Dangaus knyga
http://casimir.kuczaj.free.fr/Orange/litewski.html
9 tomas
Atsidūrźs savo įprastoje būsenoje, atsidūriau u savo kūno ribų su kūdikėliu Jėzumi ant rankų.
Aš jam pasakiau: „Pasakyk man, mano brangusis mayte, k¹ veikia Tėvas?
Jis atsakė : „Tėvas yra vienas su manimi; k¹ Tėvas daro, t¹ darau aš“. Aš pasakiau: "Ir, šventieji, k¹ jūs darote?"
Jis atsakė :
„Aš jiems vis¹ laik¹ atsiduodu.
Taigi aš esu jų gyvenimas, jų diaugsmas, palaima, jų didiulis gėris, begalinis ir neribotas.
Jie pilni Manźs ir visk¹ randa manyje. Aš esu jiems viskas, o jie – viskas man“.
Tai išgirdusi, pasidariau kaprizingas, sakydamas jam:
„Šventiesiems jūs nepaliaujamai atsiduodate.
Bet su manimi tu atsiduodi taip subtiliai ir protarpiais!
Jūs pasiekėte tašk¹, kai priverčiate mane praleisti dalį dienos neatėjus.
Kartais taip ilgai lauki, kad bijau, kad neateisi iki vakaro.
Ir tada aš gyvenu vien¹ iauriausių mirčių. Tačiau tu man sakei, kad mane labai myli!
Jis atsakė :
„Mano dukra, aš taip pat nepaliaujamai atsiduodu tau,
- kartais asmeniškai,
- kartais iš malonės,
-kartais per švies¹, pvz
- daugeliu kitų būdų.
Taigi kaip tu gali pasakyti, kad aš tavźs labai nemyliu?
T¹ akimirk¹ man kilo mintis paklausti jo, ar mano būklė atitinka jo testament¹. Man tai atrodo svarbiau nei tai, apie k¹ kalbėjome.
tada jis udavė klausim¹.
Bet uuot man atsakźs, jis priėjo ir įkišo lieuvį man į burn¹, kad nebegalėjau kalbėti.
Galėjau tik k¹ nors čiulpti, neinodamas, kas tai yra. Kai jis išsitraukė lieuvį, aš tiesiog turėjau laiko jam pasakyti:
— Viešpatie, grįk tuojau pat, kas ino, kada grįši?
Jis pasakė: „Grįšiu šį vakar¹“. Tada jis dingo.
Būdamas labai kentėjźs, negalėdamas pajudėti, savo maas kančias susiejau su Jėzaus kančiomis.
Aš bandiau įdėti meilės, kuri¹ jis pats įdeda, intensyvum¹,
kai savo kančiomis šlovina Tėv¹
- mūsų gedimų remontas e
- gauti visas prekes.
As maniau:
„Apsvarstysiu
- jo kančios tarsi būtų mano ir būtų mano kankinystė,
-mano lova lyg būtų mano kryius, el
-Mano tyla kaip lynai, laikantys mane prisirišź, kad būčiau brangesnis savo Aukščiausiojo Gėrio akyse.
Bet budeliai, aš jų nematau.
Kas tada yra budelis, kuris mane tiek drasko ir sumenkina,
– ne tik mano išorėje
-bet mano esybės gelmėse tiek, kad atrodo, kad mano gyvenimas nori sprogti?
Ak! Mano budelis yra pats mano mylimasis Jėzus! T¹ akimirk¹ jis man pasakė :
"Mano dukra,
tau didelė garbė, kad esu tavo budelis. Su tavimi elgiuosi kaip dentelmenas
-kuris ruošiasi tuoktis su savo suadėtine e
- kad jis būtų graesnis ir jo vertesnis,
jis nepasitiki niekuo kitu, net savo mergina.
Tai jis pats j¹ išplauna, šukuoja, aprengia ir puošia brangakmeniais bei deimantais. Tai didelė garbė nuotakai. Be to, jam nereikia jaudintis dėl tokių klausimų:
„Ar norėčiau, kad man patiktų mano vyras, ar ne?
Ar jam patiks, kaip aš puošiuosi, ar jis mane kaip kvailį bars, kad neinau, kaip jam patikti?
Taip elgiuosi su savo mylimomis monomis.
Meilė, kuri¹ jiems jaučiu, tokia didelė, kad niekuo kitu nepasitikiu. Aš netgi pasidarau jų budeliu, bet įsimylėjusiu budeliu.
Štai taip
kartais aš juos plaunu,
kartais aš juos šukuoju,
kartais aš juos rengiu taip, kad jie būtų dar graesni,
kartais papuošiu juos brangakmeniais,
ne tie, kurie kilź iš emės ir jos paviršinių dalykų, bet tie, kurie iš emės
-kad ištraukiu iš jų sielos gelmių ir
-kurie susidaro palietus mano pirštus, kurie sukuria kančias, iš kurių kyla šie akmenys.
Mano prisilietimas paverčia jų vali¹ auksu, kuris atskleidia visokius nuostabius dalykus:
graiausios karūnos,
nuostabiausi drabuiai ,
kvapniausios gėlės e
maloniausios melodijos.
Kaip aš jas pagimdiau savo rankomis, taip tomis pačiomis rankomis jas išdėlioju taip, kad jos būtų vis graesnės.
Visa tai vyksta kenčiančiose sielose.
Todėl neturiu pagrindo to sakyti
Ar tai, k¹ aš darau tavyje, yra tau didelė garbė?
Buvau įprastos būsenos, kai mano geranoriškasis Jėzus tyliu balsu man pasakė:
"Mano dukra,
- skausmai, vargai, nepriteklių, skausmai ir kryiai
jūs tarnaujate, nes kas moka juos priimti,
kad jų sielose įspaustų mano šventum¹ .
Atrodo, kad šie monės būtų papuošti visomis dieviškomis spalvomis. Jų kančios yra dangiškieji kvepalai, kurių sielos kvepia“.
Būdamas įprastoje būsenoje,
mano malonus Jėzus trumpai pasirodė ir man pasakė:
"Mano dukra,
jei kas nors daug kalba, tai enklas, kad jis tuščias viduje.
Kol tas, kuris yra pripildytas Dievo, randa daugiau malonumo savo viduje,
- nenori prarasti šio malonumo ir
– kalbėti tik iš reikalo.
Ir net kai jis kalba,
- niekada neišeina iš savo vidaus e
- pabandyk, kiek jam rūpi,
padaryti įspūdį kitiems tai, k¹ jis jaučia savyje.
Kita vertus, tas, kuris daug kalba, yra
– ne tik tuščia nuo Dievo
-bet savo daugybe odių jis stengiasi ištuštinti kitus nuo Dievo“.
Kai buvau įprastoje būsenoje, palaimintasis Jėzus atėjo ir man pasakė:
„Mano dukra, saulė simbolizuoja malonź.
Jei jis randa tuštum¹, ar tai būtų urvas, podirvis, plyšys ar skylė, jei tik yra tuštuma ir maa anga į j¹ prasiskverbti, ji įeina ir visk¹ ulieja šviesa.
Tai jokiu būdu nesumaina šviesos, kuri¹ suteikia kitur.
Ir jei jo šviesa nešviečia labiau, tai ne todėl, kad jos trūktų, o todėl, kad trūksta erdvės j¹ išsklaidyti.
Taip yra su mano malone:
daugiau nei didinga saulė, ji apgaubia visus gyvius savo naudingu spindesiu.
Tačiau į širdis jis patenka tik ten, kur randa tušči¹ viet¹;
tokia tuštuma, kad randa,
tiek šviesos priverčia j¹ prasiskverbti.
O ši tuštuma, kaip ji susidaro?
Nuolankumas yra kastuvas, kuris kasa širdį ir formuoja tuštum¹.
Atsiskyrimas nuo visko, įskaitant save patį, yra tuštuma par excellence.
Langas malonės šviesai įnešti į ši¹ tuštum¹ yra
-pasitikėjimas Dievu e
- pasitikėjimas savimi. Kad ir koks didelis būtų pasitikėjimas,
tiek jis atveria duris, kad įleistų švies¹ ir praleistų kitas malones.
Auklė
-kuris apsaugo švies¹ ir
- Tai, kas verčia jį augti, yra ramybė“.
Man būnant įprastoje būsenoje, Jėzus trumpai pasirodė ir man pasakė:
"Mano dukra,
nėra nieko, kas pranoktų Meilź:
- ne inios,
- nei orumo, e
– dar maiau bajorų.
Geriausiu atveju geranoriški monės, kurie naudojasi šiais dalykais spėliodami apie mane, sugeba šiek tiek patobulėti.
jų inios apie Mane.
Bet kas verčia siel¹ padaryti mane savo nuosavybe? Meilė. Kas priverčia siel¹ valgyti mane kaip patiekal¹? Meilė.
Kas mane myli, tas mane suryja ir mano Esybź sutapatina su kiekviena savo esybės dalele.
Tiek pat skiriasi tie, kurie tikrai mane myli, ir kiti (nepriklausomai nuo jų būklės ir kokybės)
kad yra skirtumas tarp
- tas, kuris paįsta brangų daikt¹, jį vertina ir vertina, nebūdamas savininkas, e
- kas yra savininkas. Kas laimingesnis:
-tas, kuris tik paįsta objekt¹ arba
- kas yra savininkas?
Akivaizdu, kam jis priklauso.
Meilė sujungia inias ir jas pranoksta,
ji pakeičia orum¹ ir pranoksta visus orumus, suteikdama dievišk¹jį orum¹. Ji visk¹ kompensuoja ir visk¹ pranoksta“.
Šį ryt¹, po komunijos, palaimintasis Jėzus neatėjo.
Ilgai to laukiau tarp pabudimo ir miego.
Kadangi mačiau, kaip prabėgo valanda ir Jis neatėjo, norėjau keltis iš miego ir tuo pačiu metu
Norėjau ten pasilikti dėl kančių, kurias jaučiau širdyje, nes to nemačiau.
Jaučiausi kaip vaikas, kuris nori miego, bet yra priverstinai paadinamas ir tada sukuria scen¹.
Kai stengiausi pabusti, viduje tariau Jėzui:
„Koks kartaus išsiskyrimas! Gyvendamas jaučiuosi negyvas, o mano gyvenimas yra skausmingesnis u mirtį.
Tegul šis nepriteklius kyla iš meilės tau,
Tegul šis kartumas, kurį jaučiu, yra dėl tavo meilės, kad mano širdies kankinimai yra dėl tavo meilės,
Tegul gyvenimas, kurio nejaučiu, kol esu gyvas, tebūna iš meilės tau.
Bet kad tau viskas būtų maloniau, aš sujungiu savo kančias su tavo meilės intensyvumu.
Ir, sujungdamas savo meilź su tav¹j¹, siūlau tau savo meilź. "Kai taip meldiausi, jis judėjo manyje ir tarė :
"Kokia miela ir skani meilės nata mano ausyse! Pasakykite, pakartokite, pakartokite dar kart¹,
diaukis mano klausa tomis Meilės natomis, kurios yra tokios harmoningos, kad nusileidia į mano Širdies gelmes ir pasotina vis¹ mano Esybź“.
Tačiau kas galėtų tuo patikėti – man gėda pasakyti – nusivylźs atsakiau:
„Tau paguodiau, nes man darosi vis labiau kartėlis“.
Mano Jėzus tylėjo, tarsi jam nepatiktų mano atsakymas. Vos pabudusi kelis kartus kartojau savo meilės urašus. Kalbant apie Jį, jis neleido savźs matyti ar girdėti vis¹ likusi¹ dienos dalį.
Aš tźsiau savo įprastoje būsenoje ir palaimintasis Jėzus neatėjo. Tačiau vis¹ dien¹
Jaučiausi taip, lyg kakas stovėtų virš manźs ir ragina negaišti nė minutės ir nepaliaujamai melstis.
Tačiau viena mintis mane išblaškė:
:
„Kai Viešpats neateina, jūs daugiau meldiatės, esate dėmesingesnis ir skatinate jį neateiti, nes jis sako sau:
„Kadangi ji elgiasi geriau, kai aš neateinu, geriau atimti iš jos buvimo“.
Kadangi negalėjau gaišti laiko sustoti ties šia mintimi, pabandiau utrenkti duris prieš ši¹ mintį sakydamas:
„Kuo labiau Jėzus neateis, tuo labiau aš jį supainiosiu su savo meile. Nenoriu suteikti jam progos gailėtis, nustodama melstis.
Tai aš galiu ir padarysiu. Kalbant apie jį, jis yra laisvas daryti tai, k¹ nori “.
Ir nesustodamas ties minties kvailumu, kuri man kilo, toliau dariau tai, k¹ turėjau daryti.
Vakare, kai net neprisiminiau, kad ši mintis man kilo,
gerasis Jėzus priėjo ir beveik šypsodamasis man pasakė :
"Bravo, sveikinu savo mylim¹jį, kuris nori mane supainioti su savo meile! Tačiau noriu pasakyti, kad niekada manźs nesupainiosite.
Jei kartais man atrodo, kad mane supainioja tavo meilė, tai aš suteikiu tau galimybź j¹ man parodyti.
Nes mane labiausiai diugina būtybės jų Meilė.
Ties¹ sakant, tai aš
- Kas paskatino jus melstis,
- Kas meldėsi su tavimi,
- Tai nedavė tau atokvėpio,
todėl sutrikau ne aš, o tu pats.
Jus supainiojo mano meilė.
Kaip jautėtės pilnas meilės ir jo sumišźs,
- matydamas, kad mano meilė tave taip pripildė, tu manai, kad supainioji mane su savo meile.
Kol tu stengiesi mane mylėti labiau, aš mėgaujuosi šia tavo klaida ir linksminuosi su tavimi ir manimi.
Išgyvenau labai rūstų laikotarpį, kad netekčiau savo gerojo Jėzaus.
Geriausiu atveju jis pasirodydavo kaip šešėlis arba aibo aibas. Gabalais nebebuvo net aibo.
Mano intelekt¹ trikdė tokia mintis:
„Kaip iauriai jis mane paliko! Jėzus toks geras!
