti mano dieviškąją valią,

- jis praranda žmogišką valią savo vargais ir aistromis.

– Praranda visas blogybes, apgailėtinus skudurus ir šlykščius drabužius, kuriuos buvo susiformavusi žmogaus valia.

Kokia laiminga netektis!

Blogybių ir kančių praradimas yra šlovė ir pergalė. Tačiau prarasti nuosavybę yra bailumas yra negarbė.

Jei ji nori, padaras gali susigrąžinti didžiulį mano valios praradimą, praradimą, kurį patyrė vykdydama savo valią.

Tada jis gaus mūsų jėgos, mūsų meilės ir mūsų valios pagalbą.

Atgavus savo teises į visą turtą, jis bus apgintas, kad atgautų pralaimėtą kovą.

Mano vargšė dvasia yra apgulta dieviškosios   valios.

Aš taip noriu kalbėti apie jo tiesas, kad tiesiog negaliu jų sulaikyti, nes mano pajėgumai per maži.

Privalau jam pasakyti: Sustok dabar, Jėzau.

Jūs norite pasakyti per daug dalykų, ir aš negaliu jų sulaikyti.

Nespėsiu visko pasakyti, tuo labiau parašyti visko, ką nori.

Ir mano mielasis Jėzus iš užuojautos dėl mano mažumo ir švelnumo man pasakė:

Mano valios dukra, nesijaudink.

Tavo mažumas lieka ištirpęs mano valioje. Jūs nesate tas, kuris turi atskleisti savo tiesas. Tačiau pati mano valia turės užduotis pasakyti viską, ką ji nori paskelbti.

Tai užklups tavo protą,

jis bus mažas ant jūsų lūpų ir

leis žmonėms sužinoti, kas jis   iš tikrųjų yra.

Jūs tikrai negalite to padaryti vienas. Bet jei tu įdėsi savo valią į   mūsų,

- viską suorganizuosime ir

- Mes paskelbsime viską, ką norime pasakyti.

Turite žinoti, kad norime daryti gera būtybėms arba atskleisti tiesą, o tai yra didžiausias gėris, kurį galime jiems padaryti.

Nes kalbėdami mes suteikiame dovaną, kuri pirmiausia subręsta mūsų Dieviškumo prieglobstyje.

Ir kai nebegalime to suvaldyti

nes mūsų meilė labai nori, kad būtybės ją užvaldytų

- nebegalime suvaldyti savo nekantrumo e

- trokštant noro matyti, kad šis gėris perduodamas būtybėms, tada mes jį atiduodame jums.

Esame skausmingoje neturtingos mamos būklėje,

- nėštumo pabaigoje,

ji mano, kad būtų mirusi, jei nebūtų pagimdžiusi savo kūdikio. Mes negalime mirti

Bet jei mes nepagimdome gėrio, kurį norime pagimdyti,

- mūsų meilė pasiekia tokius perteklius, kad

jei padarai tai matytų, jie suprastų

- kiek Dievas gali mylėti e

kiek jie jį sielvartauja, kai nepriima Dovanos, kurią jis nori jiems duoti.

Todėl radę padarą, kuris ją gauna, patvirtiname dovaną, švenčiame ir jaučiamės pergalingi už dovanotą gėrį   .

Ir mūsų kūdikis

- atkasti su daug meile ir

- gautas iš būtybės

cirkuliuos tarp visų būtybių Dėl savo generuojančios dorybės,

- tai sugeneruos daug daugiau gimdymų, kol užpildys visą pasaulį.

Turėsime didelę šlovę

- pamatyti dangų ir žemę, užpildytus mūsų dovanomis ir nuosavybe, pvz

- pamatyti juos turinčius norinčius gauti. Jaučiamės visur

 mylintys balsai ,

mūsų meilės natos, kurios grąžina mūsų nuslopintą meilę. Mes negalėjome įteikti savo   dovanos

- jei nebūtume radę bent vieno padaro, norinčio jį gauti.

Daryti gera mums yra aistra. Dovanojimas yra nuolatinė mūsų meilės beprotybė.

Kai randame padarą, kuris nori jį gauti

- Šioje dovanoje randame savo gyvenimą ir poilsį.

Mes taip mylime pirmąją būtybę, kad ji noriai priima mūsų dovaną

kad mes ja pasitikime ir darome savo sekretore. Ir ji, besijaučianti tokia mylima,

- pasižada mylėti mus už visas kitas būtybes Ir, o! kokia konkurencija tarp jos ir mūsų!

Turite žinoti, kad kiekvienas žodis yra

mūsų meilės kūriniui išliejimas. Taigi kiekvienas žodis, kurį pasakėme apie mūsų dieviškąją valią.

tai meilė, kurią mes skleidėme.

Paguodę šio išsiliejimo, mes tęsėme

- kalbėti,

-sudaryti mūsų meilės išsiliejimo grandinę

Nes tai, ką laikėme savyje, buvo užgniaužta meilė.

Jei tik žinotumėt viską, ką reiškia šis  meilės išsiliejimas   ir jo gaminamos prekės!

Šis mūsų meilės išsiliejimas užpildo dangų ir žemę, įneša viską ir balzamuoja visas kančias.

Tapk diena į kaltės naktį,

- atversti nusidėjėlius,

- užtikrinti kelią tiems, kurie šlubuoja gėriu,

-vaučerių stiprinimas.

Trumpai tariant, nėra vieno gero

-  nei mūsų meilės išsiliejimo žodis

negalėdamas padaryti.

Todėl  leisti apie save kalbėti   yra didžiausias gėris, kurį padaras gali padaryti:

- tai meilės sugrįžimas,

- dieviškojo gyvenimo dovana būtybėms,

- tai didžiausia šlovė, kurią galime gauti.

Ar yra kažkas, ko vienas iš mūsų Žodžių negali padaryti  ? Ji gali bet ką.

Galima sakyti, kad jei padaras nori jo klausytis,

-  atgaivina mūsų žodį.

Kadangi mes niekada nekalbame, nebent randame ką nors, kas nori išklausyti.

Kas mūsų klauso, tas mus taip myli, kad mums tarsi norėtų suteikti gyvybę tarp būtybių.

Taigi mes atiduodame savo gyvenimus jo žinioje. Todėl atidžiai klausykite.

Skleiskite savo meilę

Nes dažnai, kai neturime kam išreikšti savo meilės,

šie išsiliejimas paverčiami teisingumu.

Jėzus   tylėjo.

Kas gali pasakyti, kas liko mano galvoje? Neturiu žodžių tai pasakyti. Dėl to

Sustoju ir palieku save Jėzaus glėbyje, kad pailsėčiau su juo

- Kuris mane taip myli ir nori būti mylimas mainais,

- Kuris atiduoda man viską, kad būčiau mylimas taip, kaip mane myli.

Tęsiau savo kelionę po Kūrybą

- sekti dieviškosios Valios atliekamus veiksmus ir padaryti juos mano, kad galėčiau jį mylėti taip, kaip jis mylėjo mane.

Nuėjau į mėlyną skliautą galvodama:

„  Šis dangus   yra naudingas

- laikas žemės gyventojams e

-Dirvožemio dangaus gyventojams.

Kadangi jis tarnauja visiems, kiekvienas turi pareigą

- Dievinu tą, kuris su tokia meile sukūrė šį dangaus skliautą, kad padovanotų jį mums.

Taigi aš pašaukiau visus angelus, šventuosius ir visus žemės gyventojus daryti viską

meilės, garbinimo, šlovės ir dėkingumo grąžinimas mūsų Kūrėjui

kuris mus taip mylėjo, kad padovanojo mums šį rojų.

Dieviškoje valioje galėčiau jiems paskambinti ir visus apkabinti taip, tarsi jie būtų vienas dalykas, kurį man reikia mylėti.

Mano mielasis Jėzus jautėsi mylimas ir paliestas tiek daug balsų Su neapsakoma meile jis man pasakė:

Mano dukra

mano Valioje atlikto veiksmo galia tokia didelė, kad sunku patikėti.

Kai kreipiatės į visus, nes turite laisvą valią, vertas nuopelnų

, jaučiausi visų mylima.

Kai paskelbėte savo aktą, mano Valia sėmėsi iš Jos begalinės meilės, šlovės ir palaimos, į kurią buvo įdėta viskas.

Angelai ir šventieji

taip tu jauti didesnę Dievo laimės ir meilės šlovę.Žemė gauna daugiau pagalbos ir malonių, atsižvelgiant į tvarinių nusiteikimą.

Visi veiksmai, atlikti mano valioje, gauna šį puikų gėrį. Nes mano Valia priklauso visiems.

Ir kiekvienas turi teisę į šį veiksmą.

Nes tai piligrimo sielos atliktas veiksmas

-Kas įgyja kiekvieno padaryto gėrio nuopelnus, tampa jo nuopelnu

- bendras nuopelnas e

-Taip pat bendras džiaugsmas, meilė ir šlovė.

Jei žinotumėte, ką tai reiškia

būk labiau Dievo mylimas   mainais,

džiaugsmą ir šlovę, kurią gali duoti Dievas, o, koks tu būtum atsargesnis!

Angelai ir šventieji, kurie   tai žino,

ilgai po jūsų kvietimo šio didžiojo gėrio. O kai tu jiems neskambini, visi susirūpinę sako:

– Ar šiandien mums neskambinsi?

Todėl, nors ir esate žemėje, jūsų nuopelnas kyla į dangų, kad suteiktumėte dangaus gyventojams naują meilę ir atnaujintą laimę.

Oi! kaip norėčiau, kad visi žinotų, ką reiškia gyventi mano Valioje!

Šios žinios yra panašios į apetitą, kuris sukelia norą skanauti maistą.

Bet be apetito,

- jaučiate nepasitenkinimą tam pačiam maistui, pvz

- mums tai nepatinka.

Tai yra žinios:

-tai mažos durys mano dovanoms, gėriui, kurį noriu padaryti būtybėms, ir

- yra nuosavybės patvirtinimas.

Žinios skatina pagarbą ir mano tiesų vertinimą. Tik tada aš kalbu,

kai žinau, kad mano žodžiai yra mylimi, girdimi ir vertinami.

Dar geriau, kai matau pagarbą ir meilę,

Mane traukia meilė atskleisti kitas tiesas.

Bet jei nematau, tyliu ir jaučiu skausmą dėl savo užgniaužtos meilės... Tu man to nepadarysi, ar ne?

Mano skrydis tęsiasi dieviškuoju „Fiat“. Oi! Kas yra   laiminga

-laikykite padarą ant kelių e

-kas yra ir visada veikia su juo.

Būtybės draugija jį dar labiau džiugina, nei jis jau yra. Nes jis joje ką nors suranda

-kas žiūri į jį ir jį myli, ir

-Kas norėtų į jį būti panašus, būdamas visiškai jam priklausantis.

Jei jis myli, susirask ką nors, kas jį taip pat myli.

jei jis dirba, jis susiranda ką nors, kas gauna jo darbus

jei jis yra įžeistas, jis randa ką nors jį apginti ir dažnai priverčia jį paversti savo teisingumą padėka.

Todėl išnaudokite visus jo meilės triukus su ja. Mano protas buvo paklydęs dieviškoje Valioje

Tada mano mielasis Jėzus, aplankęs mano mažą sielą, visą meilę, man pasakė:

Mano palaiminta dukra, mano Valios meilė niekada nesiliauja.