Galbūt atėjo ne jis. Jo gerumas man to nebūtų padarźs. Kas ino, gal tai buvo velnias, ar mano vaizduotė, ar svajonės“.
Bet giliai manyje,
mano siela nenorėjo kreipti dėmesio į šias varginančias mintis ir norėjo būti rami.
Jis vis giliau grimzdo į Dievo vali¹,
jis pasislėpė Joje, giliai umigo. Ir nebuvo jokių abejonių, kad jis pakils iš to miego.
Atrodė, kad gerasis Jėzus taip udarė jį savo Valioje, kad niekam neleido rasti net durų, kad būtų galima belstis ir pasakyti, kad Jėzus jas paliko.
Taigi mano siela umigo ir liko ramybėje.
Nesulaukusi atsakymo, mano protas pagalvojo: "Ar aš vienintelis noriu nerimauti? Aš irgi noriu nusiraminti ir vykdyti Dievo vali¹. Ateik, k¹ galima padaryti, jei tik bus įvykdyta Jo Šventoji Valia." Tai mano dabartinė būsena.
Šį ryt¹, kai galvojau apie tai, k¹ k¹ tik pasakiau, mano gerasis Jėzus man pasakė :
„Mano dukra, jei tai būtų vaizduotė, svajonės ar demonai,
jie nebūtų turėjź pakankamai jėgų, kad priverstų jus turėti taikos aureolź. Ir tai ne vienai dienai, o maiausiai dvidešimt penkeriems metams.
Niekas negalėjo priversti tavźs iškvėpti to saldios ramybės dvelksmo
- tiek jūsų viduje, tiek išorėje, išskyrus tai, kas yra visiška ramybė.
Jei jį pasiektų kančios dvelksmas, jis nebebūtų Dievas,
Jo Didenybė aptemtų,
jo dydis sumaėtų,
jo Galia susilpnėtų.
Trumpai tariant, visa jo dieviškoji Esybė būtų supurtyta.
Tas, kuris tave valdo ir k¹ tu turi, nuolat tave priiūri, kad tavo nepasiektų joks kančios kvapas.
Prisiminkite, kad kiekvien¹ kart¹, kai ateinu,
Aš visada tave pataisydavau, jei tavyje dvelkdavo bėda.
Dėl nieko taip nesigailiu, kaip kad nemačiau tavźs visiškoje ramybėje.
Ir palikau tave vien¹, kai radai ramybź.
Nei fantazijos, nei svajonės, k¹ jau kalbėti apie velni¹, neturi šio sugebėjimo. Dar maiau jie gali perduoti ši¹ ramybź kitiems.
Taigi nusiramink ir nebūk man nedėkingas “.
Pagalvojau apie didiulį savo valstybės varg¹ ir tariau sau:
„Man jau tikrai viskas! Jėzus visk¹ pamiršo!
Jis nebeprisimena vargų ir kančių, kurias tiek metų gyvenau lovoje dėl meilės jam“.
Mano protas prisiminė kai kurias ypač dideles kančias. Gerasis Jėzus man pasakė :
"Mano dukra,
viskas, kas daroma dėl manźs,
įeikite į Mane ir
tai virsta mano paties darbais.
O kadangi mano darbai atliekami visų labui, tai yra
- keliaujantiems iš apačios,
-sieloms skaistykloje e
- tiems iš dangaus,
visa, k¹ dėl Manźs padarei ir kentėjai
-yra manyje ir
- vykdo savo misij¹ visų labui ir mano paties darbams. Ar norėtumėte tai prisiminti tik jums?
Aš atsakiau : "Ne, niekada Viešpatie!"
Vis dar galvojau apie tai,
taip būdamas šiek tiek atitrauktas nuo man įprastų vidinių veiksmų.
Gerasis Jėzus man pasakė:
"Ar nenori to sustabdyti? Aš priversiu tave sustabdyti pats."
Ir jis įėjo į mane ir pradėjo garsiai melstis, sakydamas visk¹, k¹ turėjau pasakyti.
Tai matydama, aš sutrikau ir sekiau ger¹jį Jėzų.
Kai jis pamatė, kad aš nekreipiu dėmesio į niek¹ kit¹,
Jis nutilo, o aš toliau dariau tai, k¹ dariau viena.
Būdamas įprastoje būsenoje, pagalvojau: „K¹ aš veikiu čia, emėje?
Iš jų nebėra jokios naudos.
Jis neateina, o aš kaip nenaudingas daiktas, nes be jo aš nevertas,
Aš nuo nieko nekenčiu; kam laikyti mane vis dar šioje emėje!
Pasirodźs man trumpai, jis man pasakė:
„Mano dukra, aš laikau tave kaip aisl¹, o aislai ne visada laikomi rankoje, danai jie neliečia vienas kito net mėnesius ir mėnesius.
Tačiau kai šeimininkas jo nori, jam labai smagu su jais.
O tu, ar nenori, kad turėčiau aisl¹ emėje?
Leisk man linksmintis su tavimi, kol tu būsi emėje, o mainais leisiu tau linksmintis su manimi danguje.
Būdamas įprastoje būsenoje, pagalvojau:
„Kadangi Viešpats absoliučiai reikalauja, kad man nekiltų jokių problemų ir
kad visuose dalykuose visada esu ramus?
Atrodo, kad jam nieko nepatinka,
- net puikūs darbai,
- herojiškos dorybės ar nepakeliamos kančios, jei Jis jaučia ramybės sieloje trūkum¹:
tada jis atrodo pasibjaurėjźs ir nusivylźs šia siela“.
T¹ akimirk¹ jis oriu ir įspūdingu balsu atsakė į mano klausim¹ :
Nes ramybė yra dieviška dorybė , o kitos dorybės – mogiškos.
Todėl bet kokia dorybė, kuri nėra ramybės aureolė, negali būti vadinama dorybe, o veikiau yda. Štai kodėl ramybė man taip arti širdies.
Ramybė yra patikimiausias enklas, kad mogus kenčia ir dirba dėl manźs,
Tai ramybės skonis, kurį mano vaikai mėgausis su manimi danguje.
Aš galvojau apie tai, k¹ parašiau praėjusio mėnesio 27 dien¹, ir pagalvojau :
„Aš, kuris maniau, kad esu kakas Viešpaties rankose, dabar esu tik aislas!
aislai gaminami iš molio, emės, popieriaus, gumos ar kt
Ir utenka, kad jie pabėgo ar įvyksta menkiausias sukrėtimas, kad jie sulūtų ir, būdami nebenaudingi aidimui, būtų išmesti.
O Dieve, kaip aš jaučiuosi priblokšta, galvodama, kad vien¹ dien¹ tu gali mane išmesti!
Tada pasirodė gerasis Jėzus , kuris man pasakė :
"Mano dukra,
neperkraukite savźs. Kai aislai yra pagaminti iš bevertės mediagos ir sulūta, jie išmetami.
Bet jei tai auksas, deimantai ar bet kokia kita brangi mediaga, jie yra taisomi ir visada pralinksmina tuos, kurie turi laimź juos turėti.
Tai tu man esi: aislas iš deimantų ir gryno aukso, nes tu turi mano atvaizd¹ ir aš sumokėjau savo Kraujo kain¹, kad tave nupirkčiau. Be to, tave puošia kančios, panašios į mano.
Todėl jūs nesate bevertis daiktas, kurį galėčiau išmesti.
Tu man brangiai kainavai.
Gali usičiaupti, nėra pavojaus, kad būsi išmestas“.
Esu labai sunerimźs dėl savo blogos būklės,
Jaučiausi šlykštus savo akyse ir pasibjaurėtinas Dievo akyse. Jaučiausi taip, lyg Viešpats būtų palikźs mane per pusź ir kad be Jo
Aš negalėjau eiti toliau.
Pajutau, kad jis nebenori naudoti manźs, kad išgelbėtų pasaulį nuo bausmės, ir u tai atėmė kryius, spyglius ir nutraukė bet kokį dalyvavim¹ jo kančioje ir jo bendravimuose. Vienintelis dalykas, kurį pamačiau, buvo tai, kad jis pasirūpino, kad likčiau ramybėje.
„Dieve mano, koks skausmas!
Jei neatsitraukčiau nuo kryiaus, tavźs ir visko praradimo, numirčiau iš skausmo. Ak! jei ne tavo Šventoji Valia, kokiame sunkumų vandenyne aš paskźsčiau! Oi! visada laikyk mane savo šventoje valioje ir man to utenka“.
Buvau įprastos būsenos ir verkdamas tariau sau: „Gerasis Jėzus neatsivelgė nei į mane, nei į mano metus, praleistus lovoje, nei į mano aukas, niekuo, kitaip Jis nebūtų manźs palikźs.“ Ir aš verkiau ir verkė.
Tam tikru momentu pajutau, kad tai juda manyje ir praradau s¹monź. Tačiau net ir u kūno ribų aš verkiau.
Tada, lyg manyje būtų atsivėrusios durys, pamačiau Jėzų.Jaučiausi taip susierzinźs, kad nieko jai nesakiau ir toliau verkiau.
Jis man pasakė:
„Nusiramink, nusiramink, neverk.
Jei tu verki, jaučiu, kad mano Širdis paliesta ir aš alpstu nuo Meilės tau!
Ar norite padidinti mano kančias dėl savo meilės?
Tada, didingu vilgsniu ir tarsi sėdėdamas soste mano širdyje, jis tarsi paėmė rašiklį ir rašo.
Atsisukźs į mane, jis man pasakė :
„iūrėk, ar neatsivelgsiu į tavo dalykus,
- ne tik iš lovoje praleistų metų,
- jūsų aukų,
- bet vis tiek mintys, kurias turėjai apie mane:
Rašau jūsų jausmus, troškimus, visk¹ ir net tai, k¹ norėtumėte daryti ir kentėti.
bet kad tu negali, nes aš tau neleidiu.
Visk¹ skaičiuoju, sveriu ir matuoju
kad nieko neprarastų ir u visk¹ būtų atlyginta. Visa tai, k¹ rašau, laikau savo širdyje“.
Tada, neinau kaip, atsidūriau Jėzuje, prieš tai būdamas savo viduje.
Atrodė, kad mano galva buvo vietoje ir visos mano galūnės sudarė jo kūn¹.
Jis man pasakė :
„Paiūrėk, kaip aš laikau tave kaip savo kūn¹“.
Tada jis dingo. Netrukus po,
kai aš ir toliau liūdėjau ir ašarojau vis¹ laik¹,
Jis man pasakė :
„Dr¹sa, mano dukra, aš tavźs nepalikau.
Likau paslėptas, nes jei parodyčiau save kaip anksčiau, tu nuolat mane pultum ir nebegalėčiau bausti pasaulio.
Aš taip pat nepalikau tavźs pusiaukelėje.
Ar pamiršote, kokie yra šie paskutiniai jūsų gyvenimo metai? Jūsų nuodėmklausiui prireikė metų.
Ar neprisimeni, kad keturis ar penkis kartus atsidūrei kovoje su Manimi,
Norėjau tave nuveti, kai pasakei, kad tavo nuodėmklausys to nenori.
Taigi, aš, kuris ruošiau tave pasiimti su savimi, turėjau tave palikti. Dėl to jūs patiriate ilgametź pauzź ir kantrybź.
Labdara ir paklusnumas turi savo spyglius
- Atverk dideles aizdas ir priversk tavo širdį kraujuoti,
bet kurios atveria kvapniausias ir graiausias vermilionines roes.
Suvokdamas savo nuodėmklausyje
- jo gera valia, labdara ir
- jo baimė, kad pasaulis būtų nubaustas, aš tam tikru būdu su juo bendradarbiavau.
Bet jei niekas nebūtų įsikišźs, tavźs tikrai nebūtų. Nagi, dr¹sa, tremtis ilgai netruks.
Ir paadu tau, kad ateis diena, kai niekam neleisiu laimėti“.
Kas galėtų pasakyti, kokioje kartėlio jūroje aš plaukiu.
Esu paguostas, taip, bet nuliūdźs iki kaulų smegenų.
Viso to negaliu prisiminti be verkimo, tiek, kad, kai tai kalbėjau savo nuodėmklausiui, ašaros liejosi taip gausiai, kad atrodė, kad pykau ant jo.
Aš tikrai jam pasakiau: „Tu esi mano negalavimų prieastis“.
Aš tźsiau savo kančias dėl savo gerojo Jėzaus praradimo.
Kaip įprasta, buvau visiškai usiėmusi meditacija
aistros valandos .
Aš buvau tuo metu, kai Jėzus buvo apkaltintas sunkiu kryiaus mediu .
Man buvo visas pasaulis: praeitis, dabartis ir ateitis.
Atrodė, kad mano vaizduotė matė visas visų kartų nuodėmes, slegiančias ir gniudančias geranorišk¹ Jėzų, todėl, kalbant apie visas nuodėmes,
kryius buvo tik šiaudas, svorio šešėlis.
Bandiau būti šalia Jėzaus sakydamas:
„iūrėk, mano gyvenimas, mano gėris, aš ateinu čia pasilikti visų vardu. Ar matai visas šias šventvagysčių bangas?
Esu čia tam, kad jums pakartočiau, kad laiminu jus visų vardu.
Kiek kartėlio, neapykantos, paniekos, nedėkingumo ir meilės stokos bangų!
Noriu
konsulatai visų vardu ,
myliu tave visų vardu ,
ačiū, garbinu ir gerbiu jus visų vardu.
Tačiau mano atlyginimas šaltas, apgailėtinas ir ribotas, o tu, įeistas, esi begalinis.
Todėl noriu, kad mano meilė ir atlyginimai būtų begaliniai . Ir kad jie būtų begaliniai, didiuliai, begaliniai, aš suvieniju
-tau,
- tavo dieviškumui,
– be Tėvo ir Šventosios Dvasios,
ir aš laiminu tave tavo paties palaiminimais, myliu tave tavo meile,
Guodiu tave tavo saldumu,
Aš gerbiu ir garbinu jus, kaip ir jūs, dieviškuosius asmenis“.