Jis visada ieško naujų priemonių, naujų meilės darbų, kad apimtų tuos, kurie jame gyvena.

intymiose ir paslėptose savo slaptų meilužių vietose.

Parodysiu jam intymią vis naujos, vis augančios meilės kūrinį,

- kurioje ji saugo teritorijas ir rajonus, kaip vienu meilės kvėpavimu.

Jis atskleidžia jam mūsų dieviškumo paslaptis ir dangiškas paslaptis, parodydamas jam naujus būdus

- pasiekti meilės galią e

- šios galios stebuklai tiems, kurie joje gyvena, jei tik jie randa šias būtybes jo valioje.

Mano Valia mėgsta sakyti

šiam padarui   visada naujų dalykų,

- nustebinti ją nauja meile.

Dar kartą pasiklausykite, ką daro mano valia:

Būtyje jis tampa labai mažas, tačiau išlieka didžiulis.

Jis myli ir sako: „Ak! padaras myli mane taip, kaip aš jį myliu. Kadangi niekas, išskyrus meilę, negali patekti į mus,

mano Valia, kuri padaro save maža būtybe, pakeičia viską, kas ji yra

sukurtas įsimylėjęs.

Nesvarbu, ar meldžiatės, mylite ar dirbate,

mano Valia viską paverčia meile.

Su dieviška galia mano Valia perkelia tvarinio veiksmus į mūsų dieviškumo prieglobstį, kad jie rastų vietą mūsų meilėje.

Šiuos veiksmus laikome savo. Išklausykime juose amžiną maldą

- už mūsų meilę,

- mūsų garbinimo,

– mūsų amžinų meilės darbų.

Oi! kaip mes šlovinami ir džiaugiamės, kai būtybė gali pasakyti: mano malda, garbinimas ir darbai yra amžini

Nes jie yra apsivilkę tavo amžinąja meile.

Tavo dieviškoji valia padarė juos tokiais, ir aš myliu tave taip, kaip tu myli mane.

Būtent tai yra mūsų beprotybė, mūsų meilės troškimas:

- norime veikti ir mylėti tvarinyje taip, kaip elgiamės ir mylime savyje.

Bet tik mūsų Valia, kuri viešpatauja ir veikia tvarinyje, gali pasiekti šį laipsnį.

Tiesą sakant, jei mes nuleidžiame save, tai ne prarandame savo dieviškąją Esybę ribotume, bet tai yra tvarinio pakėlimas į begalybę ir savęs dovanojimas,

užantspauduojant jo mažus veiksmus, net jo kvėpavimą ir judesius, su mūsų amžina meile.

Štai kodėl visa kūryba buvo ne kas kita, kaip meilės išsiliejimas.

Norėjome turėti savo darbų ir būtybių, kurias pagimdėme, draugiją.

mylėti vienas kitą su ta pačia meile.

Mano dukra, koks skausmas, kad būtybių nesuprato. Dėl šios priežasties mes negalime gauti gėrio

- pasakyti jiems, kas mes tokie,

- Kad būtų aišku, kad mes esame tik meilė.

Mes norime duoti meilę ir gauti meilę.

Oi! kaip norėčiau, kad visi žinotų!

Jėzus tylėjo, pasinėrė į savo   meilės liepsnas... Tada tarsi pajuto   poreikį

- vėl sumokėti,

- norėdamas uždegti visą savo meilės pasaulį, atsidusęs pridūrė:

 Klausyk, mano dukra, dar viena puiki staigmena

- mūsų meilės intensyvumas e

- mūsų meilės troškimo mastas.

Mūsų Aukščiausioji Būtybė taip myli tvarinį, kad mes net pradedame jį   inicijuoti. Mes darome save labai mažus, kad užsidarytume joje.

Mes norime

- vaikščioti kojomis,

- dirbti rankomis,

- kalbėkite burna,

- Pažiūrėk akimis,

– galvok savo intelektu, e

- pulsas ir meilė jo širdyje.

Norime daryti viską, ką daro padaras ir kaip jis tai daro

turėti pėdas, rankas, burną, akis ir širdį kaip būtybė.

O mes jų klausiame taip, lyg nebūtume absoliutūs savininkai.

Mes jam sakome:

Mylėkime vienas kitą.

Mes duodame tai, kas mūsų, o jūs mums tai, kas jūsų.

Tiesą sakant, mūsų Aukščiausioji Esybė, pati tyriausia Dvasia, yra žingsnis be pėdos. Be vaikščiojimo jis yra visur. Jis viską daro.

Jis viską atlieka be rankų. Tai žodis be burnos.

Jis lengvas ir viską mato be akių.

Bet kadangi mes labai mylime padarą, mėgstame jį mėgdžioti.

Tai didžiulė mūsų meilės gudrybė, kurią gali atlikti tik Dievas. Užuot pasakęs padarui: „Tu privalai mus mėgdžioti. Jūs turite daryti tai, ką mes darome“,

Mes jam sakome:   „ Mes norime tave mėgdžioti ir daryti taip, kaip tu“.

Juk tai mūsų būtybė, mūsų kūrybinių rankų darbas. Tai kilo iš mūsų, iš mūsų kūrybinės meilės jėgos. Nenuostabu, kad   norime

- nusileiskite į ją, mėgdžiokite ją ir darykite tai, ką ji daro savaip.

Taip tik norime pagerbti save ir sureikšminti savo darbus. Bet tai galime padaryti tik būtybėje, kurioje viešpatauja mūsų Valia.

Tada galime

- daryk viską viduje,

- už mūsų   meilę,

- mėgdžioti vienas kitą   ,

Kadangi jis yra visiškai pasirengęs daryti tai, ko norime.

Vietoj to, kur nevaldo mūsų Valia,

galime pasakyti, kad nieko negalime padaryti.

Dabar klausykite kitos meilės staigmenos, kuri yra beveik neįtikėtina. Kai padaras mums suteikė laisvę

- mėgdžiok jį,

- kad suteiktų mums gyvybę

pėdos, rankos ir burna – tai vadiname „mūsų imitacija“

Priversdamas jį įeiti į mūsų dieviškąją būtį,

mūsų Fiat galia   duoda jai savo žingsnius be kojų

kad jis būtų visur:

-   angeluose,

-   šventuosiuose,

- Dangaus karalienėje e

– net mūsų dieviškose įsčiose.

Oi! kokie džiaugiamės matydami

-kuris nebėra apsuptas žmogaus prigimties,

- bet pas mus nemokamai,

-darbas be rankų e

-Kalbėk neturėdamas burnos - ir, oi! kiek žodžių... Mūsų Žodžiu jis mums pasakoja ilgą istoriją

– apie mūsų meilę ir mūsų „Fiat“ veikimą.

Jaučia, kaip joje teka mūsų amžinoji Išmintis, ir

Oi! ką ji mums sako apie mūsų dieviškąją Būtį.

Ji vis dar kalba ir kalba.

Ir kaip mums patinka klausytis būtybės kalbant apie tai, kas mes esame.

Nešami mūsų pačių meilės liepsnų,

jis taip pat jaučia poreikį mylėti mus be savo širdies, nes jo širdis turi savo ribas.

Nors mūsų beširdžiai meilei nėra ribų, ji yra didžiulė. Dėl to tvarinys išsilaisvina iš širdies ir myli mūsų begalinėje Meilėje.

Ar matai, mano dukra?

Ar įmanoma padaryti gražesnių meilės staigmenų nei šios? Turėkite malonumą, malonumą mėgdžioti jį;

- daryti viską, ką daro kaip pretekstą meilei,

-paskambink jam mėgdžioti mus e

- Priversk jį daryti tai, ką mes darome!

Mūsų meilės bedugnių yra daug

Be to, aš visada ieškau naujų meilės modelių.

Negaliu pasakyti, kaip jaučiausi   mintyse,

- beribė šviesa, kuri, virsdama žodžiais, bylojo apie visas mano Kūrėjo meilės gudrybes... Tada mano mielasis Jėzus pridūrė:

Mano dukra, paklausyk   dar kartą.

Mūsų meilė tokia, kad nepalieka mūsų ramybėje, jei nerandame naujų meilės išradimų mylėti ir būti mylimi.

Jei to nepadarytume, pasmerktume save tinginiui.

Tai negali būti mūsų Aukščiausioje Esybėje

Nes mes esame nuolatinis amžinos karštos meilės ir begalinių darbų aktas.

Mūsų išmintis ir kaip ji visada daro naujus dalykus. Mes užsidarome sieloje, kur viešpatauja mūsų Valia

Ir su dosnumu išliejame savo meilę. Mes centralizuojame

- viskas, ką padarėme,

– viskas, ką darome ir

- viską, ką darysime, kartodami sieloje

- gražiausi mūsų darbai,

mūsų meilės išsiliejimas   e

 nauji mūsų Išminties išradimai  ,

tiek daug, kad padaras negali jų suskaičiuoti.

Oi! kiek jaudinančių scenų! Būtybė tampa

mūsų   meilės teatras,

mūsų   nenutrūkstamų darbų užstatas,

mūsų malonumų, džiaugsmų ir   laimės prieglobstis,

mūsų paslapčių ir   dangiškų paslapčių paslėpta vieta,

visų mūsų gražuolių paroda. Ar žinai kodėl?

Kad galėtume tuo mėgautis kartu.

Kadangi mūsų darbuose, kur viešpatauja mūsų Valia, nieko negali trūkti.

Būtybė supa mus savo sieloje

Ir tai leidžia daryti tai, ką darome savyje.

Viskas dėl to, kad norime, kad jis žinotų

-kas mes esame,

- ką mes galime padaryti, e

– kaip mums patinka.

Ir kad tai būtų tikresnis įrodymas,

mes atiduodame jam savo   meilę,

leidžiame jiems mylėti   kaip

mes mylime, kad jis galėtų paliesti rankomis, kaip   gali mylėti Dievas.

Tad džiuginkime ją,

- mes priverčiame jį daryti tai, ką darome mes tuo pačiu metu, kaip ir mes.

Nenustebkite.

Tokia valios ir tikros meilės prigimtis:

- suvienyk tvarinį su mumis,

-mylėk jį ir leisk jį mylėti taip, kaip mes mylime. Neturi būti jokių skirtumų.

Priešingu atveju padarą būtų apgailėtina matyti

-kad mes jį labai mylime, ir

-Jis negali,

-kad mes galime daug ką ir

-kuris nieko negali padaryti... Vargšė mergytė.

Tai būtų mūsų dieviškoji Esybė, slegiama gilaus pažeminimo,

- kaip svetimas, nepasitikintis,

-kaip vargšas prieš turtingą vyrą.

Mes tiesiog negalime to padaryti.

Jei ji yra su mumis, viskas, kas yra mūsų, turi būti ir jos.

Mūsų „Fiat“ gyvenimas – tai vienybė, bendri darbai ir džiaugsmai. Teisingai

kuri daro mus laimingesnius ir suteikia mums didžiulį lauką išlieti savo meilę.

Mano skrydis dieviškoje valioje   tęsiasi.

Mane stebina, kiek tu visada nori duoti.

Esu mažas ir negaliu įsprausti į savyje jo begalybės.

Taigi jis manęs laukia su nenugalima kantrybe ir meile

įdėti į mane tiesas ir malones, kurias leidžiate man priimti. Ir kai jis pamatys, kad man jie priklauso,

Jis greitai ruošiasi man duoti ir pasakyti dar daugiau dalykų.

Nuostabu. Dievo valia, kaip tu mane myli! Kaip galėčiau tau jį grąžinti?