Kas galėtų šitaip pasakyti visk¹, kas išėjo iš mano intelekto, net jei man sekasi tik nes¹mones kalbėti.
Nebaigčiau visko, jei turėčiau visk¹ galvoje.
Kai darau aistros valandas,
Jaučiuosi taip, tarsi kartu su Jėzumi apimčiau jo didiulį darb¹.
Ir visų vardu
- Šlovingas Dieve,
-Priglaudiu ir maldauju u visus.
Man sunku visk¹ pasakyti. Man kilo mintis:
"Tu galvoji apie kitų nuodėmes ir k¹ sakai apie sav¹sias? Pagalvok apie sav¹sias ir kompensuok savo!"
Tada bandiau pagalvoti apie savo blogybes, didelius vargus, savo nuodėmių sukelt¹ Jėzaus nepriteklių.
Taip išsiblaškźs nuo įprastų savo interjero dalykų, apraudojau savo didiulź nelaimź.
Tuo tarpu mano Jėzus, visada malonus, judėjo manyje.
Ir jis man jautriu balsu pasakė:
„Ar norite būti pats sau arbitras?
Tavo interjero darbas yra mano, o ne tavo, tu tiesiog privalai sekti paskui mane. Likusi¹ dalį darau pati.
Turi nustoti galvoti apie save, nedaryti nieko, išskyrus tai, ko aš noriu.Aš pasirūpinsiu tavo bėdomis ir tavo turtu.
Kas gali padaryti daugiau tau ar man? “Ir jis atrodė nepatenkintas.
Taigi aš pradėjau jį sekti.
Vėliau pakeliui į Kalvarij¹ jis atėjo į kit¹ tašk¹, kur
labiau nei bet kada, įsiskverbiant į įvairius Jėzaus ketinimus, man kilo mintis:
„Jūs tiesiog neprivalote
- nustokite galvoti apie savźs pašventinim¹, bet
- nustokite net galvoti apie tai, kad esate išgelbėtas.
Nejaugi tu pats to nematai, tau nieko nesiseka? K¹ gero galite pasiekti darydami tai dėl kitų?
Atsigrźźs į Jėzų tariau jam:
"Mano Jėzau, tavo Kraujas, tavo skausmai ir tavo kryius taip pat ne man? Aš buvau toks nedoras, kad dėl savo nuodėmių visk¹ sutrypiau, todėl tu man visk¹ išnaudoji. Bet prašau, atleisk man. o jei nenori man atleisti, palik man savo Vali¹ ir aš būsiu laimingas, tavo Valia man yra viskas.
Likau viena be tavźs. Ir tik jūs galite inoti, koki¹ netektį aš patyriau. Nieko neturiu. Sutvėrimai be tavźs mane pabodo.
Je me sens dans la kalėjim de mon corps comme une esclave enchaînée. Au moins, par pitié, ne m'enlève pas ta Sainte Volonté.
En pensant à cela, je me disrayais de nouveau de ma meditation et
Jėzus man tai d'une voix forte et imposante:
«Tu ne veux pas arrêter ça?
Veux-tu gâcher mon travail en toi?
Je ne sais pas, c'est comme s'Il avait fait taire ma pensée. Ensuite, j'ai tâché d'arrêter ça et de le suivre.
Après avoir reçu la Communion, mon toujours aimable Jésus vint brièvement. Comme j'avais eu une debate avec mon confesseur au sujet de amaour vrai, je lui demandai si j'avais raison ou tort. sakau :
"Bet upilde,
c'est specificement comme tu l'as dit, à savoir
-que ama vrai facilite tout, bannit toute crainte, tout doute ir kt
-que son menas susideda iš perėmimo de la personalne aimée.
Et, kai il en a pris posession, amour lui-même lui enseigne les moyens de préserver l'objet acquis.
Par la suite, quelles craintes, quels doutes l'âme peut-elle avoir consultant ce qui lui appartient?
Que ne peut-elle pas esperer?
Que dis-Je, quand l'âme est parvenue à take possess de amaour, celui-ci devient hardi et en vient à des excès incontroyables.
L'amour vrai peut sako: "Je suis à toi et tu es à moi ", si bien que les êtres aimés peuvent
- pašalinkite vien¹ de l'Autre,
- jei vienas kit¹ puola,
-s'amuser ansamblis.
Chacun peut dire à autore:
"Puisque je t'ai acquis, je peux disposer de toi à ma guise".
Komentuoti l'âme pourrait-elle alors s'arrêter aux défauts, aux misères, aux faiblesses,
taip, objektas įsigytas
- Jis puikus remisas,
-l'a embellie en tout et
-Ar valymas tźsiasi?
Balsai les vertus de amour vrai:
- išvalyti visk¹,
- triumfas prieš visk¹ e
- pasiekti visk¹.
Iš tiesų, kokia meilė gali būti mogui?
- kad mogus bijotų,
- kuo abejoti,
– iš kurių visko nesitikėtume?
Meilė prarastų graiausias savo savybes.
Tiesa, net tarp šventųjų galime pastebėti skirtumų šiuo klausimu. Tai tiesiog parodo, kad net tarp šventųjų
meilė gali būti netobula ir gali skirtis įvairiose valstybėse.
Kalbant apie jus, štai kas tai yra:
kaip tu turėtum būti su manimi danguje
ir kad paaukojote jį dėl klusnumo ir artimo meilės,
- meilė tavyje patvirtinta,
- Jūsų valia neįsieisti patvirtinta,
tiek, kad tavo gyvenimas yra tarsi gyvenimas, kuris jau baigėsi.
Todėl jūs nejaučiate mogaus kančios svorio.
Būk atsargus
į tai, kas tau tinka, ir mylėti mane, kol pasieksi begalinź Meilź.
Radźs mane įprastoje būsenoje, palaimintasis Jėzus trumpai priėjo ir pasakė :
"Mano dukra,
mano pavydas ir atsargumo priemonės, kurių imuuosi dėl savo būtybių, yra tokie dideli, kad
- kad neleistų jiems sulugti,
Esu įpareigotas apjuosti jų sielas ir kūnus spygliais, kad purvas jų neišniekintų.
Aš palydiu su spygliais, tai yra
- kartumas, nepriteklius ir įvairios vidinės būsenos,
Net ir didiausios malonės, kurių aš labiau mėgstu man brangias sielas, kad šie spygliai galėtų
- pasilik juos man ir
- perspėkite, kad jie susitepa purvu
meilė sau ir panašiai“.
Tada jis dingo.
Būdama įprastos būsenos, man atrodė, kad atsidūriau su kūdikiu ant rankų.
Vėliau jis virto trimis vaikais, į kuriuos jaučiausi panirźs. Kai ryte atėjo mano nuodėmklausys, jis manźs paklausė, ar atėjo Jėzus.
Pasakiau jam k¹ tik parašiau, nieko nepridėdamas.
Mano nuodėmklausys man pasakė:
"Ar tau nieko nesakė? Ar tu nieko negirdėjai?"
Aš pasakiau: „Aš tiesiog negaliu pasakyti“.
Jis tźsė : „Šventoji Trejybė buvo čia ir tu nieko negali pasakyti? Ar tu pasidarei kvailas? Matome, kad tai sapnai“. Aš tźsiau :
– Taip, taip, tai yra svajonės.
Jis pridėjo dar kai k¹.
Jam kalbant, jaučiausi stipriai suspaustas Jėzaus rankų, tokių stiprių, kad vos nepraradau jo s¹monės.
Jėzus man pasakė:
– Kas nori priekabiauti prie mano dukters?
Aš atsakiau : „Tėvas teisus, nes aš nieko negaliu pasakyti.
Nėra jokių enklų, kad tai buvo Jėzus Kristus, kuris atėjo pas mane“.
Jėzus toliau man kalbėjo :
„Aš elgiuosi su tavimi taip, kaip jūra elgtųsi su mogumi, kuris ateitų ir pasinertų į jos gelmes:
Aš visiškai panardinu tave į savo Esybź, kad visi tavo pojūčiai būtų juo persmelkti.
Kaip šitas
- Jei norite pakalbėti apie mano neaprėptį, mano gylį ir ūgį , galite pasakyti tik tiek, kad jie tokie dideli, kad jums trukdo regėjimas.
-Jei norite pakalbėti apie mano malonumus ir mano savybes ,
gali pasakyti tik tiek, kad vos praveri burn¹ jų suskaičiuoti, jose paskźsti.
Ir taip toliau.
Kita vertus, kas atsitiks?
Sakai, aš nedaviau tau jokio enklo, kad tai aš? Tai netiesa!
-Kas tave laikė lovoje dvidešimt dvejus metus nepalauźs ir visiškai ramus bei kantrus?
Ar tai jų dorybė ar mano?
-O kaip dėl išbandymų, kuriuos jie privertė patirti pirmaisiais tavo gyvenimo metais
dabartinėje būsenoje, kai privertė tave ramiai sėdėti septyniolika ar aštuoniolika dienų nevalgźs: ar jie, ar aš, tave laikė?
Po to, kaip mane vadino nuodėmklausys, grįau į savo kūn¹. Tada jis laikė šventas Mišias, o aš priėmiau komunij¹.
Tada Jėzus sugrįo.
Skundiausi, kad jis neateis kaip anksčiau, kad didioji jo meilė man atrodė šaltai pasikeitė.
Pasakiau jam:
„Kiekvien¹ kart¹, kai skundiuosi, randi pasiteisinimų
Taigi jūs sakote, kad norite nubausti ir todėl neateinate. Bet aš tuo netikiu.
Kas ino, kokia ala mano sieloje, todėl tu neateik.
Bent jau pasakykite man, kad bet kokia kaina, įskaitant mano gyvenimo kain¹,
Aš jį pašalinu.
Be tavźs aš negaliu būti.
Galvok k¹ nori, aš negaliu taip tźsti:
ar aš su tavimi emėje, ar su tavimi danguje!
Mane nutraukźs Jėzus man pasakė:
„ Nusiramink, nusiramink, aš netoli nuo tavźs.
Aš visada su tavimi. Tu ne visada mane matai, bet aš visada su tavimi.
K¹ aš galiu pasakyti, aš giliai tavo širdyje noriu pailsėti. Ir kol tu manźs ieškosi ir kantriai gyveni savo nepritekliuje,
tu apsupi mane gėlėmis, kad paguostum ir leisk man ramiau pailsėti “.
Kai Jis tai pasakė, atrodė, kad aplink Jį buvo tiek daug įvairių gėlių, kad jos beveik paslėpė Jį.
Jis pridėjo:
„Jūs nemanote, kad aš iš jūsų atimu mane norėdamas barti pasaulį. Tačiau iš tikrųjų taip yra.
Kai maiausiai to tikiesi, išgirsi apie tai, kas nutiks“.
Tai sakydamas jis man tai parodė
- karai visame pasaulyje,
- revoliucijos prieš Banyči¹ e
-Udegančios banyčios: tai buvo beveik neišvengiama.
Atsidūrźs įprastoje būsenoje, galvojau apie savo praeities pasirinkimus. Gerasis Jėzus trumpai pasirodė ir man pasakė :
"Mano dukra,
nesigilink į praeitį, nes praeitis jau yra manyje ir todėl, kad galėtum joje pasilikti
- atitraukti dėmesį e
- privers jus sugadinti t¹ ma¹ keli¹, kurį vis dar turite nukeliauti, sulėtinti temp¹.
Kita vertus, sutelkus dėmesį tik į dabartį,
- turėsi daugiau dr¹sos,
-Tu būsi glaudiau susijźs su Manimi,
- engsite toliau savo kelyje e
– nebus pavojaus būti apgautam“.
Priėmźs švent¹j¹ Komunij¹ tariau savo avingajam Jėzui:
„Dabar esu su tavimi glaudiai susijźs, net tapau su tavimi. O kadangi mes esame viena,
- Aš palieku savo esybź tavyje ir pasiimu tavo,
-Palieku mintis ir pasiimu Tien¹,
-Palieku tau akis, burn¹, širdį, rankas, ingsnius ir visa kita.
Oi! Kokia aš būsiu laiminga nuo šiol! Aš m¹stysiu su tavo Dvasia,
Aš iūrėsiu tavo akimis, kalbėsiu tavo burna, mylėsiu tavo širdimi, veiksiu tavo rankomis,
Aš eisiu su tavo kojomis ir viskas.
Ir jei yra kliūtis, aš pasakysiu:
„Aš palikau savo esybź Jėzuje ir paėmiau jo, tad eik pas Jį, Jis tau atsakys vietoj manźs!
Oi! Kokia aš jaučiuosi laiminga!
Ak! Aš taip pat noriu pasiimti tavo palaim¹, ar ne, Jėzau?
Bet arba mano gyvenimas ir mano gėris, savo palaiminimu tu padaryk laiming¹ vis¹ dangų, o aš, priimdamas tavo laimź, aš niekam nepadarau laimingo“.
Jėzus man pasakė: „Mano dukra, tu taip pat, pasiimdama mano Esybź ir mano palaim¹, gali padaryti kitus laimingus.
Kodėl mano Esybė turi gali¹ skleisti laimź?
Nes manyje viskas harmonija:
viena dorybė dera su kita, teisingumas su gailestingumu,
Šventumas su groiu, Išmintis su jėga,
Didiulis su gyliu ir aukščiu ir pan.
Manyje viskas yra harmonija, nėra nieko nesuderinamo . Ši harmonija diugina mane ir pripildo diaugsmo visus, kurie kreipiasi į mane.
Be to, nustatydamas savo Esybź,
įsitikinkite, kad visos dorybės jumyse dera.
Ši harmonija suteiks palaimos tiems, kurie kreipiasi į jus.
Kodėl, jei jis mato tavyje
Gerumas, gerumas, kantrybė,
Labdara ir lygybė visame kame, jam bus malonu būti šalia jūsų“.
Kai skundiausi Jėzui dėl savo nepriteklių, Jis trumpai parodė save ir pasakė :
„Mano dukra, kryius vis labiau priartina siel¹ prie Manźs.