Tada mano žavusis Jėzus atėjo pas mane įprastą mažą vizitą. Dieve, jis man pasakė:

Palaiminta dukra, tai mūsų Dieviškumas, kuris iš prigimties trokšta   visada duoti   .

Jūs turite savo kvėpavimą ir visada kvėpuojate, net jei to nenorite

Mes taip pat turime nuolatinį veiksmą, visada duodami.

Net jei su nedėkingumu padaras nepriima to, ką mes duodame,

- būti šalia mūsų

šlovinti mūsų Aukščiausios Esybės tobulumą, gerumą, šventumą ir dosnumą,

Mes ir toliau laukiame su kantrybe, kurią pajėgiame tik mes,

-tvariniai, galintys priimti tai, ko kiti atsisakė, kaip mūsų Meilės kūriniui triumfą.

O mūsų meilė tokia didelė, kad mes prie jų prisitaikome duodami mažai arba mažai.

Nes mažas padaras negali paimti visko, ką norime jai duoti. Tačiau mūsų meilė turi būti nuolatinė.

Neduodami jaustumėmės kaip iškvėpę ir iškvėpę.

Mūsų dieviškoji valia nori būti tvarinio gyvybe,

Tai yra didžiausias ir įtaigiausias veiksmas, kurį gali atlikti tik Dievas.

Kad būtybė būtų apsėsta,   mūsų Valia suteikia jai savo maldos dorybę. Patvirtinkite šią dovaną melsdamiesi dėl visų sukurtų dalykų.

Ji primeta save mūsų meilei, mūsų galiai ir gerumui ir verčia mus melstis už savo meilę, jėgą ir gerumą.

Ir visi mūsų atributai meldžiasi

 Taip pat meldžiasi mūsų teisingumas, gailestingumas ir drąsa  .

Niekas negali jo prarasti.

Kai tik mūsų valia nori atlikti veiksmą ar paaukoti, mes visi klūpame, kad padarytume tai, ko nori.

Kai visi meldžiasi ir net mūsų dieviškosios savybės, mes patvirtiname dovaną. Šio kūrinio malda tampa visuotine

Kai jis meldžiasi, jis turi tokią galią, kad visi meldžiasi kartu, net ir mūsų atributai.

Su šia dovana padaras gavo teisę į viską. Ko negalima pasiekti su šia maldos dovana?

Mes galime pasakyti

-kad dangus pajudėtų e

-kad pati mūsų Esybė jaučiasi užburta ir įkalinta.Tada ji pasiduoda.

Gavęs maldos dovaną, aš ir toliau teikiu jam meilės dovaną.

Norėdami patvirtinti jos meilę, tada mylėkite su nauja meile

- saulėje, danguje, vėjyje ir taip pat mūsų dieviškoje Esybėje įgyti teisę

-mylėk ir būk visų mylimas su nauja nuolatine meile. Oi! jei žinotum, ką tai reiškia

-būk visų mylimas su vis didesne meile e

- turi galią mylėti viską su augančia meile!

- Ir gali pasakyti savo Kūrėjui:

"Tavo meilė man yra vis didesnė ir vis nauja. Vis didesnė ir vis nauja mano meilė tau!"

Ši meilė peržengia dangų

Jis pripildo dangiškąją Tėvynę ir jo bangos liejasi į mūsų dieviškąsias įsčias.

Oi! kokie stebuklai! Visi stebisi.

Jie šlovina mano dieviškąją valią už tokią didelę dovaną, suteiktą kūriniui.

Ir įteikdamas jam šią dovaną,

– Didiname jo pajėgumą, kad jis galėtų tai padaryti

suprasti gautą dovaną,   el

panaudok tai.

Mes galime padovanoti Jam dovaną

- neatskiriamumas,

- sąjunga su Dievu,

kad jis labiau pajunta mūsų gyvenimą nei savo. Dievas jai tampa aktoriumi ir žiūrovu

Kol ji lieka savo Kūrėjo nešėja,

-gyvenk savo gyvenimą, jo meilę ir galią. Su šia dovana viskas tampa jo nuosavybe.

Jūs turite teisę į viską.

Ir kai pamatysime, kad jis turi šią dovaną,

- Pridedame, kad tai triumfuotų prieš viską,

- triumfuoja prieš save,

- triumfuoja prieš Dievą.

Jame viskas triumfas, malonės, šventumo ir meilės triumfas. Mes ją vadiname „mūsų nugalėtoja“.

Mes leidžiame jai laimėti viską, nes tai yra dovana, kurią jai davėme. Kai dovanojame, norime matyti mūsų dovanoje esančius vaisius.

Dėl to

- kiekvienas veiksmas, kurį jis daro pagal mūsų valią,

- kiekvienas žodis, kiekvienas darbas, kiekvienas žingsnis,

jie sudaro daug skirtingų harmonijų tarp jos ir mūsų, viena gražesnė už kitą.

Tai nuolat mus saugo. Mūsų meilė tokia didelė

-kad išoriškai ją apsuptume visais savo darbais ir

– kad investuojame į vidų

kartodami visus mūsų veiksmus, kurie buvo gyvybės nešėjai,

-Karalienės gyvenimas e

- Žodžio gyvenimas žemėje,

-gyvenimas, kuris buvo nuolatinis meilės perteklius ir kuris suteikė gyvybę kiekvienam.

Mes visada duodame.

Mes niekada nesame išsekę.

Siela, kuri gyvena mūsų Valioje, yra pilna šviesa

mūsų nuolatinių darbų   e

mūsų gyvenimo, kuris pulsuoja ir kartoja mūsų veiksmus, kurie visada veikia ir nesibaigia.

Ji yra mūsų triumfas, mūsų mažasis nugalėtojas.

Mūsų meilės troškimas yra būtent toks: norime, kad tvarinys mus nugalėtų. Kai ji laimi,

mūsų meilė paleista   ir

mūsų nekantrumas ir meilės troškimas atranda gyvybę ir poilsį   tvarinyje.

Ėjau į kelionę po   kūrybą

- atsekti visus dieviškosios valios veiksmus,

- Padaryti juos mano, pabučiuoti, dievinti ir įdėti savo mažąjį "Aš tave myliu"

apie žvalgybą

- meilės, su kuria mane mylėjo Dieviškoji Valia

už tai, ką jis padarė dėl manęs ir dėl mūsų visų.

Oi! kiek netikėtumų, kiek naujų dalykų galima suprasti.

Kiek dieviškų jų Kūrėjo paslapčių yra sukurti kūriniai! Mano žavingas Jėzus, aplankiau mano mažąją sielą

Pamatęs mane nustebusį, jis man pasakė:

Mano dukra, mūsų darbai visada nauji ir dera su savo Kūrėju.

Tarp jų ir mūsų yra tiek daug harmonijos.

Jie visada žino, kaip pasakyti naujų dalykų apie Tą, kuris   juos sukūrė.

Specialiai

-kurie yra neatsiejami nuo mūsų ir

-kad jie gautų naują mūsų dieviškosios Esybės kontaktą.

Todėl, sekdamas mano dieviškosios valios darbais,

- visada atrandi naujų staigmenų e

- Jūs suprantate naujus dalykus, kuriuos turi mūsų darbai.

Turite žinoti, kad kai mes pagimdėme savo dieviškumo prieglobstį,

tai jau buvo mumyse amžinybėje.

Sukurdami jį iš savo „Fiat“, taip pat nustatėme,

- meilės jūroje,

visa tai, ką būtybė turėjo padaryti.

Todėl kūryba yra pilna visko, ką reikia padaryti, net iki paskutinio žmogaus.

Tai nematoma žmogaus akims, bet matoma ir jaudinanti mūsų valia.

Mūsų Valia formuoja dar gražesnį kūrinį nei pati Kūryba. Mes nešiojamės jį savo dieviškosiose įsčiose, nors ir užima visą atmosferą

Be to, nuo pat jų gimimo

Savo kūrybinėmis rankomis suteikiame būtybėms tai, ko jiems reikia.

Tarkime, kaip kiekvieno jų veiksmo principas

- kaip   mūsų FIAT   e . gyvavimo pagrindas

- mūsų meilė   kaip maistas

 Nes mes nieko nedarome ir  neduodame

- jei   mūsų Valia   nėra principas   e

-Jei  Meilė   nėra maistas

Nes nebūtų verta mūsų Aukščiausios didybės siūlyti darbus

-kurie neveda nei   mūsų gyvenimo,

- ir neturėti maisto, kuris yra   mūsų Meilė.

Visa kūrinija, kurią mes turėjome savo dieviškoje krūtinėje nuo amžinybės,

-kuriam mūsų meilė, trokštanti sužydėti, nusprendė pagimdyti, buvo sukurta visais poelgiais

– tai turėtų suvokti žmonių kartos.

Mūsų dieviškajame FIAT yra kūryba ir žmogaus veiksmai

Taigi jis pradėjo laukti

- pagimdyti padarą

atlikti jam priklausančias veikas.

Tai nėra perpildyta meilė, kurią gali turėti tik Dievas:

Tai reiškia: duoti, formuoti veiksmus ir tada pagimdyti tvarinį, kuris juos atliktų.

Ir darydamas šiuos veiksmus, tvarinys sukurs šventumą, meilę ir šlovę sau ir Tam, kuris ją sukūrė!

Bet tai dar ne viskas! Mūsų meilė niekada nesibaigia. Kai atėjo šis gimimas,

Tuo pačiu metu mes sukūrėme   savo Jėgos dozę.

- paremti padarą jo veiksmuose,

- ginkluoti ir aprūpinti juos dieviška galia.

Mes taip pat suteikėme   dalį savo Išminties  ,

-kas turėjo pagyvinti jo intelektą ir visus jo veiksmus

Taigi,

ar būtybės turi naujų mokslų, išradimų ar atradimų

- kurie atrodo neįtikėtini,

jie   atsirado dėl mūsų išminties   , su kuria buvo investuota.

Mes taip pat jį administravome,

Meilės, Šventumo, Gėrio, visų mūsų savybių ir   t.t.

Padaras dar neegzistavo ir Mes jau juo pasirūpinome. (vyras). Nuo šio gimimo laukiame

- pamatyti, kaip ji turi mūsų jėgą, išmintį, meilę, šventumą ir gerumą. Mes suteikiame juos jums, kad būtų kuo gražesni,

kad galėčiau jam pasakyti:

„Tu viskuo atrodai kaip mes, mes negalėjome tavęs padaryti gražesni“. Faktas

-gimdyti mūsų dieviškas savybes e

– visi veiksmai, kuriuos žmogus turėjo atlikti – prieš dovanodamas jam gyvybę, mums tai yra neįtikėtinos intensyvios Meilės ženklas.

Meilės kliedesyje mes pasakėme:

"O žmogau, kaip aš tave myliu! Myliu tave savo galioje,

Aš myliu tave savo Išmintimi, savo Meile ir savo šventumu. Myliu tave savo gerumu ir veiksmais, kuriuos darysi.

Aš tave taip myliu, kad sulaikiau juos visus.

Mūsų Dieviškoji Valia, kuriai mes viską patikėjome

- mūsų dieviškosios savybės ir jūsų veiksmai, kurie bus jūsų, slypi tame, kad siūlome juos jums visiems

- kaip jo Meilės tau išliejimas. “

Tačiau to vis tiek nepakako mūsų meilei, kuri, jei ji galėtų būti [kuri negali], padarytų mus nelaimingus.