Šie nepritekliai, kuriuos kenčiate, verčia jus pakilti aukščiau savźs.
Nes nerasdamas savyje mylimo mogaus, neberasti gyvenimo skonio. Aplinkui nuobodu ir nerandate į k¹ atsiremti.
To, kuriuo esate įpratź pasikliauti, jums atrodo, kad nėra.
Ir, vadinasi, jūsų siela sklando tol, kol apsivalo nuo visko, kol visiškai sunaudojama.
Po to jūsų Jėzus duos jums paskutinį bučinį ir jūs atsidursite danguje. Ar nesi laimingas?"
Būdama įprastos būsenos, man atrodė, kad Jėzus mano viduje vargonais groja sonat¹. Jam buvo labai smagu aisti.
Aš pasakiau: "O, kaip juokingai atrodai!"
Jis pasakė: „Būtent.
Turite inoti, kad kadangi elgiatės vienybėje su Manimi, tai yra,
- Kurį mylėjai su mano meile,
- Kurį tu dievinai mano garbinimu,
- kad taisėte mano paties remontu,
ir taip toliau, tavyje viskas yra didiulė, kaip ir manyje. Ši s¹junga tarp jūsų ir manźs suformavo šį organ¹.
Be to, kiekvien¹ kart¹, kai vėl kenčiate,
- pridėti nauj¹ nat¹ prie vargonų.
Šiuo metu ateinu groti savo sonatos, kad pamatyčiau, kokį gars¹ skleidia ši nauja nata.
Taigi aš mėgaujuosi nauju diaugsmu.
Todėl kuo daugiau kankiniesi, tuo daugiau harmonijų pridedi prie mano vargonų ir tuo labiau mėgaujuosi“.
Patyrźs karči¹ nepriteklių ir priėmźs komunij¹, pasiskundiau savo maloningajam Jėzui, sakydamas:
„Tikrai atrodo, kad nori mane visiškai palikti! Bet pasakyk bent, ar nori, kad palikčiau ši¹ būsen¹?
Kas ino, koks sutrikimas manyje, kodėl tu taip išėjai. Padėk man: iš visos širdies paadu, kad man bus geriau“.
Jėzus atsakė: „Mano dukra, nesijaudink.
Kai aš tave išmušsiu, būk ramus,
kai darau priešingai, tu išliki dar ramesnis, negaišdamas laiko.
Imk visa tai mano rankomis, kaip tau atsitinka.
Ar negaliu sustabdyti jūsų būklės kelioms dienoms?
Kalbant apie sutrikim¹ tavyje, jei toks būtų, aš tau pasakyčiau.
Ar inai, kas sujaukia siel¹?
Tik gaila, kad ir kaip maa.
Oi! Nors j¹ iškraipo, išblukina, susilpnina.
Tačiau įvairios nuotaikos ir nepritekliai jam jokios alos nedaro.
Taigi būkite atsargūs, kad neįeistumėte manźs, net ir labai maai. Nebijokite, kad jūsų sieloje yra netvarka“.
Aš kartoju:
„Bet, Viešpatie, su manimi turi būti kakas negerai. Anksčiau tu vis ateidavo ir eidavo
Ir per savo apsilankymus tu padarei mane kryiaus, vinių ir spyglių dalininku.
Bet dabar, kai mano prigimtis priprato prie šių dalykų, kurie man tapo natūralūs, taip, kad man lengviau kentėti nei nekentėti,
tu pasitrauki. Kodėl manyje nebevyksta nieko svarbaus?
Jėzus man švelniai pasakė: „Klausyk, mano dukra,
Turėjau sutvarkyti tavo siel¹, kad galėtum mėgautis kančia, kad galėčiau ten dirbti savo darb¹.
Turėjau tave išbandyti, nustebinti, apkrauti kančia, kad tavo prigimtis atgimtų naujam gyvenimui.
Šį darb¹ baigiau, nes jūsų dalyvavimas mano kančiose tapo nuolatinis, kartais daugiau, kartais maiau.
Dabar, kai šis darbas baigtas, man tai patinka. Ar nenori, kad pailsėčiau?
Klausyk, negalvok apie tai, leisk tai padaryti tavo Jėzui, kuris tave taip myli. Aš inau
-kai mano aktyvumas reikalingas tavyje ir
-Kai turiu pailsėti nuo darbų.
Kai buvau įprastoje būsenoje, trumpam atėjo mano mielasis Jėzus.
Jis man pasakė: „Mano dukra,
kas svarsto kryių mogiškuoju poiūriu, tas jį randa
- purvinas, todėl sunkus ir kartaus.
Kita vertus, tie, kurie į kryių iūri dievišku poiūriu, jį randa.
- pilnas šviesos, lengvas ir minkštas.
velgiant į gyvenim¹ mogišku poiūriu ,
mogus netenka malonių, jėgos ir šviesos.
Todėl mes sakome tokius dalykus kaip: „Kodėl šis mogus mane įskaudino?
Kodėl šis kitas sukėlė man tokį skausm¹, šmeiia mane?
Ir mes kupini pasipiktinimo, pykčio, keršto idėjų . Taigi kryius mums atrodo purvinas, tamsus, sunkus ir kartaus.
Kita vertus, dieviškieji m¹stymo būdai kupini malonių, stiprybės ir šviesos. Taigi tu neturi malonumo sakyti: „Viešpatie, kodėl tu man taip padarei?
Priešingai, mes nusieminame, atsistatydiname .
Ir kryius tampa šviesa ir neša sielai šviesos bei saldumo “.
Atsidūrźs savo įprastoje būsenoje, apm¹sčiau Jėzaus agonij¹ sode. Trumpai pasirodydamas man, mano malonus Jėzus man pasakė:
„Mano dukra, vyrai veikė tik mano moniškumo ievź. Tuo tarpu Aminoji Meilė veikė vis¹ mano vidų.
Taigi per mano agonij¹ jie nebuvo vyrai,
- Bet amina meilė,
- didiulė meilė,
-neapskaičiuojama meilė,
- Paslėpta meilė
- atvėrė man didelių aizdų,
- jis pervėrė mane liepsnojančiais nagais,
- vainikavo mane degančiais spygliais ir
- laistė mane karštu lauku.
„Ir negalėdamas vienu metu pakźsti tiek daug kankinių,
- Mano monija privertė išsiverti didiulius kraujo srautus,
- Jis susisuko ir priėjo pasakyti:
„Tėve, jei įmanoma, atimk iš manźs ši¹ taurź.
Bet mano valia įvykdyta, o tavo . „To daugiau neįvyko per likusį mano aistros laikotarpį.
Visa tai, k¹ kentėjau per kanči¹, kentėjau visi kartu per Agonij¹ ir tai,
- intensyviau,
skausmingesnis ir
Giliau.
Nes tada Meilė į mane įsiskverbė.
- iki kaulų čiulpų,
- net intymiausiuose mano širdies pluoštuose,
kur padaras niekada negalėtų nusileisti. Tačiau Meilė pasiekia visk¹, niekas jai nesipriešina.
Taigi mano pirmasis budelis buvo Meilė.
Štai kodėl per mano aistr¹
Net neiūrėjau priekaištaujančio vilgsnio į tuos, kurie man tarnavo budeliais. Nes aš turėjau iauresnį ir aktyvesnį budelį: Meilė.
Ir vietos, kur neatvyko išoriniai budeliai,
kur buvo pasigailėta maos Manźs dalies, Meilė uvaldė ir nieko nepagailėjo.
Ir taip nutinka visose sielose: pagrindinį darb¹ atlieka Meilė .
Ir kai Meilė veikė ir upildė siel¹,
tai, kas pasirodo išorėje, yra tik perpildymas
- nei tai, kas buvo padaryta viduje.
Priėmźs komunij¹, pasiskundiau gerajam Jėzui
- mano nepriteklių e
- tai, kad kai ateina, tai beveik visada lyg aibas arba visiška tyla.
Jėzus man pasakė:
„Mano dukra, beveik visose sielose
- kuriam pasirodiau nepaprastu būdu,
Aš suteikiau šiems apleidimo laikotarpiams jų gyvenimo pabaigoje.
Taip yra ne tik dėl tam tikrų jam priklausančių prieasčių, bet ir dėl to, kad esu pagerbtas ir šlovinamas visose savo intervencijose.
Daugelis sako:
„Šioms sieloms buvo skirtas toks aukštas šventumo lygis ir jos taip jį mylėjo!
Gavź tiek daug malonių, malonių ir charizmos, jie būtų buvź tikrai nedėkingi, jei nebūtų pasiekź tokio lygio.
Jei būtume gavź šiuos dalykus, būtume pasiekź šį lygį ir dar daugiau.
Be to, norėdamas pateisinti savo elgesį, priverčiu juos patirti apleistum¹ ir nepriteklių,
kuri jiems yra tikra skaistykla.
Taip pat turiu atsivelgti
- jų lojalumas,
- jų dorybių didvyriškumas e
- tai, kad skurdas lengviau tiems, kurie niekada nepaino turtų, nei tiems, kurie gyveno turtingai.
Taip pat turiu atsivelgti į tai, kad antgamtiniai turtai nėra kaip materialūs turtai, kurie tarnauja kūnui ir yra tik išoriniai.
Antgamtiniai turtai prasiskverbia iki galo
- kaulų čiulpuose,
- vidinėse būties skaidulose,
– kilniausioje valgybos dalyje.
Tik pagalvokite, kad jos atėmimas yra daugiau nei kankinystė.
Šios sielos taip manźs gailisi, kad mano Širdis plyšta iš švelnumo dėl jų.
Negalėdamas atsispirti, duodu jiems jėgų eiti iki kankinystės pabaigos.
Visi angelai ir šventieji juos stebi ir priiūri, kad jie nepasiduotų, inodami, koki¹ iauri¹ kankinystź patiria.
Mano dukra, būk dr¹sus, tu teisi, bet inok, kad viskas yra Meilė odyje “.
Kai jis tai pasakė, atrodė, kad jis pasišalino.
Jaučiau, kaip mano gili prigimtis ryja ir nyksta ore. Šios jėgos, šviesos ir inių sėklos, kurias jis, regis, turėjo, virto niekuo. Jaučiausi lyg mirštu, bet vis dar gyvenu.
Jėzus grįo ir, paėmźs mane ant rankų, atrodė, kad palaiko mano niek¹.
Jis man pasakė:
„iūrėk, mano dukra, o jeigu būtų
- maas tavo stiprybės gemalas,
- blanki¹ jūsų šviesos lemp¹,
- maas inojimas apie mane ir
- visos kitos maos tavo savybės išnyksta,
tada mano Jėga, mano Šviesa, Mano Išmintis, Mano Grois ir visos kitos mano savybės ima viršų ir ateina upildyti jūsų nebūtį.
Ar nesi laimingas?"
Aš jam pasakiau :
„Klausyk, Jėzau, jei taip tźsi, tu prarasi nor¹ palikti mane emėje“.
Aš jam sakiau kelet¹ kartų.
Ir Jėzus , kuris nenorėjo klausytis mano odių, atsakė :
„Klausyk, dukra, aš niekada neprarasiu tavźs skonio.
Jei išlaikysiu tave emėje, turėsiu savo skonį emėje. Jei nuvesiu tave į dangų, turėsiu savo skonį danguje.
Ar inai, kas tada praras skonį? Jūsų nuodėmklausys ».
Šįryt per komunij¹ pasiskundiau Jėzui, kad nebegaliu parodyti savo būklės tam, kuriam turiu tai padaryti. Taip, danai, kai jaučiuosi pilnas Jėzaus,
Jaučiu jausm¹ jį liesti visur; net liesdamas save, liečiu Jėzų.
Bet aš neinau, kaip apie tai kalbėti. Linkiu, kad galėčiau pasiklysti Jėzuje griečiausioje tyloje.
Ir kai manźs paprašys apie tai pasikalbėti, o! Kokias pastangas turiu įdėti! Jaučiuosi kaip vaikas, kuris labai mieguistas ir nori pabusti per jėg¹:
jis daro netvark¹. ·
Taigi aš pasakiau Jėzui:
„Tu išlaisvinai mane nuo visko, nuo savo kančių, nuo malonių, nuo harmoningo, švelnaus ir mielo balso. Aš nebeatpaįstu savźs tame, kuo tapau.
Jei priverčiate mane k¹ nors suprasti, tai taip giliai mano būtyje, kad negali iškilti į paviršių. Pasakyk man, mano gyvenimas, k¹ turėčiau daryti?
Jis atsakė :
„Mano dukra, jei valdai mane, turi visk¹, ir tau to utenka.
Jei jautiesi pilnas Manźs, tai enklas, kad laikau tave savo Dieviškumo namuose.
Jei turtingas mogus priima vargš¹ į savo namus, jis suteikia jam visk¹, ko reikia, net jei jis vis¹ laik¹ su juo nekalba ar jo neglamonėja.
Priešingu atveju jai būtų gėda.
Ir ar aš ne daugiau nei šis turtingas mogus?
Taigi nusiraminkite ir pabandykite parodyti savo nuodėmklausiui tai, k¹ galite.
Likusi¹ dalį patikėkite mano prieiūrai“.
Mano nepritekliaus būsena tźsiasi ir net blogėja. Nekenčiu! Koks kritimas!
Niekada nemaniau, kad taip pasibaigsiu!
Tikiuosi bent jau niekada nepalikti tavo Švenčiausios Valios rato. Ji man yra viskas.
Noriu verkti dėl savo apgailėtinos būsenos ir tai kartais darau.
Bet tada Jėzus mane priekaištauja sakydamas tokius dalykus:
„Taigi jūs vis dar norite būti maa mergaitė?
Aišku, kad turiu reikalų su maa mergaite. Aš negaliu tavimi pasitikėti. Aš tikėjausi rasti tavyje pasiaukojimo Mane didvyriškum¹.
Tačiau vietoj to randu maos mergaitės, kuri nenori savźs paaukoti, ašaras“.