Turite žinoti, kad mūsų Aukščiausioji Esybė natūraliai turi   vis naują veiksmą.

Todėl šie veiksmai, nustatyti kiekvienai būtybei,

- jie bus nauji ir skiriasi vienas nuo kito:

- išsiskiria savo šventumu,

- visada nauji savo grožiu, vieni gražesni už kitus,

- nauja jų meilėje,

- naujas jų galioje,

- nauji savo gerumu.

Šiuos veiksmus formuojame ir puoselėjame Mes. Taigi jie visi turi   skirtingas mūsų savybes

- šventumu, meile ir grožiu, vienas nuo kito skiriasi.

Jie bus surūšiuoti kaip mes. Jie bus

- mūsų įvairių gražuolių modelis,

- mūsų meilės vaisingumas,

- mūsų išminties harmonija.

Bet net jei kūryboje visi mūsų darbai yra gražūs,

dangus ne   saulė,

vėjas ne   jūra,

gėlės nėra   vaisiai.

Tačiau, nors ir skiriasi vienas nuo kito,

- jie visi gražūs ir

- sudaryti nesuskaičiuojamų grožybių, tokių kaip aktai ir būtybės, harmoniją  .

Turite žinoti, kad šie veiksmai, atlikti pagal mano valią, sudaro kariuomenę

- naujos gražuolės

- naujas šventumas,

- nauja meilė

Vien žiūrėjimas į juos mus džiugina.

Todėl laukiame tvarinių, kurie

- turėti mūsų valią,

jis bus aprūpintas šia armija ir turės šiuos aktus.

Pažiūrėkite, kaip neabejotina, kad Mano Valios Karalystė bus įkurta žemėje, nes jos veiksmai jau egzistuoja!

Kaip kilni armija, mano valia juos išlaisvins. leisdamasis būti užvaldomas būtybių.

Mano dukra, kūryba kilusi iš mano FIAT

Viskas, kas yra mano Valioje, turi grįžti man kaip darbas, vertas mūsų galios.

Būsime visiškai pašlovinti, kai atpažinsime save tvarinyje ir jo darbuose.

Mes galime duoti viską, o ji gali gauti viską, kol joje viešpatauja mūsų Valia

Priešingu atveju, sudarydami didžiulį atstumą tarp jūsų ir Mūsų, negalėsime jums nieko duoti.

Bet tai dar nesibaigė, mano dukra

Kadangi, tvirtai apsisprendęs atiduoti mūsų valios karalystę būtybėms,

Mes norime, kad jie žinotų

- jai priklausantis turtas e

– kiek jame atlikti veiksmai gali nueiti.

Nes jei jie nežino naudos,

Visi mūsų vaikai bus akli, kurtieji ir nebylūs, negalėdami kalbėti apie savo Kūrėją.

Tuo pačiu metu,

jie nesugebės mylėti ar vertinti to, ką   turi.

Tiesą sakant, mūsų valioje visi turi

- aiškus regėjimas, puiki klausa ir kūrybinių pajėgų animuota kalba.

Taigi jie turės labai lengvą kalbą, jų žodžiai bus neišsenkantys,

iki akinančių ne vieną.

Dangus taip pat noriai nusilenks, kad jų klausytų.

Mano valios vaikai bus visų džiaugsmas ir tikrieji savo Kūrėjo pasakotojai.

Ir tik tada rasime tuos, kurie gali kalbėti apie Mus.

Nes juose kalbės mūsų Valia,

Kuris yra vienintelis ir gali kalbėti apie mūsų   Aukščiausiąją Būtį. Taigi,   klausyk manęs.

Kai padaras turi mūsų valią,

visus jo darbus, didelius ir mažus, žmogiškus ir dvasinius

- jį pagyvins mano valia,

- pakils tarp dangaus ir žemės,

- investuoti ir supinti dangų, saulę, žvaigždes, visą kūrybą.

Jie pakils dar aukščiau. Jie investuos visus Dangaus Karalienės veiksmus

ir susitapatins su jais

Šie veiksmai turės galią investuoti

- mūsų dieviškumo veiksmai,

- apie mūsų džiaugsmus ir laimę, taip pat apie visų šventųjų darbus.

Ir kai jie viską uždarys savyje,

- nieko nepaliekant lauke,

būtybės pristatys savo darbus mūsų dieviškajai didenybei

- pasiūlykite mums juos kaip užbaigtus veiksmus, kuriems nieko netrūksta.

Oi! kokį džiaugsmą, kokią šlovę galime rasti šiuose poelgiuose

- dangus, saulė,

- visi dangaus karalienės veiksmai,

- Meilė, su kuria jis mus mylėjo,

- mūsų pačių veiksmai,

-mūsų džiaugsmai e

- mūsų nepaliaujama meilė!

Šie mūsų valios veiksmai padvigubina kūrinijos šlovę mums

Padvigubinkite šlovę ir meilę, kurią gavome iš Suverenios Karalienės. Padvigubinkite mūsų ir visų šventųjų šlovę.

Užtenka pasakyti, kad mūsų Valia įžengė į šiuos aktus, kad viskas būtų pasakyta ir viskas suprasta.

Kur tik viešpatauja mūsų Valia, ji išlaisvina meilę ir šlovę. Ji sujungia visus dalykus savyje.

Be to, ji turi teisę į viską, nes viskas priklauso jai.

Dabar šie veiksmai, atlikti pagal mūsų valią, formuojasi sielos stebukluose

Nepasakyta. žyma.

Mūsų Divina FIAT juos naudoja kurdamas savo meilės jūrose

kad būtų ne ošiančios, o kalbančios jūros.

Jie taip iškalbingai kalba apie mūsų meilę, kad, laimingi, norime juos girdėti visą laiką.

Šios būtybės balsai mus paliečia. Jo žodžiai yra geluoniški.

Jis visada turi ką papasakoti apie mūsų meilės istoriją. Mums tai taip patinka, kad visada atidžiai klausomės. Mes nenorime prarasti jokios savo meilės.

Kaip gražu girdėti padarą

-Kam priklauso mūsų jūra, kalbant apie meilę,

-kuris visada kalba apie mūsų meilę!

O mano Valia, turėdama Jį gyvenančią būtybę, daro tik tai, kas jai patinka. Jis formuojasi

- darbai, kurie kalba apie mūsų darbus,

- žingsniai, bylojantys apie mūsų kelius...

Mūsų valia yra žodis,

Taigi, kur jis viešpatauja, jis išreiškia balsą viskam, ką daro padaras, kad taptų dievišku vunderkindu.

Trumpai tariant, nėra nieko didesnio, šventesnio, gražesnio ir kas labiausiai mus šlovina

nei gyventi pagal savo valią,

Nėra didesnio gėrio, kurį galėtume duoti kūriniui. Be to, būk atsargus ir sek Mooi, jei nenori pertraukti mano kalbos.

(1) Aš esu Dievo valios malonėje.

Jaučiu jo rūpesčius, meilės susijaudinimą dėl to, kad jis nori būti žinomas,

- Ir nereikia bijoti,

- bet būti mylimam, apsėstam,

- kad susitapatintume su Ja, kad galėtume pasakyti būtybei:

„  Gyvenkime kartu, taigi jūs darysite tai, ką darau aš.

Mano meilė įkvepia mane būtinybe gyventi nuo širdies iki širdies, net ir viena širdimi tik su tavimi.

Prašau, neatimk man savo kompanijos,

Žinau, kad tau trūksta daug dalykų, kad galėtum gyventi su manimi,

Bet nesijaudink, aš viskuo pasirūpinsiu.

Aprengsiu tave savo karališkais šviesos rūbais, apginkluosiu tavo ranką savo jėga,

Aš pasiūlysiu jums visą savo meilę, padarydamas

Gyvenimas ir mano valios meilė.

Reikia tik to norėti, ir tai jau padaryta“.

Nustebęs pradėjau melstis, kad Jis suteiktų man malonę gyventi pagal dieviškąją valią,

nes bijojau savęs.

Mano mielasis Jėzus, su savo dideliu gerumu atvykęs manęs aplankyti savo mažo įprasto apsilankymo, man pasakė:

„Mano valios dukra, nes baimė Mano valioje     baimės nėra

yra tik Meilė, drąsa ir tvirtumas aukščiausiu laipsniu. Ir priėmus sprendimą, padaras nebeišeina.

Tiek, kad joje gyvenanti nesimeldžia, ji įsako. Ji yra savininkė. Kad ji galėtų imti tai, ko nori,

Viską atiduodame jai, nes viskas joje yra šventa ir šventa.

Gyvendami savo Valia, ko mes norime, mūsų nei ims, nei įsakys.

Tada jo įsakymai mus linksmina, džiugina iki tokio lygio, kad jam sako: „Imk, ar nori dar? Kuo daugiau imsi, tuo labiau mus laimingu padarysi“.

Kai padaras nori mūsų valios,

jo veiksmai yra pasiuntiniai tarp dangaus ir žemės. Jie nuolat kyla ir krinta.

Jie tapo

kartais taikos, meilės pasiuntiniai,

kartais   šlovės.

Kartais jie netgi liepia sustoti mūsų dieviškajam teisingumui.

- perimti visą savo įniršį ant jų.

Kaip gerai šie pasiuntiniai gali pasirodyti!

Kai tik matome juos ateinančius prieš mūsų sostą, šiuose veiksmuose atpažįstame save.

Šie, užmaskuoti žmogiškųjų būtybių veiksmų šydų, slepia mūsų Valią.

Bet tai vis tiek yra mūsų Valia

Ir laimingi sakome:

„Kokį meilės meną jis turi!

Jis slepiasi būtybių veiksmuose, kad nebūtų atpažintas. Bet mes vis tiek tai pripažįstame.

Kadangi mylime save, leidžiame jai daryti tai, ką nori. “

Šiuos veiksmus vadiname „mūsų veiksmais“. Mes juos pripažįstame tokiais,

net jei padaras jame dalyvavo skolindamas savo aktus kaip drabužius jiems pridengti.

Tai parama, kuria mano dieviškoji valia gali pasikliauti ir džiaugtis plėtodama savo gyvenimą,

daryti neįtikėtinus stebuklus,

kaip jis slepiasi tvarinyje, prisidengdamas savo žmogišku aspektu.

Juolab kad jo FIAT yra visos kūrinijos ir visų būtybių ištakos,

– kurie jame gyvena, auga ir yra išsaugoti.

„Fiat“ yra aktorius ir visų jų veiksmų žiūrovas, o baigęs savo gyvenimą FIAT,

- jie skris į dangų tokiu veiksmu, kurio nori jo Valia.

Be to, viskas priklauso jam, jis turi visas teises ir niekas ir niekas negali nuo jo pabėgti.

Tas, kuris gyvena Jame

-Jis jį pažįsta,

- žino viską, ką daro,

- Nudžiuginu jį su jo kompanija,

-formuoti jo džiaugsmą ir

– patvirtinimas, ką Jis nori joje padaryti

Vietoj to, tas, kuris negyvena Jame

- jo nepažįsta,

- atsiduria izoliuotas ir

-formuoja nuolatinę jo kančią.

Po to su neapsakomu meilės švelnumu pridūrė:

Mano palaiminta dukra, kaip gražu gyventi mano valioje! Sutvėrimas, kuris tai daro, visada verčia mus   švęsti.

Ji nežino nieko, išskyrus mano valią, ir viskas jai tampa Dievo valia:

- kančia yra dieviškoji valia,

- džiaugsmas yra dieviškoji valia,

- jo širdies plakimas, kvėpavimas ir judesiai, viskas tampa Dieviška Valia

Jo žingsniai ir darbai yra

taip pat mano Valios žingsniai

mano Fiato darbų šventumą   .

Maistas, kurį ji valgo, miegas, patys natūraliausi dalykai jai tampa Dievo Valia.

Visame, ką jis mato, girdi ir   liečia,

jis mato, girdi ir paliečia mano Valios pulsuojantį gyvenimą.

Mano valia ją visada labai užsiėmusi ir investuoja į save

kuris pavydus neleidžia niekam kitam, net ore, būti Dieviška Valia.

Sutvėrimui viskas yra mūsų Valia ir taip yra ir mums. Mes jaučiame būtybę

- visoje mūsų dieviškoje būtyje,

-Širdyje ir

- Sąjūdyje.

Negalime ir nieko nedarysime be kūrinio, kuris gyvena mūsų Valioje.

Mūsų meilė yra tokia, kad ji liejasi visuose savo darbuose. Ji kartu su mumis dalyvauja palaikant mūsų kūrimo ir išsaugojimo aktą!

Ji yra su mumis, ji daro tai, ką mes darome, ji nori to, ko norime mes

Ir mes negalime to atidėti, nes

- Valia, kurią mes turime, yra

-viena meilė,

-vienas veiksmas, kurį atliekame!

Štai kas yra gyvenimas mūsų valioje:

- visada gyventi kartu,

– būti vienu ir tuo pačiu.

Tai buvo mūsų Meilės poreikis:

- turėti   būtybės draugiją,

- rask joje mūsų malonumų,

- Laikykite jį ant kelių, kad būtumėte laimingi kartu.

O kadangi padaras mažas, norime jai padovanoti savo Valią.

kad galėtume duoti jam savo gyvenimą, savo poelgį ir savo būdus kiekviename jo poelyje.

Jie yra mūsų iš prigimties, o ne jo malonės. Tai mūsų džiaugsmas ir didžiausia šlovė.

Jūs tikite, kad mažai duoti savo Esybei   , kad tai padarytume

-kad padaras, per mažas, kad jį sulaikytų, gali mums grąžinti

su savimi – ir kad mainais galime vėl dovanoti save?

Tai nuolatinė abipusė dovana

-kuris atneša tiek daug meilės ir šlovės

kad jaučiamės apdovanoti suteikę jam gyvybę.

Todėl viskas, ką padaras daro neįleisdamas mūsų valios,

Rytai

širdies skausmas,   kurį jaučiame,

teisė, kurios mes jaučiamės   atimti,

džiaugsmas,   kurį prarandame.

Todėl būkite atidūs, kad viskas jumyse būtų tik Dieviškoji Valia.

Be to, už kiekvieną veiksmą, kurį tvarinys atlieka pagal mūsų dieviškąją valią,

padvigubinkime savo meilę   jai.

Kai ši Meilė jį investuoja,    ji  perduoda jam

- Mūsų šventumas, mūsų gerumas ir išmintis.

Dėl to jis gauna dvigubai daugiau

- šventumas, gerumas ir savo Kūrėjo pažinimas.

Kadangi mylime jį su dviguba meile,

savo ruožtu jis myli mus dviguba meile, šventumu ir gerumu.

Mūsų meilė veikia. Tai prasideda nuo mūsų Aukščiausios Esybės dvigubai mylėti tvarinį.

Jis suteikia jam malonę, kad galėtų mus mylėti vis didesne meile.

Nieko negalima pridėti prie tokio didelio mūsų valios poelgio.

Nes galima sakyti, kad šie poelgiai džiugina mūsų meilę ir šventumą. Jie yra jos pažinimo būdas

- Kas mes tokie ir

- Kaip mes jį mylime.

(1) Dieviškoji Valia ir toliau mane investuoja.

Jaučiu savyje jo judesį, kuris mane taip iškalbingai kalba Jei jis nepadarė stebuklo, kad suprastų save,

Negalėjau pakartoti to, ką jis sako. Tai atitinka mano sugebėjimus.

nes kalbėdamas, būdamas jo kūrybiniu žodžiu, jis nori sukurti jame esantį gėrį ir jei aš jo nesuprasčiau, negalėčiau šio gėrio pasisavinti, juo labiau atiduoti kitiems kaip Aukščiausiojo Fiato nuosavybės. .

Tariau sau: „Kaip tavo judėjimas yra žodis? Ir mano mielasis Jėzus aplankė mano vargšę sielą ir, visa meile, pasakė:

Palaimintoji dieviškosios valios dukra,

žinok, kad ten, kur viešpatauja mano Valia su savo kūrybine galia, jos judėjimas yra jo žodis,

Kalbėkite darbuose, žingsniuose, mintyse ir kvėpavimu...

Mano Valia nori įkurti savo Karalystę.

Taip jis kalba, kad sukurtų savo dieviškąjį gyvenimą kiekviename tvarinio veiksme.

Todėl reikia maksimalaus dėmesio

išgirsti, kur jis nori pradėti savo mokymą.

Savo Žodžio galia  investuoja jo Valia

- žmogaus veiksmas,

-kvėpavimas,

- širdies plakimas,

– mąstantis e

 – juose formuojamas žmogaus žodis 

- jo dieviškasis darbas,

- kvėpavimas, širdies plakimas, mintis ir dieviškasis žodis.

Šie veiksmai pakyla į dangų ir atsiduria Šventosios Trejybės akivaizdoje. Mūsų Dieviškumas žiūri į juos, o ką mes randame?

Šiuose veiksmuose mes atgaminame save, savo gyvybę ir Šventąją Trejybę.

Pažvelkime į mūsų valios stebuklą, kuris savo galia užvaldė tvarinį, paversdamas jį mūsų gyvenimo pakartojimu.

Oi! kokie mes laimingi ir laimingi, nes esame

- Šventenybė, kuri panaši į mus,

- mūsų meilė, kuri mus myli,

- Intelektas, kuris mus supranta,

- mūsų galia ir gerumas

kurios verčia mus mylėti žmoniją savo saldumo saitais.

Jame atpažįstame save ir randame Kūrybos darbą tokį, kokio norime.

Tik viename iš šių aktų yra tiek daug stebuklų

-kad jie neranda pakankamai vietos apsirengti, kad ir koks puikus būtų jų spindesys.

Tik mūsų begalybėje jie randa erdvės likti susilieję su mūsų veiksmais. Kas nebus mūsų ir tvarinio šlovė, nes jos darbai dėl mūsų Fiato užima vietą tarp jos Kūrėjo veiksmų?

Ak  !

Jei visi žinotų, ką tai reiškia

- gyventi mūsų dieviškoje valioje,

- Leisk jai karaliauti,

jie būtų varžęsi tarpusavyje

- būti į tai investuota e

- tapkite dieviškojo gyvenimo kartotojais  !

Mano mylimas Jėzus tylėjo.

Aš likau panardintas į dieviškosios valios jūrą, tarsi apsvaigęs: mano Dieve, kaip toli gali pasiekti ji, gyvenanti tavo Valioje! ...

Ir daugybė minčių, kaip tiek daug balsų, kalbėjo man, kad man pasakytų..., bet aš negaliu to pakartoti. Galėčiau būti, kai esu Dangiškoje Tėvynėje ir turiu jos kalbą.

Ir mano didžiausias gėris,   Jėzus,   tęsė:

Mano dukra, nenustebk.

Mano valioje viskas įmanoma.

Tikra meilė, kai tobula, prasideda nuo savęs.

Tikrasis pavyzdys yra Šventoji Trejybė.

Dangiškasis Tėvas   mylėjo save  . Savo meile   jis pagimdė savo Sūnų  .

jis pamilo save Sūnuje.

Aš, jo Sūnus, pamilau save Tėve.

Iš šios meilės kilo Šventoji Dvasia  .

Per šią meilę sau Dangiškasis Tėvas sukūrė

-viena meilė,

- viena galia,

-viena Šventenybė ir kt.

Jis sukūrė neatskiriamą trijų dieviškų asmenų sąjungą.

Kai kūrėme Kūriniją, mylėjome save. Mes mylėjome vienas kitą pratęsdami dangų ir kurdami saulę.

Meilė, kurią mylėjome sau, paskatino mus sukurti tiek daug nuostabių dalykų, vertų mūsų ir neatsiejamų nuo mūsų.

Kai sukūrėme žmogų,

meilė sau tapo intensyvesnė.

Kaip mes mylėjome vienas kitą jame,

mūsų meilė atkartojo mūsų gyvenimą ir įvaizdį jo sielos gelmėse.

Galite duoti tik tai, ką turite. Mūsų meilė tobula.

Mylėdami save,

negalėjome atsiskirti nuo to, kas iš mūsų išėjo.

Mūsų valia, norėdama, kad tvarinys joje gyventų ir sudarytų mūsų Karalystę,

myli save.

Taip mylėdamas save, jis nori duoti tai, ką turi.

Mūsų Valia tik laiminga

kai jis formuoja mūsų Gyvenimo pasikartojimą   e

kai jis veikia   tvarinio veiksmuose.

Tada viskas

- triumfuojantis ir pergalingas, e

- su didžiausia šlove ir garbe mums,

Jis neša juos mūsų dieviškosiose įsčiose

nes mes galime atpažinti savo Gyvenimą kūrinio, gyvenančio mūsų Valioje, veiksmuose.

Tai jausmas mylėti save visame kame, ką nori daryti ir gaminti.

:

atsidavimas suformuojant kitą būtį, panašią į Aš (Dievą).

Mūsų Valia yra mūsų Gyvybės trąša ir sėjamoji.

Kai jis randa norinčių sielų,

- Ji myli save,

- Jis apvaisina juos savo meile,

- Ji sėja šiose sielose savo dieviškus veiksmus, kurie kartu sudaro didįjį dieviškojo Gyvybės stebuklą tvarinyje.

Todėl visiškai apleisk save mano valioje. Leisk jam daryti su tavimi ką nori.

Ir mes būsime laimingi, jūs ir mes.

Aš padariau savo ratus Dieviškosios   Valios aktuose.

Sustojau prie Švenčiausiosios Mergelės Prasidėjimo, kad pasiūlyčiau Dievui Jėgą ir Meilę, kurią dieviškieji asmenys įdėjo į Dangaus Motinos Prasidėjimą.

kad jų Karalystė ateitų į žemę. Mano mielasis Jėzus mane nustebino ir pasakė:

Mano dukra, kai ši Švenčiausioji Mergelė buvo pradėta,   mūsų šventė su žmoniškumu vėl prasidėjo. Tiesą sakant, nuo pat pirmosios pastojimo akimirkos jis paveldėjo mūsų dieviškąją valią, kuri iš karto pradėjo jo intensyvų dievišką darbą jo gražioje sieloje.

Kiekviename įkvėpime, širdies plakime ir mintyse Jo kūrybinės galios suformuota mūsų Valia užburia šventumo, grožio ir malonės stebuklais.

Iki to momento, kai mes patys, kurie buvome aktoriai ir žiūrovai kartu su savo Dieviška Valia, liekame ekstazėje.

Savo meilės bangoje mes pasakėme:

„Kokia graži būtybė su mūsų valia!

Tai suteikia mums galimybę kurti gražiausius savo darbus ir suteikia gyvybės mūsų gyvenimui   .