Taigi, kai aš verkiu, Jis yra sunkesnis ir t¹ dien¹ išvis neatvyks. Todėl esu įpareigotas
- apsiginkluoti dr¹sa e
- sulaikyti ašaras, sakydamas jam:
„Jūs sakote, kad dėl meilės atimate iš manźs savo buvim¹.
Ir, savo ruotu, dėl jūsų sutinku su šiuo neturėjimu.
Dėl meilės tau aš neverksiu“.
Ir jei aš galiu tai padaryti, Jis yra šiek tiek atlaidesnis. kitaip mane baudia stipriau,
dėl to išgyvenu nuolatinź mirtį, likdamas gyvas.
Taigi, praleidźs toki¹ dien¹, negalėjau sulaikyti ašarų.
Jėzus privertė mane sumokėti u tai, kaip nusipelniau.
Tačiau vėlų vakar¹, pasigailėjus manźs, tai pasireiškė taip, lyg mano galvoje būtų atsivėrźs maas šviesos langelis.
Jis man pasakė :
„Jūs nenorite suprasti, kad prieš palikdami šį pasaulį turite mirti dėl visko:
- į kanči¹, troškimus, malones.
Viskas tavyje turi mirti mano valioje ir mano Meilėje.
Danguje tai, kas įeina į aminybź, yra tik mano Valia ir mano meilė.
Visos kitos dorybės lunga: kantrybė, paklusnumas, kančia, troškimai.
Tik mano Valia ir Meilė niekada nesibaigia.
Todėl tu turi iš anksto mirti mano valioje ir meilėje.
Taip turi būti visiems mano šventiesiems.
Ir aš pati nenorėjau būti išimtimi
apleistas Tėvo ,
visiškai mirti savo valioje ir meilėje.
Oi! Kaip norėčiau daugiau kentėti!
Oi! Kaip norėčiau, kad būčiau padarźs daugiau dėl sielų! Bet visa tai mirė Tėvo valioje ir Meilėje. Taip elgėsi mane tikrai mylėjusios sielos.
Ir tu nenori to suprasti!
Šį ryt¹ mano mylimas Jėzus trumpai atėjo ir man pasakė :
„Mano dukra, teisingas ketinimas yra lengvas sielai.
Jis apdengia j¹ šviesa ir pasako, kaip elgtis dieviškai.
Siela yra kaip tamsus kambarys.
Ir ketinimas tiesus kaip saulė, kuri prasiskverbia į j¹ ir j¹ apšviečia,
su tuo skirtumu, kad saulė nekeičia sienų į švies¹, o veikdama tiksliai visk¹ paverčia šviesa ».
Buvau įprastos būsenos ir gerasis Jėzus trumpam atėjo.
Jis man pasakė: „Mano dukra,
Mano Valia ištobulina meilź , pakeičia j¹, suriša ir pašventina. Meilė kartais nori pabėgti ir visk¹ praryti.
Bet mano valia bando jį pavergti sakydama:
" Nusiramink, neskubėk šitaip , nes gali sau pakenkti. Norėdamas visk¹ suryti, gali save apgauti.
Meilė yra tyra tiek, kiek ji atitinka mano Vali¹.
Jiedu vaikšto susikibź u rankų ir nuolat bučiuoja vienas kit¹ siekdami ramybės.
Kartais dėl nuotaikos arba dėl to, kad pabėgus jam nepasisekė taip, kaip būtų norėjźs,
Meilė nori mane kritikuoti arba sėdėti be darbo.
Tada mano valia paskatino jį pasakyti:
– Pirmyn, tikri įsimylėjėliai netingi, nedaro to vietoje. Meilė saugi tik tada, kai ji gyvena mano valioje.
Meilė traukiama į kairź ir dešinź ir veda į perteklių.
Mano Valia jį moderuoja, nuramina ir maitina kietu ir dievišku maistu.
Meilėje gali būti daug netobulumų, net ir šventojo pasirinkimo akivaizdoje.
Mano valioje to niekada neįvyksta, viskas tobula.
– nenuostabu, kad jis prisimena savo nuodėmes ir vargus.
Turėkite omenyje,
- Mano testamente,
-Šios mintys apie nuodėmes ir save negali įeiti.
Mano dukra, tai atsitinka visų pirma įsimylėjusiose sielose, kurios patyrė mano apsilankymų, bučinių ir glamonių malonź.
Šios sielos yra Meilės grobis, kai aš atimu iš jų Savo Buvim¹. Meilė juos paima ir priverčia alsuoti, merdėti, kliedėti, išprotėti, susirūpinti, nekantrūs.
Jei ne mano Valia juos maitina, ramina ir stiprina, Meilė juos nuudytų.
Nors Meilė yra mano Valios pirmagimis, j¹ vis tiek reikia pataisyti mano Valios.
Ir aš myliu jį taip pat, kaip myliu save“.
Per diskusij¹ tarp manźs ir mano nuodėmklausio,
man pasakė, kad sunku būti išgelbėtam, nes Jėzus Kristus pasakė:
„Durys siauros ir reikia pasistengti, kad pro jas patektum“.
Po komunijos Jėzus man pasakė :
„Vargšas iš manźs, nes mane laiko smulkmena.
Pasakykite savo nuodėmklausiui, kad dėl savo niekšybės jie mane laiko smulkmena.
Jie nemato manźs kaip didios būtybės be ribų ,
- galingas ir begalinis visais savo tobulumais,
kad didelės minios pro siauras duris gali praeiti geriau nei pro plačias duris .
Jam kalbant, atrodė, kad mačiau labai siaur¹ keli¹, vedantį į labai siaurus vartus, bet perpildyt¹ konkuruojančių monių.
kad pamatyčiau, kas galėtų labiau pasistūmėti į priekį ir įeiti pro duris.
Jis pridūrė :
„Matai, dukra, kokia didiulė minia veriasi, kad suinotų, kas bus pirmas. Varybose yra daug veiklos.
Jei takas būtų platus, monės neskubėtų, inodami, kad jis yra
daug vietos pasivaikščioti, kai nori. Tačiau kol jie gerai leidia laik¹,
gali įvykti mirtis ir jie negali pakeliui siauru keliu.
Tada jie atsidurtų ant plačių pragaro vartų slenksčio.
Oi! Kaip naudingas šis siaurumas !
Šis reiškinys taip pat pasireiškia tarp jūsų:
jei bus pasiūlytas vakarėlis ar paslauga ir inome, kad vieta nedidelė, daugelis suskubs ten patekti
ir bus daugiau monių, besimėgaujančių vakarėliu ar paslauga.
Bet jei inome, kad vietų yra daug,
neskubėsime ir iūrovų bus maiau
nes inant, kad vietos yra visiems, visi neskubės.
Vieni ateis įpusėjus pasirodymui, kiti į pabaig¹, kiti – kai viskas baigsis ir niekuo nesimėgaudami.
Tai yra išganymo atvejis: jei jo kelias būtų platus, nedaugelis suskubtų atvykti,
ir Dangaus šventė būtų skirta keliems ».
Buvau įprastos būsenos ir pasiskundiau savo Jėzui, kad esu jo atimta. Jis trumpai priėjo ir man pasakė:
"Mano dukra,
Patariu nepalikti mano Valios, nes mano Valia neša tiek Jėgos, kad tai tarsi naujas sielos krikštas, ir dar daugiau.
Vietoj to
- sakramentuose mano malonė priimama iš dalies,
- mano valioje mogus gauna pilnatvź.
Per krikšt¹,
gimtosios nuodėmės uduotis pašalinama, tačiau aistros ir silpnybės išlieka.
Mano valioje , sunaikindamas jo asmeninź vali¹,
siela naikina savo aistras, silpnybes ir visa, kas mogiška. Jis gyvena dorybėmis, jėga ir visomis dieviškomis savybėmis“.
Tai išgirdusi pagalvojau: „Jis man pasakys.
kad gyvenimas pagal jo vali¹ yra didesnis u pači¹ bendrystź“.
Jis tźsė :
"Taip taip.
Sakramentinei komunijai ji trunka kelet¹ minučių. Kol mano Valioje yra Gyvybė
- amina bendrystė, juo labiau,
-Aminoji bendrystė: ji aminai tźsiasi Danguje.
Sakramentinė komunija gali susidurti su kliūtimis: pavyzdiui, negali priimti komunijos dėl ligos ar kitų prieasčių,
arba tas, kuris turi jį administruoti, gali būti nedarbingas.
Komunijai mano dieviškoje valioje nėra jokių kliūčių. Pakanka, kad siela to nori ir viskas.
Niekas negali sutrukdyti sielai įgyti šio didiojo gėrio, kuris yra emės ir dangaus laimė:
- ne demonai,
- ne padarai,
– net ne mano pačios visagalybė. Siela laisva.
Niekas neturi į j¹ teisių ir negali neleisti jai gyventi pagal mano vali¹.
Štai kodėl aš propaguoju savo vali¹. Ir aš noriu, kad padarai tai priimtų.
Tai yra man svarbiausias dalykas, kuris man rūpi labiausiai.
Ne visi kiti dalykai mane taip domina, net ir patys švenčiausi.
Ir kai aš priverčiu siel¹ gyventi savo valioje, aš triumfuoju
nes tai didiausias dalykas danguje ir emėje“.
Rašau iš paklusnumo.
Bet jaučiu, kad mano širdis plyšta nuo pastangų, kurių reikia. Tačiau tegyvuoja paklusnumas, tegyvuoja Dievo Valia!
Rašau, bet drebu ir pati neinau, k¹ sakau. Paklusnumas nori, kad apie k¹ nors parašyčiau
-kaip aš ruošiuosi bendrystei e
-Kaip man padėkoti.
Nieko apie tai negaliu pasakyti.
Nes, matydamas, kad aš nieko nemoku, mano mielasis Jėzus visk¹ daro pats.
tas pats.
Jis paruošia mano siel¹ ir sako man padėk¹, o aš esu. Jėzaus keliai visada yra didiuliai, o aš su juo
Jaučiuosi be galo taip, lyg inau, kaip k¹ nors padaryti.
Vėliau, kai Jėzus pasitraukia, aš vis dar esu kvaila, neišmananti mergaitė, bloga maylė.
Ir kaip tik dėl šios prieasties Jėzus mane myli.
Kadangi esu neišmanantis, esu niekas ir nieko negaliu padaryti.
inodamas, kad noriu jį gauti bet kokia kaina,
ir nepasiduokite gėdai, įeidami į mane,
- Bet jis pats ruošia mano vargšź siel¹, kad gautų didiausi¹ pagyrim¹.
Jis duoda man savo daiktus, savo nuopelnus, drabuius, darbus, troškimus,
trumpai tariant, vis¹ save.
Jei reikia, jis man taip pat duoda tai, k¹ padarė šventieji , nes viskas yra jo. Jei reikia, jis taip pat duoda man tai, k¹ padarė jo Švenčiausioji Motina .
Taip pat visiems sakau:
„Jėzau, daryk garbź ateidamas į mane.
Motina, mano karaliene, visi šventieji ir visi angelai ,
Aš toks vargšas, kad visk¹, k¹ turi, įdėk man į širdį,
„Ne man, o Jėzui“.
Ir jaučiu, kad visas Dangus bendradarbiauja, kad mane paruoštų.
Ir po to, kai Jėzus nusileido į mane, jaučiu, kad viskas patenkinta,
- matyti save pagerbt¹ dėl savo dalykų.
Kartais jis man sako :
"Bravo, bravo, mano dukra, kokia aš laiminga, kaip man čia patinka! Kad ir kur pavelgčiau, randu dalykų, vertų Manźs.
Viskas, kas yra Mano, yra tavo.
Kiek graių dalykų privertei mane atrasti savyje “.
inodamas, kad esu labai vargšas, kad nieko nepadariau ir kad niekas nėra mano, diaugiuosi Jėzaus pasitenkinimu.
Ir aš sakau:
„Diaugiuosi, kad Jėzus taip galvoja! Man utenka, kad jis atėjo.
Man nesvarbu, kad naudojausi savo verslu: vargšai turi priimti turtinguosius.
Tiesa, tai šen, tai ten šmėkščioja, kaip Jėzus veikia bendrystėje, bet aš neinau, kaip surinkti šiuos vilgsnius ir paversti juos tinkamu pasiruošimu ir padėka: man trūksta galimybių. Man atrodo
-kad ruošiuosi pačiame Jėzuje ir
-kad dėkoju jam su jo paties pagalba.
Būdama įprastoje būsenoje jaučiausi tikrai nenaudinga. Jaučiausi, kad negaliu nieko pasakyti,
- ne apie nuodėmź,
- nei dėl šaltumo,
- nei įkarštyje.
Visk¹ mačiau taip pat.
Jaučiausi viskam abejinga, nebendraujanti su šventa Dievo valia, ir visa tai be nerimo, tobuliausioje ramybėje.
Pagalvojau sau: „Kokia apgailėtina aš esu! Jei bent pagalvočiau apie savo nuodėmes!
Net atrodo, kad aš tuo diaugiuosi.
O Dieve, kokiame nelaimėje aš paskendau!
Kol aš galvojau apie šias mintis, atėjo mano mylimas Jėzus ir
Jis man pasakė :
"Mano dukra,
Tie, kurie gyvena čia, emėje ir kvėpuoja oru, kuriuo visi kvėpuoja, yra priversti jausti įvairius klimato pokyčius:
šaltis, karštis, lietus, kruša, vėjai, naktys, dienos.
Tačiau tie, kurie gyvena ten , kur dingo oras, nėra priklausomi nuo klimato svyravimų.
Nes ten tik tobula diena.
Negirdėdami šių mutacijų, jie dėl nieko nesijaudina. Taip yra su tuo, kuris gyvena tik dieviškame ore.
Nes mano Esybė negali keistis, bet ji yra
-visada taip pat,
- visada ramybėje ir tobulame pasitenkinime,
Kokia nuostabi ta, kuri gyvena manyje, iš mano valios ir iš mano oro,
niekuo nerūpi?
Ar norėtumėte gyventi čia, emėje, kaip dauguma,
tai yra iš Manźs, su mogišku oru, aistromis ir pan.?
Jaučiuosi labai blogai, lyg man viskas baigėsi,
Aš skundiausi Jėzui dėl visiško aplaidumo, kurį jis privertė mane gyventi.
Jis man pasakė :
„Mano dukra, tai yra Dievo keliai: nepaliaujamai mirti ir prisikelti. Šioms mirtims ir prisikėlimams pavaldi pati gamta.
Taip gėlė gimsta ir miršta, bet vėl prisikelia graesnė. Jei ji niekada nemirtų,
jis sentų, prarastų spalvų gyvybingum¹, kvepalų aromat¹.
Čia taip pat yra panašumas su mano Esybe: visada sena ir visada nauja.
Grūdus dedame į emź, tarsi kad numirtų. Ir iš tikrųjų jis miršta, kol tampa dulkėmis.
Paskui vėl pakyla dar graiau, ir net padaugėjo. Taip yra dėl viso kito.
Jei tai vyksta natūralia tvarka,
daug daugiau nutinka dvasinėje santvarkoje, kur siela turi patirti šias mirtis ir prisikėlimus.
Nors atrodo
- triumfuoti prieš visk¹ e
- gausu usidegimo, malonių, vienybės su Manimi, dorybių,
o kuri, rodos, visuose taškuose įgijo naujus gyvenimus, aš slepiuosi ir atrodo, kad jai viskas miršta.
Mušau j¹ kaip tikr¹ mokytoj¹, kad u j¹ viskas miršta.
Ir kai matau, kad jai viskas mirusi, kaip saulė, pasirodau.
Ir su manimi viskas kyla ir tampa
graesnė, energingesnė, ištikimesnė, dėkingesnė, nuolankesnė. Taigi, jei joje būtų kakas mogiško,
mirtis jį sunaikino, prikeldama visk¹ naujam gyvenimui“.
Buvau įprastos būsenos, pilnas nepriteklių ir kartėlio, ir meditavau apie mūsų Viešpaties Agonij¹ .
Jis man pasakė :
"Mano dukra,
Norėjau iškźsti agonij¹ sode, kad padėčiau mirštantiems gerai numirti.
Paiūrėkite, kaip ši agonija gerai atitinka krikščionių agonij¹:
nuovargis, liūdesys, kančia ir kraujo prakaitavimas.
Jaučiau kiekvieno mirtį
tarsi aš tikrai mirčiau u visus konkrečiai.
Taigi jaučiau kiekvieno nuovargį, liūdesį ir kanči¹. Ir per savo kančias pasiūliau jiems pagalb¹, paguod¹ ir viltį.
Jausdamas kiekvieno mirtį, gavau malonź, kad jie mirtų manyje,
-tarsi jų kvėpavimas ir mano kvėpavimas būtų vienas ir tuoj pat būtų palaimintas mano dieviškumo.
Jei aš kentėjau savo kančias sode, ypač dėl mirštančių , mano kančia ant kryiaus turėjo jiems padėti.
- paskutinź akimirk¹,
- paskutinis jų atodūsis.
Tai buvo dvi skirtingos kančios:
- mano kančia sode buvo pripildyta liūdesio, baimės, nerimo ir baimės, o - mano kančia ant kryiaus buvo pripildyta ramybės ir neslepiamos ramybės.
Jei tada šaukiau sitio – aš ištroškźs , tai buvo didiulis troškulys
kad girdėjau visus paskutinį atodūsį į man¹jį.
Matydami, kad daugelis ignoruotų šį troškim¹ su giliu skausmu,
Aš sušukau "sitio". Šios „sitio“ ir toliau klausosi visi ir visi
kaip varpas prie jų širdių durų:
"Aš trokštu tavźs arba sielos. Prašau,
- Niekada neišeik iš manźs, bet įeik į mane ir iškvėpk su manimi.
Taigi šešias savo aistros valandas skyriau tam, kad padėtų vyrams gerai mirti :
- trys sode , kad padėtų jiems agonijos metu, e
- trys ant kryiaus , kad padėtų jiems paskutinį atodūsį .
Todėl ar ne kiekvienas turėtų iūrėti į mirtį su šypsena, ypač tie, kurie mane myli ir bando pasiaukoti ant mano paties kryiaus?
Ar matote, kokia grai yra mirtis ir kaip viskas pasikeitė?
Per savo gyvenim¹ buvau niekinamas ir mano paties stebuklai neturėjo mano mirties padarinių. Net ant kryiaus patyriau įeidimus
Bet kai tik aš iškvėpiau, Mano mirtis turėjo gali¹ visk¹ pakeisti: visi dauė į krūtis, pripaindami mane Dievo Sūnumi. Mano mokiniai įsidr¹sino.
Kai kurie pasislėpź buvo padr¹sinti, paėmė mano kūn¹ ir garbingai palaidojo.
Dangus ir emė sutartinai išpaino, kad aš esu Dievo Sūnus.
Mirtis yra kakas didingo, kakas didingo!
Taip atsitinka mano vaikams: per gyvenim¹ jie yra niekinami, engiami.
Jų dorybės, kurios kaip šviesa turėtų spindėti aplinkinių akyse, lieka pusiau skraidančios.
Jų didvyriškumas kančiose,
jų savźs išsiadėjimas ir uolumas sieloms projektuoja abu
- šviesus ir
Abejonės juos supantiems monėms.
Ir aš pats tai leidiu
kad būtų išsaugota mano brangių vaikų dorybė.
Bet kai tik jie numiršta, kadangi šie vualiai nebereikalingi, aš juos nuimu ir
- abejonės tampa tikrumu,
-Šviesa yra pilna ir verčia mus vertinti jų didvyriškum¹.
Taigi mes pradedame vertinti juose visk¹, net ir maiausius dalykus. Todėl ko negalima padaryti per gyvenim¹, mirtis kompensuoja.
Štai kaip viskas vyksta čia, emėje.
Tačiau tai, kas ten vyksta, yra tikrai nuostabu ir verta visų mirtingųjų pavydo.
Mane labai nuliūdino Aukščiausio Gėrio atėmimas.
Priėmusi komunij¹, šventoji ostija sustojo mano gerklėje, o man bandant j¹ nuryti, gerklėje pajuto saldų ir išskirtinį skonį. Ilg¹ laik¹ tźsźs savo pastangas praryti šeiminink¹,
ji nulipo emyn ir mačiau, kaip ji virsta maa mergaite, kuri man pasakė :
" Tavo kūnas yra mano tabernakulis ,
tavo siela ciboriumas , kuriame yra aš e
tavo širdies plakimas – šeimininkas , leidiantis man transformuotis į tave.
Su šiuo skirtumu, - kadangi šeimininkas yra suvartotas, aš nuolat mirštu.
Nors jūsų širdies plakimas, kuris simbolizuoja jūsų meilź, negali sustoti.
Tai leidia mano gyvenimui tavyje tźstis.
Kam tada taip nerimauti dėl savo nepriteklių? Jei nematai manźs, tai girdi.
Jei manźs negirdi, paliesi mane.
Kartais aplink jus pasklinda mano kvepalų kvapas, kartais įdedama šviesa, kuri¹ jaučiate,
kartais likeris, kurio nėra emėje ir kuris nusileidia tavyje,
kartais yra paprastas faktas, kad aš tave liečiu
Ir yra daug kitų būdų, kurie jums nematomi."
Dabar iš paklusnumo,
Kalbėsiu apie tuos dalykus, kuriuos Jėzus sako, kurie man nutinka danai ir net tada, kai esu pabudźs.
Šiuos kvepalus, kurių negaliu apibūdinti, vadinu meilės kvepalais. Jaučiu tai bendrystėje, kai meldiuosi, dirbu, ypač kai nemačiau.
Ir sakau sau:
„Tu šiandien neatėjai.
Ar neinai, o Jėzau, kad aš negaliu ir nenoriu būti be tavźs? Iš karto pasijuntu kaip investuota į šiuos kvepalus.
Kartais judindama ar purtydama paklodes jaučiu šiuos kvepalus ir iš vidaus jaučiu, kaip Jėzus man sako: „Aš čia“.
Kitais atvejais, kai esu sunerimźs ir ketinu pakelti akis, į akis patenka šviesos spindulys.
Bet aš, šitie dalykai, aš tikrai į juos neatsivelgiu, jie neatsivelgia į mane.
netenkina.
Vienintelis dalykas, kuris mane diugina, yra pats Jėzus. Visa kita aš tai priimu šiek tiek abejingai.
Tai parašiau iš gryno paklusnumo.
Buvau įprastoje būsenoje ir jaučiausi labai blogai.
Likau ir dėl to, kad mano nuodėmklausys man pasakė, kad aš labai nukrypau nuo ankstesnės būsenos ir, jei ne, ateis Jėzus.
Priėmźs komunij¹, pasiskundiau palaimintajam Jėzui savo nepritekliu, prašydamas, kad jis gerumo pasakytų man, koki¹ al¹ darau,
-Nes aš mielai atiduočiau savo gyvybź, kad jo neįtikčiau:
„Kiek kartų nesakiau tau, kad jei pamatysi, kad ketinu tave nors truputį įeisti, leisk man mirti“.
Jėzus man pasakė :
„Mano dukra, nesijaudink.
Ar aš tau nesakiau prieš kelet¹ metų,
-kad norėdamas nubausti pasaulį, taip danai neapsikraučiau ant tavźs ir
-kad todėl aš nebeateičiau tiek kartų, kiek anksčiau, nors niekada tavźs neapleisiu.
Taip pat sakiau, kad, norėdamas kompensuoti savo danus atėjimus ir išėjimus,
Mišias ir Komunij¹ palikčiau u jus kiekvien¹ dien¹, kad galėtumėte iš jų pasisemti stiprybės, kuri¹ anksčiau gavai per nuolatinius mano apsilankymus.
Taip pat atėjau pagrasinti jūsų nuodėmklausiui, jei jis tam nepasidavė.
Kas neino nuo to laiko vykdytų bausmių?
Ištisi miestai sugriauti, riaušės, mano malonės atšaukimas tiems, kurie daro pikta, taip pat ir religiniams blogiams, kad šie nuodai, šios jų viduje esančios aizdos galėtų išeiti.
Ak! Nebegaliu, šventvagystės didiulės. Tačiau visa tai yra niekis, palyginti su būsimomis bausmėmis.
Jei dar nebūčiau su tavimi taip kalbėjźs, būtų teisus sunerimti.
Norėdami gyventi pasitikėdami savimi, turite pasikliauti dviem stulpeliais.
Vienas iš jų yra mano valia .
Jokių nuodėmių joje negali būti.
Mano Valia sugriauna visas aistras ir nuodėmes, kurias sakau, susmulkina jas taip, kad sunaikintų jų šaknis.
Jei patikėsite save mano valios ramsčiui,
- tamsa virsta šviesa,
- abejonių dėl tikrumo,
– Ties¹ sakant, tikisi.
Antrasis stulpelis, į kurį reikia atsiremti, yra
tvirta valia ir nuolatinis dėmesys, kad manźs neįeistų, net neymiai ,
skleisdamas savo vali¹
kentėti visk¹,
susidurti su viskuo e
-Paklusti viskam, o ne gailėtis.
Kai siela nuolat remiasi į šias kolonas, k¹ aš sakau, kai šios kolonos jai skirtos daugiau nei jos pačios gyvenimas,
jis gali gyventi labiau pasitikėdamas, nei gyvendamas su mano nuolatinėmis malonėmis, juo labiau, kad net ir šiai būsenai leidiu tave paruošti palikti ši¹ emź“.
Būdamas įprastoje būsenoje, gerasis Jėzus trumpai priėjo ir man pasakė :
„Klausyk, mano dukra, kančios ir silpnybės
jie yra priemonė atvykti į Dieviškumo uost¹.
Nes, jausdamas mogaus kančios svorį,
siela nuobodiauja, nerimauja ir bando atsikratyti savźs. Ir tai darydamas jis atsiduria Dieve“.
Tada, apkabinźs mano rank¹ jam ant kaklo, jis apkabino mano veid¹ ir dingo. Vėliau jis grįo ir aš pasiskundiau, kad pabėgo kaip aibas, neduodamas man laiko.
Jis atsakė :
„Kadangi tau tai nepatinka, pasiimk mane,
pririšk mane kaip nori ir neleisk pabėgti“.
Aš jam pasakiau: „Gerai padaryta, gerai padaryta, Jėzau, kokį graų pasiūlym¹ man pateikiate! Bet ar tikrai galime tai padaryti su tavimi?
Gali leisti save surišti ir apkabinti, kiek tik nori, bet viduryje dingsti ir tavźs neberasi. Bravo, Jėzau, tu nori su manimi juokauti!
Bet juk daryk k¹ nori. Man svarbu, kad tu man pasakytum
-kai tau siūlau e
– dėl ko gailisi, kad neateitum kaip anksčiau“.
Jėzus tźsė : „Mano dukra, nesijaudink.
Jei yra tikra kaltė, jos sakyti nereikia. Siela tai suvokia pati.
Nes kai nuodėmė yra savanoriška, ji sutrikdo natūralias nuotaikas. mogus išgyvena virsm¹ blogiu.
Ir jis jaučiasi persmelktas kaltės, kuri¹ padarė savo noru.
Priešingai, tikroji dorybė paverčia siel¹ gėriu,
- jo nuotaikos išlieka harmonijoje ir
- jo prigimtis jaučiasi tarsi persmelkta saldumo, labdaros ir ramybės. Tai yra priešinga tam, kas atsitinka su nuodėme.
Ar jautėte šį sukrėtim¹ savyje?
Ar jautėtės persmelktas nekantrumo, pykčio, bėdų? “
Kai jis tai pasakė, atrodė, kad jis pavelgė į mano vidų, kad pamatytų, ar šie dalykai ten yra, ir atrodė, kad jų ten nėra.
Jis tźsė: „Jūs matėte savo akimis!
Neinau kodėl, bet kaip jis pasakė, jis man parodė
- nebebus emės drebėjimų su visiškai sunaikintais miestais,
- revoliucijos ir daug kitų negandų. Tada jis dingo.