Mūsų meilė džiaugėsi, švenčiama, nes gimė mūsų dieviškasis paveldėtojas, mūsų valios ir mūsų pačių gyvenimo paveldėtojas.

Mūsų Valia aktyviai veikė Joje, todėl ji buvo visiškai ir išimtinai mūsų.

Mes jautėmės joje

- mūsų kvėpavimas,

- mūsų širdies plakimas,

- mūsų meilė, kuri dega ir nuolat myli,

-mūsų judesiai jo.

Mūsų grožis šviečia

- kai jis perkėlė savo vyzdžius,

- jos mažų rankų gestais,

-saldžiame žavingo balso kere.

Ji mus taip užsiėmė, kad negalėjome atitraukti akių,

net trumpam.

Jis tikrai buvo mūsų, visų mūsų.

Visa tai buvo mūsų, o mūsų valia jau buvo jo, tiesa.

Mes atpažinome šioje šventoje būtybėje savo dieviškąjį Įpėdinį ir, turėdamas mūsų valią, jis jau turėjo viską.

Švenčiausioji Mergelė turėjo savo žmogiškumą, kuriame ji sujungė visą žmonių šeimą, kaip su kūnu susijusius narius.

Matydamas joje visą žmogiškumą,

- jos pastojimui, jos labui,

Pirmąjį taikos bučinį padovanojome visai žmonijai, kad taptume mūsų dieviškojo Įpėdinio paveldėtojais

- išskyrus keletą nedėkingų padarų, kurie nenorėtų jo gauti.

Dabar jūs suprantate, kodėl neabejotina, kad mūsų Valios karalystė bus įkurta žemėje. Nes jau yra tų, kurie tai paveldėjo. Kadangi šis padaras priklauso žmonių rasei, visi tvariniai įgijo teisę jį turėti   .

Ši dangiškoji Valdovė  , kaip savo meilės liudininkė, atidavė save į mūsų kūrybines rankas kaip užstatą, kad visi galėtų priimti Karalystę.

Šis pažadas turėjo mūsų valios gyvybę. Taigi jis turėjo begalinę vertę. Todėl jis galėjo bendrauti su visais.

Koks mielas ir brangus pažadas, kurį mūsų rankose reprezentavo ši šventoji būtybė!

Jis privertė savo gyvenimą ir darbus tekėti mūsų dieviškoje valioje,

Taip jis suformavo dieviškas monetas

kad galėtume sumokėti mums už tuos, kurie ketino paveldėti mūsų Dieviškąjį Fiat.

Būtent tada atėjo mano Žmoniškumas, susijungęs su Amžinuoju Žodžiu. Su savo gyvenimu, kančia ir mirtimi,

Sumokėjau pakankamai kainos

- išpirkti mūsų Dieviškąją Valią e

- atiduoti kaip palikimą būtybėms.

Veiksmas, kvėpavimas, judesys mano valioje turi vertę, galinčią nusipirkti dangų ir žemę – visa, ko tik gali trokšti.

Todėl mano Valia ir tik mano Valia tebūna tavo gyvybė ir visa tavo.

Vis labiau pasinėriau į Dieviškąją Valią... Kokią nuostabią jėgą ji turi!

Jo saldumas, patrauklumas ir tokie žavūs, kad nenorėtų praleisti nė vieno iš jo sklindančio atodūsio.

Mano mielasis Jėzus pridūrė:

„Mano dukra, mano valios stebuklai yra   negirdėti.

Jo galia tokia, kad vos tik padaras veikia Joje, jis surenka tai, ką darė anksčiau.

Ir kiekvienam savo poelgiui ji grąžina nuopelnus, gėrį, savo galią, tarsi tai darytų esamą akimirką. Jis praturtina jį tokiomis malonėmis ir grožybėmis, kad užburia Dangus.

Tada jis tarsi dangiškoji rasa investuoja į visus šventuosius, išdalindama jiems naują šlovę ir laimę, slypinčią mano Valios kūrinio veiksmuose.

Ši rasa lieja visas keliaujančias sielas,

kad jie savo veiksmuose pajustų jo galią ir malonę.

Kiek sielų degina aistros, nuodėmės, nesveiki malonumai,

-jauti šios dieviškosios rasos gaivumą, grįžtantį į gėrį.

Vienas vienintelis veiksmas mano valioje įsiveržia į dangų ir žemę

Jei mano Valia neranda sielų, norinčių priimti tokį gėrį, ji pradeda ieškoti ir stebėti gyvenimo aplinkybes, galimybes ir nusivylimus, pasiruošusi jas investuoti, kvepėti ir duoti gėrį, kurį turi.

Veiksmai mano valioje niekada nėra tingūs.

Jie pripildyti dieviškos šviesos, meilės, šventumo ir saldumo. Jie jaučia poreikį

- suteikti šviesą tiems, kurie gyvena tamsoje,

- dovanok meilę tiems, kurie šalti,

- suteikti šventumą tiems, kurie gyvena nuodėmėje,

-suteikti saldumo esantiems kartumo.

Šie veiksmai yra tikrieji mano dieviškojo Fiat vaikai ir jie niekada nesiliauja. Jie tęsia savo kelią šimtmečius, net jei reikia,

duoti jų turimą Gėrį.

Ir kadangi juos stumia mano „Fiat“ galia, jie gali pasakyti:

"Mes galime padaryti viską, nes dieviška Valia suteikė mums gyvybę".

Mano vargšė dvasia ir toliau kerta Dieviškosios   Valios jūrą.

Man atrodo, kad jis visada nori man papasakoti naujų dalykų apie tai, ką gali ir nori daryti būtybėje, kurioje karaliauja.

Kadangi mano mielasis Jėzus labai džiaugiasi galėdamas kalbėti apie savo valią, kai tik pamato būtybę, norinčią išklausyti jo istoriją, jis tampa pasakotoju, kad ją žinotų ir   pamiltų.

Dar kartą apsilankęs pas mane, jis man pasakė:

 Mano dukra ,

jei norėčiau visada papasakoti apie savo Fiat, visada turėčiau ką nors papasakoti, nes jo istorija amžina – ji niekada nesibaigia.

-arba apie tai, kas Jis pats yra, arba

-Ką jis gali padaryti būtybėje.

Turite žinoti, kad vienas mano valios veiksmas tvarinyje turi tiek daug

- Jėgos, Malonės, Meilės ir Šventumo, kad jei mano valia neveiktų stebuklas,

padaras nesugebėtų jo sulaikyti

Nes tai yra begalinis veiksmas ir tai, kas yra ribota, negali apimti visko.

Išgirsk, kaip toli nueina mano meilė:

kai tvarinys atsisako ir vadina mano valią savo veiksme, veikia mano dieviškoji valia.

Veikiant skambinate

- begalinis garsas,

- jo amžinasis gyvenimas e

- Jo galia, kuri yra aukščiau už viską,

- jo begalybė, kuri šaukia ir apima viską ir viską... Niekas negali būti atidėtas savo darbe.

Tada, kai jis viską uždaro savyje, mano Valia formuoja jo kūrinį.

Pažiūrėkite, koks veiksmas yra mano testamente:

vaidmuo

- begalinis,

- amžinas,

- apsiginklavęs dieviška galia,

-didelis.

Taigi niekas negali pasakyti: „Aš nebuvau ten tame veiksme“.

Šie veiksmai negali būti be gamybos

-didžiulė dieviška šlovė ir mūsų Aukščiausiajai Didenybei

- Tai nepaprastai naudinga būtybėms.

Šie veiksmai atliekami su būtybe

- veikti taip, kaip veikia Dievas,

- suvienyti Dievą ir kūriniją: Dievą, kuris duoda, tvarinį, kuris gauna.

Šie poelgiai yra tarsi pretekstas mūsų meilei ir mums sako:

„Padaras suteikė mums vietą savo veikloje.

Tai suteikė mums laisvę daryti tai, ko norime. Taigi, mūsų Meilė mums primeta save

- duok mums tai, kas esame ir

- pagerbti save ir savo veikiančią valią. Mūsų Meilė pasiekia tokius pretekstus ir meilės nekantrumą

-Kas norėtų, kad niekada nenustotume duoti

stovi prieš mus

- mūsų begalinė begalybė,

- mūsų galia, kuri gali viską,

- mūsų Išmintis, kuri išmeta viską.

Šie veiksmai yra dieviški. Taigi jie yra pajėgūs

-formuoti pasą kitiems padarams el

- kad jie įeitų į mūsų valios karalystę.

Jie padovanos mūsų karalystei   sūnų

kiek veiksmų buvo atlikta pagal vieną iš mūsų   testamentų,

tuo daugiau mūsų Karalystė bus apgyvendinta.

Visas Gėris perpildys juos

kurie pirmieji savo veiksmais suteikė gyvybę mano Valiai.

Turite žinoti, kad pirmuosius pasus sudariau Aš ir mano dangiškoji Motina pirmiesiems mano valios vaikams.

Šiuose pasuose yra mano parašas raštu

-su mano krauju ir

-su Švč. Mergelės kančiomis.

Mano parašas yra ant visų kitų pasų, kitaip jie nebūtų atpažinti.

Todėl jis valdo tvarinį, kuris gyvena mano valioje

- Mano gyvenimas kaip   principas,

- Mano meilė kaip širdies plakimas,

- mano darbai ir žingsniai kaip kraitis,

- mano paties Valia kaip žodis.

Aš pats esu joje.

Oi! kaip aš jį myliu ir jaučiuosi mylima su savo meile.

O siela jaučia tiek daug džiaugsmo ir pasitenkinimo, nes gali

-mylėk mane nebe savo mažąja meile, o mano amžina meile.

- pabučiuok mane su mano darbais,

- bėgdamas iš paskos mano žingsniais jis jaučia, kad aš esu jo gyvenimas.

Ji viską randa manyje, o aš joje.

Taigi, mano dukra, būk atsargi, jei nori būti laiminga ir padaryk mane laiminga.

Po to šiek tiek skaudėjo ir stipriai kosėjau   .

Prašiau kiekvieno kosulio, kad žemėje viešpatautų Dieviškoji Valia.

O mano mielasis Jėzus, visu švelnumu, stipriai mane apkabino ir pasakė.

:

Mano dukra

Žinojau, kad su kiekvienu kosulio priepuoliu prašysi Mano Valios. Mano Širdį tai palietė, perpildyta meile.

Atrodė, kad gavau tavo kosulį,

- mano begalybė, kuri mane apgaubė ir paprašė mano valios,

-Mano Jėga ir mano Begalybė, kurios privertė visus paklausti

mano valios karalystė tiek, kad aš pats turėjau pasakyti:

"Mano valia, ateik ir karaliaukite. Nelaukite ilgiau!"

Jaučiu tokį smurtą, kad darau ir tiesiog sakau, ką padaras daro ir sako.

Noriu, kad paklaustum mano valios

- savo kančiose,

- maiste, kurį valgote,

- vandenyje, kurį geriate,

- jūsų atliekamame darbe

- per miegus.

Noriu, kad tu įpareigok savo kvėpavimą ir širdies plakimą prašyti, kad mano Valia ateitų ir viešpatautų.

Taigi viskas bus proga paprašyti mano valios.

net saulė, kuri pripildo tavo   akis,

- vėjas, kuris pučia ant tavęs,

- dangus virš galvos...

Viskas bus proga tau prašyti, kad mano Valia viešpatautų tarp būtybių.

Taip darydami į mano rankas atiduosite daug įsipareigojimų

iš kurių pirmoji bus visa tavo esybė.

Taigi jūs net nepajudėsite

neprašydamas, kad mano Valia būtų visų žinoma ir geidžiama.

Jaučiau, kad mano vargšą protą užplūdo tiek daug tiesų, kad Jėzus privertė mane parašyti apie dieviškąją   valią.

As maniau:

„Kas žino, kada išaiškės šios tiesos apie dieviškąjį Fiat ir gėrį, kurį jie gamins? Mano mielasis Jėzus nustebino mane savo mažu apsilankymu ir   , būdamas gerumo ir švelnumo, jis man pasakė:

Mano dukra

Taip pat jaučiu poreikį tau parodyti meilę

- Įsakymas, kurį šios tiesos turės e

- Gėrį, kurį jie gamins.

Šios tiesos apie mano dieviškąją valią sudarys mano Fiato dieną būtybių apsuptyje.

Ši diena išauš, kai jie juos pažins.

Kai tik tvariniai pradės pažinti pirmąsias Tiesas, kurias jums apreiškiau, ateis   šviesi aušra.

- su sąlyga, kad padarai turi gerą valią ir yra pasirengę iš to padaryti savo gyvenimą.

Tačiau šios tiesos kartu turės ir dorybę.

- sutvarkyti būtybes e

-apšviesti daug aklųjų

kurie jų nepažįsta ir nemėgsta.

Kartą išaušta aušra

būtybės jausis   apimtos dangiškos Ramybės ir sustiprintos Gėriu.

Jie atsidusos už kitų tiesų

kuri taps    mano Dieviškosios   Valios dienos  pradžia  .

Ši   dienos pradžia padidins Šviesą ir Meilę.

Visa tai prisidės prie šių būtybių gerovės.

Aistros praras galią priversti jas įkristi į nuodėmę.

Galima sakyti   , kad jie pajus pirmąją dieviškojo gėrio tvarką   , kuri palengvins jų veiksmus.

Jie pajus   Jėgą   , kuri leis jiems daryti viską, nes pagrindinė jos dorybė yra būtent ši:

į sielą įnešti   jos prigimties virsmą Gėriu  .

Taigi, jausdami   didžiulį šios dienos pradžios gėrį  , jie su nekantrumu lauks tos dienos.

Tada jie sužinos daugiau tiesų, kurios sudarys dienos pilnatvę. Šioje dienos šviesoje jie jausis aiškiai  

mano Valios Gyvenimas juose

jo džiaugsmas ir   laimė,

- jos kūrybinė ir veiklos dorybė  .

Jie pajus mano gyvybę,   tapdami mano dieviškosios valios nešėjais  .

Visa diena sužadins juose tokį didelį norą sužinoti daugiau tiesų, kad jas pažinus susidarys   visa popietė.

Padaras   niekada nebesijaus vienišas

Tarp jos ir mano   valios daugiau niekada nebus atsiskyrimo    .

Ką darys mano Valia, tą padarys ir padaras, dirbdamas kartu. Viskas priklausys jam: dangus, žemė ir pats Dievas   .

Tada ar matai, koks kilnus, dieviškas ir brangus tikslas yra šios Tiesos apie mano dieviškąją valią, kurias priverčiau parašyti Jo dienai sukurti?

- kai kuriems jie suformuos aurorą;

- kitiems dienos pradžia;

- kitiems vis dar dienos pilnatvę ir

- pagaliau, visa popietė.

Šios tiesos susidarys pagal jų žinias,

- skirtingos sielų kategorijos, kurios gyvens mano valioje. Vienomis žiniomis daugiau arba mažiau,

- privers juos pakilti arba likti skirtingose ​​kategorijose.

Žinios bus ta ranka, kuri pakels juos į   aukščiausias kategorijas.Tai bus pats mano Valios pilnatvės gyvenimas jose.

Galiu patvirtinti, kad šiomis tiesomis sukūriau dieną visiems, kurie nori gyventi pagal mano dieviškąją valią. Dangiškoji diena, didesnė už pačią Kūriniją, o ne saulę ar žvaigždes.

Nes   kiekviena Tiesa turi dorybę sukurti mūsų gyvybę tvarinyje.

O žmogau, kiek tai pranoksta visą Kūriniją!

Išreikšdama tiek daug tiesų apie mano dieviškąją valią, mūsų Meilė nugalėjo viską.

Mūsų šlovė iš būtybių pusės bus baigta.

Nes jie turės mūsų gyvenimą, kad šlovintų ir mylėtų mus.

Kalbant apie šių tiesų atsiradimą:

Aš turėjau jėgų ir meilės padėti būtybei, kuriai turėjau juos parodyti,

Taip pat aš turėsiu Jėgos ir Meilės

investuoti į būtybes ir paversti jas tomis pačiomis Tiesomis.

Staiga, jausdami Gyvybę, būtybės pajus didžiulį poreikį išoriškai išreikšti tai, ką jie jaus savyje.

Nesijaudink.

Galėdamas viską, viską padarysiu ir viskuo pasirūpinsiu.

Tada aš ir toliau sekiau Dieviškosios Valios veiksmus, kurie buvo   joje

visi   darbai,

visa   meile,

visos maldos ir   kančios,

 jaudinantis gyvenimas , 

kvėpavimas ir viskas, ką darė Dangaus karalienė, tarsi ji   darytų   viską.

Ir aš palaikiau šiuos veiksmus prieš mane,

-Pabučiavau juos,

-Aš juos mylėjau ir

- Pasiūliau jiems, kad žemėje ateitų Dieviškosios Valios Karalystė.

Mano mielasis Jėzus tada pridūrė:

Mano palaimintoji dukra, kuri gyvena pagal mano valią, gali įeiti, kur tik nori, ir gali man duoti viską:

- net   mano dangiškoji Motina  , tarsi ji būtų jos

- Jos meilė man

- Viskas, ką aš padariau.

Jis taip pat gali atkurti mano gyvenimą ir duoti jį man, kad mylėtų mane, tarsi jis būtų jo savas,

Tu turi žinoti:

Sukūriau tvarinio dieną

atskleisdamas jums tiek daug tiesų apie mano dieviškąją valią,

Taigi   Dangaus Valdovas   sudarė dovanas tvariniams, kurie gyvens pagal mano dieviškąją valią:

- su savo meile, kančiomis, maldomis ir veiksmais,

kuri, įvykdyta mano dieviškosios valios, užpildė dangų ir žemę, dūsauja ir trokšta, kad galėtų jais padovanoti savo vaikus!

Jį užlieja daugybė malonės, meilės ir šventumo turtų.

Tačiau jis negali rasti savo vaikų, kurie juos aprūpintų, nes jie negyvena toje valioje, kurioje gyveno jis.

Žiūrėk, mano dukra, kaip parašyta visame kame, ką jis padarė ir iškentėjo.

" Mano vaikams   ". Todėl,

jei myli, jis kviečia savo vaikus gauti jo   meilės kraitį

kad mus pripažintų jo vaikais ir taip pat mūsų vaikais,

kad mylėtume juos taip, kaip juos mylime.

Jei jis meldžiasi, jis nori duoti savo maldos talentą. Trumpai tariant, ji nori juos aprūpinti

- Jo šventumo,

- jo kančių ir

– paties jos Sūnaus Gyvenimo.

Tai juda

pamatyti ją motiniškoje širdyje kaip   šventovėje saugončią savo vaikus,   pvz

vadink juos visais jo veiksmais ir   kvėpavimu, sakydamas mūsų Aukščiausiajai Esybei:

„Viskas, ką aš esu ir turiu, skirta mano vaikams.

Klausyk manęs, mano širdis trykšta meile.

Pasigailėk Motinos

kuris myli ir nori duoti kraitį savo vaikams, kad jie būtų laimingi. Mano palaima nėra pilna, nes jie nesimėgauja tuo, ką turiu.

Todėl įsitikinkite, kad Dieviškoji Valia netrukus bus žinoma,

- kad jie matytų savo Motinos kančią, kuri nori duoti jiems kraitį, kad jie būtų šventi ir laimingi“.

Tikėkite, kad galime likti abejingi susidūrę su

šiam judančiam reginiui,

savo karštai meilei   ir

jos motiniškam    švelnumui 

su kuo ji, žadindama savo, kaip Motinos, teises, mums meldžiasi ir mus šaukia?

Ak! Ne!

Kiek kartų priešais jo dėmesį

Atskleidžiu kitas stebinančias tiesas apie savo FIAT,

kad jis galėtų suformuoti didesnį kraitį savo   vaikams. Nes tai bus jiems duota pagal jų   žinias.

Jūs taip pat, tarp metų mano Dieviškoji Valia ir melskitės, melskitės su šia Dangiškoji Motina, kad mūsų Valia būtų žinoma ir viešpatautų visuose kūriniuose.

Dieviškoji Valia ir toliau užlieja Mane Savo šviesa ir išlaisvina jėgą, kuri daro stebuklus tvarinio veiksmuose iki tokio lygio, kad ji lieka   patenkinta.

Tai tikrai parodo kūrybinę galią

kuriame yra viskas ir viskas mažame žmogaus veiksme.

O dieviškosios valios galia ir meilė, koks tu nenugalimas! Tavo galia nugali viską, tavo meilė nuostabi!

Mano žavingas Jėzus nori, kad mes suprastume neįtikėtinus stebuklus, kuriuos jo dieviškasis Fiatas gali padaryti tvarinyje. Jis man pasakė:

Mano valios dukra, mano meilės liepsnos tokios, kad uždusu. Ir kad galėčiau išlaisvinti savo meilę, kuri mane dega ir dreba   iš nekantrumo,

Aš grįšiu, kad pasakyčiau, ką mano Valia gali padaryti tvarinyje. Kad mano Valia viešpatautų, reikia žinoti

-Kas ji,

- jo meilės matas,

-Kokią galią ji turi e

ką jis gali   padaryti.

Dabar klausyk.

Kai padaras suteikia jam laisvę dirbti,

-Reikalauja savo begalybės ir galios e

– šiame veiksme apima visus ir visus dalykus.

Mūsų dieviškumas priima kiekvienos būtybės meilę šiame veiksme.

Šiame veiksme girdime visų širdžių balsus ir plakimus,   kurie mums sako:

"Mes tave mylime. Mes tave mylime!"

Mūsų Valia suteikia mums garbinimą, kuris priklauso jų Kūrėjui

- nuo kiekvienos būtybės ir visko.

Tai pagyvina viską ir mes tiksliai klausomės šiame veiksme

saulė, dangus ir   žvaigždės

visa kūryba

kuri mums sako: "Mes tave mylime, dieviname, šloviname!"

Todėl viską, kas veikia tvarinyje, gauname iš savo Valios.

Mūsų meilė kiekvienai būtybei yra atlyginta ir mūsų šlovė yra visiška.

Mūsų Valia gali mums duoti viską, net ir per tvarinio veiksmą. Be to, tempiama meilės tiems, kurie leidžia jai veikti, ji jam pasakė:

„Aš tau duodu viską, mano dukra.

Paskelbsiu jus kaip vienintelį mūsų Aukščiausiosios Didenybės akivaizdoje

- kuris mylėjo mus už visas būtybes,

- kuris suteikė mums šlovę ir garbinimą visiems,

-kuris mus mylėjo net nuo saulės, iš dangaus...

Visa suderinta kūryba ir visi sukurti dalykai vienas kitam pasakė,

„  Meilė, meilė mūsų Kūrėjui“.