Būdama įprastoje būsenoje atsidūriau iš savo kūno. Mačiau kunigus, be Jėzaus, visus perkeltus,
kurių nariai buvo komandiruoti.
Jėzus parodė į šiuos kunigus ir leido man suprasti, kad nors jie buvo kunigai, jie buvo atskirti jo kūno nariai.
Jis skundėsi : „Mano dukra, kaip mane įeidia kai kurie kunigai! Jų viršininkai neiūri į jų sakramentų teikimo būd¹ ir atskleidia man didiulź šventvagystź.
Tai, k¹ matote, yra atskiri nariai. Nors jie mane labai įeidia, mano kūnas nebeturi jokio kontakto su jų bjauriais veiksmais.
Bet kiti,
- kurie teigia, kad nėra atskirti nuo Manźs ir
– kurie ir toliau atlieka kunigišk¹ tarnystź, o! kaip jie mane labiau įeidia!
Kokių iaurių skerdimų aš patyriau, kokias bausmes jie utraukia! Nebegaliu jų pakźsti“.
Kai ji tai pasakė, pamačiau, kaip keli kunigai pabėgo iš Banyčios ir atsisuko prieš j¹, kad su ja kariuotų.
Su dideliu liūdesiu iūrėjau į šiuos kunigus. Pajutau švies¹, kuri privertė mane suprasti
- kai kurių kunigų blogio kilmė yra:
kuris nukreipia sielas į mogiškus dalykus, visus materialius,
- be būtinybės.
Šie mogiškieji dalykai sudaro kunigui tinkl¹ , kuris
- persekioja jo mintis,
- nutirpo jo širdį dieviškiems dalykams ir
- neleidia jam engti keliu, kuris pagal jo tarnystź turėtų būti jo.
Tai irgi tinklas sieloms .
Kadangi šie kunigai per daug rūpinasi mogiškaisiais reikalais, malonės jiems trūksta.
Oi! Kiek alos daro šie kunigai, kiek sielų skerdynės jie padaro“.
Tegul Viešpats visus apšviečia.
Buvau įprastoje būsenoje.
Atsidūriau u savo kūno ribų banyčioje.
Virš altoriaus buvo dangiškoji karalienė su verkiančiu Kūdikėliu Jėzumi.
Dėl akių enklo mano dangiškoji Motina mane suprato
- paimk Vaik¹ ant rankų ir
- Padarykite visk¹, kad jį nuramintumėte.
Priėjau, apkabinau jį, apkabinau ir pasakiau:
– Kokia problema, mano graioji mergaite? Pasitikėk manimi.
Argi meilė nėra visų skausmų balzamas ir raminimas?
Argi ne meilė verčia visk¹ pamiršti, visk¹ pasaldinti ir nuraminti po kivirčų?
Jei verki,
tarp jūsų ir būtybių meilės turi būti kakas nesuderinamo.
Todėl mylėkime vienas kit¹.
Duok man savo meilź ir aš su tavo meile mylėsiu tave “.
Kas galėtų pasakyti visas nes¹mones, kurias jam taip pasakiau?
Atrodė, kad jis kiek nurimo, bet ne visai. Tada jis dingo.
Kit¹ dien¹, vėl iš mano kūno,
Atsidūriau sode, kur dariau Via Crucis.
Taip darydamas atsidūriau su Jėzumi ant rankų.
Kai atėjau į vienuolikt¹ stotį ,
Švenčiausiasis Jėzus, negalėdamas susivaldyti, sustabdė mane ir
- priartindamas savo burn¹ prie manosios,
- įpylė mums kak¹, kas buvo ir skysta, ir tiršta.
Skyst¹j¹ dalį galėjau gerti, bet storoji nenorėjo kristi,
iki taško, kad kai Jėzus atitraukė savo burn¹ nuo manosios, aš turėjau j¹ mesti atgal ant emės.
Tada pavelgiau į Jėzų ir pamačiau, kad iš jo burnos tryško tirštas, labai juodas skystis.
Išsigandau ir pasakiau jam:
"Aš manau
-kad tu nesi Jėzus, Dievo Sūnus ir Marija Dievo Motina,
- Bet demonas.
Tai tiesa, kad aš noriu tavźs ir kad myliu tave,
- Bet aš noriu tik Jėzaus,
- Niekada demonas.
Nenoriu nieko inoti apie velni¹.
Geriau būčiau be Jėzaus, nei turėčiau reikalų su velniu.
Kad įsitikinčiau, aš padariau kryiaus enkl¹ ant Jėzaus, o paskui ant savźs. Taigi, kad pašalinčiau iš manźs visas baimes,
Jėzus paėmė juod¹ skystį savyje,
-Šis skystis, kurio vilgsnio negalėjau pakźsti.
Jis man pasakė :
„Mano dukra, aš nesu velnias.
Tai, k¹ matai, yra ne kas kita
– kad didiosios nedorybės, kurias tvariniai daro prieš Mane, ir
-kurį aš ant jų upilsiu.
Nes nebegaliu jų laikyti savyje.
Įpyliau tai į tave ir tu negalėjai viso to sulaikyti.
Tu numetei ant emės. Aš ir toliau mokėsiu u juos“.
Tai sakydamas jis leido man suprasti, kokios nelaimės lys iš dangaus.
Ji apgaubs mones gedulu ir karčiomis ašaromis.
Tai, k¹ jis man įpylė, bent iš dalies nepagailės mūsų miesto. Tai man parodė daugybź mirčių nuo epidemijų ir emės drebėjimų,
taip pat ir kitų nelaimių.
Kiek dykumų, tiek nelaimių!
Būdamas įprastoje būsenoje buvau praradźs s¹monź.
Mačiau daug monių bėgančius nuo švenčiausiojo Jėzaus. Bėgo ir bėgo, bet kur ėjo, vietos nerado. Pagaliau jis atėjo pas mane, visas išpiltas prakaito, pavargźs ir susijaudinźs.
Jis metėsi man į glėbį, stipriai apkabino ir pasakė tiems, kurie jį sekė:
„Nuo šios sielos tu negali priversti manźs pabėgti“. Avys, jie pasitraukė.
Jėzus man pasakė:
– Mergaite, aš nebegaliu, duok man atgaiv¹. Ir jis pradėjo gerti iš mano įsčių. Tada papildiau savo kūn¹.
Aš galvojau apie Jėzų
- šiuo metu nešantis savo kryių kelyje į Kalvarij¹
kur jis susitiko su moterimis ir kur, nekreipdamas dėmesio į jo kančias,
Jis buvo atsakingas u jų paguod¹, atsakym¹ ir nurodymus.
Kaip Jėzuje viskas buvo meilė!
Paguosti reikėjo jį, tačiau paguodė jis. Ir kokioje būsenoje jis buvo!
Visi apaugź aizdomis,
aštrių spyglių persmeigta galva,
alsuojantis ir beveik mirštantis po kryiumi.
Tačiau jis guodėsi kitus. Koks pavyzdys!
Kaip mums gaila, kad utenka mao kryiaus, kad pamirštume pareig¹ guosti kitus!
Tada prisiminiau laikus, kai, priblokštas
kančia arba
iš Jėzaus nepriteklių, el
pilnas kartėlio iki kaulų smegenų ,
Stengiausi paguosti ir pamokyti aplinkinius
- pamiršti save,
– tam ragino pats Jėzus
mėgdioti jį šiuo konkrečiu jo aistros momentu.
Tada aš pradėjau jam dėkoti.
- dabar būkite laisvi ir nebūkite apsupti monių -
- u paklusnum¹, kuris mane sulaiko, - kuris leidia man pasirūpinti savimi.
Tada, judėdamas manyje, Jėzus man pasakė :
"Mano dukra,
- Man tai buvo paguoda ir pajutau palengvėjim¹,
-ypač todėl, kad šios moterys tikrai atėjo daryti man gero.
Šiomis dienomis,
tikrai trūksta tų monių, kurie sielose įdeda tikr¹j¹ vidinź dvasi¹:
neturėdamas jo savaime,
jie nesugeba jo įlieti kitiems.
Tai jautrios, skrupulingos, nerimtos sielos,
be tikro atitrūkimo nuo visko ir visų.
Taip gaunamos sterilios dorybės, kurios miršta prieš išsiritant.
Ir yra tokių, kurie tiki sielų tobulėjimu propaguodami kruopštum¹ ir skrupulingum¹.
Atvirkščiai, jie yra tikros kliūtys sieloms. Mano meilė pasninkauja su jais.
Kalbant apie tave,
-kaip aš daviau tau daug šviesos vidiniuose keliuose, pvz
-kad aš priverčiau tave suprasti Ties¹ apie tikr¹sias dorybes ir tikr¹j¹ meilź, tavo lūpomis galėjau priversti kitus suprasti
-Tiesa apie tikrus dorybių kelius. Aš tuo diaugiausi“.
Pasakiau jam:
„Bet, Švenčiausiasis Jėzau, po mano didelės aukos,
šie monės plepėjo. Paklusnumas teisingai udraudė šiems monėms ateiti “.
Jis tźsė:
„Čia yra klaida: kreipkite dėmesį į apkalbas, o ne į gerus, kuriuos reikia daryti.
Jie taip pat susijungė su Manimi.
Jei būčiau sustojźs ties šiomis pasakomis, nebūčiau įvykdźs vyrų atpirkimo.
Todėl būtina rūpintis
- k¹ turėtume daryti e
- ne tai, k¹ monės sako.
Kalbant apie apkalbas, lieka ataskaita apie tai, kas tai daro“.
Atsidūrźs savo įprastoje būsenoje, Švenčiausiasis Jėzus atėjo vaiko pavidalu. Jis mane pabučiavo, apkabino ir ilgai glamonėjo.
Nustebau, kad jis man taip demonstravo meilź, aš tokia nelaiminga. Aš gr¹inau jam šiuos meilės enklus, bet nedr¹siai.
Per švies¹, sklindanči¹ iš jo, jis privertė mane suprasti, kad kai jis ateina, tai visada yra didelė palaima,
- ne tik man
– bet ir visam pasauliui
Nes mylėdamas siel¹ ir įsiliedamas į j¹, Jis pasiekia vis¹ monij¹ .
Ties¹ sakant, šioje sieloje yra keletas ryšių, kurie j¹ sieja su visais kitais: ryšiai
panašumas,
tėvystė ar giminystė,
brolybės, kad viskas buvo sukurta jo rankomis,
kad visi būtų Jo atpirkti, kad visi būtų paenklinti Jo Krauju.
Todėl, kai jis myli ir palaiko siel¹,
kiti taip pat yra mylimi ir palankūs,
jei iš viso, tai bent iš dalies.
Štai kodėl, ateidamas pas mane šiuo maro metu ir bučiuodamas, glamonėdamas ir iūrėdamas į mane,
Švenčiausiasis Jėzus norėjo prisijungti prie visų kitų kūrinių ir
išsaugoti juos iš dalies, jei iš viso.
Tada pamačiau jaunuolį, tikiu, kad tai buvo angelas, kuris paymėjo tuos, kuriuos palies maras.
Atrodė, kad jis eina pas daugybź monių,
Buvau įprastoje būsenoje ir Švenčiausiasis Jėzus neatėjo.
Pagalvojau: „Kaip Jėzus pasikeitė, kaip jis nebemyli manźs taip, kaip anksčiau!
Kol pagaliau buvau prikaustytas prie lovos, kol sirgau cholera, jis man pasakė, kad jei priimsiu ši¹ kanči¹ kelioms dienoms, tai sustabdys choler¹, o kai sutiksiu, maras liovėsi.
Bet dabar, kai jis vis¹ laik¹ laiko mane lovoje,
girdime apie choler¹, apie jos darom¹ sumaištį vargšams.
Ir jis nenori manźs klausyti. Atrodo, kad jis daugiau nenorėtų manimi naudotis“.
Tai sakydamas pavelgiau į vidų ir pamačiau Jėzų, kuris pakelta galva iūrėjo į mane ir švelniai manźs klausėsi.
Pamatźs, kad aš pastebėjau, kad jis iūri į mane, jis pasakė:
„Mano geroji dukra, kaip tu mane erzina!
Jūs norite laimėti jėga, tiesa?
Tai gerai, tai gerai, bet manźs tai nebejaudina.“ Tada jis dingo.
Buvau įprastoje būsenoje
Man atrodė, kad mano nuodėmklausys nori, kad kentėtų nukryiavim¹. Po kelių kivirčų geranoriškasis Jėzus šiek tiek bendradarbiavo ir man pasakė.
„Mano dukra, dėl pasaulio aš nebegaliu to pakźsti.
Daugelis pripildo mane pasipiktinimo ir nuplėšia nuo rankų aizdeles
jėga ". Kai jis tai pasakė, man atrodė, kad pliaupiantis lietus kenkia vynmediams.
Taigi meldiausi u savo nuodėmklausį, kuris, atrodo, buvo ten.
Norėjau paimti jo rankas, kad Jėzus galėtų jį paliesti, ir man atrodė, kad Jėzus tai padarė. Prašiau Jėzaus pasakyti šiam kunigui, ko jis iš jo tikisi. Jėzus jam pasakė :
„ Aš noriu Meilės, tiesos ir teisumo troškulio.
Labiausiai prisideda prie to, kad padaras skiriasi nuo manźs, yra šių trijų savybių neturėjimas.
Tada, tardamas odį Meilė, jis tarsi uantspaudavo Meile.
- visi nariai,
- širdis ir
- kunigo intelektas. Oi! Koks geras Jėzus!
Vėliau, kai pasakiau savo nuodėmklausiui, k¹ parašiau šio mėnesio 9 dien¹, dvejojau ir pagalvojau: „Kaip norėčiau, kad man nereikėtų rašyti šitų dalykų!
Ar tiesa, kad Jėzus sulaiko aizdas, kad mane patenkintų, ar tai mano vaizduotė?
Jėzus man pasakė : „Mano dukra , Teisingumas ir Gailestingumas nuolat kovoja.
Tačiau gailestingumas laimi daniau nei teisingumas.
Kai siela yra tobulai susijungusi su mano Valia, ji dalyvauja mano veiksmuose.
Ir kai ji patenkinta savo kančia ,
Gailestingumas pasiekia graiausių pergalių prieš teisingum¹.
Kadangi man malonu apvainikuoti visas savo Gailestingumo savybes,
įskaitant teisingum¹, kai matau, kad mane erzina su manimi susivienijusi siela.
Taigi, norėdamas j¹ patenkinti, pasiduodu jai
kadangi ji vis¹ save apleido mano valioje.
Štai kodėl aš neateinu, kai nenoriu pasiduoti. Nes nemanau, kad galiu atsispirti.
Taigi iš kur kyla jūsų abejonės?
Šįryt buvau įprastos būsenos.
Švenčiausiasis Jėzus trumpai priėjo ir man pasakė :
„Mano dukra, kiekviena dorybė yra rojus, kurį įgyja siela.
Taip siela suformuoja tiek dangaus, kiek įgyja dorybės.
Šie dangūs
sieloje nugalėdamas visus mogiškus polinkius, sunaikindamas visa, kas emiška ir
priversti j¹ laisvai vaikščioti
gryniausiose erdvėse,
švenčiausiuose malonumuose ,
dieviškuose dangiškuose kvepaluose,
ir leisk jam iš anksto paragauti kai kurių aminų diaugsmų.„Tada jis dingo.
Priėmźs komunij¹ pasijutau visiškai paverstas švenčiausiu Jėzumi ir tariau sau:
" Kaip išlaikyti šį Jėzaus pasikeitim¹?"
Tada pagalvojau, kad išgirdau Jėzų man sakant :
„Mano dukra, jei nori
- visada išlikti transformuotas į Mane, e
- net būti vienu su manimi:
visada myli mane.
Ši transformacija į Mane bus išlaikyta.
Iš tiesų, meilė yra ugnis.
Bet koks įmestas medienos gabalas, maas ar didelis, alias ar sausas,
įgauna šios ugnies form¹ ir
ji pati virsta ugnimi
Sudeginus kelet¹ medienos gabalų,
- jie nebesiskiria vienas nuo kito,
-įskaitant gabalus, kurie buvo ali, iš tų, kurie buvo sausi. Matome tik ugnį.
Taigi tai skirta sielai, kuri nenustoja manźs mylėti.
Meilė yra ugnis, paverčianti siel¹ Dievu.
Meilė vienija. Jo liepsnos
-investuoti visus mogaus veiksmus e
– suteikti jiems dieviškų veiksmų form¹“.
Buvau įprastoje būsenoje. Su meile meldiausi savo Jėzui
- gauti laiming¹ perėjim¹ į kit¹ gyvenim¹ kaip kunigas
- kuris daugelį metų buvo mano nuodėmklausys.
Aš pasakiau savo mylimam Jėzui:
"Prisiminti
kiek aukų jis atnešė,
su kokiu usidegimu jis dirbo tavo garbei ir šlovei, ir
viskas, k¹ jis padarė dėl manźs? Kiek jis nenukentėjo ?
Suteik jam tai gr¹inti, priversdamas jį eiti tiesiai į dangų “.
Švenčiausiasis Jėzus man pasakė :
„Mano dukra, aš nelabai iūriu į aukas
nei meilei, su kuria jie sukurti, ir
į s¹jung¹ su Manimi, kurioje jie sukurti.
Kuo labiau siela susijungs su Manimi,
juo labiau atsivelgiu į jo aukas.
Jei siela yra glaudiai susijungusi su Manimi,
- Aš teikiu didelź reikšmź jo maoms aukoms, nes šioje s¹jungoje yra meilės matas.
Meilės matas yra aminas ir neribotas matas. Kita vertus, sielai
-kuris aukoja daug, bet
- Kas nėra vieningas su manimi,
Į jo aukas iūriu kaip į svetim¹ e
Suteikiu jai atlygį, kurio ji nusipelnė, ribot¹ atlygį.
Įsivaizduokite tėv¹ ir sūnų, kurie labai myli vienas kit¹ . Sūnus nedideles aukas aukoja.
O tėvas – dėl ryšių
tėvystė,
giminystės e
meilės, - šis paskutinis ryšys yra stipriausias -
iūrėkite į šias maas aukas taip, lyg tai būtų dideli dalykai. yra triumfuojantis,
Jis jaučiasi pagerbtas,
atiduoda vis¹ savo turt¹ sūnui ir
atiduoda jam vis¹ dėmesį ir rūpestį.
Dabar panagrinėkime tarn¹ , kuris
- dirbti vis¹ dien¹,
- yra veikiamas karščio ir šalčio,
- visus usakymus vykdo pagal laišk¹ ir, jei reikia,
- net naktį jis budi savo viršinink¹. Ir k¹ jis gauna?
Menkas dienos atlyginimas.
Taip, kad jei nedirbs kiekvien¹ dien¹, bus priverstas pritrūkti maisto.
Tai yra skirtumas tarp sielos, kuri yra susijungusi su Manimi, ir sielos, kuri nėra“.
Kai jis tai pasakė,
Pasijutau išsekźs iš savo kūno Švenčiausiojo Jėzaus draugijoje ir tariau jam:
"Mano miela meile, pasakyk man, kur yra ši siela?"
Jis atsakė : „Skaistykloje.
Oi! Jei pamatytumėte, kokioje šviesoje jis plaukia, nustebtumėte“.
Aš pasakiau: „Jūs sakote, kad jis yra skaistykloje ir tuo pat metu plaukia šviesoje? Jėzus tźsė :
„Taip, maudykitės šviesoje, nes jis turėjo ši¹ švies¹ saugykloje.
Kai jis mirė, ji jį pervaiavo ir niekada jo nepaliks.
Supratau, kad ši šviesa sklinda iš
apie jo gerus darbus, atliktus su tyčia.
Mane labai nuliūdino mano gero Jėzaus neturėjimas, priėmźs komunij¹, pasiskundiau jo nebuvimu.
Jis man pasakė viduje:
"Mano dukra,
yra liūdnų dalykų, labai liūdnų dalykų, kurie vyksta ir atsitiks.“ Šių pasisakymų išsigandau.
Praėjo kelios dienos, kai Jėzus neatėjo. Tik kelis kartus girdėjau jį man sakant:
„Mano geroji dukra, kantrybe, aš tau pasakysiu vėliau, kodėl neateisiu“.
Taigi plaukiau su kartėliu, bet ramiai. Turėjau sapn¹, kuris mane nuliūdino ir net labai trikdė. Juolab kad nematydamas Jėzaus,
Neturėjau į k¹ kreiptis, kad mane suptų ramybės atmosfera
kuris gali kilti tik iš Jėzaus.
Oi! Kaip reikia gailėtis neramios sielos.
Bėdos yra kaip pragariškas oras, kuriuo kvėpuojame. Šis pragariškas oras
vadovauti dangiškajai taikos zonai e
uima Dievo viet¹ sieloje. Su savo pragariškais dūmais,
– sieloje taip vyrauja netvarka
-kad net patys švenčiausi ir tyriausi dalykai atrodo patys bjauriausi ir pavojingiausi.
Tai visk¹ sujaukia. Siela,
- Permirkźs šiame pragariškame ore,
- jam nuobodu viskas ir pats Dievas.
Jaučiau šį pragaro or¹,
- ne mano viduje, o aplink mane.
Jis man padarė tiek daug alos, kad man neberūpėjo, kad Jėzus neatėjo. Net jaučiau, kad nenoriu jo matyti.
Tai buvo labai rimta.
Tai buvo faktas, kad buvau utikrintas
- kad aš nebuvau geros būklės
Ir todėl,
-kad Jėzaus kančios ir atėjimas nebuvo Dievo Valia ir
-Kad turėjau visk¹ baigti kart¹ ir visiems laikams.
Nesakau visko, nes nemanau, kad tai būtina. Rašau tik iš paklusnumo.
Kit¹ naktį aš tai pamačiau
-vanduo nukrito iš dangaus: potvynis, pridarźs daug alos ir palaidoti ištisus regionus. Šis sapnas mane taip suavėjo, kad nenorėjau nieko matyti.
Tuo metu aplink mane skrendantis balandis man pasakė:
„Lapų ir olelių maišymas,
- vandenų šniokštimas,
- šviesa, kuri uplūsta emź,
- visos gamtos judėjimas,
- viskas, viskas ateina iš Dievo pirštų.
Ar įsivaizduoji, kad vien tavo būsena neatsirastų iš Dievo pirštų?
Tada atėjo mano nuodėmklausys. Visa tai jam aprašiau. Jis man pasakė, kad tai velnias norėjo man trukdyti.
Kai jis mane paliko,
- Aš buvau šiek tiek tylesnis,
- Bet kaip mogus, sergantis sunkia liga.
Buvau įprastoje būsenoje.
Man atrodė, kad Jėzus šiek tiek pasirodė, ir aš jam pasakiau:
„Mano gyvenimo gyvenimas, mano brangus Jėzau, šiomis dienomis mane neramina. Tu, kuris taip pavydėjai mano ramybės,
visas šias dienas neištarėte nė odio
kad suteikčiau man t¹ ramybź, kurios taip trokšti“.
Jis atsakė :
„Ak! Mano dukra, aš buvau traukinyje
išplakti ir naikinti ištisus regionus e
palaidoti monių gyvybes. Štai kodėl aš neatėjau. Šiandien yra atokvėpio diena,
-Skubėjau ateiti pas tave
-prieš atnaujinant rykštź.
inokite, jei neatlyginote
dalykai, padaryti su tikslu,
tai veikia ir
viskas, kas daroma dėl manźs,
Aš nevykdysiu pareigos, susijusios su mano teisingumu
ir visi kiti mano atributai būtų utemdyti.
Tai reiškia, kad čia yra trys galingiausi ginklai.
sunaikinti t¹ nuoding¹ ir pragarišk¹ dėmź, kuri yra netvarka.
Darant prielaid¹
-kad poreikis plakti priverčia neateiti kelias dienas e
-Kad šis pragariškas oras nori tave smogti, priešinkis tam trimis ginklais:
tikslo grynumas ,
pats teisingas ir geras darbas -
buvimas auka, auka u Mane vieninteliam tikslui Mane mylėti .
Kaip šitas
įveiksite bet kokį sutrikim¹ ir
pasiųsi jį į pragaro gelmes .
Dėl savo abejingumo pasuksi rakt¹, kad jis nebegalėtų
- išeik ir
- Ateik ir vėl vargintis“.
Būdamas įprastoje būsenoje, Švenčiausiasis Jėzus atėjo ir man pasakė :
"Mano dukra,
vyksta Aukščiausioji s¹junga
kai siela ateina į toki¹ glaudi¹ s¹jung¹ su mano Valia
-kuris suryja vis¹ savo valios šešėlį, kad jo nebegalima atskirti
-tai mano Valia ir
– kokia jo valia.
Tada mano Valia tampa šios sielos Gyvenimu
- Nesvarbu, k¹ aš jai turiu,
– dėl kitų ji patenkinta.
Jam viskas atrodo tinkama: mirtis, gyvenimas, kryius, skurdas ir kt
Matykite, kad visi šie dalykai priklauso jai ir padeda išlaikyti jos gyvenim¹.
Tai pasiekia tokį tašk¹, kad net bausmės jos neg¹sdina.
Jis visame kame pilnas dieviškosios valios .
-Jei aš ko nors noriu, ji irgi to nori, ir
-Jei jis ko nors norės, aš jam duosiu.
Aš darau tai, ko ji nori, o ji daro tai, ko noriu aš.
Tai paskutinis mano mogaus valios atodūsis,
-kad daug kartų tavźs klausiau ir
- kad paklusnumas ir meilė savo artimui jums neleido.
Daug kartų,
– Nebausdamas tau pasidaviau aš
„Bet jūs nepasidavėte Mane.
Tai privertė mane nuo tavźs slėptis, būti laisva.
-kai teisingumas privertė man rank¹ ir
-kai vyrai provokavo mane paimti botag¹, kad juos nubaustų.
Savarankiškai
plakimo veiksmo metu ,
Jei būčiau turėjźs tave su Manimi, su savo valia, būčiau galėjźs apriboti ir sumainti rykštź.
Nes nėra didesnės galios danguje ir emėje u siel¹, kuri
- visame kame ir u visk¹ jis suvartotas mano valioje.
Ši siela pasiekia esmź
- susilpninti mane ir u
- Nuginkluokite mane, kai jums patogu. Tai yra aukščiausia s¹junga.
Taip pat yra mišri s¹junga
- kurioje siela yra rezignuota, taip,
bet jis neatsivelgia į mano nuostatas
- kaip jo daiktai,
- lyg tai būtų jo gyvenimas.
Ji
taip pat nesimėgaukite Mano Valia
neištirpdo jo į man¹jį.
iūriu, taip, bet neateina
-Kad aš j¹ įsimyliu,
-Kad aš galiu su ja išprotėti,
kaip tai atsitinka sieloms aukščiausioje s¹jungoje“.
Šį ryt¹ Švenčiausiasis Jėzus pasirodė mano viduje ilsėdamasis,
Norėdamas atsigauti nuo viso kartėlio, kurį jam suteikia būtybės, jis man pasakė šiuos paprastus odius: „ Tu esi mano rojus emėje, mano paguoda“.
Tada jis dingo.
Meilė yra ugnis ir kiekvienas į j¹ įmestas medio gabalas, maas ar didelis, alias ar sausas, įgauna šios ugnies pavidal¹ ir virsta pačia ugnimi.
Sudeginus kelis medienos gabalus, jie nebesiskiria vienas nuo kito, įskaitant alius gabalus nuo sausų.
Matome tik ugnį.
Taigi tai skirta sielai, kuri nenustoja manźs mylėti.
Meilė yra ugnis, paverčianti siel¹ Dievu.
Meilė vienija.
Jo liepsnos sulieja visus mogaus veiksmus ir suteikia jiems dieviškųjų veiksmų form¹.
http://casimir.kuczaj.free.fr/Orange/litewski.html