Todėl aš tau dėkoju už viską: viskas tavo. Mano valia žino ir nori veikti tik tada, kai gali viską užrakinti ir padaryti. “

Nustebau ir pagalvojau:

"Tai įmanoma. Ar visa tai įmanoma?"

Ir mano Jėzus pridūrė:

Mano dukra, nenustebk.

Mano valioje vienas veiksmas yra didesnis už dangų ir žemę. Jo begalybė neturi ribų, jo galia yra begalinė

Viską laiko rankoje.

Jis dirba su begaline meile, kuri gali suteikti meilės viskam.

Visus mylėjęs – oi! kiek meilės jam liko. Mūsų meilė tobula.

Pirma, mes mylime vienas kitą

Mes užtikriname savo interesus, šlovę ir meilę.

Tada mes nusileidžiame į kūrinius, mylinčius juos savo meile,

Garbiname save savo darbais. Kas pirmas negalvoja apie save?

Dėl to

- kad mūsų Valia veikia mumyse ar būtybėse, jie pirmiausia turi mums teisingai suteikti,

- kas mums priklauso ir kas mums tinka, kiekvienam. Tada padarai gaus, kiekvienas pagal savo nuostatas.

Po to mane ir toliau plūdo   dieviškosios Valios bangos.

Šviesos bangos, užpildytos Tiesa ir   Meile,

nori atskleisti savo stebuklus, savo galią ir tai, ką jis nori duoti būtybei.

Sekiau jo kūrybos veiksmus, kad jie taptų mano ir galėčiau pasakyti:

„Tai, kas priklauso Jėzui, yra ir mano“. Mano mielasis Jėzus sugrįžo ir pridūrė:

Mano valios dukra, kai padaras grįžta prie mūsų darbų, kad juos apmąstytų, pamiltų ir   paverstų savo,

mūsų meilė verčia mus bėgti jos link

pasveikinti ją ir atnaujinti savo kūrinius tik jai, tarsi juos kartotume.

Mes jame centralizuojame save

- visa mūsų meilė taip pat

- mūsų galia,

- mūsų džiaugsmai,

- Meilės gudrybės ir kvailystės, kurias jautėme kurdami visą kūrybą.

Savo meilės pertekliumi žiūrime į jį ir randame   dangų ir meilę   , kurią jautėme pratęsdami jo mėlyną skliautą.

Tada dar kartą žiūrime ir randame   žvaigždžių įvairovę

kai jis duoda savo balsą visiems, kad jie sakytų

"Aš tave myliu, aš myliu tave, aš tave myliu"...

Šie „Aš tave myliu“  balsai    sudaro gražiausią dangiškąją muziką. Šis saldus garsas mus svaigina. Ir išgėrę sakome jam:

„Mergaitė, kokia tu graži!

Tu dovanoji mums begalinius džiaugsmus.

Net kai mes sukūrėme viską,

tokių melodijų ir džiaugsmų nesame gavę

Nes trūko padaras, kuris, susijungęs su mūsų valia,

tai mūsų kūriniuose pasakytų:   „Aš tave myliu, myliu tave, myliu tave“.

Matydamas tokį meilės parodymą,

Mes atnaujiname   saulės, vėjo, jūros ir oro kūrybą  ,

- sutelkti joje visą meilę ir dieviškąją harmoniją, kurią jautėme kurdami visus šiuos elementus.

Oi! koks mums džiaugsmas ir kokią meilės grąžą ji mums suteikia. Pažvelgę ​​į tai, randame

-saulė, kuri dega meile mums;

- vėjas, kuris pučia ir dejuoja iš meilės, kuris formuoja paslaptingus meilės balsus, kurie mus supa ir mums sako: „  Tu mane mylėjai ir aš tave myliu “  .

Tai meilė, kurią tu man davei, ir tai meilė, kurią aš tau duodu...“

Ir formuoja siaučiančias bangas savo jūroje,

- iki to, kad suteiktume mums meilės kvapą kiekvienam   kūrinio įkvėpimui. Mes nuolat jaučiamės paliesti ir meilės trūkumai.

Siela, gyvenanti mūsų valioje, yra mums viskas. Tai daro mus užimtus.

Jis vis dar mus myli, bet su mūsų pačių meile.

Kiekvieną kartą, kai jis atlieka savo veiksmus mūsų Fiate, mes atnaujiname Kūrybos darbus.

Dėl linksmybių,

mes ją mylime ir verčiame ją   mylėti mus,

Kiekvieną jo atliktą veiksmą naudojame kaip medžiagą, kad atnaujintume įvairius savo sukurtus kūrinius.

Tačiau mūsų meilė nepatenkinta. Jis nori pridėti daugiau

Tada jis sukuriamas

-nauji malonės stebuklai e

mūsų pačių gyvenimas   mylimoje būtybėje.

Mėgstame veikti vieni

tarsi viską darytume tik dėl jos.

Jis verčia mus auginti mus tuos, kurie jį labai myli, daugiau meilės, pagarbos ir įvertinimo.

Taigi, kiek jis prisijungia prie mūsų, mes atnaujiname jo darbus. Jei jis prisijungia prie kūrimo darbų, mes atnaujiname savo kūrybos darbus   ;

Jei jis susijungia su mūsų Atpirkimo darbais, mes atnaujiname Atpirkimo darbus.

Todėl kartoju savo gimimo įrašus. Ir pažiūrėjęs randu

- mano gimimas joje,

taip pat meilė, dėl kurios    gimiau 

o jis myli mane ta pačia meile, su kuria atėjau į žemę.

Ar manai, kad man maža rasti savo meilę?

-Kas privertė mane gimti, verkti, kentėti, vaikščioti ir dirbti? Su ja, tik vienam, kartoju savo gyvenimą čia, žemėje

Mano Dieviškoji Valia verčia mane mylėti ta pačia meile, su kuria mylėjau ją, kai buvau žemėje gyventi savo atperkamąjį gyvenimą.

Todėl gyvenimas mano dieviškoje valioje yra viskas kūriniui ir viskas mums.

Jo darbuose sekiau Dieviškosios valios darbus ir tariau sau:

„Kas būtų didesnė garbė Dievui, sekti kūrimo ar atpirkimo veiksmus?

Jėzus sugrįžo man pasakyti:

Mano dukra, man jie abu labai patinka. Bet yra skirtumas.

Kūrybos darbuose būtybė randa mūsų Didenybę šventėje

-kuris sukuria daugybę dalykų, kurių pagrindinė priežastis yra tarnauti mūsų valdančiajai valiai kūryboje.

Visi sukurti daiktai turėjo tarnauti kaip saugykla

– už jo meilės, garbinimo ir šlovės grąžinimą mums.

Visi sukurti dalykai byloja apie mūsų meilę būtybėms. Ir būtybė per juos turėjo mylėti savo Kūrėją.

Turite žinoti, kad kiekvienas iš jūsų „  Aš tave myliu  “, kurį slepi

- saulėje, danguje ir kituose sukurtuose dalykuose tai yra mūsų brangenybė.

Mes juos mylime, bučiuojame, apkabiname ir jie mus džiugina

Jaučiamės šlovinti ir apdovanoti už viską, ką padarėme.

Ar tiki, kad mes liekame abejingi daugeliui   „aš tave myliu  “, kuriais aprengei Kūriniją. Iš viso!

Mes žiūrime į juos vieną po kito kaip į savo brangenybes.

Jie suteikia mums šlovę, kurią turėjome sukūrimo metu. Todėl tegul mūsų vakarėlis tęsiasi.

Jei šiuos   "Aš tave myliu  " galime pamatyti tik mes patys,

Taip yra todėl, kad mūsų Valia yra didžiulė kūryboje,

- užtemdo tavo „ Aš tave myliu “ savo šviesa, su   pavydu paslėpdama juos savo įsčiose.

Tai tarsi saulė, kurios šviesa ir šiluma yra didesnė ir intensyvesnė.

visų vertingų jame esančių efektų.

Jų nematyti, bet neabejotina, kad saulė turi tokį poveikį.

Tiesą sakant, jei jos šviesa paliečia gėlę, ji suteikia jai spalvą,

- kaip menininkas piešia įvairias grožybes ir spalvas, kad suformuotų saldų žmonių kartų žavesį.

Jei jos šviesa paliečia augalus ir vaisius,

-suteikia jiems saldumynų ir skonių įvairovę.

Tai rodo, kad saulė yra ne tik šviesa ir šiluma,

-bet jis savo šviesos glėbyje slepia ir kitas gėrybes.

Taip yra ir su kūriniu, kuris gyvena mūsų Valioje. Kai myli ir dievina, jis treniruojasi

jo meilės vaivorykštės grožis jo   darbuose,

džiaugsmų įvairovė ir gerų   darbų saldumas, kuris pavydu slepiasi jos   įsčiose.

Mano Valia yra meilės ir viso to, kas yra tvarinys, slėptuvė

joje vykdo, taip formuojasi

- gražiausias mūsų dieviškųjų darbų ornamentas e

- saldus mūsų akių žavesys.

Ir mes esame tokie laimingi, kad rodome tai visam Dangaus teismui, kad jie džiaugtųsi kartu su mumis.

Todėl tvarinys gali nesuteikti mums daugiau džiaugsmo, nei sekti savo kūrybos veiksmus.

Nes taip jis prisijungia prie mūsų dizaino. Jis prisijungia prie mūsų Meilės.

Jaučiame jos bučinius, kurie susilieja su mūsų ta pačia ir nepakartojama meile.

Koks džiaugsmas, kokia laimė turėti būtybę su mumis

-kas mus myli ir

- Kas daro viską, ką norime!

Išpirkimo tikslas yra kitoks:

- yra kaltininkas, kurio mes ieškome.

Kūryboje viskas buvo šventiška: mūsų darbai mums šypsojosi džiaugsmu, meile ir šlove.

Priešingai, Atpirkime: kančios, kartumas, ašaros, vaistai žmogui išgydyti...

Bet būtybė, įžengusi į mūsų valią,

-Tai gali investuoti visas mano kančias, kartėlį ir ašaras

su savo švelniu ir gailestingu „  Aš tave myliu  “ ir aš juose slepiu jos brangakmenį.

Taigi, apkabindamas šias brangenybes, mane ne tik guodžia, palaiko ir palydi tas, kuris gyvena mano Valioje.

Bet jo „  Aš tave myliu “ brangenybėse  taip pat rasiu

- tas, kuris džiovina mano ašaras,

- tas, kuris dalijasi mano kančiomis

tas, kuris   mane gina.

Todėl aš visada noriu tavęs savo valioje.

Taigi, nesvarbu, ar švęsdamas, ar kenčiant skausmą, aš visada laikysiu tave su savimi.

Mano vargšė dvasia ir toliau plaukia dieviškosios Valios jūroje. Jo staigmenų tiek daug.

Jo nekantrumas pamatyti savo Gyvenimą būtybėje toks, kad man neįmanoma visko pakartoti.

Mano mylimas Jėzus, aplankęs mano sielą, su neapsakoma meile pasakė:

Mano palaiminta dukra,

man didelė šventė kalbėti apie savo Valią. Dangus prisijungia prie manęs šioje šventėje.

Kai visi mato mane kalbant apie mano valią, jie atkreipia dėmesį ir klauso.

Kalbėti apie mano dieviškąją valią yra didžiausia puota, kokią tik galiu surengti visame Dangaus teisme.

Mano valia verčia tave keltis

-Meilė, veikianti sielose žemėje e

- Meilė palaiminta danguje.